1906 m. Vilniuje buvo pastatyta pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko „Birutė“, 1920 m. Kaune – Lietuvos valstybės operos tradiciją pradėjusi Giuseppe's Verdi „Traviata“. Jas abi sujungė Kipras Petrauskas, pirmoje operoje atlikęs nedidelę Birutės brolio partiją, antroje – pagrindinę tenoro, Alfredo, partiją. Sėkmingas pasirodymas pirmoje operoje jam padėjo išvykti studijuoti į Imperijos sostinės Sankt Peterburgo konservatoriją, toliau – pasirodymai studentiškuose spektakliuose, debiutas Maskvoje ir darbas Peterburgo Marijos teatre, o Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais – karjeros viršūnė ir gastrolės Europoje ir Pietų Amerikoje. Kuo tai susiję su tarptautiniu projektu – Lietuvos universiteto 100-mečiui skirta Victoro Herberto opera „Išdykėlė Marietta“? Pirmiausia tuo, kad, norint pasiekti aukštumų, reikia nuo ko nors pradėti, arba tuo, kad ir K.Petrauskas kažkada buvo studentas.

Legendinė operetė

„Išdykėlė Marietta“ („Naughty Marietta“) – JAV kompozitoriaus, violončelininko ir dirigento Victoro Herberto (1859–1924) viena iš 43 operečių, pirmą kartą pastatyta 1910 m. JAV ir sėkmingai vaidinta Brodvėjaus ir Niujorko teatre, vertinta kaip didžiausias V.Herberto pasiekimas.

Buvo leidžiamos operetės muzikos gaidos ir plokštelės, 1935 m. ir 1955 m. sukurti muzikiniai filmai. „Išdykėlė Marietta“ – operetė apie stipraus charakterio moterį, ir tai nenuostabu, nes jos libreto autorė – JAV dramaturgė, dainų tekstų ir libretų autorė Rida Johnson Young (1875–1926), ir, reikia pripažinti, moters protas, žodis, pasirinkimas nuolatos pabrėžiamas veiksmo posūkiuose.

Nuotaika: Muzikos akademijos studentų energija, įsitraukimas į vaidmenis kompensavo teatro pastatymui įprastos, pasakojimo foną kuriančios scenografijos stygių. / Laimučio Brundzos nuotr.

Operetės siužetas nesenstantis – meilė nugali viską, tačiau dėl to reikia kovoti, o ne daryti tai, ko tikisi kiti. Kartu joje yra visko, ko reikia: arijų, duetų, ansamblių, žygiavimų ir šokių, persirengimų, ginklų, marionečių ir makaronų. Spektaklio pradžioje pasijutau taip, tarsi būtų Karibų piratų laikai, nes iš revoliucijos apimtos Prancūzijos su kraičio skrynelėmis plaukė nuotakos, su pinigais negalinčios išsiskirti net pirato akivaizdoje – nes kaipgi jos paskui ištekės? Tuomet – kareiviai, Naujasis Orleanas, gubernatorius, čigonė, laisvalaikiu pirataujantis gubernatoriaus sūnus, marionečių teatrą turintys italai, savęs ir meilės paieškos – viskas dera tarpusavyje.

Mariettos vaidmuo atskleidžiamas nuo pat operetės pradžių – užpuolus piratams, ji nepraranda drąsos ir šalto proto, atvykusi į Naująjį Orleaną kovoja už save ir, regis, įspeista į kampą, sugeba sutvarkyti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus. Tačiau nenustodama galvoti Marietta kartu ieško to, kuris sugebės pabaigti jos sapnų melodiją, nes tik su juo bus laiminga.

Žiūrėjau į juos ir tarsi mačiau jaunus kiprus petrauskus, adeles galaunienes, antanus kučingius, atsakingai ir su didžiuliu pasimėgavimu darančius viską, ko ėmėsi.

Plėtojantis operetės veiksmui herojai keičiasi, įgyja išminties – pradžioje aštraus liežuvio moters bijantis Kapitonas Dickas ir net neplanuojanti įsimylėti Marietta naiviai pasižada būti tik draugais, čigonę mylintis ir dovanomis ją apipilantis gubernatoriaus sūnus ir piratas Etienas nesiryžta apie tai pasakyti tėvui, seržantas Simonas ieško gyvenimo prasmės, o pabaigoje visi randa savo vietą po saule. Ir tik Mamma Lucia beveik visada yra patenkinta gyvenimu – juk ji gamina tokį puikų makaronų padažą!

Smagiai suskamba ir operetės sukūrimo laikotarpio (o dar ir šių laikų?) momentas: jeigu kas nors – visada galima pabėgti (be abejo, su pinigais) į Pietų Ameriką ir ten gyventi ant jūros kranto.

Kūrybinis polėkis

Metas iš istorinių kontekstų grįžti į Kauną, kur Kauno valstybinėje filharmonijoje gegužės 8-ąją šią operetę parodė VDU Muzikos akademijos studentai.

Profesionalai – režisierius iš Didžiosios Britanijos Michaelas Woodwoodas, muzikos vadovė prof. Sabina Martinaitytė, projekto vadovė prof. Audronė Eitmanavičiūtė, koncertmeisterė Kotryna Kaklauskaitė. Dailininkų, kostiumų dizainerių, kaip ir orkestro ar dirigento, čia nebuvo. Charizmatiškieji profesorių S.Martinaitytės ir A.Eitmanavičiūtės auklėtiniai per tris intensyvaus darbo savaites ne tik sukūrė vaidmenis, bet ir pasirūpino konceptualia (lietuviškai – kuklia) scenografija (šaltinio neminėsiu, nes tai būtų reklama) ir minimaliais garso efektais.

Buvo nepaprastai malonu matyti, kaip būsimosios operos žvaigždės parengė ir jaunatviška energija užpildė sceną, spėdami persikūnyti į įvairius vaidmenis, pakeisti scenografiją, po spektaklio atskubėti apkabinti profesorių (nenuostabu, juk dauguma jų – studentai) ir kruopščiai sutvarkyti rekvizitą. Žiūrėjau į juos ir  tarsi mačiau jaunus kiprus petrauskus, adeles galaunienes, antanus kučingius, atsakingai ir su didžiuliu pasimėgavimu darančius viską, ko ėmėsi, ir profesorių akių šviesą ir šilumą stebint taip greitai augantį jaunimą.

Išdykėlės, tiksliau, drąsios, valingos, valiūkiškos ir švelnios Mariettos sudėtingą, iššūkių kupiną partiją puikiai atliko Ugnė Matukaitytė. Itin žavus buvo kilnus ir gudragalvis Kapitonas Dickas – Gytis Murauskas. Klastingojo Etieno Grandeto, o kartu ir pirato Jeano Lafito vaidmenį puikiai atliko Rokas Jasikas.

Smagiai Seržanto Simono vaidmenį suvaidino Marius Bytautas. Tiesiog daugiaveidė buvo puikioji Vita Džiulna, atlikusi Čigonės Adah vaidmenį, o Emilija Bagdonaitė nuostabiai tiko lengvabūdės Lizettės vaidmeniui. Puikiai atsiskleidė Paulius Katiliavas, gavęs kažin kur darbus atidėliojančio Gubernatoriaus Grandeto vaidmenį.

Laimučio Brundzos nuotr.

Dabar pagyrimai skrenda profesionalams, nes operetėje, kurioje ir kalbama, ir dainuojama, savo vietą rado tiek studijas baigę ir baigiantys studentai, tiek pradedantys. Noriu pagirti nedidelius, tačiau gražius vaidmenis atlikusias aukštuomenės damas Melanie – Violetą Šimoliūnaitę ir Ninette – Vasarę Gritėnaitę-Bytautienę, Rodolfo – Kristupą Baužą, o labiausiai – kerinčiąją Mammą Lucią – Ievą Vaivadaitę. Ir reikia nepamiršti, kad prireikus visos merginos buvo nuotakomis, o visi vaikinai – kareiviais, o visi kartu – baliaus svečiais.

Neįkainojama patirtis

„Išdykėlė Marietta“ – jau antras VDU Muzikos akademijos ir režisieriaus M.Woodwoodo projektas. Pirmasis – Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybos“ – dalyvavo keturiuose tarptautiniuose muzikos festivaliuose Lietuvoje ir buvo parodytas Londono Kenetho More'o teatre.

Tokių vadinamųjų kišeninių spektaklių pradžia buvo prof. A.Eitmanavičiūtės režisuota Franzo Leharo operetė „Linksmoji našlė“, įvairiuose Lietuvos miestuose parodyta beveik 20 kartų. Dar vienas projektas – Miko Petrausko opera „Eglė žalčių karalienė“, kurios spektaklius nutraukė pandemija.

Tokie pastatymai yra puiki patirtis jaunimui, kurie ne tik dainuoja, bet ir kuria vaidmenis, patys ieško dekoracijų, jas gamina.

Svarbu pastebėti, kad šiuose spektakliuose dalyvauja ne tik vis dar studijuojantys studentai, bet ir VDU Muzikos akademijos absolventai. Taip operoje „Figaro vedybos“ grafo Almavivos vaidmenį atliko Andrius Apšega ir Rytis Janilionis. „Išdykėlėje Mariettoje“ Kapitono Dicko vaidmenį atlieka ne tik Gytis Murauskas, bet ir Jurgis Jarašius.

Reikia pripažinti, kad tokie pastatymai yra puiki patirtis jaunimui, kurie ne tik dainuoja, tačiau ir kuria vaidmenis, patys ieško dekoracijų, jas gamina, kolektyviai aptaria aprangos klausimus ir kitas detales. Kaip tikrame teatre stato spektaklį ir susipažįsta su visomis šios srities smulkmenomis – kaip kažkada jaunasis K.Petrauskas.

Ar galėtų būti geriau? Galėtų būti puošnių ir turtingų dekoracijų, konceptualių, daugiareikšmių kostiumų, džiuginančių akis ir grasinančių paskandinti smagų operetės turinį. Tačiau aš kuo puikiausiai mačiau audringą jūrą, kraičio skryneles, kaukių balių Naujojo Orleano gubernatoriaus rūmuose, beveik užuodžiau Mammos Liucijos makaronų padažo kvapą ir net patikėjau ginkluotu nedorėliu Etjenu. Tam juk ir yra teatras!

Laimučio Brundzos nuotr.

Man nuostabiai tiko fortepijono skambėjimas, o ypač tai, kad kai nusilenkė solistai, koncertmeisterė K.Kaklauskaitė buvo pagarbiai palydėta į scenos centrą nusilenkti – kaip teatre palydimas dirigentas. Ir, beje, būtent dirigentas ir (bent jau) nedidelis orkestras / ansamblis / kvartetas čia būtų puikiai tikęs. Galbūt net ne sėdintis oriai šone, o plaukiantis audringa jūra su būsimomis nuotakomis iš Prancūzijos arba su piratais, žygiuojantis su narsiais kareiviais, akompanuojantis marionečių spektakliui ir tik tada oriai grojantis gubernatoriaus rūmuose. Juk Muzikos akademijoje tikriausiai atsirastų jaunų dirigentų, aranžuotojų ir muzikantų? O universitete – būsimų ar svajojančių jais tapti spektaklių režisierių, šviesos režisierių, dailininkų, scenografų, kostiumų dizainerių?

Tačiau net ir be viso to aš su malonumu dar kartą mielai pasižiūrėsiu „Išdykėlę Mariettą“. Kviečiu ir jus. Išduosiu paslaptį: šis visomis prasmėmis greitai augantis ir tobulėjantis jaunimas nuolat koncertuoja Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose, tad būtinai sekite muziejaus reklamą.

Šios mano mintys – pusiau laiškai, pusiau kronika. Nes vieni koncertai ilgam, gal net visam laikui širdyje rezervuoja vietą kuriam nors muzikantui ar kolektyvui, kompozitoriui ar kūriniui; verčia vartyti knygas ir domėtis. Kiti – ilgam pradreskia sieloje skylę. Ir visi kartu leidžia pastebėti tą ypatingą muzikantų ir dainininkų akių šviesą, atsispindinčią klausytojų širdyse. Ilgam.

Ir jeigu šiandien galėčiau rašyti meilės laišką muzikai, rašyčiau jį kamerinei muzikai. Žavioms instrumentinėms miniatiūroms, griežtiems ir struktūriškiems kvartetams, kvapą gniaužiančioms dainoms. Simfoninio orkestro atliekamą muziką būtų galima palyginti su galingomis jūros bangomis, o kamerinius opusus – su perlais ir koralų juvelyrika. Kamerinę muziką atliekantys muzikantai man – lyg dievai, patys besigėrintys ir kitiems rodantys šiuos stebuklus. Ir tarsi nepaisydami karo Ukrainoje baisybių pasirinkę groti, dainuoti ir liudyti šviesos pergalę.

Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr. 

Ši kronika – apie neseniai Kauno valstybinėje filharmonijoje girdėtus fortepijoninį trio „Meta“, klavesininkę Kristiną Kuzminskaitę ir išilginės fleitos virtuozę Silvia Berchtold, Kanadoje gyvenantį ukrainiečių kilmės pianistą ir kompozitorių Dmitrijų Levkovičių, dainininkus Laurą Latvaitytę-Zaman, Romaną Kudriašovą ir pianistę Giedrę Muralytę-Eriksonę, styginių kvartetą iš JAV „Brooklyn Rider“ ir Ukrainos nacionalinį kamerinį ansamblį „Kyjivo solistai“, Kauno filharmonijoje koncertavusį simbolinę, 50-ąją, karo dieną ir Kultūros dienos išvakarėse.

Fortepijoninis trio „Meta“

Dar nepamiršusi fantastiško Stasio Vainiūno tarptautinio pianistų ir kamerinių ansamblių konkurso pianistų finalo, balandžio 3 d., sekmadienio, vakarą susigundžiau fortepijoninio trio „Meta“ koncertu. Trio pavadinimas „Meta“, ispaniškai reiškiantis „tikslą“, yra net labai teisingas, nes 2018 m. susibūrę Julija Bagdonavičiūtė (fortepijonas), Marija Pranskutė (smuikas) ir Deividas Dumčius (violončelė), spėję sudalyvauti šių metų Stasio Vainiūno konkurse ir pelnyti diplomą, iki koncerto turėjo vos dieną poilsio.

