Kalbininkas, baltistas, kalbotyros, leksikologijos ir leksikografijos darbų autorius K.Būga (gimė 1879 lapkričio 6 d. Pažiegėje, Dusetų vlsč., Zarasų apskr., mirė 1924 gruodžio 2 d. Karaliaučiuje, palaidotas Kaune) daugiausia dirbo leksikologijos ir leksikografijos srityje, rengė Lietuvių kalbos žodyną, tačiau dėl ankstyvos mirties jo išėjo tik du sąsiuviniai (pirmas sąs. 1924 ir antras 1925 m., jau po mirties).

K.Būgos "Lietuvių kalbos žodynas" turėjo būti labai išsamus, apimantis akcentologiją, etimologiją, žodžių kilmės tyrinėjimus. Jo darbo perėmėjai dalies duomenų įtraukimo į žodyną atsisakė. P.Skardžius apie tai, kaip ir kas galėtų tęsti K.Būgos pradėtąjį darbą, rašė: "Kol K.Būga buvo gyvas, daugelis iš mūsų mažai tekreipė dėmesio į jo darbštumą, į tai, ką jis vienas galėdavo padaryti. Bet kai jis numirė, tuoj ėmėme kalbėti apie jo didžius darbus: apie 15–17 pūdų surinktąją žodyno medžiagą, apie jo didžiulį atsidavimą kalbos mokslui ir t.t. Jam atminti vienas jau siūlo kurti Aisčių institutą, kitas pataria steigti būgininkų būrelį, trečias sako, kad surinkus daugiau medžiagos, reikia netrukus pradėti toliau leisti jo žodynus ir t.t. Trumpai tariant, dabar mes jau pradedame suprasti, kad netekome tokio žmogaus, kurio niekas negali pavaduoti. Bet vis dėlto, kad ir suprasdami tai, mes dar nemokame ir negalime kaip reikiant orientuotis mūsų kalbos mokslų dalykuose: viena, mes dar neturime K.Būgai pavaduoti reikiamų specialistų; antra, daugelis iš mūsų palyginti labai abejingai žiūri į kalbos mokslo dalykus, o trečia, vienas kitas įtakingesnis individas net iš tikrųjų yra pasiryžęs sukliudyti K.Būgos varytąjį kalbos mokslo darbą ir proponuoja kokį nors konkretesnį, praktingesnį darbą dirbti (K.Būgos "Lietuvių kalbos žodyno" vietoje pataria leisti vien praktinį rašomosios kalbos žodyną ir t.t.). Ar tatai yra geras, ar peiktinas dalykas, aš nesiimu spręsti. Bet čia dabar tik viena noriu pasakyti: šiaip ar taip mes galvosime, bet K.Būgos dirbtas kalbos mokslo darbas turės būti toliau varomas, jei ne šiandien, tai rytoj, poryt, po metų, kitų arba dar po geresnio laiko. Mes šalia kalbos praktikos (rašomosios kalbos) būtinai dar turėsime ir kalbos teorijos mokslo darbą varyti, nes teorija yra glaudžiai susijusi su praktika, aiškiau sakant, teorija turi tiesioginės ir nuolatinės įtakos mūsų praktikos darbui." (Kas gi iš tikrųjų darytina / Pr. Skardžius // Lietuva.-1925, vas. 12 (Nr. 35), p. 2).

****

Vienas žymiausių kalbininkų praktikų, dabartinės mūsų bendrinės kalbos kūrėjas J.Jablonskis (1860 12 30 Kubilių k., netoli Kudirkos Naumiesčio, – 1930 02 23 Kaune) nepaisydamas prastos sveikatos vadovavo lietuvių kalbos mokytojų kursams Kaune, o įkūrus Lietuvos universitetą buvo išrinktas jo Humanitarinių mokslų fakulteto ordinariniu profesoriumi, nuo 1922 03 14 – garbės profesoriumi.

Kiek sąlygos leido, skaitė studentams lietuvių kalbos paskaitas (iš universiteto pasitraukė 1926 m.). Šalia darbo su studentais rašė vadovėlius, vertė pats (išvertė keturias Samuelio Smileso knygas, George Sand "Baisųjį milžiną", Ezopo ir I.Krylovo pasakėčias) ir taisė kitų vertimų kalbą, dalyvavo terminologijos ir rašybos komisijose, rašė kalbos dalykų straipsnius. Paskelbė apie 150 straipsnių kalbos praktikos klausimais, dėl kai kurių jų net buvo kilusi polemika, pvz., 1928 m. dėl S.Dabušio naujadarų ir dzūkybių. Savo pirmosiose gramatikose dar nebuvo nuoseklus dėl lietuvių kalbos rašybos, terminų, bet siekė, kad gramatikoje būtų įtvirtinta lietuvių bendrinė kalba pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) tarmės pagrindu. J.Jablonskio "Lietuvių kalbos gramatikos" 1919 ir 1922 m. leidimai turėjo didelę įtaką lietuvių kalbos rašybai ir skyrybai nusistovėti jos pagrindu. J.Jablonskis taip pat rūpinosi, kad jo lietuvių gramatika būtų tinkamai taikoma mokyklose, tuo reikalu net išleido knygelę "Gramatika ir mokykla" (Šiauliai, 1921). J.Jablonskiui mirus buvo įsteigtas jo fondas, kurio tikslas buvo remti lietuvių kalbos mokslą, tiek suteikiant studentams stipendijas bei vienkartines pašalpas, tiek remiant lietuvių kalbos mokslo darbų leidimą. Vienas fondo sumanytojų buvo kalbininkas Juozas Balčikonis, parengęs ir J.Jablonskio raštų penkis tomus (Kaunas, 1932–1936). Prisimindamas savo mokytojo nuopelnus lietuvių kalbos praktikai J.Balčikonis rašė:

