Aiškus signalas

"Europos komisija (EK) šalims kasmet teikia raportą, kuriame pristatoma kiekvienos šalies analizė ir rekomendacijos. Šiemet EK aiškiai pasiuntė Lietuvai signalą, kad yra didelių socialinės nelygybės problemų. Yra labai daug žmonių, kurie gyvena žemiau skurdo ribos, tarp jų – ir negalią turintys žmonės", – teigia VDU profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys Jonas Ruškus.

Pašnekovas pabrėžia, kad taip yra būtent todėl, jog negalią turintys žmonės nedirba, o jei ir dirba – dažniausiai prastai apmokamus darbus.

Problemos nuo mokyklos

Savotiška atskirtis prasideda dar švietimo sistemoje, kai vaikai yra pradedami skirstyti, siunčiami į specialiąsias mokyklas. Socialinių mokslų daktaro teigimu, būdami atskirti nuo kitų bendraamžių, neįgalūs vaikai neįgyja bendravimo ir kitų įgūdžių. "Visuomenėje nuo seno yra susiformavęs stereotipas, kad negalią turintys žmonės negali, nemoka, nesupranta. Būdami atskirti nuo kitų, jie neįgyja tų pačių gebėjimų, kaip ir visi. Vėliau darbo rinkoje jų niekas nemato kaip potencialių darbuotojų", – pastebi pašnekovas.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad pagal švietimo įstatymą, kiekviena šeima gali kreiptis į mokyklą dėl vaiko mokymosi, tačiau, jeigu pastaroji neturi tinkamų sąlygų, vaikas yra siunčiamas į specialiąją ugdymo įstaigą. Būtent dėl šios priežasties vaikai, turintys negalią, atsiduria specialiose mokyklose ir taip yra atskiriami nuo visų. Ypač intelekto ir psichosocialinę negalią turintys žmonės dažniausiai lieka šeimose. Kai tėvai pasensta ir nebepajėgia prižiūrėti savo vaikų, jie keliauja į globos centrus.

"Neįgaliųjų nedarbas ir skurdas užprogramuojami nuo pat mokyklos. Tai yra giluminė problema Lietuvoje. Žmonės, turintys negalią, nuo pat kūdikystės, vaikystės yra siunčiami kažkur kitur nuo kitų vaikų. Ten tikimasi juos labiau "koreguoti", tačiau tai neduoda naudos, nes negalios nedingsta. Valstybės pagalbos negalią turintiems vaikams ugdyti yra labai mažai", – teigia J.Ruškus.

J.Ruškus pastebi, kad neįgaliųjų atskirtis prasideda dar mokykloje, o vėliau juntama ir darbo rinkoje.

Gailestis – nuodas

Ratifikuodama Jungtinių tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, Lietuva įsipareigojo padėti jiems integruotis į visuomenę, taip pat į darbo rinką.

Jungtinių tautų eksperto teigimu, Lietuvoje turi būti sukurti mechanizmai, kurie padėtų neįgaliesiems įsilieti į darbo rinką ir dirbti su visais, o ne atskirai, tik neįgaliesiems skirtuose centruose.

"Lietuvoje yra dienos centrų neįgaliesiems, tačiau ką jie ten veikia? Šoka, dainuoja, piešia. Į neįgaliuosius žiūrima kaip į negalinčius dirbti. Esmė yra ta, kad Lietuva yra įsipareigojusi įdarbinti neįgaliuosius atviroje darbo rinkoje", – pastebi pašnekovas.

Atvira darbo rinka vadinama ta, kai dirbama tarp visų žmonių, o ne atskirai. Kaip pavyzdį pašnekovas pateikia dienos centrus, kuriuose neįgalieji piešia ir dainuoja, o paskui piešiniai yra pardavinėjami kaip labdara. "Neįgaliųjų piešiniai, kuriais tarsi prašoma pašalpos, gailesčio, yra stigmatizuojantis dalykas. Tą darbelį nuperka ne todėl, kad jis būtų geras, o iš gailesčio. Gailestis yra nuodas patiems neįgaliesiems ir visuomenei", – atskleidžia profesorius.

