Smagus pažintinis žaidimas

Meška – žemaičių simbolis, pavaizduotas herbe. Šis gyvūnas artimas žemaičiams dėl savo savybių: iš pažiūros lėtos, tačiau pasižymi didžiule jėga, ištverme. Istorija byloja, kad žemaičiai ne kartą parodė savo galingą, kaip ir jų simbolio, charakterį.

Sklando legenda, kad meška, kaip ir Romos simbolis vilkė, padėdavo žemaičiams išmaitinti vaikus. Mat, kai žemaičių gentims grėsdavo badas, vaikus išnešdavo į mišką – tikėjo, kad jais pasirūpins meškos.

„Meška yra stiprybės ženklas, identifikuojantis mūsų miestą ir visą regioną“, – sako Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorius Egidijus Vaškelevičius.

Tarp miesto erdves puošiančių daugybės mažosios architektūros kūrinių – ir meškų skulptūros. Meškos įsikūrusios priešais seniūniją esančiame laikrodyje, laiko „Žemaitijos gaublį“, karstosi Masčio ežero pakrančių tiltukais ir suoliukais, lipa ant pastatų pamatų, durų, įspaudžia pėdsakus žemėje...

Pirmą kartą apsilankiusiems Telšiuose gali pasirodyti, kad meškutės ant tiltų puikuojasi tik dėl grožio, tačiau jos skirtos ir edukacijai. „Visas meškutes reikia surasti ir suskaičiuoti. Tai puikus interaktyvus žaidimas, padedantis geriau pažinti miestą, – teigia E.Vaškelevičius. – Telšiuose šiuo metu galima 50 meškų, kap sak žemaite, surasti, pačiupinieti.“

Žaismingai: miestui savitumo suteikia po atviru dangumi įkurdinti meno kūriniai, o bene mėgstamiausi – žaismingos meškutės, įsitaisiusios įvairiose vietose / Telšių turizmo informacijos centro ir E. Vaškelevičiaus asm. archyvo nuotr.

Sulaukė entuziastingo palaikymo

Bene labiausiai žinomas Telšių muziejus – „Alka“, svarbiausias Žemaitijos etnografinio regiono istorijos muziejus. Dabar miestas turi ir dar vieną ypatingą traukos objektą – Meškų muziejų, atvėrusį duris pernai rugsėjį.

Muziejuje jau sukaupta beveik 4 tūkst. meškučių. Vietos dar yra, todėl kviečiame visus norinčius atnešti, atvežti ar atsiųsti savo meškutį.

Kuriant jį, gyventojų prašyta dovanoti meškinų, meškų, meškučių, lokių ir su jais susijusių daiktų. Siekta surinkti 500 eksponatų, tačiau rezultatas gerokai pranoko lūkesčius.

„Muziejuje jau sukaupta beveik 4 tūkst. meškučių, – nustebina skaičiumi E.Vaškelevičius. – Vietos dar yra, todėl kviečiame visus norinčius atnešti, atvežti ar atsiųsti savo meškutį. Bet kada bus galima jį aplankyti, taip pat pasidžiaugti kitomis meškomis.“

Entuziazmo sulaukta vos paskelbus žinią, kad steigiamam muziejui renkami eksponatai. Iš pradžių buvo didžiausias antplūdis. Mes patys važiavome pasiimti meškučių iš tų žmonių, kurie neturėjo galimybės atvykti. Važiavome į Mažeikius, Plungę. Vien per pirmą savaitę surinkome 500 eksponatų“, – prisimena E.Valaškevičius, vienas iš Meškų muziejaus įkūrėjų.

Žmonių sukurtas muziejus

Kai kurios meškutės į muziejų atkeliauja su savo istorijomis. „Prie meškutės prikabinami laiškai, kuriuose pasakojama, kaip meška pas tuos žmones atsirado, kaip buvo sunku su ja atsisveikinti. Sykiu ir džiaugiamasi, kad meškutė įsikurs tokioje vietoje, kur ją galės pamatyti visi norintieji“, – pasakoja muziejaus entuziastas.

Eksponatų sulaukta ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. „Meškučių sulaukėme iš Norvegijos, Anglijos, Čekijos, – vardija pašnekovas. – Kur lietuviai pasibarstę po pasaulį, iš daugelių tų šalių esame ir gavę eksponatų.“

Tačiau patys aktyviausi buvo telšiškiai. „Meškutes aktyviai dovanojo mokyklos, darželiai, įvairios bendruomenės. Visi miesto gyventojai susitelkė dėl šio gražaus tikslo, – džiaugiasi pašnekovas. – Muziejus ir įkurtas su tokia gražia idėja – eksponatus ne pirkti, bet surinkti iš žmonių. Iš tiesų, tai patys žmonės ir sukūrė šitą muziejų, nes be jų iniciatyvumo ir geranoriškumo nebūtume surinkę tokios gausios ekspozicijos.“

Užsienio šalių turistai, apsilankę Meškų muziejuje, ne tik pasidžiaugia originalia ekspozicija, bet ir patys prisideda prie jos plėtojimo.

