Tuo metu niekas nekalbėjo apie tai, kad abiturientai nesirenka mokytojo profesijos. Dėl studijų vietos VPI, įvairiais liudijimais, konkuravo nuo kelių iki keliolikos abiturientų. Trečia, nebuvo drastiškų pokyčių ugdymo programose. Viskas buvo orientuota į Sovietų Sąjungos pramonės poreikių tenkinimą ir komunistinių vertybių skiepijimą. Atrodo, viskas buvo paprasčiau.

Tačiau pripažinkime, kad toks palyginimas turi daug nežinomųjų.

Kokių valstybinių brandos egzaminų rezultatų galėtume tikėtis, net jeigu atliktume mintinį eksperimentą ir 1980-ųjų abiturientus sukeistume vietomis su dabartiniais? Ar tikrai išryškėtų kokybinių ugdymo proceso organizavimo ypatumų ir juos liudijančių mokinių ugdymo pasiekimų? Ar tai padėtų atskleisti tuo metu vyravusį mokytojo profesijos patrauklumą?

Turbūt iš dalies. Mokytojai, kurie šiandien laukia pensijos, savo profesinę karjerą pradėjo XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje. Jie pergyveno visus įmanomus politinius kataklizmus, tačiau tik jų pastangomis buvo sukurtas dabartinės Lietuvos mokyklų tinklas. Tad švietimo reformų Lietuvoje iniciatoriams turėtų būti privaloma parašyti ir apsiginti magistro darbą apie tai, kaip politinių epochų lūžyje keitėsi mokytojo požiūris į savo darbą. Būtų įdomu panagrinėti, koks buvo, pavyzdžiui, istorijos mokytojų požiūris į savo darbą SSRS komunistų partijos vadovo Konstantino Černenkos ir prezidento Algirdo Brazausko laikais.

Svarbu įvardyti ir suprasti įvykusius pokyčius – tai padėtų surasti atsakymą į klausimą, kodėl dabar mokytojo profesija nepatraukli. Laiko perspektyva leidžia suvokti pokyčių mastą. Kita vertus, kokie neatlikti namų darbai mažina mokytojo profesijos patrauklumą ir trukdo privilioti jaunus mokytojus į mokyklą?

Švietimo sistema kartais primena seną, suklypusią, prikepusią viryklę, ant kurios jaunam žmogui reikia pagaminti šiuolaikišką patiekalą.

Pirmasis neatliktas namų darbas. Pripažinkime, kad burtų lazdelės mostelėjimu nesukursime demografinio sprogimo Lietuvoje. Ypač regionuose. Mokytojo atlyginimas susijęs su pamokų skaičiumi, o pastarasis – su mokinių skaičiumi mokykloje, apie stabilų pedagogo darbo atlyginimą sunku ir kalbėti.

Antrasis neatliktas namų darbas susijęs su galimomis mokyklos tinklo pertvarkomis. Ar kalbos apie tūkstantmečio mokyklų steigimą nėra slaptas siekis įgyvendinti naują mokyklų tinklo pertvarką? Juk negali jaunam kolegai patarti: girdi, gal vertėtų įgyti kokią gretutinę profesiją, jei dėl galimos mokyklų tinklo pertvarkos sumažėjus pamokų krūviui tektų padirbėti kokioje nors lentpjūvėje prie rąstų frezavimo staklių ar sandėliuose su autokrautuvu prekes pavežioti. Mokytojų folklore gausu liudijimų apie unikalias patirtis. Tai, žiūrėk, vienas per langą tarp pamokų sugeba traktoriumi lauką užarti, kitas – kambario sienas naujose statybose užtinkuoti. Gal tai tik kalbos prie kavos puodelio susitikus kokiame nors seminare?

Trečias neatliktas namų darbas – kvalifikacijos kėlimo galimybės. Ar jaunas žmogus turi galimybę plėsti universitete įgytas žinias ir įgūdžius ir atrasti naujų veiklų? Dabartinė mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistema primena klampią pelkę, o ne viliojantį, kad ir sunkų, kopimą į kalną. Kita vertus, ar naujų kompetencijų įgijimas ir taikymas kasdieniame darbe lemia darbo užmokesčio dydį? Juk viskas politikų rankose. Perskaičius naujų atestacijos nuostatų projektą didžiai daliai esamų mokytojų atsiras naujas galvosūkis: ką daryti, kad esamas atlyginimas nesumažėtų.

Ketvirtas neatliktas namų darbas. Nėra rimtos jėgos, kuri gintų mokytoją kaip darbuotoją. Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos yra susiskaldžiusios ir dėl to jų veiklos naudą net sunku įvardyti. Štai pavyzdys, atskleidžiantis situacijos dramatizmą. Per daugiau kaip 30 Lietuvos nepriklausomybės metų ugdymo programos keitėsi tris kartus, o atlyginimo už darbą tvarka – tik vieną. Čia nekalbame apie kuro kainų kilimą, padidėjusius mokesčius, infliaciją. Ką reiškia naujų ugdymo programų įgyvendinimas? Tai papildomos laiko sąnaudos, kurių niekas niekada neišmatuos. Turbūt niekada nebus neįmanoma įgyvendinti paprasto algoritmo. Keičiasi ugdymo programos (svarbi mokytojo darbo sąlygų dalis), keičiasi ar pildoma atlyginimo už darbą tvarka. Reikia gerai pagalvoti, kieno naudai – valstybės ar mokytojo? Šią akimirką turėtų prabilti profsąjungos. Jeigu taip nėra, vadinasi, bendrosios ugdymo programos yra labai popierinės. Tą patį galima pasakyti ir apie švietimo darbuotojų šakinę kolektyvinę sutartį, kuri kažkada buvo pasirašyta. Tačiau tai gali suvokti tik ne po vienų darbo metų mokykloje ir jei manai, kad profesinių sąjungų veikla yra prasminga. Kitas aspektas – darbdavio ir darbuotojo santykiai mokykloje. Mokytojų folkloras pateikia daug niūriai juodų pasakojimų apie prarastus kūdikius, priešlaikinius gimdymus ar pakrikusią sveikatą dėl „šiuolaikinių“ vadybos metodų taikymo. Apie įvairius pasiaiškinimų rašymų vajus ar bendravimą tarp mokyklos vadovybės ir mokytojų per įsakymų serijas „susipažinti ir vykdyti“. Galbūt ir vėl tai tik pasakojimai, atitinkantys žanrą „viena bobutė sakė“. Net darant prielaidą, kad tai nuo pat pradžių išgalvotos istorijos, kyla klausimas: ar kalbos apie lyderystę švietimo sistemoje yra tik besisklaidantis dūmas? Ar tokioms patirtims yra rengiami jaunieji mokytojai?

Penktas neatliktas namų darbas – supermamų supergalios. Nekalbėsiu apie konstruktyvų bendravimą sprendžiant iškilusias problemas. Su ironija pasakysiu, kad yra mamų, kurios įsivaizduoja, kad jų galia prilygsta bet kurios didžiosios valstybės vadovo galiai. Rimti pasistumdymai mokykloje prasideda jau nuo pirmosios minutės, kai jų vaikas pradeda mokytis. Susidūrimai vyksta dėl kiekvienos smulkmenos, judesio, pasakytos frazės ir t.t. Apie tokių mamų žygius žino ministerija, švietimo skyrius, advokatai ir t.t. Deja, šioje kovoje ne visada mokykla ir mokytojas yra nugalėtojai. Valstybė mato, supranta, bet nepadeda. Mokykla, kuri nekuria teisinių tokių problemų sprendimo mechanizmų, turi kapanotis pati. Plintantis naratyvas apie mokyklą, prisitaikančią prie mokinio, gali ne vieną jauną mokytoją paskatinti atsistoti prie frezavimo staklių ar pasirinkti kitą veiklą. Ypač jei ir toliau valstybė toleruos pamokų nelankymą, o socialinės rizikos šeimų tėvai galės vienašališkai teisintis, esą niekaip negali palenkti savo atžalų mokymuisi.

Jaunojo mokytojo laukia sunkus išmėginimų kelias pradėjus dirbti klasėje, kurioje mokiniai ir jų tėvai yra gerai išmokę naudotis švietimo sistemos spragomis. Idealizmo gali nepakakti.

Pateikti neatliktų namų darbų pavyzdžiai turi dvejopą moralą. Mokytojo misija – išmanyti dalyką, surasti bendrą kalbą su mokiniu ir perteikti reikiamas dalyko žinias ir įgūdžius, o ne galvoti, kaip neįsipainioti į įvairius voratinklius ar iš jų išsipainioti. Nesvarbu, apie ką kalbame, – jaunus mokytojus ar senbuvius.

Antra, švietimo sistema kartais primena seną, suklypusią, prikepusią viryklę, ant kurios jaunam žmogui reikia pagaminti šiuolaikišką patiekalą. Ir ne kokią seną bobutės krosnį kaimo sodyboje, kurioje skanus maistas tarsi savaime pasigamina. Ne gero restorano virtuvėje, kur šefas svogūnus ar žalią mėsą pjausto peiliu nenaudodamas raumenų jėgos, o patiekalo kokybę nustato žvilgsniu per sekundės dalį. Tiek vienu, tiek kitu atveju reikalingas išmanymas ir didelė patirtis, kurią pažinęs gali pradėti ieškoti naujų erdvių savo siekiams įgyvendinti. Ar šiuolaikinėje mokykloje yra kuriamos tokios sąlygos? Jeigu ne, tai metas pradėti dirbti.

O tavo, kaip amžino priekaišto ar lemties ženklo, vaiduokliškas pasirodymas subyra atsitrenkęs į elementarų gamtamokslinį paaiškinimą, kad mokslas neturi jokių įrodymų apie nematerialios sielos egzistavimą, nemirtingumą ar amžiną įkalinimą kokioje nors pilyje. Taigi išganymo tema tampa daugiau nei juokinga. Suvokus pokyčius, ir patį vaiduoklį apima siaubas. Viena vertus, pagal pradinį autoriaus sumanymą, naktiniai ūbavimai, daiktų stumdymas ir žvanginimas surūdijusiomis grandinėmis turėtų paprotinti svarbiausius dramos veikėjus. Kita vertus, perveria klausimas: kodėl visoje švietimo reformų dramoje mokytojams suteikiamas vaiduoklių vaidmuo, kurių plevenimą apleistuose dvaro rūmuose greitai išsklaidys atriedantis naujų programų garvežys?

Simbolika čia itin svarbi. Mokytojų asociacijų bandymai kritikuoti naująsias programas primena dalgininkų atakas prieš gerai ginkluotus ir apmokytus kazokus. Naujosios garo bangos (anglų kalbos žodis "steam" lietuviškai – garas, o STEAM santrumpa žymi gamtos mokslų (angl. Science), technologijų (angl. Technology), inžinerijos (angl. Engineering), meno / dizaino (angl. Art) ir matematikos (angl.  Mathematics) sritis) drama slypi vienoje detalėje. Kad ir kokios pajėgos buvo skirtos naujoms programoms kurti ir apginti, teks pripažinti: norint jas įgyvendinti reikės tarsi „Žiedų valdovo“ trilogijoje leistis į Negyvųjų kelią ir derėtis su vaiduoklių armija. Ir ši akimirka tikrai nebus maloni akiai.

Kad ir ką, kad ir kiek švietimo valdininkai ir jiems prijaučiantys kuluaruose kalbėtų apie pavargusius, nemotyvuotus ar išsisėmusius mokytojus, naujoji garo revoliucija mokykloje turi mažai sėkmės galimybių. Kodėl? Pirma, niekas nemąsto apie tai, kokių galimybių įsigyti naują automobilį, nekilnojamojo turto, planuoti vasaros atostogas turi jaunas mokytojas, dirbantis optimaliu krūviu. Dar pridėkime jaunų mokytojų mamų problematiką. Teko girdėti kurioziškų pasakojimų apie tai, kokius žygius reikia atlikti, kad mokyklos vadovybė išleistų moksleivių atostogų metu jauną mamą į savo vaiko rudenėlio ar Kalėdų šventę. Dar pridėkime istorijas, kaip jauni vyrai nesupranta, kodėl jų žmonos mokytojos su savo darbu nesusitvarko iki 17 val. ir kad už viršvalandžius niekas nemoka. O kur dar kartų kaita mokykloje, itin svarbi įgyvendinant naujas programas! Naujų pedagogų antplūdžio tikrai nematyti. Vadinasi, yra dar daug nepaminėtų aplinkybių, kurios lemia darbo mokykloje patrauklumą. Ir apie jas reikia ne tik kalbėti – problemas reikia identifikuoti ir spręsti.