Remia įmones

Mokslininko teigimu, socialinės įmonės – atgyvenęs ir neefektyvus modelis. Didžioji problema Lietuvoje ta, kad socialinėms įmonėms valstybė skiria 31 mln. eurų per metus, kad įdarbintų 8 tūkst. neįgaliųjų, o atviroje darbo rinkoje dirbantiems 40 tūkst. neįgaliųjų – vos 4 mln. eurų. "Socialinės įmonės suvalgo didžiąją dalį pinigų, skirtų neįgaliesiems įdarbinti. Neramu tai, kad ir toliau bus investuojama į socialines įmones, bet ne į įdarbinimo atviroje darbo rinkoje priemones.

Žinoma, yra gerų socialinių įmonių, kurios dirba atviros darbo rinkos sąlygomis, kuriose žmonės dirba įdomius ir gerus darbus su kitais. Tačiau yra tokių įmonių, kurios įdarbina neįgaliuosius tik dėl vaizdo, kad įmonė gautų subsidijas. Tokios įmonės taip pat turi papildomą kriterijų konkursams laimėti vien dėl to, kad ten įdarbinta neįgaliųjų, kurie realiai nelabai dirba ir yra nematomi", – apgailestauja pašnekovas.

Pasak jo, Lietuva skiria pinigus remti tam, kas iš tikrųjų nėra efektyvu.

"Mes gyvename pasaulyje, kur veikia įvairiausių įmonių, parduotuvių, restoranų, tačiau ten neįgaliųjų nėra. Darbdaviai ieško tokių neįgaliųjų, kurie būtų santykinai pajėgūs dirbti. Todėl socialinės įmonės ne tik įdarbina labai mažai žmonių, bet dažniausiai pasirūpina tais, kurie ir taip nesunkiai rastų darbą kitur. Manau, Socialinio darbo ir apsaugos ministerija ir ministras supranta šią problemą, todėl nori keisti socialinių įmonių įstatymą", – pabrėžia pašnekovas.

Visuomenėje nuo seno yra susiformavęs stereotipas, kad negalią turintys žmonės negali, nemoka, nesupranta.

Kritikuoja politikus

Kai kurie politikai teigia, kad Lietuvoje reikia įvesti kvotas, kad  kiekviena įmonė privalėtų įdarbinti tam tikrą skaičių neįgaliųjų.

"Užsienyje tai neretai taikoma. Pirmasis siūlymas Lietuvoje, viešojo sektoriaus įstaigose įdarbinti 5 proc. neįgaliųjų nuo 50 žmonių. Tai būtų visiškai nereikšminga priemonė, nes 50 žmonių įmonėse yra santykinai mažai, vadinasi, vėl bus įdarbinti labiausiai pajėgūs. Pavyzdžiui, Lenkijoje nuo 25 žmonių – 5 proc. Slovėnijoje privačiose įmonėse nuo 25 žmonių – 6 proc. Ir tai nelabai prisideda prie tinkamų darbo sąlygų sudarymo neįgaliesiems atviroje darbo rinkoje", – pastebi pašnekovas.

Neįgaliųjų teisių konvencijoje yra teigiama, kad, norint paspartinti neįgaliųjų įsitraukimą į visuomenę, galimos specialiosios priemonės.

"Šiuo atveju reikalinga pozityvi diskriminacija, kuri paspartintų suteikti paramą neįgaliesiems. Kvotos yra viena iš pozityvios diskriminacijos formų. Bet aš, būdamas neįgaliųjų teisių komitete, matau, kad kvotos neveikia, nes jos nepaspartina neįgaliųjų įtraukties į visuomenę ir į darbo rinką", – teigia pašnekovas.