[...] Jablonskis priartino raštų kalbą prie gyvos kalbos. Seniai yra žinomas ir visų pripažintas teisingas principas – rašyk kaip kalbi ir kalbėk kaip rašai, bet praktikoj pasirodo ne toks lengvas daiktas. Daug kas rašydamas nori vaduotis tuo principu, bet tas toli gražu ne visiems pavyksta, nes mes rašydami turim prieš akis paprastai kitų raštų kalbą. Čia reikalingas tam tikras pastabus ir kritiškas protas, kad galėtum eiti eiti tuo keliu neklupdamas. Jablonskis kaip tik turėjo tokį talentą. Jis pirmas pramynė tą kelią ir ant jo pastatė kitus. Vadinas, jis davė teisingą metodą tolimesniam kalbos mokslui. Tas mūsų kalbos istorijoj niekados nebus užmiršta. (Jablonskio nuopelnai / J.Balčikonis // Vairas. –1930, bal. (Nr. 4), p. 6). Ne vieną stebino ir J.Jablonskio geležinė valia, leidusi jam daug nuveikti, nugalint fizinę negalią:

[...] Tolimas politikai, didelis teisybės mylėtojas, nenuilstamas kultūros ir gimtosios kalbos darbuotojas, nenutraukia darbo iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų. Jau nebegalėdamas valdyti rankų ir pats rašyti, jis spiečia apie save jaunuomenę, kuri jam padėtų, kuri iš jo žodžių parašytų, kas jo viešai per spaudą norėta pasakyti. Geležinė valia vertė jį dirbti ir dirbti, pamirštant save ir savo ligą ir fizišką bejėgiškumą. [...] (A.a. Jonas Jablonskis // Naujas žodis.-1930, kov. 1 (Nr. 4), p. 84).

A.Salys organizavo tarmių tyrimus bei parengė jų metodiką, o 1933 m. tęstiniame leidinyje "Archivum Philologicum" pirmą kartą paskelbė tarmių žemėlapį. Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo eksperimentinės fonetikos tyrimus ir 1930 m. VDU įkūrė fonetikos laboratoriją, taip pat organizavo asmenvardžių ir vietovardžių rinkimą bei paskelbė šios srities darbų, prisidėjo prie 1939 m. atgauto Vilniaus krašto vietovardžių ir pavardžių atlietuvinimo. Parašė straipsnių lietuvių kalbos kultūros, terminologijos temomis bei buvo Valstybės Tarybos patarėju terminologijos klausimais. Kai kurie jo pasiūlyti žodžiai, pavyzdžiui, bendrinė kalba, požiūris, rankinukas, senatis, staigmena, vartojami ir šiandien. Aktyviai dirbo ir rašybos komisijoje bei su Pranu Skardžiumi paskelbė šios komisijos parengtą rašybos reformos projektą "Lietuvių kalbos rašybos pagrindai" (Kaunas, 1935 m.). Įgyvendinant šią reformą bei keliant lietuvių kalbos kultūrą svarbus vaidmuo teko 1933 m. įsteigtam žurnalui "Gimtoji kalba". Tarp jo steigėjų ir redaktorių, Sofijos Čiurlionienės kalbos šeštadienių dalyvių, buvo ir A.Salys. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenės autorinktinėje Šančiuose A.Salys parengė ir atrodytų tolimą nuo kalbos darbų knygą. Iš vokiškų ir rusiškų knygų išverstus tekstus jis sudėjo į knygą "Automobilio ekonomija: pastabos teorijai ir praktikai" (Kaunas, 1932 m.). Su šia knyga A.Saliui teko padirbėti ir kaip kalbininkui, kuriant automobilizmo terminologiją, kurios iki tol nebuvo.

Iš paskutinio pokalbio su A.Saliu apie jo naujadarus (Pokalbis su prof. Antanu Saliu / [kalbėjosi Kostas Ostrauskas] // Aidai.-1974, Nr. 2, p. 76.).

Posėdžiaujant man tas "užsisenėjimas" nepatiko ir pasiūliau tą "davnastį" vadinti "senatim" – "senatis".

– Esate žinomas kaip tikrai geras naujadarų kūrėjas. Paprastai galvojama, kad žodis yra gimęs maždaug Adomo ir Ievos laikais. O iš tikrųjų nemaža žodžių kažkieno neseniai sukurta. Jūs, profesoriau, kaip tik esate sukūręs daug gerų ir prigijusių naujadarų. Būtų įdomu apie tai išgirsti.

– Taip, man teko prie to prisidėti. Nesigirdamas galėčiau pasakyti, kad šiuo atžvilgiu, kurti naujadarus man kartais sekasi. Pvz., Valstybės Taryboje reikėjo žodžio nusakyti sąvokai, kuri rusiškai yra vadinama "davnost". Sakydavo "užsisenėjimas". Posėdžiaujant man tas "užsisenėjimas" nepatiko ir pasiūliau tą "davnastį" vadinti "senatimi" – "senatis". Žodis prigijo, įstatymuos buvo įtrauktas, o dabar jis yra įdėtas ir į vienatomį Dabartinės lietuvių kalbos žodyną, kuris buvo išleistas Vilniuje. [...]

– Šiandien turbūt jokia moteris neišsiverčia be "rankinuko". Ar anksčiau toks žodis tikrai buvo?

– "Rankinuko" istorija irgi labai keista. Atsimenu, kartą parvažiavau į namus ir parsivežiau nedidelį lagaminiuką viena ranka. Mama pamatė, žiūri: "Ale, gražų rankinuką parsivežei, labai patogus." S.Čiurlionienės šeštadieniuos ateina Kamantauskas ir sako: "Kaipgi lietuviškai "ridikiulį" vadinsime?" Sakau: "Vyrai, imkime ir pritaikykime tą "rankinuką", kurį aš girdėjau iš savo motinos." Taip Kamantauskas šitą terminą įtraukė į savo knygelę "Kalbėkim lietuviškai". Jis prigijo ir atrodo, kad jis yra nuo amžių. Ne aš jį sukūriau, bet mano motina. Mes pakeitėme reikšmę. [...]