Sieki pažangos ir kuri tvarią emocinę aplinką mokydamas vaikus vadelioti vežimą, o po poros metu iš tavęs reikalaus išmokyti valdyti reaktyvinį lėktuvą.

Tad ir planuojamo prestižo spindesys greitai blėsta. Dabartinė darbo apmokėjimo ir atlyginimų kėlimo logika leidžia tik išsaugoti esamus darbuotojus, bet ne privilioti naujų. Mokytojų atlyginimų problema – kompleksinė, priklausanti nuo daugelio veiksnių. Vienokia ji didmiestyje, kitokia – nedideliame miestelyje.

Antra, mokytojų kvalifikacija ir jos kėlimas. Vykstančios diskusijos dėl būsimųjų ugdymo programų aiškiai rodo atotrūkį tarp akademinio pasaulio ir mokyklos. Tenka pripažinti, kad seminarai apie pamokos laiko vadybą menkai dera su tomis didaktinėmis ir akademinėmis naujovėmis, kurias netrukus reikės įgyvendinti. Įdomu, kodėl per dešimtmetį nebuvo suprasta, kaip šį atotrūkį įveikti?

Situacija tikrai dramatiška. Iš tavęs reikalauja nuomonės apie būsimąją ugdymo programą, tačiau tam turi imti akademines atostogas savo sąskaita. Tik tuomet galėsi pasiekti tokį suvokimo lygį, kad pajėgtum suprasti, kas gi joje parašyta.

Aišku, niekas taip nedaro ir nedarys. Bet situacija atrodo tikrai paradoksali. Sieki pažangos ir kuri tvarią emocinę aplinką mokydamas vaikus vadelioti vežimą, o po poros metų iš tavęs reikalaus išmokyti valdyti reaktyvinį lėktuvą.

Ar praėjęs dešimtmetis tikrai buvo toks trumpas laikotarpis tinkamai pasiruošti artėjančiai garo revoliucijai? Ar švietimo reformoms yra rengiamasi taip, kaip kad kelininkai rengiasi artėjančiai pūgai? Pokyčiai reikalingi, tačiau kodėl mokytojams tenka vaiduoklių, o ne pagrindinių veikėjų vaidmuo?

Net paklausęs lietuviškos roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ pradedi pokyčiams suteikti simbolinę reikšmę. Ne veltui vienoje arijoje dainuojama apie pavargusią geležį ir Dievą, kuriam sunku ištverti.

Tačiau padėkime visus dievulius ir simboliką į šalį, nes mąstymas – tik cheminių procesų visuma. Būsimose ugdymo programose net praeities suvokimas ar praeities klaidų apmąstymas, kaip teigia vienas Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ herojus, padedantis apvalyti sielą, taps efemerišku dalyku. Juk viską galima paaiškinti neurolingvistiniais procesais.

O gal verta užsidėti abejingumo kaukę ir prisiminti sovietinėje komedijoje „Operacija Y“ vieno herojaus išsakytą mintį, kad "iš undinių galima uždirbti daugiau"? Tik ar galvojimas apie tai, kad galima laimės paieškoti kitur arba kaip greičiau sulaukti pensijos, nėra blogiausias valstybės investavimo į mokytojus pavyzdys? Tuomet tikrai nėra jokios prasmės būsimus pokyčius koduoti įmantriomis anagramomis ir samdyti kazokų būrį jų apsaugai.

Kai pamažu pradėta mažiau toleruoti sovietinės nostalgijos elementus, pradėjo bliūkšti senosios animacijos žavesys. Dėl to senoji ir geroji animacija paskendo interneto ūkanose ir užleido vietą "Simpsonams" ir kitai tokio pobūdžio animacijai. Dabar per kai kurios "Simpsonų" serialo kūrybinius sprendimus galima bandyti pažvelgti į lietuviškąją švietimo tikrovę.

Daugumai serialo "Simpsonai" veikėjų tinka žodis "amžinas". Amžinas bukagalvis Houmeris, amžina namų šeimininkė Mardžė, amžinas neklaužada Bartas, amžina moksliukė Liza ir t.t. Pritarsiu tiems žmonėmis, kurie bando dabar atsigręžti į sovietinės mokyklos patirtį ir įvardyti kai kurios jos pranašumus. Tačiau, pasinaudodami animacijos pavyzdžiais, pabandykime įvardyti esminį kultūrinį lūžį tarp dabarties ir sovietmečio.

Daugumai serialo "Simpsonai" veikėjų tinka žodis "amžinas". Amžinas bukagalvis Houmeris, amžina namų šeimininkė Mardžė, amžinas neklaužada Bartas, amžina moksliukė Liza ir t.t.

Sovietmečio nesimokymo herojai Sorokinas, Perestukinas, Barankinas, Malininas padedant burtams (pastaroji detalė jau labai nedera su mokslinio komunizmo pasaulėžiūra) patenka į neišmoktų pamokų ar neatliktų namų darbų šalį, kurioje, patirdami įvairių nuotykių, supranta nuoseklaus mokymosi svarbą. Koks serialo "Simpsonai" atsakas? Deja, revoliucingo proveržio nematyti. Kai kurios serijos primena socialinės dokumentikos laidas "TV pagalba" ar "Farai". Detalė skirta tiems, kurie šiame seriale pastebėjo Kletusą ir jo šeimynėlę arba girtuoklį Barnį.

Kokią ugdymosi aplinką namuose kuria Houmeris, kai jo pagalbos prašymą žmonos spurgų verslui išgirsta ne Dievas, o Storasis Tonis? Netoleruotinai (jei žvelgsime iš senosios animacijos pozicijos) atrodo situacija, kai Simpsonų vaikai Liza ir Bartas stebėtinai greitai nurimsta sužinoję, kad jų kieme savaitgalio rytą dėl įtakos mamos spurgų verslui tarpusavyje kovoja jakudza ir mafija. Viskas gerai, jei net pro langą įskrenda koks mafiozas. Juk čia Springfildas. Houmerio negalima laikyti pavyzdiniu tėvu ir dėl to, kaip jis savanaudiškai išnaudoja Lizos analitinius gebėjimus lažybose.

Serialas "Simpsonai" mums pateikia šaržuotą gyvenimo kasdienybę, kurioje nėra vienareikšmių atsakymų. Kita vertus, ar savo gyvenime nepastebime švietimo skyriaus vadovo Čalmerso ir mokyklos direktoriaus Lupiko tarpusavio konkurencijos, ar praeiname nieko nepastebėję pro mokytojos Pykčiuvienės keistumus, ar Montgomeris Degėla kartais neprimena mūsų darbdavių elgesio? Tiesiog reikia priimti pateikiamą požiūrį į tikrovę ir suprasti: nėra jokios stebuklingos lazdelės, kuri tinginius paverstų stropiais mokiniais.

Nedidelė replika tiems, kurie bando atsigręžti atgal. O kur įkomponuoti avangardinį komunistų partijos vaidmenį? Žiū, ir KGB ausys pradės kyšoti, ir taip, lyg netyčia, atsidursi Aliaksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino pusėje. Galbūt, kai kalbame apie švietimo reformas ar atnaujintas bendrąsias ugdymo programas, verta pažiūrėti serialą "Simpsonai". Juk jame pateikiamos situacijos kviečia kritiškai ir su didele ironijos doze pažvelgti į savo gyvenimo kasdienybę. Kiekvienas personažas – išskirtinis ir kartu savo elgesiu nuobodžiai pasikartojantis, tačiau ilgiausiai rodomo serialo kūrėjai sugeba kurti intriguojantį siužetą. Galbūt visoms švietimo reformoms neužtenka intelektualinių pajėgų su esamais dalyviais kaskart sukurti intriguojantį siužetą ir atrasti tą probleminį lygį, kuris leistų atskleisti visą galimą sprendimų ir gyvenimui reikalingų įgūdžių spektrą.

Čia svarbūs yra keli momentai. Pažvelkime į nuoširdžias Barankino ar Ralfo Bizūno akis ir išgirskime dažnai kasdienybėje skambantį prašymą: "Duokite ką nors padaryti, kad galėčiau išsitaisyti pažymį." Ir staiga gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Įsivaizduokime Čempionų lygos finalą, kuriame susitinka Miuncheno "Bayern" ir Paryžiaus "Saint Germain". Po pralaimėjimo Paryžiaus komandos treneris pareiškia, kad jiems reikalingas naujas šansas esamai padėčiai ištaisyti, nes komandos žaidėjai varžybų išvakarėse buvo išvykę į sodybas, kuriose buvo prastas interneto ryšys, trukdęs tinkamai suprasti trenerio nurodymus nuotoliniu būdu, arba užduotys, pateiktos elektroninėse treniravimosi platformose, buvo neaiškios. Visa tai tik ironiškas žvilgsnis į kasdienybę.

Dar kartą pažvelkime į Barto nedraugą Nelsoną. Ar jam tokią akimirką bus skirta užduotis, reikalaujanti rimtų analitinių gebėjimų? Aišku, kad ne. Bus šauta į žinių paieškos lygį, tad mokytojas galės lengviau atsikvėpti fiksuodamas savivaldybės atsiųstoje lentelėje padidėjusį mokinio vidurkį. Tačiau problema – ne ataskaita, o mokinio motyvacijos suvokimas. Būtina keisti šios srities savo įsitikinimus.

Dauguma mokinį suprantame kaip profesoriaus Ivano Pavlovo šunį. Jei išugdome tinkamus refleksus (įgūdžius), mokinys mokosi. Jei ne, belieka tikėti kelionės į neatliktų namų darbų šalį sėkme. Verta atkreipti dėmesį ir į moralinį situacijos aspektą – mokinio sąmoningumą. Ar geras pažymys – tai skanukas mokiniui? Dalį atsakymo pasufleravo knygos "Spartusis mokymasis" autorius Scottas H.Youngas. Jis pateikia dvi motyvacijos rūšis – instrumentinę ir vidinę. Pirma motyvacijos rūšis skirta įgyti įgūdžiams, kurie reikalingi pasiekti kitiems tikslams. Jei svajojate tapti rašytoju, mikrominimalūs įgūdžiai šiam tikslui pasiekti – mokėjimas skaityti ir rašyti. Antroji motyvacijos rūšis kreipia mūsų dėmesį į pomėgių sritį. Mokotės lotynų kalbos ne dėl to, kad norite suprasti gydytojų išrašomus receptus, o dėl to, kad norite būti panašus į Steponą Batorą, kuris šia kalba bendravo su Abiejų Tautų Respublikos bajorais. Savaime suprantame, kad abi motyvacijos rūšis galima derinti tarpusavyje.

Kitą dalį atsakymo pateikia Roberto J.Marzano knygoje "Naujoji ugdymo tikslų taksonomija". Knygos autorius drąsiai teigia: motyvacija priklauso aukščiausiams žmogaus protiniams gebėjimas. Vadinasi, jei sugebi atlikti tik minimalių žinių ir įgūdžių reikalaujančias užduotis, kalbėti apie motyvaciją yra sunku. Dėl to, pamatęs slenkstinį žinių ir gebėjimų įvertinimo lygį atnaujintose bendrojo ugdymo programose ir užduotis, atitinkančias minimalius egzamino reikalavimus, pagalvoji apie Kletusą ir jo šeimynėlę.