Svarbiausia – parama žmogui

Neįgaliųjų integracijai į darbo rinką svarbiausia yra parama žmogui, o ne įmonei. Socialinių mokslų daktaro teigimu, geriausias sprendimo būdas, kad valstybės skiriami milijonai eurų, kurie tenka įmonei, būtų skiriami pritaikyti darbo vietai pagal žmogaus individualius poreikius. Parama būtų tokia, kokios reikia konkrečiam žmogui.

"Aš tikiuosi, kad socialinė darbo ir apsaugos ministerija sugebės pakeisti socialinių įmonių įstatymą, kuris numatytų individualią pagalbą žmogui ir įmonei. Kai yra tinkamai sudarytos ir individualiai pritaikytos darbo sąlygos, negalią turintys žmonės gali dirbti", – pabrėžia profesorius.

Reikia atlikti analizę, ko konkrečiam žmogui ir jo darbo vietai reikia, todėl svarbi valstybės pagalba. "Reikalingas žmogus, kuris padėtų tą procesą koordinuoti. Tai galėtų būti socialinis darbuotojas, kuris tam ir yra parengtas, kad sugebėtų įvertinti poreikius, padėti žmogui ir įmonei sukurti tinkamas darbo sąlygas", – teigia profesorius.

Antrą kartą iš eilės festivalyje mielai sutiko savo pasirodymus atlikti Česlovas Gabalis ir Jeronimas Milius - garsūs ir mylimi dainininkai, kurie savo išskirtinumu pakerėjo Lietuvos klausytojus. „Mes tradiciškai turime gerą orą ir puikią atmosferą, mėgaukitės!“, –  koncerto pradžioje teigė atlikėjas J. Milius.

Didžiulę charizmą ir sceninę patirtį turintys atlikėjai pakvietė į muzikos oazę, kurioje akustiškai skambėjo žinomos pop ir roko baladės. Taip pat scenoje fortepijonu skambino Feliksas Zakrevskis.

Koncertas – geros muzikos mylėtojams

Dainininkai būdami scenoje nestokojo geros nuotaikos, ypač dėl karšto vasaros oro, nes temperatūra scenoje buvo pasiekus beveik 40 laipsnių karštį. ,,Mes norėtume būti su šortais ir su nuo saulės akiniais. Todėl mes jums truputi pavydime“, –  su publika šmaikštavo dainininkai. Atlikėjai atidžiai rinko kūrinių programą, todėl geriausi visų laikų hitai - Rodas Stewartas, Stingas, „Scorpions“, Bryanas Adamsas, U2, „Queen“, „Bon Jovi“, „Whitesnake“ - išties suteikė malonumą geros muzikos mylėtojams. O festivalio kūrinių pasirinkimą nemažai lėmė ir dainininkų balso tembro panašumas.

Pilnutėlėje Pažaislio karietų aikštėje antrą kartą koncerte dalyvavusi kaunietė Ieva teigia, kad koncertas ir jo metu vyraujanti emocija yra nepakartojama. „Praeitais metais taip pat teko dalyvauti roko baladžių koncerte, mane taip sužavėjo, jog nusprendžiau dalyvauti antrąsyk. Pažaislio vienuolyno aplinka nuostabi, o vakaras nepakartojamas“, – su šypsena teigė pašnekovė.

Koncertais džiugins iki pat rudens

Geros muzikos ekspertai „Bardai“ kultūros projektų vadovės Alinos Semionovos teigimu, šio vakaro koncertas yra išties ypatingas. „Programa roko baladės, kurias atlieka balsingieji dainininkai, jau ne pirmą kartą suskamba mūsų koncertų cikle. Bet jie išties turi kuo nustebinti, nes renginio programa yra atnaujinta savo skambesiu, naujom dainom, kurios tikrai pavertė vakarą turiningu“, –  įspūdžiais dalijosi renginio organizatorė.

