Grįžo į įprastą ritmą

Evita – pernai Anapilin iškeliavusio garsaus humoristo Vitalijaus Cololo duktė. "Lietuvos balso" aklosios perklausos buvo filmuojamos vasarą, dar prieš skaudžią žinią apie V.Cololo netektį, supurčiusią visą Lietuvą. Tačiau mergina muzikos neapleido. Priešingai – ji ja nori dalytis su kuo daugiau žmonių ir savo balsu pasiekti net uždariausias širdis.

Praėjusią savaitę mūsų kalbinta Evita teigė, kad atsigauti ir suvokti, kad tapo projekto "Lietuvos balsas" nugalėtoja, prireikė savaitės. "Visa savaitė po finalo buvo kupina emocijų, sutrikimo, ir suvokimas, kad laimėjau, pagaliau atėjo, kai viskas nuslūgo ir grįžau į sau įprastą dienos ritmą", –  sako mergina.

Po pergalės jau pradėti net du autoriniai Evitos singlai ir jau netolimoje ateityje planuojamas albumas.

Pasak atlikėjos, jos kelias "Lietuvos balso" projekte buvo visoks: buvo ir džiugių akimirkų, ir skaudžių nelaimių. Bet dabar ji džiaugiasi, kad pasiryžo dalyvauti šiame projekte. Šiam žingsniui ją paskatino mama ir dainavimo mokytoja, – pati Evita, nors ir norėjo išbandyti jėgas, galvojo, kad nieko gero iš to nebus. O gal nedrįso išbandyti... Televiziniame projekte auditorija yra labai didelė, tave stebi iš visų Lietuvos kampelių, kažkas net kritikuoja. Ilgą laiką ji nebuvo pasiruošusi priimti kritikos, neigiamų atsiliepimų, komentarų. Tačiau šį kartą pagalvojo – jai jau aštuoniolika metų, baigia mokyklą, tai kada daugiau, jei ne dabar? Reikia surizikuoti ir pabandyti.

"Mano kelias projekte "Lietuvos balsas" buvo visoks, galiausiai atsiradau finale. Man tai didelis pasiekimas, kad nuėjau taip toli ir net nugalėjau. Sakyčiau, padariau kažką reikšmingo", – sako E.Cololo.

Viena yra tai, ką žiūrovai mato per televiziją, kita – projekto užkulisiai, vadinamoji virtuvė, kuri apie ją nežinančius gali ir išgąsdinti. Evitos tai neišgąsdino, nes vidinę televizijos projektų industriją ji žinojo nuo vaikystės – su tėte tekdavo dalyvauti visokiose laidose. Tad nieko netikėto ir nebuvo. Pagrindinis dalykas televizijoje, anot jos, –  perfekcionizmas, kad visiems viskas būtų gerai, kad dalyviai būtų reikiamai pasiruošę.

Jaučia palaikymą

Merginai puikiai sekėsi bendrauti su mokytoju Justinu Jaručiu – renkantis dainas jis visada atsižvelgdavo į jos nuomonę, abu visada rasdavo kompromisą. Visi projekto mokytojai, taip pat ir J.Jarutis, – labai jaunatviški, šaunūs, su jais galima bendrauti kaip su draugais. Nebuvo baimės kažko paklausti ar išsakyti savo nuomonę, nebuvo nurodymų, kad dainuosi dainą, nors ji ir nelimpa.

"Svarbiausia, ką gavau projekto metu, – bendravimas, naujos pažintys, muzikinės žinios, – sako Evita. – Su keliais iš dalyvių ir dabar palaikau artimus ryšius. Tai didesnė nauda nei laimėtas piniginis prizas. Materialiniai dalykai man niekada nebuvo labai svarbūs. Žinoma, dabar yra tas žinomumas, kurio aš šiek tiek bijau, tačiau prie jo reikės prisitaikyti. Geras jausmas, kai laimi ir esi įvertintas, nes prie to dirbau daug metų."

Juokinga, kad kai kurie žmonės mano, jog Cololo yra mano pseudonimas, kurį aš perėmiau iš tėčio. Ir tėtis su tuo dažnai susidurdavo. Dabar teks man su ta pavarde toliau gyventi, toliau ją garsinti.

Projekto "Lietuvos balsas" nugalėtoja pasakoja komentarus apie savo pasirodymus interneto erdvėje skaičiusi projekto pradžioje, po pirmų laidų, – buvo įdomu, kokią nuomonę apie ją susidarė žiūrovai, nes pati puikiai žino, kad gali atrodyti labai rimta ar net pikta. Vėliau komentarus skaitė vis rečiau, nes nėra prasmės semtis iš jų blogų emocijų, gadintis sau nuotaiką visai dienai. Evita jaučia žmonių ir artimųjų palaikymą, ir tai ją skatina visą save atiduoti muzikai.

Egzaminams nesutrukdė

Paklausta, koks iki šiol buvo jos muzikinis kelias, atlikėja pasakoja: "Kai buvau maža, gal dešimties metų, tėvai norėjo, kad dainuočiau chore, bet man labai nepatiko dainuoti su visais ir aš pasakiau, kad noriu dainuoti viena. Tada mano muzikos mokytoja Ronata ėmėsi mane ruošti atlikti dainą Mamyčių dienai. Sudainavau tą dainą ir ji manęs nepaleido – toliau dirbome, ji mane šlifavo. Po kurio laiko prasidėjo mano konkursinė veikla. Tačiau suvokti muziką pradėjau būdama gal kokių keturiolikos – supratau, ir ką atlieku, ir kaip, ir kokia yra to prasmė ir reikšmė, o muzika tapo neatsiejama mano gyvenimo dalis."

Teko Evitai dalyvauti ir Lietuvos dainų konkurse "Dainų dainelė" – 2018 m. tapo laureate. Dabar pačiai keista, tačiau tapusi laureate Operos ir baleto teatre atliko dainą su penktojo "Lietuvos balso" nugalėtoja, atlikėja Monika Marija. Apie tai primena nuotrauka, kurioje įamžintos dabar jau abi "Lietuvos balso" nugalėtojos.

Projektas "Lietuvos balsas" baigėsi prieš prasidedant abitūros egzaminams. E.Cololo muzikos egzaminą jau išlaikė, dar laukia lietuvių ir anglų kalbų žinių patikrinimas.

"Tiesą sakant, projektas ruoštis egzaminams man visiškai netrukdė, nes aš visada labai gerai mokiausi ir ypatingų pastangų norint išlaikyti egzaminus man neprireiks, – sako mergina. – Gal šiek tiek nerimauju dėl lietuvių kalbos egzamino, nes mano mintys labai šokinėja, nemoku susikoncentruoti ties kažkuria viena, tad šiek tiek bijau tą rašinį rašyti. Manau, teks pasipraktikuoti. O šiaip viskas gerai, kažkokio specialaus pasiruošimo egzaminams nelabai ir reikės."

Tęs muzikinę karjerą

Abiturientę šiek tiek liūdina, kad dėl karantino paskutiniais mokslų mėnesiais pamokos vyko nuotoliniu būdu, nes dvyliktokai į mokyklą jau nebegrįš. Ji pati teigia ir mokytojų, ir draugų per tuos mėnesius labai pasiilgusi, o bendravimas, kontaktas su žmogumi gyvai ir nuotoliniu būdu – visiškai skirtingi dalykai.

Po egzaminų Evita planuoja niekur nestoti ir nestudijuoti – bandys susikoncentruoti į muziką ir tęsti savo muzikinę karjerą. Tiesa, dar ne taip seniai ji planavo baigusi mokyklą studijuoti aktorystę, tačiau dabar planai pasikeitė. "Dabar noriu su muzika sieti savo ateitį – tai yra ta pagrindinė sfera, kuri mane žavi ir kurioje aš esu gabi. Manau, kad mokytis niekada nėra per vėlu – galėsiu stoti po metų, – sako mergina. – Tad gal būt šiais metais nesimokysiu. O situacijai šeimoje pasikeitus minties apie studijas užsienyje apskritai atsisakiau. Noriu būti Lietuvoje, arčiau šeimos. Manau, kažką gero rasiu ir čia. Net iš Druskininkų išvažiuoti man būtų labai sunku. Čia mano gimtasis kraštas, čia gamta, daug erdvės, ramybė. Vilnius – visiška priešingybė. Man būtų sudėtinga gyventi šurmulyje. Vienintelė viltis – visada vos panorėjus galėsiu grįžti čia."

Veiklos nepritrūks

E.Cololo – veikli mergina, ir veiklos ji visada susirasdavo. Prieš keletą metų ji buvo Druskininkų jaunimo klubo "Interact" prezidentė.

"Mano tėtis priklausė Druskininkų Rotary klubui, o "Interact" buvo panašus jaunesniųjų klubas. Užsiėmėme labdaringa veikla – siekėme padėti įvairioms organizacijoms, organizavome renginius, projektus. Projekto "Gyvenk" metu rinkome lėšas savižudybių prevencijai. Man norėjosi veiklos, tad kai man pasiūlė jam vadovauti – sutikau. Tačiau, pradėjusi mokytis dvyliktoje klasėje, vis mažiau toje veikloje dalyvavau, ir kai baigėsi mano kadencija, vadovauti klubui išrinko kitą žmogų. Klubas veiklą tęsia ir, kiek teko girdėti, jiems puikiai sekasi", – pasakoja Evita, neatmetanti tikimybės, kad ateityje įsijungs į kokius nors kitus visuomeninius projektus.

Tiesa, jei taip ir atsitiks, apie tai, matyt, nesužinosime – ji įsitikinusi, kad visiškai nebūtina gerų darbų viešinti.

Humoras padeda gyventi

Paklausta, kokia yra Evita, mergina teigia galinti būti ir labai rimta, ir labai linksma. Yra labai jautri, emocionali. Sako, turinti ydą – kartais mėgta vadovauti ir kai mano, kad jos nuomonė ar pasiūlymas yra teisingas, o kiti su tuo nesutinka, labai supyksta.

Tačiau dažniausiai ji yra taiki ir gerai su visais sutarianti. Tik ne visus labai arti prisileidžia, tad ir tų artimų draugų, kurie ją gerai pažįsta, nėra daug.

Prieš keletą metų viename interviu E.Cololo yra sakiusi, kad visa jų šeima yra užsikrėtusi linksmo gyvenimo būdo virusu – visus gyvenimo rūpesčius įveikti lengviau žiūrint į juos su humoru. Šia taisykle ji vadovaujasi iki šiol, nes humoras padeda į daug ką pasižiūrėti kitu žvilgsniu. Todėl reikia gyventi linksmai, džiaugtis gyvenimu. Ji įsitikinusi – kad ir kas nutiktų, reikia žiūrėti į priekį, judėti toliau. Taip elgtis ir stengiasi.

"O juokingų faktų mano gyvenime yra, – sako Evita. – Neseniai skaitinėjau internete visokius straipsnius ir radau, kad manęs besilaukdami tėvai galvojo, kad gims berniukas, ir net buvo išrinkę vardą – Markas. Bet kažkodėl gimė ne Markas – gimiau aš. Pirma mintis buvo pavadinti mane Elada, bet mamai labiau patiko vardas Evita, kaip Evita Peron. Ir to vardo aš tikrai niekada nenorėčiau keisti. Dar juokinga, kad kai kurie žmonės mano, jog Cololo yra mano pseudonimas, kurį aš perėmiau iš tėčio. Ir tėtis su tuo dažnai susidurdavo. Dabar teks man su ta pavarde toliau gyventi, toliau ją garsinti. Ir darysiu tai iškelta galva."

– Koks gyvenimas dabar vyksta jūsų namuose? Kaip jį pakeitė karantinas? Su kuo sunkiausia susitaikyti? Ko labiausiai trūksta?

– Rašytojai iš esmės įpratę gyventi ir dirbti saviizoliacijoje, užsidarę – knygos gimsta iš tylos ir buvimo vienatvėje. Vis dėlto šįkart tai buvo itin griežta vienatvė su griežtais judėjimo apribojimais. Prancūzijoje galėjome išeiti į gatvę tik su raštišku leidimu ir su ypač svarbia priežastimi, nuo namų nutolti buvo galima vieną kilometrą. Ir dabar, sušvelninus karantiną, tegalime judėti 100 km spinduliu, toliau jau reikia ir raštiško leidimo, ir labai rimtos priežasties. Su tuo fiziniu ir netgi, sakyčiau, filosofiniu, laisvės apribojimu man ir buvo sunkiausia susitaikyti. Keisčiausia tai, kad sušvelninus karantiną ištiko atvirkštinis procesas, toks savotiškas Stokholmo sindromas – pirmas kelias dienas man visiškai nesinorėjo niekur eiti iš saugaus namų kokono.

Šiaip karantinas man nebuvo didelis šokas, savanorišką izoliaciją esu ne kartą išbandžiusi rašydama knygas ir netgi labai mėgstu tą tylos, buvimo tik su savimi laiką. Kaip ir bendravimas su draugais virtualiojoje erdvėje – kadangi jau daugiau nei dešimt metų gyvenu Prancūzijoje, o ir nemažai draugų išsiblaškę po visą pasaulį, esame įpratę palaikyti ryšį elektroniniais laiškais ar žinutėmis, o matytis kartą per metus ar net penkmetį.