Suprantu tokių reikalavimų įvardijimo svarbą, tačiau ar slenkstinis lygis netampa visų švietimo reformų tikslu? Pagalvokime, kam Bartui, Nelsonui, Ralfui, Džimbo ir kitiems stengtis, jei pusmečio (ar trimestro pabaigoje) bus skirtos lengvos užduotys aukštiems pažymiams gauti. Kokia švietimo reformų prasmė, jei, paspaudus gaiduką, ant kurio  parašyta "Ugdymo kokybė ir pažanga", bus dovanoti pažymiai tik už gražias akis?

Kita vertus, pažvelkime į valstybinių brandos egzaminų situaciją. Yra bendrosios ugdymo programos, pagal kurias parengiamos atskiros brandos egzaminų programos. Viskas lyg ir gerai Pagal galiojančias bendrąsias ugdymo programas parengiami vadovėliai, kurie perkami už mokinio (klasės) krepšelio pinigus. Tačiau, artėjant brandos egzaminų startui, ūmai atsiduri pasaulyje, kuris vadinasi "Pasiruošk egzaminams". Tuomet kyla keistų klausimų, pvz., kam valstybė leidžia spausdinti ir išleidžia pinigus vadovėliams, kurie nepadeda pasiruošti egzaminams?

Susidariusi situacija kalba pati už save. Pagal užsakymą parengtuose valstybės vadovėliuose nėra to, kas yra privačia iniciatyva parengtose mokymosi priemonėse. Sutinku, prielaidos gali būti neteisingos. Tačiau grįžkime prie mūsų herojų ir motyvacijos. Kam nuosekliai mokytis dvejus metus vidurinėje mokykloje, jei, pasinaudojęs pagalba, kurią siūlo sistema "Pasiruošk egzaminams", pasieksi optimalių rezultatų. O gal tuomet ugdymo turinys yra pakankamai seklus? Tačiau praėjusių metų brandos egzaminų rezultatai byloja ką kita.

Tad verta prisiminti Storojo Tonio paslaugą Mardžės spurgų verslo suklestėjimui ir bandymus gauti grąžą už suteiktą paslaugą. Dėl to supraskime ir tą tinginių armiją, kuri, artėjant brandos egzaminų sesijai, dėl minėtų priežasčių jaučiasi taip, kaip Montgomerio Degėlos atominės elektrinės darbuotojai, jam paskelbus gaisro pavojų ir inicijavus bendradarbiavimo mokymus.

Dar kartą pasižiūrėjęs senosios animacijos filmuką ir bet kurią serialo "Simpsonai" seriją supranti, kad pasaulis pasikeitė. Tačiau klausimas, kokias priemones pokyčiams suprasti pasiūlys švietimo politika, lieka atviras. Dėl to senelio Eibo Simpsono personažas kartais sukelia itin skausmingų emocinių potyrių.

Intriga ne tik tai, kad sovietų Lietuvoje plito Vakarų pasaulyje atsiradęs muzikos stilius, bet ir ta, jog leidžia klausti, kieno pasaulio vizija buvo fantasmagoriškesnė – pankų ar komunistų. Su pastarąja intencija galima sieti 1988 m. išleistą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio almanachą "Europa", kuriame yra daug įdomių interviu ir straipsnių, padedančių suprasti vykusius mąstymo pokyčius.

Įdomiausius pokyčius sovietinėje pasaulėžiūroje nužymi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Romualdo Ozolo ir vokiečių filosofo, nagrinėjančio racionalumo teoriją, Jurgeno Habermaso interviu. Kokių erezinių minčių paskleidė šis pokalbis? Išsakytas teiginys, kad Europos išskirtiniai bruožai yra politinių jėgų pliuralizmas, politinės valdžios padalijimas ir kultūrinė bei nacionalinė įvairovė, akivaizdžiai prieštaravo sovietinio žmogaus vizijai. Bet tuo neapsiribojama ir žengiama toliau, prabylama apie kultūrines Europos galias, neatsiejamas nuo krikščionybės, racionalizmo ir empirizmo teorijų bei jų kritikos. Įtampa tarp protu pagrįsto pažinimo ir jo kritikos – modernaus europietiško mąstymo bruožas. Ne veltui J. Habermasas pamini Friedrichą Nietschę, kuris buvo prabilęs apie aukščiausių vertybių nuvertėjimą. Ne mažiau aktualus ir nacionalinių kultūrų santykis su pasauline rinka, kurios siūlomiems prekių ženklams sunku atsispirti. Ypatingas dėmesys šiame pokalbyje skiriamas Michailo Gorbačiovo reformoms ir jų kritikai (tiems laikams labai netikėtas posūkis). J. Habermasas negailestingas biurokratiniam socializmui: "O dabar biurokratinis socializmas dar turi pirma ieškoti ekvivalentiškos išeities, galvodamas apie savo didžiausias ydas. Tatai, jeigu tik viskas gerai klostysis, galėtų būti istorinis Gorbačiovo vaidmuo." Vokiečių mąstytojas taikliai pastebi bendrus Europos jaunimo mąstymo pokyčius: "... tarp jaunimo pastebimas nepaprastas liberalizacijos protrūkis ir ryški nuostatų ir elgsenos individualizacija. Galima tiktai viltis, kad šitos tendencijos ir toliau plėtosis, atnešdamos fundamentalią demokratizaciją, smarkiai pranokstančią tai, ką šiandien propaguoja Gorbačiovas."

Lietuvos pankrokas su savo kartais sunkiais suvokiamais dainos tekstais metė individualų iššūkį griežtai reglamentuotai sovietinei kultūrai. Vadinasi, viešumo (glasnost) politika iš pradžių atvėrė kultūrinės, o vėliau ir politinės įvairovės Pandoros skrynią, iš kurios pasklido įvairūs gaivalai (komunistinės pasaulėžiūros požiūriu), ir kurių nesugebėjo suvaldyti biurokratinis socializmas. Gal ir galima ilgėtis anų laikų, bet reikia suprasti, kad kečupas, kokakola ir komunizmas nedera.

Sąjūdis ir jo inicijuoti pokyčiai atsirado reikiamu laiku ir tinkamoje vietoje.

R. Ozolo ir J. Habermaso pokalbyje aptariamos ir tarptautinių santykių aktualijos, kurios neprarado svarbos ir dabar: "Tiktai blokų abipusis atsitraukimas, radikalus įtempimo sumažinimas politikos srityje, dabar štai leidęs sudaryti sutartį dėl vidutinio nuotolio raketų, duos mums Europoje vėlei oro, kuriuo galės kvėpuoti ir mažos tautos ir kuriame bus įmanoma tikrai pliuralistinė koegzistencija". Dėl to projektas "Nordstream 2" ir kiti Rusijos užsienio politikos vingiai bei didžiųjų Europos valstybių reveransai Rytų kaimynei verčia nuolatos klausti, ar liks erdvės mažoms tautoms Europoje. Pastarąjį R. Ozolo ir J. Habermaso pokalbį galime laikyti pranašingu, nes jame nuskamba lemtingi žodžiai, kurie aktualūs ir dabar: "Europos tautų vienybės pagrindas – laisvas jų kultūrinio pliuralizmo klestėjimas nevaržomo bendravimo sąlygomis. O čia ir vėl būtina prielaida – regresyvių politinių režimų panaikinimas." Taigi, ar Rusijos ir Baltarusijos demokratizacijos galimybės, ar ekonominė nauda lems Europos ateitį?

Būtina atkreipti dėmesį visų, kurie vis dar ilgisi sovietinės tvarkos ir teisingumo, į almanache "Europa" pateikiamą laikraščio "Literaturnaja gazeta" korespondento Jurijaus Ščerbako interviu "Ką uždraudė Černobylis" ir jame išsakytas mintis. Pirma mintis: "Nejaugi mūsų sistema efektyvi tik ekstremaliomis sąlygomis?! Karo, stichinių nelaimių, avarijų metu? Manau, kad tai ne tik sistemos, ne tik socializmo deformacijų, apie kurias dabar tiek daug ir teisingai kalbama, bet ir tautos charakterio dalykas – apie tai irgi reikia pasakyti tiesiai. Rašytojas padarys savai liaudžiai meškos paslaugą, jeigu sakys jai tik komplimentus. Tiesiai reikia pasakyti ir apie mūsų tautos trūkumus, apie mūsų nuodėmes: apie tingumą, apsileidimą, netvarkingumą, girtuoklystę, siekimą viską atlikti "o gal" principu. O gal nieko neatsitiks, galvojome statydami ketvirtą bloką. Neišdegė. Černobylio avarija palietė pačias opiausias mūsų gyvenimo žaizdas." Antra mintis : "Taikliai apie tai, duodamas interviu apysakai, pasakė akademikas Valerijus Legasovas: "Žemas techninis lygis, žemas šių žmonių atsakomybės lygis – tai ne priežastis, o padarinys. Jų menko dorovės lygio padarinys." Trečia mintis: "Sudievinome techniką, dėjome viltis į rublį, užmiršome etiką. Atsirado sauso technokrato, mokslininko pragmatiko tipas, negalvojančio apie galimus tolimus mokslinio sprendimo padarinius. Tai rimta visuomenės korozija."

Lietuvos Sąjūdis atsirado tuo metu, kai įvardytos sovietinės visuomenės problemos pradėjo rėžti akį, tačiau lietuvių visuomenės kultūros vertybės padiktavo sprendimus, kurie leido pasinaudoti M.Gorbačiovo reformomis ir išsivaduoti iš biurokratinio socializmo gniaužtų.

Ryškias mąstymo pokyčių ribas nužymėjo Alfredas Bumblauskas "Kur buvo Lietuva feodalizmo epochoje?" Svarbi detalė: tuo metu Lietuvos istorijos niekas neskirstė pagal valstybingumo raidą, pvz., LDK, LDK Abiejų Tautų Respublikoje ir t. t. Visa istorija buvo periodizuota pagal ekonominių formacijų kaitą: vergovė, feodalizmas, kapitalizmas ir t. t. A. Bumblauskas kelia lemtingą klausimą, kur buvo Lietuva feodalizmo epochoje. Pagrindinį smūgį A. Bumblauskas skiria nuo Jekaterinos II kurtam ir puoselėtam bendros rusų–lietuvių valstybės įvaizdžiui. Teigdamas, kad pagrindinis skirtumas tarp Vakarų ir Rytų Europos yra individualios valstiečių nuosavybės – alodo atsiradimas. Šį požiūrį istorikas pagrindžia ne tik Edvardo Gudavičiaus tyrinėjimais, bet ir (kaip įprasta tuo metu), Friedricho Engelso pastebėjimais, kuriuose aiškiai įvardijama skirtis tarp Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos. Jo tvirtinimu, mes esame tame Europos regione, kurioje paplito individuali, o kartu ir privati nuosavybė, o Rusija jau kitame, kuriame paplitusi bendruomeninė nuosavybė. Vadinasi, išskirtinis Vakarų Europos bruožas – privati nuosavybė. Ir tai pripažino F. Engelsas.

Lemtingas Lietuvos šuolis link europietiškos civilizacijos įvyko po krikšto, kai sparčiai pradėjo formuotis bajorų luomas, miestų savivalda, katalikų bažnyčių tinklas. Tačiau pati įdomiausia šio straipsnio dalis yra jo pabaiga. A. Bumblauskas pasako labai svarbius žodžius: "Visa, apie ką kalbėjome, – tai tik feodalizmo epochos civilizacijų reljefas. Socializme jau kitaip. Socializmas lyg ir pašauktas supilti naujus kalnus. Deja, neretai šis darbas buvo sutapatinamas su kalnų nukasimu. Gerai, jei buvo ką nukasti, – visuomenė neprarasdavo pagrindo. O jei gruntas buvo užpilamas ant liūno, o jei kasti ir pilti nebuvo kur, jei buvo pilama tik žodžiais... Kuo didesnis atotrūkis tarp pagrindo ir žodžių, tuo gražesnė dirva F. Engelso nusakytam reiškinių virtimo savo priešybe dėsniui: "Šis perėjimas į savo priešybę, šis pasiekimas tokio galutinio taško, kuris poliariškai priešingas pradiniam, yra neišvengiamas likimas visų judėjimų, kurių priežastis ir egzistavimo sąlygas jų dalyviai suvokia miglotai ir todėl kelia jiems iliuzinių tikslų."

