Ilgai brandinta idėja

„Mudviejų su močiute ryšys buvo labai tvirtas. Kai ji mirė, kiekvienas jos drabužis, daiktas man tapo labai svarbus. Tai – ne tik daiktas, tai – močiutės dalis, jos prisiminimas“, – sako projektų „60+“ iniciatorė Laura Balčiūtė, ilgai brandinusi idėją fotoparodoje prikelti močiučių sukneles.

Vasaros pradžioje paskelbus apie iniciatyvą, atsiliepė pusšimtis moterų ir merginų. Jos atsiuntė močiučių suknelių ar kitų drabužių, kuriuos pačios dėvi, nuotraukų, užrašė istorijas apie močiučių ar prosenelių gyvenimą, drabužio atsiradimo istoriją. Iš visų kandidačių atrinktos aštuonios merginos ir moterys dalyvavo fotosesijoje: pasipuošė išsaugotais močiučių drabužiais ir su didžiule pagarba joms stojo prieš fotokamerą.

Liepos 7-ąją pradėtas fotoparodos „Pažadink močiutės suknelę“ turas per Lietuvą – Vilnių, Klaipėdą, Šiaulius. Rugpjūčio pabaigoje eksponatai apsistojo Kaune, Perkūno name. Vėliau paroda keliaus į Panevėžį, Alytų, Marijampolę, Ukmergę.

Mudviejų su močiute ryšys buvo labai tvirtas. Kai ji mirė, kiekvienas jos drabužis, daiktas man tapo labai svarbus. Tai – ne tik daiktas, tai – močiutės dalis, jos prisiminimas.

Išskirtinės istorijos

Visas pristatomos nuotraukas, kuriose moterys ir merginos vilki savo močiučių sukneles, lydi tekstai – tų suknelių istorijos. Parodos kuratorė ir iniciatyvos komunikacijos atstovė Dovilė Vainorė atvirauja, kad ši paroda jai leido per kitų žmonių patirtį atgaivinti savo prisiminimus.

„Jaučiuosi turinti skolą, kurios jau negalėsiu grąžinti nei vienai iš savo močiučių, nes jų nebėra gyvų. Dabar gaila, kad laiku nepaklausiau apie jų sukneles, nė vienos iš jų neišsaugojau. Pamaniau, jei to negaliu atgaivinti per savo patirtį, kodėl nepadarius to per kitų ir nesuteikus progos pasikalbėti, kad vėliau netektų gailėtis“, – dalijasi išgyvenimais D.Vainorė.

Kiekvienos močiutės istorija liudija praeitus kelius tuomečių istorinių įvykių verpetuose: tremtį, pokarį, Sovietų Sąjungos laikus, bėgimą į Vakarus… D.Vainorė prisipažino, kad atrinkti tas kelias ypatingiausias istorijas nebuvo lengva. Pasitelkus komisiją – Laurą Balčiūtę, Beatą Nicholson, Nomedą Marčėnaitę ir Vidą Greičiuvienę, „Senjorų pasaulio“ įkūrėją, – nutarta atsižvelgti į tam tikrus kriterijus.

„Susitarėme dėl bendrų kriterijų, kad istorija būtų jautri, atsiųstoje nuotraukoje moteris dėvėtų siūlomą suknelę. Pavyzdžiui, buvo atsiųstos kelios nuotraukos su tautiniu kostiumu, bet mūsų išrinktoji išsiskyrė tuo, kad moteris jį dėvi, su juo koncertuoja, jį vis atnaujina. Svarbus akcentas – dėvėjimas“, – paaiškino D.Vainorė.

Misija: visi fotografijų parodos eksponatai primena, kad suknelė šioje iniciatyvoje – tik artefaktas ir tema pokalbiui, o svarbiausia – ryšys tarp kartų. Martos Kraujelytės nuotr.

Solidesnė erdvė

Kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose paroda buvo pristatyta prekybos centrų erdvėse. Kodėl Kaune pasirinktas Perkūno namas?

Parodos kuratorė D.Vainorė buvo girdėjusi, kad šį pastatą, gotikinės architektūros paminklą, administruojančios viešosios įstaigos „Gyvenimo ir tikėjimo institutas“ atstovai telkia bendruomenes, įtraukia į veiklą senjorus.

„Kai susitikome su Lina Šalučkiene, „Gyvenimo ir tikėjimo instituto“ vadove, supratau, kad vertybių atžvilgiu organizacija palaiko šią mintį ir iniciatyvos kryptis. Perkūno namas – ne koncertinė, ne triukšminga erdvė. Joje paroda, pamaniau, įgautų solidumo. Erdvė puikiai atitiko parodos idėją“, – džiaugiasi D.Vainorė.

Fotoparodos „Pažadink močiutės suknelę“ atsiradimu Perkūno name pasidžiaugė ir L.Šalučkienė. „Man ši paroda pasirodė labai graži ir prasminga. Mačiau, kad kituose miestuose ji vyko prekybos centruose, ir pamaniau, kad Kaune ją eksponuoti labiausiai tiktų Perkūno name. Praėjo maždaug dvi savaitės ir man paskambino Dovilė, kurios aš nepažinojau, ir pasakė, kad čia nori atidaryti parodą. Kaip Dovilė sakė, mes pirmiausia susipažinome mintyse“, – dalijasi mintimis Perkūno namo atstovė ir kviečia iki rugsėjo 6-osios aplankyti parodą.

Tvarumo keliu

Vienas iš projekto siekių – paskatinti tvarumo idėjas. Suknelėms, kuriomis pasipuošė fotosesijoje dalyvavusios moterys, – keliasdešimt metų.

Nuotraukose įsiamžinusi ir parodos atidaryme dalyvavusi Jūratė Bartkuvienė teigė, kad anksčiau tai buvo laikoma ne tvarumu, bet taupumu.

Tvarios mados dizainerė Ugnė Kardelytė pasakojo pastebėjusi, kad tvarumo sąvoka ėmė skambėti vos prieš kelerius metus, o jai pačiai drabužių perdavimas iš rankų į rankas buvo priimtinas visą gyvenimą.

„Augome trys sesės. Buvo natūralu, kad drabužius gaudavau iš vyresnės, o iš manęs – jauniausia. Augau tokioje aplinkoje, kur savaime suprantamas dalykas buvo ne pirkti, o dėvėti jau turimą suknelę“, – pasakojo dizainerė.

Parodos atidaryme dalyvavusi Ugnė lankytojus skatino kurti tvaresnę aplinką ir daugiau dėmesio skirti savo spintai. „Aš už tai, kad mes naudotume tai, ką turime, kad kuistumės savo sesių, draugių, netgi brolių spintose“, – mergina ragino pasukti galvą, kaip pritaikyti jau turimus drabužius ir atsisakyti siūlomų greitosios mados.

– Kas jums yra aktorystė?

– Tai – vaikystės svajonė, prasidėjusi sekmadieniniais „Merės Popins“ spektakliais, į kuriuos mane atveždavo tėtis, daugkartinis Lietuvos bokso čempionas, pažinojęs tuometes teatrinio pasaulio žvaigždes. Dabar kiek sunkiau įsivaizduojama sportininkų ir menininkų draugystė anuomet nieko nestebino: ir vieni, ir kiti buvo nušviesti to paties įžymybių Olimpo spindesio. Vyresnieji dar prisimena kasmetes Teatro dienos proga gausybę žiūrovų sutraukdavusias „Žalgirio“ krepšininkų rungtynes su aktoriais Kauno sporto halėje. Jėgų išlyginimui profesionalai krepšininkai žaisdavo dėvėdami bokso pirštines. Ir aktoriai, ir sportininkai, tarsi senovės Romos gladiatoriai, buvo pasiryžę bet kokia kaina (vieni scenoje, kiti – sporto arenoje) pelnyti žiūrovų palankumą. Įsivaizdavau ir save tokiame emocijų kupiname pasaulyje. Sėkmingai užbaigusi pirmą kursą, palikau šeimos tradicijų padiktuotas medicinos studijas ir viešai prisipažinau: „Noriu būti aktorė“.

Po aktorystės studijų mano darbo teatre pradžia sutapo su lemtingais Lietuvos istorijos įvykiais. Nepriklausomybės sąjūdis, kovų pergalės ir praradimai – gatvėse dėjosi žymiai svarbesni dalykai negu scenoje. Negalėjome likti nuošalyje. Teatrai ištuštėjo, bet svajonė išliko. Atėjęs laisvės metas atnešė anksčiau negirdėtus atsakomybės reikalavimus. Labai gaila, ne visi mano kolegos teatralai atlaikė pokyčių išbandymus. Kai kurios svajonės sudužo į naujos kasdienybės rifus. Džiaugiuosi, kad likimo scenarijus leido man likti teatre. Nauji režisieriai, nauji spektakliai, nauji vaidmenys – tai pagrindiniai aktoriaus gyvybę palaikantys veiksniai. Ir dar – truputis sėkmės. Juk visi suprantame: neverta stengtis gerai daryti tai, ko išvis geriau nedaryti. Tačiau nepabandęs – nesuprasi. Aktoriai gyvena viltimi, ir, matyt, nieko čia nepakeisi.