Kalbininko Prano Skardžiaus (1899 03 26 Subačiuje – 1975 12 18 Hot Springse. Arkanzaso valst., JAV) pagrindinės tyrinėjimo kryptys buvo leksikologija, žodžių daryba, kalbos kultūra.

Universitete užsimezgė jo draugiški santykiai su J.Jablonskiu, buvo jo sekretoriumi, dar buvo vadinamas "antruoju Jablonskiu", t.y. jo įpėdiniu. Po Kazio Būgos mirties, trumpam sustojus kalbotyrinėms studijoms Lietuvos universitete, tęsė mokslus Leipcigo universitete, kur 1925–1929 m. studijavo baltistiką, slavistiką ir lyginamąją kalbotyrą. Švietimo ministerijos stipendiją studijuoti Leipcigo universitete jam ir Antanui Saliui išrūpino Jonas Jablonskis, parašęs rekomendacinį laišką Švietimo ministrui Kazimierui Jokantui. 1929 m. Leipcigo universitete apsigynė filosofijos daktaro disertaciją tema "Slavų skoliniai senojoje lietuvių kalboje". 1933 m. parašė habilitacinį darbą "Daukšos akcentologija", kuris kaip knyga išleistas 1935 m. 1936 m. pasirodė jo darbas "Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas". Tai buvo reikšmingiausi jo darbai lietuvių bendrinės kalbos kilmei ir raidai tyrinėti. Prisidėjo prie akademinio "Lietuvių kalbos žodyno" rengimo. Siekė būti šio žodyno redaktoriumi, bet, pasak kalbininko Aldono Pupkio, dėl Prezidento Antano Smetonos ir P.Skardžių globojusio Vinco Krėvės-Mickevičiaus priešpriešos, "Lietuvių kalbos žodyno redaktoriumi" paskirtas J.Balčikonis. (Pranas Skardžius ir didysis lietuvių kalbos žodynas / Aldonas Pupkis // Acta Linquistica Lithuanica.–Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2012, t. 47, p. 101–129).

Kalbininkas Petras Jonikas, išskyręs tris svarbiausias P.Skardžiaus mokslinio darbo sritis, apie vieną jų rašė: "Trečia Pr.Skardžiaus mokslinio darbo sritis – slaviškieji mūsų kalbos skoliniai. Šių skolinių lietuvių kalboje yra gausiau negu skolinių iš kitų kalbų, ir ne vienu požiūriu buvo svarbu imtis jų tyrinėjimo, ypač kad to dalyko nuodugnaus, patenkinamo nagrinėjimo nebuvo. (...) Todėl Pr.Skardžius savo disertaciniam darbui pasirinko mūsų kalbos slaviškųjų skolinių sritį, ją susiaurindamas senoviniais (XVI–XVII a.) lietuviškaisiais raštais (Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen – Tauta ir žodis VII, 1931 ir atskirai). Jis čia pateikė gudiškųjų ir lenkiškųjų (retkarčiais ir kitų slavų kalbų) lietuvių kalbos skolinių žodyną, duodamas atskirų skolinių reikšmės apibrėžimus, jiems pavaizduoti pateikdamas po vieną antrą sakinį bei žodžių grupę iš senųjų mūsų tekstų ir slaviškąją skolinio formą. Taip pat nurodomi ir svarbesnieji skolinių perdirbiniai lietuvių kalboj." (Ties plačiu lituanistikos baru: prof. Pr. Skardžiaus 70 metų amžiaus sukaktuvėse / Petras Jonikas // Aidai.–1969, kov. (Nr. 3), p. 108).

Kalbininkas Jonas Jablonskis yra pasakęs "Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti." Uolieji anglų kaip tarptautinės bendravimo kalbos garbintojai žymiam kalbininkui paprieštarautų, kad užsienio kalbų mokėjimas – tai mūsų integracijos į pasaulinius procesus būtina sąlyga. Tačiau ta integracija bus nieko verta, jei ji bus vykdoma aukojant gimtąją kalbą.

Visais laikais kalbininkai suprato, kad tokia intervencija pavojingiausia valstybei, jos identitetui. Kalba yra valstybės pamatas, o kalbininkai rūpinasi, kad tas pamatas būtų tvirtas ir gerai prižiūrėtas. Tačiau pastačius gražų valstybės rūmą kuklūs kalbos puoselėtojai dažnai būna pamirštami bei nepakankamai įvertinami, o jų pastangos apginti kalbą nuo svetimybių įtakos kartais panašėja į kovą su vėjo malūnais.

Laikinosios sostinės žymiausių kalbininkų pastangos nenuėjo veltui. Jie padėjo jaunos Lietuvos valstybės kalbos pamatus, buvo lietuvių kalbos teorijos ir praktikos pirmeiviai ir savo darbais išsikovojo net tarptautinį pripažinimą. Nors materialiai jie buvo nepakankamai skatinami, kartais net jautėsi nesuprasti, bet savo gyvenimu ir darbu įrodė, kad dažnai puikių rezultatų galima pasiekti ir minimaliomis sąlygomis. Ir dabar, minint atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, būtina prisiminti tuos gerai žinomus ir mažiau girdėtus laikinosios sostinės lietuvių kalbos puoselėtojus.