Tenka pripažinti ir tai, jog Nėriaus Pečiūros kurtos pankiškos dainos kai kuriais aspektais atitinka A.Bumblausko panaudotą F. Engelso mintį. Taigi, Sąjūdis ir jo inicijuoti pokyčiai atsirado reikiamu laiku ir tinkamoje vietoje.

O tam, kad neužmigtume ant šlovės laurų, verta įsiklausyti į Edvardo Gudavičiaus žodžius, pateikiamus Aurimo Švedo knygoje "Visa istorija yra gyvenimas": "Mūsų istorija yra skurdo istorija. Tačiau skurdas yra nevienodas. Mes esame skurdžiausi europiečiai, bet vis dėlto europiečiai. Štai kur glūdi mūsų istorijos esmė. Todėl, jeigu mes ir turime kažką, kuo galime didžiuotis, tai visų pirma reikia kalbėti apie europietiškas vertybes, kurias nors ir žemiausiu lygiu, tačiau vis dėlto esame įsisavinę. Žinoma, tai yra tik žemiausio lygio recepcija. Todėl mes nuolat privalome galvoti, kaip reikia šį lygį pakelti visose srityse. Pradedant nuo paprasčiausio juodo darbo iki pačių mokslo viršūnių. Tačiau lietuvis dažnai nemoka ir nenori dirbti. Tai yra mūsų istorijos palikimas. Tiesa, dabar jau galima kalbėti apie tai, kad noras dirbti kai kuriems palengva atsiranda. Šitas noras visų pirma pasireiškė per emigracijos procesus. Kita vertus, tai anokia naujiena. O kas buvo prieš šimtą metų? Lygiai tas pats. Žmonės, kurie jautė savo potenciją ir norėjo dirbti, vyko iš Lietuvos. Nors aš esu medievistas, tačiau man feodalizmas yra bjaurus, aš nekenčiu šios socioekonominės sanklodos visa savo esybe, nes joje egzistavo tik nesuinteresuotas darbas. Beje, esame kalbėję apie ritualizuotus humanitarų bendrijos santykius. Tai yra ne kas kita, kaip feodalinis palikimas. Baudžiauninkų, vergų visuomenės, "dovana" mums... O tai išgyvendinti galima tiktai juodu darbu. Pradėkime pagaliau dirbti. Gerai dirbti. Ką tai reiškia? Įsisąmoninkime pagaliau, kad mes tik darbu galime viską pasiekti ir išsivaduokime pagaliau iš vergų mentaliteto. Mokslas yra neatskiriama gyvenimo dalis, todėl keiskime save ir kartu sugebėsime keisti daugelį dalykų, kurie egzistuoja šalia mūsų." Pastaroji mintis turi tapti programine visiems, kurie kalba ir galvoja apie gerovės valstybės kūrimą.

Aišku, jį porą trejetą kartų per savaitę aplanko teta. Ne paslaptis, kad toks mokinys daugiausia laiko skiria kompiuteriui, o ne mokslams. Prie aptartos situacijos pridėkime visus įmanomus paauglystės vingius bei laisvo ploto galimybes ir tuomet tapomam paveikslui jau gali neužtekti paletėje esančių spalvų.

Kasdien leisdami savo vaikus į mokyklą net nenumanome apie tokias apibendrintas detales, tačiau nuolat girdime apie klasėje nuolat besiblaškantį ir nemotyvuotą mokinį. Sunkiausia, kai tokių mokinių ne vienas. Negailestinga kasdienybė skelbia akivaizdų nuosprendį, kad nuo tokių mokinių suvaldymo priklauso mokytojo autoritetas ir darbo prestižas. Kita vertus, ar nuo mokytojo valios priklauso Lietuvos ekonominė raida, emigracijos tempai ir su žmoniškumu prasilenkiantys tėvų sprendimai jų pačių vaikų atžvilgiu?

Mes keičiame ugdymo programas kaip kojines, bet nesugebame spręsti sudėtingų socialinių ir jau dabar emocinių savo mokinių problemų.

Negailestinga kasdienybė pasidalytų dar viena išmintimi, kad dažnai tokių mokinių tėvai nuožmiai atakuoja klausimais apie tai, kaip mokykla stengėsi padėti tokiam mokiniui, ką mokytojai padarė siekdami jį sudominti. Pateikti argumentuotus atsakymus užtrunka ir kai kuriais atvejais primena serialo "Kostiumuotieji" painias teisinių kovų siužetines linijas.

Nemažai pastangų prireikia, kol tėvai supranta situacijos rimtumą. Tačiau bandymus bėgti nuo atsakomybės iliustruoja elementarūs, it žirniai į sieną beriami pasiteisinimai vaiko paauglyste, už kurių slypi painus šeiminio gyvenimo problemų voratinklis, iškuoptinas toli gražu ne per vienus metus.

Matydami bepatekančią gerovės valstybės saulę, turime paklausti, kaip tobulės pagalba šeimai tokiose sudėtingose situacijose. Kol kas galime tik pripažinti, kad mokinių, sunkiai besikapanojančių sudėtinguose tėvų tarpusavio santykių voratinkliuose, – daugybė. Patikslinsiu: kartais jie blaškosi net ne voratinkliuose, bet po praūžusių mūšių likusiuose minų laukuose.

Suprasdami aptartos situacijos sudėtingumą, pripažinkime socialinę atskirtį mokykloje ir galimybių nelygybę. Vienam mokytojui nuolat būtina gilinti dalykines žinias ir pristatyti tėvams naujus mokymo metodus ir jų poveikį ugdymo procesui. Kitas turi užtikrinti, kad jo klasės mokiniai bent jau lankytų mokyklą, bandyti įtikinti vaikus ir jų tėvus, kodėl pagrindinės mokyklos mokslai yra svarbūs ateičiai. Žinoma, dar reikia reaguoti į replikas, kad kas nors iš tėvų net be didelių mokslų gauna daugiau už vidutinį atlyginimą ir t.t.

Šios atskirties ar nelygybės drama yra ta, kad motyvuotų ir probleminių mokinių skaičių klasėje lemia ne tik mokytojų kvalifikacija bei ugdymo proceso kokybė, bet ir sudėtingi demografiniai, socialiniai bei ekonominiai procesai.

Ne kartą iš provincijų mokyklose dirbančių kolegų teko girdėti, kad nebelikę vaikų iš kitokių šeimų ir tenka dirbti tik su pašalpas gaunančių tėvų atžalomis (jokiu būdu nenuvertinu šių žmonių ir nemenkinu jų gyvenimo sunkumų). O jei dar pridėsime nuotolinio mokymo problematiką, nesunkiai suprasime, kad, net ir šviečiant gerovės valstybės saulutei, siūlomos naujosios kartos mokyklos, pvz., Giedraičių–Dubingių–Bijutiškių–Ambražiškių (Molėtų rajonas) miestelių simboliniame kvadrate, vargiai ką bepakeis.

Galima pritarti mokyklų reitingų skelbėjams, kad mažesnius ugdymo pasiekimus demonstruojančios mokyklos mokytojai turi pasimokyti iš aukštesnius rezultatus pasiekiančių mokytojų. Tačiau pamatykime ir kitą gyvenimo pusę. Kokias priemones siūlome įsisenėjusioms socialinėms, ekonominėms ar emocinėms problemoms šeimose spręsti? Kas efektyviau padės mokytis vaikui, atėjusiam iš minėtų problemų slegiamos šeimos? Vaiko pinigai? Inovatyvūs mokymo metodai? O gal magistro laipsnis?

Kaip padėti mokiniui, kuris sako, kad aš nei mamai, nei tėčiui nereikalingas, nes jie gyvena atskirose šeimose, o išgyventi padeda ir šiokius tokius patarimus dalija aukšto kraujospūdžio kamuojama močiutė.

Pridėkime dar vieną aplinkybę: pastaroji situacija ilgą laiką buvo mandagiai nutylima. Kiek reitingų taškų gauna mokytojas, kuris tokį paauglį kažko išmoko ir jis sėkmingai baigia mokyklą, bet nereitinginiais rezultatais? Mes keičiame ugdymo programas kaip kojines, bet nesugebame spręsti sudėtingų socialinių ir jau dabar emocinių savo mokinių problemų. Kiek laiko praeis, kol atsiras tarptautinio lygio pedagogų ugdymo centrai? Du mėnesiai? Metai? Dešimtmetis? O Vardeniui Pavardeniui jau dabar reikia atsiprašinėti mokytojų, kad negali įsijungti mikrofono ir atsakyti į užduotus klausimus, nes nuotolinės pamokos metu tėvai barasi namuose. Kokia emocinių problemų bomba laukia mūsų klasėse pasibaigus karantinui?

Pakartosiu – sudėtingi mokiniai turi savito žavesio. Taip, jie gali palinkėti tau "gero" kelio, gali įdurti su surūdijusia vinimi į tavo sielos gelmes, daug ką jie gali... Tačiau jie neklaus, kokiose slidinėjimo kurortuose, gerbiamas mokytojau, mėgstate leisti Kalėdų atostogas? Nepareikš, kad šiandien negali diskutuoti apie tarpukario Lietuvos užsienio politikos problemas, nes besiparkuodamas nubraukė mamos naujojo "BMW X 5" šoną, mat "kažkoks morozas kreivai savo "kibirą" pastatė". Tiesiog paskaičiuokime. Sudėtingas probleminis mokinys, vidutinio sudėtingumo probleminis mokinys, lengvo sudėtingumo probleminis mokinys, normalus mokinys, gabus mokinys, labai gabus mokinys. Kokią dalį minėti mokiniai sudaro jūsų vaikų klasėje? Jeigu nesuprantate, apie ką kalbama, galbūt ir tikrosios Lietuvos dar nepažinote, ir gal teisėtai galite reikalauti naujos kartos ugdymo programų, naujos kartos mokyklų, kur dirbs tarptautinio lygio pedagogų centruose parengti mokytojai, turintys magistro laipsnį.

Dažnai kalbame apie dvi Lietuvas. Kokiai Lietuvai rengiamos atnaujintos bendrosios ugdymo programos? Ar mokytojas toliau primins Don Kichotą, kovojantį su vėjo malūnais? Idealizmas yra svarbus mokytojo darbe ir suteikia savotiškos romantikos, tačiau reikia suprasti, kad politinių partijų inicijuojami pokyčiai virsta tuščiomis deklaracijomis, taip ir nepakeitę tikrovės. Tuomet ir supranti, kad Kristijono Donelaičio "Metų" saulelė yra daug tikresnė nei žadamosios gerovės valstybės.

Įveikęs dar 100 puslapių savęs paklausiau: kokiam gyvenimui Florencijos, Milano ar Romos mokyklos ruošė savo mokinius? Net paviršutiniškas žvilgsnis į to meto Romos popiežių veiklą sukelia šiurpuliukų bangą.

Žavi knygos autoriaus gebėjimas atskleisti ne tik to meto žmonių gyvenimo kasdienybę ir pasaulėžiūrą, bet ir N.Machiavellio analitinio mąstymo unikalumą. Ir norom nenorom savęs klausi, ar tokios asmenybės gyvenimo kontekstą galėtų suvokti šiuolaikinis mokinys, ar jis savo gebėjimais galėtų prilygti tokiam žmogui? Juk ne taip seniai nutilo karas dėl Kalnų Karabacho, atskleidęs daugybę tarptautinių santykių vingrybių, daug kuo primenantis Italijos padėtį Renesanso epochoje.

Šia detale bandau nukreipti kalbą apie asmenybės brandą ir bandymus ją išmatuoti egzaminais. Tad galima makiaveliškai klausti: ar, esant naujai politinei daugumai, ir toliau bus eskaluojamas konfliktas tarp gyvenimo, kuriam turėtų ruošti mokykla, ir brandos egzaminų, kurie vaizduojami kaip kažkas svetimo žmogaus prigimčiai?

