Sakoma, kad kelionės protingus žmones daro dar protingesnius, o kvailus – kvailesnius. Indija nepalieka abejingų, nesvarbu, ar baisiesi skurdu, ar mėgaujiesi vienos nakties nuotykiais. Ši šalis – lyg į keliautojų silpnybes ir ydas atgręžtas veidrodis. Galima pykti, baisėtis, grožėtis, bet neįmanoma apsimesti, kad nematai.

Visa, ką Vaiva aprašo, nutiko iš tiesų. Knyga, parašyta iš didelio nuotykio ir už jį dar didesnio jausmo. Ir ne tūkstančiai įveiktų kilometrų čia svarbiausia. Kokia kelionė šįkart laukia knygos „Viena Indijoje“ skaitytojų, kalbamės su V. Rykštaite.

– Knyga „Viena Indijoje“ sugrįžta beveik po dešimties metų. Per tą laiką keiteisi ir tu, ir pasaulis, ir skaitytojai. Kodėl būtent dabar?

– Pasaulis turbūt labiausiai pasikeitė tuo, kad daug žmonių šiandien jį stebi per socialinius tinklus. Tačiau kažkas juk vis tiek turi iš tiesų gyventi, kad kitiems būtų ką stebėti! Keliaudama po Indiją būtent tai ir dariau – gyvenau. Tiesa, dar be telefono, ir tai buvo nuostabu.

Dabar labiau jaučiuosi ne knygos „Viena Indijoje“ autore, bet skaitytoja, stebėtoja. Kita aš, tačiau kartu suvokiu, kad būtent dėl tų kelionių tapau moterimi, kokia esu šiandien. Dabar jau ne keliauju, auginu tris vaikus. Sąmoningai pasirinkau neleisti jų į darželius, žindau vieną po kito iki trejų metukų, žodžiu, esu tokia supermamytė. Tai nelengva, bet tikiu, kad šiuo metu dirbu laimingos vaikystės kūrėja.

Kelionės po Indiją – lyg svarbus įrašas mano gyvenimo CV. Kai kas nors manimi suabejoja, na, pavyzdžiui, kai mano vyras nėra tikras, ar pati išspręsiu kilusią problemą, ar mama bijo, kaip aš ten kokiame oro uoste būsiu keliolika valandų, tai jiems iškart primenu: aš viena Indiją apkeliavau! Solo kelionės ir žmonių su negalia slauga man gyvenime davė daugiausia. Tad džiaugiuosi, kad ši knyga perleidžiama. Daug žmonių man iki šiol rašo padėkos laiškus už ją, sako, kad ši knyga išlaisvina, padrąsina. Tai istorija ne apie Indiją, o apie drąsą pasiryžti atrasti save pasaulyje.

Vaizdas: knyga po dešimtmečio sugrįžta su nauju Linos Sasnauskaitės sukurtu viršeliu. / Leidyklos nuotr.

– Per tą dešimtmetį nuo pirmo „Viena Indijoje“ leidimo pasirodė nemažai naujų tavo knygų. Pati populiariausia „Pirmąkart mama“, o štai knygą „Viena Indijoje“ iki šiol įvardiji kaip geriausią savo knygą. Kodėl?

– Jeigu į mane kreiptųsi literatūros agentas iš JAV (taip nebus, man pačiai reikia į juos kreiptis) ir sakytų: duok knygą, kuri, manai, gali tapti pasauliniu bestseleriu, nesvarstydama duočiau „Viena Indijoje“. Tai geriausia mano knyga.

– Nusikelkime į tą dešimtmetį atgal. Primink, kieno vedama ir su kokiomis jausenomis tada leidaisi į kelionę po Indiją?

– Jei atvirai, tai jauna ir kvaila buvau. Iš jaunystės radosi ryžtas, iš kvailumo – drąsa. Keliaudama pati nežinojau, ko ieškau, bet tai ir buvo kelionės žavesys. Nedaug žmonių gyvenime ryžtasi išvykti į radikaliai svetimą kultūrą vieni be tikslo ir atgalinio bilieto. Trylika mėnesių – tiek prasiblaškiau po Indiją nuo Trivandrumo iki Ladako ir atgal. Kaip tai išlaisvina!

– Labai gražiai rašai, kad Indija – tarsi sarį vilkinti moteris su daugybe įvairių drabužio sluoksnių.

– Indija tikrai yra daugiasluoksnė, apgaulinga, stebuklinga, žavi, žiauri, seksuali, vaikiška. Stogą raunančiai visokia.

– Tavo knygą drąsiai galima vadinti kelio knyga, o kelionę – gyvenimo. Kaip šiandien pasakytum, kokius pagrindinius dalykus pavyko suprasti ir atrasti tos kelionės metu?

– Kad visi esame žmonės. Kad dvasingumas yra prekė. Kad svarbiausia išmokti būti sau geriausia kompanija – tada ir kiti norės būti tavo kompanionais, ir, atvirkščiai, žmonės nemėgsta desperacijos. Išmokau keliauti gilesne prasme – kelionę patirti kaip visumą. Ir kelionė autobusu, ir laukimas stotelėje, ir bagažo atsiėmimas yra kelionės dalys. Išmokau atskirti bėgimą nuo buvimo ir kartu atrasti buvimą bėgant. Išmokau medituoti. Daug visko išmokau!

V. Rykštaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt keliaujant, o ir rašant šią knygą lydėjo jausmas, kaip nepaversti pasakojimo tiesiog turisto, keliautojo stebėjimusi, kad Indijoje viskas kitaip, kaip galima taip gyventi ir pan. Kaip pavyko atsikratyti to atvykėlio žvilgsnio ir pažvelgti šiek tiek giliau? Tikiu, ne iš karto tai pavyksta?

– Aš pati labai nemėgstu kelionių literatūros. Vos pasiėmus tokią knygą man iškart kyla klausimas: na, ir kas, kad tu tai matei? Kai žmonės tiesiog aprašo įspūdžius, man tai nuobodu ir išgyvenu FOMO (baimės praleisti) jausmą. Todėl pradėjusi rašyti iškart užsibrėžiau, kad ši knyga pasakos apie vidinę transformaciją, o ne apie tai, ką mačiau ir kur buvau. Žmonės sako, kad man pavyko.

– Per Knygų mugę ne viena skaitytoja pasakojo, kad būtent ši tavo knyga įkvėpė ryžtis pokyčiams, gal net padėjo keisti gyvenimus. Neįtikima, kad knyga, kito žmogaus nuoširdus pasakojimas gali tiek daug. Labai gražiai baigi knygą apie tai, kad pasakotojai aušina burną, bet, jei nebūtų jų, niekas nesužinotų apie didelius paprastų žmonių darbus. Klausimas toks pretenzingas, bet po tokių skaitytojų patirčių, tikriausiai tiki knygos, istorijos galia veikti žmonių gyvenimus? Turiu galvoje, kiek daug gali kito žmogaus pasakojimas.

– O, taip! Man tie žmonių laiškai ir pasakojimai, kad po mano Indijos jie leidžiasi į SAVO kelionę, yra vienas didžiausių kūrybos įprasminimų! Kaip sakė Yuvalis Hararis, visas mūsų žmonių pasaulis yra grįstas pasakojimu – mitais, kuriais iki šiol tikime. Istorijos, kuriomis tikime, daro mus žmonėmis, kuriais esame. Čia ir slypi grožis, kad kasdien po truputį galime tapti geresniais žmonėmis.

– „Pasaulį patirti kaip širdyje gimusią paslaptį“ – rašai knygoje. Kaip manai, ar šiandien dar įmanoma kelionę patirti ne per fotografijų albumą, ne per socialinius tinklus? Patirti autentiškai. Sau. Ar kažkas jau negrįžtamai prarasta?

– Žmonės be reikalo demonizuoja socialinius tinklus. Iš tikrųjų jie tėra mūsų pačių atspindys. Juk niekas neverčia juose būti. Padėjai telefoną į šalį ir nebėra tų tinklų, tik tu ir pasaulis, betarpiškai. Aš socialinius tinklus matau lyg Ameriką – beribių galimybių šalį, kur kiekvienas turi potencialą suburti bendraminčius, kurti verslą ir pan., tačiau tai tik įrankis. Čia, kaip ir su knygų rašymu, pirmiausia juk reikia turtingo vidinio gyvenimo, kad būtų ką pasakoti.

Yra visokių tyrimų apie tai, kaip fotografija keičia mūsų atmintį. Pati neturiu apibrėžto atsakymo. Kartais atrodo, kad tikrai matau tik tai, ką nufotografuoju. Tačiau būna ir atvirkščiai. Žiūriu Indijos kelionių nuotraukas ir tik jos padeda prisiminti tam tikras situacijas, kurių tikrai neatgaivinčiau, jei ne tie vaizdiniai kompiuteryje.

Tačiau taip, kažkas tikrai prarasta. Vienas gražiausių dalykų keliaujant po Indiją buvo tai, kad sąmoningai nesinaudojau telefonu. Teko sugrįžti prie žodžio laikymosi, pasitikėjimo kitais žmonėmis, senamadiško laiko planavimo ir pasimatymų. Dabar, gąsdinamai sparčiai besivystant dirbtiniam intelektui, man atrodo, vėl prie to sugrįšime. Kai nebebus įmanoma atskirti tikro video- nuo to, kurį sukūrė dirbtinis intelektas. Tuomet dar didesne vertybe taps gyvi susitikimai ir tai, ką matysime savomis akimis. Robotai jau tekstus rašo, na ir kas? Dėl to žmogaus kurti tekstai bus tik dar labiau vertinami, lygiai taip pat, kaip šiandien labiau už fabrikų produkciją vertinamas rankų darbas.

– Knygoje prikausto tavo humoro jausmas, saviironija net situacijose, kai atrodo būtų įmanoma tik verkti ir gailėti savęs. Kaip pavyksta išsaugoti tokį žvilgsnį į pasaulį ir pasakojimo būdą?