Tačiau karantinas mane dar kartą išmokė, kokia brangi yra laisvė, ir iš kokių paprastų dalykų ji susideda, pavyzdžiui, laisvai vaikščioti po parką, kad ir šalia namų, gerti kavą su drauge kavinės terasoje, nebijoti apsikabinti. O COVID-19 dar kartą parodė žmonėms, kokie mes esame trapūs, laikini, pažeidžiami, neapsaugoti nuo visko. Ir koks laikinas, trapus, nuo mūsų nepriklausantis ir mūsų nekontroliuojamas yra tas žavus reiškinys – vardu gyvenimas. Tas grėsmės ir mirties šešėlis, kuris dabar sklando, turėtų mus dar labiau išmokyti mylėti gyvenimą ir vertinti jį.

Užsidariusi namuose dar kartą supratau, kaip svarbu yra aplinka, kurioje gyveni, – estetika kasdienybėje, daiktai, kurie tave supa. Džiaugiuosi, kad mano namuose daug knygų ir meno, todėl manęs negąsdina buvimas su savimi, aš tarsi vaikštau po savo nuosavą muziejų.

Prancūzijoje galėjome išeiti į gatvę tik su raštišku leidimu ir su ypač svarbia priežastimi.

Jeigu visas šis karantinas, izoliacija nebūtų tokiomis tragiškomis aplinkybėmis, jeigu pasaulio ir žmonių gyvybėms bei gerovei negrėstų didelis pavojus, jei nereikėtų galvoti apie asmeninį ir pasaulinį ekonomikos krachą, man šis tylos, ramybės, buvimo su savimi etapas net patiktų. Ne visam laikui, laikinai, žinoma. Ypač jei gyveni name su katinais, šunimis, mylimu žmogumi, knygomis ir menu bei turi sodą… Ir kadangi esu optimistė, stengiuosi iš šio periodo pasisemti kuo daugiau gėrio, pozityvo, nutildyti nerimo isterišką falcetą, kuris, be abejo, skamba galvoje.

Nieko ypatingai nepakeičiau, japonų kalbos neišmokau, joga užsiėmiau gal tik pirmą karantino savaitę – esu visiškai nedisciplinuota karantino auka. Tiesa, pradėjau mėgautis siesta, kad ir trumpa, bet ji suteikia jėgų. Dar viena naujiena – pasodinau nedidelį darželį su prieskoniais, salotomis, ridikėliais. Padariau tai, ko nelabai mėgau iki šiol ir kam niekada neturėdavau laiko. Dabar bandau susidraugauti su nauja veikla – vykdau kryžiaus žygių vertą kovą prieš sraiges ir šliužus, tik nežinau, kas laimės – aš ir mano kantrybė ar tie slidūs ir ėdrūs Dievo sutvėrimai.

Aš ir šiaip, ne karantino sąlygomis, stengiuosi, kad kasdienybė, rutina neslėgtų – bandau ieškoti bent mažyčio stebuklo kasdien, mėgaujuosi mažais malonumais. O dabar tai darau netgi aršiau – galima sakyti su padidinamuoju stiklu žiūriu į gerąsias dienos akimirkas ir stengiuosi stipriai užsimerkti prieš blogąsias, daug ką praleisti pro ausis, dažniau žiūrėti į viską per rožinius akinius. Mokausi gyventi iš savo katinų – stebiu, kaip net nepatogiausioje pozoje atsigulę jie palaimingai miega, yra tokie takūs, it vanduo, todėl ir ramūs. Taigi ir aš bandau būti taki bei taiki vienu metu – taiki su savimi ir pasauliu, tai labai svarbu šiais neramiais laikais. Nes, kaip sakė Charlesas Darwinas, laimi ne tas, kas yra stipriausias ar protingiausias, o kas labiausiai moka prisitaikyti prie aplinkybių.

Kitaip sakant, per visas tas karantino dienas nenuveikiau nieko grandiozinio, nesukūriau bestselerio, nenuverčiau senojo pasaulio ir nesukūriau naujo, nieko neišgelbėjau, bet, atrodo, nieko ir nenuskriaudžiau, galbūt kažkam padėjau, bet tikrai nebuvau herojė. Neturiu kuo pasigirti.

Kartu: E.Umbrasaitė ir J.Jucys karantiną išgyvena savo namuose Prancūzijos kaime, su katinais, šunimis, knygomis, menu ir sodu.

Tiesiog dirbau, rašiau, skaičiau, klausiausi klasikos ir džiazo bei senų sentimentalių kūrinių, buvau su savimi, daug mąsčiau, kalbėjau su gyvais ir mirusiais artimaisiais, su savimi ir kartu izoliuotais katinais bei šunimis, valdžiau, kaip įmanoma, nerimo minčių žirgus, liūdėjau, bandžiau nuvarvinti kelias ašaras, bet iš principo nemoku verkti, taigi nepavyko. Mano pačios nuostabai daugiau ir juokiausi nei paprastai, klausiausi lietaus, mokiausi gyventi lėtai ir tyliai, bandžiau prisijaukinti nenuspėjamą ateitį.

Prancūzų filosofas Blaise'as Pascal'is prieš kelis šimtmečius yra pasakęs: "Visos žmonijos problemos kyla iš žmogaus nesugebėjimo ramiai sėdėti kambaryje ant sofos visiškoje vienatvėje." Tai aš ir mokiausi sėdėti vienatvėje. Ir man, atrodo, pavyko. Man netgi slapta atrodo, kad pavyko sustabdyti tą laiką dar labiau, nei jį sustabdė korona, ir jame ištirpti, susirasti save, išbarstytą per bėgimą, pramogas, malonius ir nelabai trikdžius. Nes naują, nenuspėjamą likimą noriu pasitikti tvirta ir vientisa, neišblaškyta – pasaulyje bei aplink ir taip pernelyg daug netikrumo, nestabilumo, slystančios iš po kojų žemės įspūdžio.

– Jei jau apie namus – jie tikrai Prancūzijoje? O kokia vieta tenka Lietuvai?

– Kaip jau ne kartą sakiau perfrazuodama Josephine Baker dainos žodžius "Aš turiu dvi meiles – mano šalį ir Paryžių": Prancūziją aš myliu, kaip mylime vyrą ar moterį, o Lietuvą myliu, kaip mylime tėvus – besąlygiškai ir nuo pat gimimo. Galbūt todėl, kad meilės rūšys šioms šalims yra skirtingos, jos mano širdyje ir gyvenime visiškai nekonkuruoja, nepriverčia manęs plėšytis tarp jų.

Tiesa, kartais pagaunu save galvojant nostalgiškai apie gimtąjį Vilnių... Bet suprantu, kad viskas labai pasikeitę per tuos dešimt metų, ir aš jau pernelyg sentimentaliai žiūriu į tą savo mylimą miestą, po kurį dabar labiau vaikštau kaip egzaltuota turistė, kuriai viskas žavu, gražu, netgi nauja. Esu šventai tikinti patarle, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi – tai visada bus jau kita upė, nes senus vandenis ir prisiminimus bus nusinešusi srovė. Todėl retai kada ryžtuosi kartoti meilės istorijas, nes tai vis tiek jau nauja meilė istorija, ne grįžimas, sakyčiau, filosofiškai, o atradimas. Dėl to, manau, ir grįžimas į Vilnių tegul lieka tik hipotezė, galbūt kada nors ateityje įgyvendintina svajonė. Niekada nesakau niekada, o gyvenimas tuo ir įdomus, kad dažnai nustebina.

– Į Prancūziją išvažiavote daugmaž prieš dešimt metų. Galite dabar iš tolo įvertinti tai, ko tikėjotės savo svajonių šalyje, ir tai, ką radote? Ar ilgai užtruko tą šalį prisijaukinti?

– Prieš išvykstant į Prancūziją daug metų keliavome po šią šalį, domėjomės, gal, netgi sakyčiau, sirgome ja ir jos kultūra. Tad išvykome gyventi jau gana gerai ją pažinodami. Kaip juokauja draugai prancūzai: "Jūs Prancūziją ir jos art de vivre – gyvenimo meną – žinote kone geriau nei patys prancūzai." Mums nebuvo didelio adaptacinio šoko, nebuvo to prisijaukinimo proceso, nes Prancūzija mūsų meilė, mūsų svajonė, o kai leki į meilės ugnį, viskas atrodo lengva ir ištveriama.

Sunkiausia buvo perprasti prancūzų administracinę biurokratinę sistemą ir išmokti skaityti iš valdžios gaunamus raštus, o popierizmą jie mėgsta. Kartais panikuodavau nesuprasdama, ar čia aš mokesčių inspekcijai kažką skolinga, ar čia man grąžina permokėtus mokesčius. Net draugė prancūzė, kuriai nešdavau, kad išverstų iš prancūzų į žmogiškąją prancūzų, tris kartus skaitydavo valdžios atstovų laišką, mane guosdama, kad nepergyvenčiau, nes ir patys prancūzai sunkiai perpranta vingiuotą biurokratų kalbą.

Bet neslėpsiu, po trijų mėnesių atėjo prablaivėjimas: Dieve, ką mes padarėme! Sūnus, kuriam tuomet buvo trylika metų, įmestas į vidurį mokslo metų ir... stebuklingai per tris mėnesius išmoko prancūzų kalbą bei prisitaikė. Aš mokėjau prancūzų kalbą jau seniai, bet apsigyvenus supratau, kad mano žinių toli gražu nepakanka. O štai mano antrajai pusei visiškai nesisekė prakalbti, ir dar apgavo vienas amatininkas – dingo paėmęs avansą. Santaupos seko, verslas nesisekė, darbo paieškos taip pat...

Bet po tų trijų mėnesių prablaivėjimo ir beveik savaitės nevilties ašarų, susiėmėme ir nutarėme taip lengvai nepasiduoti. Ir viskas kažkaip pradėjo eiti geryn, atsirado draugų bei pažįstamų, darbų, klientų, dar po kelių mėnesių mano partneris Jurgis visiškai laisvai prakalbo prancūziškai. Dabar kas rytą, žiūrėdama į tolumoje boluojančius vynuogynus, dėkoju visatai už galimybę ir mums patiems už drąsą patirti gyvenimo nuotykį – vardu gyvenimas Prancūzijoje – ir tą nepakartojamą jausmą – viską pradėti iš naujo.

Prancūzai mane visada žavėjo savo meile gyvenimui ir turbūt genetiškai paveldėtu sugebėjimu tą gyvenimą švęsti net siautėjant koronai, karams, revoliucijoms, streikams, teroristų aktams ir kitoms negandoms – ech, tas jų nenužudomas art de vivre ir kasdien propaguojamas joie de vivre – gyvenimo džiaugsmas. Man patinka tas prancūzų mokėjimas ieškoti ir rasti stebuklą kasdienybėje, smulkmenoje, ištirpti tame akimirkos džiaugsme. Jų estetikos – ne šventėms, ne pasirodymui, o kasdieniam gyvenimui – poreikis.

– Dažnas tikriausiai pagalvoja, kaip žmogui turėjo būti blogai Lietuvoje arba kas jos galvoje turėjo atsitikti, kad viską mestų ir išvažiuotų su mažu vaiku į visiškai svetimą šalį, ir dar į kažkokį kaimą?

– Man tikrai nebuvo blogai Lietuvoje, man netgi viskas buvo pernelyg gerai – karjera padaryta, namas pastatytas, šeima sukurta, gyvenimas klesti. Bet staiga pajutau tą nomadišką nerimą, – o kas toliau, negi toks tobulas gyvenimas be iššūkių ir yra viskas – laimė? Ir užsinorėjome pasitraukti iš komforto zonos – tai dabar labai madinga frazė, bet tuomet retas kuris guru dar būrė apie tuos stebuklus (ir pamiršo paminėti vargus), kurie prasideda pasitraukus iš komforto zonos. Manau, kad mano liga – vėžys prieš keliolika metų – taip pat buvo tas žadintuvo skambutis, kad gyventi reikia taip, kaip liepia širdis, kaip norisi. Nes kai supranti, kaip viskas reliatyvu, laikina, koks pats esi trapus, susidėlioja vertybės, sužinai, ko nori, ir juo labiau, ko nenori.

Kaimas buvo sąmoningas pasirinkimas – norėjome ramybės, didelių erdvių, žalumos, paprastumo. Jūs neįsivaizduojate, koks žavesys yra būti nesvarbiu, kai tave žmonės priima už tai, koks tu esi, o ne kas tu esi. O prancūziškame kaime ir galėjome patirti tą nesvarbumo bei anonimiškumo žavesį – jie nežinojo, kas mes, o mes turėjome progą kurti save iš naujo. Ir dabartinė koronaviruso situacija man dar kartą patvirtino, kad mes nesuklydome. Nes tai, ką mes vadiname viruso pamokomis – gyventi lėčiau, kokybiškiau, paprasčiau, žmogaus ryšys su žmogumi, net laikantis priverstinio fizinio atstumo, artumas gamtai, buvimas su savimi, mokėjimas nuobodžiauti ir iš to atsirandantis poreikis kurti ir inovuoti – visa tai jau seniai yra mūsų šeimos gyvenimo dalis.

Beje, po beveik du mėnesius trukusio karantino nemažai miestuose gyvenančių prancūzų, kuriems finansinės galimybės leidžia, ėmė ieškotis būstų kaime – ne tik atostogoms, bet ir nuolatiniam gyvenimui. Kaimas ir provincija yra žmogaus sieloje, o ne geografinėje vietovėje.

– Prancūzijoje įkūrėte dailės galeriją. Kodėl kilo tokia mintis?

Neieškai, nelauki tos laimės, o tiesiog gyveni, leidi sau ir liūdėti, ir būti nelaimingam, bet vis tiek tiki, kad kažkur toli yra šviesa.