Kalbininkas prof. Juozas Balčikonis (1885 03 24 Ėriškiuose, Ramygalos vlsč, Panevėžio apskr. – 1969 02 05 Vilniuje, palaidotas Ėriškiuose) daugiausia nusipelnė lietuvių leksikografijos srityje, buvo lietuvių kalbos žodyno vyr. redaktoriumi (1930–1952). Šio žodyno redakcija 1932–1940 m. buvo Maironio pasistatytame name Aleksote, dabartinis adresas Amerikos lietuvių g. 9, kur gyveno ir pats kalbininkas. Pirmasis jo redaguoto "Lietuvių kalbos žodyno" tomas pasirodė 1941 m., antrasis – 1947 m., o iš trečiojo tomo redakcijos J.Balčikonis jau buvo pašalintas. Kalbininkas Pranas Skardžius apie J.Balčikonio redaguotojo žodyno rengimo peripetijas straipsniuose "Gimtosios kalbos" ir "Aidų" žurnaluose rašė:

[...] J.Balčikonio redaguotasis žodynas iš esmės skiriasi nuo K.Būgos pradėtojo žodyno: K.Būga buvo pasiryžęs į savo žodyną sudėti visa, ką tik jis žinojo ir turėjo surinkęs – akcentologiją, žodžių istoriją, geografiją, etimologijas ir kt., ir surinktąją medžiagą spausdino daugiausia įvairių šaltinių rašyba bei paaiškinimais, o J.Balčikonio žodynas yra vien tik aiškinamasis, be jokių kalbotyrinių išvedžiojimų. Paprastai duodami tiek lietuviški žodžiai, tiek plačiau žinomi skoliniai, išskyrus tarptautinius, tik iš knygų pažįstamus žodžius. Daugiau vertindamas šių dienų kalbą, jis daugiau vietos duoda ir gyvosios žmonių bei vėlyvesnių raštų kalbos žodžiams ir lytims, o senesnių šaltinių žodžius ir ypatingai jų lytis kiek mažiau paliečia ir paprastai deda tolesnėje, paskutinėje vietoje. Naujadarų ir skolinių kilmę nurodo tik santrumpomis, nors ne visai nuosekliai ir teisingai. [...] (Juozas Balčikonis / Pr. Skardžius // Gimtoji kalba.-1960, Nr. 2, p. 25).

[...] Didįjį lietuvių kalbos žodyną, kaip žinome, pradėjo ruošti K.Būga, bet staiga 1924 m. miręs, jis tesuspėjo spaudai paruošti tik mažą jo dalį – platoką įvadą ir raidę A iki žodžio "anga". Likusioji žodyno medžiaga, niekieno neliečiama, universiteto palėpėj išgulėjo ligi 1930 m. pabaigos, kada Švietimo Ministerija J.Balčikoniui pavedė suorganizuoti naują šio žodyno redakciją. Ir jis tuojau tą darbą pradėjo : sudarė redakcinį žodyno kolektyvą, redakcijos sekretoriumi pasikvietė savo buvusį mokinį kupiškėną Napalį Grigą, baigusį Panevėžio mokytojų seminariją, sutelkė gausų būrį žodžių rinkėjų iš įvairių Lietuvos vietų ir per pirmą dešimtmetį K.Būgos žodyninį palikimą (613553 lapelius) keleriopai padidino (ligi 2 milijonų kortelių). [...] (J.Balčikonio netekus / Pr. Skardžius // Aidai.-1969, bal. (Nr. 4), p. 153-154).

Žurnalisto darbas matuojamas ne vien parašytais straipsniais ar redaguotais leidiniais. Šioje srityje ypač vertinama principingumas, profesionalumas, patikimumas, asmenybės žavesys, darbu susikurtas žurnalisto autoritetas ir populiarumas visuomenėje. Sugebėjimas parašyti daug gerų straipsnių yra prielaida, kad asmuo gali tapti geru žurnalistu, bet žurnalistikos olimpą pasiekia tik tie, kurie tą sugebėjimą realizuoja patraukdami visuomenės dėmesį ir pasiekdami tuos tikslus, dėl kurių rašo.

Laikinosios sostinės žurnalistika, gimusi kaip entuziastingų ir gabių žurnalistų mėgėjų veiklos produktas, ilgainiui išaugo į profesionalią žurnalistiką, toliau vystomą žurnalistų profesionalų. Prie šios raidos daug prisidėjo tiek čia paminėtieji šimtmečio herojai, tiek daugybė kitų, po kruopelytę formavusių laikinosios sostinės žurnalistikos veidą.

Kiekvienas besidomintysis tarpukario žurnalistika galėtų sudaryti savo iškilių asmenybių dešimtuką ir jis tikriausiai skirtųsi nuo pristatomo parodoje. Nepretenduodami į žurnalistų veiklos vertintojus galime paliudyti kiekvieno pristatyto herojaus išskirtinumą laikinosios sostinės žurnalistikos padangėje.

***

Vytautas Bičiūnas (1893–1942, sušaudytas Sosvos lageryje, Rusija) buvo krikščionių demokratų spaudos pirmeivis ir ypač daug rašantis žurnalistas, teatro ir literatūros kritikas. Produktyvių žurnalistų tarpukario Kaune buvo ir daugiau. Galėtume paminėti Albiną Valantiną, Vytautą Alantą, Justą Paleckį, Aleksandrą Merkelį, Juozą Purickį ir kitus. Tačiau V.Bičiūnas išsiskyrė didžiule žanrų, tematikos, periodinių leidinių, kuriuose bendradarbiavo, įvairove. Universalus žurnalistas, įvairių sričių (teatro, literatūros, dailės, istorijos ir kt.) žinovas buvo vertinamas ne tik kaip devynių amatų meistras, bet ir kaip aukščiausio lygio profesionalas daugelyje sričių, kuriose dirbo. Minint V.Bičiūno 25 metų literatūrinio darbo jubiliejų apie jį rašė : "(...) Kas nežino Bičiūno vardo? Jo romantiniu lengvumu ir šiluma dvelkiančios kūrybos užtiksime daugely mūsų laikraščių ir žurnalų, o taip pat yra išleistas ir vienas kitas jo kūrybos rinkinys. Jis rašo įvairiausiais klausimais, kurie tik apsišvietusį žmogų gali dominti – meno parodų bei naujų beletristinių ir nebeletristinių leidinių recenzijas, šiaip straipsnius įvairiomis temomis, beletristinius fragmentus, aktualijas ir daug visokių, kurių nė nesuminėsiu. Anot jo paties, produktingasis ispanų Kalderonas, kurio kūrybos gausumu taip stebimės, palyginti su juo ne kūrė, bet atostogavo. Gal būt, kad tai tikra tiesa. Žodžiu, tai universalus žmogus, kurs be gabumų turi turėti ir stiprios sveikatos. (...)" (Rašytojo V.Bičiūno jubiliejus // Jaunoji Lietuva. –1936, bal. (Nr. 4), p. 250).