– Tai yra mano prakeiksmas ir dovana. Pamenu, dar būdama paauglė, pasakoju draugėms apie savo gyvenimą ir jausmus, o jos juokiasi, sako, gerus bajerius skaldau. Man tai ne pokštas, ne komedija, tai mano gyvenimas. Nesistengiu sąmoningai būti juokinga ar dramatiška, tiesiog pasakoju, kaip patiriu pasaulį. Na, jei indas man brangiai pardavė sviestą, o aš jį ryte nieko kito nevalgius surijau, tai ką daugiau kaltinti, jei ne savo patiklumą?

Čia vėl norisi grįžti į vaikystę. Mama net tamsiausius šeimos įvykius sugebėdavo su manimi aptarti lengvai, linksmai. Kas nors šeimoje apsivogė, kas nors ką nors sumušė, o mano mama niekad to nepaversdavo tabu temomis, apie kurias kalbama pašnibždomis. Kas buvo, tą įvardijame, jei apsikvailiname – pasakome tai garsiai ir drauge su visais juokiamės. Tai yra gydantis, išlaisvinantis požiūris. Matyt, ir aš jį perėmiau.

– Mini, kad norėtum sugrįžti į Indiją. Tačiau turbūt aplanko mintys, kad susidursi ne tik su pasikeitusiomis vietomis, bet ir pasikeitusia savimi?

– Esu tikra, kad sugrįšiu. Gimus Žemynai, jau buvau suplanavusi kelionę drauge su dukrele ir anyta, bet nepamenu, kas nutiko, kad mus sustabdė. Noriu į Indiją ir su vaikais, ir su vyru, ir kada nors tikrai grįšiu ten viena į kokį ašramą, kai vaikai jau bus dideli. Žinau, kad daug kartų nusivilsiu ir daug ką ten atrasiu. Kitaip ir būti negali, juk kaip būtų nuobodu galvoti, kad jau viską žinau ir viską mačiau.

Piešdama šią kinematografišką kone du šimtmečius aprėpiančią likimų galeriją, fiksuodama dramatiškiausius mūsų praeities momentus rašytoja rėmėsi kruopščiai rinktais faktais, istorijomis ir likimais. „Romanui reikia perkasti daug šlako, kad surastum kelias vertingas smiltis“, – apie nelengvą didžiojo literatūros žanro kūrinio radimąsi sako rašytoja.

– Kai prieš šešerius metus gavote Nacionalinę kultūros ir meno premiją, sakėte, kad po metų ar dvejų pasirodys romanas. Praėjo kiek daugiau laiko. Vadinasi, rašote nelengvai? Kiek kartų perrašėte šį romaną? Ar sunkiau susidoroti su romano žanru?

– Prisimenu, kaip į Lietuvą atvykusi viena rusų rašytoja, populiarių romanų autorė (tai laikais į tokius žiūrėjome su šiokia tokia panieka, kaip į rašančius netikrą literatūrą), Menininkų rūmuose pasakojo apie savo rašymą: kiekvieną rytą devintai valandai ji važiuoja dirbti į biurą. Biuras man padarė įspūdį, gal kad su tikrąja kūryba atrodė nesuderinamas – tik su įvaldytu amatu ir pinigų kalimu. Dabar jau suderinamas (žmogus turi savo erdvę, kur niekas netrukdo), tik aš, deja, taip nedirbu. Turiu omenyje – taip metodiškai, nuo devynių ryto iki penkių vakaro. Prie teksto galiu neprisėsti mėnesiais, o paskui sėdėti, kol užsvyla pakaušis.

Pagaliau romanui reikia perkasti daug šlako, kad surastum kelias vertingas smiltis – vieną teksto eilutę. Reikia kuistis archyvuose, knygose, senoje spaudoje ir žinynuose, svetimų fotografijų albumuose, o tai, ką kas papasakojo, tikrinti, pertikrinti, nes atmintis ir šlubuoja, ir meluoja. Skambinti, klausti, išsėdėti pas žmogų penkias valandas klausantis istorijų ir tik paskutinį pusvalandį paskubomis išgirsti, ko tau iš tikrųjų reikėjo ir dėl ko čia atėjai. Visa tai suryja begalę laiko ir tada tavo metai ar dveji išsisklaido kaip dūmai, neblaškomi vėjo.

Pritariu Olgai Tokarczuk, kad romano rašymas – sunkus, pasikartojantis, režimo reikalaujantis ir dažnai nuobodus darbas. Taip, nuobodus, nes ilgai išlaikyti tą pačią kūrybinę įtampą sunku, turi planuoti darbus toli į priekį. Žodžiu, turi persikelti šiek tiek į biurą. O gerą bet ką, nesvarbu, kas tai – romanas ar novelė, parašyti, žinoma, nelengva. Viso romano neperrašinėjau, bet kai kurias jo novelines mikrostruktūras – taip. Čia fanatizmo stoka niekada nesiskundžiau.

– „Baltieji prieš juoduosius“ – istorinė saga, kelių kartų giminės istorija,  pagrįsta realiomis penkių šeimų istorijomis. Kaip tos istorijos atsirado jūsų akiratyje? Sakote, kad nenorėjote pasakoti vien savo šeimos istorijos.

– Yra čia kai ko ir iš mano šeimos istorijos, bet tik kai ko, nedaug. Kaip minėjau, iš visų pasviečių rinkau po gabaliuką, po grūdą. Ne tik istorijas, laikmečio ženklus. Gavau vienos nuostabios moters Gražinutės Kaušinienės iš mano gimtųjų vietų atminties archyvus, kur ji suregistravusi, kas kur gyveno, kiek ir kokių vaikų susilaukė, kada kas mirė, ką pasakojamu laikotarpiu žmonės dirbo, valgė, avėjo, vilkėjo. Ji užfiksavo neįtikėtinų dalykų, tarkim, kaip per Pirmąjį pasaulinį žmonės drabužius siūdinosi iš parašiutų audinio, o per Antrąjį – iš vokiškų šinelių, nudažytų vyšnine spalva, kad neatsiduotų karu. Rašytojui tai klondaikai, belieka pasitelkti vaizduotę.

Plikas faktas, taip pat ir istorinis, visuotinis, kurį, atrodo, atmintinai žino kiekvienas, apauga tavo vaizduote ir tada virsta vienetiniu. Unikaliu. Arba netampa.

 

– Įdomu, koks tas fikcijos ir faktų santykis romane? Kiek leidote vaizduotei keliauti tolyn su tomis realiomis istorijomis?

– Tai paaiškinti sunku ir, ko gero, neįmanoma. Kaip paaiškinti cheminį vienų medžiagų virsmą kitomis, kai iš rūdos išgaunamas metalas, o paprastas metalas paverčiamas tauriuoju? Tos ribos, kai viena virsta kitu, ir pati nežinau. Tiesiog plikas faktas, taip pat ir istorinis, visuotinis, kurį, rodos, atmintinai žino kiekvienas, apauga tavo vaizduote ir tada virsta vienetiniu. Unikaliu. Arba netampa.

Atmintis veikia labai įdomiai. Balina, juodina. Veikia savęs išteisinimo mechanizmai: neatsimeni to, kas tau nemalonu, o kas malonu – išdidini, išputi ir su ta iliuzija gyveni kaip su tikrenybe... Visos tos istorijos ir jų variacijos man buvo be galo įdomios. Na, pagaliau ir turėdamas prototipą, juk nenurašinėji žmogaus nuo galvos iki kojų, taip pat ir jo istorijos. Durstai, dėlioji, perkuri.

– Kai kurie romano motyvai tokie kinematografiški – prieš akis matai tarsi filmą. Įdomu, o kinas jus įkvepia?

– Susimąstai žmogus, kas įkvepia. Nubudus rytą, mane ėmė įkvėpti (anksčiau to nebuvo) žinojimas ir pojūčiai, kad matau, girdžiu, užuodžiu, kad turiu abi rankas ir abi veikia, kad tuoj atsikelsiu ir savomis kojomis nueisiu į „Rimi“ nusipirkti šviežių kruasanų, kad dar nespėjau užmiršti, ką vakar veikiau, kur buvau, su kuo kalbėjau... Na, o tada jau ir kiti menai. Muziką labai mėgstu. Ir dailę. Ir kiną.

Kinematografiški vaizdai todėl, kad rašydama turiu viską matyti savo akyse tarsi filmą: personažus, nors jie sudurstyti iš kelių prototipų, daiktus, aplinką, vyksmą. Nesu idėjų kūrėja, esu vaizduotoja. Kartais žiūriu kokį nors filmą ir pagalvoju: štai tokią prozą norėčiau rašyti. Ir tą kino kalbą nevalingai imu versti į literatūros.

– Šiandien, kai pasaulis išgyvena tokias negandas, turbūt kapstytis po istoriją yra dar kitoks jausmas ir kitoks santykis? Juk dažnai sakoma, kad istorija kartojasi, kad iš istorijos nepasimokome. Koks buvo jūsų santykis su istorija, po kurią kapstėtės, šiandienos karo fone? Juk turbūt kai kurie dalykai visai kitaip ataidi?

– Pernai panašiu metu baigiau rengti Vinco Mykolaičio-Putino dienoraščius. Visą laiką neapleido keistas apgulties jausmas... V. Mykolaičio-Putino refleksija apie vis blogėjančią Lietuvos padėtį 1939-aisiais, mūsų vadovų, ministro pirmininko Antano Merkio, užsienio reikalų ministro Petro Klimo ir kitų nuolatiniai kvietimai į Maskvą reikalaujant nuolaidų, sąlygų, išlygų. Šiandien jau gerai pažįstamas katės su pele žaidimas, kai viskas seniai nuspręsta, bet dar bandai netikėti, kad tau meluoja, ir įsikibti į iliuziją. Ir tuo pat metu – kitoje, ne knygos, tikrovėje – besigniaužiantis apsupties žiedas apie Ukrainą. Amerikiečio Austino (JAV gynybos sekretoriaus Lloydo Austino – red. past.) perspėjimas dėl Ukrainos pasienyje statomų karo ligoninių, kurios statomos ne šiaip sau, jis sakė tai kaip buvęs kariškis... Ir sprogimas – V. Mykolaičio-Putino dienoraščiuose ir šios dienos realybėje. Laiko klodai užsiklojo. Lyg poetas tuomet būtų numatęs šiandien. Vadinasi, rašydama apie 80 metų senumo įvykius, rašei ir apie dabar. Istorija kartojasi, tik figūros kitos.