Koncertų ciklas „Pažaislio liepų alėjos vakarai“ kvies kauniečius praleisti šiokiadienių vakarus su muzika iki pat rugsėjo pradžios. „Rugsėjo 4 dieną mes pabaigsime koncertų ciklą 9-tuoju pasirodymu, kuris taip pat vyks Pažaislio karietų aikštėje“, – teigė A. Semionova.

Renginio organizatoriai - geros muzikos ekspertai „Bardai LT“ ir svetingumo kompleksas „Monte Pacis“ kviečia visus pajusti vasaros gamtos ramybę ir pasinerti į nuostabią muzikos kelionę.

"Rekonstruojamame parke prie Draugystės gatvės ir V.Krėvės prospekto pasodinta naujų didelių pušaičių, bet jos jau beveik visos rudos, nes tikriausiai nelaistomos ir baigia per karščius iškepti. Širdį skauda kasdien matant, nes tie medeliai pirkti už mūsų pinigus, o jie juk tikrai brangūs. Kodėl pasodinus jais nepasirūpinama? Pernai ar užpernai Pramonės prospekte pasodintos liepaitės, tačiau šiemet dauguma jų jau nudžiuvusios", – paskambinęs į redakciją pasakojo kaunietis Petras.

Kauno miesto savivaldybės specialistai siūlė apie tai teirautis darbus Draugystės parke atliekančios bendrovės "Avona". Statybų vadovo Gyčio Donausko teigimu, medelyno specialistai, iš kurių buvo pirkti medeliai, pataria laukti rudens.

"Mes patys kreipėmės į medelyną, iš kurio buvo pirkti medeliai. Augalai yra laistomi, patikrinus dirvą galima pamatyti, kad ji yra labai kokybiška. Kodėl jie vysta, mums sunku pasakyti. Laukiame, kas iš šitų medelių bus – jei nudžius, mes juos persodinsime. O gal dar jie ir atsigaus. Medelyno specialistai mums pasakė, kad reikia laukti rudens", – tikino G.Donauskas.

15 ha Draugystės parkas yra vienas didžiausių Kauno mieste, jam rekonstruoti ir prižiūrėti skirta 1,6 mln. eurų. "Pinigai nėra švaistomi. Tai medžiai nudžiūsta, tai duobių gatvėse atsiranda – tam reikalingi mūsų visų pinigai", – teigė statybų vadovas.

Specialistas teigė, kad medžiai yra prižiūrimi ir laistomi, apie tai reguliariai informuojami ir savivaldybės specialistai – jiems siunčiamos vietos nuotraukos. "Visa procedūra yra atlikta taip, kaip reikia. Ir laistome, ir nuotraukas siunčiame, galite patys patikrinti dirvą, ji tikrai yra šlapia. Į savaitę po vieną, du kartus paleidžiamas automobiliukas viską palaistyti, o laistyti dažniausiai planuojame penktadieniais", – aiškino G.Donauskas.

Visagino potencialas

"Branduolinis turizmas atsiskleidžia kaip nauja pramonės turizmo niša, turinti gausų potencialą", – pastebi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Natalija Mažeikienė, įgyvendinanti projektą apie branduolinio turizmo maršruto kūrimą Ignalinos atominės elektrinėje (IAE) ir Visagine.

"Branduolinis turizmą sudaro daugelis svarbių objektų pasaulyje. JAV tyrimo projektas "Manhatanas", kai buvo kuriama atominė bomba ir vykdomi branduolinės ginkluotės bandymai. Taip pat Hirošima ir Nagasakis yra miestai, kurie nukentėjo nuo susprogdintų atominių bombų. Dabar šie objektai yra turistų lankomi ir priskiriami prie vadinamojo branduolinio turizmo", – pasakoja profesorė.

Kita branduolinio turizmo kryptis – kai objektu tampa atominės elektrinės. Pašnekovės teigimu, Černobylis yra ypatingas vadinamojo taikiojo atomo atvejis, kai buvo iš esmės suabejota duotu pažadu būti švariu ir patikimu energijos šaltiniu.

