Pasirinkus auginti namuose dvejus metus skiriama 70 procentų pirmaisiais ir 40 procentų antraisiais motinystės „atostogų“ metais.
Logiška, kad per dvejus metus prižiūrint vaikelį, gaunama daugiau nei 100 procentų metinio atlyginimo – juk šie pinigai gaunami per dvejus metus. Anksčiau galiojo, bet buvo panaikinta dar palankesnė išmokų tvarka. Gaila, kad Lietuvoje neleidžiama papildomai užsidirbti gaunant motinystės išmokas. Bet reikia pripažinti, kad finansinės paskatos likti su vaiku namuose iki šiol buvo.
Dabar TS-LKD siūlo naują motinystės „atostogų“ finansavimo tvarką, pagal kurią iki 18 mėn. auginant vaiką namuose būtų išmokama 60 procentų atlygio, o nusprendus auginti vaiką dvejus metus – pirmaisiais metais išmoka siektų 45 procentus, o antraisiais 25 procentus atlygio. Iš viso 70 procentų buvusių metinių pajamų, tačiau per dvejus metus. Kol kas pritarta šiuos apkartymus įvesti nuo šių metų rugpjūčio 1 dienos.
TS-LDK pasiūlymas taupyti šeimų, auginančių kūdikius, sąskaita, yra ne tik finansinės padėties bloginimas, taigi nusikaltimas tragiškai Lietuvos demografijai. Dengiantis nedarbo mažinimu, darbo rinkos išlaikymu skatinant kuo greičiau į ją grįžti kūdikius auginančias mamas, taip paminamos pačių mažiausių mūsų šalies piliečių teisės.
Prisimenu, mama pasakojo apie gūdžius tarybinės santvarkos metus. Moteris galėjo žindyti vos 3 mėnesius, po to eidavo į darbą. Gerai, kas mama dirbo netoli – žindyti grįždavo per pietų pertrauką. Kūdikius prižiūrėdavo nedirbančios senutės, invalidumą gaunančios moterys. Tų priežiūros istorijų klausydavau kaip siaubo pasakų. Tokia tvarka buvo itin žalinga vaikų raidai.
TS-LDK pasiūlymas taupyti šeimų, auginančių kūdikius, sąskaita, yra ne tik finansinės padėties bloginimas, taigi nusikaltimas tragiškai Lietuvos demografijai.
Visos pasaulinės psichologijos teorijos išskiria ankstyvąją raidą kaip patį esmingiausią laikotarpį, formuojantis žmogaus asmenybei ir psichikai. Per itin trumpą laiką kūdikio smegenys priima milžinišką kiekį informacijos, suformuoja būtinus asmenybės funkcionavimui ryšius. 6 ir 12 mėnesių .kūdikiai savo psichine ir net fizine raida skiriasi labiau negu 14 ir 18 metų vaikai. Manoma, kad esminis žmogaus formavimosi etapas su kūdikyste ir pasibaigia. Posakis „lenk medį, kol jaunas“ visa savo esme jau yra pavėluotas – kamieno bruožai susiformuoja iki tol, kol tėvai ir visuomenė pradeda aktyvų auklėjimo procesą.
Labai svarbu, kad mama, būdama su vaiku, atspindėtų jam emocijas, o per jas – aplinką. Mažas vaikas nemato šio pasaulio taip, kaip jį matome mes. Kaip reaguoti į vieną ar kitą įvykį, emociją, skausmą – jis mokosi tik iš geriausiai jį suprantančio žmogaus – mamos. Kūdikiai kviečia guguodami, aktyviai seka žvilgsnį, mimikas, bandydami atpažinti pasaulį mamos veide. Vieno tyrimo metu stebėta, kaip 3 mėn. kūdikiai reaguoja į amimišką depresiškos mamos veidą – jie sukrunta, bando prisišaukti garsu, aktyviai seka ir stebi, bandydami išgauti kokią nors mamos reakciją. Bando dar ir dar...Galop iniciatyva slopsta, mamai priėjus mažyliai prityla, suka akis į šoną. Nieko nebesitikėdami, nusiminę, praradę viltį, o neretai ir impulsą tyrinėti, paprastą gyvenimo džiaugsmą. Nepasitikėjimas sukelia nesaugumo jausmą – juk mažam nebėra į ką remtis (Maria Legerstee and Jean Varghese. 2003).
Tyrimai, atlikti Lietuvoje su Kauno medicininių universitetinių klinikų akušerinio skyriaus gimdyvėmis, rodo, kad 40 procentų moterų būdingas didesnis depresiškumas pogimdyminiame laikotarpyje. Ar ginimu darban valdantieji mano paslėpti šias mamų psichologines problemas, atsirandančias priimant savo naująjį – mamos vaidmenį? Neabejotinai, tai problemas tik padidina. Rūpestis dėl darbo ir kartu kaltės jausmas dėl palikto svetimiems mažylio sukuria tokį vidinį moters konfliktą, kad pogimdyminė depresija „sužydės“ daug labiau nei galėtų namuose.