– Kiek jus, kaip rašytoją, veikia kita jūsų pusė – redaktorė? Ar ji buvo kritiška rašytojai?

– Sako, nelengva pašalinti tatuiruotes. Man panašiai su redaktoriavimu. Toks darbas, aišku, palieka pėdsaką, formuoja charakterį, moko kantrybės, deja, kartu priekabaus, įkyraus smulkmeniškumo. Rašant disciplinuoja, sulaiko nuo balasto, verčia pasverti kiekvieną žodį, lauk išmėto visokius kiaurus „kažkas“, „kažkur“. Tas gal ir neblogai.

– Dar pažvelkime į romano viršelį, kurį kūrė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Viršelyje panaudota vieno garsiausių XX a. moderniojo meno dailininkų Mauritso Cornelio Escherio paveikslas „Susitikimas“. Tai primena ir istorijos, laiko ratą. Šis motyvas atrodo labai tikslus, kaip specialiai kurtas jūsų romanui.

– Neįsivaizdavau viršelio. Bijojau, kad tik nebūtų kokie tiesmuki šachmatai. Neįsivaizdavo ir Sigutė, kol jos neaplankė vizija – šis M. C. Escherio, su kuriuo mama ją supažindino dar vaikystėje, paveikslas. Man tas darbas prilipo iškart. Apie M. C. Escherį, legendinį kairiarankį olandų grafiką, vadinamą mūsų laikų Leonardo da Vinci, jo įvairialypumą, būtų galima daug kalbėti; be viso kito, jis buvo nuostabus metamorfozių meistras, jo šachmatų lentos langelių transformacijos – driežai, bičių korys, bitės, žuvys, paukščiai, kubai, pastatų konstrukcijos...

„Susitikimas“, kurtas 1944 m. su anos epochos, baigiantis karui, atmosfera, ženklais, simboliais, mums pasirodė labai tinkantis knygai. Taip, tos juodos sėlinančios figūros, susitinkančios su baltosiomis, juda, tikėtina, ne šokių aikštelės, o istorijos ar laiko ratu.

„Nesu girdėjęs apie kitą trilerių seriją, kur ir pagrindinė veikėja, ir jos priešininkė būtų protingos, sumanios, viena kitą kerinčios moterys“, – apie ką tik lietuviškai pasirodžiusios trilogijos „Nužudyti Evą“ pirmą knygą „Slapyvardis: Vilanelė“ pasakoja rašytojas. Ši trilogija tapo ir to paties pavadinimo serialo, pelniusio prestižinį BAFTA apdovanojimą, pagrindu.

Dinamiško, modernaus ir prikaustančio trilerio centre – šaltakraujė žudikė Vilanelė, tapusi negailestingu pasaulio istoriją rašančios organizacijos įrankiu. Lengva ranka ji sėja mirtį. Iki vienos žmogžudystės, kuri ją pačią paverčia britų slaptosios žvalgybos taikiniu. Būtent šios žvalgybos darbuotoja Eva Polastri tampa pagrindine Vilanelės priešininke.

Tarp šių moterų užsimezga sunkiai nusakomas, profesines užduotis peraugantis ryšys. Išsamiau apie šį įtampos, prabangos ir tempo kupiną trilerį „Nužudyti Evą“ – pokalbis su L. Jenningsu.

– Skaitytojai Lietuvoje pradeda pažintį su knygų trilogija „Nužudyti Evą“. Kas jų laukia šioje serijoje ir ką jie sužinos pirmoje knygoje „Slapyvardis: Vilanelė“?

– Pirmoje trilogijos dalyje pristatau dvi pagrindines veikėjas – Vilanelę ir Evą. Vilanelė dirba samdoma žudike vienoje pogrindinėje, bet itin galingoje politinėje organizacijoje, o Eva – Jungtinės Karalystės žvalgybos tarnyboje MI5. Abiem moterims viskas pabodę, tad jos su pasitenkinimu priima viena kitai metamus asmeninius ir profesinius iššūkius. Žaidimas prasideda...

– Viename interviu minite, kad šioje knygų serijoje Vilanelė atspindi viską, kas ekstremalu ir nesubalansuota, o Eva atstovauja mums – paprastiems žmonėms. Ji sudegina duonos skrebutį, suklumpa darydama elementarius, kasdienius dalykus. Kas jus įkvėpė sukurti tokius priešingus personažus? Ar šiandien literatūroje ieškome stiprių asmenybių kaip galimybės atsispirti ir pakilti virš niūrios kasdienybės?

– Savo gyvenimuose, savo mintyse nuolat judame tarp fantazijos ir realybės. Abi plotmės yra būtinos mūsų psichologinei gerovei. Eva ir Vilanelė įkūnija šiuos du priešingus polius. Teikdama mirtinas paslaugas Vilanelė gauna visa, ko tik nori. Ji psichopatė, tad šie veiksmai nepažeidžia jos moralės normų. Eva stengiasi elgtis teisingai, tačiau jos atlygis – tik alinanti darbo ir kasdienio gyvenimo rutina. Abi moteris intriguoja viena kitos moraliniai pasirinkimai.

– Vilanelė – emociškai šalta, neprieinama psichopatė, nejaučianti kaltės, žudanti lengva ranka, tačiau net ir tuo besimėgaujanti vos akimirką. Jos išvaizda – pritrenkianti, patraukianti tiek vyrų, tiek moterų dėmesį. Itin detaliai piešiate jos portretą, negailėdamas aprangos detalių – knygose aptinkame nemažai prabangių prekės ženklų ir dizainerių vardų. Domitės mada? Kaip kūrėte Vilanelės įvaizdį?

– Kaip rašytojui, man įdomus veikėjo mados pojūtis ir asmeninis stilius, nes tai be galo daug pasako apie jo asmenybę. Pati savaime mada manęs nedomina. Vilanelei mada tokia svarbi todėl, kad simbolizuoja nevaržomą savo poreikių tenkinimą. Tuo ji negalėjo pasigirti vaikystės ir paauglystės metais Rusijoje. Atidžiai ištyrinėjau ankstyvą jos gyvenimo etapą, aplinkybes, kuriomis ji augo, ir taip susidėliojau labai tikslų jos patirčių žemėlapį. Kartu kiek galima daugiau skaičiau apie psichopatiją ir kaip jos požymiai atsispindėtų tokios jaunos, tikros artimųjų meilės nepatirusios moters elgesyje.

– Iš pažiūros blankus Evos Polastri personažas atsiskleidžia palengva – ji žūtbūt siekia užsibrėžto tikslo, o įsitraukusi į užduotį kasdienybę palieka antrame plane. Kurį personažą – Vilanelę ar Evą – konstruoti buvo paprasčiau?

– Vilanelė – geniali žudikė, o Eva rezultatų pasiekia dėl savo nuožmaus atkaklumo. Ji nepasiduoda, neatsisako bylos ir pamažu susidaro išsamų vaizdą apie Vilanelės kriminalinę veiklą. Šios dvi moterys – visiškos priešingybės, skirtingos kaip diena ir naktis, bet abi gana protingos, kad suprastų, jog yra ko vienai iš kitos pasimokyti. Tad galiausiai jų skirtumai ima blukti. Nebūčiau galėjęs sukurti vienos be kitos.

– Santykiai tarp dviejų pagrindinių veikėjų – gana intensyvi katės ir pelės medžioklė. Kas jums buvo svarbu kuriant jų santykių dinamiką, brandinant tarpusavio ryšį?

– Esminis jų santykių dėmuo – tai, kad abi moterys viena kitą verčia stipriai permąstyti savo tapatybę. Tai labai intymi priešiškumo forma. Tiek Eva, tiek Vilanelė tampa priklausomos nuo jų santykių intensyvumo.

– Knygose nesirenkate įprastų žudymo įrankių – brutalios žmogžudystės įvykdomos su užnuodytu plaukų smeigtuku ar sprogstančiu muilu. Kur semiatės idėjų pasirinkti tokius ginklus?

– Norėdama įgyvendinti savo tikslus, Vilanelė imasi meistriškų gudrybių. Kurdamas jos personažą nuolat užduodavau sau du tuos pačius klausimus: kaip ji galėtų šito pasiekti ir kaip jai pavyktų išsisukti nuo bausmės. Atsakymai niekuomet neateidavo lengvai.

– Jūsų akimis, kuo serija „Nužudyti Evą“ išsiskiria iš kitų šio žanro knygų?

– Nesu girdėjęs apie kitą trilerių seriją, kurios herojus ir pagrindinis jo priešininkas būtų protingos, sumanios, viena kitą kerinčios moterys.

– Šanchajus, Paryžius, Venecija, Londonas – knygos veiksmas driekiasi skirtingose pasaulio vietose. Kaip rinkotės veiksmo vietas? Kiek jums svarbus vietos motyvas?

Nesu girdėjęs apie kitą trilerių seriją, kurios herojus ir pagrindinis jo priešininkas būtų protingos, sumanios, viena kitą kerinčios moterys.

– Norėjau, kad ši knygų serija ir Evos pradėtas Vilanelės persekiojimas būtų tarptautinio masto ir taip įgautų dramatizmo.

– Viename interviu esate sakęs, kad šiandien trilerio žanras išsisemia. Ar knygų serija „Nužudyti Evą“ – jūsų bandymas šį žanrą atgaivinti?

– Manau, kad senamadiškas trilerių herojus – mačo su pažangiųjų technologijų prietaisais ir kliše tapusiais asmenybės sutrikimais yra išsemtas motyvas, nebeteikiantis skaitymo malonumo. Nemanau, kad pats trilerio žanras jau išsemtas. Rašydamas šią seriją mėginau prieiti prie jo kitu kampu.

– Knygų veiksmas plėtojasi įvairių politinių ir nusikalstamų organizacijų akiratyje – MI5, MI6, FSB, „Dvylika“. Ar turėjote galimybę iš arčiau susipažinti su šių organizacijų veikla?

– Daug metų dirbau žurnalistu. Buvau sutikęs ir kalbinęs ne vieną slaptąjį agentą ir saugumo tarnybų darbuotoją, tad tas pasaulis nebuvo svetimas, kai ėmiau rašyti serijos „Nužudyti Evą“ knygas.