"Černobylis yra ypatingas, kaip ir Fokušima, nes tai atominis objektas, kuris virto katastrofos vieta ir iškrenta iš saugios atominės energetikos koncepcijos", – teigia mokslininkė.

Černobylyje dabar plėtojamas vadinamasis tamsusis katastrofų turizmas. Kijeve įsikūrusį Černobylio muziejų yra patartina aplankyti kiekvienam turistui. Vietinės turizmo agentūros užsieniečiams taip pat siūlo turą į išskirtinę Černobylio zoną.

Visaginas svarsto, kaip galėtų plėtoti ir pristatyti save kaip atominį miestą.

Pavojai negąsdina

Branduolinis turizmas technologinių avarijų vietose gali būti rizikingas mūsų sveikatai, tačiau žmonių tai neatbaido.

Pasak mokslininkės, turistus į tokias vietas kaip Černobylio zona traukia siekis išgyventi ypatingą, egzistencinę patirtį, net jei tai gali būti pavojinga sveikatai.

"Ten nuvažiavę žmonės išgyvena gilius ir stiprius egzistencinius jausmus – susijaudinimą dėl protu neaprėpiamo ir sunkiai suvokiamo įvykusios tragedijos masto, dėl nesaugumo jausmo (didelė radiacija), dėl ypatingo estetinio pajutimo, stebint postapokaliptinį kraštovaizdį. Šis egzistencinis turizmas siekia pateikti būtent tokius jausmus. Kita vertus, branduolinis turizmas, skirtas technologinėms avarijoms (pavyzdžiui, Černobylio muziejaus ekspozicija Kijeve) turi potencialo kaip edukacinis projektas, kai gaunama ir žinių iš tiksliųjų mokslų ir inžinerijos (kas yra atomas ir kaip veikia reaktoriai), istorijos, geografijos, aplinkosaugos sričių", – teigia pašnekovė.

Virtuali ekskursija

"Moksliniai tyrimai turi prisidėti prie ekonominės vertės kūrimo ir mūsų atveju tai yra turizmo plėtra ir pažintinis maršrutas", – pasakoja N.Mažeikienė.

VDU vykdo Lietuvos Mokslų tarybos finansuojamą projektą EDUATOM apie edukacinio, branduolinio turizmo maršruto kūrimą Ignalinos atominės regione. Žadama sukurti virtualų turą.

"Iš tikrųjų, mums labai paranku, kad šiuo metu visuomenėje yra toks didelis susidomėjimas Černobylio serialu. Tai sustiprina bendrą  branduolinės tematikos interesą ir didina turistų dėmesį Ignalinos atominei elektrinei bei Visagino miestui. Dabar tapo akivaizdu, kad kartu su virtualiu maršrutu turi būti nuoroda ir į platesnį, branduolinės fizikos ir atomo panaudojimo kontekstą, įtraukiant ir Černobylį", –  teigia mokslininkė.

Didžiausia katastrofa

Milijoninio žiūrovų susidomėjimo sulaukęs ir Lietuvoje filmuotas HBO serialas "Černobylis" pasiekė populiarumo viršūnę.

Mokslininkės teigimu, serialas sukuria ypatingą įspūdį jaunajai kartai, kuri, skirtingai nei vyresnė, neprisimena, kas sovietiniais laikais įvyko Černobylyje.

Pašnekovės teigimu, serialas Černobylis kūrybine ir kultūrine prasme neatsirado tuščioje vietoje – filmas yra paremtas prieš tai sukurta gausia ne tik dokumentine medžiaga. Svarbu atkreipti dėmesį į kūrinius, kurie padėjo serialui pagrindą.