Į teatrą atėjusiam žiūrovui nerūpi (ir neturi rūpėti!) įdėto darbo kiekis. Veiksmo magija – štai kas svarbiausia.

– Esate sukaupusi didelę aktorinę patirtį, sukūrusi daug vaidmenų, gavusi daug apdovanojimų… Kaip manote, ar vaidybos galima išmokti, ar vis dėlto aktoriumi gimstama ir tai – prigimtinė dovana, o studijos yra tik tobulėjimo procesas? Kiek prie aktorinės sėkmės prisideda talentas, o kiek – įdedamas darbas?

– Legenda byloja, kad maždaug prieš du šimtmečius didikų pasamdyti prancūzų mokytojai, atrinkdami valstiečius į dvarų chorus, netinkamiems kandidatams paskelbdavo nuosprendį – „chantera pas“, t.y. „nedainuos“. Tokio kategoriško išankstinio vertinimo tradicijos ilgus metus gyvavo priimant į vaidybos studijas ir Lietuvoje. Prisimenu eiles apsiašarojusių kandidatų, po nesėkmingo pasakėčios skaitymo (nesunku atspėti, iš kur atėjo šis pelėsiu trenkiantis reikalavimas) sužinojusių, kad nepateko į kitą atrankos etapą.

Kas svarbiau: darbas ar talentas? – amžinas bet kurios kūrybinės profesijos klausimas. Prisimindama pokalbius su savo seneliu Boleslavu Pikčiu, nacionalinės neurochirurgijos mokyklos pradininku, sakyčiau, kad tai apskritai yra bet kurios profesijos klausimas. Atsakymų į jį yra tiek daug, kad kiekvienas gali pasirinkti sau tinkamą. Man patinka žymaus smuikininko pasiūlytas variantas: „Be darbo negali groti smuiku, o be talento negali groti muzikos.“ Aišku viena: į teatrą atėjusiam žiūrovui nerūpi (ir neturi rūpėti!) įdėto darbo kiekis. Veiksmo magija – štai kas svarbiausia. Kai jos nėra, vargu ar kas sako: „Per mažai darbo įdėta.“ Rūstus nusivylusio žiūrovo verdiktas tokiu atveju, deja, dažniausiai kalba apie talento trūkumą.

Vadovauja: jau dešimt metų trunka nuolatinių atradimų kupina kelionė teatrinės edukacijos labirintais. G. Piktytės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip nusprendėte savo žiniomis dalytis su studentais?

– Pradėjusi aktorės karjerą dabartiniame NKDT, ieškojau visokiausių savo sugebėjimų (o, kaip aukštai esame linkę juos vertinti jaunystėje!) pritaikymo.

Teatre pirmadieniais nebūna nei spektaklių, nei repeticijų. Beje, dažnai net nesusimąstome – kodėl? Vieną cinišką šio pasaulinio papročio atsiradimo priežastį kažkada paaiškino amerikiečių dainininkas Tomas Waitsas. Pasak jo, prieš daugelį metų Anglijoje pirmadieniai buvo viešų egzekucijų diena ir anuometiniai teatrai greit suprato, kad nepajėgs tomis dienomis konkuruoti dėl žiūrovų su makabriškais įvykiais turgaus aikštėse. Kad ir kaip iš tiesų būtų, laisvus pirmadienius užpildžiau TV serialų garsinimu.

Kiek vėliau, kolegės paprašyta, KTU gimnazijoje įkūriau teatro studiją, kuri pirmoji Kaune pradėjo teatralizuotų šimtadienių tradiciją. Padirbėjusi su moksleiviais, sulaukiau panašaus pasiūlymo iš kolegijos. Pirmosios pedagoginės patirtys padrąsino kartu su iškiliais Lietuvos scenos meistrais sukurti unikalų „Teatro dirbtuvių“ formatą, kuris gyvuoja ligi šiol, kviesdamas visus („nuo devynerių iki devyniasdešimt devynerių“) į pusmečio trukmės mokyklą, kurioje šeštadieniais prasiveria vaidybos, grimo, scenografijos, šokio, vokalo, režisūros ir kitų teatro meno dirbtuvių durys. Greičiausiai būtent šios veiklos atgarsiai (norėčiau tikėti, kad ir mano vaidmenys teatre) paskatino tuomečius VDU vadovus pasiūlyti man parengti vaidybos studijų programą. Nedrįsau atsisakyti, ir šitaip prasidėjo jau dešimt metų trunkanti, daug asmeninių ir kolektyvinių pastangų reikalaujanti, bet sykiu labai patraukli, nuolatinių atradimų kupina kelionė teatrinės edukacijos labirintais.

– Ką jums asmeniškai reiškia VDU teatras?

– Pradėjusi dirbti VDU, ėmiau labiau domėtis universiteto teatrų veikla kitose šalyse. Šiuo požiūriu įdomiausia pasirodė amerikietiška patirtis. Lankydamasi Čikagos DePaul'o ir Berklio universitetuose, skaitydama paskaitas Šiaurės Kolorado universiteto vaidybos studentams, mačiau didesnes jų galimybes: ten vien tik kostiumų cechų dydis viršija daugelio mūsų teatrų tarnybinių patalpų plotus, o žiūrovų vietų skaičius prilygsta didžiųjų miestų teatrų erdvėms.

Didžiausią įspūdį paliko kelionė į Juilliard'o mokyklą – šiandien bene labiausiai pasaulyje žinomą meno atlikėjų ugdymo kalvę Niujorke. Sužinoję, kad prieš kelis dešimtmečius esu buvusi pas juos studentų mainų grupėje, jie pakeitė planuotą kelių valandų trukmės apsilankymą į išsamią trijų dienų programą, kurios metu vaidybos fakulteto dekanas pasakojo mokyklos istoriją, vedžiojo po auditorijas ir teatrų patalpas, supažindino su charizmatiškais, tarsi iš Holivudo filmų nužengusiais dėstytojais, kvietė pasikalbėti su milžiniškus konkursus (18 laimingųjų iš 900 bandžiusių įstoti) įveikusiais ir didžiulius pinigus (apie 50 tūkst. dolerių per metus) už studijas sumokėjusiais studentais. Visa tai tik dėl to, kad aš – pasirodo – po vaidybos studijų tapau aktore. Jų statistika byloja, kad iš kiekvieno vaidybos studijų kurso aktorystės karjerą pasirenka vidutiniškai trys absolventai, o plačiajai visuomenei žinomu tampa geriausiu atveju vienas.

Man VDU teatras yra kūrybingų ir smalsių žmonių susibūrimo ir savitarpio tobulinimo vieta, kurios pagrindinis tikslas – savęs ir pasaulio pažinimas per meninę raišką. Tolimesnės profesinės karjeros trajektorijos – laisvų asmenybių pasirinkimo reikalas.

– Kokia buvo teatro vasara?

– Teatras, kaip žinoma, prasideda nuo rūbinės… Tik ne vasarą. Kaip ir daugumą scenos meno erdvių šiltąjį metų laiką vadiname tarpsezoniu ir skiriame jį pasiruošti artėjančiam sezonui. Sekdami senovės Romos poeto Juvenalio priesaku „mens sana in corpore sano“ (liet. „sveikame kūne – sveika siela“), užsidarome žiūrovams, kuriems vasarą taip pat labiau rūpi pajūrio siūlomi „corpore “ (liet. „kūno“) malonumai, ir užsiimame savo teatro „kūnu“: atnaujiname sceną, žiūrovų salę, planuojame repertuarą, skelbiame naujų narių priėmimą. Universiteto teatras, kaip įpareigoja jo statusas, nepaliauja vienu metu suktis dviejose orbitose: ir akademinėje, ir teatrinėje. Čia kaip žemės ūkyje – pertraukų nėra: ką pasėsi, tą ir pjausi.

Universiteto teatras, kaip įpareigoja jo statusas, nepaliauja vienu metu suktis dviejose orbitose: ir akademinėje, ir teatrinėje. Čia kaip žemės ūkyje – pertraukų nėra: ką pasėsi, tą ir pjausi.

– Kokie naujojo teatrinio sezono planai?

– Džiaugiuosi, kad artėjantį sezoną pasitinkame vis labiau įtraukdami VDU alumnus, vaidybos studijų absolventus, į alma mater gyvenimą. Savo režisuotą spektaklį pristatys Greta Dirmauskaitė, šiemet nustebinusi ne tik savo buvusius bendramokslius ir dėstytojus, bet ir literatūros ekspertus pelnytu „Metų knygos“ apdovanojimu. Rokas Lažaunykas, po vaidybos studijų VDU baigęs scenografijos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje, pakvies į du savo naujus pastatymus.