Ar ugdymo programų kaita lems brandos egzaminų užduočių pokyčius? O gal, liberaliai pažvelgę į gyvenimą, kuriame tiek nežinomybės, nerimo ir streso, jų išvis atsisakysime, palikę viską išspręsti laisvai rinkai?

Kita vertus, mokytojų darbo apmokėjimas už valstybinių brandos egzaminų vertinimą yra amžinai rusenantis ugnikalnis, kurį išnaudoti gali bet kuri politinė jėga.

Nuotolinis ugdymas paskatino paimti į rankas kitą knygą. Tai Umberto Eco "Rožės vardas". Knyga unikali, nes per septynias simbolines dienas atskleidžia ne tik viduramžių vienuolyno gyvenimą, bet ir visas to meto filosofines ir teologines diskusijas. Aprašoma situacija pamokanti dar ir tuo, kad iš dalies mūsų dabartinė padėtis primena vienuolyno gyvenimą. Tik vienas reikšmingas skirtumas: šiandien dirbdami ar mokydamiesi karantino sąlygomis tikrai nediskutuojame krikščioniškosios teologijos temomis (pvz., apie moters vietą sutvėrimo plane). Užtat aklai pasitikime paguglinimu ir pajutubinimu, kartu pamiršdami, ką reiškia nuotolinio mokymosi procese taip reikalingas gebėjimas įsigilinti į vieną ar kitą dalyką. Dėl tos priežasties knygos "Rožės vardas" ar to paties U.Eco "Fuko švytuoklė" daugumai gali tapti nemenku intelektualiniu iššūkiu, mat paaiškinimų apie kai kuriuos knygose aptariamus dalykus guglindamas tikrai lengvai nesurasi.

Atskiro paminėjimo vertas elektroninių dienynų atsiradimas, kuris, jei tikėtume socialinių tinklų galios dogma, stebuklingais būdais turėjo lemti skaitmeninio ugdymo turinio atsiradimą. Tačiau atėjo karantinas, o mes supratome, kad e.dienynai nesukūrė jokių papildomų techninių galimybių nuotoliniam mokymuisi ir iki šiol tik sėkmingai panaudojo valstybės lėšas. Gal klystu ir kažko nežinau, tačiau prisiminkime, kaip lūžta e.dienynai pusmečio pabaigoje, kaip akį rėžia nuotolinio mokymosi kasdienybė, kai užduotys keliamos į e.dienyną, tačiau pamoka vyksta per kitą platformą, o atliktas užduotis tenka įkelti per trečią.

Ar mokytojo kūrybinės laisvės siekimas galiausiai nevirs grėsme pačiam mokytojui, kuris tarsi tas XV a. pabaigos valstietis gali atsidurti už mokyklos ribų?

Situacijos dramą iliustruoja ir kitas pastebėjimas iš istorijos mokytojo varpinės. Gal ir sunku patikėti, tačiau vis dar neturime net Adolfo Šapokos redaguotos "Lietuvos istorijos" legalaus skaitmeninio varianto. Ką jau kalbėti apie galimybę mokantis nuotoliniu būdu palyginti atskiras Lietuvos Statuto dalis su dabartine Lietuvos Respublikos Konstitucija ar pastarąją – su sovietine. Neabejoju, kad tokiais savais atradimais galėtų pasidalyti kiekvieno dalyko mokytojai. Dabartinis bandymas kurti skaitmeninį ugdymo turinį tiesiog primena e.dienynų atsiradimą.

Prieš dešimt metų buvo liberaliai užsimota išnaikinti mokykloje kalimo kultūrą, tad, atsivertęs žinomo smegenų koučeriu vadinamo Jimo Kwiko knygą "Beribis protas", buvau maloniai nustebintas aptikęs, kad "Dažniausiai naktinio kalimo prireikia todėl, jog atidėliojame pasiruošimą egzaminui ar pristatymui iki paskutinio momento. Kita vertus, daugelis vis dar tiki, kad kalimas yra pati efektyviausia mokymosi forma". Kita mintis: "...bandymai iškalti daug informacijos per trumpą laiką turi daug trūkumų. Mes visi esame linkę atidėlioti..." Toliau skaitydamas supratau, kad intervalinis kartojimas yra ne kas kita, kaip seno gero posakio "repetitio est mater studiorum" (kartojimas – mokymosi motina) šiuolaikinė interpretacija.

Prieš gerą dešimtmetį skambėjęs liberalus leitmotyvas, esą reikia sumažinti ugdymo turinį tam, kad galėtume įsigilinti, nuotolinio mokymosi metu patyrė didžiausią išbandymą. Situacijos dramą atskleidžia teiginys iš bendrųjų ugdymo programų apie mokinio mokėjimą mokytis: "Savarankiškai kelia mokymosi uždavinius, pasirenka mokymosi būdus atsižvelgdami į mokymosi tikslą, užduoties pobūdį. Nurodytu būdu stebi savo mokymosi procesą ir apmąsto mokymosi veiklą."

Vadinasi, arba buvo neteisingai pasirinktas turinio ir gebėjimų (kompetencijų) santykis, arba kova su kalimo kultūra pasirinkta kaip eilinė viešųjų ryšių akcija, kurias anuomet labai mėgo liberalams atstovavęs švietimo ministras Gintaras Steponavičius. Pagrindinis koziris tada buvo bendrųjų ugdymo programų kaita, turėjusi išlaisvinti mokytojo kūrybinę laisvę, tačiau tuo pat metu mokytojų kasdienybėje pasirodė atlyginimų koeficientų žirklės... Šiandien vėl panaši situacija –  etatinis mokytojo darbo apmokėjimas, skubotai besikeičiančios bendrojo ugdymo programos ir žadama mokytojo veiklos laisvė.

Apie kokią mokytojo veiklos laisvę galima kalbėti, jei žmogus yra pririštas prie klasės krepšelio arba mokinių skaičiaus, kurį lemia sudėtingi demografiniai ir ekonominiai procesai? Akivaizdi tiesa: mokytojas negali dirbti tuščioje mokykloje. Pripažinkime, kad Konfucijaus ar Sokrato laikai, kai sekiojantys mokiniai gaudė garsių savo mokytojų klausimus, įžvalgas ar palyginimus, seniai paskendo amžių gelmėse, nors pati galimybė atrodo gana viliojančiai. Šiandien atsiverti Jono Avyžiaus "Sodybų tuštėjimo metą" ir klausinėji mokinukų, kodėl rašytojas sukūręs vienokį ar kitokį personažą, dar pridedi užduočių apie tai, kaip, šiuolaikinių istorikų akimis, pasikeitė suvokimas apie Lietuvos padėtį Antrojo pasaulinio karo metais.

Dabar atsiskleidė kita akivaizdi tiesa šalia mokytojo, mokinių skaičiaus mokykloje, yra ir kita svarbi aplinkybė – ugdymo programos, apipintos individualizavimo ir individualios pažangos skatinimo, diferencijavimo, specialiųjų poreikių įgyvendinimo reikalavimais. Tad su šiokia tokia ironija atsiverti Edvardo Gudavičiaus "Lietuvos istorijos" pirmąjį tomą ir garsiai perskaitai kelis sakinius: "Tai siejo faktinį ūkio savininką su šiam ūkiui paskirtomis prievolėmis, t.y. jis vis labiau buvo pririšamas prie šio ūkio. Tai buvo ne kas kita, kaip asmens, t.y. baudžiavinės priklausomybės, pradžia. Savo asmeniu disponuoti valstietis galėjo jau tik atsisakydamas ūkio. Tokiu atveju jis atsikratydavo asmens varžymo, bet kartu prarasdavo egzistencijos priemones ir atsidurdavo už feodalinės visuomenės ribų."

Ar mokytojo kūrybinės laisvės siekimas galiausiai nevirs grėsme pačiam mokytojui, kuris tarsi tas XV a. pabaigos valstietis gali atsidurti už mokyklos ribų? Žinoma, galima kalbėti apie alternatyvą – privačių mokyklų plėtrą ir ten atsiveriančias galimybes pedagogams įgyvendinti savas profesines ambicijas.

Akcentuojama mokytojo veiklos laisvė kol kas primena 1861 m. baudžiavos panaikinimą, kai valstietis gavo asmens laisvę, bet negavo pagrindinės pragyvenimo priemonės – žemės.

Tačiau situacijos dramatizmas slypi ir dar viename aspekte. Ar visus mokytojo veiklai keliamus reikalavimus suvokiame kaip galimybių visumą, kai siekiama puikių ugdymo rezultatų, ar tik kaip prievolių, padedančių išlikti, begalybę? Kalbame apie baudžiavą ar veiklos laisvę?

Administracinės kontrolės srityje yra taisytinų dalykų. Tačiau apgailestaudami turime prisiminti, kuo baigėsi švietimo ministro G.Steponavičiaus kova su popierizmu. Ir koks jo paties kaip politiko likimas.

Apmąsčius visa tai, džiugius krykštavimus dėl naujos politinės daugumos atsiradimo Seime reikėtų vertinti atsargiai. Akcentuojama mokytojo veiklos laisvė kol kas primena 1861 m. baudžiavos panaikinimą, kai valstietis gavo asmens laisvę, bet negavo pagrindinės pragyvenimo priemonės – žemės. Propagandinis spaudimas mokytojo profesiją paversti prestižine yra labai stiprus. Vienintele priemone tam pasiekti lieka mokytojo veiklos laisvė, kurią įkūnija bendrųjų ugdymo programų keitimo leitmotyvas – 30 proc. ugdymo turinio lemtų mokytojas. Tuomet būsimajam šveitimo, mokslo ir sporto ministrui beliks parengti beprecedentės svarbos dokumentus – pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų planus 2021–2025 mokslo metams.

Jei to nepakaks, planuojamą proveržį galima bus pagrįsti numanomu jaunų mokytojų antplūdžiu. Tačiau svarbu nepamiršti situacijos darbo rinkoje: trūksta ir mokytojų, ir darbo ieškančių pedagogų. Čia atsiveria dar viena praraja – mokytojų kvalifikacijos kėlimas su visomis jai skirtomis lėšomis. Prieš akis išnyra naujai senas užburtas ratas. Naujos programos –> naujas brandos egzaminų turinys –> lėšos kvalifikacijos kėlimui įsisavinant naujas programas –> prasta ugdymo kokybė –> gyvenimo iššūkių neatliepiantys egzaminai –> prasti brandos egzamino rezultatai –> poreikis keisti ugdymo programas... Taigi, laukia dar vienas nelengvas keturmetis.

Jų darbo kasdienybė tikrai sunki. Apie tai byloja kad ir kai kurie darbdavio reikalavimai: gebėti dirbti su šviežia mėsa, ištverti nemalonų kvapą ir vėsią aplinką, darbuotojai turi priprasti prie greito tempo dirbant, perkelti 10–15 kg dėžes, turėti patirties apdorojant su peiliu mėsos produkciją ir t.t. Nė vienas negalime atmesti tikimybės, kad tam tikromis aplinkybėmis gali tekti stoti prie konvejerio vištų fabrike, tačiau atsisukime į mokyklą ir paklauskime, ar tokiam gyvenimui ruošiame jaunąją kartą.

Kalbos apie ugdymo turinį ar jo atnaujinimą dažnai primena seniai pamirštas romantiškai saldžias grupės "Aliukai" dainas, bet ne filmo "Rokis" kuriamą herojišką boksininko kasdienybę, kuri kai kuriais epizodais (pvz., Rokio darbas mėsos fabrike) artima plunksnų pešiotojo tikrovei. Tačiau skirtumas yra esminis. Rokis Balboa sugeba pažvelgti į save iš šalies, pervertinti savo vertybes ir siekti naujų aukštumų. Vien ko vertas epizodas, kai treneris, norėdamas patikrinti pagrindinio herojaus vikrumą, liepia sugauti vištą garde! Dėl to plunksnų pešiotojas kažkaip iškrinta ir iš grupės "Aliukai" repertuaro, ir Rokio Balboa konteksto, bet vis tiek išlieka labai svarbiu kultūriniu personažu ar simboliu.