Šio puikaus trio nariams nieko nereiškia atstumai tarp Lietuvos, t.y. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų M.Pranskutės, D.Dumčiaus ir Vokietijos, kur Aukštojoje Hanoverio muzikos, teatro ir medijų mokykloje studijuoja pianistė J.Bagdonavičiūtė. Jie intensyviai koncertuoja, dalyvauja festivaliuose ir varžosi tarptautiniuose konkursuose. Nuo įsikūrimo „Meta“ jau yra laimėjusi pirmą vietą XVIII tarptautiniame Lietuvos kompozitorių kamerinės muzikos festivalyje, „Grand Prix“ V Vilniaus tarptautiniame jaunimo muzikos konkurse „Premio Scarlatti“ ir XXI tarptautiniame festivalyje-konkurse „Muzika be sienų“, pirmą vietą I tarptautiniame Rudolfo Barshai konkurse Rusijoje, Maskvoje, ir antrą vietą tarptautiniame VIII Stokholmo muzikos konkurse Švedijoje, dalyvavo tarptautiniame kamerinės muzikos festivalyje „Harmos“ Portugalijoje, Porte, tarptautiniuose meistriškumo kursuose „International Summer Academy – ISA“ Austrijoje, debiutavo Vokietijoje, koncertų salėje „Tangobrücke“, festivaliuose „Užutrakio vakarai“ ir „Permainų muzika“.

Esu nusiteikusi nepraleisti nė vieno „Metos“ koncerto, nes tokio aukšto lygio trio atliekama muzika yra tiesiog būtina tiek galvai, tiek sielai.

Buvau maloniai nustebinta „Metos“ programos pusiausvyros tarp klasikinės ir šiuolaikinės muzikos, nepamirštant lietuviškos – Josehpo Haydno Fortepijoninis trio Nr. 39 G-dur „Čigoniškas“ ir Johanneso Brahmso Fortepijoninis trio Nr. 3 c-moll, op. 101, kuriuos grojo S.Vainiūno konkurse versus Vidmanto Bartulio „Trečiasis greitasis, arba Glinkos ir Nemirovičiaus-Dančenkos kelionė traukiniu iš Sankt Peterburgo į Maskvą“ ir Arvo Pärto „Mozart-Adagio“, ir tiesiog sužavėta jų energijos, subtilaus skambesio ir ypatingo tarpusavio ryšio. Esu nusiteikusi nepraleisti nė vieno „Metos“ koncerto, nes tokio aukšto lygio trio atliekama muzika yra tiesiog būtina tiek galvai, tiek sielai. Patiko viename interviu 2021 m. išsakytos D.Dumčiaus ir M.Pranskutės mintys. „Fortepijoninis trio mane žavi tuo, kad čia atsiskleidžia plati tembrų skalė – nuo žemiausių fortepijono iki aukščiausių smuiko garsų. Tembriškai papildome vienas kitą, man šis sinergijos jausmas yra neįtikėtinas“, – teigė D.Dumčius. Ir tiesiog būtina pakartoti tame interviu išsakytą M.Pranskutės mintį apie lietuvišką muziką koncertuose: „Visų pirma, svarbu puoselėti ir pasauliui parodyti savo tautines šaknis, o kartu ir savo šalies kultūrą.“

Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr. 

Pasitinkant pavasarį

Nenorėjau praleisti galimybės pasiklausyti naujojo Kauno filharmonijos klavesino ir barokinės muzikos, tad balandžio 6 d. vakarą skyriau koncertui „Pasitinkant pavasarį“, kuriame grojo senosios muzikos žinovė Kristina Kuzminskaitė ir išilginės fleitos virtuozė Silvia Berchtold.

K.Kuzminskaitės veikla įspūdinga – ji kuria muziką, dėsto fortepijoną, vargonavimą, klavesiną ir dainavimą, vadovauja ir diriguoja Šongau miesto orkestrui, vaikų ir suaugusiųjų chorams, Šteingadeno grigališkojo choralo ansambliui, yra Vyzo bažnyčios kapelmeisterė ir sakralinės muzikos vadovė, Zalcburgo „Mozarteum“ universiteto doktorantė, 2019 m. išleidusi autorinės muzikos kompaktinę plokštelę „Rilke trifft Litauen“ („Rilkė palietė Lietuvą“).

Fleitininkė, ankstyvosios ir šiuolaikinės muzikos specialistė S.Berchtold yra tarptautinių konkursų nugalėtoja, grojanti senosios muzikos festivaliuose, šiuolaikinės ir eksperimentinės muzikos ansamblyje „Interspecies Ensemble“. Ji tobulinosi Indijoje, tyrinėja Indijos ir Europos senosios muzikos sąsajas, domisi tarpdisciplininio meno projektais, pasaulio ir teatro muzika, studijuoja filosofiją Miuncheno aukštojoje filosofijos mokykloje.

Programoje kaitaliojant kūrinius solo klavesinui ir fleitai su klavesinu skambėjo Jeano-Philippe'ės Rameau, Arcangelo Corelli, Johanno Sebastiano Bacho, Georgo Philippo Telemanno, Georgo Friedricho Händelio kūriniai. Sudėtinga ir nepriekaištinga programa buvo įvertinta gausiais aplodismentais ir baigta Anonimo kūriniu „Aš galvojau, kad tu mane mylėjai“ (gaila, nenurodant anonimo tikėtinos gyvenimo vietos ir laiko) lengvai perėjus į lietuvių liaudies dainą „Eisim broleliai“, kurią padainavo K.Kuzminskaitė, akompanuodama sau klavesinu greta improvizuojant S.Berchtold. Vis dėlto kiek nustebino solisčių sprendimas visą koncertą būti ant scenos, kaip ir sunkiai suprantamas, bet tikriausiai būtinas vandens gėrimas, natų ir instrumentų išsidėliojimas prie klavesino.

Dainuojantis fortepijonas

Jau kitą, balandžio 7 d., vakarą ėjau klausytis ukrainiečių kilmės Kanados pianisto Dmitrijaus Levkovičiaus koncerto „Dainuojantis fortepijonas“. „Kauno dienoje“ prieš koncertą buvo paskelbtas Giedriaus Prunskaus interviu su D.Levkovičiumi, atskleidžiančiu požiūrį į karą Ukrainoje, menininkų ir valstybių pozicijas. Iki vienuolikos metų Kyjive gyvenusio pianisto vaikystės vietos dabar yra mūšių laukas, ukrainiečiu jis jaučiasi daugiau nei kada nors anksčiau. Interviu jis prisipažino besidžiaugiantis kiekviena proga koncertuoti Lietuvoje. Kaune jau koncertavo du kartus, iš kurių vieną – keturiomis rankomis su žmona Agne Radzevičiūte.

Šio koncerto programa buvo tiesiog stulbinanti. Dviejų dalių koncerte skambėjo Franzo Schuberto Ekspromtas Nr. 3 Ges-dur, op. 90, Frédérico Chopino Valsas Nr. 1 As-dur, op. 69, Noktiurnas Nr. 2 Es-dur, op. 55, Skerco Nr. 2 b-moll, op. 31, Johanno Sebastiano Bacho Partita Nr. 6 e-moll, BWV 830, Wolfgango Amadeus Mozarto Sonata Nr. 12 F-dur, K. 332 ir keturios Roberto Schumanno Noveletės op. 21 - Nr. 1 F-dur, Nr. 2 D-dur, Nr. 4 D-dur, Nr. 8 fis-moll/D-dur. Bisui pianistas atliko Sergejaus Rachmaninovo Preliudą op. 32 Nr. 5.

Kaip interviu sakė pianistas, programą jis pradėjo dar iki prasidedant karui, aiškiai juntamos grėsmės fone, parinkęs, kaip pats sakė, daug guodžiančios muzikos: kaip maldą už Ukrainą „Ave Maria“ dažnai vadinamą F.Schuberto Ekspromtą, J.S.Bacho Partitą, kurioje jis girdi sutrikusio, maištaujančio kūrėjo balsą, praradimą ir paguodą; skausmingą, valančią sielą ir tyrą W.A.Mozarto Sonatą.

Būtina paminėti jo subtilią pedalo techniką ir santykį su fortepijonu, kurį jis taip pat pabrėžė interviu. Būtent su R.Schumanno kūriniais atskleidęs visas fortepijono skambesio galimybes, jis akcentavo chorinį ir orkestrinį kūrinių skambėjimą, egzistencialumą, savo, kaip kompozitoriaus, santykį su šiomis R.Schumanno Noveletėmis.

Tikiuosi, kad ateityje turėsiu galimybę išgirsti ir paties D.Levkovičiaus kūrinius, nors interviu išsakyta nuomonė neleidžia to tikėtis greitai: „Šiuo metu negaliu sėsti ir rašyti širdyje kunkuliuojančios, bet niekam nereikalingos simfonijos. Manau, tai būtų neatsakinga, bet, tikiuosi, ateis laikas ir mano simfoniniams memuarams.“

Galvojant apie šį koncertą ir muziką bendrai tiesiog būtina pakartoti jo atsakymą į klausimą apie muzikos įtaką dabarties įvykiams: „Šiuo metu reikia stengtis, kad pasaulis, kuriam dar įdomu, kas vyksta Ukrainoje, neprarastų susidomėjimo. Muzika, paramos Ukrainai koncertai padeda visiems priminti, kad tai ne įprastinės naujienos, kurias galima čia pat užmiršti.“

Sunku pamiršti tokį koncertą, D.Levkovičiaus poetišką, tiesiog juvelyrišką skambesį, jo vos ne vienuolišką laikyseną ir ištvermę. Fortepijono meno mokęsis pas Sergejų Babajaną, o kompozicijos – Curtis muzikos institute Filadelfijoje, jis yra daugelio tarptautinių pianistų konkursų laureatas, koncertuoja prestižinėse salėse su žymiais Europos, JAV orkestras ir dirigentais. Aš tiesiog gyvai jaučiau, kaip man reikėjo šito koncerto.

Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr. 

Paaiškėjo, kad V. Silvestrovo kūrinių negalima atlikti Maskvoje. O mums galima ir groti, ir klausytis. 

Britanijos Orfėjas

Balandžio 9 d. klausiausi puikaus koncerto „Britanijos Orfėjas“, dėl savaitgalio ar nuodėmingai gero oro sulaukusio nedaugelio klausytojų. Gaila, nes koncerte skambėjo profesionaliosios britų muzikos genijų – baroko Henry Purcello (1659–1695) ir XX a. Benjamino Britteno (1913–1976) vokalinė muzika, kurią atliko daug dėmesio angliškosios dainos meno puoselėjimui skiriantys dainininkai Laura Latvaitytė-Zaman ir Romanas Kudriašovas, pianistė Giedrė Muralytė-Eriksonė.

R.Kudriašovas atliko H.Purcello dainas „Music for a While“, „Fairest Isle“ iš operos-dramos „Karalius Artūras“, „If Music Be the Food of Love“ iš rinkinio „Orpheus Britannicus“ („Britanijos Orfėjas“) ir H.Purcelloir B.Britteno realizacijas „If Music Be the Food of Love“, „I'll Sail Upon the Dog-star“, „Mad Bess“. L.Latvaitytė-Zaman atliko B.Britteno aranžuotas anglų liaudies dainas „Salley Gardens“, „Sweet Polly Oliver“, „O Waly, Waly“, aštuonių dainų ciklą balsui ir fortepijonui „Winter Words“ op. 52 (1953, ž. Thomo Hardy) ir tris dainas dainas iš ciklo balsui ir fortepijonui „Sechs Hölderlin-Fragmente“ op. 61 (1958, vokiečių kalba, ž. Friedricho Hölderlino): „Menschenbeifall“, „Die Heimat“ ir „Sokrates und Alcibiades“. Koncertą solistai užbaigė H.Purcello ir B.Britteno duetu „Sound of the Trumpet“.

Kauno publikai jau pažįstamas, Londono nacionalinės operos studijos absolventas R.Kudriašovas taip pat studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, Velso tarptautinėje dainavimo akademijoje ir tobulinosi Georgo Solti „Bel canto akademijoje“ Italijoje. Jis yra daugybės tarptautinių konkursų laureatas, II tarptautinio Virgilijaus Noreikos dainininkų konkurso finalininkas ir specialaus prizo laimėtojas. Būtina paminėti jo atstovavimą Lietuvai 2021 m. pasaulinėje EXPO parodoje Dubajuje, kartu su „Vilnius City Opera“ ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Solistas koncertuoja Lietuvoje ir Europoje, yra parengęs vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, „Vilniaus City Opera“, Liono operos teatre Prancūzijoje, Ispanijos Valjadolido miesto teatre, Londono karališkajame operos teatre, Glyndebourne‘o vasaros festivalyje.

2019 m. Berlyno filharmonijoje debiutavusios Lauros Latvaitytės-Zaman repertuare – kūriniai nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos. Dabar Vokietijoje gyvenanti solistė nepamiršta gimtosios Marijampolės ir įkūrusi savo labdaros ir paramos fondą puoselėja Marijampolėje klasikinės muzikos tradicijas, rengia koncertus Marijampolėje, Vilniuje ir Berlyne. Jos plačiame amplua kamerinės muzikos rečitaliai, vaidmenys operos scenoje, mišios, oratorijos, dalyvavimas tarptautiniuose festivaliuose.

Kaip solistė, koncertmeisterė, Lietuvos ir užsienio šalių kamerinių ansamblių narė koncertuojanti pianistė Giedrė Muralytė-Eriksonė valdo platų repertuarą ir yra ypač įsigilinusi į B.Britteno vokalinę, vokiečių romantikų ir šiuolaikinę skandinavų muziką.

Būtina paminėti, kad klausytojams buvo pristatyti dainų vertimai, o dainos anglų kalba leido lengvai įsigilinti į kūrinių mintį.

"Brooklyn Rider"

Ar verta kelti klausimą apie styginių kvarteto, kaip žanro, ateitį, svarsčiau vos ne nuo pirmųjų „Brooklyn Rider“ (JAV) garsų, stebėdama keturis energingus, pasirinkusius groti stovint (išskyrus violončelininką) ir tiesiog šokančius vyrus. Kvarteto nariai – Johnny Gandelsmanas (smuikas), Colinas Jacobsenas (smuikas), Nicholas Cordsas (altas) ir Michaelas Nicolas (violončelė). Koncerte skambėjo šiuolaikinių kompozitorių Gonzalo Grau „Aroma a Distancia“, Osvaldo Golijovo „Um Dia Bom“ ir Franzo Schuberto Styginių kvartetas Nr. 14 d-moll, „Mirtis ir mergelė“. Bisui kvartetas atliko C.Jacobseno aranžuotą amerikiečių dainą „Little Birdie“.

Pusę balandžio mėnesio skyręs Europai kvartetas jau buvo Ludvigshafene prie Reino, Augsburge (Vokietija), Amsterdame, Groningene (Nyderlandai), Madride, Ciuriche, Kaune (kur įrašinėjo naują kompaktinę plokštelę) ir Liepojoje.