Man labai malonu matyti buvusių auklėtinių virsmą: dar, rodos, visai neseniai sėdėję auditorijos suoluose ir krimtę pripažintų scenos meno profesionalų pamokas, šiandien jie patys pasirodo kaip brandūs teatro menininkai.

Atsiliepdami į kvietimą pasidalyti patirtimis su dabartiniais studentais, savo gimtojo VDU teatro neaplenkia ir kiti alumnai. Šiuos sugrįžimus labai vertinu ir suprantu kaip pagarbos ir dėkingumo išraišką universitetui, profesūrai ir kolegoms.

Kol kas negaliu atskleisti viso naujų spektaklių repertuaro: menininkai nemėgsta iš anksto kalbėti apie ateities planus – tai senas ir sunkiai įveikiamas prietaras.

Tęsime ir kitus, laiko patikrintus ir žiūrovų pamėgtus renginius, tokius kaip „Uždaras vakaras: Persona Grata“. Nuo 2012-ųjų tradicija tapęs teatralizuotas intelektualių pokalbių ciklas kviečia į susitikimus su žymiausiais šalies kūrėjais, menininkais, visuomenės veikėjais. Universiteto pedagogų, studentų ir teatro aktorių dėka šie susitikimai pavirsta kameriniais spektakliais, kurių dalyviais noriai tampa ir įprasto „kalbančių galvų“ TV formato nuvarginti žiūrovai.

– Šis sezonas – jubiliejinis. Šiemet – dešimtas pirmojo Lietuvos profesionalaus universiteto teatro gimtadienis. Kaip teatras pasikeitė per šį dešimtmetį?

– Iš tiesų, prieš dešimtmetį įkurtas VDU teatras buvo pirmasis profesionalus universiteto teatras Lietuvoje. Matyt, turėčiau paaiškinti termino „profesionalus“ reikšmę – juk teatrai Lietuvos aukštosiose mokyklose nėra naujovė. Mūsų sumanymo išskirtinumas buvo susijęs su siekiu integruoti du iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamus dalykus: scenos meno profesionalų sumanymus ir visiškai žalio akademinio jaunimo ambicijas.

Pedagoginis eksperimentas, kai universiteto studentai vaidino kartu su Lietuvos teatro profesionalais, atkreipė užsienio kūrėjų dėmesį ir atnešė pelnytą pripažinimą (ir žiūrovų simpatijas) Graikijos, Kanados, Prancūzijos ir Slovėnijos edukaciniuose teatro festivaliuose.

Matyt, geriausias atsakymas į jūsų klausimą apie tai, kas pasikeitė per pirmąjį teatro egzistavimo dešimtmetį, galėtų būti štai toks: pripažinimo ženklai (daugkartinės nominacijos nacionaliniams „Scenos kryžiams“, Kauno „Fortūnos“ ir tarptautinių festivalių apdovanojimai) aukštai iškėlė lūkesčių kartelę. Tai įpareigoja.

Sumanymas, daugeliui kažkada atrodęs neįgyvendinamas, virto realybe. Įkurtas kartu su vaidybos studijų programa, išugdęs penkias teatro ir kino aktorių kartas, teatras šiuo metu yra studijų programos „Šokio ir teatro pedagogika“ mokomoji erdvė ir kūrybinė laboratorija, atvira plačiajai VDU bendruomenei.

Negaliu atsispirti pagundai: naudodamasi proga, kviečiu visų universiteto fakultetų studentus išmėginti jėgas VDU teatro scenoje. Nepraleiskite progos atskleisti ir išplėsti savo kūrybinių galių ambicingoje draugijoje! Pažinusi ir kitus studentiškus rūpesčius, dar paminėsiu ir galimybę užsidirbti papildomų akademinių kreditų.

Metamorfozė: teatro vadovei smagu matyti studentų virsmą – dar, rodos, neseniai sėdėję auditorijos suoluose, jie patys pasirodo kaip brandūs teatro menininkai. D. Matvejevo nuotr.

– Koks šių laikų publikos susidomėjimas teatru? O jaunimo? Ar karantinas jam turėjo įtakos?

– Vakarų civilizacijoje teatras, kaip kultūros reiškinys, keičiasi kartu su visuomene nuo senovės Graikijos iki mūsų dienų. Karantino stumtelėtas į virtualiąją erdvę, teatras išmėgino šiuolaikinių technologijų siūlomus sprendimus. „Zoom“ formatas leido gerokai išplėsti auditorijos geografinę aprėptį: karantininius VDU teatro spektaklius galėjo stebėti mūsų tautiečiai ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse. Buvo įdomu, bet kartu su kolegomis vėl nekantriai veržiamės ten, kur kitapus rampos šviesų alsuoja „gyvi“ žiūrovai, palikę apsiaustus, skėčius ir gėlių puokštes realioje, bet ne virtualioje rūbinėje.

Kalbant apie jaunimo susidomėjimą, reikėtų pasakyti, kad teatras, kaip ir bet kuri kita meno rūšis, nuolat konkuruoja dėl jaunosios visuomenės dalies dėmesio su daugybe sunkiau ar lengviau prieinamų, labiau ar mažiau madingų, smarkiau ar silpniau rinkodaros industrijos brukamų patirčių. Meninės raiškos formos visada domina tą jaunimo dalį, kuri sieja pasaulio pažinimą su kūrybinėmis ir intelektinėmis pastangomis. Šiuo požiūriu teatras neišskirtinis: jį mėgstantiems paprastai rūpi ir kitos meno sritys. Jei atėjęs į teatrą žmogus nesidomi literatūra, kinu, daile, muzika – greičiausiai, jis čia pateko atsitiktinai, sutuoktinio arba darbdavio įpareigotas. Savo žiūrovus matau ir tūkstantinėje knygų mugės lankytojų minioje, ir jaukioje Zarasų bibliotekoje, ir aštriabriauniame sostinės MO muziejuje, ir rudeniniame Druskininkų poezijos festivalyje, ir Babtyno dvaro kluone rengiamuose koncertuose – tai didelė ir smagi kompanija.

– Sakoma, kad gyvenime reikia turėti tikslą ir jo siekti. Ar dabar turite tikslų, svajonių, vizijų, kurias norite įgyvendinti?

– Norėčiau atsakyti kiek sutrumpinta senovės Romos konsulo fraze: „Svarbiausia – plaukti pirmyn.“ Pastaruoju metu mėgstu jūreiviškas metaforas – įgyvendinau dar vieną svajonę ir šią vasarą išlaikiau tarptautinį laivavedžio egzaminą. Nieko tokio, kad draugai, skaitydami šias eilutes, šypsosi: jie žino, kad mano senas laivas vis dar remontuojamas stūkso ant kranto. Aš tikiu: jau netrukus plauksime.

Bendra būtis

„Įdomu dirbti tokiose erdvėse, kurios yra tarsi ne-vietos. Man labai įdomi „ne-vietos“ sąvoka. Tai nėra koncertinė erdvė, tai – erdvė, kurioje gali susitikti visiškai kitokia auditorija, visiškai kitaip leisti laiką ir kurioje gali išgirsti garsus visai kitame kontekste“, – apie renginio vietos pasirinkimą pasakojo organizatorė Daina Pupkevičiūtė.

Pati renginio idėja, pasak organizatorės, kilo iš noro eksperimentinę ir industrinę muziką padaryti prieinamą tiems žmonėms, kurie paprastai jos neklausytų. OIDA, išvertus iš katalonų kalbos, reiškia girdėjimą, klausymą. „Matters“ veiklos kuratorė Daina teigia, kad jai svarbu ne tik išgirsti, bet ir suprasti, ką pasauliui, krečiamam klimato kaitos katastrofos ir karo, reiškia antropogeninis triukšmas.

Svarbu suprasti, kaip mes galime girdėti vieni kitus arba ką mes girdime ir ko nesugebame išgirsti.

„Svarbu suprasti, kaip mes galime girdėti vieni kitus arba ką mes girdime ir ko nesugebame išgirsti. Tai ne tik apie muziką, tai ir apie mūsų bendravimą, bendradarbiavimą, bendrą kūrybą ir žmogiškąją būtį. Man norėjosi tai perkelti į šiuos renginius“, – dalijosi D.Pupkevičiūtė.

Menas karo kontekste

Koncerto metu Kauno tvirtovės VIII forto erdvėje skambėjo garso pasivaikščiojimas, sukurtas organizatoriams bendradarbiaujant su Kyjivo „Miskyi“ teatru ir jo vadovu, režisieriumi Dima Levyckiu. Ukrainos kūrėjų Svitlanos Dovhan (UA) ir Oleksii Podat (UA) kūrinys „Pasivaikščiojimas tarp apkasų“, pasak D.Pupkevičiūtės, yra „Matters“ ir teatro bendro garso pasivaikščiojimų projekto dalis.

„Labai svarbu tai, kad kūrėjai iš Ukrainos dalyvauja čia net nebūdami, nes tie dalykai, kuriuos jie kuria, atsispindi erdvėse, kuriose vyksta garsiniai pasivaikščiojimai“, – pasakojo projekto „Matters“ kuratorė.