Bandysiu paaiškinti, kodėl. Ar reikia ypatingų pastangų šiam statusui pasiekti? Ne. Aišku, jei tau veik 60, vargu, ar besibelsi kur nors į Nyderlandus ieškodamas išganingojo "chicken factory". Kam diskutuoti apie bendrųjų ugdymo programų atnaujinimą, jei plunksnų pešiotojo kompetencijos pasiekiamos ranka? Klausimai, kas būsimose programose turi būti naujo, o kas turi būti palikta, primena seną Lilianos Ablėnaitės dainą "Myliu, tave, pasauli" (1967) ir visas blogiausias jos variacijas užstalėje. Pamenate, pastarųjų žodžius "myliu be galo aš žigulinį alų"? Skamba dramatiškai. Sutikite, kad šie žodžiai ir atskleidžia plunksnų pešiotojo pasaulėžiūrą bei kultūrinį išprusimą.

Valdančiosios daugumos entuziazmas siekiant atnaujinti ugdymo turinį turėjo priminti lietuviško pankroko dainą "Aš nuplikau nuo peroksido" (1986, aut. Nėrius Pečiūra), tačiau teorinių įžvalgų, kurios lems būsimus pokyčius, vargani pristatymai ir padejavimai dėl viešųjų pirkimų tvarkos rengiant naujas ugdymo programas leidžia suprasti: tikras šėlsmas bus po pamainos "chicken factory" bendrabutyje, o ne Lietuvos švietimo sistemoje.

N.Pečiūros daina sukuria tam tikrą simbolinį diskursą. Nuo ko šiuolaikinėje Lietuvos švietimo sistemoje gali nuplikti mokytojai, nuo ko mokiniai ir nuo ko jų tėvai? Įdomiausia (ir juokingiausia), kad šiame diskurse plunksnų pešiotojo mentalitetą puoselėjantys žmonės gali visai nenuplikti, skirtingai nei visi kiti, kas ieško įvairiausių reikšmių ir prasmių sistemų. Ir vėl pabandysiu paaiškinti, kodėl. Prisiminkime Šuriko nuotykius ir vieną iš daugelio šio filmo skrajojančių frazių, kad "į viską reikia žiūrėti plačiau, o su žmonėmis reikia elgtis švelniau". Puikus principas. Kaip jis buvo pritaikytas tikrovėje? Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius, prasidėjus nuotoliniam mokymuisi, paleidžia žinią apie galimą mokslo metų pabaigą; po to persigalvoja, prabyla apie galimą egzaminų sesijos atšaukimą; po to ir vėl persigalvoja.

Niekas nesirūpins, kad būsimasis plunksnų pešiotojas įgytų profesiją, kuri leistų jam pradėti kitaip mąstyti, pasikeisti padėtį visuomenėje. Tą patį galima pasakyti ir apie studentus.

Metų sprendimo nominaciją tikrai turėtų laimėti nutarimas dėl mokslo metų (ne)pabaigos birželio 1-ąją. Nors ugdymo planuose mokslo metų pabaiga buvo aiškiai nurodyta, bet dėl įvardytų neaiškumų kaltę suverskime pandemijai. Kokių politinių tikslų siekė ministras, pasirinkdamas tą "platų žvilgsnį ir švelnumą", niekas nesužinos, tačiau tai mobilizavo mases kovai su mokslo metų prailginimu ir esama valstybinių brandos egzaminų sistema. Kaip tuo pasinaudos būsimoji koalicija Seime, vienas Dievas težino. Aišku viena: būsimieji plunksnų pešiotojai gali miegoti ramiai.

Tikėtina, kad būsimoji valdančioji koalicija ir jos įrankis Švietimo, mokslo ir sporto ministerija toliau atliks studento Šuriko vaidmenį ir veiks pagal kitą šiame filme išsakytą frazę: "Ir muses nubaidyk." Abejotina, kad kas nors ryšis paimti vytelę ir auklėti veltėdį porininką, kuris nedirba, bet valgo. Čia neaišku, kaip suveiks kuriamos gerovės valstybės mechanizmai – veltėdis gali likti eiliniu pašalpų gavėju. Dėl to galime atiduoti pagarbą rinkos ekonomikai, kuri pasiūlo tam tikrą, nors ir sunkų, sprendimą. Belieka atsargiai klausti, kaip valso ritmu skambantys žodžiai apie mokėjimą mokytis ar mokymąsi visą gyvenimą paveiktų provincijos mokytojų gyvenimą po eilinio mokyklų tinklo optimizavimo. Tau virš 50 ar arti 60 ir tampi bedarbiu.

Ką pasirinkti – veltėdystę ar plunksnų pešiotojo karjerą? Perskaitai darbo skelbimo reikalavimus ir supranti, kad ironija plunksnų pešiotojo atžvilgiu yra žiauriai nepagrįsta. Sunku sutikti savo buvusius mokinius Užimtumo tarnyboje. Vadinasi, belieka susukti laikraštį, baidyti muses ir išradingai galvoti, kaip išmatuoti būsimojo "chicken factory" darbo didvyrio pastangas perprasti Lenino ypatumus 1917-ųjų Rusijoje. Kokie simboliai geriausiai tiktų? Sparneliai, blauzdelės ar kakliukai? Ir šią akimirką tyliai ir skausmingai įsitikini, kad Šuriko porininkas, besiruošiantis patirti vytelės auklėjamąją galią, ištaręs kitą kultinę frazę – "tai ne mūsų metodas", yra teisus. Tikrai tai ne mūsų metodas.

Mūsų metodas – tai individualios pažangos stebėjimas, diferencijavimas, individualizavimas ir kiti dalykai. Kitas vertus, ar tai padidina galimybę gauti tuos lemtingus 13,26 euro už valandą vištų fabrike? Tiesiog prieš skalambijant apie Meilės Lukšienės idėjų svarbą būsimoms atnaujintoms programoms reikia įvertinti mūsų didaktinio, edukologinio ar pedagoginio naratyvo tuštybę. Juk reikia tiek nedaug, kad veltėdis, gaunantis pašalpą ir kartais pašluojantis lapus rudenį bei taip savivaldybėms padedantis sutaupyti aplinkai tvarkyti skirtas lėšas, taptų darbo didvyriu. Sėsti į mikroautobusą, vežantį vištų fabriko link, ir pabandyti uždirbti tuos 13,26 euro už valandą.

Plunksnų pešiotojo mąstymo logika negailestinga kaip niekada. Niekas nesiryš įvesti tokio pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo, po kurio be patenkinamo įvertinimo nebūtų galima tęsti mokslo vidurinėje mokykloje. Ir valstybinių brandos egzaminų išlaikymo kartelės taip pat niekas nekels. Niekas nesirūpins, kad būsimasis plunksnų pešiotojas įgytų profesiją, kuri leistų jam pradėti kitaip mąstyti, pasikeisti padėtį visuomenėje. Tą patį galima pasakyti ir apie studentus.

Gal iš tikrųjų džeržgiantis ir skvarbus Bilio Gibono (ZZ Top) gitaros skambėjimas erzina kaip ir Rokio Balboa siekis nugalėti? Tą patį galima pasakyti apie garsųjį britų kriptografą Alaną Turingą, kuris iššifravo Enigmos kodą. Gal ir jo negalima laikyti tinkamu pavyzdžiu ar įkvėpimu atnaujinant ugdymo turinį, nes dirbo išskirtinėmis Antrojo pasaulinio karo aplinkybėmis? Ir šią akimirką supranti, kad plunksnų pešiotojai atveria visą kultūrinio gyvenimo nišą, kurio pagrindas – platus žvilgsnis ir švelnus elgesys su žmonėmis. Toks kaip filme "Likimo ironija, ar Po pirties" (1975). Tačiau retas susimąsto apie aplinkybes, kuriomis sukuriami tokie filmai kaip "Pagirios Las Vegase". Vadinasi, reikia kažko daugiau, nei tik balansuoti tarp veltėdystės ir darbo vištų fabrike. O kol kas susitikimai dėl ugdymo atnaujinimo primena hipotetinius pasvaičiojimus apie tai, kaip grupės "Aliukai" dainas perdainuoti Sauliaus Prūsaičio stiliumi. Gal tegu ir būna plunksnų pešiotojo kasdienybė atskaitos taškas būsimųjų bendrojo ugdymo programų kūrėjams.

Pritariu tiems, kurie mano, kad mokslo metai turi tęstis, nes kitaip vaikai pavirs maugliais. Suprantu tuos, kurie per trumpą laiką pajautė kitokį mokyklos kasdienybės alsavimą namuose ir pradėjo piktintis tuo, ką pamatė, išgirdo ir t.t. Tokio nuotolinio mokymosi masto niekas nėra patyręs ir dėl to, esant šiai situacijai, yra visi teisūs. Visi nori greitų ir efektyvių sprendimų, kuriems priimti reikalingos patirties nėra. Dėl to bandymų ir klaidų kelias bus itin skausmingas tiek mokytojams, tiek mokiniams, tiek jų tėvams. Pasidalysiu kai kuriais pastebėjimais, kurie galbūt padės suvokti esamą švietimo situaciją ir peržengti sofos lygos ribas.

Pirmas pastebėjimas. Sutikime: paskelbtą karantiną suvokėme kaip laikiną mūsų gyvenimo reiškinį, kurio rekomendacijos privalomos tik iš užsienio grįžtantiems mūsų piliečiams. Dėl to mokinių džiugesys sužinojus apie neplanuotas atostogas neatspindėjo padėties rimtumo. Pajustą atsipalaidavimą dar labiau sustiprino neatsakingas švietimo sistemos pareigūnų kalbėjimas apie tai, kad nebus įpareigojančių sankcijų tėvams, jei jų vaikai nesijungs prie nuotolinių mokymosi platformų.

Labai gerai matyti, kas atlieka užduotis naudodamasis savo galva, o kas gebėjimu atlikti copy-paste veiksmus.

Dėl kompiuterių įsigijimo ir dalijimo jų neturintiems mokiniams irgi sukurta panaši situacija. Jei valstybė perka kompiuterį mokiniui ir neįpareigoja juo naudotis bei jį saugoti nei jo paties, nei jo tėvų, tai kodėl valstybė perka kompiuterius ir kokia tuomet nuotolinio mokymosi prasmė? Vadinasi, nuotolinio mokymosi algoritmas yra viena: laikinumas.

Pradinis sumanymas buvo labai paprastas. Mokyklos turėjo kažką sugalvoti, kad porą savaičių užimtų mokinius iki spėjamos karantino pabaigos. Tačiau dabar, kaip matyti iš šios dienos situacijos, vėliausia karantino pabaigos data nukeliama į birželio pradžią. Dėl to artimiausiu metu turėtų įvykti dokumentų, reglamentuojančių bendrojo ugdymo programų įgyvendinimą, korekcijos, kurios padėtų spręsti nuotolinio mokymosi metu atsiradusias problemas.

Antras pastebėjimas. Atostogos prieš nuotolinio mokymosi pradžią buvo tikrai ne geriausias sprendimas. Sutinku, kad nuotoliniam mokymuisi reikėjo pasiruošti. Tačiau, kaip ruoštasi? Jei tikėtume socialinių tinklų liudijimais, mokytojus užgriuvo lentelių pildymo vajus: ką ir kaip darysite, kaip informuosite mokinius ir tėvus atėjus valandai X. Visa tai gerai atitiko 1998/1999 mokslo metais vykusios krizės metu sukurtą precedentą. Atostogos mokiniams, o ne mokytojams.

Dauguma yra jau primiršę per 2008-ųjų krizę gimusį tuomečio švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus kūrinį – mokytojų atlyginimų koeficientų žirkles ir jų veikimo padarinius. Dėl to mokytojai dalyvavo daugybėje nuotolinių seminarų. Po to atsisėdo ir prigalvojo užduočių. Geresnių, blogesnių, bet prigalvojo.