"Didelę dalį serialo medžiagos sudarė Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knyga "Černobylio malda". Šio kūrinio nepaprasta egzistencinė ir meninė įtaiga išryškėjo ne tik dėl autorės meistriškumo ir talento, bet ir dėl sukrečiančių liudininkų patirčių. Tai įvyko ne tik avarijos metu, bet praėjus dešimtmečiui ir daugiau po jos. Kas yra tikrasis Černobylio archyvas? Be dokumentų, tai likvidatorių ir gyventojų egzistenciniai išgyvenimai. Jų kūnai, kuriuose radiacija su laiku išryškina mirtinas žymes. Ši archyvinė medžiaga išryškėja per 10–20 metų po tragedijos, – pastebi mokslininkė. – Tuomet po tam tikrų kolektyvinių trauminių, istorinių patirčių atsiranda dideli kūrybiniai projektai (filmai, knygos). Liudininkai išsipasakoja savo patirtus išgyvenimus, atsiranda laiko ir egzistencinio žvilgesio perspektyva. Tai įspaudžiama į meninę formą. Yra tikimybė, kad ateityje matysime daugiau panašių projektų apie Černobylį. Šiuo metu Japonijoje jau rengiamas filmas apie Fukušimą."

Svarbi vaizduotė

"Kūrybiniai projektai, sukurti atomui (knygos, filmai, serialai, spektakliai, kompiuteriniai žaidimai), kaitina mūsų visų branduolinę vaizduotę, o ši palaiko ir skatina šios srities turizmą", – teigia N.Mažeikienė.

Mokslininkės teigimu, tokie projektai sukelia ir priverčia išgyventi įvairių jausmų – gailestį, siaubą, pyktį, nuostabą. Žinoma, tai tik truputį leidžia suprasti ir pajausti, kaip nuo radiacijos nukentėję likvidatoriai ir gyventojai išgyveno Černobylį.

"Branduolinė vaizduotė apima ir mokslo komunikacijos elementus, kai serialo žiūrovai, kurie nėra fizikai, chemikai, inžinieriai, pradeda suprasti ir įsivaizduoti, kaip veikia reaktorius, kam reikalingas boro ir smėlio mišinys, gauna žinių apie technologinius procesus. Prisiminkime filmo sceną apie teismo metu dėliojamas dviejų spalvų lenteles, aiškinančias reaktoriaus veikimą ir avarijos priežastis. Žiūrovai taip pat bando įsivaizduoti griaunančią atomo jėgą. Černobylio sprogimo galią galima lyginti su Hirošimos ir Nagasakio", – pasakoja mokslininkė.

Susidomėjimas Lietuva

Pasak nacionalinės turizmo skatinimo agentūros "Keliauk Lietuvoje" vadovo Daliaus Morkvėno, Ignalinos atominė elektrinė visada domino turistus ir turėjo nuolatinį lankytojų srautą, tačiau šiuo metu jų dar padaugėjo.

"Sulaukėme nemažai užsienio žurnalistų iš JAV, Suomijos ir kitų šalių užklausų dėl pažintinių turų Ignalinos atominėje elektrinėje. Socialiniuose tinkluose atominio turizmo galimybėmis Lietuvoje susidomėjo 150 tūkst. vartotojų", – pasakojo jis.

Šiuo metu Lietuvoje aktyviai diskutuojama apie branduolinį turizmą. Mokslininkės teigimu, mūsų šalyje tikrai yra infrastruktūra, kurią būtų galima tam išnaudoti.

"Visaginas svarsto, kaip galėtų plėtoti ir pristatyti save kaip atominį miestą. Ignalinos atominė elektrinė turi Informacinio centro ekspoziciją, kurioje detaliai yra pristatoma jos veikla, organizuojamos kelionės į elektrinės vidų. Lietuvoje taip pat yra kitų turizmo objektų, pavyzdžiui Atominis bunkeris Kaune ir Šaltojo karo muziejus, kuriuos mes tikrai galėtume priskirti prie branduolinio turizmo objektų", – įsitikinusi N.Mažeikienė.