– Kokią žinutę norite perduoti skaitytojams šių knygų puslapiuose?

– Šia knygų serija nesiunčiau jokios žinutės. Tačiau nuo pat pradžių jaučiau, kad jei mano antiherojė bus gana įdomi ir žavi, žmonės pamėgs ją, nepaisant to, koks pasibaisėtinas bus jos elgesys.

– Jūsų trilogija ir ja paremtas serialas pasibaigė. Ar kuriate naujus herojus?

– Jungtinėje Karalystėje balandį pasirodo mano naujas trileris #Panika (angl. #PANIC). Dėl Vilanelės ir Evos – bus matyti!

Tai – antroji Paryžiaus politinių mokslų instituto absolvento, pratęsusio studijas viename Tokijo universitete, knyga. Pirmoji – „Kaip veikia Japonija“ – vos pasirodžiusi tapo bestseleriu.

„Ką veikia Japonija“ – knyga apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką veikia, kai randa laisvo laiko.

Ne visi įpročiai Japonijoje matomi kaip diskomfortiškos taisyklės, kurias labai norisi laužyti. Dažnai tai suvokiama kaip pagarba aplinkai.

Tai ne bandymas pasijusti visažiniam, o smalsus, gyvas, asmeniškas ir autentiškas žvilgsnis į Japonijos kasdienybę iš vidaus. Žvilgsnis, kupinas pagarbos, noro suprasti ir gebėjimo pasijuokti iš lietuvius ir japonus skiriančių, o kartais – siejančių dalykų.

Autorius sako: „Ši knyga ieškos ne tik tų, kurie jau skaitė „Kaip veikia Japonija“ ir dabar nori sužinoti „ką“. Ne tik ketinančių Japoniją suprasti prieš tikrąją kelionę ten, ne tik Japonijoje jau keliavusių ir norinčių jos emocijų tęsinio, bet ir tų, kurie Japonijai visiškai abejingi. Tai ne viską išaiškinanti knyga apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tik kitoje planetos pusėje.“

Pritapo: per penkerius Japonijoje praleistus metus A. Kleiva sako nebesijaučiąs atvykėlis. / Asmeninio archyvo nuotr.

Būtent stebint skirtingose planetos vietose gyvenančių visuomenių kasdienybę ir gimė knyga „Ką veikia Japonija“. Tai tikrai ne viską išaiškinantis pasakojimas apie šalį, o didelių ir mažų temų rinkinys apie tą pačią kasdienybę, tad net ir didelių jausmų Japonijai neturintys skaitytojai čia pirmiausia pamatys save ir santykius su kitais žmonėmis.

Aišku, tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką veikia, kai randa laisvo laiko.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Į Japoniją iš Lietuvos pasiimčiau drąsos reaguoti ne rytoj, o šiandien, dabar pat. Japonija turi beprotiškai daug talento, bet dažnai pritrūksta ryžto rizikuoti, tad rezultatai būna užtikrinti, bet pavėluoti. Į Lietuvą atvežčiau daugiau rūpesčio dėl kito ir supratingumo. Japonai save suvokia kaip didelės visuomenės narius, tad labai greitai susivienija teikti pagalbą ar reikšti atjautą“, – sako A. Kleiva.

– Pirmoji tavo knyga „Kaip veikia Japonija“ sulaukė didelio dėmesio, skaitytojai vis teiraujasi, kur galėtų įsigyti šią jau pasibaigusio tiražo knygą, ir štai sugrįžti su nauja knyga „Ką veikia Japonija“ Pavadinimas tarsi sufleruoja, kad tai labiau žvilgsnis iš vidaus ir į vidų?

– Kai rašiau pirmą knygą, ir suprasti, kaip visus paveikia Japonija, ir tai aprašyti turėjau metus. Tai skatino skubėti, nuolat ieškoti naujų nuotykių, temų, nepažintų žmonių ir vietų ir konstruoti šalies panoramą. Kai šalį matai iš viršaus, gali įžiūrėti tik stambiausias detales. Kai kurios realijos nepastebimos, kai kurie žmonės nesutinkami tol, kol šalis netampa tavo paties kasdienybe, kai nebeturi laiko ir ūpo ieškoti dramų, o tiesiog ryte keliesi, pietauji ir užbaigi dieną su tos šalies gyventojais. Antroji mano knyga – beveik penkerių metų kasdienybės rezultatas. Joje – temos, vietos ir žmonės, sutikti natūraliai, atsitiktinai. Tekstai – ne tiek stebintys Japoniją, kiek pasakojantys kartu su ja pačia.

– Knygos įžangoje mini, kad iš esmės ši knyga – žvilgsnis į tą pačią kasdienybę tik kitoje pasaulio pusėje. Tad tai knyga net ir tiems, kurie nepuoselėja Japonijai didelių jausmų. Tie kasdienybės džiaugsmai ir rūpesčiai panašūs abiejose pasaulio pusėse?

– Žmonės dažnai nedrįsta domėtis Japonija, nes jaučia milžinišką atstumą, Japonija atrodo keista ir neprieinama. Toks įspūdis susiformuoja per ribotus įvaizdžius, kurie išryškina pačius dramatiškiausius kasdienybės momentus: žmonių sroves perėjose, neono nutviekstas gatves, dangoraižių miškus, animaciją ir ją maniakiškai įsimylėjusius gerbėjus. Man norėjosi pažvelgti žmogiškiau. Užuot žiūrėjęs į skirtumus, norėjau pamatyti, kuo mes panašūs. Užuot pasakojęs apie keistas Japonijos puses, norėjau pasvarstyti, kodėl jos patiems japonams nėra keistos.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kai ramiu žvilgsniu žiūri į tuos pačius dalykus, kuriais kasdien gyvena ir lietuviai – nuo abejonių nekilnojamojo turto agentūrose, skausmų ligoninės eilėse iki atostogų paieškų, – kur kas lengviau tapatintis  vieniems su kitais ir suprasti vieniems kitus. Tą pačią knygą su lygiai tomis pačiomis temomis galima parašyti Japonijai apie Lietuvą ir nustebinti. Neabejoju, kad skaitytojai pagalvos apie tai: daug kas mums, leidžiantiems savo dienas čia, atrodo nuobodu ir įprasta, o pažiūrėjus japono akimis – įdomu ir netikėta.

– Perlų vėrinį Japonijoje dera segėti per laidotuves, o būti nepasidažius viešumoje tiesiog nepagarba – „Ką veikia Japonija“ įtraukia kasdienybės detalėmis. Kalbi ir apie tai, kaip Japonijos visuomenė keičiasi, tačiau, kaip suprantu, tai visuomenė, kur labai paisoma daugybės taisyklių ir normų. Kiek šiandien japonai ištikimi toms kasdienybės tradicijoms, o kiek išdrįsta jas laužyti?

– Labai priklauso nuo to, iš kurios pusės žiūrėsi: ne visi įpročiai Japonijoje matomi kaip diskomfortiškos taisyklės, kurias labai norisi laužyti. Dažnai tai suvokiama kaip pagarba aplinkai. Perlai ir juodas kaklaraištis per laidotuves, dažnos padėkos, atsiprašymai, skirtingi nusilenkimai, ėjimas į šventyklą per Naujuosius metus yra tapę natūralia gyvenimo dalimi ir niekam nekelia abejonių. Tačiau taisyklės, kurios riboja žmogaus individualumą, laisvę reikštis, sulaukia vis daugiau klausimų tarp jaunų japonų.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

Turiu gimnazistą bičiulį, lankantį plaukimą. Nuo chloro jo juodų plaukų spalva šiek tiek pašviesėjo ir mokyklos atstovas liepė jam susigrąžinti tamsią plaukų spalvą. Prieš kelis dešimtmečius tokie reikalavimai būtų vykdomi kaipmat, dabar su pasvarstymu, kodėl. Prie to prisidėjo ir tokios tarptautinės kompanijos kaip „Starbucks“. Ši visai neseniai darbuotojams suteikė kone visišką laisvę plaukų, aprangos ir aksesuarų klausimais, o tai sukėlė daug diskusijų japonų visuomenėje. Japonijoje tokie pokyčiai užtrunka, bet nereiškia, kad jų nevyksta.

– Knygoje klausi savo pašnekovės – Lietuvoje gyvenančios japonės, tad ir aš tavęs noriu paklausti: jei galėtum vieną dalyką iš Japonijos atvežti į Lietuvą, kas tai būtų? Ir atvirkščiai.

– Į Japoniją iš Lietuvos pasiimčiau drąsos reaguoti ne rytoj, o šiandien, dabar pat. Japonija turi beprotiškai daug talento, bet dažnai pritrūksta ryžto rizikuoti, tad sprendimai kartais priimami tik po kelerių metų. Rezultatas būna užtikrintas, bet kartais pavėluotas.

Į Lietuvą iš Japonijos atvežčiau daugiau rūpesčio dėl kito ir supratingumo. Japonai save suvokia kaip didelės visuomenės narius, tad labai greitai susivienija, kai reikia pagalbos ar atjautos.

– Kas tave patį vis dar nustebina Japonijoje? Ką iki šiol sunkiausia suprasti, prie ko priprasti?

– Aš nesistebiu ir esu apsipratęs, bet vis dėlto dažnai pavargstu nuo pastangų išvengti tiesmukiškumo ir skubumo, nuolatinių bandymų suprasti, ką galvoja kitas žmogus. Verslo susitikimai dažnai baigiasi be aiškaus rezultato, pasimatymai – taip ir nesupratus, ką galvoja priešais tave sėdintis žmogus. Skubūs sprendimai ir pareiškimai kelia įtarimų, todėl reikia labai daug kantrybės: viskas turi tekėti lėta, bet užtikrinta vaga.

Vaizdai: knyga papildyta autoriaus fotografijomis, kuriose užfiksuotos Japoniją charakterizuojančios akimirkos. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Ko labiausiai pasigendi Japonijoje?