Ir štai atėjo valanda X. Situacija priminė filmo "Čiapajevas"(1934) epizodą, kai tvarkingai ir elegantiškai žygiuojantys baltagvardiečiai puola pasimetusius raudonuosius. Dabar įsivaizduokite mūsų mokinius, kurie atsipūtę ir atsipalaidavę po atostogų, pamato per dvi savaites kriziniu muštru virtualiuosiuose seminaruose apie nuotolinį mokymąsi dalyvavusių mokytojų kūrybinį proveržį visose įmanomose informaciniuose mokymo platformose. Vietoj poatostoginio įžanginio pokalbio laisva tema – krūva užduočių. Pirma mokytojų kūrybinio proveržio banga turėjo būti galinga, kuri palaipsniui pradėjo strigti dėl prasidėjusio darbo pagal principą copy-paste ir virtualiųjų pamokų metu kilusių nesklandumų kontratakų.

Trečias pastebėjimas. Prisiminkime viešą diskusiją, kaip nuo mokymo paradigmos, kaip viską aiškina ir ko reikalauja mokytojas, būtina pereiti prie mokymosi paradigmos, kai už savo žinias ir įgūdžius atsakomybę prisiima mokinys. Ši akimirka netikėtai išaušo. Kiekvienas mokinys greitai pajuto negailestingą mokėjimo mokytis kompetencijos alsavimą ir įvertinti savo žinių bei įgūdžių spragas. Tą patį galima pasakyti ir apie mokytojus. Visi pasigedo visagalio mokytojo aiškinimo, kuriam visose mokymo metodų poveikio tyrimuose suteikiamas mažiausias koeficientas. O dar prie viso to pridėkime virtualiųjų pamokų metu esančią distanciją tarp mokytojo ir mokinių bei kitas problemas, – pamatysime tikrai nekokį vaizdelį.

Šiandien mokytojams, mokiniams ir jų tėvams, sofos lygos ekspertams bei maugliams dar kartą reikia pabandyti suprasti, kas yra į rezultatą orientuotas pamokos uždavinys. Jį sudaro trys elementai: atlikimas, ką mokinys gebės padaryti, kokiomis sąlygomis arba kuo naudojantis ir kokiais kriterijais bus vertinama jo atlikta užduotis ar darbas. Tai yra rutina, apie kurią turėjo žinoti kiekvienas mokinys. Pastaroji rutina kiekvieną pamoką žymėjo mokinio savarankiškos veiklos ribas, kurios nuotolinio mokymosi metu dar padidėjo.

Vadinasi, mokytojo aiškinimas turi turėti apibrėžtą kontekstą, kurį dar reikia suderinti su virtualiosios pamokos vingrybėmis. Ir tai nėra paprasta. Kita vertus, vienos galimybės atsiveria, kai turi klasėje 15 mokinių, ir visiškai kitos, jei turi 30 mokinių.

Ketvirtas pastebėjimas. Sutikime, kad daugelis įsivaizdavo, jog nuotolinis mokymas bus kažkas lengva, kad galima bus išsisukti lengvais projektukais, naudojantis copy-paste gudrybėmis ir lietuvišku vikipedijos variantu. Be to, prisiminkime "paskutinės minutės" mokinius ir visus padejavimus "ar galiu atlikti kitą pamoką", "ar galiu pasikelti pažymį"; visus tuos mokinius, kurie nelankydami pamokų, bando išspręsti problemas per paskutinį pusmečio mėnesį ar savaites. Pagardinimui pridėkime sofos lygos supermamų ekspertines įžvalgas ir mauglius, kurie nesilaiko jokių džiunglių įstatymų. Atskirą poskonį suteiks eiliniai tinginiai, kurie, klasėje aptariant atliktas užduotis, tiesiog slepiasi už 3–4 moksliukų nugarų. Vadinasi, natūralu, kad nuotolinis mokymas ir mokymasis atrodys chaotiškai ir skatins iš naujo permąstyti daug jau stereotipais tapusių dalykų. Reikės laiko, kad nuotolinis mokymas įgautų pusiausvyrą tarp nežiniuko tingėjimo įveikimo ir moksliuko stropumo valdymo.

Penktas pastebėjimas. Kiekvienas dabar turime puikią galimybę suprasti tokią populiarią siekiamybę kaip kad ugdymo turinio individualizavimas. Po dviejų savaičių nuotolinio mokymosi labai gerai matyti, kas atlieka užduotis naudodamasis savo galva, o kas gebėjimu atlikti copy-paste veiksmus.

Tam, kad suprastumėte, apie ką kalbama, įveskite į visagalį "Google" vardą ir pavardę – Andrejus Gromyka, ir pažaiskite su lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Pamatysite akivaizdžius skirtumus turinio, kuriam suvaldyti reikia priemonių – užduočių, jų atlikimo stebėjimo ir rezultatų aptarimo. Viso to nėra. Čia atsiveria nauji medijų raštingumo vingiai ir su jais susiję pavojai. Kiekvienas gali laisvai prisėsti prie kompiuterio ar paimti telefoną į rankas ir paguglinti, tačiau gylis ir sudėtingumo lygis, kuriame jis norės nardyti, priklausys nuo kiekvieno asmeninio apsisprendimo. Ir šis apsisprendimas yra svarbiausias, ar kalbame apie nuotolinį mokymą, ar kasdieninį gyvenimą.

Šeštas pastebėjimas. Apie motyvaciją. Pateikiu interneto platybėse surastą psichologo mintį: "Esu tikras – jums vis dar ne visai suprantama, iš kur kyla motyvacija. Jūsų nuomone, kas pirma – motyvacija ar veiksmas? Sakydamas "motyvacija" pasirinkote nuostabiai logiškai. Deja, neteisingai. Pirma ne motyvacija, o veiksmas! Pirma turite imtis veiklos. Tada imsite jausti motyvaciją ir viskas vyks spontaniškai. Atidėlioti linkę žmonės dažnai painioja motyvaciją ir veiksmą. Kvailai laukiate, kol atsiras noras ką nors veikti." Apsisprendimas veikti mums atveria bandymų ir klaidų kelią, kuris tikrai bus nelengvas. Be to, turime surasti jėgų tam, kad neliktume amžinu Maugliu sofos lygoje.

Čia išmintingoji Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) pateikė savo sprendimą. Pagal ją 2020 m. stojantieji į aukštąsias mokyklas turės būti išlaikę bent tris brandos egzaminus: lietuvių kalbos ir literatūros, užsienio kalbos bei matematikos, jų minimali išlaikymo riba – 16 balų. Šią žinią dabar pabandykime pritaikyti taupymui juodai dienai. Po 2008 m. krizės visi bankai vienokiu ar kitokiu būdu skelbė, kad kiekvienas turi turėti tokią pinigų atsargą, kad iš savo santaupų galėtų gyventi šešis mėnesius. Vadinasi, juodosios dienos logika yra paprasta. Savo finansus turi tvarkyti taip, kad pusę metų, t.y. 50 proc., galėtum išgyventi be niekieno pagalbos ir per tą laiką susirastum naują veiklą ar darbą. O jei nepavyktų to padaryti, tuomet pagalbos kreipiesi į užimtumo tarnybą ir t.t.

Jei stojimo į aukštąsias mokyklas reikalavimus pritaikysime taupymui juodai dienai, tai mūsų valstybę galime laikyti didele optimiste.

Jei stojimo į aukštąsias mokyklas reikalavimus pritaikysime taupymui juodai dienai, tai mūsų valstybę galime laikyti didele optimiste. Vadinasi, naują darbą ar veiklą galima susirasti per šešiolika dienų, o koronaviruso grėsmė išnyks per artimiausias dvi savaites ir žymaus santaupų sumažėjimo eiliniai piliečiai tikrai nepajaus. O ką daryti tam piliečiui, kuris netaupė, net negalvojo apie tas šešiolika dienų, ir paėmė paskolą svajonių atostogoms?

Pateiksiu kitą pavyzdį. Dvidešimčia varžtų prisukami keturi jūsų automobilio ratai. Pagal dabartinius valstybinių brandos egzaminų reikalavimus egzaminą (VBE) mokinys išlaiko, kai atlieka mažiausiai 16 proc. užduoties. Apskaičiuokite varžtų skaičių pagal minimalius VBE reikalavimus, kuriais mokinys prisuktų jūsų automobilio ratus. Ar sutiktumėte važiuoti tokiu automobiliu? Štai taip atrodo 16 proc. ar balų magija. Tačiau pastarasis skaičių žaismas – dar ne pabaiga.

Prisiminkime įstabius Lietuvos demokratinio darbo partijos (LDDP) valdymo laikus, kai pradėjo sklandyti išraiškingas posakis: "Nebaigtas pradinis – aukštasis partinis". Jis turi gilias istorines šaknis ir peripetijas. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. spalio 18 d. priėmė nutarimą Nr. I-690 "Dėl aukštųjų partinių mokyklų diplomų nepripažinimo", kurį LDDP valdomas Seimas 1995 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr. I-89 paskelbė netekusiu galios. Vėliau 1996 m. rinkimus laimėję konservatoriai gruodžio 23 d. priima įstatymą Nr. VIII-62 "Dėl aukštųjų partinių mokyklų diplomų nepripažinimo", kuris padėjo galutinį tašką šioje kovoje.

Pateiktas pavyzdys įdomus trimis aspektais. Politikai net šešerius metus diskutavo apie tai, ar komunizmo teorijos ir praktikos išmanymas yra vertas aukštojo mokslo diplomo. Kitas vertus, politikai paprasta dauguma galėjo (ar gali) nuspręsti, kas yra aukštasis mokslas, o kas – ne. Per daug nesusimąstydami ne tik apie tai, ko reikia mokslo vystymuisi, bet ir kokios žinios bei gebėjimai yra būtini būsimiems inovacijų kūrėjams. Trečias aspektas atskleidžia bendrojo lavinimo mokyklos santykį su aukštąja mokykla. Posakis "nebaigtas pradinis – aukštasis partinis" liudija apie žmones, kurie vargais negalais baigdavo mokyklą, bet sugebėdavo padaryti partinę karjerą. Išnagrinėta situacija išlieka aktuali, nes esame priversti kalbėti apie mokinius, kurie vargais negalais mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, tačiau vyriausybė jiems atveria kelią į aukštąsias mokyklas. Dėl to nerimas išlieka, nes neaišku, kaip minėti 16 balų ar procentų sėkmės ateityje gali laiduoti Lietuvos pažangą moksle.

Čia turime reikalą su elementariu politiniu kompromisu, kuris nekeičia esamos padėties. Juk labai sunku pasakyti mokslininkui, paskyrusiam visą gyvenimą tam tikrai tyrinėjimų sričiai, kad jo universitetas yra uždaromas dėl objektyvių demografinių ir visuomeninių pokyčių, apie kuriuos nepagalvojo politikai, diskutavę dėl aukštųjų partinių mokyklų diplomų (ne)pripažinimo. Tą patį galima pasakyti ir mokytojui, dirbančiam mažo miestelio mokykloje. Soriukas, nebaigtas pradinis ir aukštas partinis buvo svarbiau brandžiosios Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko epochos metu nei sovietinės valstybinės ekonomikos žlugimas eiliniame Lietuvos miestelyje. 16 balų ir 16 proc. per valstybinius brandos egzaminus yra paskutinis nesibaigiančios pradinės mokyklos bastionas pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje.

Dėl to klausimas, ar pradinukas ir dvyliktoje klasėje (arba ketvirtoje gimnazijos klasėje) yra pradinukas, nėra pagrįstas vien piktdžiuga. Nereikia gilaus išmanymo, kad peržvelgęs nacionalinio mokinių pasiekimų patikrinimo ketvirtos, aštuntos klasės skaitymo ir VBE istorijos užduotis, pastebėtum besikartojančias lengvas užduotis. Svarbūs aspektai – mokinių amžius, teksto dydis ir jo bei užduočių sudėtingumas, kiti kontekstai. Tačiau verta atkreipti dėmesį į vieną dalyką, ar valstybinio brandos egzamino metu verta tikrinti elementarius skaitymo ir teksto suvokimo įgūdžius tam, kad pasiektum lemtingą ribą.