Didžiausias salės (ir mano) simpatijas pelnė kvarteto draugo O.Golijovo penkiadalė „Um Dia Bom“, kurios premjerą 2021 m. atliko šis kvartetas. Pasakiškai spalvingas, išnaudojantis gražiausius instrumentų tembrus, niuansus, atskleidžiantis muzikantų profesionalumą ir energiją – toks šis kūrinys, o Rumunijos žydų kilmės, Argentinoje gimęs kompozitorius mano širdyje užsiėmė nemažai vietos kartu su „Brooklyn Rider“ kvartetu. Taip pat neabejotinai puikus buvo multiinstrumentalisto G.Grau „Aroma a Distancia“, o tiesiog ovacijas sukėlė stulbinamai atliktas F.Schuberto kvartetas „Mirtis ir mergelė“.

Prieš koncertą nenorėjau patikėti rengėjų pateiktu laikraščio „Pittsburgh Post-Gazette“ kvarteto apibūdinimu, esą jie groja su jaunų roko žvaigždžių, grojančių gitaromis, energija ir klasikinę muziką perteikia taip, kad ji tampa visiems prieinama. Juk styginių kvartetas – rimtas, solidus, gilias tradicijas turintis žanras. Bet patikėjau nuo pirmų natų. Maža to – jie groja taip, tarsi grojimas kartu jiems būtų puikiausias dalykas pasaulyje!

2005 m. Brukline susibūręs kvartetas groja viską – vėlyvąjį L.van Beethoveną, persų klasikinę muziką, amerikietiškąjį folklorą ir šiuolaikinius kompozitorius, bendradarbiauja su įvairių sričių menininkais – Izraelio mandolinos virtuozu Avi Avitalu, švedų mecosopranu Anne Sofie von Otter, Sirijos klarnetininku Kinanu Azmehu. Jų diskografija stulbinanti – prieš pandemiją išleistas „Healing Modes“, kuriame jie įrašė Reenos Esmail, Gabrielos Lenos Frank, Matanos Roberts, Caroline's Shaw ir Du Yun kūrinius, buvo nominuotas „Grammy“, „The Butterfly“ įrašė kartu su airių smuikininku Martinu Hayesu, o „Sun on Sand“ – su JAV saksofonininku Joshua Redmanu, Scottu Colley (bosinė gitara) ir Satoshi Takeishi (mušamieji). „Brooklyn Rider“ savo kūrinių įrašams pasirinko pats Philipas Glassas!

Asmenybės: kamerinės muzikos koncertų dalyviai, praskaidrinę karo Ukrainoje aptemdytą kasdienybę. / Kauno valstybinės filharmonijos nuotr. 

Muzika už taiką

Koncertinių turų būna visokių – vieni jų smagūs ir kūrybingi kaip „Brooklyn Rider“, kiti – liudijantys ir neleidžiantys pamiršti, kaip „Київські Солісти“ (Kijyvo solistai). Išvykę į gastroles vasario mėnesį, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, „Kyjivo solistai“ savo buvimu, muzika, žodžiais tapo liudininkais, ypatingais Ukrainos kultūros atstovais.

„Mes grojame už taiką. Sunku išreikšti savo emocijas žodžiais… Mūsų šeimos yra Ukrainoje ir su jomis palaikome ryšį kiekvieną dieną; su tėvais, broliais ir seserimis bei giminaičiais. Šiuo metu mūsų darbas yra sunkus, bet mes grojame. Muzika padeda mums šioje situacijoje ir mūsų pareiga yra atstovauti Ukrainos kultūrai“, – sako ansamblio meno vadovas Anatolijus Vasilkovskis.

Nacionalinio kamerinio ansamblio „Kyjivo solistai“ nariai – iš visos Ukrainos suburti muzikantai, kurių dauguma yra nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatai. 1995 m. ukrainiečių smuikininko ir mokytojo Bogodaro Kotorovičiaus (1941–2009) įsteigtas ansamblis šiandien pelnytai turi Ukrainos kultūros ambasadoriaus pasaulyje titulą.

Sunku buvo žiūrėti į jų akis ir liūdesio aptemdytus veidus. Balandžio 10–15 d. Lietuvoje jie sugrojo penkis koncertus – Vilniuje, Šiauliuose, Plungėje, Kaune ir Visagine. Nuo kovo 27 d. Lietuvos kultūros atašė Skandinavijoje Lianos Ruokytės-Jonsson rūpesčiu jie koncertavo Švedijoje ir Norvegijoje, visur renkant aukas humanitarinei pagalbai Ukrainos kariuomenei ir civiliams. Jų piligriminis turas nesustoja, bet remiamas Lietuvos nacionalinės filharmonijos, „Latvijas koncerti“ ir „Eesti kontsert“ tęsiamas Latvijoje ir Estijoje, vėliau grįš į Skandinaviją. Šios gastrolės apima dešimt šalių – Italiją, Šveicariją, Vokietiją, Švediją, Norvegiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Daniją, nepaisant nieko nešant pasauliui žinią apie laisvą esančią ir būsiančią Ukrainą.

Programą ansamblis pradėjo Ukrainos himnu, salėje skambant himno žodžiams. Koncerte skambėjo ukrainiečių kompozitorių Maksymo Berezovskio (1745(?)–1777) Simfonija Nr. 2 G-dur, Valentino Silvestrovo (1937) „Tyli muzika“, Myroslavo Skoryko (1938–2020) „Melodija“, Oleksandro Šymko (1977) „Seno miško sapnai“, styginių ansambliui aranžuota ukrainiečių liaudies daina „Plyve kacha po Tysyni“, giedota laidojant Maidano aukas, Felixo Mendelssohno Bartholdy Simfonija styginiams Nr.10 h-moll ir italų kino muzikos kompozitoriaus Nino Rotos Koncertas styginių orkestrui. Ar reikia sakyti, kad tai buvo ypatingas koncertas, tiek Ukrainos muzikantams, tiek klausytojams?

Penkiasdešimtą karo dieną, Kultūros dienos išvakarėse, „Kyjivo solistai“ grojo M.Berezovskį, V.Silvestrovą, M.Skoryką, O.Šymko, „Plyve kacha po Tysyni“, o viena iš smuikininkių publikai apie koncertinį turą kalbėjo lietuvių kalba. M.Skoryko „Melodija“ Kauno filharmonijoje skambėjo ir prieš 50 dienų, istorinę vasario 24 d., kai Estijos nepriklausomybės dienai skambėjusiame koncerte ją grojo Dalia Kuznecovaitė ir Kauno miesto simfoninis orkestras, dirigavo estas Erki Pehkas. Balandžio 14 d. paaiškėjo, kad V.Silvestrovo kūrinių negalima atlikti Maskvoje. Mums galima ir groti, ir klausytis, tad aš ypač rekomenduoju balandžio 12 d. Domanto Razausko LRT laidą „Kitas laikas: karo pabėgėlis Valentynas Silvestrovas“ ir rasti galimybių remti Ukrainą.

Vis dar abejojantiems dėl kamerinės muzikos koncertų išduosiu, kad labiausiai mėgstu koncertus kamerinėje Kauno filharmonijos salėje: tada jaučiuosi tarsi dalyvaučiau mažoje draugų šventėje, kai muzika atliekama betarpiškai, šalia, o aš galiu iš labai arti matyti muzikantų techniką, tarpusavio žvilgsnius, emocijas, o svarbiausia – tą jų akių šviesą, kurį pasilieka klausytojų širdyse. Ilgam.

Paskutinėmis vasario dienomis, smigęs į patį beprotiškų įvykių mūsų aplinkoje sūkurį ir artimas nūdienai spektaklis pakėlė premjeros uždangą ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Tai miuziklas, paremtas Austrijos imperatorienės Elžbietos dramatiška gyvenimo istorija. Jį prieš 30 metų sukūrė ir pirmuoju pastatymu Vienoje publikai pristatė vengrų kompozitorius Silvesteris Levay ir vokiečių libretų autorius Michaelas Kunze, kurie bendradarbiauja kurdami miuziklus jau kelis dešimtmečius.

Įvykių dinamika

Miuziklo „Elizabeth“ siužetas perkelia žiūrovus į XIX a. pabaigą, bet jame išryškinamos to meto idėjos ir žmonių tarpusavio santykių ypatybės neturi senaties. Šimtmečių sandūra pakeliui į XX a. pažymėta audringais susidūrimais ir lūžiais, kokybiniais virsmais, naujų vertinimų ir pažiūrų atsiradimu visuomenės gyvenime. Tokiame dinamiškame verpete asmeninių dramų amplitudė dar ryškesnė.

Kiekvienas veikėjas, tiek gyvenęs ano meto realybėje, tiek ir prikeltas savo vaidmeniui šiame miuzikle, yra daugiaplanis dramatiškais virsmais. Galima teigti, kad kiekvienam jų galėtų būti skirtas atskiras šio įvairialypio laikotarpio sluoksnis, leidžiantis atskiru kūriniu perteikti kiekvieno jų išgyvenimų istorijas. Dabar gi jie visi viename – kiekvienas su savo charakteriu ir virsmo dinamika – itin dramatiškai besivystančiame epochos burbule. O dar turint mintyje, kad miuzikle atpasakojami gana gausūs pusšimtį metų trunkantys istoriniai įvykiai bandomi įsprausti į pustrečios valandos erdvę. Todėl natūralu, kad giliau stabtelėti ties atskirais momentais ar nuotaikomis nėra kada – viskas pralekia atskirų akimirkų – stop kadrų kaleidoskopu.

Visa tai (miuzikle – apie 50 numerių) susieti į vientisą turinį – nemenkas statytojų uždavinys. Nors tarp atskirų scenų vyksmas savaime nutrūksta, reikia tikėtis, kad, laikui bėgant, šios baltos siūlės pasislėps po spartesnėmis paveikslų ir scenų jungtimis. Tačiau scenų viduje veiksmas sukasi itin aktyviai, nuobodžiauti nėra kada. Tik spėk sekti Lukenio, kaltinamo dėl Elizabet mirties, pasakojimą.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Šis tragiškas personažas, prikeltas iš anapus, kad atpasakotų to meto įvykius, įvelka juos į grotesko, ironijos ir pašaipių vertinimų drabužį, tarsi tyčiotųsi ir iš savo aukos, ir iš viso pasaulio.

Elizabet tragedija

Tarp veikėjų ryškiausiai spindi Elizabet, kontrastavusi savo nenoru paklusti laikmečio ir dar labiau – imperatoriškųjų rūmų normoms, balansavusi tarp gyvenimo ir mirties, jautusi laikmečio brandą permainoms, kylančias naujas pažangias, revoliucines, taip pat utopines ir regresyvias idėjas.

Negalėdama išsiveržti iš dvasiškai svetimo auksinio narvelio sau artimą pasaulį ji surado Heinricho Heine's poezijoje, kurios aplinkoje Elizabet ieškojo nusiraminimo, dažnai ir pati pasinerdama į aistringus poetinius kūrybinius išsiliejimus, jos žodžiais, diktuojamus jai paties H.Heine's. Neatsitiktinai tarp scenografijos elementų išvystame ir simboliškai išryškėjančius poezijos rankraščius.

Miuziklo scenografijoje (scenografas Artūras Šimonis) pastebime ir daugiau subtilios simbolikos, neįkyriai per vaizdinius padedančios atskleisti imperatorienės asmenybę. Scenos fonu atitinkamose scenose pasirenkama nerimastinga vandens gelmė, siejanti su Elizabet pamėgtais jūros toliais – neatsitiktinai ji save eilėse vadino vieniša žuvėdra. Kartu tai aliuzija į mirusiųjų požemio karalystės Stikso upės nuodų ir nemirtingumo vandenis. Juk Elizabet gerai mokėjo graikų kalbą, žavėjosi graikų mitologija ir net įsivaizdavo mitinį herojų Achilą kaip savo dvasinį mylimąjį. Miuzikle jos mylimuoju tampa personifikuota Mirtis, kuri palydi Amžinybėn visus išeinančius miuziklo herojus, taip pat ir ją. Mirtis jai – kaip išsilaisvinimas, ne gąsdinanti, bet laukta, vedanti į Amžinąją šviesą...

Miuziklo scenose įvairiai modifikuojama apvali kiaurymė – takoskyra tarp šiapus ir anapus – per kurią atsikartojančiais įvykiais ir visuomenės santykiais į mūsų gyvenimą sugrįžta praeitis – kam lemta nugrimzti į Hado karalystę, o kam – pakilti Panteono skliautais. Kruviną likimo ir mirties kaspiną vyniojanti maža mergaitė – lyg Moira, kalbanti griausmavaldžio teisėjo balsu. Gal tai pats Dzeusas vaiko lūpomis tardo tarp pragaro ir dangaus besiblaškantį Lukenį?

Pastatyme daug simbolikos, tačiau atsiranda ir vienas kitas konkretus elementas, kurio buvimas padvelkia abejotinu ir tiesmuku buitiškumu, galbūt priskirtinu kičui, kuris Sisi kulto erdvėje užima nemažai vietos.

Šviesos spektaklyje nedaug – juk karaliauja tamsos jėgos. Be to, ir kiti veikėjai tik įvykių atpasakojimui iš anapus sugrąžinti. Tad spalvingumo ir imperatoriškojo blizgesio čia nedaug. Tačiau daug modelių įvairovės, kurią žiūrovams sukūrė kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, turėjusi suspėti spektaklyje su pagrindinių veikėjų senėjimo pokyčiais. Tik Blogis – Lukenis ir Mirtis – nesensta.

Blogio jėgos

Šią tamsiąją miuziklo ašį formuoja personifikuota Mirtis, kuri Elizabet yra lyg imperatoriškasis meilužis (Egidijus Bavikinas ir Jeronimas Milius) ir ekstremistas Lukenis, nužudęs Elizabet ir tragiškai žuvęs pats (Mantas Jankavičius ir Rokas Laureckis). Tačiau šie abu vaidmenys, nors ir asocijuojasi su Tamsa, savo turiniu gana skirtingi. Kartais netgi norėtųsi, kad Mirtis išsiskirtų šviesesniu apdaru. Ir ne tik dėl to, kad ji miuzikle kai kuriuos veikėjus lydi kaip globėja ir gelbėtoja, bet ir dėl vizualinės painiavos – abiejų šių veikėjų vokalo partijose nemažai panašumų – roko stilistikai būdingi elementai, panašus tembras, nors juos formuojanti muzika ir skirtinga.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Mirties melodijose kur kas dažnesnis melodingumas, nuosaikesnė ritmika, šalia ekspresijos lieka vietos lyrizmui, o Lukenio vokalas – grubus, groteskiškas, lydimas aštrių, kampuotų ritmų. Todėl scenos prieblandoje pasirodžius kažkuriam jų, tik muzikos fonas padeda neapsigauti.