– Dar Lietuvoje svajojau turėti galeriją, bet mane visi gąsdino: tu bankrutuosi, neišsilaikysi. Tada tikėjau tais gąsdintojais. Bet užklupo vėžys, ir kartu su krūtimi man kažkokiu būdu pašalino baimės jausmą – pradėjau elgtis ir gyventi taip, kaip noriu ir kaip man atrodo teisinga. Taigi išvykusi gyventi į svajonių šalį ir pagalvojusi, kuo noriu būti užaugusi, supratau, kad noriu įgyvendinti seną svajonę – dovanoti žmonėms galimybę atrasti meną, puošti savo vidinį pasaulį, aplinką ir save pačius. Be to, prieš apsigyvendama Prancūzijoje daug keliavau ir jau buvau pavargusi nuo tų vienodų made in China turistams skirtų a la galerijų ir parduotuvėlių. Norėjau įrodyti sau ir pasauliui, kad galima net ir mažame kaimelyje atidaryti originalių darbų parduotuvę ir, nors sakoma, kad nereikia auklėti kliento, kartais klientui reikia pateikti ne tai, ko jis nori, o tai, ko jis gali norėti, nes žmonės labai dažnai nežino, ko jie nori ir koks jų tas skonis iš tiesų. Tai ne mano mintis, o vieno italų dizainerio, aš tik pasiskolinau.

– Pirmos jūsų knygos "Vienos krūties istorija" gimimo paskata buvo liga. O kas paskatino rašyti kitas?

– Kitas knygas paskatino rašyti pats gyvenimas, vis pamėtėdamas vieną kitą siužetą, kaip, tarkim, artimos draugės istorija knygoje "Paskolink man savo gyvenimą". Arba vos neįvykusios skyrybos, meilės trikampiai ir atsisveikinimas su mama, įkvėpę mano antrąją knygą "Moteris katė ir jaunas mėnulis". O į "Prancūziją mon amour" sudėjau visą meilę ir žinias, kurias pavyko sukaupti apie šią lietuvių taip mylimą šalį. Pastaroji knyga "Lūpdažio pamokslai", galima sakyti, pačių mano skaitytojų sugalvota, išprašyta. Kadangi turiu savo puslapį feisbuke, kur kasdien rašau įkvepiančius tekstus ir istorijas, moterys pradėjo juokais vadinti mane pastore, sakydamos, kad be mano tekstų negali pradėti dienos. Tuomet juokais atsakiau: kada nors parašysiu jums lūpdažio pamokslus. Taip ir gimė estetiška įkvepiančių istorijų knyga, iliustruota man svarbių vyrų ir mano pačios darytomis nuotraukomis – labai gera yra gyventi tarp fotografų ir būti jų mūza. Knygą puošia mano gyvenimo draugo Jurgio Jucio, mano sūnaus Jokūbo Jarmalavičiaus, jo tėčio ir mano buvusio vyro Ričardo Jarmalavičiaus bei mano artimo draugo iš Niujorko Eugene Nikiforovo nuotraukos.

– Į kokį klausimą atsakymo vis dar ieškote?

– Visuomet ieškau atsakymo į klausimą, kur aš einu, kokia to prasmė, kur mes visi einame ir kas gyvenime svarbu? Dar mane nuolat kankina klausimas apie laimę, tiksliau – kaip reikia gyventi, kad jaustumeisi nuolat lengvai apsvaigęs nuo laimės. Atsakymą beveik radau: kai gyveni teisingai, ne pagal visuomenės ar kieno nors tau primestus standartus, o pagal savo sielos šauksmą. Aišku, kad jį išgirstum, reikia labai toli nueiti su nepatogiais batais ir dar su likimo primėtytais akmenukais į juos. Gal kam pavyksta tik medituojant, bet man – tik per praktiką ir per aspera ad astra. Kai neieškai, nelauki tos laimės, o tiesiog gyveni, leidi sau ir liūdėti, ir būti nelaimingam, bet vis tiek tiki, kad kažkur toli yra šviesa – ar tunelio gale, ar širdyje, ar tavyje, ar kitame žmoguje.

Idėja – iš noro dalytis

"Renkame smagiausias vietas, įdomiausias akimirkas, įsimintiniausias pramogas visai šeimai ir ragaujame gardžiausius skanėstus. Mėgstame kurti, piešti, kepti, konstruoti ir kartais tiesiog patingėti namuose… Visa tai – maži geri dalykai, kurie mus supa kasdienybėje. Gera juos pastebėti, atrasti ir pasidalyti. Juk sako, kad tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo mažo žingsnio. Taip ir mes tikime, kad dideli atradimai atsiranda nuo mažų gerų dalykų", – rašo trijulė, prisistatydama puslapyje "Maži geri dalykai".

Mama Enrika pasakojo, kad puslapis "Maži geri dalykai" – tarsi šeimos prisiminimų albumas, ir tomis atrastomis akimirkomis smagu pasidalyti su kitais – tais, kuriems įdomu.

Puslapio idėja gimė ne taip ir seniai, per Kalėdas, kai šeima sugalvojo susiorganizuoti sau linksmą kelionę ir apvažiuoti kiek įmanoma daugiau Kalėdų eglučių Lietuvoje. Aplankė jų 47 – 45 Lietuvoje ir dvi – Norvegijoje.

"Norėjome patys pasidairyti po Lietuvą, nes yra daug vietų, kur nesame buvę, ir Medai parodyti, o kartu pajusti ir tą Kalėdų dvasią, – pasakoja moteris. – Ir eglutės mus sužavėjo, ir tie maži dalykai kasdienybėje. Nes juk dauguma mūsų užsisukame toje kasdienybėje, skubame, lekiame, nematome, kas aplink vyksta. Daug skundžiamės, bambame, o džiaugtis nebemokame ar neberandame kuo. Tačiau iš tiesų kasdienybėje yra daug mažų gerų dalykų, kuriuos būtina pastebėti, kitiems parodyti, kartu pasidžiaugti. Tada ir sugalvojome, kad reikia sukurti puslapį ir dalytis tais mažais gerais dalykais su kitais, kad ir kiti juos pastebėtų, pasidžiaugtų."

Kasdienybėje yra daug mažų gerų dalykų, kuriuos būtina pastebėti, kitiems parodyti, kartu pasidžiaugti.

Tad taip viskas ir rutuliojosi. Tiesa, iš pradžių šeima galvojo puslapyje daugiau orientuotis į keliones, tačiau šalyje įvestas karantinas ir apribotas judėjimas, ypač už Lietuvos ribų, jų planus šiek tiek pakoregavo. Kūrybinga šeima dėl to per daug nenusiminė. Jie tiesiog pradėjo rašyti apie kasdienybėje – namuose ir aplink juos – atrandamus gerus mažus dalykus. "Tiesiog džiaugiamės savo kasdienybe ir kuriame naujus planus mažoms išvykoms ir didesnėms kelionėms. Džiugu, jei mūsų maži dalykai gali tapti gerI ir kitiems", – sako Enrika.

Sekėjų netrūksta

Puslapyje daugiausia rašo E.Čepulienė, fotografuoja ir ji, ir vyras, keliauja per gyvenimą ir džiaugiasi juo – visi trys.

"Tų gerų mažų dalykų ieškoti nereikia – jie patys atsiranda. Kiekvienoje dienoje galima rasti kažką gero, – įsitikinusi Enrika. – Šiandien, pavyzdžiui, piešėme balkone, vakar važiavome dviračiais, atradome naujų vietų. Mūsų kelionės dviračiais dažniausiai būna tokios, kad tiesiog važiuojame ir ieškome naujo kelio. O tas naujas kelias ir yra geras dalykas."

Moteris neslepia – ir jų gyvenime ne vien tik geri dalykai. Kaip ir visi, jie susiduria ir su problemomis, ir su nemalonumais. Vis dėlto jie visada buvo optimistai – taip lengviau gyventi. Todėl ir nenori tų blogų dalykų akcentuoti – pastebint gerus dalykus, geriau ir linksmiau gyventi, nei nuolat verkšlenant, kaip viskas blogai. Nepakeitė šeimos požiūrio šiuo klausimu net ir Lietuvą užklupęs COVID-19.

Mėgstame kurti, piešti, kepti, konstruoti ir kartais tiesiog patingėti namuose.

Šeimos sukurtos iniciatyvos sekėjų skaičius auga – jie siūlo, kur galima nuvykti, ką išbandyti, ką nuveikti ar ką pasigaminti patiems namuose. Daug idėjų Enrika pasisemia bendraudama su kitomis mamomis, kurios kuria panašius portalus, vieni kitiems kažką pasiūlo. O tokių mamų bendruomenė, pasak Enrikos, Lietuvoje labai didelė. Kodėl jos tai daro? Moters manymu, dėl tos pačios priežasties – todėl, kad dalytis gerais dalykais yra gera. Dalytis tuo, ką naujo atrandi, parodyti kitiems – tokia yra socialinių tinklų paskirtis.

Ir dėl savo veiklos ji teigia neigiamų atsiliepimų nesulaukusi nė vieno, nes lietuviai, jos įsitikinimu, – geri žmonės, negana to, kokiais žmonėmis save apsupi, tokie jie ir yra. Puslapis "Maži geri dalykai" padėjo šeimai susirasti daug naujų pažinčių.

Dalykų užteks ilgam

Puslapyje "Maži geri dalykai" šeima rašo apie daug ką – apie savo atradimus virtuvėje, rankdarbius, kitus užsiėmimus su vaikais, apie keliones ir patirtis. Aprašo savo įspūdžius ir dalijasi su sekėjais patarimais.

"Maistas yra tokie gal labiau mano atradimai virtuvėje, nes mėgstu aš ten suktis, ypač – kepti tortus ar gaminti saldumynus, – prisipažįsta E.Čepulienė. – Maistas yra labiau mamos pasižaidimas."

Iš to pasižaidimo gimsta ir originalių idėjų, pavyzdžiui, papuošti tortą gyvomis gėlėmis. Enrika pasakojo, kad kai gimė Meda, ji su vyru sugalvojo padaryti tęstinę fotosesiją – kas mėnesį minėti dukters gimtadienį ir fotografuoti ją su tais pačiais daiktais, kad geriau matytųsi, kaip auga vaikas. Vienas iš tų daiktų buvo tortas, visada tokio paties dydžio, dar pagalvėlė ir pledukas.

"Visi tortai būdavo to paties dydžio, toje pačioje lėkštėje, tik skirtingai papuošti. Ir vieną kartą svarstydama, kaip tortą papuošti, nes nesinorėjo taip pat – uogomis ar kažkokiais glajais, pamačiau gėles. Papuošiau gyvomis gėlėmis, labai gražiai atrodė."

"Mažų gerų dalykų užteks dar ilgam – jie neišsemiami. Turime naujų sumanymų, ką veiksime toliau. Vasarą daugiau keliausime po Lietuvą. Tikrai apie tai rašysime ir dalysimės", – pažada E.Čepulienė.

Mangų ir varškės desertas su braškių putėsiu

Pasak mamos Enrikos, tai puikus pasirinkimas šiltomis vasaros dienomis. Gaivus skonis patiks tiek mažiems, tiek dideliems.

Sausainių trupiniai:

1/2 pakelio sausainių "Gaidelis",

30 g tirpinto sviesto.

Smulkintuvu sumaltus sausainius sumaišyti su tirpintu sviestu.

Mango sluoksniui reikės:

2 didelių mango vaisių (kuo geriau sunokę, tuo saldžiau bus),

2 v.š. citrinų sulčių,

80 g cukraus (jei mėgstate saldžiau arba rūgštūs mangai – galima dėti daugiau),

300 g trintos varškės pyragams,

150 ml riebios grietinėlės,

20 g želatinos,

3 v.š. šalto vandens.

Pirmiausia šaltu vandeniu užpilu želatiną ir palieku išbrinkti. Nulupu ir atskirtus nuo kauliuko mangus susmulkinu iki vientisos masės. Į puodą dedu mangų tyrę, cukrų, citrinų sultis ir maišydama paverdu apie 2 min. Į karštą masę sudedu išbrinkusią želatiną ir gerai išmaišau, kad ji tolygiai pasiskirstytų. Palieku, kad masė atvėstų iki kambario temperatūros.

Į atvėsusią mangų masę sudedu varškę ir išmaišau. Kitame dubenyje išplaku grietinėlę ir atsargiai išmaišau. Po 2–3 šaukštus masės dedu į taures ir palieku viską šaldytuve maždaug dviem valandoms, kad gerai sustingtų.

Braškių sluoksniui reikės:

300 g braškių (naudojau šaldytas),

2 v.š. cukraus,

2 v.š. citrinų sulčių,

15 g želatinos,

2 v.š. šalto vandens,

100 ml riebios grietinėlės.

Šaltu vandeniu užpilu ir palieku išbrinkti želatiną. Į puodą sudedu braškes ir cukrų ir vis pamaišydama pakaitinu, kol braškės atitirps ir suminkštės. Nukėlusi nuo ugnies braškes pertrinu per sietelį, kad neliktų sėklyčių. Į šiltas braškes (jei matote, kad jos jau atvėsusios, geriau truputį pašildyti) iškart įmaišau citrinų sultis ir želatiną. Dedu į puodą, kad atvėstų. Kitame puode išplaku grietinėlę, ją atsargiai įmaišau į atvėsusią braškių masę. Pilu ant taurių, kad paviršius gražiai ir tolygiai pasidengtų – apie tris šaukštus. Viską dedu į šaldytuvą, kad sustingtų.