– Tai pats lengviausias klausimas. Pigių vaisių! Japonai mane stebi tragiškais veidais, kai pasakoju, kaip vasaromis močiutės sode prisiskindavau braškių, prisiraškydavau obuolių ir prisivalgydavau tiek, kad į juos nebegalėdavau žiūrėti. Japonams vaisiai – juvelyriniai gamtos sukurti desertai, nes šalyje nėra vietos jiems auginti, o tiems, kurie išauginami, taikomi aukščiausi skonio ir išvaizdos standartai. Todėl nedidelis pakelis braškių sezono metu gali kainuoti ir 8 eurus, vienas obuolys – eurą, o tortams papuošti vaisiai pjaustomi taip plonai kaip vytintas kumpis.

– Knygoje man pasirodė labai įdomi Japonijoje lietuviškais gaminiais prekiaujančios verslininkės mintis, kad lietuvių charakteris subalansuotas japonams – jai atrodo, kad lietuviai paslaugūs, bet atstumą išlaikantys, per daug neįkyrūs. Tada prisiminiau, kaip į Lietuvą atvykę japonai domisi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Galvoju, kas vis dėlto čia veikia, kad skirtingose pasaulio pusėse gyvenantys žmonės atranda kažką bendro, pajunta kažką svarbaus kitoje pasaulio vietoje kūrusio žmogaus darbuose? Turbūt gyvendamas Japonijoje esi mąstęs apie tai?

– Sunku tai paaiškinti konkrečiais skaičiais ar faktais, bet man atrodo, kad ir Lietuva, ir Japonija jaučia panašiai. Atėję į mišką, pajaučiame jo ramybę, ne tik matome eiles paprastų medžių. Žmogaus grožį dažniau matome ne momentiniuose gražiuose žodžiuose, bet pastebime jį su užsiaugintu pasitikėjimu ir pagarba. Jaučiu, kad ir Lietuva, ir Japonija yra lėtai gyvenimą vartojančios šalys, todėl ir mene, ir santykiuose jos ieško tų pačių dalykų ir juos pastebi.

– Knygoje kalbiesi su įdomiausiais žmonėmis – šeima, kurios jau kelios kartos puoselėja arbatos verslą, verslininke, kuri Japonijoje prekiauja lietuviškomis prekėmis, mergina, dirbusia naktiniame bare. Šiuos pokalbius perskaičiau su malonumu ir lengvai, bet iš tiesų jie tau daug kainavo ir finansiškai, ir emociškai, nes, norint pelnyti žmogaus pasitikėjimą ir pasikalbėti Japonijoje, kaip suprantu, reikia įveikti daug daugiau barjerų? Vienoje saloje net įstrigai kelioms dienoms.

– Japonijoje, kaip ir Lietuvoje, didžiausias žmones skiriantis atstumas turėtų būti matuojamas ne kilometrais, o psichologiniais barjerais, kuriuos reikia peržengti. Ieškodamas biurokratinių atsakymų, be problemų tą pačią dieną gausi tuos psichologinius barjerus. Tačiau jei nori, kad žmonės sutiktų su tavimi kalbėtis labai asmeniškais, o kartais dar ir skaudžiais klausimais, įsileistų į namus ir daržą, leistų fotografuoti ir dar visa tai pateikti Lietuvai kelių tūkstančių egzempliorių knygoje, neužteks vienos žinutės ar skambučio. Norėdamas sumažinti atstumą, turi save – savo įsitikinimus, pinigus, laiką – patraukti į antrą planą. Ne visada buvo lengva suprasti, kaip prieiti, ne visada lengva šakočių lauktuvėms gauti, užmiršti savo nuomonę, o ir iš tos salos norėjosi šiek tiek greičiau sugrįžti. Tačiau labai daug įdomių minčių rado kelią į antrą knygą, o su beveik visais knygos herojais kaip su labai artimais bičiuliais bendrauju iki šiol.

– Ar Japonija jau tapo tavo namais?

– Per penkerius metus Japonijoje visiškai praradau jausmą, kad esu persikraustęs ir gyvenu kažkur kitur. Gyvenimas čia – prasitęsusi kelių atsitiktinumų seka. Kas žino, koks atsitiktinumas laukia toliau. Apie Lietuvą galvoju nuolat ir ieškau būdų, kaip palaikyti ryšį. Esu įsitikinęs, kad, net ir negyvendamas pačioje šalyje, surasiu būdų, kaip patirtis grąžinti atgal.

Dešimtmetį medžiagą rinkusi autorė naują knygą surinko iš kortelių, į kurias sudėjo įvairiausius ją stebinusius arba prajuokinusius istorinius faktus.

Briuselyje, Lakene, beveik karaliaus kieme, stūkso dailus, aukštas kiniškas bokštas. Netoliese, senosiose kapinėse, pravardžiuojamose belgų Per Lašezu, yra antkapis mylimai žmonai. Antkapyje dviem kalbomis – prancūziškai ir kiniškai – iškaltą laišką pasirašo kinas benediktinų vienuolis.

Misionierius Andriejus Rudamina iš Lietuvos kinams pasakoja apie Dangaus karalystę pagal Belgijoje spausdintus paveikslus „Apie širdį“. Patį pirmąjį lietuvišką kulinarijos vadovėlį „Midus ir vaisvyniai“ parašė kunigas.

„Surašiau tik tai, kas man buvo įdomu, kas mane pravirkdė ar prajuokino, tad, jei skaitytojas ras sau ką įdomaus, nubrauks ašarą ir kaip reikiant pasijuoks – būsiu laiminga“, – sako autorė, skaitytojams puikiai žinoma ir kaip poezijos, ir esė kūrėja.

Apie knygą, kurios pasakojimas veda nuo XV a. Kinijos iki pat XX a. Belgijos ir Lietuvos, – pokalbis su autore.

– Knygos „Triukšmaujantys: katalikai“ pasakojimas veda per skirtingus amžius ir įvairias vietas. Kas knygoje susieja, atrodytų, visai nesusijusius dalykus?

– Daugiausia kalbu apie vyną, apie kalbos (ypač – bažnytinės) reikalus ir apie karą. Ant šių trijų dramblių ir laikosi knyga. Kiniją su Lietuva jungia misionierius A. Rudamina, o jo kelias eina per Belgiją. Neaprašiau Lietuvos bažnyčiose randamų arnotų, siuvinėtų kiniškais drakonais, bet yra tie drakonai. Bažnyčios ir jos žmonių persekiojimas vyko ir XVI a. Kinijoje ir XX a. Lietuvoje. Ir ten, ir čia paprasti žmonės snausdavo per lotyniškai laikomas mišias, nesuprasdami kalbos.

Knygoje faktai sudėlioti laiko juostos pagrindu, pagal metus, tad galima ją taip ir skaityti – nuo pradžios iki galo. Jei atsitrenkiate į jums neįdomų faktą – praleidžiate jį.

– Knyga prasidėjo nuo vieno antkapio Briuselio kapinėse?

– Lakeno kapinėse organizuojamos skirtingos ekskursijos. Pasakojama apie žymius išradėjus, pavyzdžiui, ten ilsisi Camille Jenatzy, kurio elektra varomas automobilis, žmonos garbei pavadintas „Vis nepatenkinta“, 1899 m. pasiekė 105,88 km/h greitį. Pasakojama apie žymius menininkus, apie drąsias, savo laiką pralenkusias moteris – menininkes, teisininkes, gydytojas.

Tos kapinės tikrai labai arti mano namų, todėl kartais tose ekskursijose dalyvauju ir kaskart (kol dar nebuvo išėjusi knyga) drebėdavau: ar gidas atves prie mano herojaus žmonos kapo? Nėkart neatvedė. Užtat visus savo svečius tempiuosi prie to kapo skaityti kiniškai ir prancūziškai parašyto meilės laiško žmonai. Knygoje neakcentuoju, bet akylesnis skaitytojas pats suskaičiuos, kad santuoka tiems laikams buvo keista ne tik todėl, kad ji – belgė, o jis – kinas, bet ir dėl to, kad žmona buvo beveik 20 metų už vyrą vyresnė. O vyro gyvenimo aprašyme telpa ir Kinijos ministro pirmininko, ir Gento garbės abato titulai. Man atrodė, kad tokių dalykų nė labai fantazuodamas nesugalvotum, o gyvenime štai ima ir nutinka.

– Knygoje daug įdomių faktų ir istorijų – nuo vyno gamybos iki misionierių kelių. Kaip rinkai informaciją? Žinau, kad net vykai į istorinės medicinos konferencijas.

– Per dešimt metų susirinkau didelę biblioteką knygų apie vyną, katalikų šventuosius ir karą. Stengiausi nekišti nosies į jokias vikipedijas. Važiavau į karo muziejus, o jų Belgijoje – begalė. Pasirodo, visų net neaplankiau, nes yra daug mažų, privačių muziejukų įvairiuose kaimeliuose. Ten rašiausi pastabas, fotografavau.

Dėl medicinos konferencijų – yra toks Farmacijos istorijos tyrimų centras, kas dvejus metus organizuojantis susitikimus, kuriuose gali dalyvauti visi norintys. Man apie šias paskaitas papasakojo tuometė universiteto darbuotoja Vitalija Povilaitytė-Petri, pati baigusi farmaciją. Viena konferencija buvo skirta Pirmajam pasauliniam karui, tad nusprendžiau dalyvauti ir prisikonspektavau kalnus popierių apie ispaniškąjį gripą ir jo kelius iš Kinijos. Tačiau knygoje apie tai  nepasakoju, nes jau po metų pasirodė, kad kalbos apie gripą ir taip žmones labai išvargino. Daug dalykų nepasakoju knygoje.

– „Triukšmaujantys: katalikai“ sudaryta iš faktų ir gandų kortelių. Kaip šią knygą reikėtų skaityti? Ką patartum, kad skaitytojas neišsigąstų ir paimtų knygą į rankas?

– Man nepatinka žodis „išsigąsti“ šiame klausime. Ar kas mirtinai bijo enciklopedijų, žodynų ir žinynų? Ar kas bijo muziejų ir paveikslų galerijų? Knygoje faktai sudėlioti laiko juostos pagrindu, pagal metus, tad galima ją taip ir skaityti – nuo pradžios iki galo. Jei atsitrenkiate į jums neįdomų faktą – praleidžiate jį, kaip praeitumėte pro netraukiantį dėmesio paveikslą ar daikčiuką muziejuje.