****

Felicija Bortkevičienė (1873–1945) buvo ryškiausias valstiečių liaudininkų spaudos veidas, išskirtinis pasiaukojimo šiai spaudai pavyzdys. Ji prisiėmė atsakomybę už "Lietuvos žinių", "Lietuvos ūkininko" publikacijas, nepatikusias cenzūrai, sudarydama sąlygas nevaržomam kitų žurnalistų ir redaktorių darbui. Neužėmė jokių politinių postų, bet turėjo milžinišką autoritetą tiek valstiečių liaudininkų partijoje, tiek oponuojančių valstiečiams liaudininkams periodinių leidinių redakcijose, Seime. Buvo pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už savo leidinių materialinę bazę, už savo skaitytoją, nors ta kova ir nebuvo lengva. Žurnalistas Balys Paramskas taip apibūdino F.Bortkevičienę: "Nedidelio ūgio, judri, nuo senų laikų varginama kojų sklerozės ir šiaip fiziniai menka Felicija Bortkevičienė nuo tautinio atgimimo sąjūdžio iki nepriklausomos Lietuvos tragedijos buvo didelių darbų ir didžiųjų mūsų tautos sūkurių centre. Nebuvo ji rašytoja ir publicistė, bet caristinio valdymo laikotarpyje, kai lietuvių spauda buvo už įstatymų ribų, platindama "Varpą" bei "Ūkininką" ir būdama ryšininke tarp tų laikraščių bei spaustuvės Tilžėje, o taip pat ir vėliau, eidama dienraščio "Lietuvos žinios" ir savaitraščio "Lietuvos ūkininkas" atsakingos redaktorės pareigas, ji atliko didelį darbą lietuviškai spaudai. Nebuvo ji niekad ir valstybinėje tarnyboje, išskyrus Steigiamąjį Seimą, kurio ji buvo atstovė, tačiau jos nuolatiniai rūpesčiai bei domėjimasis Lietuvos valstybės reikalais, jos įtaka bei autoritetas mūsų politinėje kairėje ją statė aukščiau už daugelį valstybininkų. Neturėjo, pagaliau, ji nei jokio vadovaujančio politinio posto, tačiau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių Demokratų partijoje ir vėliau, jau nepriklausomybės metu, Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungoje, jos balsas tų partijų vadovybėje buvo vienas iš svariausių. (...)" (Humaniškumo idealistė: Feliciją Bortkevičienę prisimenant / Balys Paramskas // Varpas. – 1970 / 1971, Nr. 10, p. 86).

****

Aleksandras Adomas Dambrauskas Jakštas (1860–1938) buvo vienas pradininkų humoristinės periodinės spaudos ir kartu vienas ryškiausių atstovų konservatyviojo, katalikiškojo spaudos sparno. Jis buvo svarbi tarpinė grandis, padėjusi susiformuoti nepriklausomos Lietuvos spaudai anksčiau gyvavusios spaudos pagrindu, buvo daugelio leidinių tiek iki nepriklausomybės paskelbimo, tiek jau nepriklausomoje Lietuvoje redaktoriumi, bendradarbiu. Mykolas Vaitkus apie A.Dambrauską-Jakštą rašė: "(...) Mažo ūgio, kresnas, didžgalvis, trumparegis, amžinai akiniuotas, dažnai per akinių viršų bežiūrįs į daiktą ar žmogų, nori geriau įsivaizdėt bei įsidėt. Rūsti išvaizda, o švelni širdis. Kadangi žmonės išvaizdą pirmiausia pastebi, o širdį tik žymiai vėliau pažįsta (jei iš viso pažįsta), tai apskritai prisibijodavo didžiojo Adomo ir jo vengdavo. O jie nežinojo, kad jis ilgis žmogaus bei žmonių draugijos, tik per savo kuklumą ir drovumą nedrįsta pats pirmą žingsnį žengt – taip ir pasilieka vienišas. Užtat jis visą laiką yra priverstas pavest mokslui bei raštui. (...)" (Per giedrą ir audrą. 1909–1918 : Atsiminimai / Mykolas Vaitkus. – London, 1965, t. 4, p. 93–94).

****

Juozas Eretas (1896–1984) buvo įvairiaplanė asmenybė, pačiomis įvairiausiomis spalvomis atsiskleidusi ir žurnalistiniame darbe. Jo įsteigti ir redaguoti periodiniai leidiniai liudijo J.Ereto interesų lauką, kuriame tilpo ir mokslo reikalai, ir pavasarininkų bei kitų katalikiškų organizacijų veikla, ir sporto organizavimo bei populiarinimo klausimai. Ateitininkų ir pavasarininkų veikėjas Balys Laukaitis apie J.Ereto žurnalistinius sugebėjimus rašė: "(...) Dėl prof. Ereto publicistinių straipsnių reikia pažymėti, kad jis juos rašo nepaprastai lengvai, jie išdygsta tarsi savaime. Tai teko man pačiam pastebėti praėjusio šiais metais Eucharistinio Kongreso metu, kai "Ryte", "M. Laikrašty" ir k. laikraščiuose vienas po kito buvo spausdinami propagandinio pobūdžio straipsniai. Tai buvo vis daugiausia prof. E. plunksna. Jis juos rašo tiesiog, be jokių ilgų svarstymų, apgalvojimų. Minčių jam ieškoti nereikia, planas savaime susidaro, sakiniai plaukte plaukia. Straipsniai išeina gyvai, vaizdingai ir tuojau patraukia skaitytoją. Prof. E. instinktyviai sugeba pagauti žmonių nuotaiką, sugeba atspėti žmonių norus ir pageidavimus. Jis žino, kas jiems įdomu ir ką jie mėgsta. Vargu atsiras kitas, kuris propagandos srityje parodytų tiek sugebėjimo minių dvasiai ir nusiteikimui pažinti, kaip prof. Eretas. (...)" (Prof. Eretas – spaudos darbininkas / B.Laukaitis // Pavasaris. – 1934, spal. 15 (Nr. 19), p. 556).