Jau sustingusį desertą puošiu braškėmis ir kitomis uogomis, pasigamintais sausainių trupiniais. Skanaus!

Riešutų ir morkų keksiukai

Šie keksiukai – vienas mėgstamiausių užkandžių kelionei. Šaldytuve puikiai išsilaiko kelias dienas, todėl galima pasiruošti iš anksto.

Reikės:

1 stiklinės avižinių dribsnių,

1,5 stiklinės migdolų (galima pamaišyti su lazdyno riešutais),

1 didelės arba 2 mažesnių morkų,

1 kiaušinio,

4 v.š. klevų arba agavos sirupo,

1 banano,

1 a.š. kepimo miltelių,

4 v.š. skysto kokosų aliejaus,

4 v.š. kokosų pieno,

1 obuolio.

Avižinius dribsnius ir riešutus sumalu maisto smulkintuvu iki rupių miltų, įmaišau kepimo miltelius. Morkas smulkiai sutarkuoju ir nusausinu. Bananą ir kiaušinį maisto smulkintuvu sutrinu iki vientisos masės. Į banano ir kiaušinio mišinį pilu klevų sirupą, kokosų aliejų, pieną, sudedu morkas ir miltų mišinį, viską gerai išmaišau iki vientisos masės. Masę dedu į keksiukų formeles, beveik iki viršaus (masė beveik nekyla, tai galima dėti norimo storio), ant viršaus įspaudžiu obuolio skilteles ir pabarstau cinamonu.

Keksiukus reikia kepti 200 °C temperatūroje apie 30 min.

Patarimai keliaujant su vaiku

Ruošiantis didelei ar mažai kelionei su mažamečiu vaiku, svarbu atlikti kelis namų darbus:

• Gerai nusiteikite. Vaikai geriau nei bet kas kitas jaučia tėvų (ypač mamų) emocijas. Jei būsite suirzę, bijosite dėl būsimos kelionės, greičiausiai mažajam keliautojui ji ne itin patiks.

• Pasiruoškite tik būtiniausius daiktus. Dažnai tėvai mėgsta pasiruošti visiems gyvenimo atvejams ir taip apsikrauna daugeliu nereikalingų daiktų bei žaislų vaikams. Įvertinkite kelionės trukmę, oro sąlygas ir pasiimkite tik tai, kas būtina.

• Žaislų imkite kuo mažiau: mėgstamiausią žaislą ar kokį kitą mielą daiktą ir knygutę. Kitoje aplinkoje vaikai tikrai randa su kuo žaisti ir dažniausiai visus žaislus parsivešite namo net nepaliestus. Vaikui tikrai bus smagu grįžus namo pažaisti su išsiilgtais žaislais.

• Laikykitės vaiko dienos ritmo. Vaikui bus ramiau, jei ir kelionės metu laikysitės jam įprasto dienos ritmo. Žinoma, išvykus toliau, kartais tai yra sudėtinga, tačiau kiek įmanoma laikykitės pietų ir nakties miego režimo. Pailsėjusiam vaikui daug maloniau keliauti.

• Pasiimkite vandens ir užkandžių. Nekeiskite vaiko valgymo įpročių ir geriau rinkitės tai, ką jis mėgsta ir valgo.

• Apsiginkluokite kantrybe. Vaikai yra maži žmonės su savo nuomone ir poreikiais, kurie nebūtinai sutampa su mūsų, suaugusiųjų. Ieškokite kompromisų, kurie būtų visiems naudingi ir patiktų.

Kūriniai, kurie bendrauja

"Šios savaitės pradžioje dar kartą aplankiau saloną "Jaukūs namai". Kūriniai kažkaip visai kitaip atsiskleidžia tarp išskirtinai jaukių "Jaukių namų" sienų ir lino gaminių", – "Kauno dienai" sakė K.Paulauskaitė-Ramonaitienė.

Anot jos, savo autorinius darbus labai norisi parodyti. Tai ne darbas su individualiais užsakymais ir meninių keramikos objektų kūrimas, kas yra pragyvenimo šaltinis. Tai darbai, kurie kuriami iš širdies ir kuriems nuolat ieškai laiko – būtent ieškai, nes jo dažniausiai labai trūksta tam kūrybiniam darbui. Bet būtent jie menininkę labiausiai ir veda pirmyn – norisi dar tą ar aną padaryti, kažkur parodyti, sukurti tą keramiką kitokią.

"Aš noriu, kad tie mano kūriniai būtų šiuolaikiški, kad jie būtų gyvi. Mes įmontuojame technologijas, tad jie gali šviesti, reaguoti į prisilietimus. Atrodo, išdegi tą molį, ir jis toks statiškas lieka, bet aš noriu jam suteikti gyvybės, kad mano kūriniai bendrautų, būtų gyvesni. Nuolat ieškau, dėl to tai niekada neatsibosta", – sako Kristina.

Kūryba: keramikės K.Paulauskaitės-Ramonaitienės kuriami personažai – lyg mistiniai, lyg iš gamtos.

Anot jos, skiriasi tie darbai, kuriuos ji daro pardavimui, ir tie kūrybiniai, kurie paskui keliauja į parodas. Žinoma, į bet kurį darbą kūrėja įdeda tos minties, emocijos, savęs, bet yra tam tikrų niuansų. "Kai dirbu su įmonėmis, darau, pavyzdžiui, šviestuvus kokiai nors kavinei pagal tam tikrus brėžinius, tada daug kūrybos nėra – matau brėžinį, darau tai, ką reikia. Bet net ir tokiais atvejais būna įdomu pamatyti rezultatą", – prisipažįsta pašnekovė.

Kaip kažkam normalu pasidaryti sumuštinį, taip mums – kažkokius keramikos niuansus aptarti, pasikalbėti apie tai, kaip kokią glazūrą sumaišyti.

Paklausta, kaip gimsta įvairūs jos keraminiai herojai – vienas tokių, Laimiaragis, yra tapęs "Jaukių namų" simboliu – K.Paulauskaitė-Ramonaitienė teigia net pati nežinanti. Dažniausiai ją inspiruoja gamta, žmogaus ir gamtos buvimas kartu. Todėl ir mano personažai – lyg mistiniai, lyg iš gamtos, bet kartu ir tam tikra prasme gyvi, rankos ir kojos kyšo iš kažkur. Inspiruoja ir gyvenimo įvykiai,  naujos emocijos, įspūdžiai – visa tai atsispindi keramikos darbuose. Tad jie – tarsi kūriniais parašytas menininkės dienoraštis.

"Mėgstu drąsiai eksperimentuoti, taip atrandu vis platesnes keramikos meno galimybes, – sako Kristina. – Keramika man – tai nuolatinis žaidimas, eksperimentai ir neišsemiamos galimybės įgyvendinat idėjas erdviniuose kūriniuose. Gal todėl ir negaliu pasakyti, kuris darbas man mieliausias ar gražiausias, – visi jie mano, ir kiekvienas naujas kūrinys atrodo vis geresnis už ankstesnį."

Keramika – nepakeičiama

Kaip į jos gyvenimą atkeliavo keramika, K.Paulauskaitė-Ramonaitienė teigia negalinti net paaiškinti – atrodo, lyg viskas taip ir turėjo būti.

Jos vyresnė sesuo pasakojo, kad būdama trejų Kristina jau ant molio kalno sėdėjo ir kažką lipdė. Ūgtelėjusi lankė meno mokyklą ir ten lipdė – kažkaip tas molis prilipo. Net mokykloje, kai klasiokai rinkosi, ką studijuoti, niekaip negalėjo apsispręsti, jai buvo ramu ir viskas aišku – studijuos menus, ir jeigu tik pavyks – keramiką. O kadangi tėvai nebuvo labai griežti ir leido jai pačiai rinktis, tai ir studijavo keramiką – 2010 m. baigė Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetą. Tėvai padėjo ir baigus studijas, nes, norint kurti darbus, svarbiausia yra krosnis, kad galėtum juos išdegti, o ji yra tikrai brangi. Tai tėvai tą pirmą žingsnį į savarankišką gyvenimą padėjo padaryti.

Tiesa, buvo Kristina šiek tiek nuo keramikos ir nukrypusi – studijavo Vilniaus edukologijos universitete, įgijo dailės bakalauro laipsnį ir mokytojos kvalifikaciją, šiek tiek dirbo darželyje. Bet toli nuo savo pašaukimo nenuklydo – vesdavo keramikos užsiėmimus vaikams ir suaugusiesiems.

Gyvena: keramikės sukurtas Laimiaragis tapo "Jaukių namų" simboliu.

"Gal tiesiog tam tikrame amžiuje būna tarpsnis, kai reikia kažko paieškoti, pasvarstyti, kažką išbandyti, kad galiausiai suprastum, kas tau geriausia, – sako menininkė. – Buvo tokių minčių, kad reikia įgyti rimtesnę, konkretesnę profesiją, nes kaip pasakai kam nors, kad esi keramikė, dažniausiai sako: tai puodus darai. Retas įsivaizduoja, kokia plati sąvoka yra keramika – gali kurti ne tik puodus, o net praustuvus voniai, šviestuvus ir dar galybę visko. Tad toks nukrypimas ir gavosi."

Vis dėlto moteris teigia nesigailinti. Smagu jai buvo tuos užsiėmimus vesti, ir su vaikais puikiai sutarė, jie noriai viską priėmė, sunku būdavo su jais atsisveikinti. Bet jai, kaip pati sako, šiek tiek intravertei, geriau tiesiog užsidaryti savo dirbtuvėje, sėdėti ir lipdyti – tada vyksta ta tikroji kūryba, aplinkui mažiau blaškančių dalykų.

Motinystė kūrybos neužgožė

Keramikos kūriniai – pragyvenimo šaltinis ar būdas išreikšti save? "Ir tas, ir tas, viskas viename, – sako K.Paulauskaitė-Ramonaitienė. – Keramika man ir darbas, ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis, ir kasdienybė. Kadangi mano vyras, Marius Ramonaitis, – taip pat keramikas, tai mes, man atrodo, kiekvieną dieną kažką aptariame, kaip ką daryti. Kaip kažkam normalu pasidaryti sumuštinį, taip mums – kažkokius keramikos niuansus aptarti, pasikalbėti apie tai, kaip kokią glazūrą sumaišyti. Tiesiog – gyvenimo būdas."

Jau dešimt metų menininkų pora dirba šioje srityje, o mokytis, pasak Kristinos, reikia nuolatos. Giliniesi, mokaisi ir aiškiniesi, kas, kaip, kodėl, nors atrodo, kad amatas labai aiškus ir paprastas, bet kuo toliau, tuo visko daugiau, pastebi moteris. Kiekvienas menininkas turi savo techniką, savo braižą, kažkokio savitumo, todėl visų keramikų darbai ir skiriasi. "Ir malonu, kai tavo braižą kiti menininkai ar meno mėgėjai atpažįsta", – priduria Kristina.

Procesai: nors Kristina su keramika dirba jau dešimt metų, pasak jos, mokytis ir tobulėti reikia nuolat.

Menininkė pasakojo turinti nuolatinių klientų, ir kartais jie labai stebina savo dovanomis, linkėjimais, ir per didžiąsias šventes nepamiršta pasveikinti, nors atrodo, kad lyg ir ji turėtų jiems daugiau dėmesio parodyti. Smagu, kad yra ryšys, kad nemažas tas nuolatinių klientų būrelis, kuriuos jaučia net ir esant pastarųjų dienų situacijai. Niekur jie nedingo, vadinasi, ir menininkų veikla visiškai nesustoja.

Kristina pasakojo, kad kažkada buvo laikas, kai, šovus idėjai, ji piešdavo eskizus. Dabar nebepiešia – kilus idėjai turi pasiimti molio gabaliuką ir padaryti tai, ką sugalvojo. Jei neturi molio – fiksuoja galvoje arba parašo mintį vyrui, jei jo nėra šalia, paskui kartu aptaria.

Atrodo, išdegi tą molį, ir jis toks statiškas lieka, bet aš noriu jam suteikti gyvybės.

Paklausta, kaip sekasi sutarti dviem keramikams, kuriems tenka ir gyventi, ir dirbti kartu, moteris sako, kad anksčiau, kai dar turėjo mažesnį plotą darbui, buvo trinties – paėmė įrankį, padėjo ne ten, ir atrodo, kad jau labai blogai. Dabar pora turi tokias sąlygas, kad kiekvienas dirba savo erdvėje, savo zonoje, tad viskas susidėlioja, problemų nebekyla. O ir vyras dabar keramika užsiima mažiau, nes turi dar ir kitą darbą.

Ir Kristina jau trys mėnesiai kaip turi kitą darbą – tapo mama. Tačiau nors dabar užgriuvę motinystės rūpesčiai, ji teigia per tuos tris mėnesius galutinai supratusi, kad be keramikos gyventi negali, ir tikriausiai negalės. Nors buvo nusiteikusi visko atsisakyti ir tik būti su vaiku, gana greitai, vos radusi minutėlę, palikusi vyrui vaiką, ėmė bėgioti į rūsį. "Man tai būtina. Tik dabar aiškiai supratau, kad aš negaliu be to. Ir vaikas jau miegojo dirbtuvėje ne kartą", – prisipažįsta ji.

Tad gal ir vaikas užaugęs bus keramikas? K.Paulauskaitė-Ramonaitienė teigia, kad abu su vyru sutarė to vengti, per prievartą jam to nepiršti – jis pats turės nuspręsti, kuo užsiims, kas jam įdomu. Tačiau kaip bus, parodys gyvenimas.