Subtilumai: neįprastą knygos struktūrą geriausiai apibūdina pačios autorės prisipažinimas – jai istorikų knygose labiausiai patinka ne pagrindinis tekstas, bet šaltinių citavimas.

– Kas tave pačią labiausiai nustebino veriant tuos faktus ir istorijas į vieną kūrinį?

– Mane visada žavi sutapimai. Tarkime, 1840 m. Kinijoje, Uhane, misionierius Jeanas-Gabrieli Perboyre’as buvo nukankintas ir pasmaugtas, 2020 m. Uhane nuo gripo dūstantys vietiniai kinai katalikai meldžia šv. Perboyre’o užtarimo. O jau minėtą antkapio teksto kinišką dalį išversti man padėjo mergina iš Uhano.

Labai juokiausi, kai sužinojau, kad Pirmojo pasaulinio karo metais narai, užuot dirbę, ką reikia, iš švino plokščių išsikirpo kortas ir kortavo sau jūros dugne. Jeigu koks faktas nustebindavo arba prajuokindavo – viską ir sudėjau į korteles. Bėda tik ta, kad taip ilgai rašant knygą tos kortelės išsibarstė po visus namus ir aš jų vis dar randu. Deja, per vėlai, kai knyga jau pasirodė. Kortelių namuose pilna visur: senų dienoraščių puslapiuose, knygose vietoj skirtukų, stalčiuose prigrūsta vokų su užrašu „gal prireiks“.

– „Triukšmaujantys: katalikai“ – sakai, kad su šia knyga norėjai pakeisti  tylaus, drovaus kataliko įvaizdį. Kodėl?

– Man atsibodo. Kad ir kur eitum, kiek amžių praeitų, tuos katalikus vis uja. Atsidarau feisbuką, o ten jaunuolis rėkia: „visi katalikai, pyzdinkit nachui iš mano draugų“, jam atrašau „pats į draugus pasikvietei, pats ir išbrauk“, atsako: „o, dar viena, gaila man tavęs“. Belgijoje vyksta renginys su kaimynais, o ten musulmonė mergytė graudenasi: „kaip gaila, jūs tokia maloni moteris, o vien dėl savo religijos eisite į pragarą“. Čia tik du kraštutinumai, bet tas kreivas žvilgsnis vienaip ar kitaip kartojasi. Ta išankstinė, neigiama nuostata man atsibodo.

– Knygoje rašai, kad šiandien nebemokame skaityti ilgo linijinio pasakojimo, tad tavo romanas visai kitoks. Pastebi, kad pasikeitė skaitymo įpročiai? Rašytojui tenka prisitaikyti prie jų?

– Ne ne ne. Pirmiausia, aš tikrai negalėjau kalbėti „mes“ vardu. Man ir tik man darosi nuobodu skaityti ilgus aprašymus. Man patinka maži faktų gabaliukai, šokinėjimas informacijos langeliais. Istorikų knygose man labiausiai patinka ne istorikų svarstymai ir išvados, o šaltinių citatos, kurios dažniausiai pateikiamos smulkiu šriftu, išnašose ir labai neskalsiai. Tad padariau taip, kaip man norėjosi: sudėjau vien tik rastas citatas, bet nepateikiu skaitytojui jokių išvadų. Surašiau tik tai, kas man buvo įdomu, kas mane pravirkdė ar prajuokino, tad, jei skaitytojas ras sau ką įdomaus, nubrauks ašarą ir kaip reikiant pasijuoks, būsiu laiminga.

Lietuviškai ką tik pasirodžiusiame romane „Ten, iš kur esi“ S. Stanišićius pasakoja nuo karo bėgusios savo šeimos istoriją. 2019 m. romanas „Ten, iš kur esi“ pelnė prestižinę Vokietijos knygos premiją, o šiandien autorius laikomas vienu svarbiausių apie karo pabėgėlių patirtis kalbančių balsų. Į lietuvių kalbą romaną vertė Laima Bareišienė.

Romanas „Ten, iš kur esi“ nukelia į 1992 m. rugpjūtį, kai keturiolikmetis berniukas su motina pabėga iš karo draskomos Jugoslavijos į Vokietiją. Po pusės metų atvyksta ir berniuko tėvas, teturėdamas rudą lagaminą, įsitaisytą nemigą ir randą šlaunies viršuje. Prieš jų akis – Heidelbergas, išsigelbėjimas ir naujų iššūkių pradžia. Tai jaudinanti vienos šeimos šaknų istorija ir jos perrašymas atsidūrus naujoje kultūroje.

Ką žmogui reiškia jo kilmės vieta ir ką jis jaučia, kai nebenori ar nebegali joje gyventi? Kaip susidoroti su kalte pabėgus iš karo zonos? Ar mūsų kilmės istorija padiktuojama susiklosčiusių aplinkybių, ar veikiau kuriama mūsų pačių? Apie tai ir ką tik lietuviškai pasirodžiusį romaną „Ten, iš kur esi“ – pokalbis su S. Stanišićiumi.

– Romanas „Ten, iš kur esi“ paremtas jūsų šeimos istorija. Ar sunku pasakoti asmenines patirtis?

– Literatūra asmeninę istoriją leidžia paversti universaliu pasakojimu. Pasakoti asmeninę istoriją gali būti sudėtinga kaip ir bet kurią kitą istoriją, nes rašytojas manevruoja tarp riboto kalbos, veikėjų, vietų ir nutikimų pasaulio. Vieni keliai čia siauresni, kiti platesni. Kai kurios idėjos pasiteisina, kitos – ne. Mano atveju šeima tapo tyrinėjimų objektu, per asmeninę patirtį bandžiau pažvelgti į universalias problemas. Jeigu mano istorija ir kitiems sužadina minčių, vadinasi, esu teisingame kelyje.

– Skaitydama jūsų knygą, galvojau apie šiandien per Europą keliaujančią pabėgėlių iš Ukrainos bangą ir jūsų asmeninę istoriją. Kaip karas suformavo jūsų tapatybę?

– Nesikalbėtume, jei Jugoslavijoje nebūtų kilęs karas. Karas privertė mane bėgti iš gimtinės ir atvykti į Vokietiją, kur tapau pabėgėliu. Tačiau karas taip pat paskatino domėtis ir itin jautriomis ir sudėtingomis temomis kaip nacionalizmas, konfliktai ar būtinybė gyventi ne gimtojoje šalyje. Pripažįstu, kad karas padarė mane tuo, kas esu šiandien. Karas suformavo mano tapatybės dalį, susijusią su klausimu, kuo noriu būti ir ką noriu veikti. Aš norėjau rašyti ir tapti istorijų pasakotoju.

– „Kilmė – tai malonūs ir skaudūs atsitiktinumai, blaškę vienur ar kitur.“ Viena pagrindinių jūsų knygos temų – santykis su kilmės vieta, šaknimis. Kiek šiandien žmogui svarbi kilmės vieta, o kiek ji gali būti pervertinama? Kaip jūs, išgyvenęs sudėtingas patirtis, šiandien apibrėžiate savo santykį su šaknimis?

– Norėčiau, kad tautos idėja neegzistuotų. Norėčiau, kad tautos sąvoka nebūtų sugalvota taip, jog žmonės save suvokia tik per vietą, kurioje gimė. Kiek karų, mirčių ir visokių kitų niekšybių tuomet niekada nebūtų įvykę?

Norėčiau, kad apibrėžtume save per tai, kas nežeidžia kitų, pavyzdžiui, peizažą. Kitaip tariant, sutiktiems žmonėms sakytum, kad esi kilęs iš kalnų vietovės, kurioje auga daug pušų ir eglių. Pašnekovas atsakytų, kad užaugo šalia krioklio. Trečias pokalbio dalyvis galbūt sureaguotų, kad prie jo namų auga tik niūri pieva.

Sutiktiems žmonėms sakytum, kad esi kilęs iš kalnų vietovės, kurioje auga daug pušų ir eglių. Pašnekovas atsakytų, kad užaugo šalia krioklio.

Deja, tenka pripažinti, kad žmonės savo kilmę dažnai vertina per daug rimtai. Pastaraisiais dešimtmečiais kilmė tampa ypač svarbia politinės darbotvarkės dalimi. Deja, nebūtinai konstruktyviu būdu. Todėl tikiu, kad tokios knygos kaip mano ir daugelio kitų rašytojų parašytos pačiu laiku. Tokia kūryba peržengia tautinės tapatybės ribas, išryškina niūrią daugelio pabėgėlių kasdienybę. Tikiu, kad visuomenė būtų kur kas sveikesnė, jei nuolat nekiltų poreikio atsakyti į klausimą, iš kur esame kilę.

– Jūs labai tiksliai fiksuojate ir tą lūžį, kai kilmė staiga tampa pretekstu statytis sienas, sukelia agresiją ir susiskirstymai, tarkim, religiniai, išprovokuoja karinius konfliktus. Turbūt rinkdamas medžiagą romanams, rašydamas ne kartą galvojote, o galbūt ir radote atsakymus, kas įvyksta su žmonėmis, kad ta įvairovė pražudo?

– Idealiame pasaulyje mąstymas, tyrinėjimas ir rašymas apie kilmę turėtų būti visiškai nekenksmingas pomėgis. Tiesiog tai, kuo nuobodžiaudami užsiima senoliai. Idealiame pasaulyje mūsų kilmė, t. y. gimimas, socialinė ateitis, paveldėta finansinė padėtis, religiniai pasirinkimai ar tėvynės idėja neturėtų jokios įtakos mūsų gyvenimo kokybei. Idealiame pasaulyje šaknys būtų tarsi pašto ženklai: „O, tavo senelis iš Jonavos. Tu mano pirmas sutiktas jonavietis. O maniškis iš Helsinkio. Pašokim.“ Idealiu atveju neegzistuotų ir partijos, kurios savo veiklą grindžia žmonių kilme.