„Aš jiems siunčiau nuotraukas, pasakojau apie renginių vietas, koncertus, o jie ne tik suteikė atsaką į tai, bet ir papasakojo apie savo kasdienybę, ką reiškia šiandien gyventi Kyjive ar bet kuriame kitame Ukrainos mieste, kai žinai, kad sirena gali bet kada prikelti iš miego. Šis pasidalijimas patirtimis yra svarbus ir mums, ir jiems“, – neabejoja D.Pupkevičiūtė.

Taip pat koncerte gyvai nuskambėjo trijų atlikėjų – Mashos Kashynos (Ukraina ir Vokietija), Mari-Liis Rebane (Estija), Dovilės Dobravolskaitės-KiB (Lietuva) – elektroakustinės ir elektroninės eksperimentinės muzikos kompozicijos.

Koncertas: Masha Kashyna (Ukraina ir Vokietija), Mari-Liis Rebane (Estija), Dovilė Dobravolskaitė-KiB (Lietuva) atliko balso, elektronikos ir akustinių instrumentų kompozicijas. / A. Novikovo nuotr.

Suvienijo išgyvenimai

D.Dobravolskaitė prisipažino, kad šiam koncertui ypač ruošėsi.

„Kai mane pakvietė, maniau, kad tai bus įprastas renginys – kažkas pagros, bus instaliacijų... O kai sužinojau apie kitus atlikėjus, labai nudžiugau. Šio renginio labai laukiau, – teigia atlikėja, koncertui parinkusi savo kūrinius, įkvėptus Lietuvos istorijos. – Stengiausi perteikti ir istorinį, ir savo pačios skausmą.“

Istoriniame Kauno tvirtovės VIII forte surengtas trečiasis koncertų ciklo OIDA susitikimas pasirodė išskirtinis ir jį stebėjusiems žiūrovams. „Jis visai kitoks nei renginiai ir koncertai mieste. Galėjome pažinti naują erdvę, pavaikščioti po požemius, pasifotografuoti“, – įspūdžiais dalijosi Robertas.

Vietoje bilieto šio koncerto klausytojai buvo kviečiami paaukoti pasirinktai Ukrainos humanitarinei organizacijai.

– Esate žinoma fotografė, socialiniuose tinkluose turinti tūkstančius sekėjų. Kada ir kaip į jūsų rankas pateko fotoaparatas? Kada suvokėte, kad gebate atskleisti žmogaus savitumą per fotografijas?

– Mano rankos pirmą kartą profesionalų fotoaparatą palietė, kai buvau dešimties, t.y. prieš dvylika metų. Nors iki tol jau turėjau telefoną ir fotografavau, profesionali kamera sužadino vaizduotę kur kas labiau. Aparatą nusipirko mano tėvai, nes tikėjosi pasidaryti profesionalių nuotraukų iš kelionių, asmeninių švenčių. Tačiau, įsigiję brangų daiktą, suprato, kad to nepakanka. Didžiausią susidomėjimą rodžiau aš, o tėvai manimi pasitikėjo, nebijojo man jo duoti. Susidomėjimas neišblėso iki šiol. Tai, kad gebu kitus atskleisti fotografijose, suvokiau visai neseniai, prieš maždaug porą metų, kai įgijau pasitikėjimo ir patirties fotografuoti žmones.

– Kaip manote, kiek pasiekimai meninėje fotografijoje priklauso nuo talento, o kiek – nuo įdedamo darbo?

– Abu dalykai labai svarbūs, bet, mano nuomone, žmogus su daug įdirbio ir mažai talento niekada nepralenks žmogaus su daug talento ir mažiau įdirbio. Yra fotografijos sričių, kurios reikalauja ne tiek meniškos akies, kiek įdirbio technikoje, parametrų ir skaičių supratimo. Tikiu, kad kiekvienas gali atrasti savo vietą fotografijoje, nes už talentą ir įdirbį kur kas svarbiau didelis noras ir aistra.

Įvertinimas: G.Kuliušaitę labiausiai džiugina atsiliepimai, kad ji įkvepia savo fotografuojamas merginas ir moteris labiau pasitikėti savimi. / G. Ku­liu­šai­tės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar fotomenininko darbe yra daug juodo darbo, kuris nesusijęs nei su kūryba, nei su įkvėpimu?

– Manau, kad kiekvienam menininkui juodu darbu tampa būtent tai, kas nesusiję su meno kūrimu. Pavyzdžiui, save reklamuoti, bendrauti su žmonėmis. Man labai pasisekė, nes mėgstu reikštis socialinėje erdvėje, mėgstu dėmesį, moku jį valdyti. Neretai kalbėdama su kolegomis ir kitais meno atstovais išgirstu, kad jiems didžiausia kančia – save reklamuoti, būti aktyviais socialinės erdvės dalyviais, nes tokia šiandienė kaina, jei nori gyventi iš savo kuriamo meno.

– Savo „Instagram“ paskyroje dalijatės ir juostiniu fotoaparatu darytomis nuotraukomis. Gali atrodyti, kad tai – pasenęs būdas. Kaip manote, kodėl šios nuotraukos dabar vėl populiarios?

– Galimybė vienu telefono paėmimu padaryti tūkstantį kadrų atima įamžinto momento magiją. Galima spaudinėti mygtuką nepersistengiant, nes kažkuris kadras vis tiek bus daugiau ar mažiau pavykęs. Juostinė kamera atima iš mūsų šią galimybę – padaryti tą vienintelį kadrą šansų limituota. Tai sukuria šiokį tokį azartą. Be to, pastebėjau, kad žmonės prieš juostinį fotoaparatą kur kas drąsesni, laisvesni.

Man moteriškumas yra pasitikėjimas savimi ir leidimas sau būti tuo, kuo jautiesi, be bandymų atitikti kažkieno kito viziją ar standartus.

– Sakoma, tam, kad augtum, yra svarbu išeiti iš komforto zonos. Kas šiuo metu fotografijoje yra už jūsų komforto zonos? Kokius ateities iššūkius sau keliate?

– Skaitant menininkės Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“ man užkliuvo mintis, kad, jei mene viskas pavyksta gerai, vadinasi, tu netobulėji, neieškai kažko naujo ir nerizikuoji. Skaitant teko prisipažinti, kad atradusi tai, kas man gražu ir patinka kitiems, jau kurį laiką tiesiog dirbu ir nebeieškau naujovių. Turiu keletą idėjų, kurios labai tolimos mano fotografijos stiliui, ir bijau, kad nepavyks, bet sykiu labai noriu išmėginti kitokią fotografiją. Metodas, kurį noriu išbandyti, sujungia fotografijos skaitmeninį pojūtį kartu su fiziniu prisilietimu. Jau surinkau komandą ir po truputį planuoju šią fotosesiją.

– Jus dažnai pasirenka šalies garsenybės, profesionalūs modeliai. Ar tai didesnė atsakomybė, nei fotografuojant paprastus žmones? Ar žvaigždės įnoringos?

– Man atsakomybė fotografuoti vienodai didelė, o didžiausia – kolegoms fotografams. Prieš juos man kur kas baisiau „pasišiukšlinti“. Didžiausias sunkumas dirbant su garsiais žmonėmis – jų grafikai. Kartais sunku susisiekti ir atrasti abiem pusėms tinkantį laiką. Suprantu jų gyvenimo tempą, todėl labai vertinu, kai tie, kurie tikrai nori fotosesijos, prisitaiko ir prie manęs. Karjeros pradžioje, kai buvau jaunesnė, yra buvę atvejų, kai žinomą žmogų fotografavau už dyką, mainais į reklamą, o jis nenurodė mano autorystės. Jau dvejus metus nebefotografuoju žinomų veidų be atlygio ir dirbu su tais, kurie mane vertina.

– Kiekviename darbe kyla nesklandumų. Gal ir jūs turite istorijų, kada fotosesijos metu patyrėte fiasko arba jautėte, kad darbas vyksta ne pagal planą?

– Yra buvę situacijų, kai aprasojo objektyvo vidus parėjus į patalpą iš lauko, kur buvo minus 30 laipsnių, – negalėjau fotografuoti maždaug 40 min. Esu atvykusi į kitą miestą ir pasiėmusi ne tą įrangos rankinę, tad paaiškėjo, kad atvykau be fotoaparato. Taip pat yra buvę, kad fotosesijos dalyviai susipyko ir susimušė, kažkuris iš jų atsisakė fotografuotis. Fotografuojant paplūdimyje kartą vienai merginai pripustė smėlio į akis – visą fotosesiją negalėjo vienos atmerkti. Visa tai įvyko prieš kelerius metus, dabar jau taip nenutinka, nes išmokau pasiruošti ir užbėgti tokiems įvykiams už akių. Tačiau nė vienoje iš tų situacijų nepanikavau, atvirai kalbėjausi su klientais ir visi kartu ieškojome sprendimo būdo, nes ir man, ir jiems svarbiausia buvo geras rezultatas.