Muzika – kaip vaistas

"Šiuo sunkiu laikotarpiu svarbu nenuleisti rankų – šis projektas ir yra to pavyzdys. Manau, tai puikus būdas skleisti geras emocijas ir atnešti kultūrą į žmonių namus", – apie projekto "Kultūra į kiemus" iniciatyvą sako Jurgis Didžiulis.

Jo teigimu, įspūdžiai po pasirodymo Kaune buvo puikūs. Ir apskritai jam tas sumanymas "Kultūra į kiemus" labai priimtinas. Ypač dėl to, kad kultūra, jo įsitikinimu, nėra vien tas turinys, kurį vartojame. J.Didžiulio įsitikinimu, geri menininkai paveikia ir kelia žmonių sąmoningumą, užmezga emocinį dialogą, suteikia bendrumo jausmą, ryšį ir prasmę. Kai žmonėms sunku, jiems reikia muzikos, tačiau muzika, kaip ir vaistas, turi būti tinkama. Neišvengiamai menas ir jo formos turi atsižvelgti ir į dabartines aplinkybes. Ne tik galimybės pasikeitusios, bet ir realybė – rūpesčiai, baimės, nerimas. Tad menininkų tikslas – būti kartu ir bandyti suteikti tai, ko reikia ne tik kitiems, bet ir jiems patiems, atlikėjams.

"Aš žiūriu daugiau iš bendruomeninės pusės. Dažnai žmonės sako: parodyk, kokius filmus žiūri, kokias knygas skaitai arba kokios muzikos klausaisi, ir aš suprasiu, kas tu toks. Nes tai iš tiesų nulemia mūsų asmenybę, net ir buitį formuoja. Tad suprasti, kad mums reikia daugiau kultūros ten, kur mes gyvename, šitose vadinamosiose viešose erdvėse, yra be galo svarbu. Ir ypač dabar, kovido realybėje, kai matome, kad žmonės yra ištroškę ne tik bendrumo, ryšio su kitais, bet dar labiau jie yra ištroškę kažkokio stimulo – emocinio, dvasinio", – sako J.Didžiulis.

Aš manau, kad nereikia būti naiviems, bet pozityvus požiūris yra be galo svarbus. Dabar akivaizdu, kad ten, kur kai kurie žmonės mato tik problemas, kiti mato iššūkius.

Jo ir E.Jennings pasirodymas sutraukė daugybę žiūrovų – net teko sutrumpinti pasirodymą, nes žiūrovų kieme prisirinko per daug, o žmonių sveikata yra svarbiausia. Pasak Jurgio, po koncerto Erika sakė, kad tai buvo vienas gražiausių jos pasirodymų gyvenime. Ir jis tam pritaria.

Kadangi pasirodymo sėkmė buvo akivaizdi, pora svarsto galimybes panašius projektus rengti ir ateityje – gal kituose miestuose, kitose savivaldybėse. Juo labiau kad daugiau nei dešimt metų muzikinę veiklą su bendruomenine derinančiam Jurgiui tai ne naujiena, patirties turi pakankamai. Negana to, jam patinka tai, ką jis daro, o tokių bendruomenėms skirtų renginių poreikis dabar labai išryškėjęs

"Mūsų, kaip muzikantų, darbas nėra parduoti muziką. Mūsų darbas – suteikti emocines paslaugas muzikos pavidalu. Ir ten žmonėms tikrai reikėjo tos emocinės terapijos. Žinoma, ir mums patiems dabartinėmis aplinkybėmis tai reikalinga, – sako atlikėjas. – Kiekvienas iš mūsų turi galią paveikti aplinkinių emocijas – suteikti džiaugsmą, šilumą, saugumo jausmą. Suprasti, kad mūsų jausmai yra užkrečiami – vienas pagrindinių emocines higienos aspektų. O mes muzikantai, savo ruožtu esame emocijų terapeutai. Geras menas yra tas, kuris paveikia emocijas ir mintis. Tačiau menas yra tik priemonė, todėl bet kas gali užtikrinti savo emocinio lauko sanitarinę būklę komplimentais, šypsenomis, dosnumu ir nuoširdumu. Tai yra empatijos esmė – suvokti, kad mes nesame atskiri.

Iššūkis ir galimybės

Jurgis teigia, kad jam patinka tokie iššūkiai. Tai, kaip mes priimame iššūkius, lemia mūsų sėkmę. Jeigu priimsime juos kaip galimybę ar progą išmokti, galime gauti naudos. Priimti iššūkius su malonumu būtina, ypač šiuo atveju, kai norisi išbandyti naujus formatus. Taigi tiek į pasirodymą "Kultūra į kiemus" projekte, tiek į šį laikotarpį jis žiūri kaip į galimybę išbandyti naujus dalykus, galbūt atsikratyti senų formatų ir paradigmų.

O kaipgi muzikantų šeima susitvarko su karantino iššūkiu? Anot J.Didžiulio, tenka konstatuoti, kad realiai COVID-19 šeimos gyvenimą apvertė aukštyn kojom. Kadangi jis daugiausia dirba su įmonėmis, dalyvauja įvairiuose renginiuose, konferencijose, tai visa ta veikla dingo, viskas sustojo.

"Man svarbiausias gyvenimo tikslas yra visuomeniškumas ir muzika, ir kaip muzika – tokia, kuri traukia žmones, – gali juos paveikti ir padėti įgyvendinant visokius bendruomeninius procesus, – sako vyras. – Tad dabar visos tos veiklos, ką aš dariau iki karantino, nebeliko. Bet, laimė, atradome visokių tokių naujų užsiėmimų, ypač online, nes vis tiek reikia stengtis teikti tas emocines paslaugas žmonėms, kad ir internetu."

Šeima: Erika Jennings ir Jurgis Didžiulis karantino metu rengia nuotaikingus pasirodymus iš namų, kuriose vis noriau dalyvauja ir jų sūnūs. Asmeninio archyvo nuotr.

Atlikėjų šeimoje, pasak Jurgio, kaip ir kiekvienoje lietuviškoje šeimoje, būna visko – pasitaiko ir nesutarimų, ir sunkumų. Bet jis visus labai ragina žiūrėti į šį laikotarpį kaip į galimybę atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie yra svarbiausi: leisti laiką su šeima, pabūti su vaikais, nes iki šių įvykių dauguma mūsų labai dažnai rasdavome pretekstą arba pasiteisinimą: nėra laiko. Dabar yra laiko, tik reikia sugebėti jį tinkamai išnaudoti.

"Ši pandemija ir susiklosčiusios gyvenimo sąlygos yra iššūkis. Bet jeigu mes tą iššūkį priimame kaip progą išmokti kažko naujo, tada jis tampa naujomis galimybėmis, – sako J.Didžiulis. – Aš manau, kad nereikia būti naiviems, bet pozityvus požiūris yra be galo svarbus. Dabar akivaizdu, kad ten, kur kai kurie žmonės mato tik problemas, kiti mato iššūkius. Ten, kur kai kurie žmonės mato trūkumus, kiti žmonės mato galimybę kažką pakeisti, pagerinti. Tai štai aš labai raginu žmones neprarasti to pasitikėjimo savimi ir kitais, priimti visa tai, kas vyksta, kaip puikią progą save pagerinti, priimti visa tai kaip iššūkį – sublizgėti, kitaip sakant."

Netrokštu grįžti į tą realybę, kokia buvo, – trokštu grįžti į geresnę realybę.

Muzika subūrė

Daugelis pastebėję, kad Jurgis ir Erika retai koncertuodavo kartu. Pasak vyro, jie ribodavo savo bendrą muzikinę veiklą tiesiog suvokdami, kad jų muzikinės pakraipos skiriasi, kiekvienas eina savo muzikiniu keliu.

Bet dabar, kai abu turi daug laiko ir būna su vaikais, pora pasinaudojo proga muzikuoti kartu, groti kartu, būti kartu. Kaip ir minėta, išnaudoti tas galimybes, kurias turi. Į "koncertinę veiklą" pavyko įtraukti ir vaikus.

"Vaikai kažkaip labai ramiai priima viską, kas vyksta, mes irgi bandome palaikyti optimistinę aplinką, – sako J.Didžiulis. – Tiesa, tas muzikavimas pradžioje reikalavo pastangų, bet persilaužė, ir dabar kuo toliau, tuo sekasi geriau. Tai labai puiku, nes galiu pasakyti, kad mes su Erika labai seniai kalbėjome, jog reikia daugiau muzikuoti su vaikais. Patikėkite manimi, kokia dovana, kokia terapija yra, kai su vaikais muzikuoji ir leidi laiką ne prie ekrano, o kažką kurdamas kartu. Ypač džiugina, kai matai, kaip jų įgūdžiai gerėja, kaip didėja jų pasitikėjimas savimi, kaip gerėja ritmo jausmas ir ekspresyvumas tobulėja. Ir belieka šiek tiek apgailestauti, kad neįvertinome to ir nepradėjome muzikuoti kartu anksčiau."

Jurgio ir Erikos vaikai iki karantino užsiimdavo muzikine veikla mokykloje, bet gana mėgėjiškai, ne su kažkokiomis didelėmis ambicijomis, o tik dėl to, kad patinka. Ir muzikantai tėvai jų nespausdavo. Ir dėl to jie visiškai sutaria – jeigu vaikas nejaučia kažkam aistros ar traukos, tada per prievartą nereikia jo versti tą daryti. Reikia, kad jis pats jaustų tą didžiulį norą, įkvėpimą, ir tada jį įgalinti, o ne bandyti per prievartą įspausti į kažkokius rėmus arba versti daryti tam tikrus dalykus.

Pradėję muzikuoti vaikai, Jurgio teigimu, įgijo daugiau drąsos, dažniau dainuoja namuose, ką nors kuria. O svarbiausia, kad tai yra prasmingas būdas leisti laiką kartu. Tačiau tai yra ir darbas, o ne vien linksmybės. Muzikuojant, kaip ir sportuojant, medituojant ar lavinant protą, tenka ir pasikankinti dėl pažangos ir tobulėjimo. Sunkiausia yra subalansuoti malonumą su disciplina, todėl to tenka mokytis – truputį prisiversti, kad gautum daugiau malonumo. Kai rezultato pasitenkinimas pelnytas, jis visada tampa malonesnis.

Padeda griežta darbotvarkė

Kasdieniame karantininiame gyvenime šeima turi gana aiškią dienotvarkę, kurios stengiasi laikytis. Mat, pasak Jurgio, visi supranta, kad reikia susikurti tas skirtingas erdves, skirtingas vietas namuose. Vienas iš būdų tai padaryti yra keltis laiku ir žinoti, kad nuo tos iki tos valandos tėčio nėra namuose, nepaisant to, kad jis ten yra, – jo nėra, negalima jo trukdyti. Tam tikromis valandomis mamos nėra namuose – visi turi su tuo susitaikyti. Tai darbinės tėvų valandos, kai laiką jie skiria išimtinai savo reikalams. Tiesa, dažnai keltis dėl to tenka net 6–7 valandą.

Vaikų nuo ryto laukia pamokos. Kadangi šeimos berniukai – dvylikos ir dešimties metų, mokosi jie gana savarankiškai. Tik pirma savaitė gal buvo šiek tiek sunkesnė, bet dabar net ir nesijaučia, kol vyksta pamokos – nuo 9 iki 14–15 valandos jie – "mokykloje".

"Mes susitinkame pietų, bet jie savo reikaluose paskendę. Ir visiškai nereikia jiems nurodinėti – eik prie kompiuterio, tau dabar bus pamokos, turi padaryti namų darbus. Dėl to ir sakau, kad disciplina yra labai svarbi", – sako J.Didžiulis.

Anot jo, laikas šiaip sau neatsiranda – jį reikia susikurti ir gerbti. Būtent dėl šios priežasties karantino metu šeimos dienos gana griežtai sustyguotos. Kai vaikai žino, kad tėvai be kompromisų laikosi tam tikros darbotvarkės, laikytis jos ir vaikams tampa įprastu dalyku. Jurgio teigimu, čia panašiai kaip su rūšiavimu jų namuose – vaikai niekad plastmasės su kartonu nesumaišo, nes žino, kad tie dalykai kitur keliauja, ir jiems nebereikia nei aiškinti, nei stengtis, kad jie to nepamirštų. Kai yra tam tikra disciplina, po kurio laiko tai tampa elgsena, kuri tampa jiems įprasta visam gyvenimui.

Ta disciplina šeimoje, be jokios abejonės, buvo ir iki karantino, tik dabar jos reikia daugiau. "Aš turiu dabar tokį posakį: viskas pas mus taip pat, kaip buvo, tik sekmadienių yra daugiau, nes kartais būna dienų, kai šiek tiek tinginiukas užeina, – sako vyras. – Bet ir tokiais atvejais padeda disciplina. Tačiau ji reikalinga tiek, kiek supranti, kad iš jos yra naudos ir kad tu savęs nekankini. Ir kadangi dauguma mūsų mėgstame tam tikrą rutiną, pastovumą, ateina momentas, kai laikytis disciplinos tampa norma. Sunku būna pačioje pradžioje, o po to viskas atsistoja į vėžes."

Jurgio teigimu, ir muzikavimui laiko atsirado būtent dėl to, kad tikslingai tam skiriama laiko. Pirminis planas buvo skirti dvi valandas per dieną, tačiau tenka pripažinti, kad ne visada pavyksta.

Tiesiog kiekvieną popietę skiriama laiko muzikavimui arba kažkokioms kitoms kūrybinėms veikloms.