Deja, gyvename ne idealiame pasaulyje. Visa tai, ką paminėjau, kapitalistinėje ar darvinistinėje mąstymo sistemoje labai greitai gali tapti nuodais. Savo pyktį, baimes, istoriją žmonės perkelia į sritis, kurios per amžius buvo įgijusios iliuzinę svarbą, tarkim, religija. Čia ir kyla klausimas: kas yra mano, o kas tavo? Nuo šios dilemos iki to, kad griebtumės ginklų ir šautume kitam į kojas, dažnai tėra vienas žingsnis.

– Rašote vokiečių kalba, tačiau tikriausiai jums įtaką daro ir jūsų gimtoji bosnių kalba, iš jos ateinančios tam tikros frazės ar net minties eiga. Kaip šios skirtingos kalbos ir jų veikiamas mąstymas susipina jūsų kūryboje?

– Jūs teisi, romanui „Ten, iš kur esi“ įtaką darė tiek vokiečių, tiek mano gimtoji bosnių kalba ir kultūra. Tikiu, kad mano rašymas apie tapatybę ir gyvenimą tarp skirtingų kultūrų ir kalbų yra tikras, nes nuoširdžiai ir atvirai pasakoju apie įvairius gyvenimo etapus, apie tai, kaip mokiausi kalbos, bandžiau pritapti, žvelgiu iš pabėgėlio perspektyvos, pasakoju apie gyvenimą tokioje ne visuomet svetimšaliams draugiškoje šalyje kaip Vokietija.

Knygoje kai kurias frazes ir posakius verčiau iš bosnių į vokiečių kalbą, vokiečiai tokių frazių nevartoja. Kai mano personažai bosniai kalbasi vokiškai, žodžius dėlioju jų gimtosios kalbos tvarka. Taip pat pasitelkiu bosnių mitus ir sakmes. Literatūra – man galimybė tai, kas neegzistuoja, paversti tikrove. Kalba leidžia būti tarpininku tarp skirtingų pasaulių.

– Turbūt galiu atskleisti, kad romano „Ten, iš kur esi“ pabaigoje siūlote literatūrinį žaidimą – kelias skirtingas romano pabaigas. Kodėl jums svarbios šios pasakojimo alternatyvos?

– Nusprendžiau baigti romaną keletu skirtingų pabaigų, nes norėjau pagarbiai atsisveikinti su savo močiute, kuri mirė man dar dirbant prie šios knygos. Močiutė man buvo labai svarbi. Rašydamas „Ten, iš kur esi“ norėjau daugiau sužinoti apie močiutę ir sukurti svarbių jos gyvenimo detalių archyvą. Ji sirgo demencija, todėl ši užduotis buvo labai sudėtinga. Močiutė mirė, kai jau beveik baigiau romaną, tačiau negalėjau jos taip paprastai paleisti. Norėjau, kad ji gyventų knygoje, kad kartu leistumėmės į paskutinį nuotykį. Būtent tai mane žavi, kai kalbame apie literatūrą: gedėjau močiutės ir galėjau daryti tai, kas mus jungė, kai ji buvo gyva, – pasakoti istorijas.

Man labai svarbu, kad skaitydami knygą kiti žmonės tarsi įsitraukia į mano ir močiutės nuotykį. Skaitytojų pasirinkimai lemia ir skirtingas knygos pabaigas. Tai viena pagrindinių „Ten, iš kur esi“ idėjų – dažnai mūsų kelyje atsiranda žmogus, kuris padeda apsispręsti, judėti pirmyn. Būti drauge ir padėti kitiems – turėtų būti pagrindinis mūsų tikslas trumpai atsidūrus šioje planetoje.

Pagrindas: per savo šeimos istoriją autorius bando atskleisti universalias tiesas. / K. Samann nuotr.

– Jūsų knyga kalba apie empatiją, kito priėmimą, supratimą – nuo artimiausio žmogaus iki skirtingų tautų. Iš esmės didelė dalis meno kalba apie tą pažinimą ir supratimą, bet ar šiandien tebetikite, kad literatūra gali didinti supratimą, empatiją, banaliai sakant, daryti žmones geresnius?

– Nemanau, kad šiandien literatūra gali padėti žmonėms tapti labiau empatiškiems. Tačiau turiu prisiversti tuo tikėti, nes, jei nebetikėsiu, turėsiu nustoti rašyti. Kadangi nesiruošiu sustoti – vis dar tikiu.

Laiką aplenkusios mintys

Pagrindine totalitarinės mąstysenos studija laikomoje knygoje H.Arendt meistriškai parodė, kaip totalitarinių idėjų paskatinti judėjimai, jų šalininkai ir metodai subjaurojo XX amžių. Daugiau nei prieš pusę amžiaus pasirodžiusi knyga kalba ir apie šiandieną. H.Arendt įžvalgos padeda geriau suprasti, kas pasaulyje vyksta šiandien, tad leidykla „Tyto alba“ perleido filosofo Arvydo Šliogerio į lietuvių kalbą išverstas „Totalitarizmo ištakas“.

Vokiečių ir amerikiečių politologė, filosofė H.Arendt šią knygą pradėjo rašyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau šis negrįžtamai sujaukė pasaulio tvarką, tad jau kitokia knyga pasirodė 1951 m. Daug ką viena ryškiausių praėjusio amžiaus intelektualių išgyveno ir patyrė pati. Būdama 22-ejų Heidelbergo universitete ji gavo daktaro laipsnį, 1933 m. nuo nacių persekiojimo pabėgo į Prancūziją, o 1941 m. – į JAV. Tad nenuostabu, kad, išgyvenusi Holokaustą, mokslininkė savo veiklą skyrė totalitarinių režimų tyrinėjimui.

H.Arendt knygoje „Totalitarizmo ištakos“ sutelkia dėmesį į Vokietijos nacizmą ir Rusijos stalinizmą, pristato juos kaip dvi to paties medalio puses, o ne atskiras dešiniųjų ir kairiųjų filosofijas.

Karui pasibaigus, H.Arendt bijojo dėl ateities, tad didžioji dalis „Totalitarizmo ištakų“ iš tikrųjų sutelkta į praeities tyrinėjimus. Pateikdama šiurpias sąlygas, lėmusias nacizmo ir stalinizmo atsiradimą ir suklestėjimą, autorė įspėja apie laisvės trapumą, kurį šiandien ir stebime savo akimis.

Siaubo ir vienatvės sankirta

Iš esmės „Totalitarizmo ištakos“ paaiškina ir daugelį šiandienėje Rusijoje vykstančių dalykų. Pvz., kodėl net paskelbus mobilizaciją, dešimtys tūkstančių rusų vyrų, pritariant šeimos nariams, nuolankiai eina į komisariatus, užuot susibūrę į masinius protestus.

H.Arendt pribloškė daugybės žmonių pasyvumas diktatūros akivaizdoje, plačiai paplitęs noras, net veržlumas, tikėti melu ir propaganda, tad atsakymų ji ieškojo žmogaus psichologijoje. Ypač gilinosi į siaubo ir vienatvės sankirtą.

Naikindamas pilietines institucijas totalitarinis režimas atitolina žmones vienus nuo kito ir neleidžia dalytis idėjomis.

Pasaulyje, kuriame visi tariamai susiję, vienatvė ir izoliacija slopina aktyvumą, optimizmą ir norą dalyvauti viešame gyvenime.

Aptraukdamas viešąją sferą propaganda, režimas priverčia žmones bijoti kalbėtis. Izoliavus žmones, neįmanoma tampa ir politika plačiąja prasme.

Pasak H.Arendt, izoliacija – teroro pradžia, derlingiausia jo žemė ir visada jo rezultatas. Aptraukdamas viešąją sferą propaganda, režimas priverčia žmones bijoti kalbėtis. Izoliavus žmones, tampa neįmanoma ir politika plačiąja prasme. Kai žmogus jaučiasi atskirtas, pasipriešinimas neįmanomas. Tad net šiandien, interneto ir socialinių tinklų amžiuje, pasirodo, žmones galima paversti pilka ir lengvai manipuliuojama minia.

Abejonės sėkla

H.Arendt „Totalitarizmo ištakose“ įspėja ir apie didžiulį dezinformacijos ir manipuliavimo faktais pavojų. Atrodytų nesuprantama XXI a., bet Rusijos kare prieš Ukrainą dezinformacija pasiekė sunkiai suvokiamą lygį.

H.Arendt pastebi, kad baisiausia, kai žmogus nebesugeba atskirti tiesos nuo melo. Su tokiais žmonėmis, pasak jos, galima daryti ką tik nori. Tai pragariškas planas klaidinti V.Putino liaudį. Tarkime, daugybė rusiškų vaizdo įrašų, paskelbtų kaip propagandistų melagingų faktų patikrinimai, iš tiesų yra klastotės.

Kaip pastebi H.Arendt, tokios dezinformacijos efektyvumo priežastis ta, kad neprivalu pagrįsti skelbiamos informacija tikrumo. Užtenka sukelti dvejonės jausmą.

Pasak H.Arendt, faktai ir įvykiai labai pažeidžiami. Kad jais galima be jokios graužaties manipuliuoti, liudija ir tai, jog Rusijoje net įstatymais uždrausta Ukrainos užpuolimą vadinti karu.

H.Arendt pastebi, kad tiesa kovoje su politine galia yra itin pažeidžiama. Žmonės gali būti ištrinami iš istorinių knygų. Kalba gali keistis, nes reikšmė yra lanksti. Akivaizdūs melai, apie kuriuos rašo H.Arendt, gali būti tokie dažni, kad tampa banalūs. Kai prisitaikančioji dauguma jau yra išmokusi šią pamoką, o individualistai – pašalinti, naujasis „aukso amžius“ gali prasidėti ir tęstis labai ilgai, nes tai ir yra totalitarinių režimų esmė – pavergti protą ir sukurti visiškai paklusnias marionetes.

Blogio banalumas

H.Arendt priklauso ir garsioji frazė „blogio banalumas“. Pirmiausia šią sąvoką ji pasitelkė norėdama apibūdinti šiurpą keliantį SS pareigūno Adolfo Eichmano mentalitetą.