Pagal šiems vaidmenims parašytos muzikos stilių, parankiausia ją interpretuoti J.Miliui ir M.Jankavičiui, tai jie sėkmingai ir daro. E.Bavikinas, labiau matomas operose, nė kiek nenusileisdamas partneriui, taip pat laisvai jaučiasi nedažnai jam pasitaikančiame žanre, tuo maloniai nustebindamas klausytojus.

Ciniška žmogžudyste į istoriją įeiti siekiantis ekstremistas Lukenis, kuriamas M.Jankavičiaus, – geras interpretacijos pavyzdys R.Laureckiui, kuriam tai svarus ir atsakingas vaidmuo, papildantis augantį kūrybinį bagažą.

Apgaubta kultu

Atsvara tamsiosioms jėgoms – Elizabet. Nors ir ji gyvenimo skaudulių išsekinta pasirenka juodą apdarą, tapdama panaši į juodą žuvėdrą. Būtent taip buvo pavadintas kino filmas, sukurtas Sisi (tokiu malonybiniu vardu imperatorienę Elizabet vadino amžininkai) žūties šimtmečiui.

Sisi kultas Austrijoje ypač stiprus, konkuruojantis su Wolfgango Amadeus Mozarto kultu, nors Sisi stengėsi gyventi gana uždarai, nedalyvaudama rūmų viešajame gyvenime ir pasislėpdama nuo Hofburgo aplinkos ilgalaikėse kelionėse. Tai lėmė ir jos pačios, laikytos gražiausia aristikrate Europoje, nenoras leisti matyti aplinkiniams jos senėjimą.

Elizabet asmenybė realybėje patyrė sudėtingą transformaciją, jos gyvenimo vingiai, dažnai slėpti už imperatoriškųjų rūmų sienų, ligi šiol apsupti subjektyvių nuomonių ir įvairių interpretacijų.

Tačiau Sisi legenda išsilaisvino. Tam padėjo nemažai apie ją sukurtų filmų ir parašytų knygų, įvairiai traktuojant jos gyvenimo dramą. Legenda ir toliau kuriama – dabar jau padedant ir šiam miuziklui. Ilgainiui toks aktyvus dėmesys tapo kultu, o kartu su juo atsirado ir palanki dirva kičui, kuriam miuzikle taip pat skiriama šiek tiek pašaipaus dėmesio.

Premjeriniuose spektakliuose Elizabet vaidmenį kūrė Marija Arutiunova ir Karina Krysko (Gabrielės Bielskytės Elizabet pamatysime vėlesniuose spektakliuose). Abiejų solisčių Sisi atsiskleidžia vaidmens dramaturginėmis gelmėmis, tik šiame transformacijos kelyje K.Krysko šešiolikmetę Elizabet pirmose scenose pristato pernelyg pajauninta vėjavaikiška paaugle, visai neketinančia kilti į imperijos aukščiausius sluoksnius, taip padidindama kontrastą tarp jos ir sesers Helenos, kurios noras tapti imperatoriene buvo kryptinga siekiamybė.

M.Arutiunova Elizabet jaunatvišką valiūkiškumą suvaldo labiau, suteikdama savo herojei santūresnės pradinės brandos. Visa tai atsispindi ir solisčių vokalo traktuotėse, sėkmingai vedamose link finalinės tragedijos. Elizabet virsmo kulminacija sutampa su jos scena, lydima įsimintinos melodijos „Tik sau aš priklausau“.

Aplinka: spektaklyje stiprų emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. / M. Aleksos nuotr.

Kitas ryškus vidinių dvasinių konfliktų draskomas vaidmuo – Elizabet sūnus, Austrijos kronprincas Rudolfas (Martynas Beinaris ir Jurgis Jarašius), kurio tragizmą jaunieji solistai atskleidžia įtikinama ekspresija. Tai trumpas, bet gilus jau suaugusio Rudolfo vaidmuo. Jaunąjį Rudolfą, skaudžiai atskirtą nuo mamos, jautriai kuria net trys mažieji solistai, pakerintys žiūrovą trapiu vokalo tyrumu.

Francas Jozefas, Austrijos imperatorius, miuzikle pagal austrišką tradiciją vadinamas kaizeriu, istoriškai įspraustas į aplinkos tradicijų ir elgesio rėmus, nors ir siekia prieštarauti, bet vidinės energijos iš tų gniaužtų išsivaduoti neužtenka. Čia slypi jo tylusis tragizmas. Taigi, ir šį vaidmenį kuriantiems išoriškai keistis yra mažiau galimybių (Raimondas Baranauskas ir Rokas Spalinskas). Tačiau iššūkiu tampa vidinių prieštaravimų, slepiamų po šalta ir bejausme kauke, atskleidimas. R.Smalinsko Francas turi ryškesnių imperatoriškų bruožų ir suvaldytos rimties, o R.Baranausko – buitiškesnis, mažiau spaudžiamas aristokratiškų rėmų.

Verta paminėti ir senąją imperatorienę Sofiją kuriančias Ritą Preikšaitę ir Kristiną Siurbytę, ypač jų priešmirtinę sceną – Mirties akivaizdoje net ir didžiausias pyktis ir rūstybė pradeda tirpti.

Turtingas siužeto audinys

Šalia atskirų veikėjų ypač stiprų dinaminį emocinį užtaisą kuria masinės miuziklo scenos, kupinos ir ekspresijos, ir tragizmo, ir žaismės. Chorą pastatymui ruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, o choro ir šokėjų judesius kūrė choreografas Dainius Bervingis, kuriems uždegantys miuziklo ritmai, atrodo, suteikė nemažai kūrybinio peno. Žiūrovo dėmesį prikaustantys mirusiųjų ir šešėlių šokiai, žaismingai su vulgarumu koketuojančios bordelio merginos, sarkazmo nestokojančios guvernantės ir plačiausių visuomenės sluoksnių atstovai sukuria įspūdingų charakteringų scenų.

Tačiau viena scena visus sukrečia, gal net šokiruoja ir tikrai priverčia susimąstyti. Abejingas jai gali būti nebent visai į istorinį kontekstą nesigilinantis žmogus. „Neapykantos“ scenoje kylanti įtampa su vis aktyvesniais antisemitiniais ir nacionalsocialistiniais šūkiais ir skanduotėmis buką, agresyvią minią priveda iki ekstazės. Kuo tai pavirto, dar yra prisimenančių. Taip, tai istorija, jos niekur nepaslėpsime ir mandagiai neapeisime. Tuo labiau kad istorijos posūkiai linkę pasikartoti. Ir jie kartojasi – su kita nacija, kitoje geografinėje platumoje. Tik klausimas, ar dera po tokios scenos aplodismentai? Nors pati scena labai įtaigi ir paveiki. Bet... po jos labiau dera tyla. Be neapykantos.

„Elizabeth“ miuziklas turtingas muzikinės kalbos įvairovės – nuo drastiško, ekspresyvaus roko ritmų iki plačių dramatiškų melodijų ar lyriškų duetų. Pažymėtina, kad muzikos elementai spektaklyje pasitarnauja ne tik charakterizuojant pagrindinius veikėjus, bet ir tampa savotiškais leitmotyvais, sugrįžtančiais melodijų atkarpomis arba ištisomis melodijomis ir ritmais, taip primenant jau skambėjusius ir su atskiromis situacijomis susietus motyvus, pateikiant papildomos informacijos apie scenoje gvildenamus įvykius ir jų sąsajas.

Menkai žinantiems Austrijos imperijos istoriją sekti siužeto smulkmenas gali būti ganėtinai sudėtinga, tekste minimi įvykiai, geografinės vietos ir su jomis susiję asmenys gali praeiti pro ausis neužkabinę. Tačiau miuziklo melodijos atmintyje skambės tikrai ilgai. Tad belieka įsijausti į tolimų įvykių verpetuose kuriamus charakterius ir nuotaikas. O po spektaklio norėti vėl jį pamatyti. Ir jei ne apie Elizabet, tai gal apie Mariją Antuanetę arba... W.A.Mozartą. Tai tų pačių autorių miuziklai, sėkmingai užkariaujantys pasaulio scenas. Galbūt „Elizabeth“ bus ne vienintelė šių autorių muzikinė istorija mūsų scenoje. Tikėkimės.

Įkvėpta istorijos

Šis 1992 m. pasaulį išvydęs kūrinys vaizduoja paskutiniuosius Habsburgų dinastijos metus ir atskleidžia monarchijos žlugimo priežastis. Šių dienų kontekste neįmanoma neatkreipti dėmesio į garsiosios imperatorienės Elžbietos, dar žinomos kaip Sisi, egoizmą ir karą tose pačiose teritorijose.

Tačiau miuziklas „Elisabeth“ – ne istorijos vadovėlio puslapis, o meno kūrinys, kurio siužeto centre – visas imperatorienės Elžbietos gyvenimas, pasakojamas jos žudiko Lukenio lūpomis.

Miuziklo pradžioje klausiamas, kodėl nužudė, Lukenis veikia kaip imperatorės gyvenimo stebėtojas, siekiantis žiūrovą nuteikti prieš ją. Imperatorienę gyvenimo kelionėje lydi ir dar vienas mistiškas personažas – Mirtis, žiūrovui pasirodantis žavaus įsimylėjusio jaunuolio pavidalu. Tad viso kūrinio metu vyksta intensyvi gėrio ir blogio kova, atsiskleidžianti ne tik per miuziklo personažus, bet ir muzikinėje drobėje.

Miuziklas „Elisabeth“ nėra paprastas ir patogus kūrinys ne tik atlikėjams, bet ir žiūrovams. Visų pirma, miuziklo partitūra – labai intensyvi ir eklektiška – čia susipina populiariosios, klasikinės, senosios ir net bažnytinės muzikos elementai. Toks meninis sprendimas klausytojui neleidžia užsnūsti miuziklams įprastų melodingų arijų pašonėje. Orkestrui ir chorui staigūs stilistiniai pokyčiai irgi kelia nemažai iššūkių. Tačiau spektaklio muzikos vadovo Jono Janulevičiaus ir masinių scenų vadovų chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės bei choreografo Dainiaus Bervingio indėlis į dramaturgiškai vientisą, kokybišką spektaklį buvo akivaizdus ir pagirtinas.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Ryškiausi charakteriai

Miuziklo „Elisabeth“ veiksmas vystosi greitai ir koncentruotai, tad ir gausus būrys Elizabet gyvenime dalyvaujančių asmenybių scenoje keičiasi greitai ir dažnai. Visus spektaklio veikėjus apžvelgti užtruktų be galo ilgai, tačiau norisi išskirti ryškiausius.

Pagrindinį Elizabet vaidmenį premjeriniuose spektakliuose atliko Marija Arutiunova ir Karina Krysko. Užduotis atlikėjoms nebuvo paprasta, nes miuziklo turinys įpareigoja atskleisti Elizabet transformaciją: iš jaunos, naivios ir įsimylėjusios mergaitės, ištekėjusios už Austrijos imperatoriaus Franco Jozefo, ji tampa griežtų rūmų reglamentų suvaržyta nelaiminga mergina, o dar vėliau – šalta, subrendusia, tik sau gyvenančia moterimi.

Čia ir ryškėjo M.Arutiunovos ir K.Krysko skirtumai: M.Arutiunova labiau atsiskleidė kaip subrendusi ir savimi pasitikinti Elizabet. Tai buvo ryšku ir vokalinėse partijose, ir vaidyboje. Net scenose, kuriose Elizabet – jauna ir nerūpestinga mergaitė, M.Arutiunova buvo santūresnė, tačiau jos kančia ir atsiribojimas nuo rūmų įtikino labiau.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

K.Krysko puikiai atskleidė Elizabet žaismingumą, kančią atsidūrus griežtoje rūmų aplinkoje, tačiau antroje miuziklo dalyje jautrumo ji neatsisakė. Duetuose su kitais veikėjais atsiskleidė subtilus M.Arutiunovos gebėjimas bendradarbiauti, o K.Krysko tokiose scenose šiek tiek sutrukdė unikalus ir ryškus balso tembras, ne visuomet organiškai derantis su scenos partnerių balsais.

Kita vertus, duetų scenose K.Krysko išnaudojo kūno plastiką, atskleisdama ne tik Elizabet vidinį pasaulį, bet ir santykį su ją supančiais asmenimis. Vis dėlto apibendrinant – abi atlikėjos įtikinamai perteikė Elizabet personažo dinamiką ir vidinę tragediją. Čia reikėtų paminėti įsiminusią Rūtą Zaikauskaitę, atlikusią Elizabet motinos Liudovikos vaidmenį.

Tamsieji gaivalai

Tiesiai iš tamsiųjų jėgų pasaulio užtikrintai į sceną žengęs Jeronimas Milius pasirodė ne tik kaip Elizabet, bet ir žiūrovą viliojanti Mirtis: šalta, baugi, bet kartu ir švelni, žadanti prieglobstį nuo visų šio pasaulio negandų. Atsiribojant nuo subjektyvaus romantizuoto požiūrio į šį atlikėją, norisi pasakyti, kad J.Milius, atlikdamas savo vaidmenį, jautėsi savo stichijoje: užtikrinta laikysena, profesionaliai valdomas balsas žavėjo ir dinamiškai atskleidė personažo prigimtį bei funkciją. Nuostabiai skambėjo duetai su M.Arutiunova, tačiau netikėtai gražiai šiame spektaklyje suskambo vyriškas Mirties ir Elžbietos sūnaus Rudolfo (Jurgio Jarašiaus) duetas. Kita aktorių sudėtis – Mirties vaidmenį atlieka Egidijus Bavikinas, Rudolfo – Martynas Beinaris.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Žudiko Lukenio vaidmenį, keliantį nemenkų vokalinių iššūkių, atliko Mantas Jankavičius ir Rokas Laureckis. Paradoksalu, tačiau vokaline prasme išskirtinumo nepademonstravo nė vienas jų. Vis dėlto M.Jankavičiui įtaigiai atskleisti Lukenio vaidmenį padėjo charizma, aktoriniai gebėjimai ir betarpiška, nors ir neinteraktyvi komunikacija su publika. Šis personažas miuziklo veiksme tiesiogiai nedalyvauja, nes, būdamas jau miręs, komentuoja įvykius ir įtikinėja publiką pasmerkti egoistiškus Elizabet sprendimus, tad atlikėjo kontaktas su žiūrovu yra svarbus. Gana rečitatyviška vokalo traktuotė atrodė visai organiška, atskleidžianti personažo demoniškumą.