Įvertinimas: G.Kuliušaitę labiausiai džiugina atsiliepimai, kad ji įkvepia savo fotografuojamas merginas ir moteris labiau pasitikėti savimi. / G. Ku­liu­šai­tės asmeninio archyvo nuotr.

– Prieš jūsų objektyvą dažnai atsiduria merginos ir moterys. Kas jums yra moteriškumas?

– Šią sąvoką pradėjau suprasti tik šiemet. Buvau tai savyje užgožusi ir atrasdavau tik per kitas moteris, fotosesijų metu realizuodama savo svajonių įvaizdžius. Man moteriškumas yra pasitikėjimas savimi ir leidimas sau būti tuo, kuo jautiesi, be bandymų atitikti kažkieno kito viziją ar standartus. Taip pat – nebijojimas suklysti, kažko nežinoti, paprašyti pagalbos ir leisti kitiems tavimi pasirūpinti. Vis dar to mokausi, bet tik dabar supratau, kaip tai svarbu.

– Daugelis fotografų neatsisako fotografuoti vestuvių, krikštynų, sukakčių, kitų asmeninių švenčių. Ar tiesa, kad jūs vengiate tokių užsakymų?

– Tiesa. Aš labai kruopščiai retušuoju nuotraukas ir negaliu savęs įtikinti, kad galima tai daryti atlaidžiau. Jei reikėtų tvarkyti gimtadienio šventės nuotraukas, kurių užsakovas nori šimtais, tam, kad patenkinčiau savo retušui keliamus reikalavimus, tvarkyčiau jas pusę metų... Suvokdama kliento norą gauti kuo daugiau nuotraukų ir kuo greičiau, tokių darbų tiesiog nesiimu, perleidžiu juos kolegoms, kuriais pasitikiu. Yra ir dar viena priežastis: fotosesijose mėgstu maksimaliai viską kontroliuoti, o šventėse tai ne visada įmanoma.

– Kai gresia perdegti dirbant, kur ir kaip pailsite? Kokių turite pomėgių? Kaip pasikraunate energijos?

– Anksčiau planuodavau po penkias ar šešias fotosesijas per dieną, nes, žiūrėdama į kalendorių, matydavau tik tuščias valandas, į kurias galiu įrašyti darbo. Porą vasarų iš eilės buvau užmiršusi, kad dar turiu pamiegoti, pavalgyti ir kad nuotraukas reikės ne tik daryti, bet ir sutvarkyti. Dabar griežtai į kalendorių įrašau ir poilsio laiką, pramogas. Šią vasarą netgi bandžiau pasilikti keletą laisvų savaitgalių, ko niekada iki šiol nedariau. Mano tikras poilsis, kaip ir darbas, – gana ekstremalus. Šiemet nusipirkau bilietą į vieną pusę į Indoneziją ir dingau keturiems mėnesiams. Man tai priimtina, nes, būdama darbingos nuotaikos, galiu be nuovargio dirbti ilgai ir be perstojo. Kai atostogauju, geriau nė neturėti galimybės tų darbų pasiekti, nes vis tiek nueičiau prie jų.

– Esate studijavusi Londone. Kokias studijas baigėte? Ar nesusigundėte, kaip daugelis mūsų tautiečių, šio miesto teikiamomis galimybėmis?

– Baigiau žiniasklaidos ir komunikacijos (angl. media and communications) studijas Grinvičo universitete. Studijos neturi nieko bendro su fotografija, tačiau savo baigiamąjį darbą vis tiek sugebėjau susieti su ja. Šio miesto galimybėmis gundausi iki pat šios minutės, nes į Lietuvą grįžti neplanavau. Teko parvažiuoti, kai, prasidėjus COVID-19 pandemijai, studijos vyko nuotoliniu būdu. Mama paprašė trumpam sugrįžti, kad pabūtume visi kartu, kol viskas praeis. Mano trumpas parvažiavimas tęsiasi jau 2,5 metų. Londoną stengiuosi aplankyti turėdama bent menkiausią galimybę – paskutinį kartą tiesiog skridau pro šalį, tai sustojau jame ir praleidau 20 valandų. Tai mano mėgstamiausias miestas, jaučiuosi jame ypač gerai. Kartais tiesiog vaikštau jo gatvėmis – skauda žandus nuo šypsojimosi.

– Kelis mėnesius praleidote keliaudama po Indoneziją. Kokių patirčių čia pasiėmėte? Ar jus sužavėjo kelionių fotografija? Gal ateityje jai norėtumėte skirti daugiau laiko?

– Pirmą kartą lankiausi Azijoje, tad patirčių buvo begalė – tiek teigiamų, tiek truputį gąsdinančių: dėl saugumo, higienos ar nuodingųjų gyvūnų. Tai buvo viena iš mane labiausiai paauginusių kelionių. Be abejo, sužavėjo gamta, sutikau tobulo grožio merginų, jas pakviečiau papozuoti. Vieną merginą stebėjau instagrame trejus metus, rašiau jai žinutes, kad svajoju ją fotografuoti. Kartą, sėdėdama vienoje Balio kavinėje, pasukusi galvą pamačiau ją. Iš pradžių galvojau, kad man vaidenasi, draugės klausiau, ar čia tikrai gali būti ji. Sukaupiau drąsą, priėjau jos pakalbinti. Truputį jaudinausi, nes ji man labai ilgai neatrašė, bet pagalvojau, kad iš tiesų mano šansai didesni. Mergina buvo ką tik pabėgusi iš Ukrainos, bet kaip tik ieškojo progų pasifotografuoti. Ji dirbo modeliu ir norėjo pasirodyti užsakovams, kad keliaudama gali priimti užsakymus. Padarėme jai labai gražią fotosesiją, nuoširdžiai pabendravome. Kelionių fotografijai laiko nepavyko skirti profesionaliai, labiau – telefonu, nes nešiotis įrangą Azijoje man pasirodė per sudėtina ir per pavojinga. Tačiau keliauti ir sutikti savo svajonių modelius ir su jais dirbti – puiku.

Įvertinimas: G.Kuliušaitę labiausiai džiugina atsiliepimai, kad ji įkvepia savo fotografuojamas merginas ir moteris labiau pasitikėti savimi. / G. Ku­liu­šai­tės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar su fotografija norėtumėte susieti visą savo gyvenimą? Gal yra svajonių profesija, kuriai dar turi ateiti laikas?

– Galbūt fotografija ir nebus mano pagrindinis pajamų šaltinis likusį gyvenimą, tačiau esu 100 proc. tikra, kad ji visada bus labai svarbi. Kiekvieną laisvą dieną mielai iškeisčiau į galimybę fotografuoti. Mano svajonių profesija – lenktynininkė, tačiau, norėdama profesionaliai ją įgyvendinti, truputį atsilieku nuo tvarkaraščio. Draugams visada juokauju, kad teks važiuoti į Japoniją ir tiesiog nelegaliai lenktyniauti gatvėse.

– Dabar fotografuojame visi. Socialiniai tinklai mirga nuo gausybės fotografijų. Ar pastebite tarp jų talento apraiškų? Ar, norint gerai fotografuoti, būtinos specialios žinios?

– Žinoma, pastebiu! Labai mėgstu stebėti talentingus žmones, kuriems padaryti tobulą, prikaustantį kadrą pakanka vaizduotės ir paprasčiausio telefono. Manau, kad fotografuoti dabartiniais telefonais ypatingų žinių nereikia, tad jie tapo genialiu įrankiu atskleisti kiekvieno viziją ir užslėptą talentą.

– Pasidalykite patarimais, kaip pasidaryti geriausią asmenukę? Kokių taisyklių laikytis pozuojant?

– Visada sakau, kad ne visiems turi patikti fotografuotis, bet visiems reikia tai išmokti daryti, o pats geriausias būdas – praktika. Nesvarbu, kad neplanuosite niekur naudoti nuotraukų, siūlau įsijungti priekinę kamerą ir pasipraktikuoti skirtingus savo veido kampus, puses, pakelti ar nuleisti smakrą ir būtinai pasirinkti tiesioginį apšvietimą, kuris veidą išlygintų, o ne sukurtų papildomų neegzistuojančių problemų. Dar labai gera idėja – išlaukti besileidžiančios saulės, tada ji šviečia tiesiai į jus, o ne iš viršaus ir galite tobulai apsišviesti ir išryškinti savo akių spalvą ir išlyginti odą.

M.Čepulis susirinkusiesiems papasakojo apie miškus ir tai, ką siekiama daryti Lietuvoje, norint juos puoselėti ir išsaugoti. Nacionalinis susitarimas dėl miškų (NMS) – procesas, prasidėjęs dar praėjusių metų pavasarį, yra be galo sudėtingas, tačiau jo tikslas – daug žadantis.