Įvairovė: stiklinės, molinės, medinės – kokių tik meškučių nepamatysi muziejaus ekspozicijoje / Telšių turizmo informacijos centro ir E. Vaškelevičiaus asm. archyvo nuotr.

„Sulaukėme turistų iš Rumunijos ir Graikijos. Jie aplankė mūsų senamiestį, Masčio ežero pakrantę, Germanto draustinį ir atvyko į Žemaitijos turizmo informacijos centrą įsigyti suvenyrų, kad prisimintų mūsų šalį ir miestą. Kaip jie buvo nustebę, kai užsuko į Meškų muziejų! Sugrįžę namo atsiuntė mums meškučių dovanų. Tai labai pradžiugino“, – teigia E.Vaškelevičius.

Dovanų sulaukiama nuolat. „Per dieną gauname po kelias meškutes, tai šitaip vis pasipildo mūsų Meškų muziejus“, – pasakoja Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorius.

Visos – ypatingos

E.Vaškelevičius teigia, kad muziejuje nėra vienos išskirtinės meškos, visos jos vienodai nuostabios. „Visos meškos yra ypatingos, nesvarbu, iš ko jos pagamintos. Labai branginame pirmąją mūsų kolekcijos mešką, kurią gavome dovanų iš mero Kęstučio Gusarovo. Tai grūdinto stiklo meškutis. Viena vilnietė padovanojo muziejui didžiulę puodelių su meškų atvaizdais kolekciją“, – pamini pašnekovas.

Meškučių skaičius – tikėtina – vis augs, ir kiekviena padovanota meškutė atras savą kampelį muziejuje. „Jei Meškų muziejaus ekspozicija sparčiai plėsis, tada ieškosime kitų patalpų, kur būtų galima jas apgyvendinti“, – tikina direktorius.

„Kartais ūgtelėję vaikai atveža savo meškutes ir prisipažįsta, kad labai gaila jas atiduoti, bet sykiu ir džiaugiasi, kad jų meškutės atsidurs muziejuje. Suaugusieji irgi atveža savo vaikystės meškučių. Turime net metalinių meškų, o vienai ekspozicijos meškai – net 70 metų! Kiekvienam, prisidėjusiam prie muziejaus ekspozicijos kūrimo, esame labai dėkingi“, – priduria E.Vaškelevičius.

Gausa: nuolat gausėjant eksponatų, svarstoma ateityje muziejui surasti erdvesnes patalpas / Telšių turizmo informacijos centro ir E. Vaškelevičiaus asm. archyvo nuotr.

Miesto pasididžiavimas

Muziejus siūlo ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir įsitraukti į edukacines veiklas. „Muziejuje galima netgi patiems pasigaminti meškučių – vieną sau pasiimti, kitą palikti muziejui“, – teigia pašnekovas.

Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorius džiaugiasi, kad naujasis Telšių muziejus sulaukia gausybės lankytojų. „Yra daug norinčių pamatyti didžiausią Europoje meškučių kolekciją. Teko domėtis įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose – niekas vienoje vietoje nėra sukaupęs tiek meškučių, kiek turime mes, tad Telšiai tikrai turi kuo didžiuotis“, – šypsosi E.Vaškelevičius.

Muziejuje galima pamatyti pačių įvairiausių meškučių – pliušinių, stiklinių, medinių, molinių. Meškučių atvaizdai puikuojasi ant puodelių, raktų pakabukų, jie įamžinti paveiksluose. Vieną jų, įspūdingo dydžio – 4×2 m, padovanojo Telšių mokykla.

Meškų muziejų galima aplankyti kiekvienam patogiu metu. Muziejus yra nemokamas, o didžiausia dovana jo steigėjams ir puoselėtojams – sulaukti naujų meškučių. „Kiekvienas tikrai ras savo vietą ekspozicijoje, – tikina pašnekovas. – Jei manote, kad jūsų meška verta eksponato vardo, atneškite ar atsiųskite ją Žemaitijos turizmo informacijos centrui adresu: Turgaus a. 21, Telšiai. Padėkite mums Telšius paversti tūkstančių meškų miestu!“ – ragina Žemaitijos turizmo informacijos centro vadovas.