****

Liūnė Janušytė (1909–1965) ir Augustinas Gricius (1899–1972) buvo feljetono žanro Lietuvos periodikoje lyderiai, įdomios, populiarios savo gyvenimu ir veikla asmenybės. Skirtingo likimo, bet panašios kūrybos dvasia, nebijančia jokių autoritetų. Rašytojas, žurnalistas Juozas Petrėnas (slapyvardis Petras Tarulis), aprašo tragikomišką situaciją, į kurią papuolė redakcijos darbuotojai dėl A.Griciaus feljetono: "(...) Į redakciją, kurioje nesenai dirbo Pivoša, atėjo džentelmenas su gatavai paruoštu revolveriu rankoje ir tokiu tonu paklausė: – Kuris čia jūsų Pivoša? – kad visus buvusius redakcijoje šaltas prakaitas išpylė. Paties Pivošos nebuvo. Bet jo kolegos, kaip Kauno bogemoje pasakojama, išsigelbėjo tik po stalais, už šėpų ir kitose, toje kritiškoje padėtyje, daugiau ar mažiau saugiose vietelėse. Vėliau paaiškėjo, kad džentelmenas pažino save vienam Pivošos feljetonų. – Įsivaizduokite, viskas supuola, karščiavosi jis, – ir margą šunį turiu, ir pati vardu Marcelė, ir ties šuliniu susibariau su bobom! Duokit man Pivošą! Aš jį pamokysiu. Nors ne visados su revolveriu grasinama, bet atsitikimų, kada piliečiai pažįsta save Pivošos feljetonuose, esama ne maža. (...) Pivoša nevartoja jokių "gyvų" pavardžių ar pravardžių. Ir jei jo rašiniuos, kaip matėm, piliečiai labai dažnai save pažįsta, tai čia jo nuopelnas. Nes jis moka gyvai atvaizduot situacijas, pagauna mūsų gyvenimo charakteringus bruožus, tiksliai apibrėžia vaizduojamų asmenų veidus. (...)" (Apie Pivošos feljetonus / P.T. [Petras Tarulis, Juozo Petrėno slapyv.) // Naujas žodis. – 1928, rugs. (Nr. 15), p. 10). Daug aistrų sukeldavo ir L.Janušytės kūryba, už tariamą valdžios žmonių įžeidinėjimą feljetonuose ji net buvo pašalinta iš Lietuvos rašytojų draugijos ir Žurnalistų sąjungos. Ypač gyvai buvo aptarinėjamas jos satyrinis romanas su autobiografiniais elementais "Korektūros klaida", parašytas jai kaip Švietimo ministerijos stipendininkei stažuojantis Paryžiuje. Kodėl šis romanas buvo prieštaringai vertinamas, matome iš šios dar gana švelnios recenzijos: "(...) Feljetonas yra publicistinė idėja, įvilkta į beletristinę formą. Taigi, kuriant feljetoną reikia paimti gyvenimišką, aktualią temą ir meniškai apdirbti. Pas mus feljetonistų labai maža – beveik viena Janušytė šį žanrą dar palaiko. Jos "Važiuojam" buvo tikrai gan gausus feljetonų rinkinys, kuriame Janušytės šios rūšies tekstas aiškiai pasirodė. "Korektūros klaida" nėra feljetonų rinkinys, greičiau vienas ilgas feljetonas. Geriau pasakius čia yra Liūnės Janušytės "Curriculum vitae" Paryžiuje. Autorė aprašo savo gyvenimą Prancūzijos sostinėje. Tas aprašymas išrodo labai atviras ir nuoširdus. Lengva kelti kitų gyvenimo užkulisius – sunku savo. Tačiau Janušytei atvirumo užtenka. Čia ji aprašo savo kasdienius rūpesnius, darbą ir net meilę su negru Morisu. Viskas išdėstyta aiškiai, be didelių susilaikymų. Gal turinio ir intrigos atžvilgiu veikalas nebūtų įdomus, bet autorės sąmoninga plunksna skaitytoją patraukia." (Liūnė Janušytė. Korektūros klaida: (recenzija). – Rec. kn.: Korektūros klaida / Liūnė Janušytė. – Kaunas: Sakalas, 1938 // Kardas. – 1938, bal. 15 (Nr. 8), p. 204).

****

Juozas Keliuotis (1902–1983) redagavo ne vieną periodinį leidinį, bet jo išskirtinumui Lietuvos žurnalistikos istorijoje pagrįsti pakanka vieno jo įsteigto ir redaguoto literatūrinės krypties žurnalo "Naujoji Romuva". Šiame 1931–1940 m. leistame solidžiame kultūros žurnale buvo daug kūrybos, literatūros kritikos, jis buvo tarsi vizitinė Juozo Keliuočio kortelė. J.Keliuotis ne tik redagavo "Naująją Romuvą", bet ir pats joje paskelbė daug savo kūrybos, straipsnių. J.Girnius, charakterizuodamas J.Keliuotį, išskiria vieną jo bruožą –  entuziazmą: "(...) Ieškant vieno žodžio Juozui Keliuočiui kaip žmogui charakterizuoti, tur būt, geriausiai jį išsakytų entuziazmas. Galėtume dar pridurti: rytų aukštaičio entuziazmas (gimė prie Rokiškio mažame Joniškio kaimely ar vienkiemy). Entuziazmo esmę sudaro žavėjimasis tuo, kas aukščiau, leidimasis būti pagautam, užsidegimas tarnauti idealui. Šiaipjau Keliuotis buvo trapios sveikatos, visada varganai gyvenęs, nors tuo daug ir nesirūpinęs, netgi likęs be šeimos. Bet entuziazmas jam lyg atstojo ir sveikatą, ir vadinamąsias sąlygas. Pati jo kalbėsena ir mąstysena būdingai atspindėjo entuziastišką jo prigimtį. Kalbėjo lyg uždusdamas, kvapo pritrūkdamas, nes ne šaltai savo mintis dėstė, o kalbėjo pergyvendamas, ar vienu atveju kuo nors džiaugdamasis, ar kitu atveju kuo nors piktindamasis. Ir rašant jo mintis liejosi tarytum patvinusios upės srautu. (...)" (Sveikiname neužmirštamąjį Juozą Keliuotį / Juozas Girnius // Aidai. – 1972, Nr. 6, p. 301).