„Nusprendėme, kad 10 proc. miškų turi būti išvis neliečiami, o 30 proc. miškų turi būti sustiprinta apsauga. Vadinasi, iš viso 40 proc. Lietuvos miškų turi būtų geriau saugomi, dabar turime tik 1 proc. neliečiamų miškų. Užuot ką nors darę, žmonės ginčijasi dėl šių skaičių. Jei tai, dėl ko nesutariame, įgyvendintume, situacija šalyje žymiai pagerėtų, neliečiamų miškų padaugėtų apie dešimt kartų“, – tikino aplinkos ministro patarėju dirbantis M.Čepulis.

Susitikimo metu svečias laukė auditorijos klausimų. Vienas iš jų buvo apie paukščių medžioklę. „Paukščių medžioklė visiškai nereguliacinė funkcija. Medžiojama iš malonumo, džiaugsmo, norint išsaugoti tradicijas – galima sugalvoti daug priežasčių, bet tai nereikalinga. Visų pirma, mūsų plane – uždrausti fazanų medžioklės metu paleisti paukščius. Vadinasi, medžioklės nebelieka. Šis aktas jau beveik įsigaliojo“, – planais dalijosi M.Čepulis. Jis teigė, kad, bendraujant su Lietuvos ornitologų draugija, svarstoma uždrausti kai kurių paukščių medžioklę. Anot jo, visos paukščių medžioklės atsisakyti nėra prasmės, nes sumedžiojamas kiekis, pavyzdžiui ančių, nedidelis, tačiau yra tokių paukščių, kaip perkūno oželiai, kurie yra medžiojami visai be reikalo. „Per konsultacinę tarybą rugsėjo 8 d. tarsimės, iškelsime klausimą, diskutuosime ir nuo kito sezono nebebus tokios medžioklės. Tai vienas iš mano darbų, dėl kurių ėjau į ministeriją“, – atskleidė gamtos fotografas.

Vos pradėjęs dalytis įžvalgomis apie žemę, M.Čepulis pabrėžė, kad žmonija, kad ir kas nutiktų, neišnyks. Vis dėlto, jo teigimu, gali būti, kad mūsų bus žymiai mažiau, jei klimatas ir toliau keisis tokiu greičiu. M.Čepulis auditorijai aiškino, kad klimatas keitėsi visada, tačiau ne taip greitai. „Dabartinė klimato kaita vyksta pernelyg sparčiai. Per 150 metų klimatas pasikeitė tiek, kiek anksčiau per milijonus metų. Čia yra problema, o ne tai, kad jis keičiasi“, – pastebėjo jis.

Ir anglies dvideginio kiekį atmosferoje fotografas vertina ne tik kaip gamtos priešą. „Iš klimato kaitos labiausiai „pelnosi“ augalai. Kažkada jo buvo daugiau, todėl augo dideli medžiai. Kuo daugiau CO_2, tuo geriau yra augalams, nes taip jie gaminasi maisto medžiagų“,– pasakojo svečias.

M.Čepulis yra ir televizijos laidos „Gamtininko užrašai“ vedėjas, tad papasakojo apie filmavimuose patiriamus sunkumus ir patį procesą. „Briedžiai mūsų komandoje yra tarsi keiksmažodis, nes visą sezoną, nuo praeitų metų pavasario iki pat tol, kol turėjome išleisti tą laidą, briedžiai tiesiog nesirodė, ir paskutiniai kadrai buvo užfiksuoti jau sumontavus laidą. O kartais atvažiuoji, pamatai ir visą laidą nufilmuoji per keturias valandas. Tai nenuspėjamas dalykas. Vidutiniškai prie vienos laidos dirbame 1–3 mėnesius“, – atskleidė M.Čepulis. Pasak laidos vedėjo, laida apie pievas filmuojama nuo balandžio ligi šiol, nes siekiama perteikti gamtos įvairovę ir tai, kokia ji yra iš tikrųjų. „Tai sunkus darbas, padėjęs man iš naujo atrasti fotografiją ir daug procesų, kurie vyksta gamtoje, kurių nepastebėdavau“,– pasakojo fotografas.

Šią vasarą tai jau antroji šventė pagal projektą „Sportuoja vaikai, sportuoja šeimos, sportuoja visa bendruomenė“, skatinanti įvairaus amžiaus žmonių fizinį aktyvumą ir įsitraukimą į judrias veiklas.

„Norėjosi suburti šeimas, skatinti ir vaikų, ir tėvų fizinį aktyvumą. Tai labai svarbu dabar, kai daug žmonių dirba sėdimą darbą. Šio renginio ir projekto tikslas – pristatyti sporto šakas, įvairias fizinio aktyvumo ir kitas pramogines veiklas, skirtas ir bendruomenių senjorams, ir šeimoms, – dalijosi viena iš renginio organizatorių Soneta Ivanovė. – Siekiame, kad augtų žmonių susidomėjimas fizinio aktyvumo veiklomis“.

Norėjosi suburti šeimas, skatinti ir vaikų, ir tėvų fizinį aktyvumą.

Pasak pašnekovės, kad sportas nebūtų kančia, o taptų kasdienio gyvenimo dalimi, svarbu atrasti patinkančią fizinio aktyvumo veiklą, o šis renginys – puiki galimybė tai padaryti.

Šventės metu vyko bendra treniruotė šeimoms, kurią vedė sporto organizacijos „Šešios trim“ treneriai. Treniruotės metu tėvai su vaikais ant žolės atliko pratimus, stiprinančius kūną ir gerinančius fizinę būklę. Gimnastikos trenerė Goda kartu su jaunomis klubo narėmis paskatino pakilti ant parko suoliukų sėdėjusius žmones ir supažindino su linijiniais šokiais. Į šią veiklą įsitraukė ne tik vaikai, jų mamos, bet ir tėčiai.

„Atvykau su šeima, nors vyras šiek tiek tingėjo po darbo, bet susiruošė ir šokome visi kartu. Renginys tikrai smagus, pakelia nuotaiką, gera pabūti bendruomenėje, geras oras“, – įspūdžiais dalijosi renginio dalyvė Inga.

Parke laiką leidusios senjorės labiausiai susidomėjo Laimonto Rakausko vesta šiaurietiško ėjimo treniruote. Paskelbus treniruotės pradžią, moterys sustojo ratu ir atliko įvairiausius pratimus su šiaurietiško ėjimo lazdomis, skirtus stiprinti ne tik kojas, bet ir viršutinę kūno dalį.

Treneris paaiškino, kad šie pratimai, atliekami su lazdomis, yra stabilesni, skirti efektyvesnei mankštai, taip pat papasakojo apie šiaurietiško ėjimo privalumus: „Einant įprastai krūvį patiria tik kojos, o einant su lazdomis mes jungiam visą viršutinę kūno dalį, todėl taip gauname šiek tiek didesnį krūvį, vyksta kardio treniruotė ir viršutinės kūno dalies mankšta. Ėjimas tampa labiau subalansuotas, nes krūvis netenka vien kojoms, jį paskirstome, didiname judesių amplitudę, stipriname pečių juostą, geriname laikyseną, o tai – dabar labai svarbu, kai daug žmonių leidžia laiką sėdėdami“.

Pasak L.Rakausko, šią veiklą atranda vis daugiau jaunų žmonių. „Pastebėjau, kad publika jaunėja, tikriausiai suprato, kad reikia dabar savo kūnui, organizmui duoti fizinį krūvį, reikia mankštintis“, ­– įžvalgomis dalijosi treneris.

– Kada pajutote aistrą gaminti ir tuo dalytis su kitais?

– Dar maža būdama vis bėgdavau pas mamą ar močiutę į virtuvę ir prašydavau leisti gaminti kartu. Norėjau išmokti pasigaminti kažką labai labai skanaus, pavaišinti kitus ir taip parodyti savo meilę. Visą gyvenimą tai mačiau šeimoje, dėl to ir pati norėjau išmokti maistu džiuginti artimuosius. Na, o viena pati virtuvėje suktis pradėjau aštuntoje klasėje. Iš pradžių gaminau tik sau ir net bijojau kažkam duoti paragauti – maniau, kad niekam nebus skanu, labai save nuvertindavau. Po truputį įgijau daugiau praktikos ir pasitikėjimo, o tada su sese pradėjome gaminti visai šeimai, draugams, giminėms. Svarbiausia yra norėti ir bandyti, nebijoti klysti, prašyti pagalbos, nes tik taip galima išmokti. Kai matai, kad kitiems patinka, – motyvacija gaminti, eksperimentuoti ir dalytis dar labiau didėja.

– Savo instagramo paskyrą valdote kartu su jaunesne seserimi. Kaip pavyksta sutarti virtuvėje?

– Meluosiu, jei sakysiu, kad visada sutariame puikiai. Dažniausiai gaminimo procesas būna linksmas, smagus, netgi sustiprina mūsų ryšį, sužinome viena apie kitą vis kažką naujo. Tačiau kartais pasitaiko ir nesutarimų, ginčų, kuriuos stengiamės kuo greičiau išspręsti. Nuo mažens išmokome tėvų diegtą taisyklę, kad maistas turi būti ruošiamas su meile – tai svarbiausias patiekalo ingredientas.