O štai laiką prie ekranų šeima sumažino kiek tik įmanoma, nes pastebėjo, kad labai lengva įklimpti į priklausomybę nuo to turinio.

Puikus laikas restartui

Paklaustas, ar kūryba, kuria šeima dalijasi, yra labiau išsigelbėjimas ar noras džiuginti ir neapleisti klausytojų, J.Didžiulis svarsto, kad nauda yra dviguba: ir sau, ir kitiems. Mat menas tenkina dvasinius poreikius, yra galinga priemonė gerinti žmonių psichologinę sveikatą. Tačiau tas darbas yra terapija ir patiems kūrėjams. Tad svarbiausia žinia šiuo metu yra bendrumo ir ryšio svarba. Kaip niekada tapo aišku, koks reikalingas yra žmogiškasis ryšis ir kontaktas.

"Pas mus kažkodėl taip įprasta – nemokame vertinti to, ko netrūksta: nesuprantame vandens vertės tol, kol nesame ištroškę, nevertiname artimųjų tol, kol jų netenkame. Dabar matome – žmonės yra gyvybiškai reikalingi žmonėms", – pastebi atlikėjas.

Kitas dalykas – jis teigia netrokštantis grįžti į tą realybę, kokia ji buvo. Jis trokšta grįžti į geresnę realybę. Ir mano, kad ši pauzė, kaip ir visos pauzės gyvenime, gali būti aukso vertės, jeigu tik mes kažko iš jos išmoksime, jeigu rasime progą pamąstyti, pagalvoti. Dėl to, J.Didžiulio manymu, pirmiausia reikia pripažinti, kad korona atsirado dėl tam tikro disbalanso mūsų globalioje visuomenėje. Kad tai yra susiję su mūsų santykiu su gamta, su mūsų ekonomika, kurios ekonominės schemos, kaip dabar matome, yra be galo trapios, su politiniais dalykais, nes matome, kad valstybės vos susitvarko su tam tikromis problemomis.

"Šis laikas, manau, yra labai gera proga žmonėms atsibusti ir pagalvoti – jeigu gamta mums pateiks dar vieną kažkokią stichiją dėl to, kad mes nesubalansuotai gyvename, ir gal net baisesnę, ką tada darysime? Manau, šiandienė situacija mus privers pagalvoti, kaip gyvensime toliau. Esu iš tų žmonių, kuris nemato šios pandemijos ir karantino kaip nelaimės. Aš sakau, kad tai yra proga padaryti restartą ir paieškoti kažkokių naujų kelių tolesniam gyvenimui", – primena menininkas.

Išeitį rado

Kaip neseniai pranešė LNK televizija, karantinui užsitęsus ir Vyriausybei pratęsus draudimus rengti renginius, projekto "Lietuvos balsas" finalinės kovos arenose nebevyks. Vietoj trijų finalinių kovų projekto prodiuseriai ir LNK nusprendė surengti vieną didįjį superfinalą, kuriame paaiškės, kas iš dvylikos finalininkų taps septinto sezono nugalėtoju ir laimės 15 tūkst. eurų bei sutartį su ELITAZ MUSIC.

Pirmą kartą "Lietuvos balso" istorijoje didysis projekto finalas neturės vienos svarbios dedamosios – dalyvių kurtų šou gyvai nematys žiūrovai arenose. Projekto rengėjai imasi visų būtinų saugumo priemonių filmavimo metu, tad ir šou vyks dalyvaujant tik vedėjams, dalyviams, mokytojams ir projekto filmavimo komandai.

Didįjį superfinalą LNK žiūrovai išvys gegužės 17 d. Finalo metu dvylika septinto sezono finalininkų scenoje pasirodys vieną kartą ir atliks po vieną kūrinį, kuris ir nulems vieno jų pergalę. Nors pasirodymai dėl specialių saugumo priemonių bus įrašyti iš anksto, tai iš dalies bus tiesioginė transliacija – kas taps projekto nugalėtoju, kaip įprasta "Lietuvos balso" finaluose, spręs tik žiūrovai. Vedėjai su finalininkais taip pat bendraus tiesiogiai, tad žiūrovai turės galimybę finalo azartą ir visas emocijas stebėti gyvai savo ekranuose.

Įeis į istoriją

Pasaulį užklupusios nenumatytos aplinkybės sutrikdė ir daugelio su projektu "Lietuvos balsas" susijusių žmonių gyvenimus. Štai vienas projekto mokytojų D.Montvydas "Kauno dienai" teigė, kad šios aplinkybės pareikalavo atidėti visus suplanuotus renginius – bent jau jo darbo kalendoriuje visos datos atsilaisvino. Vos įpusėjusį teko nutraukti koncertinį turą po Lietuvą – jis nukeltas į rudenį. Visas kultūrinis gyvenimas sustojęs, koncertai, renginiai nukelti ir neaišku, kada viskas sugrįš į vėžes.

Mokiniai laukia pasirodymų, mokytojai – mokytojo kėdės, į kurią visuomet gera sugrįžti.

"Kalbant apie "Lietuvos balsą", sunkiausia taip pat buvo nežinomybė, į kurias dienas kelsis finalai, ar jie apskritai įvyks, – sako atlikėjas. – Kadangi jaučiuosi šio projekto šeimos dalis, labai norėjau, kad "Lietuvos balsas" vis dėlto nueitų iki pat galo, iki finišo. Žinant, kaip tai mums, mokytojams, svarbu, kaip tai svarbu visai komandai, patiems dalyviams, nes, kai dalyvauji konkurse, kartais ne tiek svarbu laimėti, kiek pabaigti tai, ką esi pradėjęs."

D.Montvydo įsitikinimu, septintas "Lietuvos balso" sezonas buvo itin stiprus. Ir tai lėmė ne tik dalyviai, kurie iš tiesų yra stiprūs, bet ir nauja mokytojų komanda, jų chemija – bendravimas tarpusavyje, juokai, pamąstymai, vertybės, taip pat ir visos televizijos komandos darbas. Projekte dalyvaudamas jau šeštą sezoną, Donatas pats teigia jaučiantis, kad, kaip mokytojas, auga, semiasi patirties. O ir "Lietuvos balsas" atitinka pasaulinio lygio standartą, kai pasaulis gali žiūrėti ir pasakyti: taip, tai yra tai, į ką galima lygiuotis.

"Deja, finalų šį sezoną nebus, o superfinalas vyks be žiūrovų. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad bus panašiai kaip ankstesniais metais, – sako D.Montvydas. – Taip, projektas iš esmės skirtas televizijos žiūrovams, tačiau dalyviams pasirodymus kur nors salėse stebintys žiūrovai suteikia tos papildomos energijos, adrenalino. Bet ne be reikalo mus vadina profesionalais. Mūsų tikslas – surengti šou, nepaisant to, kad nebus žiūrovų, kurie užkuria tą energiją. O mes, mokytojai, visą savo energiją stengsimės skirti dalyviams, nes jie projekte yra svarbiausi. Norime, kad jie liktų patenkinti, kad jaustų, jog projektas įvyko ir jie įvertinti, apdovanoti. Manau, tai svarbiausia. Taigi, nepaisant to, kad nebus žiūrovų, nepaisant to išskirtinio formato, kurio nė vieno mūsų gyvenime, manau, dar nebuvę, tai bus įdomu – būti filmavimo aikštelėje, kai nėra nė vieno žiūrovo, yra tam tikri atstumai, saugumo reikalavimai, ir kartu reikia provokuoti savyje impulsyvią energiją ir gerą nuotaiką. Bet manau, kad mes jos nestokosime."

Atlikėjo manymu, šių metų "Lietuvos balso" superfinalas išliks istorijoje, kaip tokiomis aplinkybėmis buvo išspręstos problemos, nes bus vienintelis toks. Bent jau jis tikisi, kad vienintelis, ir labai nenorėtų, kad ateityje tai kartotųsi. O kaip viskas pavyks – pačiam įdomu.

Pastaruoju metu mokytojai tikrai labai intensyviai dirba nuotoliniu būdu su visais dalyviais, stengiasi įkvėpti juos, kad nesutriktų, neišsigąstų. Tas darbas vyksta nuolat, ypač dabar, kai laiko lieka vis mažiau. Mokiniai labai laukia tų pasirodymų, mokytojai – mokytojo kėdės, į kurią visuomet gera sugrįžti.

Gelbsti kūryba

Paklaustas, kaip karantino sąlygomis gyvena jo šeima, D.Montvydas teigė, kad taip pat, kaip ir dauguma šeimų: laikosi saugumo nurodymų, stengiasi be reikalo neiti iš namų. Faktas, kad namai, šeimos buitis ir rutina dominuoja.

"Šis laikotarpis yra skirtas šeimai, su kuria likęs namuose gali smagiai praleisti laiką: bendrauti, įsiklausyti vienas į kitą, galbūt net iš naujo pažinti artimą žmogų. Jaučiu, kaip stiprėja visų tarpusavio ryšys, ypač  užsiimant įvairiausia veikla, dalijantis idėjomis ir improvizuojant, – sako atlikėjas. – Tokiomis aplinkybėmis tenka nemažai improvizuoti, nes iš tiesų pasidaro nuobodu, kad ir kokie namai būtų erdvūs, nes tos keturios sienos varžo, o rutina po kurio laiko pradeda slėgti, ypač vaikus. Jie nori kažkur bėgti, daugiau būti lauke, bendrauti su draugais, bet negali. Tad atsiranda vietos kūrybai, improvizacijoms ir spontaniškumui – ar sugalvoti tėtį apkirpti, ar piešti kažkur, kur nederėtų."

Tiesa, pačiam Donatui tam tikra prasme pasisekė. Jo darbas – ne tik koncertai, masiniai renginiai, bet ir kūryba įrašų studijoje. Kadangi įrašų studijoje dirba vienas, turi puikią progą atitrūkti nuo rutinos, pabėgti į kūrybą. Jo laikas karantino metu pasiskirsto tarp šeimos ir kūrybos.

"Smagu, kad kūryba gali egzistuoti net sunkiausiomis aplinkybėmis, kad ir kur būtum – pakanka tavo sąmonės, pieštuko, popieriaus lapo, instrumento, – sako atlikėjas. – Kūryba praskaidrina ir nuotaiką. Negaliu sakyti, kad ta nuotaika prasta, bet kūryba duoda pozityvumo, tikėjimo, kad viskas bus gerai. Pagaliau visiems kūrėjams ateis tas metas, kai vėl galėsime pamatyti savo klausytojus, savo žiūrovus ir daryti tai, kas mums labai patinka, nes tikriausiai daugumai pakeisti profesiją būtų sudėtinga – juk tai, ką mes darome, yra mūsų aistra, tad norisi, kad ji būtų gyva."

Tiesa, D.Montvydas teigia jaučiąs, kad šiandienė situacija jo neinspiruos rašyti himnų ar medikus palaikančių dainų, kad ir kaip jaustųsi jiems dėkingas. Šiuo sunkiu laikotarpiu gimusioje jo kūryboje bus tikrai daug šviesos, daug pozityvios energijos. Priešingai nei tai, ką jis kūrė pastaruosius dvejus trejus metus, labiau nėrė į gilumą, kurios labai norėjo ir kurią siekė perteikti savo klausytojui. O dabar labiau norisi šilumos, teigiamų, pozityvių emocijų – to, ką D.Montvydas visuomet turėjo. Tad karantininio laikotarpio kūryba bus šviesi.

Giminės keliu

Pasak P.Vaisietos, istorikai pastebėjo, kad žmonės dažniausiai pradeda domėtis savo kilme, giminės istorija, sulaukę maždaug 40 metų. Iki tol jie mokosi, kuria šeimą, siekia įsitvirtinti profesiniame pasaulyje, o nuo 40 metų pradedi savęs klausti, kas aš esu, kokios mano šaknys.

"Dabar greičiau sukasi gyvenimo ratas, žmonės anksčiau subręsta, tad nelaukime to 40-mečio – skirkime laiko sau, savo giminės keliui tyrinėti. Gal jis bus įdomesnis, gal prasmingesnis, jeigu keliaudami į savo gyvenimo ateitį pasidomėsime – o kas buvo mano giminės probočiai?" – sako jis.

Apie savo bajorišką kilmę labai netikėtai sužinojęs šiek tiek daugiau nei prieš 20 metų, P.Vaisieta jau keletą metų yra Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadas.

Pasak jo, šiandien oficialiai patvirtintų – legitimuotų – bajorų Lietuvoje yra per 4 tūkst. iš maždaug 600 skirtingų giminių. Iš tiesų tai labai nedidelis procentas, palyginti, pavyzdžiui, su Lenkija. Taip pat ir lyginant su ankstesne – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų – Lietuva. Istorikai mano, kad LDK laikais apie 3–5 proc. Lietuvos gyventojų priklausė bajorų luomui. Šiandien, jeigu pasitelktume paprasčiausią aritmetiką, legitimuoti bajorai nesudaro nė vienos dešimtosios procento Lietuvos gyventojų.

Moralinė pareiga

Kodėl bajorų palikuonių mūsų šalyje tiek mažai? P.Vaisieta svarsto, kad kai kurie gal nesidomėjo savo giminės istorija ir nežino, jog jų protėviai buvo bajorai. Kitiems reikia papildomos motyvacijos ir pastangų, kad įteisintų savo bajorystę. Dar kiti tiesiog nemato formalizavimo prasmės, nesuvokia legitimumo reikšmės.

