Pasauliui vakar šventus Valentino dieną, ir įsimylėjėliams, sveikinusiems vieniems kitus, iš užmaršties atgijo nelaiminga poeto ir kunigo Antano Vienažindžio meilės istorija.

Svajingas aukštaitis dar kunigų seminarijoje pamilo ūkininkų iš gretimo Jaskoniškio kaimo 17-metę dukrą Rožę Stauskaitę. Meilės romantiką skausmu ir kančia pavertė 1863-iaisiais Lietuvoje kilęs sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią.

Įvykiuose aktyviai dalyvavę Stauskai buvo ištremti į Rusijos gilumą, į Samaros guberniją.

Tai aptemdė A.Vienažindžio gyvenimą ir visą jo kunigavimą. Nelaiminga meilė dar labiau pažadino jau ir taip meno kūrybon palinkusią jauno šventiko sielą.

Poeto jausmai Rožei tapo didelės meilės ir gilaus sielvarto paminklu, virtusiu eilėmis poezijoje. Ne tik Lietuvos, bet gal ir pasaulio literatūroje nėra daug tokių poetų, kurie taip stipriai ir įspūdingai būtų išreiškę meilės skausmą.

Kūryba A.Vienažindžiui suteikė pirmojo meilės dainiaus titulą lietuvių literatūroje.

O kaip susiklostė tolesnis R.Stauskaitės gyvenimas, ar ji sielvartavo dėl Lietuvoje palikto vaikino?

1863-iųjų gruodžio 4 d. iš namų išvaryta Justino Stausko našlė Karolina su keturiais vaikais – 22 m. Petru, 18 m. Norbertu, 17 m. Rože ir 16 m. Jonu ėjo pėsčiomis į Daugpilio kalėjimą. Vėliau kartu su kitais sukilėliais nublokšta į Samaros gubernijos kaimą Tolovką. Atsigavusi po kelionės kančių, Stauskų šeima sėjo, sodino, rentė trobas. Prasigyveno.

Rožė netrukus ištekėjo už lenko tremtinio bajoro Paškevičiaus. Kai baigėsi tremties laikas, pora išvyko gyventi į Varšuvą pas vyro tėvus.

A.Vienažindys 1892 m. buvo atvažiavęs gydytis į Lenkijos sostinę. Viename susitikimų poetas išvydo savo jaunystės meilę Rožę. Ji savo draugo nepažino, o jis jai neprisistatė. Nenorėjo, nes buvo labai ligotas, senas, neišvaizdus. Poetas tik iš tolo į ją žvelgė. Ką tuo metu jautė jo širdis, nesunku suprasti.

Sugrįžęs į Laižuvą, A.Vienažindys po kelių mėnesių atgulė amžinam poilsiui.