– Socialiniuose tinkluose dalijatės ne tik receptais, bet ir patarimais, informacija, susijusia su maistu, sveikata. Ar, būdama devyniolikos, pati laikotės maisto planavimo taisyklės, kurią siūlote kitiems? Jei taip, kokios patirties sukaupėte?

– Taip, domiuosi maisto planavimu maždaug trejus metus. Vienuoliktoje klasėje supratau, kad maistas mokykloje man ne visuomet patinka, porcijos man per mažos. Tada nusprendžiau gamintis maistą namuose kelioms dienoms į priekį ir atsinešti į mokyklą. Pradėjau gaminti pietus ir tėvams. Galbūt kai kam gali atrodyti, kad iš anksto ruošiamas maistas  labai greitai atsibosta. Galiu užtikrinti, kad tikrai ne: pakeitus padažą ar daržoves, pasikeičia ir patiekalo skonis.

Mokykloje manęs klausdavo, kaip randu laiko pasigaminti pietus iš anksto – juk namų darbai, poilsis, lankomi būreliai užimdavo daug laiko. Tačiau aš virtuvėje daug laiko nepraleisdavau. Kol virdavo makaronai ar kruopos, pakepdavau mėsos, tofu ar kito maisto, turinčio baltymų, daržovių, o kartais jų įsidėdavau šviežių. Tuomet, viskam baigus virti ar kepti, išdėliodavau į savo ir tėvų maisto indelius, greitai paruošdavau padažą, – ir pietūs pagaminti. Kitą dieną rinkdavausi kitas kruopas ir daržoves. Dažnai kepdavau vaflius (špinatų, rikotos, avinžirnių ar morkų ir sūrio skonio – variacijų labai daug). Užmaišius daug tešlos ir prikepus daug vaflių, juos galima užsišaldyti. Neturint laiko gaminti – atšildyti, ir turėsite puikų patiekalą. Priruošdavau ir puodus troškinių – jie skanūs net šalti, o įdėti į juos galima savo mėgstamiausių ingredientų.

Taigi, planuoti, iš kokio maisto gaminsite, ir ruošti jį namuose yra didelis pranašumas: tai skaniau, sveikiau, taupiau. Be to, taip pasirūpini savo artimaisiais, kad jie taip pat valgytų skaniai ir subalansuotai.

– Turbūt daugeliui pažįstama situacija – skanu, bet neskaniai atrodo. Ką patartumėte norintiems ne tik nepakartojamo skonio, bet ir estetiško patiekalo?

– Man kur kas skaniau valgyti, kai maistas atrodo gražiai ir estetiškai. Juk pirmiausia valgome akimis. Turiu kelias gudrybes, ką padaryti, kad patiekalas atrodytų gražiau. Visų pirma – spalvos. Kuo daugiau spalvų – tuo gražiau. Spalvingos daržovės suteiks ne tik grožio, bet ir naudos sveikatai – juk jose tiek daug svarbių organizmui medžiagų, vitaminų. Antra gudrybė – žolelės. Užberdami jų ant patiekalo išgauname dar daugiau spalvų – ryški žalia spalva sukelia efektą, kad maistas gaivaus, sodraus skonio, šviežias ir kokybiškas. Gražu pabarstyti sėklų ar šiek tiek smulkintų riešutų. Svarbu maistą gražiai išdėlioti lėkštėje ir jos neišteplioti.

Maisto planavimas ir jo gaminimas namuose turi daug pranašumų: tai skaniau, sveikiau, taupiau. Be to, taip pasirūpini savo artimaisiais, kad jie taip pat valgytų skaniai ir subalansuotai.

– Ką labiausiai mėgstate gaminti? Kuriam dienos patiekalui ruošti skiriate daugiausia laiko?

– Labiausiai mėgstu eksperimentuoti su saldžiais skoniais, pavyzdžiui, pasigaminti saldžios avižinės košės arba išsikepti sveikuoliškų keksiukų, sausainių, pyragėlių. Ilgiausiai užtrunku ruošdama pietus. Mano nuomone, pietūs – pagrindinis dienos patiekalas. Juos visuomet ruošiu skanius ir sočius, tad tam laiko negailiu. Pusryčius pasigaminu greitai, per penkias minutes, nes kasryt valgau avižinę košę, tik kiekvieną kartą šiek tiek keičiu receptą. Keičiu pieną, vaisius, uogas, kitus pagardus, taip pat ir gaminimo būdą – kartais verdu, kartais kepu, o kartais palieku brinkti per naktį šaldytuve. Vakarienei taip pat neskiriu daug laiko. Renkuosi patiekalus, kuriuos galiu pagaminti iš jau turimų šaldytuve produktų. Su sese šiais metais atradome be galo skanų būdą panaudoti šaldytuve esančius likučius ir pasigaminti labai greitai ir skaniai. Tam tereikia keptuvėje pakepinti daržoves su norima mėsa, keptu kiaušiniu ar tofu. Tuomet šį įdarą dėti ant tortilijos, ant jos uždėti salotų lapų, norimo padažo, avokado arba net lydyto sūrio. Telieka tortiliją gerai susukti, apkepti keptuvėje, kol šiek kiek apskrus, ir skani vakarienė paruošta!

– Jūsų pagaminti ir nufotografuoti patiekalai atrodo labai skaniai, bet kyla klausimas dėl kalorijų. Ar sutinkate, kad skanus maistas būtinai yra kaloringas? Ar turite patarimų, kaip pasiekti pusiausvyrą maitinantis?

– Mudvi su sese Juste esame aktyvios. Kalorijų nesibaidome ir kiekvienas to neturėtų daryti. Svarbu pabrėžti, kad kalorijos nevienodos. Noriu pasakyti, kad, pietums pasirinkus greitąjį maistą, kalorijų kiekis gali būti toks pat, o gal net mažesnis nei maisto, paruošto namuose, bet kyla klausimas, kaip jausitės pavalgę? Kaip greitai vėl norėsite valgyti? Kiek maistinių medžiagų gausite suvalgę šį patiekalą? Manau, sutiksite, kad namie pagamintas maistas gausesnis medžiagų, sotesnis ir sveikesnis, jį suvalgę jausitės gerai, nejausite pilvo skausmų, kaip suvalgę greitojo maisto. Bet ir tokio maisto nereikia visiškai atsisakyti. Kai norime, suvalgome ir jo, ir bet kokių sausainių, ledų, bulvių traškučių. Savęs riboti negalima, nes tai nesveika. Svarbu klausti savęs, ar aš tikrai to noriu, kaip jausiuosi suvalgęs tokio maisto. Mes atradome pusiausvyrą, taisyklę – daugiausia gaminame namie, valgome sveikai, bet, jei labai norime, kartais pasirenkame ir ne tokį sveikatai palankų maistą.

– Iš kur semiatės idėjų receptams? Kurios šalies virtuvė jums arčiausiai širdies?

– Idėjų semiamės iš kitų instagramo paskyrų, bet pagal save keičiame skonius, proporcijas. Stengiamės atkartoti ir restoranuose ragautus patiekalus, bet taip pat pridedame kažko savo. Visko šiais laikais tiek daug, tik spėk gaminti! Įkvėpimo suteikia ir žurnalai, knygos, idėjų kyla aplankius kitas šalis. Ko gero, šalis, kurios virtuvė mums artimiausia, – Meksika. Kaip minėjau, labai pamėgome tortilijas, buritus, ryžių dubenėlius su avokadais, pupelėmis ir kukurūzais. O kur dar pomidorų sriubos, aštrūs padažai!.. Labai labai skanu ir artima širdžiai.

– Kuo užsiimate už virtuvės ribų? Kokių dar pomėgių turite?

– Mano sesė Justė – profesionali sportininkė, užsiima sportiniu ėjimu, daug dėmesio skiria mokslams mokykloje, knygoms, šuns dresūrai ir, žinoma, laikui su draugais. Aš studijuoju odontologiją, šoku ansamblyje, domiuosi sveikatingumu, o žiniomis dalijuosi kurdama įrašus apie sveikatą mūsų instagramo paskyroje @skanumynas.

– Ar maisto gaminimas yra tik jūsų laisvalaikio užsiėmimas, ar su tuo siejate ir ateitį?

– Maisto ruošimas – mėgstama veikla, rūpinimasis savo ir artimųjų, kuriems gaminame, sveikata. Labai norėčiau, kad mūsų paskyra augtų, mes tobulėtume, kurtume daugiau receptų ir dalytumės patarimais, kaip ir iki šiol. Esame sugalvojusios keletą naujų projektų, apie kuriuos daug šnekėti dar nenoriu, bet naujienos visus pasieks jau greitai! Labai toli į ateitį nežvelgiame, gyvename šia diena ir mėgaujamės tuo, ką darome.

– Kaip manote, kulinariniai gebėjimai – įgimti ar igyti?

