Didžiulės investicijos

Dar XVIII a. M.K.Oginskio kanalu Baltijos ir Juodoji jūros buvo sujungtos nuo Nemuno iki Dniepro per Kauną. Dniepro-Bugo laivybos kanalas per Vyslą leido pasiekti Gdanską. Vėliau, po beveik dviejų šimtmečių, šeštajame dešimtmetyje SSSR sumąstytas, bet neįgyvendintas planas sujungti šias jūras giliavandenei krovininei laivybai per Nemuną vėl atgyja. Tik dabar kryptis nuo Baltarusijos kardinaliai pasikeičia – per Lenkiją, Vyslos upę, o ne per Nemuną. Viena priežasčių – aplinkosaugos teisiniai suvaržymai.

Lietuva, saviškių išgarsinta kaip tranzitinių krovinių srautų liūtė Rytų ir Vakarų ašimi, pakeičiama Lenkija. Nors šis vandens kelio projektas dar tik svajonių lygio, reikalauja milžiniškų investicijų (apie 13 mlrd. eurų) ir truktų porą dešimtmečių. Tai jau diskutuojama, tik be Lietuvos.

SSRS dešimtmečio planas

Vyresni šalies gyventojai turbūt prisimena buvusį praeito šimtmečio šeštojo dešimtmečio grandiozinį planą sujungti Baltijos ir Juodąją jūras per Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos upes ar atnaujintus istorinius kanalus. Šis planas nebuvo įgyvendintas. Jo kryptis sutapo su istoriniu vandens keliu per M.K.Oginskio kanalą, pastatytą 1783 m. tarp dviejų Nemuno ir Dniepro intakų Ščiaros ir Jaseldos.

Keletą šio projekto elementų, sujungiantis Klaipėdą ir Chersoną (Ukraina), buvo realizuota Kaune. Pastatyta Kauno hidroelektrinė (HE), kairiame krante, Aleksote įrengta aukšta prieplaukos krantinė. Turėjo atsirasti eilė kitų HE Nemune, pvz. Jurbarko HE, kuri būtų sukėlusi vandens lygį mieste. Užtvankomis būtų pasiekti reikiami gyliai plaukioti upės-jūros tipo laivams. Tokie laivai plaukia jūros priekrantėmis ir gali tęsti savo kelionę vidaus vandenimis, gilyn į žemyną.

Rytų koridorius

Lietuva yra pasirašiusi Europos tarptautinės reikšmės svarbių vidaus vandens kelių susitarimą (AGN), kuris vandens kelią E-41 Nemuno upe nuo Kauno iki Klaipėdos ir vandens kelią E-70 jungia Klaipėdą per Kaliningradą su Vakarų Europos vidaus vandenų kelių tinklu bei jūros pakrančių maršrutą.

Lietuvai aktualiausi yra šie vandens keliai:

E41: Nuo Nemuno žiočių iki Kauno. Minimaliai tenkina IV klasės vandens kelio reikalavimus, tačiau realybėje – vos gyvas. Upių-jūrų laivybos vandens kelio sudarymui (V klasė) reikalingos didžiulės investicijos.

E70: nuo Olandijos iki Rusijos Kaliningrado srities upėmis į Nemuną. Nuo Lenkijos pusės iki Lietuvos neveikia, perspektyva – neaiški.

E40 (neveikiantis): nuo Juodosios jūros per Dnieprą, Pripetę, Bugą iki Vyslos, link Baltijos jūros Lenkijoje arba E70 kryptimi.

Kaip matyti iš paveikslo, tiek E40, tiek E70 trūksta jungčių, yra užtvankų – ištisinė laivyba yra negalima.

Baltarusijos siekiai

Rytų šalims, susijungti su Baltijos jūra yra aktualios yra trys kryptys: Dauguva, Nemunas ir Vysla. Jos kreipėsi į Latviją dėl vandens kelio sudarymo per Dauguvą, bet latviai atsisakė. O Lietuvoje juos atbaidė aplinkosaugos įstatymai.

Prieš keletą metų Baltarusija, Lenkija ir Ukraina, palaikant ES, pasirengė E40 vandens kelio modernizavimo planą. E40 kelio Baltarusijoje jungiamoji grandis tarp Vyslos ir Dniepro būtų Pripetės upė. Tačiau ją ir kitas upes reikia reguliuoti, kaskaduoti užtvankomis ir tai neramina vietos ekologus.

Čia planuojama pritraukti ES finansavimą. Neseniai Baltarusija buvo užsitraukusi ES nemalonę, taikytos sankcijos. Nepaisant jų, hidrotechnikos projektai buvo plėtojami, kuriama laivybos infrastruktūra. Dauguvos vidurupyje pastatytos dvi hidroelektrinės. Prieš tai Nemune buvo pastatyta Gardino HE, tačiau kita, šalia Lietuvos sienos, dar nepradėta. O tai yra priešingybė Lietuvai ir Latvijai. Nemune draudžiama statyti užtvankas, o Dauguvoje, kai Lietuvoje buvo niekinama Kruonio HAE statyba, buvo atsisakyta kitų HE statybų.