R.Laureckis labiau mėgavosi savimi, nei mezgė ryšį su publika ar nuosekliai kūrė personažą. Nesužavėjo šio personažo saldumas, nenatūraliai skambantys libreto segmentai italų kalba ir kiek per didelis pasitikėjimas kai kuriuos vokalinius numerius bandant atlikti roko muzikai būdinga agresyvia maniera.

Buvusios imperatorienės Sofijos vaidmenį sukūrusi Rita Preikšaitė nenutolo nuo tradicinio operinio dainavimo manieros, kuris su miuzikle gausiai naudojamais populiariosios muzikos elementais ne itin dera. Tačiau tai padėjo sukurti ryškų ir charakteringą griežtos ir šaltos valdovės vaidmenį, smarkiai kontrastuojantį su Elizabet, Lukenio ir Mirties personažais.

Sofijos sūnaus imperatoriaus Franco Jozefo vaidmenį atlikęs Raimondas Baranauskas kiek nublanko šalia scenos partnerių M.Arutiunovos ir K.Krysko, tačiau scenose su Elizabet gana ryškiai atskleidė Franco Jozefo neryžtingumą ir paklusnumą buvusiai imperatorienei Sofijai. Imperatoriaus vaidmenį spektaklyje taip pat kuria Rokas Spalinskas, Sofijos – Kristina Siurbytė.

Spalvos: įvykių turtingą istoriją pasakojančiame spektaklyje – pusšimtis numerių, kuriuos statytojams teko susieti į vientisą turinį. / M. Aleksos nuotr.

Kartelė vis aukštyn

Žvelgiant į miuziklo „Elisabeth“ pastatymą, norisi pasakyti, kad V.Streičos interpretacija, kaip ir muzikinė bei draminė kūrinio medžiaga, yra labai intensyvi. Spektaklio scenografija (scenografas Artūras Šimonis), kostiumai (autorė Kotryna Daujotaitė) ir vaizdo projekcijos (jas kūrė Gediminas Grundhouseris) sukūrė gana tamsią ir fatališką atmosferą.

Viso spektaklio metu įtaigiai balansuojama ant šio ir ano pasaulio ribos. Šią ribą simbolizuoja ir scenoje tarsi leitmotyvas pasirodanti valtis, miuziklo pabaigoje galų gale nuplukdanti Elizabet į kitą, laimingesnį, pasaulį. Tačiau kartu elegiškai atskleidžiamas trapus ir tragiškas Elizabet pasaulis. Simbolinėmis prasmėmis pernelyg neapkrauta spektaklio vizualizacija leidžia patogiai stebėti intensyvų miuziklo veiksmą, tačiau kartu išvengiama komerciškų ir publikai pataikaujančių režisūrinių sprendimų.

Turint omenyje gana kamerinius KVMT resursus, miuziklas „Elisabeth“ suskambo įspūdingai. Atsiskleidė ir V.Streičos režisūrinė branda – gebėjimas ryškiai, bet natūraliai pasakoti kelias istorijas vienu metu ir, neišryškinant kontrasto, perteikti ir situacijos jautrumą, ir žiaurumą.

Šiandien šis miuziklas skamba kiek simboliškai: jame vaizduojamas Krymo karas, antisemitizmo gimimas, revoliucijos, monarchų spindesys ir liaudies skurdas negali nerezonuoti su politinėmis bei socialinėmis realijomis. Tačiau „Elisabeth“ ir ateityje neabejotinai išliks vienas iš stipriausių KVMT repertuaro spektaklių.

Muzikos galia

„Išlikime stiprūs ir vieningi, tikėkimės geriausio!“ – tai vienos iš koncerto solisčių Smiltės Petrošiūtės frazė-palinkėjimas koncerto programėlėje. Pirmasis KMSO vadovas ir dirigentas Pavelas Bermanas (Italija) prieš septyniolika metų sakė: „... kartais po gero koncerto daug kas atrodo kitaip – muzika išlaisvina dvasią ir sutaiko ją su realybe; tada žmogaus gyvenime padaugėja šviesos ir išminties...“

Kaip niekad šiomis dienomis reikia šviesos ir išminties, nes su realybe sutaiko nepalenkiamos Ukrainos himnas, grojamas ir / ar giedamas prieš koncertus. Sutaiko su ašaromis akyse ir graudulio gumulu gerklėje. Su mintimi, kad neįmanoma susitaikyti su dabar Ukrainoje vykstančiais įvykiais. Todėl taip svarbu nesustoti remti Ukrainą visais įmanomais būdais.

KMSO ir jaunųjų muzikų koncerte grojo pianistės Julija Rockina (II klasė, mokytoja Birutė Kumpikienė), Ugnė Vaičekauskaitė (6 klasė, mokytoja Aušra Klovaitė-Berezinienė), altininkė Marija Vaitkutė (IV klasė, mokytoja Ilona Klusaitė), smuikininkės Gabrielė Santockytė (III klasė, mokytoja Ramunė Bandzaitytė-Kalėdienė), Milda Šaluckaitė (II klasė, mokytoja R.Bandzaitytė-Kalėdienė), klarnetininkė Amelija Lapinskaitė (I klasė, mokytojas Vitalius Žemaitis), violončelininkė Smiltė Petrošiūtė (6 klasė, mokytoja Asta Krištaponienė), smuikininkė Grytė Permintaitė (7 klasė, mokytoja I.Klusaitė), kartu su mokytoja Aušra Lukoševičiūte duetu grojusi fleitininkė Taja Sokaitė (I klasė). Koncerto programoje – Wolfgango Amadeus Mozarto, Josepho Haydno, Cecilio Forsythi, Henryko Wieniawskio, Béla Bartóko, Gaetano Donizetti, Johanno Christiano Bacho, Antonio Vivaldi ir Franzo Dopplerio kūriniai.

Pradžia: tradicinis KMSO ir Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių koncertas – puiki galimybė susipažinti su būsimomis muzikos žvaigždėmis. / Gimnazijos nuotr.

Tradicijos tąsa

Galbūt dėl žaismingo pavadinimo „Naujaliukai ir KMSO“ į koncertą ėjau nusiteikus kiek rezervuotai – juk tai „tik“ moksleiviai ir „tik“ savas, Kauno orkestras, kuriam dirigavo jaunosios kartos dirigentas. Tačiau kabutės čia nereikalingos, nes koncerte solo grojo Lietuvos scenoje jau žinomos, tarptautinių konkursų laureatės, jiems pritarė jau septyniolika metų didelius ir reikšmingus projektus vykdantis KMSO, diriguojamas vieno geriausių šiuolaikinės muzikos interpretatorių Karolio Variakojo.

Jauniesiems muzikams tai leidžia patirti darbo su orkestru ir dirigentu specifiką, o klausytojams – stebėti bręstančią Lietuvos muzikos ateitį.

Mano vieta salėje leido matyti solistes, dirigentą ir orkestrą iš labai arti, tad negaliu nepaminėti ypatingo jaunųjų atlikėjų susikaupimo, atidžių, palaikančių, o kartu net valiūkiškų dirigento ir orkestro muzikantų žvilgsnių – jie žvelgė į būsimas koleges, Lietuvos muzikos žvaigždes, kartu galbūt mintyse lankėsi savo jaunystėje. Pasididžiavimo jausmas sklandė ore, nes tarp orkestro narių grojo ir šių muzikančių pedagogės.

Neperdėsiu sakydama, kad publika – ištikimi KMSO klausytojai, tėvai, mokytojai ir audringiausiai reagavę bendramoksliai klausėsi itin atidžiai. Svarsčiau apie tai, kokius skirtingus lūkesčius atsinešame ir kokias skirtingas emocijas patiriame klausydamiesi garsių, pripažintų ir jaunų, dar tik kylančių atlikėjų. Pirmųjų klausomės atsipalaidavę, leisdami save nustebinti, antrųjų – užgniaužę kvapą ir jaudindamiesi. Šiame koncerte patyriau aukso vidurį – buvau sužavėta technikos, stiliaus pojūčio, profesionalumo, artistiškos laikysenos ir didžiulio pasimėgavimo. Į sceną išeinant J.Rockinai, U.Vaičekauskaitei, M.Vaitkutei, G.Santockytei, M.Šaluckaitei, A.Lapinskaitei, S.Petrošiūtei, G.Permintaitei, T.Sokaitei įvykdavo stebuklas, nes joms užgrojus girdėjau daug žadančias, brandžias menininkes.

Nepriekaištingas atlikimas

Puikiai sudėtoje koncerto programoje skambėjo nepriekaištingai J.Rockinos atliktas W.A.Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui d-moll K.V. 466 I dalis, U.Vaičekauskaitės subtiliai atliktas J.Haydno Koncerto fortepijonui ir orkestrui D-dur Hob.XVIII/11 I dalis, M.Vaitkutė tiesiog charizmatiškai sugrojo C.Forsytho Koncerto altui ir orkestrui g-moll I dalį.

Pradžia: tradicinis KMSO ir Juozo Naujalio muzikos gimnazijos moksleivių koncertas – puiki galimybė susipažinti su būsimomis muzikos žvaigždėmis. / Gimnazijos nuotr.

Įspūdingai H.Wieniawskio Antrojo koncerto smuikui ir orkestrui d-moll op. 22 I dalį atliko G.Santockytė, techniškai ir žaismingai B.Bartoko Rumunų šokius smuikui ir orkestrui pagrojo M.Šalučkaitė. Didelio pasisekimo susilaukė G.Donizetti Koncertino klarnetui ir orkestrui I ir II dalis atlikusi A.Lapinskaitė, puikiai nuskambėjo S.Petrošiūtės pagrotas J. Ch.Bacho ir H.Casadesus Koncerto violončelei ir orkestrui c-moll I dalis.

G.Perminaitė grakščiai atliko A.Vivaldi Koncerto smuikui ir styginių orkestrui a-moll op. 3 Nr. 6 III dalį. Koncertą tikrai įstabiai pabaigė F.Dopplerio Duettino Hongrois op. 36 dviem fleitoms, kurį atliko T.Sokaitė ir jos mokytoja A.Lukoševičiūtė.

KMSO (vadovas Algimantas Treikauskas, vyriausias dirigentas Constantine'as Orbelianas) ir gimnazijos partnerystė suteikiant galimybę gabiausiems moksleiviams groti su orkestru Kauno valstybinės filharmonijos scenoje yra pagirtina ir pavyzdinė. Jauniesiems muzikams tai leidžia patirti darbo su orkestru ir dirigentu specifiką, o klausytojams – stebėti bręstančią Lietuvos muzikos ateitį.

Tikrai sužavėta koncertu iš solisčių galėjau pageidauti tik išdidesnės laikysenos ir baigiamųjų gestų baigus kūrinį. Neseniai 75 jubiliejų atšventusios J.Naujalio muzikos gimnazijos moksleivės gali savimi didžiuotis, kaip ir gimnazija didžiuojasi savo auklėtiniais, tarp kurių – žymūs atlikėjai, kompozitoriai ir muzikologai. Linkėdama sėkmės jaunosioms muzikėms kituose koncertuose, kurių, tikiu, dar bus daug, lauksiu taip pat charizmatiškai ir su užsidegimu atliekamų ir lietuviškų opusų.

Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose vykusiame koncerte lingavau pagal Vytauto Kernagio dainos „Baltas paukštis“ žodžius „Kol dar matau, kol dar girdžiu, / Kol dar į kalną mano kelias...“ Dar prieš kelias dienas pasižymėjau koncertą, skirtą Estijos Nepriklausomybės dienai, vasario 24-ajai. Išvakarėse užmigome kamuojami blogos nuojautos, 24-ąją pabudome su karo realybe, o penktadienio „7 meno dienos“ išėjo su grotažyme #paskutinistaikosnumeris – nuo tiesumo stingo kraujas.

Estijos Respublikos 104-osioms metinėms skirtas koncertas „Skambanti Baltijos laisvė“ buvo ypatingas, kitoks. Negausi publika, neramūs, nuolat žinias telefone tikrinantys žmonės. Vos prieš kelias dienas pakeista programa – dėl nelemtos pandemijos, kuri visai neseniai atrodė pats baisiausias dalykas, kartu negalėjo koncertuoti latvių violončelininkas Kristapas Bergas (Kristaps Bergs), tad nebuvo koncerto programoje numatyto Johanneso Brahmso koncerto smuikui, violončelei ir orkestrui a-moll, op. 102, ir Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“ (1978) violončelei ir kameriniam orkestrui.

Koncerte skambėjo Ülo Krigulo (1978) koncertas smuikui ir orkestrui „Cloudworks“ (pasaulinė premjera), Jaano Räätso (1932–2020) koncertas kameriniam orkestrui op. 16 (1961), Suomijos kompozitoriaus Jano Sibelijaus (Jean Sibelius) (1865–1957) koncertas smuikui ir orkestrui d-moll, op. 47 (1904/1905). Kauno miesto simfoniniam orkestrui (vyr. dirigentas Constantine'as Orbelianas (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas) dirigavo Erki Pehkas (Estija), griežė smuikininkė Dalia Kuznecovaitė (Lietuva).

Tai turėjo būti tiesiog gražus šventinis koncertas, nes per kelias dienas pakeista programa buvo tiesiog ideali. Trys kartos kompozitorių – nepalaužiamai suomių dvasiai atstovaujantis J.Sibelijus, populiariojo J.Räätso, gimusio ir mirusio (vėl) nepriklausomoje Estijoje, Kamerinis koncertas ir šiandieninės kartos kompozitorius Ü.Krigulas, kaip ir daugelis mūsų dar spėjęs pagyventi sovietmečiu.

Apie šį koncertą nepavyksta rašyti atidėjus į šalį emocijų. Kaip džiugiai jį pristatinėjo Kauno valstybinė filharmonija! „Tai dedikacija laisvei.“ „Šią dieną Estija švenčia laisvę! Todėl Kauno miesto simfoninis orkestras kviečia nevaržomai, be jokios baimės ir draudimų, švęsti tautų bičiulystę.“ Mes ir šventėme – su idealiai parengta programa, puikia muzika ir nerimu širdyje.