Labai mėgstantis keliauti su šeima E.Vaškelevičius įsitikino, kaip svarbu kiekvienoje kelionėje aplankyti kažką įsimintino. Jis neabejoja, kad Telšiuose įkurtas Meškų muziejus taps įsimintinas kiekvienam jame apsilankiusiam.

Svarbu nepanikuoti

Pasak bitininko Algirdo Amšiejaus, pradėjus bitei atakuoti arba patekus į didesnį bičių spiečių jokiu būdu negalima daryti staigių judesių. „Atakuojant bitei nereikia bėgti ar mosikuoti rankomis. Bitė ne krokodilas, ji mums nenukąs nei rankos, nei kojos. Svarbu nepanikuoti. Reikia ramiai stovėti arba atsitūpti ir prisidengti kaklą, nes tai labai jautri mūsų kūno vieta, taip pat akis, nes, bitei įgėlus į vyzdį, žmogus gali apakti, ir palaukti, kol bitė nuskris. Bitė tikrai negels ramiai stovinčio žmogaus. Bitė gelia, kai jaučia pavojų. Bitė tam ir sukelia skausmą, kad negeri žmonės ar gyvūnai jai nepridarytų žalos“, – šypteli bitininkas.

A.Amšiejus bitininkyste užsiima jau 44 metus ir teigia, kad, gaudant bičių motinėles, bitės jį kartais sugelia net iki 50 kartų per dieną, tačiau vyras priduria, kad tai jo darbo specifika. „Kiek kartų siuvėja pirštus susibado adata? Arba statybininkas susižeidžia statydamas namą? Mano darbe yra visiškai normalu būti sugeltam bičių“, – teigia A.Amšiejus ir džiaugiasi nesąs alergiškas bičių nuodams.

Kaip ištraukti geluonį

Jeigu bitė jau įgėlė, kad mažiau jos nuodų pasklistų po žmogaus organizmą, visų pirma, anot A.Amšiejaus, reikia kuo skubiau ir tinkamai ištraukti geluonį. „Jį reikėtų ištraukti kuo greičiau po įgėlimo, geriausia per 15 sekundžių. Jokiais būdais geluonies negalima traukti suspaudžiant dviem pirštais ar pincetu, nes šitaip išspaudžiami nuodai, o tai didintų skausmą ir diskomfortą. Geriausias būdas pašalinti geluonį yra jį nubraukti. Galima bandyti geluonį nubraukti nagu arba pirštu, tačiau jokiu būdu negalima įgėlimo vietos spausti, taip bandant jį ištraukti. Geluonį ištraukus, įkandimo vietą rekomenduojama patepti alkoholiu – spiritu, nes tai veikia kaip priešnuodis“, – teigia bitininkas.

Pasak A.Amšiejaus, skausmą įgėlus bitei padeda sumažinti šaltas metalas arba šaltas vanduo, įgeltos vietos trynimas žole.

Ištraukus geluonį svarbu kuo greičiau panaikinti nuodų kvapą, nes jis siunčia žinią pasiruošti pulti kitas bites. Bitininko teigimu, tai geriausia padaryti padeda būtent žolė. „Įgėlimo vietą reikėtų patrinti bet kokia žole. Tinka ir česnako arba svogūno laiškai – jie savo aitriu kvapu atbaido kitas bites“, – tikina A.Amšiejus.

Vis dėlto medikai tokias priemones vertina skeptiškai. Jų teigimu, įgeltos vietos negalima trinti nei žole, nei kuo kitu, nes trinant įgelta vieta dar labiau traumuojama. Medikai pasisako ir prieš alkoholio kompresus ant įgėlimo vietos. Įgeltą vietą jie rekomenduoja nuplauti, šaldyti vandeniu, ledu, šaldiklyje turimais užšaldytais produktais.

Bitės geluonis yra susijęs su jos širdimi. Įgėlus geluonis įstringa ir lieka žmogaus ar gyvūno organizme. Palikdama geluonį, bitė nuplėšia širdies narelį, todėl netrukus miršta. Tačiau įgėlusios bitės gali dar keletą minučių skraidyti ir skleisti gynybinį nuodų kvapą. „Kai bitė įgelia, ji trumpą laiką dar išgyvena – apskrenda ratą, paskleisdama nuodų kvapą, kviesdama kitas bites pulti“, – teigia ilgametis bitininkas.

Todėl, kai įgelia bitė, geriausia yra pasitraukti iš tos vietos.

Jei pasireiškia alergija

Kauno klinikų Imunologijos ir alergologijos klinikos gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė dr. Ieva Bajoriūnienė atkreipia dėmesį, kad, įgėlus vabzdžiui, reikia ne tik pašalinti likusį vabzdžio geluonį, bet ir nuvalyti žaizdą naudojant antiseptinį muilą ar skystį. Ant įgėlimo vietos rekomenduojama uždėti ir šaltą kompresą – jis sumažins patinimą ir skausmą.