Ar ginimu darban valdantieji mano paslėpti šias mamų psichologines problemas, atsirandančias priimant savo naująjį – mamos vaidmenį?
Ankstyvas mažylio vedimas į darželį, t. y. atidavimas institucijoms, turbūt patenkins privačių darželių kūrimosi ambicijas, bet tikrai atims iš mažylio saugumą ir pasitikėjimo aplinka jausmą. Daugybė tyrimų rodo, koks svarbus yra mažam vaikui emocinis motinos buvimas šalia. Visiškai klaidingas ir dar aštuntame dešimtmetyje tyrėjų paneigtas mitas, kad mažylis prisiriša prie bet ko, kas jį maitina ir prižiūri.
Britų psichologas J. Bowlby, prieraišumo teorijos kūrėjas, teigia, jog būtent kūdikystės santykių pagrindu susiformuoja artumo ieškojimo ir jo išreiškimo kitam žmogui elgesio modeliai, įtakojantys visą likusį gyvenimą. Nuo motinos atskirtų vaikų tyrimai rodo, kad viena iš svarbiausių motiniškos meilės netekimo pasekmių yra nesaugaus prieraišumo susiformavimas. Vaikai nori turėti artimus santykius su kitais žmonėmis, tačiau kartu ir bijo galimo santykių nutrūkimo.
Per ankstyvas atsiskyrimas nuo mamos skatina prieštaringų reakcijų formavimąsi, tai yra nesaugų prisirišimą arba agresyvų savarankiškumą, o kartais ir jų derinį (Bowlby J., 1973). Dažnai sutrikus saugiam prieraišumui, vaikas, o paskui ir suaugęs saugus pasijaučia prisirišęs tik prie materialių dalykų, asocialių santykių, visokio fetišo, nes pasitikėti žmogumi jau nesaugu. Pasitikėti reiškia jaustis saugiai.
Psichoanalitikai sako, kad siekdamas kompensuoti vaikystėje patirtą trūkumą, žmogus labiau links rinktis socialiai nepriimtinus poreikių patenkinimo būdus. Pavyzdžiui, vogdamas vaikas nesąmoningai ieško kažko daugiau negu daiktų ar pinigų, – jis ieško prarastos tėvų meilės (Valickas G., 1997). Gal tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl šiuolaikiniame pasaulyje įsivyravo tokia „meilė“ materialumui, hedonizmo išaukštinimas bei grubumo normalizavimas.
„Mama – vaikas“ iki 3 metų yra viena sistema, o ne dviejų žmonių suma. Būtent šiuo metu vyksta psichologinis, emocinis žmogiuko atsiskyrimas nuo mamos, bet jis vyksta švelniai, palengva, protingai vadovaujant mamai. Ir tam, kad tas atsiskyrimas būtų saugus, kad užaugęs žmogus pasitikėtų savimi ir pasauliu, o ne jo bijotų – šalia turi būti mama, vienas žmogus. Vienas, pagrindinis, o ne penki ir dar kintantys.
Vaiko iki vienerių metų atmintis funkcionuoja taip, kad jeigu mama dingsta – jam jos jau nebėra. Amžiams. Jis tai suvokia būtent taip. Patiria didžiulį nusivylimą, išdavystę ir palikimo jausmą. Tik maždaug 2-3 metų mažylis supranta, kad objektas, kurio jis nebemato, vis tiek egzistuoja kažkur, jis neišnyko. Darželyje jis tikisi ir laukia, kol ji sugrįš. Tad ne iš piršto laužta ankstyviausia rekomenduotina darželio lankymo pradžia – 3 metai. Su įsitvirtinančiu savuoju AŠ tokio amžiaus vaikui daug lengviau adaptuotis.
Peršasi išvada, kad tokia sveika visuomenė valdantiesiems visiškai nenaudinga ir nesvarbi. Nesaugų, nepasitikintį, išsigandusį valdyti lengviau. Sovietinis prievartinis naujagimių atskyrimo nuo mamų gimdymo namuose tikslas galėjo būti būtent toks. Paklusnumui masės buvo ruošiamos jau nuo gimimo.
Todėl valdančiųjų siekis kuo greičiau grąžinti mamas į darbo rinką ir tam „paskatinti“ mažinamos motinystės išmokos (pinigų juk netrūksta, kitur išlaidos tik didinamos), yra ne tik šeimų apiplėšimas. Tai sunkiai išmatuojama itin ilgalaikė žala Lietuvos visuomenės raidai ir konkrečių žmonių gyvenimams. TS-LKD stumiamas įstatymo projektas tyliai įsėlins į ateities žmogaus asmenybės struktūras ir tikrai įvarys pleištą tarp Lietuvoje ir taip stipriai aptrupintų šeimos santykių.