****

Aleksandras Merkelis (1907–1994) – išskirtinė asmenybė Lietuvos žurnalistikos padangėje ne vien dėl produktyvumo ar redaguoto oficiozo "Lietuvos aidas", bet ir dėl daugybės jo parašytų nekrologų, proginių straipsnių, pagerbiant įvairių sričių veikėjus. Dėl šio žanro išplėtojimo dar buvo vadinamas biografu, o dėl to, kad 1938–1939 m. buvo A.Smetonos sekretoriumi, buvo įvardijamas pilkuoju kardinolu. Pats A.Merkelis taip rašo apie atsakomybę už išspausdintą žodį: "(...) Skonis yra didelis dalykas. Skonio neturėjimas yra žmogaus nelaimė. Laikraščių redaktoriai, į kurių rankas patenka tokios banalybės, lengviausiai galėtų tėvynei patarnauti. Popierius ir spauda, rodos, pas mus nepigūs. Puodus žiedžia pagaliau ne šventieji, bet ir ne visi. Su pasakytu žodžiu dar šiaip taip: jis kaip paukštis išskrenda. Rašytą žodį tikrai reikėtų daugiau pagerbti. Nuo banalybių apsaugoti jį būtina. Blogiausia, kad banalybės, jeigu tik madnos, labai greit visur persimeta. Ir eina per pasaulį kaip saulė. Žmogus ima ir pradeda nebesusivokti: taip reikia, mano sau. Ir atsitinka, kad naujai perdažytą valsčiaus valdybos tvorą jau šventiname tėvynės vardu. (...)" (Apie rėkavimą, tėvynės meilę, žodžio vertę, laikraščių eilėraščius ir kovas ringe / A.Merkelis // Lietuvos aidas: savaitinis iliustruotas kultūros priedas. – 1939, kov. 11 (Nr. 113), p. 3).

****

Juozas Purickis (1883–1934) taip pat buvo labai daug rašantis žurnalistas, ypač nusipelnęs publicistikos žanro Lietuvos periodikoje raidai. Ypač nusipelnė organizuojant Lietuvos žurnalistų sąjungą, kurios veiklai vadovavo nuo 1930 m. iki mirties. Pats J.Purickis apie Lietuvos žurnalistų sąjungos organizacinius reikalus rašė: "(...) Mūsų periodinė spauda pradžioje dar negalėjo išlaikyti vien tik ja mintančių žmonių. Bet laikui einant tokių žmonių pradėjo atsirasti. 1922 m. tapo įsteigta "Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga". (...) Sąjunga ketino turėti savo rūmus: salę ir literatūros muziejų, steigti bendrą narių raštų leistuvę ir parduotuvę, turėti raštų leidimo fondą, iždą ir t.t. Žinoma, prie mūsų sąlygų iš šių plačių užsimojimų nieko negalėjo išeiti. Žurnalistų sąjungon įėjo nedaug, o rašytojų visiškai maža. Politinių partijų žurnalistai vengė sąjungos, ypač kairieji. Tokiu būdu sąjunga tik vegetavo, negalėdama įvykdyti nė vieno iš savo didelių siekių. Tik 1928 ir 1929 m. sąjunga pradėjo rodyti daugiau gyvumo. Iki tam laikui jau atsirado ir žurnalistų profesionalų, kuriems svarbu buvo organizuotai pradėti rūpintis savo reikalais. Tat buvo nutarta sąjungą reformuoti, sukuriant vien tik žurnalistų sąjungą. 1930 m. pradžioj pradėjo veikti reformuota "Lietuvos Žurnalistų Sąjunga". Jos tikslas šiaip nustatomas: "L.Ž. Sąjungos tikslas : a) kelti periodinės spaudos plunksnos darbuotojų solidarumą, draugiškumą ir profesinę etiką, neliečiant politinių, tikybinių arba pasaulėžiūros įsitikinimų ; b) ginti ir rūpintis jų moraliniais bei materialiniais interesais ir teisiška padėtim; c) rūpintis spaudos tobulumu, kad ji būtų doros, kultūros ir žmonių gerovės rėmėja ir platintoja; d) atstovauti Lietuvos periodinei spaudai. (...)" (Lietuvos periodinės spaudos dešimtmetis / J.Purickis // Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1918–1928. – Kaunas: Vyriausias Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktuvėms ruošti komitetas, 1930, p. 404).

****

Matas Šalčius (1890–1940) pasižymėjo kaip žurnalistas keliautojas ir leidinių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje redaktorius ir bendradarbis. M.Šalčiaus redaguoto "Trimito" administratorius Stepas Lipnius aprašo įdomų epizodą iš M.Šalčiaus žurnalistinės praktikos: "(...) Kartą pirmininkas: (šaulių sąjungos centro valdybos, pst.) M.Šalčius įėjo į Trimito administracijos kambarį ir sako man: – O ar žinai, brolau, kad mes už savo klišes kitiems mokame nuomos mokestį ? Akis pastačiau ir labiau išsitempęs pečiais truktelėjau. – Taip, faktas, – pridūrė dar. – Taip toliau neturi būti! Paimk klišes savo žinion (ligi to laiko jos buvo redaktoriaus žinioje ir dar nebuvo jų jokio sąrašo) ir jas surašyk, kad žinotume, ką mes turime savo. Skolindamas gi kitiems – paimk parašus. Panašiai buvo ir su skelbimais. Po šio patarimo (negaliu pasakyti įsakymo, nes buvo draugiškai patarta) stvėriaus klišių ir skelbimų tvarkymo darbo, pradėdamas rašyti atitinkamas knygas, kurios teberašomos ir dabar. Po to nekartą teko išgirsti iš kitų, kad Trimite šioje srityje yra tvarka. (...)" (Keletas smulkmenų iš M.Šalčiaus gyvenimo / Stepas Lipnius: ("Trimito" administratorius) // Trimitas. – 1940, birž. 13 (Nr. 24), p. 584).