Lenkija pritarė projektui

Lenkija, priešingai nei Lietuva, palaikė Baltijos ir Juodosios jūrų sujungimą per Vyslos upę (E40 kelias). Giliavandeniam keliui sudaryti žemutinėje Vysloje yra numatytos devynių užtvankų kaskados. Yra įrodyta, kad laivybai upėmis optimaliai dera hidroenergetika, taip pat atnešama didžiausia ekonominė nauda.

Žemiau veikiančios Vloclaveko HE neseniai suprojektuota nauja HE. Nepaisant ekologų protestų (anot jų, pažeidžiama ES Vandens direktyva, tačiau, priešingai nei Lietuvoje, neuždrausta užtvankų statyba) vyriausybė šiam hidromazgui pritarė, tačiau atsirado problemų dėl investuotojo.

Laivybos stagnacija

Dabar, kai krovininių laivų Nemune beveik nematyti, vykdoma saviizoliacinė politika – tvarkomas tik ruožas Kaunas-Klaipėda. Jo modernizacija būtina iš esmės: Kaunas turi tapti upių-jūrų uostu, kitaip krovininės laivybos nepavyks neprikelti.

Yra ir objektyvių priežasčių, stabdančių laivybą: maži krovinių srautai, didžiulė konkurencija su sausumos transportu, taip pat prigimtiniai laivybos trūkumai. Kauno Marvelės krovinis uostas Nemune, be jungties su geležinkeliu, iki šiol neranda operatoriaus. Potencialūs investuotojai pageidauja modernaus, giliavandenio kelio, atitinkančio dabarties, o ne praeities standartus.

LR Vandens įstatymo draudimas tvenkti upės neleidžia modernizuoti šio vandens kelio iki V klasės, taip pat išplėtoti upių-jūrų laivybą. Rengti laivybos projektai, pagal pasienio bendradarbiavimo programą su Baltarusija, vertintojų buvo atmetami, abejojant jų svarba. Šioms iniciatyvos pakenkė užsitęsusios ES sankcijos. Tačiau Lenkija jų sugebėjo išvengti.

Kodėl išsenka?

Nemunas prieš kelis šimtus metų nebuvo toks tiesus, koks yra dabar. Laivybos sąlygoms gerinti jis nuo Gardino buvo reguliuotas, iš vagos šalinti rieduliai, naikintos jo senvagės ir atšakos. Prieš beveik šimtmetį gyliams užtikrinti buvo pradėta statyti būnes – skersai tėkmės, pusiau panardintas dambas.

Ypač didelių pokyčių Nemuno upės vagos būklei atnešė 1960 m. pastatyta Kauno hidroelektrinė (HE) ir XX a.septintajame–devintajame dešimtmetyje išplėtoti upės vagos gilinimo darbai laivybos reikmėms bei žvyro gavyba statyboms. Pasekmė – Nemuno dugno centrinė vaga Kauno mieste pažemėjo iki kelių metrų, tiek pat nukrito upės vandens lygis, palyginti su prieš tai buvusiu. Vykę dideli potvyniai taip pat reikšmingai prisidėjo prie Nemuno vagos pokyčių.

Nekoks vaizdas

Beveik kiekvienais metais, užsitęsus sausmečiui, Nemunas nusenka ir tai nėra jokia naujiena. Akivaizdžiausiai tai matoma Kauno miesto širdyje. Nemuno vandens lygis (pirmiausia – vagos dugnas) tiek pažemėjo, kad istorinė vandens matavimo stotis (veikianti nuo 1877 m.), esanti prie Vytauto bažnyčios, nebepasiekia vandens, o kabo ore. "Pakibo" krantinės, atsidengė neišvaizdūs vagos plotai, vagoje pradėjo kupstais augti žolės, išniro tėkmės plaunamos tiltų atramos.

Šiems pokyčiams įtakos turi ir HE darbo režimas, kuris sukelia staigius ir ženklius Nemuno vandens lygių svyravimus. Iki šiol jokių priemonių nuosėkio pasekmėms valdyti nenaudota. Nekreipiama dėmesio net į tai, kad nemalonus vaizdas atsiveria svečiams lankantis "Žalgirio" arenoje.

Techninės galimybės

Per Paryžių teka upė Sena, tokia pat lygumų upė kaip ir Nemunas, tik ketvirtadaliu trumpesnė, o jos vandeningumas panašus. Ja ištisai plaukioja pramoginiai laivai, trumpesniame ruože – kroviniai laivai, įskaitant jūrinius. Tik upių gyliai Paryžiuje ir Kaune yra nesulyginami, atitinkamai 9,5 ir 1,2 m. Sena nuo 1 800 m reguliuojama hidrotechninėmis priemonėmis, įrengtos užtvankos su laivybos šliuzais.

Daugelis upių, tekančių per Europos miestus, yra sureguliuotos. Visų pirma miestelėnų apsaugai nuo potvynių. Dabartinė hidrotechnikos inžinerija gali pasiūlyti įvairių priemonių upės istoriniam vandens lygiui grąžinti. Galimi keli variantai: būnių statyba, vagos susiaurinimas ir užtvankos.