Išplitusios alerginės reakcijos požymių dažnai stebima odoje, virškinimo, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemose.

Ji primena, kad geliančių vabzdžių (vapsvų, bičių) įgėlimai neretai yra ne tik nemalonūs, bet ir gali sukelti alerginių reakcijų. Pasak I.Bajoriūnienės, yra dvi skirtingos alerginės reakcijos į įgėlimą – vietinės ir išplitusios.

„Vietinės reakcijos – skausmas, patinimas, paraudimas, niežulys įgėlimo vietoje. Kai kuriems žmonėms, ypač vaikams, šis simptomas gali išlikti net keletą dienų po įgėlimo. Išplitusios alerginės reakcijos į vabzdžio įgėlimą simptomų gali būti įvairių – nuo lengvų iki sunkių ir sunkiausių, o pats sunkiausias ir grėsmingiausias – anafilaksinis šokas. Būdinga, kad simptomai jaučiami tuoj pat po įgėlimo, dažnai pirmą valandą po įgėlimo. Išplitusios alerginės reakcijos požymių dažnai stebima odoje (raudimas, bėrimas, tinimas), virškinimo sistemoje (pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas), kvėpavimo sistemoje (švokštimas, kosulys ar dusulys), širdies ir kraujagyslių sistemoje (dažnas ar nelygus širdies plakimas, silpnumas, galvos svaigimas, sumažėjęs arterinis kraujospūdis, sąmonės sutrikimas)“, – teigia gydytoja.

Svarbu suteikti pagalbą

Bičių įgėlimams alergiškiems žmonėms svarbu kuo greičiau suteikti pagalbą. Jie arba aplinkiniai su savimi turėtų turėti tinkamų priemonių, nes delsimas gali turėti liūdnų padarinių. „Pagrindinis medikamentas sunkios alerginės reakcijos metu yra epinefrinas, o žmonėms, kurie patyrė sunkių išplitusių reakcijų, ypač svarbu su savimi nuolat turėti pirmos pagalbos priemones, mokėti jomis naudotis ir kreiptis į gydytoją alergologą ir klinikinį imunologą. Lengvas reakcijas gydyti padės vaistai nuo alergijos. Tačiau bet kuriuo atveju rekomenduojama kreiptis į gydytoją, kuris padės nustatyti alergeną (ligos priežastį) ir rekomenduos tinkamą gydymą“, – teigia I.Bajoriūnienė.

Gydytoja pabrėžia, kad žmogui, patyrusiam sunkių alerginių reakcijų, gali būti taikomas ilgalaikis gydymas. „Ilgalaikis gydymas arba profilaktika gali padėti pasveikti žmogui, patyrusiam sunkių alerginių reakcijų į vabzdžių nuodų alergenus. Gali būti taikoma specifinė alergenų imunoterapija. Šis gydymas trunka trejus–penkerius metus, jis sumažina alerginių reakcijų į vabzdžių nuodus pavojų ir pagerina tokių asmenų gyvenimo kokybę“, – teigia gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė.

Prieš tapdamas vaistažolininku, M.Lasinskas dirbo vaistininku, tačiau nusivylė vaistų, paprastai turinčių šalutinį poveikį, galimybėmis. Jį trikdė ir tai, kad žmonės, kuriems jis parduodavo vaistus, vis sugrįždavo į vaistinę dėl tų pačių problemų. Marius suprato, kad vaistai dažniausiai nepašalina negalavimo priežasties – tik padarinius. Ir ėmė gilintis į vaistažolių paslaptis. Dabar Marius – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos doktorantas, dviejų knygų apie vaistažoles autorius.

– Kokius augalus rekomenduojama rinkti dabar, ankstyvą vasarą?

– Sakoma, kad visas vaistažoles reikia rinkti iki Joninių, arba Rasų, tačiau tai netiesa. Augalų šaknis galima rinkti ir vėlai rudenį arba pavasarį, viržius – rugpjūtį. Augalus renkame tada, kai jie turi daugiausia biologiškai aktyvių medžiagų – paprastai tai būna žydėjimo pradžioje. Šiuo metu pradeda žydėti daug augalų. Tačiau, pavyzdžiui, kiaulpienių šiuo metu rastume vos vieną kitą žiedelį. Jų galima berti į salotas ar pakramtyti – kokius penkis–septynis žiedelius per dieną. Geltona žiedo spalva rodo, kad tai gerai tulžies išsiskyrimui, virškinimui, kepenų veiklai. Dabar kiaulpienių žiedai jau virsta pūkais – iš jų galime rinkti sėklytes, jos labai maistingos. Juk augalas į sėklytes sudeda visa, kas geriausia – taip, kaip mamytė ar tėvelis viską sudeda vaikeliui ir išleidžia į darželį, taip ir augalas, viską, kas reikalinga gyvenimui, sudeda į sėklytes: baltymų, angliavandenių, vitaminų, riebalų, fermentų. Taigi, sėklos labai naudingos. Vėliau bus ir dilgėlių, gysločių sėklų. Daug neprivalgysi, bet jei nesate ragavę – būtinai paragaukite. Pūkelius galima nupūsti – tegul laimę neša. Arba, kaip aš juokauju, iš pūkų galima pasigaminti raminančią pagalvę – kol pasigaminsi ir nusiraminsi (juokiasi).