Su visai kitokias mintis sukeliančiais muzikos vaizdiniais. „Kaip mažas paukštelis, skrajojantis skaidriais dangaus labirintais. Arba kaip vėjas, nematomas, tačiau be galo stipriai juntamas“, – rašoma apie smuiko vaidmenį Ü.Krigulo koncerte smuikui ir orkestrui „Cloudworks“. Klasikinės struktūros, tačiau tamsokas, nerimastingo skambesio koncertas buvo sukurtas Bretanės nacionalinio simfoninio orkestro užsakymu ir dedikuotas vienai ryškiausių šių dienų Baltijos šalių smuikininkei, Valstybinio Vilniaus kvarteto primarijai D.Kuznecovaitei. Koncerto idėja gimė dar 2019 m., tačiau pandemija pakoregavo premjeros datą ir vietą – ja tapo Kaunas.

Norisi tikėti, kad šiandien puoselėjamų planų surengti daugiau baltiškos muzikos koncertų nesugriaus nei pandemija, nei šiandien kuriama istorija.

Smuikininkė akcentavo, kad koncerte puikiai ir su pasimėgavimu atliktas J.Sibelijaus koncertas smuikui yra vienas iš trijų jos mėgstamiausių, kiti du – Pēterio Vasko (Pēteris Vasks) „Tolimoji šviesa“ ir J.Brahmso kūrinys. Šiuolaikinę muziką mielai atliekanti D.Kuznecovaitė Ü.Krigulo koncertą įsimylėjo nuo pirmo prisilietimo. Norisi tikėti, kad šiandien puoselėjamų planų surengti daugiau baltiškos muzikos koncertų nesugriaus nei pandemija, nei šiandien kuriama istorija.

Koncerto programoje skambėjęs J.Räätso koncertas kameriniam orkestrui op. 16 (1961) – puikus, energingas, idealiai tinkantis Kauno simfoniniam orkestrui, kaip ir visa koncerto programa, charizmatiškai diriguojama dirigento E.Pehko, plačiai žinomo visoje Europoje ir jau ne kartą dirigavusio Lietuvoje.

Baltiškąją tapatybę pabrėžiančios smuikininkės D.Kuznecovaitės repertuare dominuoja lietuviška muzika, o ką tik įvykusioje Vilniaus knygų mugėje ji kartu su prof. Petru Geniušu pristatė kompaktinę plokštelę „À piacere“, kurioje įrašyti lietuvių kompozitorių Fausto Latėno, Vidmanto Bartulio, Eduardo Balsio ir kitų autorių kūriniai. Kompaktinės plokštelės idėja kilo per antrąjį karantiną, kai norėdami nuveikti ką nors prasmingo parengė programą ir plokštelę dedikavo išėjusiems F.Latėnui ir V.Bartuliui.

Estijai skirtas koncertas, lietuviškos muzikos kompaktinės plokštelės pristatymas ne šiomis dienomis būtų tiesiog šventė ir lietuviškos tapatybės pareiškimas – tebūna man atleista už nuolatinį norą girdėti lietuvišką muziką koncertuose. Tačiau tą dieną, kai minėjome Estijos Nepriklausomybės dieną, Rusija užpuolė Ukrainą.

Šiandien, kai niekas nebegali likti neutralus, D.Kuznecovaitė išsako labai aiškią poziciją – atliekamais kūriniais, pilietine laikysena, netgi apranga. „Laisvė – tai kažkas daugiau, ko net Dievas negali uždrausti žmogui. Laisvė yra nepakeičiama vertybė, todėl branginkime, puoselėkime ją ir būkime atsakingi už rytojaus Lietuvos pamatus“, – sakė ji interviu LRT likus kelioms dienoms iki koncerto.

Po koncerto D.Kuznecovaitė, E.Pehkas ir Kauno simfoninis orkestras, solidarizuodamiesi su Ukraina, kaip maldą sugrojo Myroslavo Skoryk (1938–2020) „Melodiją a-moll“ (1982). Daugelį metų santykius su Kijevo filharmonija ir dirigentu Mykola Diadiura puoselėjanti D.Kuznecovaitė pasakojo, kad šią visiems ukrainiečiams gerai žinomą ir tiesiog giesme virtusią „Melodiją“ ji girdėjo po koncerto Kijeve 2014 m., iš karto po Maidano įvykių, likus kelioms dienoms iki Krymo aneksijos. Tada buvusi ten, ji ir dabar puikiai supranta, kas vyksta.

Daugiau nei du tūkstančiai žmonių jau perklausė jos koncerte Kaune sugrotą „Melodiją“, kurios metu verkė ne tik žiūrovai, bet ir orkestras, o prisiminus – gerklėje graudulys. Net plojimai apsikabinusiems D.Kuznecovaitei, E.Pehkai ir Ü.Krigului buvo kitokie – ne džiaugsmo ir susižavėjimo ovacijos, kurių buvo verti koncerto atlikėjai ir kompozitorius, o ilgi solidarumo, pagarbos ir dėkingumo plojimai.

Dar per pandemiją supratome, kokią vertę sielai ir gyvenimo džiaugsmui turi gyvos muzikos koncertai. Dabar turime galimybę suprasti, kokią vertę turi galimybė groti ir klausytis muzikos su draugais, kaimynais ir už juos.

Kauno scenoje ši opera su nedidelėmis pertraukomis skambėjo visą 100-metį – keitėsi statytojai, solistai, scenografijos. Nesikeitė tik visų pamėgta muzika ir kaskart išgyvenama psichologinė drama, kurioje atsiskleidžia kompozitoriaus gyvenamojo laikotarpio aplinka ir jausmai, suprantami ir jaudinantys visais laikais.

Kiekvienas „Traviatos“ pastatymas turėjo savo išskirtinių žymių. Senesnieji išlikę tik archyviniuose kadruose ir įrašuose. Todėl 100-mečio retrospektyva, supažindinanti su visais teatre buvusiais „Traviatos“ pastatymais, patraukia daugelio žiūrovų dėmesį teatro fojė operos pertraukų metu.

Simboliškai virš scenoje vykstančio veiksmo kabantis laikrodžio mechanizmas – pagrindinis sceninis akcentas, paliekantis erdvės choreografiniams intarpams ir masinėms scenoms.

Šią visame pasaulyje populiarią ir įvairiai interpretuojamą operą statyti atrodytų paprasta, tačiau ir sudėtinga siekiant atrasti ir atskleisti kažką naujo. Todėl žinant, kad šį kartą damos su kamelijomis trapų gyvenimo epizodą atskleisti pakviesta choreografė ir baletmeisterė Anželika Cholina, dėmesys naujam pastatymui dar labiau sustiprėja. Operos kūrėjų komandoje – ir dirigentas Ričardas Šumila bei scenografas Marijus Jacovskis.

Simboliškai virš scenoje vykstančio veiksmo kabantis laikrodžio mechanizmas – pagrindinis sceninis akcentas, paliekantis erdvės choreografiniams intarpams ir masinėms scenoms. Ir solistams, kurie išskiria šią „Traviatą“ iš ankstesnių savo jaunatviškumu ir maloniai nuteikiančiomis perspektyvomis.

Puikios abi Violetos – Gabrielė Bukinė ir Agnė Stančikaitė, suvaldžiusios premjerinį jaudulį ir įtikinamai kuriančios Violetos vaidmenį – tiek solo, tiek duetuose ir kituose ansambliuose. Violetos mylimasis Alfredas – naujomis vokalo galimybėmis klausytojus nudžiuginęs Egidijus Bavikinas, atsakingai ir kryptingai brandinantis savo personažą, bei Tomas Pavilionis, jau kūręs šį vaidmenį Klaipėdos muzikiniame teatre.

Alfredo tėvą Žoržą Žermoną ankstesniame Kauno teatro pastatyme  dainavęs ir įvairiuose Lietuvos bei užsienio operos teatruose jį dainuojantis Laimonas Pautienius savo solidžia scenine patirtimi suteikia pasitikėjimo ir tą patį vaidmenį kuriantiems jaunesniems kauniečiams solistams (Andrius Apšega ir Žygimantas Galinis).

Iš antraplanių išryškintas Violetos tarnaitės Aninos vaidmuo (Kristina Siurbytė ir Ieva Vaznelytė), pabrėžiantis vidinį abejingumą Violetos kančioms ir tirpstančiam gyvybingumui. Empatijos nedemonstruoja ir daktaras Grenvilis (Giedrius Prunskus ir Joris Rubinovas), dar labiau atskiriantis Violetą nuo gyvojo karnavalu kunkuliuojančio pasaulio. Visos operos emocinė kulminacija išryškėja trečiojo veiksmo scenoje Alfredui ir jo tėvui atvykus į Violetos namus. Ar ir jų empatija Violetos tragizmui apsimestinė? Palikime apie tai spręsti žiūrovui.

Būtent toks gaivus žvilgsnis į „Traviatos“ turinį labiausiai tinka mėgavimuisi be dėmesį nuo muzikos atitraukiančių perteklinių vaizdo detalių.

Pastatymo režisierė A.Cholina pasirinko tradicinį operos perteikimo būdą. O juk kiek pasaulyje pastatyta „Traviatos“ operų, bandant pagrindines idėjas priartinti ir atskleisti įvelkant operą į nūdienos aplinką ir šiuolaikinius apdarus! Tačiau būtent toks gaivus žvilgsnis į „Traviatos“ turinį labiausiai tinka operos Lietuvoje jubiliejui paminėti ir mėgautis be dėmesį nuo muzikos atitraukiančių perteklinių vaizdo detalių.

Žinant A.Cholinos šokio teatro spektaklius, natūraliai kyla klausimas apie choreografijos epizodus operoje. Stebint spalvingus čigonių ir matadorų šokius belieka apgailestauti, kad G.Verdi, rašydamas operą, neįtraukė jų daugiau.

Orkestro polėkį suvaldyti bando dirigentas R.Šumila, vadovaujantis ir viso spektaklio muzikiniam vyksmui. Pirmosiose premjerose paprastai pasitaiko tobulintinų dalykų ansambliuose ar tarp orkestro ir dainininkų, bet pastatymo branda netruks ateiti, kai operoje visi dirba nuoširdžiai ir atsakingai. O Kauno valstybiniame muzikiniame teatre būtent taip ir yra.

Koncerte skambėjo Philipo Sparke‘o "Jubilee Overture", Raimundo Martinkėno "Songs for Myself", Franko Ticheli "Angels in the Architecture", Erico Whitacre‘o "Goodnight Moon" ir "Elisos procesija į katedrą" iš Richardo Wagnerio operos "Lohengrinas". Šventiniame vakare scenoje pasirodė ir renginio svečiai – sopranas Dovilė Kazonaitė bei baritonas Giedrius Prunskus.

Tradicijos ištakos

Pučiamųjų instrumentų ansamblis nėra labai senas reiškinys – jo ištakos – XIX a. Didžiosios Britanijos ir JAV kariuomenių orkestruose, kurių paskirtis buvo suteikti įvairioms ceremonijoms daugiau puošnumo, o repertuarai apsiribojo iškilmingais maršais. Koncertų salėse pučiamieji ir mušamieji instrumentai buvo naudojami  tik simfoninio orkestro sudėtyje.

XX a. antrojoje pusėje kompozitoriai vis dažniau ėmė kurti koncertines kompozicijas, skirtas vien pučiamųjų ansambliams, atskleisdami varinių ir medinių pučiamųjų bei mušamųjų tembrų ir jų derinių spalvas. Tad šiandien egzistuoja autonomiški nuo kariuomenės pučiamųjų instrumentų ansambliai, koncertuojantys žymiausiose pasaulio koncertų salėse ir savarankiškai formuojantys klasikinės ir populiariosios muzikos repertuarą, atsietą nuo iškilmingų eitynių ir ceremonijų.

Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras "Ąžuolynas" buvo įkurtas 1961 m., pagrindine jo funkcija tuomet laikyti Kauno miesto renginiai ir šventės, tačiau orkestras paraleliai rengia ir solines plataus spektro programas, kuriose skamba žymūs operų, operečių, miuziklų muzikiniai numeriai, džiazo standartinė muzika ir klasikinės kompozicijos. 1973-iaisiais "Ąžuolyno" pavadinimą oficialiai gavęs kolektyvas, dabar jau esantis koncertinės įstaigos "Kauno santaka" (vadovas Vaidas Andriuškevičius) dalimi, kviečiamas koncertuoti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalyse.

Dedikacija V.Mačerniui

Minėdamas 60-mečio sukaktį, "Ąžuolynas" pasirinko solidžią programą, balansuojančią tarp akademinės ir populiariosios muzikos. Koncertą pradėjo anglų kompozitoriaus P.Sparke‘o kompozicija "Jubilee Overture", kurią kompozitorius 1983-iaisiais skyrė "GUS Brass Band" ansamblio 50-mečiui, o vėliau transkribavo pučiamųjų orkestrui. Kūrinys prasideda fanfaromis, tad sukuria šventišką nuotaiką. Klasicistinį stilių primenantys elegantiškai atlikti melodiniai pasažai atskleidė, kad kūrinys nėra skirtas vien pramogai, nes formuoja pučiamiesiems instrumentams ne itin lengvas technines užduotis. "Ąžuolynas" su jomis susitvarkė puikiai, atskleisdamas gausią pučiamųjų orkestro spalvų paletę.

Koncertą tęsė premjera – lietuvių kompozitoriaus R.Martinkėno kūrinys "Songs for Myself", kurias su "Ąžuolyno" orkestru atliko baritonas G.Prunskus. Čia norisi pastebėti, kad vokalo ir pučiamųjų orkestro derinys būdingesnis estradinei muzikai. Klasikinė dainos žanro tradicija – žmogaus balsas kur kas dažniau derinamas su kameriškesnėmis instrumentų sudėtimis – pavyzdžiui, fortepijonu. R.Martinkėno vokalinio ciklo muzikinis audinys sukomponuotas jungiant estradinę ir klasikinę stilistiką, tačiau kompozicijos estetika artimesnė ne estradinei, o kamerinei muzikai. Tai nusako ir vokalinio ciklo teksto pasirinkimas – "Songs for Myself" muzikiniu audiniu apvelka poeto Vytauto Mačernio eiles.

Vokalinio ciklo autorius muzikiniais garsais atskleidė poetinį V.Mačernio žvilgsnį į mus supantį pasaulį. Kūrinio vokalinę partiją atlikęs G.Prunskus subtiliai perteikė kompozicijos tapybiškumą – išryškindamas kontrastą tarp rečitatyvinių ir lyriškų fragmentų, jis subtiliai atvėrė platų emocijų spektrą. Organiškas pučiamųjų instrumentų ansamblio akompanimentas kartais priminė auksinius lietuviškosios estrados laikus, tačiau didesnį įspūdį darė jautriai atlikti lyriški vokalinio ciklo fragmentai.