Po 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo prasidėjo ilgas Lietuvos valstybės kūrimo procesas, į kurį įsitraukė įvairių veiklos sričių žmonės. Jie buvo skirtingi dėl savo išsilavinimo, pažiūrų, sau keliamų tikslų, bet visi dalyvavo valstybės, kurios šimtmetį dabar minime, kūrimo procese.

Apie šiuos žmones kuriami filmai, rengiamos parodos. Dažniausiai herojais įvardijami Nepriklausomos Lietuvos valstybės politikai, valdžios atstovai, mėgstama prisiminti menininkus, sportininkus, dar vieną kitą iškilią tarpukario Lietuvos asmenybę. Tačiau kai kurių veiklos sričių iškiliausi, labiausiai nusipelnę žmonės valstybės kūrimo kontekste retai prisimenami.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų leidinių skyriuje veikianti paroda "Šimtmečio herojai" siekia atkreipti dėmesį į iškilius laikinosios sostinės ir valstybės veikėjus.

Kiekvieno jų indėlis į Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą gali būti vertinamas labai skirtingai ar net prieštaringai. Parodoje šie herojai pristatomi tokie, kokius juos įsivaizdavo amžininkai ar jie patys, nepagražinti ir neidealizuoti, per mažytę ištraukėlę ir vieną kitą biografijos faktą, vertinimą stengiantis pagauti kažką esminio, charakteringo šiam asmeniui.

Ši informacija papildoma charakteringomis asmens nuotraukomis ir jo veiklos liudijimais vaizduose. Daugelis herojų pasižymėjo įvairiaplane veikla, nuopelnais įvairiose valstybės gyvenimo srityse. Parodoje akcentuotos veiklos sritys, kuriose istorinės asmenybės matė savo gyvenimo esmę ir prasmę, kuriose pasiekė išskirtinių laimėjimų ir pelnė pripažinimą ir gali būti laikomi šimtmečio herojais.

Kai kuriuos iš jų galima vadinti įvairių mokslo šakų Nepriklausomoje Lietuvoje pradininkais: Vincas Čepinskis – fizikos ir fizikinės chemijos, Steponas Kolupaila – hidrologijos ir hidrologinių tyrimų, Povilas Matulionis – miško tipologijos mokslo, Kazys Pakštas – profesionalios lyginamosios šalių geografijos, Vladas Lašas – alergologijos, chirurgas Vladas Kuzma pirmasis Lietuvoje atliko kraujo perpylimą ir daugelį sudėtingų operacijų.

Profesorius Vincas Čepinskis (1871–1940) buvo mylimas studentų ir gerbiamas kolegų už principingumą, dalykiškumą, atsidavimą moksliniam darbui ir jaunų mokslininkų palaikymą. Be kita ko, buvo ir uolus studentų dorovės sergėtojas, pasisakęs prieš studenčių Mis konkurso organizavimą ir pasirūpinęs, kad jis neįvyktų. Redaktorius, žurnalistas Antanas Valiukėnas (1913–1946) apie Vincą Čepinskį rašė: (...) "Tik keletas tvirtų pasiryžėlių, visas pajėgas, visą energiją paaukojusių ugdyti šį aukštojo mokslo židinį (Aukštuosius kursus), sudarė tą branduolį, iš kurio vėliau išaugo rimta mokslo įstaiga – V.D.Universitetas. Vienas iš tų mokslo idealistų yra Mendelejevo, Konovalovo, H.T.Weberio, Lorenz‘o mokinys ir bendradarbis prof. V.Čepinskis. Jo, kaip gabaus mokslininko, vardas žinomas plačiam pasauliui. Tačiau prof. V.Čepinskis, nepaisydamas, kad savo gabumais galėjo padaryti gerą karjerą, dirbdamas kad ir Užsienio R. ministerijoje, neturėdamas garantijų anais metais net būtinam pragyvenimo minimumui, prof. (Zigmo) Žemaičio kviečiamas, nedvejodamas išstojo iš Užs. R. Ministerijos ir energingai ėmėsi iš jaunų dienų pamilto mokslininko ir pedagogo darbo. Neturėdamas čia nei padėjėjų, nei mokslo priemonių, nei lėšų joms įsigyti, prof. V.Čepinskis suorganizavo fizikinės chemijos ir fizikos kabinetą. Kartu su dideliu entuziazmu ir pasišventimu vedė fizinės chemijos ir fizikos katedras, darbu ir žodžiu ragindamas jaunuosius akademikus pamilti mokslinį darbą. (...) Iš pat jaunystės gyvendamas mokslo idealų meile, ieškojęs pažinimo, mokslo tiesos, jis gerbia ir supranta ir kitaip manančius, kitokių įsitikinimų bendradarbius ir auklėtinius. Nors kiekvieną studentijos gyvenime pasireiškusią dvasinę aspiraciją vertina išeidamas iš savo ideologinės bazės, bet jo gilus mokslinis aspektas ir pozityvi kritika studentuose iššaukdavo pasitikėjimą ir pagarbą savo Rektorium." (...) (Prof. V.Čepinskis / Ant. Valiukėnas // Akademikas. –1933, birž. 1 (Nr. 10), p. 179).