– Kurios kiaulpienių dalys yra naudingos ir jas galima vartoti maistui?

– Visas: šaknis, lapus, stiebus, žiedus, sėklytes. Galima sakyti, kad iš kiaulpienių mes nevalgome tik žemių (juokiasi).

– Kokios kitos svarbiausios šiuo metu renkamos vaistažolės?

– Kalbant apie kitus šiuo metu renkamus vaistinguosius augalus, tai, visų pirma, čiobreliai. Jie jau pradeda žydėti – galima prisirinkti. Vaistiniai čiobreliai pievose neauga, juos reikia išauginti iš sėklyčių. Pievose auga paprastieji ir keturbriauniai čiobreliai. Tiek šie, tiek vaistiniai čiobreliai padeda nuo kosulio, peršalimo. Iš jų galima ir prieskonių pasigaminti. Čiobrelius sudžiovini, per kiaurasamtį sutrini – išbyra smulkiausios augalo dalelės, kurias galima naudoti kaip vaistažoles arba gaminant maistą. Čiobreliai padeda virškinimui, nuo pilvo pūtimo.

Jau tuoj ir ramunėlių pasirodys, tiksliau, vaistinių ramunių. Jų reikia užsiauginti – Lietuvos gamtoje jos savaime neauga.

Jau atsiranda melisų. Jų naudojami ir lapai, ir žiedai. Dažniausiai tokius augalus kaip raudonėliai, melisos, mėtos, čiobreliai renkame tada, kai jau apie 50 proc. jų žydi.

Rinkti reikia visą žolę: ir viršūnėlę, ir žiedelius, ir lapelius, – visas virš žemės esančias augalų dalis, išskyrus sumedėjusį kotą. Vadinasi, augalus reikia skinti maždaug 10–15 cm nuo žemės.

Reikėtų prisirinkti dilgėlių. Jas galima rinkti visą vasarą. Anksti pavasarį galima skinti visą augalą, o dabar, kai dilgėlės jau paaugusios, reikėtų rinkti viršūnėles ir pavienius lapelius, nes stiebai jau kieti, sunkiai džiūsta. Dilgėlės labai naudingos, ypač vasarą, kai prakaituojame, netenkame kalio, magnio – elementų, taip reikalingų mūsų širdelei, raumenų veiklai. Jose gausu ir šių elementų, ir vitaminų – dilgėlė vadinama vitaminų karaliene. Dilgėles galima vartoti džiovintas ir šviežias, tik reikia gerai sutrinti mediniu šaukštu ar nuplikyti, kad liežuvio, burnos nedilgintų. Galima sutrinti per sietelį ir naudoti kaip prieskonius. Dilgelės turi vitamino K, didinančio kraujo krešėjimą, bet žmogus tiek dilgėlių nesuvartos, kad sukrešėtų kraujas. Nuo vieno kito puodelio dilgėlių arbatos, blynų, troškinių ar sriubų su dilgėlėmis kraujas nesukrešės, o naudos bus.

– Kiek puodelių vaistažolių arbatos reikėtų išgerti per dieną?

– Vienas du puodeliai – atsigerti, trys keturi puodeliai – sveikatinimuisi, penki šeši prilygsta vaistui. Tai tinka daugeliui vaistingųjų augalų. Vartoti reikėtų septynias dienas, paskui – trijų dienų pertrauka. Jei norisi apčiuopiamo rezultato, vienos rūšies augalus reikėtų vartoti du tris mėnesius.

Žolelių mišinį organizmui valyti iš dilgėlių, garšvų, kiaulpienių lapelių reikėtų gerti 21 dieną, kitaip tariant, tris savaites. Paskui reikia daryti savaitės pertrauką. Jei žmogus serga lėtine liga, žolelių arbatas tenka gerti ir šešis–dvylika mėnesių.

