Jaunimas prieš senjorus
Tyrimai parodė, kad mūsų ankstesnė patirtis, pavyzdžiui, kai žinome, kiek laiko trunka kelionė nuo namų į darbą, padeda mums planuoti savo laiką ateityje.
Grupė Vašingtono universiteto mokslininkų atliko tyrimą, kurio metu aiškinosi, kaip jauni ir vyresni žmonės keičiasi iš anksto planuodami užduotis ir bandydami jas atlikti laiku. Gera žinia yra ta, kad mūsų laiko nuovoka išlieka tiksli net ir tada, kai senstame.
"Mūsų preliminarūs rezultatai rodo, kad gebėjimas planuoti laiką ir atlikti tam tikras sudėtingas užduotis per nustatytą laiką, realiame gyvenime su amžiumi išlieka", – darbą komentavo viena iš mokslininkių Emily Waldum.
Jos ir kolegų tyrimo duomenys publikuoti žurnale "Experimental Psychology: General". Pirmoje tyrimo dalyje 36 paskutinio kurso koledžo studentai ir 34 sveiki, vyresni (60–80 metų) suaugusieji buvo paprašyti sekti, kiek laiko jiems prireiks atlikti apklausą.
Apklausai kas kartą buvo skiriama tiek pat laiko – 11 minučių, tačiau dalyviai negalėjo matyti laikrodžio, jų buvo paprašyta pasikliauti savo skaičiavimais.
Kai kurie iš jų turėjo atlikti apklausą be jokių pašalinių garsų, o kitiems atliekant apklausą fone grojo arba dvi ilgos, arba keturios trumpos dainos – taip norėta nustatyti, ar tai paveiks dalyvių gebėjimą planuoti laiką.
Antroje tyrimo dalyje tiems patiems savanoriams buvo skirta 20 min., per kurias jie turėjo baigti galvosūkį ir dar kartą peržvelgti prieš tai atliktą apklausą – taip tikrintas jų gebėjimas planuoti, ir prieš tai jų atlikti apskaičiavimai, kiek laiko truko apklausa.
Intuicija ir dainos
Formaliai tai žinoma kaip eksperimentas, kuriame svarbiausia, kad atmintyje tam tikru metu iškyla laiko sužadintas prisiminimas, jog reikia kažką padaryti (angl. time-based prospective memory (TBPM) experiment).
Šis eksperimentas reikalauja tikslaus laiko apskaičiavimo ir poreikio tam tikru metu ką nors atlikti. Tokie testai sukurti atkartojant tuos pačius protinius apskaičiavimus, kuriuos turime atlikti kasdien, pavyzdžiui, ar spėsime po mankštos palįsti po dušu prieš susitikdami su draugu išgerti kavos.
Taigi, kaip sekėsi Vašingtono universiteto tyrime dalyvavusiems savanoriams? Vyresniems pavyko baigti galvosūkį laiku, pasiliekant tiek laiko, kiek jie manė prireiks apklausai, maždaug tokiu pačiu greičiu kaip ir studentams.
Tai iš tiesų prieštarauja ankstesniems TBPM ir senėjimo tyrimams, kurie rodė, kad jaunesni žmonės dažniausiai yra tikslesni.
Naujausias tyrimas taip pat atskleidė, kad vyresni žmonės ignoravo fone grojančias dainas ir, skaičiuodami laiką, skirtą apklausai, pasikliovė savo vidiniu laikrodžiu. Tačiau jie netinkamai įvertino apklausos trukmę – tai tik patvirtina, ką jau žinojome apie laiko nuovokos skirtumus, atsirandančius mums senstant.
Atliekant galvosūkį buvo galima stebėti laikrodį, tačiau vyresnieji savanoriai buvo linkę pasitikėti savo vidiniu laiko apskaičiavimu, tikrindami laikrodį rečiau nei paskutinio kurso koledžo studentai.
Mokslininkai teigia, kad taip gali būti, nes senesni žmonės vengia papildomų kognityvinių pastangų atlikti kelis darbus vienu metu netgi tada, kai žiūrėti į laikrodį yra akivaizdžiai geriausias būdas sekti laiką.
Jaunesniajai grupei tai, ką jie girdėjo, turėjo žymiai didesnę įtaką – tai rodo, kad jų laiko nuovoka mažiau priklausoma nuo vidinio laikrodžio.
"Kai studentai atliko pirmą apklausą girdėdami dvi ilgas dainas, jie viską atliko panašiai kaip ir vyresni žmonės, neįvertino apklausos trukmės ir baigė šiek tiek pavėlavę, – aiškina E.Waldum. – Kai girdėjo keturias trumpas dainas, studentai pervertino, kiek laiko jiems reikės pakartoti apklausą, todėl baigė ją per anksti."
Laikrodis nedaro gėdos
Taigi, ko galime iš to pasimokyti?
Mokslininkai siūlo, kad pasikliauti išoriniais veiksniais, pavyzdžiui, jūsų žiūrima 30 minučių trunkanti laida, iš tiesų yra gera laiko apskaičiavimo strategija tais atvejais, kai neturite laikrodžio. Deja, kai foniniai įvykiai nenuspėjami, viskas sugriūva.
Tyrime nedalyvavusi komanda rekomenduoja pasikliauti savo vidiniu laikrodžiu, o geriausia – tikru laikrodžiu, jei norite likti punktualūs.
"Net jeigu manote, kad tinkamai įvertinote įvykių trukmę, išoriniai veiksniai, nesusiję su tam tikru įvykiu, gali palengvinti laiko apskaičiavimą, – priduria E.Waldum. – Kas nors tokio paprasto, kaip girdėtų dainų, grojančių jūsų telefone, skaičius jums bėgiojant gali būti veiksniu, nurodančiu, ar jūs jau baigėte."