Kai kurie žmonės, anot pašnekovo, žino turintys bajoriško kraujo, yra girdėję, kad jų proseneliai ar proproseneliai buvo kilmingi, bet jų bajoriška kilmė nėra įrodyta dokumentais – jie ar pradingę, ar sudeginti, ar karo metais kažkur paslėpti ir neberasti. Deja, tie žmonės, kurie dokumentais negali patvirtinti savo bajorystės, į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą, vadovaujantis jos įstatais, negali būti priimti.

"Kažkada dalyvavę LDK valstybės politiniame valdyme, dabar bajorų palikuonys yra truputį nuošaly, – sako P.Vaisieta. – Žinoma, yra ir sąjungoje žymių žmonių, politikų, turime ir buvusių LR Seimo, LR Vyriausybės narių, kultūros, meno, mokslo, verslo žmonių. Vieni mūsų organizacijos nariai yra gana aktyvūs visuomeninėje – bajoriškoje veikloje, kiti dėl įvairių priežasčių lieka šiek tiek nuošalyje. Kad ir kaip būtų – jeigu jau esame bajorai, turime jausti moralinę pareigą ne tik vykdyti savo kasdieninę veiklą, bet būti pilietiškai atsakingi ir užsiimti visuomenine-edukacine, kultūrine veikla, būti atsakingi už Lietuvą, kurioje gyvename ir kurią kuriame vaikų vaikams."

Liudijimas: P.Vaisietos bajorišką kilmę patvirtina du herbai – Syrokomla ir Drogomir.

Pirmiausia buvo kariai

Ar žinia apie bajoriškąjį kraują paskatino daugiau domėtis istorija? P.Vaisietos teigimu, visi atradimai motyvuoja pažinti dar daugiau. Apskritai, jeigu esi smalsus, tai ir kapstai giliau – ką reiškia šitas giminės herbas, kokia yra jo kilmės istorija? Kyla daugybė klausimų, kurie priverčia tave labiau domėtis ne tik giminės, bet visos LDK istorija. Ir vien tai jau yra, jo manymu, didelis dalykas, kad neužaugtume vartotojais, gyvenančiais tik šia diena.

"Mano proseneliai bajorai nebuvo turtuoliai, nors daug kam bajorystė asocijuojasi būtent su turtais. Tai neteisingas supratimas, – sako P.Vaisieta. – Reikėtų padaryti takoskyrą tarp dvarininko ir bajoro. Nuo Vytauto Didžiojo laikų bajorai buvo pirmiausia kariai, tie, kurie ėjo tėvynės ginti. Jeigu reikėdavo – atiduodavo savo geriausią žirgą, apginkluodavo raitelį, jį paruošdavo kovai. Pagal istorikų vertinimus, tam, kad apginkluotų raitelį ir žirgą mūšiui, šių dienų standartais, reikėtų visai neblogą namą parduoti. Tad už bajorų pagrindinę misiją – ginti tėvynę – buvo skirtos ir atitinkamos karališkosios privilegijos."

Tiesa, bajoriška privilegija, anot istorikų, suteikdavo daugiau pareigų, nei teisių. Viena pagrindinių privilegijų – atleisti bajorus nuo mokesčių ir suteikti jiems teisę dalyvauti valstybės valdyme. Iš kitos pusės, tai buvo ir didžiulė atsakomybė. Pagrindinė užduotis – ginti savo kraštą, savo tėvynę, skirti besąlygiškai savo resursus tada, kai tėvynė pašaukia.

Įamžino: už aukotojų pinigus Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos iniciatyva sukurtas paminklinis akmuo Lietuvos kariams, kovojusiems Žalgirio mūšyje, bus pastatytas Griunvalde. Idėjos autoriai ir partneriai: (sėdi iš kairės) kpt. Bronius Žaronskis – LK Rezervo karių asociacijos prezidentas, Alfredas Aidukas – akmenį projektui dovanojęs ūkininkas, Valentinas Šimonėlis – liaudies menininkas, skulptorius, plk. Romas Žibas – LK Vilniaus įgulos karininkų ramovės vedėjas; (stovi iš kairės) Lietuvos kariuomenės logistikos ir inžinerijos batalionų kariai, Perlis Vaisieta – LBKS vadas.

"Jeigu mes pasižiūrėtume vien į 1831–1863 m. sukilimus, visiems jiems vadovavo bajorai: Emilija Pliaterytė, Tadas Kosciuška, Zigmantas Sierakauskas, Konstantinas Kalinauskas ir daugybė kitų, – pasakoja Bajorų sąjungos vadovas. – Būtent bajorai buvo ta įkvepianti, revoliucinė jėga, nenuilstantis variklis kovoje už nepriklausomybę, prieš carinę Rusiją."

Susiformavo prieš 600 metų

Neabejotinas faktas, kad bajorai buvo tam tikras ir intelektualinis elitas – juk per bajorystę į Lietuvą atėjo visa kultūra iš Europos: nuo bajoriškos virtuvės iki Vilniaus katedros. Garsiųjų Chodkevičių ir Radvilų, Oginskių ir Tiškevičių giminių palikuonys, daugelis kitų mažiau žymių bajorų giminių, prisidėjo prie švietimo, literatūros, muzikos, architektūros renesanso ir istorinio, politinio bei kultūrinio paveldo auginimo ir puoselėjimo Lietuvoje.

Bajorai, be privalomo karybos ugdymo, išleisdavo savo vaikus į mokslus, stengdavosi, kad jų vaikai muzikuotų, pieštų, šoktų, dainuotų. Buvo skiriamas dėmesys įvairiapusei ir išprususiai asmenybei formuoti.

P.Vaisieta pasakoja, kad Lietuvos bajorija, valdžiusi ir gynusi Lietuvos valstybę, susiformavo daugiau nei prieš 600 metų. Pati bajorijos pradžia, kilmingųjų luomo atsiradimas Lenkijoje, šiek tiek vėliau – LDK, siekia XIV a. – įstatymu patvirtinta bajorijos pradžia galima būtų įvardyti 1387 m. Jogailos pasirašytą privilegiją. Karalius Vytautas Didysis suformavo LDK profesionalių karių – bajorų – kariuomenę, kuri kartu su savo sąjungininkais – lenkų kariais – šventė didžiąją Žalgirio mūšio pergalę. Tada jungtinės sąjungininkų pajėgos nukovė rekordiškai daug tais laikais – apie 200 kryžiuočių riterių.

Daug neatsakytų klausimų

Galima drąsiai sakyti, kad savotiškas Lietuvos bajorijos luomo atsiradimo krikštas ir šiuolaikinių bajorų palikuonių didysis postūmis įvyko 1413 m. spalio 2 d. Horodlėje (Lenkija), kur buvo pasirašyta LDK ir Lenkijos Karalystės unija.

Už ypatingą LDK indėlį į pergalę per Žalgirio mūšį ir siekiant kurti lygiateise partneryste paremtus dviejų valstybių santykius, LDK bajorams šios unijos metu buvo suteikti net 47 bajorų herbai. Tai buvo didžioji dalis bajorų herbų, kurie atkeliavo į mūsų istoriją.

P.Vaisietos bajorišką kilmę liudijančiuose dokumentuose – du herbai: Syrokomla ir Drogomir.

Vienas žymiausių Syrokomla giminės herbo bajorų buvo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Valstiečių vaikas, kuris negimė jokiu bajoru. Bet už nuopelnus tėvynei (kaip architektas, pastatęs Vilniaus katedrą ir rotušę, kaip karvedys, vadovavęs Vilniaus gynybai 1794 m. sukilime) – jis iš vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio gavo bajoro titulą.

"Drogomir herbas įdomus tuo, kad jame yra besisukantis šarvuotas trikojis (triskelionas) – manau, daug kam yra tekę jį matyti keliaujant Vakarų Europoje, Italijoje – Sicilijos saloje. Šis triskelionas yra ir oficialus Meno salos herbas Anglijoje. Kol kas neišsiaiškinau, kaip tas simbolis, plačiai Europoje pasklidęs, atkeliavo iki mano protėvių, kurie kilę nuo Skuodo Žemaitijoje. Galbūt tai susiję su emigracija religiniu pagrindu, kai reformatai dėl religinio persekiojimo keliavo į Rytų Europą? – pasakoja bajorų palikuonis. – Yra ir daugiau įdomių klausimų, į kuriuos dar ieškome atsakymų."

Titulai įpareigoja

P.Vaisieta teigia, kad, sužinojus apie savo bajorišką kilmę, niekas jo gyvenime per daug nepasikeitė. Galbūt tik prisidėjo papildomų darbų – anksčiau didesnę savo laiko dalį jis skirdavo tiesioginiam darbui, o dabar tenka laiko skirti ir naujoms idėjoms generuoti Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos veikloje. Juo labiau kad žmonės juo pasitikėjo ir išrinko šios sąjungos vadovu.

Posūkis: po ­mamos ­Birutės ­Vaisietienės ­mirties ­nusprendęs ­sužinoti­ savo šaknis, ­P. Vaisieta ­išsiaiškino ­esąs ­žemaičių ­bajorų ­palikuonis. Nuo ­2009-­ųjų­–legimituotas ­LBKS ­bajoras. Per­lio ­Vai­sie­tos ­as­me­ni­nio ­ar­chy­vo ­nuo­tr.

"Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vienas pagrindinių veiklos tikslų – istorinio protėvių atminimo įamžinimas, – sako pašnekovas. – Todėl kai 2010 m. buvo minimos 600-osios Žalgirio mūšio metinės, LBKS iniciatyva Griunvaldo muziejuje šalia Jogailos biusto buvo pastatytas Vytauto Didžiojo biustas, kurį sukūrė ir pagamino šviesaus atminimo skulptorius prof. Konstantinas Bogdanas, mūsų garbės bajoras. Prieš kelerius metus sugalvojome idėją, kad reikia Žalgirio mūšio lauke pastatyti paminklinį akmenį su lietuvišku Vyčiu ir užrašu lietuvių – lenkų kalbomis "Nuo lietuvių tautos už bendrą pergalę".

Dvejus metus iniciatyvos autoriai derino, mynė kelius dėl šio paminklo leidimo. Pagaliau praėjusiais metais Olštyne, Lenkijoje, buvo pasirašyta sutartis dėl statybos leidimo tarp projekto organizatorių ir Lenkijos valstybinių institucijų. Reikiamo dydžio ir gabaritų akmenį iniciatoriai surado Adomynės kaime Kupiškio rajone – jie dėkoja akmenį dovanojusiam ūkininkui Alfredui Aidukui. Akmuo yra maždaug 2,5 m aukščio, sveria apie 14 tonų.

Vytis ant jo jau iškaltas (autorius – liaudies menininkas Valentinas Šimonėlis). Gegužės 30-ąją akmenį buvo numatyta vežti į Lenkiją, Žalgirio mūšio lauką Griunvalde. Žalgirio 610-osioms mūšio metinėms skirti renginiai turėjo vykti ir Punske, Olštyne, ir Lietuvoje – Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje, prie Laisvės kario Kaune.

"Deja, pandemija perbraukė mūsų pastangas dėl platesnio visuomenės įtraukimo į šį projektą, – apgailestauja P.Vaisieta. – Tačiau, nepaisant išorinių veiksnių, mes vis tiek šį paminklinį akmenį planuojame pastatyti Griunvalde, o oficialios iškilmės, tikėtina, įvyks vėliau – planuojama, liepos 15 d. Aš matau gilią tokio simbolio prasmę – privalome įamžinti tuos didvyrius, karžygius, bajorus ir nebajorus, kurie drauge su savo sąjungininkais prieš 610 metų iškovojo didžiausią LDK laikų istorijoje pergalę."

Tačiau ne titulai lemia žmogaus atliktų darbų prasmę, įsitikinęs pašnekovas. Dėl to jis teigia gerbiantis tuos žmones, kurie lieka bajorais savo veiksmais, nors ir oficialiai neįteisinę bajorystės legitimumo, kurie dirba savo kasdienius darbus. O tie žmonės, kurie nusprendžia įsilieti de jure į Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą, gali būti puikus pavyzdys, ypač jaunajai kartai, koks svarbus yra Lietuvos valstybės istorijos tęstinumas, bajoriškų tradicijų, LDK istorinės heraldikos simbolikos išsaugojimas.

Patinka dirbti kartu

Ž.Stakėnas prisimena, kad su žmona sulaukę pasiūlymo vesti televizijos laidą "Tėvų darželis" ilgai nedvejojo. Apsvarstė, kad tai bus kažkas naujo, įdomaus.

"Kadangi patys esame tėvai, nutarėme, kad būtų įdomu pabandyti perteikti savo patirtį ir žinias, o ir patiems pasisemti minčių, sulaukti patarimų ir problemų sprendimų, – sako Žygimantas. – Dirbti su Dovile sekasi puikiai. Mes daug laiko ir iki tol leidome kartu."

Dovilė teigia daug metų būdavusi šalia vyro televizijoje – dalyvavo laidose, buvo prieš kameras. Tik pačiai vesti laidų iki šiol neteko. "Man labai patiko šis iššūkis, nes iššūkius mėgstu. O pačią laidą mes vis dar tobuliname – tobulumui ribų nėra", – tikina ji.

Laida "Tėvų darželis", jos vedėjų teigimu, – ir tėvams, ir vaikams, nes rodoma šeštadienio rytais, o tai – šeimos laikas. Tėvams laida padeda spręsti problemas, su kuriomis jie susiduria augindami vaikus, tačiau daug dėmesio skiriama ir vaikams.