Dabar pradeda žydėti erškėčiai, galima pasigaminti arbatų iš erškėčių žiedlapių ir mėtų lapų. Permatomą indą su arbata galima padėti saulėtoje vietoje – tegul šyla kokias 4 valandas arba net visą dienelę – vakare bus gaivi šalta saulės arbata.

Žolelių arbata geriama tuščiu skrandžiu, likus 30 minučių–valandai iki valgio arba praėjus vienai dviem valandoms po valgio.

Turi būti geros nuotaikos. Rinkti vaistažoles blogos nuotaikos negalima, nes rinksi ne vaistą, o nuodą.

Arbatų receptų ir kitų naudingų patarimų yra mano knygose „Vaikai vaistažolių pasaulyje“ ir naujojoje „Vaistažolių pasakos. Ir sveikatos receptai visai šeimai“. Jos parašytos tarsi vaikams, tačiau skirtos ir suaugusiesiems.

– Kaip geriausia rinkti vaistažoles?

– Rinkti reikia pagal tris žolininko taisykles. Pirma taisyklė: turi būti geros nuotaikos. Rinkti vaistažoles blogos nuotaikos negalima, nes rinksi ne vaistą, o nuodą. Renkant reikia padainuoti, pašokti – svarbu, kad būtų gera nuotaika. Antroji taisyklė: padėkoti už gerą darbą. Net jei tik žiupsnelį prisirinkai – svarbu nepamiršti padėkoti. Trečioji taisyklė: sau mažiau – gamtai daugiau. Pavyzdžiui, randi dvylika čiobrelių ar raudonėlių, tai tris nusiskini, o devynis palieki, t.y. sau pasiimi mažiau, o gamtai palieki daugiau.

Kad nesumaišytume augalų, rekomenduojama neštis atlasą „Lietuvos žaliasis rūbas“ arba turėti žolininko ar savo žolelės pavyzdį.

Vaistažolės renkamos nešlapios, kai nukritus rasa – apie 12 valandą. Jos gražiai sudedamos į pintinėlę. Negalima grūsti – taip žolelės prarastų gerąsias savybes, ar dėti į plastikinius maišelius. Rinkdami žoleles pintinėlę uždengiame drobele ar linine skiaute, kad žolelių vėjas nenugairintų. Parsinešus namo jas reikia džiovinti.

Požiūris: „Reikia pusiausvyros – ir tradicinės, ir alternatyviosios medicinos. Tada visi bus laimingi ir sveiki“, – įsitikinęs M. Lasinskas.

– Ar galima vaistažoles džiovinti saulėje?

– Taip galima džiovinti tik augalų šaknis. Lapai, žiedai ar žolės džiovinami tiesioginiuose saulės spinduliuose praranda daug naudingųjų medžiagų. Taigi, vaistažoles dedame ten, kur šilta, bet nėra tiesioginių saulės spindulių, kur apie 30–35 °C šilumos. Šaknims džiovinti reikėtų ir apie 40 °C temperatūros. Galima džiovinti ir elektrinėse džiovyklėse, ir orkaitėse. Kuo kvapnesni augalai, tuo mažesnė džiovinimo temperatūra. Pavyzdžiui, čiobreliams, mėtoms, melisoms užteks 30 °C temperatūros. Kietesniems augalams reikėtų 35 °C, šaknims – 40 °C temperatūros. Jei džiovinama ne elektrinėje džiovyklėje ar orkaitėje, žoleles reikėtų vis pavartyti. Augalų spalva turi išlikti tokia kaip gamtoje, augalai turi kvepėti, lengvai lūžti, o ne maigytis, būti ištižę.

Išdžiovintas žoleles reikia laikyti daugiasluoksniuose maišuose arba gerai iškaitintuose stikliniuose. Negalima laikyti saulėje.

Vaistažolių galiojimas priklauso nuo augalo dalies. Žiedai, žolė – nuo metų iki dvejų, šaknys, sėklos – treji–penkeri metai, nes kietesnė augalo dalis ilgiau išlaiko naudingąsias medžiagas.

– Kiek laiko reikėtų vartoti vaistažoles norint pajusti teigiamą poveikį?

– Priklauso nuo negalavimo. Norint atsikratyti gerklės užkimimo, reikės dviejų dienų, panašiai ir mažinant skrandžio rūgštingumą. Jei kokia nors trumpalaikė problema – gal net vienos dienos užteks, bet jeigu, pvz., 20 metų kankina aukštesnis kraujospūdis ar kepenų liga, reikės ilgiau vartoti. Arbatėles paprastai reikia gerti ilgiau nei vaistus, nors geriant penkis šešis puodelius per dieną, kaip minėjau, ir arbata suveiks kaip vaistas.