Šio kūrinio gimimą lėmė ne tik orkestro jubiliejus, bet ir poeto V.Mačernio gimimo 100-metis, kurį "Kauno santaka" šiemet pažymi keliomis iniciatyvomis.

Sodrios muzikos spalvos

Visai kitas pučiamųjų instrumentų orkestro spalvas atskleidė F.Ticheli kompozicija "Angels in the Architecture", atlikta drauge su sopranu D.Kazonaite.

Amerikiečių kompozitorių įkvėpė Sidnėjaus operos teatro, kuriame 2008-aisiais ir skambėjo kūrinio premjera, architektūra, tačiau meninėje kūrinio programoje kompozitorius atskleidė kitą naratyvą – dramatišką konfliktą tarp žmoguje slypinčio gėrio ir blogio, simboliškai pasitelkdamas angelo ir demono personažus.

Kauno valstybinėje filharmonijoje skambėjęs kūrinys buvo papildytas ir vizualiniais elementais – D.Kazonaitė savo partiją atliko stovėdama virš scenos, choro ložėje. Ją supo dūmai ir šviesos efektai, pastebimi ir ant salės lubų. Taip simboliškai buvo perteikta gerojo žmogiškumo prado dominantė, tačiau "Ąžuolyno" atliekama muzika išryškino konfliktišką šviesos ir tamsos kovą, partitūroje išreikštą disonansų ir konsonansų kontrastais, o kartais – ir susiliejimu. Ši kompozicija parodė ir kiek kitokią – gilesnę "Ąžuolyno", kartu ir pučiamųjų orkestro sudėties, pusę, kurioje estradinio atspalvio sąskambius keičia sudėtingos polifoninės faktūros, būdingos šiuolaikinei akademinei muzikai.

Toliau koncerte skambėjo E.Whitacre‘o "Goodnight Moon", atliekamas drauge su D.Kazonaite. Amerikiečių kompozitorius publiką žavi jausmingomis chorinėmis melodijomis, net yra apdovanotas žymiuoju "Grammy" apdovanojimu. Šio autoriaus populiarumą lemia populiariajai muzikai artima estetika, kurianti atmosferos nuotaiką. Ne išimtis ir kompozicija "Goodnight Moon", gimusi 2012-aisiais.

Kūrinys nuskambėjo jautriai, subtiliai ir švelniai, lyg aksominis prieš tai klausytojui pateikto gėrio ir blogio kovos epilogas.

Ši lyriška lopšinė originaliai buvo sukomponuota sopranui, arfai ir styginių orkestrui. Sparčiai išpopuliarėjęs kūrinys scenoje atgijo ir atliekamas kitų sudėčių, tarp kurių – versija pučiamųjų orkestrui ir sopranui, kurios autorė – dirigentė Verena Mösenbichler-Bryant. Būtent šios sudėties "Goodnight Moon" ir buvo atlikta "Ąžuolyno" šventiniame koncerte. Kūrinys nuskambėjo jautriai, subtiliai ir švelniai, lyg aksominis prieš tai klausytojui pateikto gėrio ir blogio kovos epilogas, sufleruojantis, kad šioje simbolinėje kovoje gėriui lemta nugalėti.

Koncertą vainikavo ištrauka iš Richardo Wagnerio operos "Lohengrinas" antrojo veiksmo finalo. "Elisos procesijos į katedrą" originali versija atliekama simfoninio orkestro, tačiau joje dominuoja pučiamieji ir mušamieji, tad šis fragmentas dažnai tampa koncertinio pučiamųjų orkestrų repertuaro dalimi.

Turint omenyje tai, kad R.Wagnerio partitūrose neretai dominuoja pučiamieji instrumentai, "Ąžuolyno" pasirinkimą atlikti šią kompoziciją savo jubiliejinio koncerto finale galime laikyti simboliniu gestu ir duokle pučiamųjų instrumentų sekcijos puoselėtojui. Ir nors versija vien pučiamiesiems skamba kiek tirštokai, čia reikėtų vertinti ne vien estetinį, bet ir simbolinį kūrinio pasirinkimo aspektą.

Naujos galimybės

"Ąžuolyno" 60-mečio paminėjimas suskambo išties įvairiapusiškai – ir estradiškai, ir akademiškai; ir dramatiškai, ir lyriškai; ir kameriškai, ir fanfariškai. Ąąąąąąžuolissimo tikriausiai ir būtų tas žodis, kuris taikliai atspindi koncerto nuotaiką, nes priesaga "-issimo", itališkai reiškianti "labai", perteikia subtiliąsias muzikinių reiškinių savybes. "Ąžuolynas" atskleidė, kad pučiamųjų instrumentų orkestras gali savarankiškai, be  simfoninio orkestro, atlikti ne tik pramogines, bet ir rimtas programas, kuriose visavertiškai atsiskleidžia subtiliausi orkestrinės muzikos niuansai.

Norisi pasidžiaugti ir tuo, kad koncerto programa buvo labai šviesi, apeliuojanti į šventiškos nuotaikos kūrimą, tačiau buvo išvengta stereotipiškai su pučiamaisiais siejamos iškilmingų ceremonijų, eitynių ir vien į pramogą orientuotos estetikos. Tad, atsigręžiant į koncerto pavadinime pabrėžtą priesagą "-issimo", norisi "Ąžuolyno" kolektyvui linkėti kuo daugiau "-issimo", o klausytojus ir toliau ne tik džiuginti, bet ir stebinti subtiliomis bei įvairiapusėmis programomis.

Jeigu žiūrovas neatpažįsta meno kūrinyje vaizduojamo objekto, jis gali pasimėgauti objekto grožiu. Vadinasi, nuėję į teatrą, scenoje mes stebime save. O savęs neatpažinę, mėgaujamės spektaklio vaizdu ir garsu.

Prisiminti šią Aristotelio teatro komunikacijos teoriją paskatino šio Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) sezono naujienos – Giocachino Rossini komiška opera "Turkas Italijoje" ir Zitos Bružaitės opera vaikams "Guliverio kelionės". Šių dviejų skirtingiems žanrams ir epochoms atstovaujančių kūrinių pastatymai turi šį tą bendra: skirtinga menine raiška reflektuoja mus supančią kasdienybę.

Realybės šou dvasia

G.Rossini opera "Turkas Italijoje" buvo realizuota drauge su Estijos koncertine įstaiga "PromFest", tad nurodo į kasmet Estijos mieste Pernu vykstantį festivalį, siekiantį klasikinį operos repertuarą pateikti šiuolaikiškai, aktualiai.

Šį kartą estų režisierius Andrus Vaarikas G.Rossini operos personažus pavertė televizijos realybės šou veikėjais. Režisūrinį sprendimą pasufleravo operos "Turkas Italijoje" siužetas, kurio centre, kaip ir įprasta bel canto komiškajai operai, – meilės penkiakampis, kurio intrigų gausoje keblu susigaudyti ne tik patiems komedijos veikėjams, bet ir žiūrovui. Būtent todėl A.Vaarikas nusprendė realybės šou tapusius operos veikėjus traktuoti kaip marionetes, kurias valdo ne likimo jėgos, o prodiuseriai, siekiantys sukurti kuo didesnę intrigą, keliančią televizijos projekto reitingus.

Sprendimas: G.Rossini operos istoriją estų režisierius perkėlė į nūdienos žmogui artimą realybės šou pasaulį. / D. Rimeikos nuotr.

Spektaklio scenografija ir kostiumai, kuriuos kūrė estas Madis Nurmsas, sukūrė kičinės aplinkos įvaizdį ir nukėlė į XX a. pabaigą, kai žiūrovai buvo pamėgę ne tik televizijos ekrane stebėti kitų buitinį asmeninį gyvenimą, bet ir jį kontroliuoti, spręsdami, kas realybės šou toliau dalyvaus, o kas iškris.

Scenoje veikiančių personažų kūnai nebepriklauso jiems patiems – jie tampa valdomi kitų, šiuo atveju – realybės šou prodiuserių.

Spektaklis "Turkas Italijoje" neinteraktyvus, tačiau leidžia iš arti stebėti vidinius veikėjų-dalyvių išgyvenimus. Realybės šou projektų gerbėjams veikiausiai pažįstami išpažinčių kambariai, kuriuose jų mylimi ar nekenčiami dalyviai dalijasi asmeniniais išgyvenimais. KVMT scenoje atskleisti savo išgyvenimų dalyviai sėdasi prieš išpažinties kamerą, o jų išpažintys – tai koloratūriškai G.Rossini sukomponuotos bel canto arijos, dainuojamos tiesiai į kamerą, žiūrovui rodomos dar ir stambiu planu vaizdo projekcijose, kurias kūrė Katre Sulane.

Arijose, kaip ir kituose muzikiniuose numeriuose, vengiama kontrastų bei pernelyg atvirai deklaruojamo emocionalumo, būdingo tradiciškesnėms G.Rossini arijų interpretacijoms. Tokia spektaklio muzikinio vadovo ir dirigento Erki Pehko bel canto muzikos traktuotė dera su spektaklio scenografija ir natūralistiniu režisūriniu sprendimu.

Sprendimas: G.Rossini operos istoriją estų režisierius perkėlė į nūdienos žmogui artimą realybės šou pasaulį. / D. Rimeikos nuotr.

Autentika kičo fone

Operos veikėjai scenoje veikia nedaug ir elgiasi natūraliai, tad jų vaidyba labiau primena elgseną kasdienėje buitinėje aplinkoje nei prašmatnioje operos scenoje. Spektaklio choreografija, kurią kūrė Dainius Bervingis, neryški, tad nesudaro kontrasto natūralistinei scenografijai. Tai operos veikėjus priartina prie tikro realybės šou, kuriame kiekvienas vaidina pats save.

Sąmoningai operoje "Turkas Italijoje" pabrėžiamas natūralizmas pasufleravo ir tam tikrą personažų suvienodinimą. Spalio 8-ąją KVMT dainavo solidi solistų komanda: Selimu tapo Joris Rubinovas, Fiorilla – Gabrielė Bukinė, Don Geronio – Žygimantas Galinis, Narciso – Mindaugas Jankauskas, Zaida – Ieva Goleckytė, Prosdocimo – Andrius Apšega.

Verta pastebėti, kad šis "Turko Italijoje" pastatymas orientuotas į performatyvumą. Kūnas čia funkcionuoja veikiau kaip scenos artefaktas, žinutę žiūrovui perduodamas pats savaime, bet ne išreikšdamas vidinio vyksmo dramą. Tai pabrėžia ir spektaklio kostiumai, kurti nevengiant atvirai demonstruoti kūno. Taip scenoje veikiančių personažų kūnai nebepriklauso jiems patiems – jie tampa valdomi kitų, šiuo atveju – realybės šou prodiuserių.

Tačiau iš marionetiškai traktuojamų personažų gausos norėtųsi atkreipti dėmesį į Narciso vaidmenį atlikusį Mindaugą Jankauską. Dėmesį prikaustė ne tik blizgančios jo trumpikės, bet ir bravūriškai atliktos arijos. Žvelgiant į šią "Turko Italijoje" kaip socialinės tikrovės atspindžio traktuotę, M.Jankausko personažas teikia vilties, kad net ir postmodernistinėje visuomenėje, kurioje mąstytojai įžvelgia dominuojančio kičo ir autentiškumo stokos problemas, egzistuoja individuali individo raiška.

Universalios tiesos

Visai kitokį tikrovės atspindį pateikia kompozitorės Zitos Bružaitės ir libreto autorės Daivos Čepauskaitės opera "Guliverio kelionės". Ši muzikinė Johnathano Swifto istorijos interpretacija apipavidalinta kaip opera vaikams, nors iš tiesų yra neabejotinai įdomi visiems.

Universalu: „Guliverio kelionės“ – tiek garso, tiek vaizdo prasme estetiškas, visų amžiaus grupių auditorijai aktualius klausimus keliantis spektaklis. / M. Aleksos nuotr.

Z.Bružaitė yra užsiminusi, kad nei gyvenime, nei kūryboje jai nėra priimtinas didaktinis tonas. Tai justi ir operoje "Guliverio kelionės". Kita vertus, šis sceninis kūrinys moralą tikrai turi, tačiau jis pateikiamas labai patraukliai, išlaikant pusiausvyrą tarp šmaikštumo ir rimtumo, vengiant infantiliškos leksikos, tačiau pagrindinę mintį komunikuojant vaiko pasauliui suprantama kalba. Z.Bružaitė ir D.Čepauskaitė į Guliverio istoriją pažvelgė filosofiškai ir išryškino mažo-didelio žmogaus santykio vertybinį aspektą bei banalių ir buitiškų problemų, trumparegiškų jų sprendimo būdų absurdiškumą.

Muzikinėje "Guliverio kelionių" drobėje pinasi skirtingų muzikos stilių elementai. Čia galima išgirsti baroko, šiuolaikinės akademinės ir populiariosios muzikos, džiazo elementų. Virgilijaus Visockio diriguojamas orkestras, kurį papildo ritmo grupė, tiksliai atliepė scenoje matomą vaizdą – sutapo muzikos ir choreografijos (ją kūrė D.Bervingis) bei kai kurie režisūriniai (režisierė – Agnė Dilytė) prasminiai akcentai. Tai sufleruoja, kad ne vien sceninis operos atlikimas, bet ir pats operos kūrybinis procesas buvo dinamiškas procesas, kuriame dalyvavo visi operos kūrėjai.

Universalu: „Guliverio kelionės“ – tiek garso, tiek vaizdo prasme estetiškas, visų amžiaus grupių auditorijai aktualius klausimus keliantis spektaklis. / M. Aleksos nuotr.

Operos "Guliverio kelionės" personažai sukonstruoti vengiant gėrio ir blogio priešpriešos. Pagrindinis veikėjas Guliveris, kurį spalio 10 d. įkūnijo Ramūnas Urbietis, buvo lyriškas. Regėdamas liliputų ir blefuskų ginčą dėl kiaušinio lupimo ir valgymo strategijos, Guliveris nedemonstravo dramos. Į situaciją, kai tapo Milžino karaliaus dukros žaisliuku, jis taip pat reagavo santūriai. Guliverio žmona (Živilė Lamauskienė) į kelionę jį išlydėjo taip pat lyriškai ir santūriai. Ir nors Guliverio, jo žmonos ir Kapitono (Kazimieras Ivanovas) kostiumai (juos kūrė Ramunė Skrebūnaitė) su perukais nukėlė į senovę, išties veikėjai buvo panašesni į paprastus šiuolaikinius žmones kasdienėse buitinėse situacijose nei nuo šiandieninės tikrovės atitolusius istorinius personažus.