O temų, kuriomis norisi kalbėtis, tikrai netrūksta. "Kadangi visų pirma "Tėvų darželis" išpopuliarėjo internete, iš ten atkeliauja daug klausimų, – sako Žygimantas. – Temos parenkamos pagal aktualumą, apie tai diskutuojama "Tėvų darželio" interneto portale. Pašnekovų daugiausia ieško televizijos darbuotojai, bet ir mes pasiūlome. Į pagalbą pasitelkiame įvairių sričių ekspertus."

Atsakymų į iškylančius klausimus ieško ir šeimos, kurios tampa laidos herojais.

Šiandienos iššūkiai

Stakėnų vaikai jau paaugę: Pijui – vienuolika, Kajui – penkiolika. Dovilės manymu, šiandien mažylius auginančių mamų problemos šiek tiek kitokios. Kai jos vaikai buvo maži, nebuvo tiek ekranų, planšečių, išmaniųjų telefonų. Jau ilgai verda diskusijos, ar skaitmenizuotos visuomenės ypatumai apsunkina, ar palengvina vaikų auginimą.

"Dabar viena aktualesnių problemų – kaip vaiką sudominti, kaip atitraukti nuo tų ekranų, kaip sudaryti dienos planą, kad prie ekrano jis praleistų ne daugiau nei dvi valandas, kaip rekomenduoja specialistai, – sako Dovilė. – Paauglystė – vėl savo problemos. Kiekvienu amžiaus tarpsniu – savos problemos, ir mes jas gvildename, bandome atsakyti į iškylančius klausimus."

Laidos temas diktuoja ir dabartinis laikotarpis – kaip šeimoms sutarti karantino metu, ką su vaikais veikti, kaip neprarasti sportinio aktyvumo būnant namuose ir kt. Laidos kūrėjai ruošė laidą ir apie gimdymą karantino metu – ką turėtų žinoti besilaukiančios moterys.

Pasak Dovilės, buvimas su vaikais tėvams nėra problema – dauguma su šiuo iššūkiu susitvarko. Ir jei vaikai paaugę, kaip Stakėnų sūnūs, dalyvauti nuotoliniame mokymosi procese nėra problema: jie žino, kada atsikelti, kada vyksta pamokos, gali patys sumuštinį susitepti ir pan. Bet toms mamoms, kurios augina priešmokyklinukus ar pradinukus, nuotolinis ugdymas išties sudėtingas. O jei ir pačioms tenka dirbti nuotoliniu būdu – problemų dar padaugėja.

"Stengiamės laidoje spręsti tas problemas – kažkas pasidalija savo patirtimi, ekspertai kažką pakomentuoja, mes pasidalijame savo patirtimi, mat gana lengvai šeimoje tvarkomės ir mums nekyla kažkokių labai didelių problemų. Tad ir patys galime patarimų duoti", – sako laidos vedėja.

Gera, bet griežta mama

Paklausta, kokia ji pati yra mama, Dovilė nesutrinka: "Aš esu gera mama, bet griežtoka – reikalaujanti atsakomybės, pareigingumo, žinoti ribas. Bet esu savo sūnums draugė, mes atvirai bendraujame, kalbamės pačiomis įvairiausiomis temomis, neturime jokių tabu. Auginu savarankiškus sūnus."

Ji teigia, kad pati ne iš knygučių ir ne iš žurnalų mokėsi auginti vaikus – dažniausiai vadovavosi močiučių, mamos patarimais ir savo nuojauta. Žinoma, tuo laiku, kai ji pastojo ir gimdė, ir tos lengvai prieinamos, bet neretai abejotinos informacijos nebuvo tiek daug.

"Buvau labai jauna, kai mums gimė pirmas sūnus, bet aš visuomet labai tikėjau savo nuojauta, – sako Dovilė. – Dabar gal ir pasiskaityčiau kažką, jei kiltų klausimų, bet tikrai ne "supermamyčių" puslapius."

Moters manymu, kiekvieno pasirinkimas, kaip auginti vaikus, kuo vadovautis. Tačiau kai panagrinėji, kokiais šaltiniais kai kurios mamos remiasi, darosi baisu. Ji pati yra mokslo, patikrintų žinių šalininkė, tad visokie kraštutinumai jai nepriimtini.

"Kai vaikai buvo maži, juos augindama aš rėmiausi močiučių, mamos patarimais ir patirtimi. Dabar tą patį randu kai kuriose knygose apie vaikų auginimą. Vadinasi, tai amžinos tiesos, – sako Dovilė. – Kiek dabar pamenu, neturėjome kažkokių didesnių problemų – augo ir užaugo tie vaikai. Gal dėl to, kad mes jauni buvome. Atrodo, nei daug sirgdavo, nei aš dėl ko nors panikuodavau. Padėdavo ir tėvai, ir draugės, jei mums reikėdavo kur nors išeiti, dažnai juos ir kartu pasiimdavome. O štai dabar yra iššūkis – paauglystė. Tai laikas, kuris reikalauja ir daugiau kantrybės, ir pasidomėti, ir pasišnekėti."

Dovilė rami – sūnus ji augino teisingai, todėl ir Motinos dienos jie tikrai nepamirš. O džiugina ją viskas: šypsena vaikų veiduose, gera jų nuotaika, tai, kad jiems sekasi, kad jie sveiki ir laimingi. Apsikabinimas ir gėlės žiedas – puikiausia dovana.

"Vyresnėlis, galiu pasakyti, jau ir anksčiau pats atnešdavo man gėlių – ir ne kažkokia proga, o tiesiog šiaip. Manau, čia tėčio nuopelnas. Ir mane tai džiugina", – šypsosi laiminga mama.

Žygimantas įsitikinęs, kad svarbiausias tėvų uždavinys – užauginti juos atsakingus, mandagius, pagarbius ir gerus žmones.

Buria bendruomenę

Ekologines idėjas plėtojantis susivienijimas "Žali.lt" dar 2012 m. pakvietė žmones burtis į bendruomenes ir kurti mieste savo daržus. Skatindami ekologišką požiūrį iniciatyvos organizatoriai siūlė žmonėms užsiauginti daržovių tam specialiai skirtose vietose. Pasaulyje populiari idėja Lietuvoje greitai prigijo.

"Pirmaisiais metais buvo įkurtas daržas Vilniaus Pilaitės mikrorajone, vėliau atsirado dar vienas Antakalnio mikrorajone ir VDU botanikos kiemelyje. Į mus kreipėsi žmonės iš Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų, kurie taip pat norėjo prisidėti", – apie iniciatyvą "Kauno dienai" pasakojo susivienijimo Žali.lt narys, aplinkosaugininkas Martynas Norbutas.

Metams bėgant, kai kuriuose miestuose žmonės savarankiškai kūrė bendruomeniškus daržus ir juose augino gėrybes. M.Norbutas pastebi, kad šie daržai skatina ne tik ekologišką gyvenimo būdą, bet ir veikia kaip puikus socializacijos variklis.

Edukacija: prie darbų darže mielai prisideda ir vaikai

"Iš esmės ekologiškų daržų tikslas ir principas nėra užauginti daržovių. Vienas pagrindinių projekto tikslų – burti bendruomenę. Daugelis norėtų kažką bendro veikti, tačiau dažnai tam nėra preteksto. Daržas yra puiki priežastis. Žmonės kartu sodina, prižiūri, bendrauja, dalijasi patarimais. Svarbiausia – ne rezultatas, o pats procesas", – teigia M.Norbutas.

Užkrečianti veikla

Tokia iniciatyva itin naudinga miesto gyventojams, kurie nėra arba labai mažai susidūrę su sodininkyste. Tokia patirtis kartu tampa ir edukacija. Tėvai atveda savo vaikus, rodo, kaip auga daržovės, kaip jas reikia prižiūrėti. Žmonės vieni kitus pamoko, bendrauja – taip įgyja patirties.

Antakalnio daržininkai tapo pavyzdžiu kitoms bendruomenėms Vilniuje ir Lietuvoje, kaip galima atgaivinti nenaudojamas žaliąsias miesto zonas.

Pasak M.Norbuto, ši idėja atkeliavo iš kai kurių didžiųjų sostinių – Vengrijoje buvo nemažai iniciatyvų, Italijoje. "Žali.lt" apie jas išgirdo ir panoro pasižiūrėti, kaip tai veiktų Lietuvoje. Italijoje, pavyzdžiui, yra bendros lysvės, bendrai visi sodina, augina, bendrai nuskina derlių. Tuo tarpu Europos centre ir labiau į Šiaurės Rytus vyrauja individualumas – nors daržas bendras, bet kiekvienam norisi turėti savo lysvelę.

"Šios iniciatyvos iki šiol gyvos, nes ne visi nori dainuoti, šokti ar susiburti kokios nors atmintinos dienos proga. Kai kurie nori užsiimti daržininkyste ir matyti savo darbo rezultatus, todėl didžiuosiuose Europos miestuose ekologiškų daržų yra tikrai nemažai. Kai kur tokie daržai vietos bendruomenėms net tampa verslu – bendruomenės savo užaugintą derlių parduoda ir gauna pajamų", – sako "Žali.lt" atstovas.

Jo teigimu, moksliniai tyrimais įrodyta, kad dirbdamas žemę žmogus nusiramina, patiria mažiau streso, tad daržininkystė naudinga ir žmonių psichikai.

Ir hobis, ir nauda

Vienas stipriausių ir labiausiai išvystytų ekologiškų daržų projektų – sostinės Atakalniečių bendruomenės sukurtas daržas. Jį Sapiegų parko teritorijoje 2013 m. įkūrė vietos bendruomenės, asociacija "Žali.lt" ir savanoriai talkininkai, susitarę su Antakalnio seniūnija ir slaugos ligonine. Daržo tikslas – skatinti bendruomeniškumą, įtraukti antakalniečius į bendrą veiklą.

Veikla prasidėjo nuo dviejų lauko lysvių. 2014 m. buvo pradėtas naudoti ir šiltnamis, mažiausiai dešimt metų stovėjęs apleistas. Antakalnio daržininkai tapo pavyzdžiu kitoms bendruomenėms Vilniuje ir Lietuvoje, kaip galima atgaivinti nenaudojamas žaliąsias miesto zonas.

Kaip "Kauno dienai" pasakojo vienas aktyviausių daržininkų, Antakalniečių bendruomenės tarybos narys Ramūnas Kučiauskas, šiuo metu Sapiegų parke daržininkauja apie 20 bendruomenės narių, ateinančių jiems patogiu laiku. Aktyviai daržininkaujančių – 10–12 žmonių. Jie – nuo 30 iki 80 metų, skirtingų profesijų. Visus vienija noras neprarasti ryšio su žeme ir rasti bendraminčių.

"Miesto žmonėms tai hobis, kuris duoda ir apčiuopiamos naudos, – sako R.Kučiauskas. – Kiekvienas norintis turi savo sklypelį, dalį sklypo prižiūrime ir naudojamės visi kartu. Tai savotiška savirealizacija, galimybė išeiti iš namų į kitokią aplinką. Man pačiam tai, kad įkišu rankas į žemę, padeda atsikratyti streso, įsikrauti energijos."

Kiekvienas Antakalnio daržininkas gali pasiimti tiek derliaus, kiek reikia jo šeimos poreikiams, jausdamas atsakomybę prieš kolegas. Norėdami pasidalyti daržovėmis su kitais bendruomenės nariais, įtraukti į savo būrį naujų narių, daržininkai kasmet rengia sezono pabaigtuvių derliaus šventes.

Prasideda didysis darbymetis

Libertas Klimka, etnologas

Balandžio 25-oji liturginiame kalendoriuje pažymėta kaip Šventojo evangelisto Morkaus diena, o tradiciniame kalendoriuje – daržų sodinimo ir sėjos pradžia. Žemdirbiui tai bene svarbiausias darbas, kurio negalima nei paskubinti, nei suvėlinti. Tą dieną žemė paprastai būna jau pakankamai šilta.

Per pačią šventę nebūdavo dirbama – papročiai tai griežtai drausdavo, gąsdinant, kad ledai pasėtus javus iškapos, o kurmiai daržus ir laukus suvers. Vienintelė išimtis – morkų sėja, matyt, iš to vardų panašumo. Morkas šią dieną galima ir net labai gerai yra sėti, bet ir tai su tam tikromis sąlygomis – dar būtų gerai, kad pūstų pietų vėjas ir būtų mėnulio priešpilnis, bet dieną dangaus skliaute mėnulio neturi matytis. Tad nėra lengva visas tas sąlygas išpildyti. Pasėjus lysvės gale būdavo įsmeigiamas stambokas kuolas – kad ir morkos tokio pat didumo užaugtų.

Tiksli daržų sodinimo data nusistovėjo palaipsniui. Senų senovėje tie darbai buvo dirbami atsižvelgiant į tai, ar pirmas griaustinis jau sugriaudėjo, ir dar į kai kuriuos astronominius reiškinius – Sietyno vakaro žaroje nusileidimą kartu su Saule. Šis astronominis reiškinys mokslo kalba vadinamas heliakine Sietyno laida. Sietynas – tai padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne, astronomų nuo seno vadinamas Plejadėmis. Pagal jį būdavo tikslinimas žemdirbiškasis kalendorius ir nustatomas pavasarinės orės pradžios laikas. Priežodis sako: "Sietynėlis pažare – jautelis vagoje". Kaimo senolių jau kadaise pastebėta, kad, prapuolus Sietynui, netrukus užkukuoja gegutė ir tada sode, darže, laukuose prasideda didysis darbymetis – pats laikas sėjai. Šie gamtos reiškiniai žymėdavo darbų pradžią.