Gydantis arbatomis reikia daugiau kantrybės: jas reikia plikyti, košti. Be to, puodelio arbatos vienu gurkšniu neišgersi, o tabletę nurijai, ir viskas, – žmogui atrodo paprasčiau, patogiau. Tas patogumas labai vilioja. Kita vertus, dabar ir augalinius preparatus labai gerai paruošia: pvz., kad nereikėtų gerti labai karčios arbatos, nuo visokių parazitų apsaugančių pelynų deda į kapsules ir pan. Yra ir gerų maisto papildų, kuriuos gaminant naudojami vaistažolių ekstraktai. Tada nereikia gerti penkių šešių puodelių arbatos per dieną.

– Vaistažolių arbatas patartumėte gerti su medumi ar be jo?

– Su medumi. Taip žolelės gali nuo 20 iki 70 proc. geriau veikti. Moksliškai patvirtinta, kad medus padeda įsisavinti žolelių veikliąsias medžiagas. Tuo labiau kad medus dar ir pats savaime naudingas. Šaukšteliu pakabiname truputėlį medaus, palaižome, nuryjame ir užsigeriame arbata. Tada žolelės daug geriau veikia.

– Geriau maišyti įvairias vaistažoles ar vis dėlto geriau gerti vienos  rūšies žolelių arbatą?

– Griežtos taisyklės nėra, tačiau, gerai nežinant vaistažolių savybių ir  kaip jos dera tarpusavyje, geriau nemaišyti. Jei žinai – gali maišyti. Pavyzdžiui, melisos ramina – vakare geri melisų arbatą. Jei per silpna – įdedi mėtų. Jei vis tiek negali užmigti, dedi sukatžolių ir valerijonų lygiomis dalimis – tada jau tikrai turėtum užmigti. Sukatžolės ir valerijonai – labai neskanūs augalai, bet, įdėjus lygiomis dalimis ir melisų su mėtomis, – ir skanu, ir veiksminga. Taip ir sudaromi mišiniai. Vienas du – pagrindiniai augalai, o kiti – skoniui pakoreguoti. Jei reikia arbatos skrandžio rūgštingumui mažinti – tinka gauromečiai, prie jų galima pridėti takažolių. Saldymedžių šaknys tam taip pat tinka, tik į mišinį reikėtų geriau dėti svilarožių žolės. Mat yra tokia taisyklė: į tą patį arbatos mišinį nedėk šaknų, lapų ir žiedų, nes šaknims reikia aukštesnės temperatūros ir jas ilgiau reikia laikyti užplikytas, o žiedus, lapus užtenka palaikyti 10–15 minučių ir arbatą jau galima gerti.

Gaurometis: žolelė, mažinanti skrandžio rūgštingumą, gelbstinti nuo įvairių uždegimų, skausmų, taip pat – ir migreninių.

Kuo trapesni augalai, tuo trumpiau laikome užplikytą arbatą. Pavyzdžiui, liepų žiedų arbatą jau po 3–5 minučių galima gerti, dobiliukų žiedų – po 5 minučių. Žoleles rekomenduojama užplikyti 90 °C temperatūros, o ne verdančiu vandeniu. Tada – uždengti, kitaip dalis lakiųjų organinių junginių ir eterinių aliejų išgaruoja iš puodelio. Raudonėlius ar jonažoles galima ir 10–15 minučių palaikyti uždengus. Vaistažolių šaknų arbatą galima ir iki 8 valandų, t.y. per naktį, palaikyti. Arba reikia pavirti vandens vonelėje, t.y. įdėti puodą į puodą. Paverdi apie 10 minučių, ir turi nuoviro.

– Vasarą neišvengiama nudegimų nuo saulės. Kokios vaistažolės  padeda?

– Pirma pagalba tokiu atveju – dėti gysločių (trauklapių) lapų. Jų galima dėti ir ant uodo įkandimo vietų. Jei gysločiai naudojami nudegus saulėje, gerai būtų juos atšaldyti – kartu ir vėsintų. Tiktų ir varnalėšos. Jos praverčia pamiršus kepurę – didelį lapą užsidedi ant galvos, ir saugo. Labai tinka liepų žiedai ir žievė. Kol liepos nežydi, galima naudoti jaunų liepų šakelių žievę. Reikia pavirti 10 minutėlių, atvėsinti ir tuo nuoviru šlakstyti nudegusias vietas, dėti kompresus. Šis nuoviras tinka ir nudegus. Sakoma, kad liepa net padeda atauginti odą – nelieka randų.

– Kokias žoleles rekomenduotumėte naudoti nuo skausmo?