– Šiuos gebėjimus tikrai galima išsiugdyti. Pažįstu daug žmonių, kurie net neketino kelti kojos į virtuvę, užsisakydavo maisto į namus, o dabar labai skaniai gamina. Esu girdėjusi daug istorijų, kaip žmonės, kurie be galo mėgdavo nesveiką maistą ir norėjo pasikeisti, pradėjo gaminti sveikiau, o paskui taip pamėgo ruošti maistą, kad dabar be to nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. Tad, manau, reikia tik labai norėti ir nebijoti klysti. Savo virtuvės šefu gali būti kiekvienas. Ir ne bet kokiu, o puikiu!

– Kokių taisyklių laikotės gamindama?

– Jų daug, tačiau viena svarbiausių – gaminti iš maisto likučių ir jų neišmesti. Išmetamas maistas mūsų amžiuje, kai daugybė pasaulio žmonių kenčia badą, yra milžiniška problema. Todėl, jei lieka mėsos, košės, avinžirnių, lęšių ar kitko, nepatingėkite ir, pasižiūrėję receptų mūsų ar kitoje instagramo paskyroje arba tiesiog internete suradę idėjų, gaminkite. Mano šūkis: „Stop maisto švaistymui!“.

Batonėliai

Be cukraus, pieno – tinka veganams.

65 g juodojo šokolado,

100 g riešutų kremo,

100 g kukurūzų dribsnių be cukraus,

50 g kokosų drožlių,

1 šaukštas sirupo (jei norisi saldžiai).

Šokoladą išlydykite ir sumaišykite su riešutų kremu. Jei naudosite sirupą – supilkite. Tuomet rankomis šiek tiek patrupinkite dribsnius ir suberkite kartu su kokosų drožlėmis į šokolado ir riešutų sviesto masę. Viską sudėkite į formą ir gerai suspauskite. Kelioms valandoms palikite šaldytuve ir supjaustykite norimo dydžio gabaliukais.

Batatų vafliai ir burokėlių salotos

(3–4 porcijoms)

2 batatai,

1 morka,

1 svogūnas,

1 šaukštas krapų,

1 šaukštas persilado,

2 kiaušiniai,

200 ml pieno,

70 g kvietinių miltų,

80 g avižų miltų,

1 šaukštelis kepimo miltelių,

70 g tarkuoto sūrio.

Salotoms:

išvirtų ir sutarkuotų burokėlių,

žiedinio kopūsto,

kelių saujų kedrų riešutų,

dviejų šaukštų majonezo.

Batatus ir morkas nuskuskite, supjaustykite kubeliais ir virkite, kol suminkštės. Trintuvu sutrinkite išvirusius batatus, morkas, pieną ir kiaušinius. Tuomet suberkite sūrį, miltus, prieskonius, kepimo miltelius. Smulkiai supjaustykite svogūną ir kartu su krapais įmaišykite į tešlą. Kepkite vaflinėje ir pagardinkite norimais priedais. Salotoms žiedinį kopūstą smulkiai supjaustykite ir kepkite keptuvėje, kol šiek tiek suminkštės ir apskrus. Tada jį sumaišykite su burokėliais, majonezu, druska ir suberkite pakepintus riešutus.

Tofų kukuliukai padaže

150 g tofu „Sojalita“ su prieskoniais,

30 g avinžirnių miltų (tiks ir avižiniai, ir kvietiniai),

2 šaukštai kečupo,

žiupsnelis druskos,

1 česnako skiltelė, sutrinta,

paprikos prieskonių.

Padažui:

1 nedidelis svogūnas,

1 skiltelė česnako,

1 šaukštas alyvuogių aliejaus,

1 stiklinė (250 ml) pomidorų padažo,

2 šaukštai kokosų pieno,

1 šaukštelis krakmolo su šaukštu vandens,

1/2 šaukštelio kario prieskonių,

žiupsnelis druskos.

Patiekti:

sojų jogurto,

šviežių žolelių.

Visus ingredientus, skirtus kukuliams gaminti, sutrinkite trintuvu. Iš šios  masės formuokite rutuliukus ir kepkite 180 °C įkaitintoje orkaitėje 25 min. Jiems kepant, galite ruošti padažą. Smulkiai supjaustykie svogūną ir česnaką ir kepkite keptuvėje su aliejumi apie 3 min. ant vidutinės kaitros. Suberkite visus prieskonius, supilkite pomidorų padažą, kokosų pieną. Tada krakmolą sumaišykite su vandeniu ir supilkite į padažo masę, visą laiką maišydami. Kai padažas sutirštės ir kukuliai iškeps, juos sudėkite į padažą, o ant viršaus užpilkite šiek tiek jogurto ir žolelių.

„Šios erdvės idėja kilo vien dėl to, kad mes čia veiklas vykdėm jau nuo 2019 metų ir tais metais ji tapo atvira bendruomenei. Baigiantis Europos kultūros sostinės metams norėjosi dar kartą atverti erdvę plačiau ir susitikimą įprasminti per molį, kviesti žmones jį patirti įvairiais būdais“, ­– idėjomis dalijosi organizatorė Aistė Paukštė. Ji trokšta, jog į atvertą erdvę užsuktų kuo daugiau vietinių gyventojų ir pažintų tai, kas egzistuoja visai netoli.

Renginio metu buvo galima ne tik išvysti menininkų dirbtuves, pamatyti darbo subtilybes, bet jas patiems išbandžius, darbo rezultatus parsinešti namo. Pasak organizatorės, šios meno kryptys yra pamirštos, bet tuo pačiu naujai atrandamos, o savomis rankomis sukurti dirbiniai vis labiau džiugina žmones.

Išsaugoti gamtą

Menininkas, skulptorius, keramikas ir Šv. Adalberto riterių ordino narys Saulius Kriščiukaitis atvykusiems rodė, kaip žiedžiamas molis. „Dabar tai – nykstantis dalykas, labai mažai žmonių liko, kurie moka žiest. Žmonės prašo, kad dar ir pamokyčiau, kai kuriems labai įdomu. Siekiu išsaugoti amatą“, ­– pasakojo S. Kriščiukaitis.

Pasirodymo metu vyras noriai dalijosi žiedimo paslaptimis, žiedė molio burbulus, o po to juos leido į šalia esantį baseiną. „Tai – vienas iš mano pasirodymų, su kuriuo dalyvavau ir Rygoje. Sakyčiau, kad tai – atpalaiduojantis šou, o tokią karštą dieną turėti šalia baseiną yra tikrai smagu“, – juokavo skulptorius.

Ne tik matyti, bet ir veikti

Erdvėse buvo galima pažinti ne tik molį, bet ir stiklo ypatybes. Stiklo menininkė Valda Verikaitė atvėrė savo dirbtuvių duris ir leido išbandyti unikalią smėliavimo techniką. „Stiklas yra tokia medžiaga, kuri turi išskirtinę savybę – permatomumą, todėl matinimas, kitaip smėliavimas, yra unikalus tuo, jog  prigesina skaidrumą ir sukuria kontrastą“,– aiškino V. Verikaitė.

Šis užsiėmimas buvo įvertintas ir renginio dalyvės Simonos Sutkuvienės: „Nuo mažens pažįstu molį, nes mano mama iki šiol su tuo dirba ir yra viena profesionalių keramikių. Kadangi molį pažįstu, įdomiausia buvo kuriamas kontrastas ir darbas su stiklu, jo nugrūdinimas, numatinimas oro srove. Žinoma,  džiugina ir tai, kad po to iškart gali išsinešti kažkokį savo darbą ir matomą, apčiuopiamą rezultatą“.

Kuriama ir nykstanti skulptūra

Eglės Česonytes dirbtuvių palapinėje žmonės bendromis jėgomis lipdė dviratininkams skirtą skulptūrą. „Ji – laikina, paliksime ją lauke, kad vėjas, lietus nupūstų ir natūraliai ją sunaikintų bei grąžintų molį į jo vietą žemėje. Svarbu, kad šio renginio metu žmonės pamatytų, jog kiekvienas gali sukurti meną“,­­– pasakojo keramikė.

Molio pažinimas pirštais ir akimis

Istorinio keramikos kombinato pastato koridoriuose eksponuojama dirbtuvių metu sukurtų darbų ir grafinio dizaino kūrinių paroda „Vaivos rykštė“. Parodos dizainerė – Gita Balžekaitė. Antrajame aukšte renginio dalyviai galėjo susipažinti su keramike Rūta Katiliūte ir Laima Mačiulaityte ir su jų pagalba išmokti lipdyti puodelius bei tapyti moliu.

Menininkės Saulės Poškutės performansas „DE(formacija)“ leido jame sudalyvauti kiekvienam ir lytėjimu keisti molio formas, jo nematant. Vaidos Tamoševičiūtės gyvo pasirodymo „Formos keitimas. Įsilieti“ metu molis tapo menininkės pagrindiniu įrankiu, norint susirinkusiems parodyti jo formų kitimo ypatybes.