Kitas svarbus aspektas – kokia vidurinio bendrojo lavinimo prasmė, jei į aukštąją mokyklą priima turint tik elementarių pradinės ir pagrindinės mokyklos žinių. Galima atskirai diskutuoti apie tai, kokius pokyčius paskatino 2008 m. ir 2011 m. patvirtintos bendrosios pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programos. Tačiau pripažinkime, kad aiškios alternatyvos esamoms programoms ir valstybiniams brandos egzaminams per pastaruosius ketverius metus neišsikristalizavo.

Kokią padėtį turime dabar? Pirma, mokinys su tėvų žinia gali nelankyti mokyklos arba su jais vykti atostogauti. Apie tai, kaip ir kokiomis priežastimis tėvai teisina savo vaikų praleistas pamokas, yra atskiros diskusijos tema. Antra, mokinys turintis nepatenkinamą metinį pažymį gali eiti laikyti valstybinių brandos egzaminų. Trečia, siūlomos mokinio individualios pažangos vertinimo priemonės yra daugiau imitacinės nei realios. Net teigimas, kad dešimtukas turi būti rašomas už ilgalaikes veiklas, reikalaujančias analitinių ir kompleksinių samprotavimo gebėjimų, atrado banalus ir nuvalkiotas prieš ŠMSM stojimo į aukštąsias mokyklas kartelės sumažinimą.

Tenka pripažinti, kad globalios grėsmės akivaizdoje esame vėl prie suskilusios geldos.

Dėl to bet kokios diskusijos, kad pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas (PUPP) turi turėti realių padarinių (pavyzdžiui, nepatenkinamas PUPP įvertinimas užkirstų kelią į vidurinę mokyklą), kol kas primena laiko švaistymą. Vadinasi, klausimas, ar dėl aukštųjų mokyklų išlikimo gali būti paaukota vidurinio ugdymo kokybė ir kartu gimnazijos, o dėl pradinio ugdymo – pagrindinio ugdymo kokybė ir progimnazijos, yra aktualūs, kuriam būtini patikslinimai. Galbūt jie leistų performuluoti šiuos klausimus. Bet kol kas partinis elitas užsiėmęs iškilių nepartinių lyderių paieška, kurie garantuotų kuo sėkmingesnį pasirodymą būsimuose rinkimuose.

Kodėl posakis "nebaigtas pradinis – aukštasis partinis" turi savito žavesio? Atsakymas labai paprastas. Šiek tiek pasimokai pradinėje, šiek tiek – pagrindinėje, dar truputį – vidurinėje ir nelabai gali paaiškinti, kokia kalba susirašinėjo Liudas Vasaris su Pitagoru. Bet per rinkimus balsuoji už bet kurią naujokų partiją, kuri bet kokia kaina nori laimėti rinkimus, ir tuomet supranti, kad visuomet atsiras žmogus, kuris vis kitomis aplinkybėmis, pasakys, jog yra tokia partija, kuri atvers tau elementariu politiniu sprendimu kelią į aukštąją mokyklą. Dėl to diskusijos apie tai, kokie kokybiniai pasiekimai turi tapti siekiamybėmis pradinio, pagrindinio, vidurinio ir aukštojo mokslo pakopose, bus tik nedidelio snobiško elito kasdienybe.

Tenka pripažinti, kad globalios grėsmės akivaizdoje esame vėl prie suskilusios geldos. Atsigavus pasaulio ekonomikai niekas netaupė tam, kad kažkada gali atsirasti nenugalima jėga (force majeure), vardu koronavirusas. Bet atsitiko gyvenimas ir prekybos tinklams nereikia galvoti nei apie juoduosius penktadienius, nei apie akcijas. Šią akimirką įdomu, kokią Lietuvos šeimų finansų dalį sudaro skolos ir kiek jos padidės. Kita vertus, kas mums padės išlipti iš šios sumaišties – nebaigtas pradinis ar aukštasis partinis? Nors migloti pažadai apie tai, kad per metus bus sukurti vaistai nuo koronaviruso, leidžia manyti, jog pergalė teks nuosekliems moksliniams tyrimams, kurie užtinkrintų sėkmingo gydymo tikimybę ne 16, o 100 proc.

Po JAV raketų smūgio Bagdado tarptautinio oro uosto prieigose, kurio metu žuvo Irano karinis strategas Qasemas Soleimani, daliai istorijos mokytojų teko atsakyti į klausimą, ar bus Trečiasis pasaulinis karas. Verta atkreipti dėmesį į emocinį šio klausimo foną, kuris spinduliavo žaidimų "Call of duty" ar "Medal of honor" patirtį, o ne gilesnį situacijos suvokimą. Daugumai gilesnis tarptautinės situacijos suvokimas baigėsi siekiu išvaistyti pamokos laiką demonstratyviai inicijavus diskusiją ar klausimą. Per daug nė nesusimąstyta apie tai, ką reiškia gyventi didelio karinio konflikto išvakarėse, o bandymai kreipti pokalbį į gilesnį situacijos suvokimą su pastebėjimais apie Lietuvos žmonių savijautą Sausio įvykių metu auditorijoje sukeldavo nerimastingų replikų potvynį: "Nesupratau, o čia prie ko?"

Tai buvo proga prisiminti psichologo Jameso Borgo knygą "Minties galia: pakeiskite mąstymą, pakeisite gyvenimą" ir joje išskaitytą mintį: "Atmintis – tai viskas, o žinios – tai tik paprasčiausias įsiminimas." Dramatiškas posūkis kalbant apie Trečiojo pasaulinio karo galimybes įvyko po klausimų, kokius šiuolaikinius karinius konfliktus ar pasaulio karštus taškus žinome.

Sirija – Gordijo mazgas, dėl kurio velnias koją nusilaužtų, bet niekas neprabilo apie Trečiojo pasaulinio galimybę po to, kai porą kartų Basharo al-Assado karinės pajėgos panaudojo nuodingąsias dujas prieš taikius savo šalies gyventojus. Krymo okupacija, kariniai incidentai Rytų Ukrainoje ir ten žūstantys ukrainiečių kariai bei civiliai jau seniai tapo mažai ką bejaudinanti rutina, tačiau Trečiojo pasaulinio paieškos šioje erdvėje primena repliką: "Nesupratau, o čia prie ko?"

Verta prisiminti ir 2008 m. vykusį Gruzijos–Rusijos karą, kuris baigėsi ne tik Rusijos vienašališku Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų nepriklausomybės pripažinimu, bet ir šios valstybės karinių bazių įsteigimu šiose valstybėlėse. Ar tuomet pajutome Trečiojo pasaulinio karo alsavimą? Prie šio sąrašo galima pridėti Čečėnijos karus bei Padniestrės valstybės atsiradimą. Klausimas, kreipiantis mus link mokyklinės realybės, yra paprastas, ar išvardytų faktų pakanka tam, kad nekliedėtume apie Trečiąjį pasaulinį karą.

Diskusija apie Trečiojo pasaulinio karo kilimo galimybę yra teorinė problema, kurią išspręsti galima turint elementarių istorinių žinių.

Be to, galima pasiūlyti kitą kelią ir ieškoti analogijų Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų išvakarėse. Protesto replika ir vėl yra garantuota: "O prie ko čia Pirmasis ar Antrasis pasaulinis karas, jei laukiame Trečiojo?" Replika, nuskambėjusi klasėje, buvo savalaikė ir atskleidė kitą šiek tiek primirštą konfliktą tarp supratimo ir žinojimo (atminties). Jei nieko nežinai, tai neturi ko prisiminti ir suprasti. Vadinasi, Austrijos–Vengrijos sosto įpėdinio Franzo Ferdinando nužudymas Sarajeve ir tolesni kitų to meto Europos valstybių veiksmai, atvedę prie Pirmojo pasaulinio karo, bus bereikšmiai faktai, o bandymas lyginti generolo Q.Soleimani įtaką Irane su F.Ferdinando svarba Austrijos–Vengrijos imperijoje bus dar vienas šūvis Dievui į langus.

Tiesa, bandymas atkreipti dėmesį, kad šiuolaikinių Europos valstybių požiūris į karo veiksmus yra pasikeitęs, iš dalies suvirpino būsimųjų užsienio reikalų ministrų sielas. Pastebėjimas, kad dabar niekas netiki žaibo karu ir galimybe karo veiksmus pabaigti iki Velykų bei pergalingai grįžti namo, eilinius ilgųjų pertraukų didvyrius nuramino ir leido svajoti apie kebabo porciją. Tačiau bandymai prisiminti Antrojo pasaulinio karo išvakares ir Europos valstybių sprendimus, atvedusius prie karo veiksmų, akivaizdžiai bylojo apie galimus virškinimo sutrikimus. Prieš akis atsivėrusi sekinanti įvykių seka – demilitarizuotos Reino zonos užėmimas, Austrijos anšliusas, Miuncheno konferencija, Čekoslovakijos žlugimas ir Molotovo–Ribentropo paktas – liudijo apie protarpinio badavimo neišvengiamumą.

Mano ironija tik iš dalies atskleidžia kai kurias edukacinės diskusijos įtampas tarp kalimo ir suvokimo šalininkų. Diskusija apie Trečiojo pasaulinio karo kilimo galimybę yra teorinė problema, kurią išspręsti galima turint elementarių istorinių žinių.

Nedidelis stabtelėjimas.

Šių žinių reikia turėti.

Natūralus klausimas, kaip – ar kalimo, ar suvokimo būdu jų gausime? Dalį atsakymo pateikia Sebastianas Leitneris knygoje "Išmokime mokytis" (1972, į lietuvių kalbą išversta 1998). Jis teigia, kad neįmanoma sėkmingai galvoti, suprasti, suvokti mažai žinant. Toks žmogus primena gydytoją, kuris nesistengia įsiminti ligų simptomų bei jų gydymo būdų, sakydamas, kad visa tai aprašyta knygose, ir bet kada galima atsiversti jas ir pasižiūrėti. Vadinasi, paciento likimas priklauso ne nuo gydytojo gebėjimo surasti informaciją apie ligos simptomus, bet nuo ligos simptomų pasireiškimo formų išmanymo.

S.Leiter įvardija, kas yra madingas mokymas ir mokymasis. Tai mokymas ir mokymasis supratimu, išvedant seną naują informaciją iš senų, jau žinomų duomenų. Autorius turi vieną šios situacijos paaiškinimą. Tai nepaprastai spartus žinių kaupimasis. Dėl to įgūdžiai tvarkant ir organizuojant nepažįstamą medžiagą yra itin svarbūs, tačiau užduodamas lemiamas klausimas: kaip suprasti dalyką, kurį tuoj pat pamiršti?

Dalį įtampos tarp kalimo ir suvokimo šalininkų išspręstų filmo "1917" peržiūra. Keli elementarūs klausimai. Pirmas, kiek istorinių faktų reikia peržiūrėti ir atrinkti, norint sukurti tokio siužeto kino filmą. Antras, kiek reikia filmo peržiūrų eiliniam žiūrovui, kad jis suprastų tikrąjį filmo istorinį krūvį. Ir dar vienas pastebėjimas, siejantis mokyklą ir gyvenimą po filmo "1917" peržiūros. Kuo turi tapti mūsų mokiniai? Režisieriais, aktoriais ar žiūrovais. Kiekvienas minėtas socialinis vaidmuo turi tam tikrą santykį su faktinės informacijos išmanymu ir panaudojimu. Dėl to klausimas, ar toks įvykis, kaip Q.Soleimani žūtis, ir jo padarinių nagrinėjimas, yra gyvenimas, kuriam ruošiame mokinius, išlieka itin aktualus. Jei ne – tuomet verta pamąstyti, kokiame šiltnamyje ruošiamės gyventi. O tokių filmų kaip "1917" ar "Tamsiausia valanda" populiarumas leidžia klausti, kas šioje kovoje yra nugalėtojas – kalimas ar suvokimas?