Karikatūriškai pateikiami kiaušinio kostiumais pasipuošę Liliputų šalies gyventojai ir Liliputų ministras (Jonas Lamauskas), Liliputų vadas (Mindaugas Zimkus), Liliputų karalius (Povilas Padleckis) ir karalienė (Nomeda Vilkanauskaitė). Vaizdo projekcijose (jas kūrė Linas Augutis) ir scenografijoje išryškėjančios akys, stebinčios Guliverį, mažos erdvės, dėžės formos sostas, kuriame sėdi Liliputų karalius, identiškai atrodančiais Liliputijos gyventojais užpildyta scena atspindi klaustrofobišką ir trumparegišką liliputų mąstymą bei sufleruoja, kad ne ūgis, o tolerancijos stoka ir savanaudiškas susitelkimas į menkus dalykus daro žmogų mažą. Tačiau liliputai šioje operoje išlieka gana simpatiški – kūrėjai neskatina jų smerkti, veikiau ragina pažvelgti į situaciją ir liliputų, blefuskų bei Guliverio santykį su jais iš šalies.

Šalia gana paprasta, tačiau estetiškai patrauklia menine raiška pasakojamos istorijos vaikams nesunkiai galima įžvelgti ir filosofinį istorijos naratyvą.

Labai simpatiški pasirodė milžinų šalies gyventojai – Milžinas (Povilas Strikaitis), Milžino žmona (Iveta Kalkauskaitė), Milžino dukra (Marija Arutiunova), Milžinų karalienė (Ieva Vaznelytė), Milžinų karalius (Kazimieras Ivanovas), Milžino kaimynas (Mindaugas Zimkus) ir Meškiukas (Antanas Striganavičius). Milžinų dydį ir charakterį perteikia labai lėti jų judesiai ir balti pūkuoti kostiumai. Jų lyrišką ir toli gražu neagresyvų būdą atspindi ir muzikinės partijos bei lyriškas jų atlikimas. Toks vizualinis ir garsinis sprendimas sufleruoja, kad žmogaus dydis tėra reliatyvus – didelis arba mažas jis gali būti tik santykyje su už jį mažesniu ar didesniu, o žmogus pats savaime nėra nei geras, nei blogas – jis elgiasi pagal aplinkos normas.

Universalu: „Guliverio kelionės“ – tiek garso, tiek vaizdo prasme estetiškas, visų amžiaus grupių auditorijai aktualius klausimus keliantis spektaklis. / M. Aleksos nuotr.

Guliverį jo dvasinėje ir fizinėje kelionėje lydėjo nebylus švyturio personažas (Viktorija Batvinytė). Simboliškai nurodydamas kelią, jis bendravo ir su publika, suteikdamas spektakliui interaktyvumo. Patraukliai atrodė ir skambėjo miestiečiais, jūreiviais, liliputų, blefuskų ir milžinų karalysčių gyventojais tapę baleto ir choro artistai (chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė). Didžiausią įspūdį darė jų kostiumai, kuriuos papildančios dekoracijos ir vaizdo projekcijos kūrė kelionės vaizdinius ir atmosferą. Šią Guliverio kelionę galima vertinti dvejopai: ir kaip dvasinę, ir kaip fizinę. Tuo šis spektaklis ir įdomus – šalia gana paprasta, tačiau estetiškai patrauklia menine raiška pasakojamos istorijos vaikams nesunkiai galima įžvelgti ir filosofinį istorijos naratyvą.

Taigi, grįžtant prie Aristotelio minčių ir reziumuojant abiejų KVMT premjerų įspūdžius, tenka konstatuoti, kad malonumas ir įgytos žinios teatre – labai suderinami dalykai. Malonumą žiūrovui suteikia ne tik tikrovės reiškinių refleksijos, bet ir jos suderinamumas su kokybiškai sukomponuota ir atlikta partitūra, akiai patraukliais vaizdiniais. Malonumą žiūrovui sukeliančių elementų skalėje labai svarbi ir savo socialinės aplinkos atpažinimo dedamoji, sukurianti spektaklio įtaigumo efektą ir atvirumą refleksijai. Tiek "Turkas Italijoje", tiek "Guliverio kelionės" šį efektą sukuria ir parodo, kad operos žanras taip pat gali būti ne tik prašmatnus, bet ir aktualus.

Profesorius K.Grybauskas – be galo veikli asmenybė: atlikėjas, kompozitorius, pedagogas, renginių organizatorius ir iniciatorius. Tad Lietuvos muzikos informacijos centrui parengtas pokalbis su juo – ne tik apie šių transkripcijų atsiradimą, F.Latėno kūrinių žavesį, bet ir fortepijoninio muzikavimo ypatumus.

– Prieš metus kompozitorius F.Latėnas Lietuvos muzikos informacijos centrui pasiūlė išleisti savo kūrinių "Šviesiam atminimui" ir "Žydų kadrilis" transkripcijas. Buvo telikę vos keli žingsniai, tačiau viskas netikėtai nutrūko dėl autoriaus mirties... Vėliau jau tęsėme darbus su jumis ir galiausiai – natos mūsų rankose. O kaip gimė pati mintis parengti šias transkripcijas būtent aštuonioms rankoms?

– Mintis skatinti Lietuvos kompozitorius kurti naujus kūrinius ar rengti transkripcijas nebuvo nauja. Dar nuo 1961 m., mūsų dueto su žmona Liuda laikų, prasidėjo gana aktyvus bendradarbiavimas su kūrėjais. 1988 m. mano žmona mirė, tačiau aš negalėjau sustoti. Viskas buvo taip įsivažiavę ir ansamblio gyvavimas tapo tarsi mano gyvenimo tikslu. Aš pakviečiau kai kuriuos savo studentus groti keturiomis rankomis, vėliau – ir šešiomis bei aštuoniomis. Taip prasidėjo repertuaro paieškos. Žinoma, tokių kūrinių nėra labai daug, tad važiavome ir į užsienį, natų ieškojome Jungtinės Karalystės ir Vokietijos bibliotekose. Siekėme sukaupti repertuarą, kuris apimtų tiek senąją, tiek ir naująją muziką. Be to, manęs visada neapleido mintis, kad į repertuarą reikia įtraukti lietuvių autorių kūrinių.

Vieną dieną su kolegėmis nuėjome į teatrą, kur pamatėme Rimo Tumino režisuotą spektaklį pagal Grigorijaus Kanovičiaus romanus "Nusišypsok mums Viešpatie". Mus labai sužavėjo F.Latėno muzika, kad kilo mintis kreiptis į kompozitorių, jog jis ką nors parašytų ansambliui. F.Latėnas pažadėjo pagalvoti. Po kiek laiko susitikus įdavė man natas ir pasakė, kad štai kūrinys, kurio transkripciją galite pasidaryti pats: "Darykit ką norite." Tai buvo styginių kvarteto partitūra "Šviesiam atminimui". Aš nieko nelaukęs puoliau darbuotis. Man labai patiko tas kūrinys: jis išties gilus, jame daug dramatizmo, nostalgijos, mistikos, aistringų kulminacijų – ko tik nori! Tai ypatingas šedevras styginių kvartetui, tad ieškojau galimybių, kaip perteikti visas spalvas fortepijonui aštuonioms rankoms.

– Kompozitorius yra pasakęs, kad jam svarbu, jog jo muzika skambėtų, būtų atliekama ir reikalinga. Atlikėjai jo nuolat prašydavo kūrinių aranžuočių, transkripcijų. Tačiau šiuo atveju transkribavo ne F.Latėnas, o jūs pats, tad įdomu, koks buvo santykis su kompozitoriumi darbo proceso metu?

– Tarp mūsų tvyrojo visiška laisvė. Jis nieko nekoregavo, nesikišo. Kai jau išmokome kūrinį, paprašiau, kad jis paklausytų. Pasikvietėme į akademiją, mano klasėje pagrojome. Tiesa, aš padariau vieną kupiūrą ir kompozitorius pasiklausęs šiek tiek nustebo, bet pripažino tokią naują versiją. Vėliau jis klausė kūrinio net kelis kartus koncertuose, tačiau nieko nekoregavo, tiesiog viskam iš karto pritarė. Paskui aš paprašiau dar kūrinių ir jis man davė "Žydų kadrilį" – aranžuotę trimitui ir fortepijonui.

– Vis dėlto partitūros, iš kurių darėte transkripcijas, labai skyrėsi. Spėju, kad, pritaikant fortepijonui, kilo skirtingų uždavinių?

– Aišku, kvartetas diktuoja partijų paskirstymą ir aš stengiausi laikytis autoriaus teksto. Tačiau, pritaikant aštuonioms rankoms, teko paieškoti spalvų ir balsų pusiausvyros. Tiesa, Lietuvos muzikos informacijos centro išleistame leidinyje kupiūros nėra. Tai visa versija, kuri atitinka styginio kvarteto apimtį.

Kalbant apie "Žydų kadrilio" transkripciją – ieškojau, kaip parengti kūrinį, kad būtų įdomu groti keturiems pianistams, ką galėčiau pridėti nuo savęs. Procesas buvo dar kūrybiškesnis ir įdomesnis. Taip atsirado "mušamųjų" partija – beldimas ranka į fortepijono dangtį. Tie "mušamieji" Faustą nustebino, tačiau patiko.

– 2004 m. parengėte "Šviesiam atminimui", o 2006 m. – "Žydų kadrilio" transkripcijas. Ar iš karto kilo noras pasidalyti šiomis versijomis su kitais?

– Iš pradžių iniciatyva, kad kūriniai atsirastų ansamblio repertuare, buvo mano, o vėliau F.Latėnui kilo noras kūrinius išleisti. Jis pradėjo klausinėti: "Kodėl jūs neišleidžiate šių transkripcijų? Gal jūs slepiate jas, nenorite duoti kitiems?" O aš atsakiau, kad nieko panašaus, tiesiog, norint jas parengti, reikia daug darbo – redaguoti, tvarkyti. Galiausiai mes netikėtai susitikome prekybos centre, smagiai pasikalbėjome ir jis vėl paklausė: "Na kaip, ar leidžiame?" Turbūt jam tai buvo labai svarbu ir šis atkaklus noras mane paskatino imtis veiksmų. Taip atsirado kompiuteriu surinktos natos, kurias Faustas peržiūrėjo ir patvirtino, kad viskas gerai. Vėliau jis išvažiavo į Maskvą, bet, deja, jam grįžus, mes daugiau nesusitikome. Kompozitorius netikėtai mirė. Viskas pakibo, tačiau jaučiuosi dėkingas, kad jis spėjo susitarti su Lietuvos muzikos informacijos centru dėl leidybos. Kartu šie kūriniai – padėka kompozitoriui už jo dėmesį mano fortepijoniniam kvartetui.

– Dabar nukrypkime į ansamblinio muzikavimo temą. Man smalsu, kaip atsiranda noras groti drauge su kitais? Pamenu, dar studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mačiau, kad tarp fortepijono specialybės studentų tvyro be galo didelė konkurencija. Visi siekė įrodyti savo unikalumą, nepriekaištingą techniką, gebėjimą soliniu muzikavimu užpildyti koncertinę salę. Tad ar neturi pasikeisti pianisto vidinė pozicija norint muzikuoti drauge su dar trimis kolegomis?

Noras būti solistu yra geras, tačiau ne visada realus, kartais gal šiek tiek skausmingas, nes jie nori būti išskirtiniai, vieni, o ne visada tai galima įgyvendinti.

– Žinoma, daugelio pianistų svajonė dar nuo vaikystės – būti solistu, groti scenoje, rengti koncertus, gastroliuoti ir t.t. Mano atveju buvo viskas taip pat, tačiau kai baigiau tuometę Lietuvos valstybinę konservatoriją, pradėjau dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertmeisteriu. Per ketverius metus įvaldžiau operinį repertuarą ir, bendraudamas su dirigentais bei kitais kolegomis, giliau supratau ansamblinio muzikavimo prasmę. Vėliau, kai su žmona sukūrėme duetą, mums norėjosi tiesiog koncertuoti. Manau, kad noras būti solistu yra geras, tačiau ne visada realus, kartais gal šiek tiek skausmingas, nes jie nori būti išskirtiniai, vieni, o ne visada tai galima įgyvendinti.

Savo kūrybiniame kelyje mes labai daug kovojome, kad ansamblinis muzikavimas būtų pripažintas ne mažiau vertingu už solinį. 1997 m. inicijavau fortepijoninių ansamblių tarptautinį konkursą Kaune, į kurį atvažiuodavo labai rimtų atlikėjų ir žiuri narių.

– Tikiu, kad, muzikuodamas kartu su žmona, lengvai rasdavote bendrą kalbą, bet kai prie fortepijono susėsdavote keturiese, tikriausiai prasidėdavo pasiskirstymas vaidmenimis?

– Visada sakiau, kad ansamblio nariai, nesvarbu, ar tai kvartetas, duetas ar trio, yra lygiaverčiai. Ir nors buvau transkripcijų autorius, repertuaro iniciatorius, dažniausiai rinkdavausi groti antrą ar ketvirtą partijas.

Visi nariai buvo iniciatyvūs, puikiai jautė ansamblį. Grodami kartu, didelį dėmesį skyrėme savotiškam vaidmenų pasiskirstymui, laisvei, gestui, kūno ir rankų pulsavimui, vienas kito pajautimui, judėjimui, artistiškumui.

– Ar sėkmingai prigijo šie du F.Latėno kūriniai, ar dažnai juos atlikdavote koncertuose?

– Šiuos kūrinius atlikome tikrai dažnai, grojome visoje Lietuvoje – tiek koncertų salėse, tiek mokyklose, vėliau važiavome į užsienį – Vokietiją, Jungtinę Karalystę. Visur jie sulaukdavo susidomėjimo. Apie tai pasakodavau ir F.Latėnui.

– Džiugu girdėti, kad jūsų kvartetas taip plačiai skleidė kompozitoriaus muziką. Įdomu, ar šie kūriniai labai sudėtingi ir juos gali atlikti tik profesionalai, ar gali mėginti groti ir studentai?

– Transkripcija "Šviesiam atminimui" – ganėtinai sudėtinga. Kūrinyje vyraujanti dažna tempų kaita reikalauja greitos orientacijos. "Žydų kadrilyje" yra daug emocinės įvairovės, savotiško humoro ir tragizmo. Jis labai šarmingas. Vis dėlto manau, kad abu jie visiškai įkandami studentams ar net vyresniųjų klasių muzikos moksleiviams.