– Skausmo priežastys yra įvairios. Migrenos skausmai gali atsirasti dėl hormoninės sistemos, žarnyno veiklos sutrikimų, gali būti stresinės kilmės, gali būti susiję su kraujospūdžiu. Skirtingoms priežastims šalinti reikia skirtingų vaistažolių. Tačiau bendrai skausmą slopina pelkinės vingiorykštės – šis augalas vadinamas gamtiniu aspirinu. Pelkinės vingiorykštės tuoj pradės žydėti šlapiuose grioviuose. Vieną du arbatinius šaukštelius vingiorykščių užpilame karštu vandeniu, palaikome ir geriame vieną puodelį, o jei kažkokia lėtinė liga arba štai dabar galvą skauda – penki šeši puodeliai. Kas negali išgerti tiek arbatos per dieną, gali augalą sugrūsti grūstuvėje ar sumalti, vieną du arbatinius šaukštelius tų miltukų ištirpinti trečdalyje stiklinės ir išgerti su medučiu pasaldintu vandeniu. Tada nereikės arbatos gerti litrais. T.y. 5 g per dieną, arba valgomasis šaukštas žaliavos. Jeigu kaip vaistą vartosime – keturi penki šaukštai džiovintų arba apie 100 g šviežių. Šį kiekį galima ne tik dėti į arbatas, bet ir sumalus išgerti, užgerti nedideliu kiekiu vandens. Kaip aspirinas, ibuprofenas veikia salicilo rūgštį kaupiantys augalai – gluosniai, karklai, blindės. Juos galima naudoti kaip tų vaistų pakaitalą, t.y. nuo visokių uždegimų. Siauralapiai gauromečiai taip pat padeda nuo įvairių uždegimų, skausmų, taip pat – ir migreninių.

– Ar vaistažolės taip pat, kaip ir cheminiai vaistai, gali sukelti alerginių reakcijų?

– Alerginių reakcijų nuo vaistažolių pasitaiko retai. Žmogus paprastai pats žino, kam jis alergiškas, ir to nevartoja. Alerginių reakcijų gali sukelti medetkos, ramunėlės, pelynai, rūtos, jonažolės (šių žolelių papildai gali sukelti jautrumą deginantis saulėje, soliariumuose – gali atsirasti bėrimų).

Taip ir sukasi ratas: vaistinei ir farmacijos įmonei gerai, bet žmogui – nieko gero. Jis tampa priklausomas nuo tam tikrų vaistų.

– Anksčiau dirbote farmacijos srityje, tačiau iš šios sferos pasitraukėte. Kodėl?

– Esu įgijęs farmacininko išsilavinimą ir dirbęs pagal šią specialybę – vaistinėje ir farmacijos įmonėje. Mačiau, kad vaistai tikrai ne visada padeda. Pavyzdžiui, ateidavo žmogus ir sakydavo: man skrandžio rūgštingumas, refliuksas. Tokiam žmogui visų pirma reikia mitybą koreguoti, kažką keisti gyvenime, bet jam iškart duodama rūgštingumą mažinančių vaistų. Po kiek laiko jis vėl ateina į vaistinę. Taip ir sukasi ratas: vaistinei ir farmacijos įmonei gerai, bet žmogui – nieko gero. Jis tampa priklausomas nuo tam tikrų vaistų.

Suprantu, yra atvejų, kai cheminiai vaistai gelbsti gyvybes. Tačiau kiekvienu atveju reikėtų labiau įsiklausyti, kokia tikroji žmogaus ligos priežastis ir bandyti pašalinti priežastį, o ne padarinius – simptomus. Tuo labiau kad yra nemažai atvejų, kai paskirti vaistai žmogui netinka. Pavyzdžiui, ilgai vartojant aspiriną gali atsirasti skrandžio žaizdų. Būna atvejų, kai žmonės visą gyvenimą turi gerti aspiriną kaip kraują skystinantį preparatą. Ir ne visi žino, kad vietoj aspirino jie gali vartoti mano minėtas karklų, blindžių, vingiorykščių arbatas.

Taigi, reikia pagalvoti, kada tikrai reikia vaisto, o kada užtektų augalo. Man, pavyzdžiui, nuo skrandžio rūgštingumo nepadėjo jokie vaistai – daug metų vartojau įvairius ir vis stipresnius vaistus. Padėjo tik siauralapiai gauromečiai. Metus su pertraukomis gėriau jų arbatas.

Gamta siūlo savo gėrybių – naudokimės jomis. Aš manau, kad reikalinga ir tradicinė (arba klasikinė, modernioji) medicina, ir alternatyvioji (arba žolininkystė, senoji medicina). Čia kaip paukštis su dviem sparnais – su vienu nepaskristų. Reikia pusiausvyros – ir tradicinės, ir alternatyviosios medicinos. Tada visi bus laimingi ir sveiki.