Būnių statyba nėra efektyvi vandens lygiui pakelti: gilina vagos dugno centrinę dalį, netinka prie miesto vaizdo.

Vagos siaurinimas – upės įspraudimas į betoninius rėmus – nevaizdus ir brangus, kyla pavojus potvyniams. Tai aiškiai parodė visai neseniai praūžę potvyniai Paryžiuje.

Žemos užtvankos (aukštis 2,5–3m) – efektyviai pakelia vandens lygį, sudaro būtinus laivybai vandens gylius, bet tam reikalingi laivybos šliuzai, žuvitakiai. Skirtingai nuo kitų priemonių, galima jų statybos investicijų atsipirkimą pagerinti, įrengus hidroturbinas elektros gamybai. Pasaulinė patirtis rodo, kad privatus kapitalas investuoja į vandenų kelių plėtrą, jų infrastruktūrą, jeigu suteikiama koncesija kartu gaminti ir elektros energiją.

Pastatytos užtvankos stabilizuotų Nemuno vagos eroziją (išplovimą), nesukeltų neigiamų pasekmių Kauno HE, amortizuotų jos turbinų sukeliamus technologinius vandens lygių svyravimus. Pagerėtų upės estetinis vaizdas mieste, tiltų atramų saugumas, būtų sudaryta palanki infrastruktūra pakrančių rekreacijai išplėtoti, o miestas priartėtų prie upės.

Teisinės kliūtys

1997–2003 m. nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje intensyviai plėtojantis šalies hidroenergetikai, naftos ir dujų verslo šalininkai, susidraugavę su žaliųjų atstovais "upių gelbėjimo aljanse" nusprendė ją pažaboti. 2004 m. Seime trys bičiuliai parengė ir "prastūmė" Vandens įstatymo 14 str. 3 dalies pataisą, draudžiančią statyti užtvankas Nemune ir kitose ekologiniu bei kultūriniu požiūriu vertingose upėse. Vėliau premjeras Algirdas Brazauskas atskiru nutarimu patvirtino 179 tokių vertingų upių ar jų ruožų sąrašą. Liko menki upeliai ar jų ruožai. Lietuvos hidroenergetikos plėtra buvo iš esmės užkirsta.

Dabartinė Vyriausybė taip pat nenusileidžia pirmtakams (išskyrus Susisiekimo ir Kultūros ministerijas). Naujausiame vyriausybės 2015-01-28 nutarime Nr. 51 nurodyta, kad "statant ar atstatant užtvankas ir vandens jėgaines daroma didelė žala gamtinėms vertybėms, kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei".

Keistai atrodo demokratinėje šalyje – draudžiama atlikti tyrimus. O be jų – kas gali pasakyti apie galimus poveikius? Galioja priklausomybės nuo patvankos aukščio. Čia net prieinama iki kuriozų. Atstatinėjant beveik šimtmetį veikusį vandens malūną, esantį ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingoje upėje, leidžiama atstatyti tik jo pastatą, o istorinės nedidelės užtvankos, kurios patvenktas vanduo suktų turbinėlę, – negalima. Nemune pakelti vandens lygį užtvanka, savaime aišku, net planuoti yra draudžiama.

Užtvankos skirtos ne vien tik hidroenergijai. Yra įrodyta, kad upių vandens kompleksinis panaudojimas – laivybai, vandentiekai, žuvininkystei, apsaugai nuo potvynių, nuosėkiui valdyti, rekreacijai, kraštovaizdžiui pagerinti duoda didžiausią naudą visuomenei. O žemos užtvankos – upės natūralaus vandens lygių svyravimo ribų – turinčios reikiamas aplinkosaugines priemones, neturi reikšmingo poveikio vandens ekosistemoms ir kraštovaizdžiui.

Šiuo metu Seime svarstomas Saugomų teritorijų įstatymas, kuris liečia ir upes. Pagaliau numatoma leisti atlikti poveikio aplinkai vertinimą (PAV), kai keičiamas upių vandens lygis, atkuriamos ar tvarkomos kultūros paveldo vertybės, gerinamos laivybos upėse sąlygos. Tai griežtas, bet kartu ir teisingas reikalavimas. Tačiau tai negaliotų užtvankoms, nekreipiant dėmesį į jų aukštį, nuotėkio reguliavimo intensyvumą ar žuvitakio buvimą. Ši pozicija visiškai klaidinga, iškreipia PAV – objektyvios, skaidrios ir demokratinės procedūros esmę. Iš tikrųjų jo metu visi bet kokie techniniai variantai gali būti nagrinėjami.

Pastaruoju metu Susisiekimo ministerijos pastangomis Vidaus vandens kelių direkcija inicijuoja projektą vandens kelio nuo Kauno iki Vilkijos modernizacijai. Tai puiki proga išvengti Nemuno balos likimo. Deja, užtvankų panaudojimas nenagrinėjamas.