Teisiamas už karo nusikaltimus jis gynėsi esą tebuvęs mažas sraigtelis didžiuliame mechanizme – tiesiog pareigingas ir atsakingas karys, turėjęs uoliai vykdyti užduotis. Šis argumentas buvo dažnai pasitelkiamas teisiant Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlius – gynyba dažnai teigdavo, kad teisiamas asmuo nėra atsakingas už padarytus nusikaltimus, nes neturėjo pasirinkimo, tik vykdė įsakymus.

H.Arendt sukrėtė kontrastas – žmogaus, kuris save pristato tik kaip mažą biurokratijos sraigtelį, ir nusikaltimų masto. Ji prieina išvadą, kad toks paklusnumo, patiklumo ir cinizmo mišinys – vienas ryškiausių totalitarinių judėjimų bruožų.

Atgimstantys vėžiai

Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą amerikiečių žurnalistė ir istorikė Anne Applebaum, rašydama apie „Totalitarizmo ištakas“, atkreipė dėmesį, kad tai, kas vyksta dabar, yra atgyjantys praeities vėžiai.

1951 m., kai pasirodė „Totalitarizmo ištakos“, pratarmėje H.Arendt, nuogąstaudama, kad tai, kas įvyko, gali pasikartoti, metus po Antrojo pasaulinio karo apibūdino kaip didžiulio nerimo erą. Laiką, kai ateitis nenuspėjama, o žmonės kaip niekada priklausomi nuo politinių jėgų, kuriomis nebeįmanoma pasitikėti.

Kinijos, Rusijos, Irano, Baltarusijos ir Kubos lyderiai dažnai dirba kartu, remdamiesi kleptokratiškais ištekliais tokiu lygiu, kokio Hitleris ar Stalinas negalėjo įsivaizduoti.

Šiandien H.Arendt nerimas dar stipresnis. Kaip pastebi A.Applebaum, nelygybė išaugo eksponentiškai, tarptautinė integracija silpnėja, mažėjantis gimstamumas ir imigracijos banga iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos sukėlė pasipiktinimo kupiną nostalgijos ir ksenofobijos iškilimą.

Pasaulio autokratijos sukaupė pakankamai turto ir įtakos, kad galėtų mesti iššūkį liberalioms demokratijoms tiek ideologiniu, tiek ekonominiu požiūriu. Kinijos, Rusijos, Irano, Baltarusijos ir Kubos lyderiai dažnai dirba kartu, palaiko vienas kitą, remdamiesi kleptokratiškais ištekliais – pinigais, nuosavybe, verslo įtaka – tokiu lygiu, kokio Hitleris ar Stalinas negalėjo įsivaizduoti. Rusija nepakluso pokario Europos tvarkai, įsiverždama į Ukrainą.

H.Arendt „Totalitarizmo ištakose“ nepateikia nurodymų ar instrukcijų, kaip viską sutvarkyti. „Totalitarizmo ištakų“ įvade ji pripažįsta, kad knygą rašė galvoje turėdama ir beatodairišką optimizmą, ir beatodairišką neviltį. Kad tamsiais laikais negalima pasiduoti nė vienam iš jų.

Ką tik pasirodžiusioje knygoje „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ R.Kmita ne tik stengiasi suprasti S.Gedos fenomeną, bet ir kalba apie jo gyventą laiką, visuomenę. Apie gyvenimą, kuris buvo kaip nuolatinė kova ir niekada negęstanti ugnis. R.Kmita prisipažįsta, kad vienas kertinių knygos raktų buvo pyktis.

– Knygoje „Ugnies giesmės“ ėmėtės ambicingo tikslo – kalbate ne tik apie sudėtingą S.Gedos asmenybę, bet ir jo gyventą epochą. Ne vienus metus nešiojotės knygos idėją, kokie klausimai nedavė ramybės?

– Apie S.Gedą galvoju nuo mokyklos, jis buvo tas poetas, kuris pakeitė mano požiūrį į poeziją. Gal net ne pakeitė, o tiesiog perlaužė tai, kas mokykloje buvo suvokiama kaip poezija. Perskaitęs rinkinį „Žalio gintaro vėriniai“ su Petro Repšio iliustracijomis, supratau, kad ta poezija turi kažką, ko negalėtum įvardyti mokytojai. Išskyrus tai, kad ji atima žadą. Nuo to laiko jis man – viena svarbiausių lietuvių literatūros figūrų.

Rašydamas disertaciją ir landžiodamas po archyvus, susižavėjau S.Gedos drąsa sakyti tiesiai, ką galvoja, jo maištingumu. Jo laikysena ir elgesys daugeliui amžininkų buvo nepriimtini, daug ką šokiravo, apie S.Gedą kalbėta kaip apie tokį keistą poetą, išsišokėlį. Jis buvo tarsi į batą įkritęs akmenukas – nepatogus, bet nenusiausi ir neiškratysi. Tačiau viena buvo aišku: S.Gedai atsiradus lietuvių poezijoje, niekas nebegalėjo būti taip, kaip buvo iki tol. Jis tapo atskaitos tašku.

Vėliau supratau, kad su šeima, buitimi S.Gedos gyvenime atsiranda naujų aplinkybių ir jis pradeda ieškoti kitų kaukių. Jis blaškosi tarp to, kaip išlikti literatūroje, kaip išsaugoti kūrybines idėjas ir kaip susitvarkyti buitį. Mes visi susiduriame su neišvengiama kasdienybės banalybe: yra idealusis aš, kuris žino, ką labiausiai norėčiau veikti, koks norėčiau būti, ir realusis, tas kasdienis aš. S.Gedos atveju šis konfliktas itin ryškus.

Paradoksalu – sovietmetis gniuždė, kainavo daug nervų, bet kartu ir davė aiškų priešininką, suformavusį S.Gedą kaip savas taisykles kuriantį maištininką.

– Ar iš čia tas vienas kertinių knygos pasakojimo raktų – pyktis? Kodėl būtent pyktis toks svarbus kalbant apie S.Gedą?

– Pyktis turbūt kyla iš įvairių šaltinių, sudėtinga apie juos kalbėti, nors kai ką galima pasakyti. Pabandžiau atkreipti dėmesį į pyktį, nes tokios neigiamos emocijos dažniausiai nutylimos, pakišamos po kilimu. S.Gedos poezijoje pyktis labai ryškus, bet mokykloje, vadovėliuose niekas nekalba apie rašytojų pyktį. Rašytojai ten yra arba tautos vedliai, arba moraliniai kompasai, iš kurių galima pasimokyti kritinio mąstymo, bet jie neturi silpnybių ar neigiamų emocijų. O juk pyktis labai universali emocija. Pats S.Geda pripažino, kad konfliktas – gyvenimą ir kūrybą varantis amžinasis variklis.

Kai ėmiau daugiau galvoti apie pyktį ir S.Gedą, į bendrą paveikslą susiliejo iki tol daug atskirų detalių. Pamačiau, kad tai tiesiog dvi medalio pusės: tas įniršis ir pyktis kūryboje yra varomoji jėga, kuri stumia eksperimentuoti, nedaryti jokių kompromisų, bet gyvenime ir buityje tas pyktis pasireiškia labai nemaloniais dalykais. Toks žvilgsnis man leido susidaryti adekvatesnį paveikslą.

– Žmogus iš prieštarų – taip knygoje apibūdinate S.Gedą, taip ne kartą ir jis yra pavadinęs save. Ar pavyko įminti, iš kur tos prieštaros ateina?

– Ar man pavyko suvokti, kaip tos prieštaros išsidėsčiusios? Turbūt, kad ne iki galo. Artimai S.Gedą pažinoję bičiuliai dažnai skėsčioja rankomis ir gūžčioja pečiais, paklausus apie kai kurias situacijas. Kodėl brežnevizmo metais jis atneša eilėraščius publikuoti į „Komunistą“? Kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgia su kolegomis?

Tačiau rašydamas knygą supratau, kad daugybė dalykų, kurie yra tarsi intelektualinės sąvokos, S.Gedai buvo labai tikri. S.Geda tikėjo, kad yra stipresnė jėga, kuri gali jį užvaldyti. Laiškuose bičiuliui Kornelijui Plateliui jis pasakoja savo vizijas, patyrimus, ir labai aiškiai supranti, kad jis iš tiesų tai išgyveno. Per knygą lyg motyvas keliauja S.Gedos eilėraštis „20 prisipažinimų“, kuris byloja, kokias kaukes poetas dėvėjo. Ten ir kentauras, ir Strazdas, ir Kasandra, ir Jėzus. Kaukės jam ir suteikdavo naujų kūrybinių impulsų, bet ir varžė. Tie dalykai kartojosi, atsispindėjo S.Gedos gyvenime. Mane apėmė tikras nuščiuvimas, kai supratau, kad įsikūnijimai, perimti balsai kažkokiu būdu suformavo visą S.Gedos gyvenimą. Jį ištikdavo panašūs likimo vingiai. Kai užsimojo prieš dukrą peiliu, tai neatsirado vien iš buitinės ar psichinės situacijos,  – į tai veda visas intelektualinis ir gyvenimiškas kelias. Į tai suteka daug dalykų, ima atrodyti, kad nieko nėra atsitiktinio.

Man šitai tapo knygos raktu. Suvokimas, kad S.Geda tikrai jausdavo jį užvaldančią stipresnę jėgą, bet, kita vertus, jis ir koketavo su užvaldymo idėja, jam tai patiko. Toks ir dieviškas, ir velniškas pradas. Tu tarsi gauni galią, kurios neturi eiliniai mirtingieji, bet, kita vertus, esi pasmerktas, esi tragiško likimo poetas. Apskritai, poetas be tragiško likimo S.Gedai buvo neįsivaizduojamas. Jam tragiškas likimas buvo būtinas ir nesvarbu, kiek gyvenimas iš tiesų tragiškas, jis jame visada pamatydavo neišvengiamą likimo pirštą ir aiškindavo kaip savo tragizmo lemtį.

G. Kavaliauskaitės nuotr.

– Tyrinėdamas S.Gedos asmenybę, pyktį, ūmumą, kitas charakterio savybes, susiejate jas su kultūriniu, socialiniu, politiniu gyvenimu – sąsajų ieškote ne tik žmogaus viduje, bet ir išoriniame pasaulyje. Būtent dėl to ši knyga – tai ir žvilgsnis į S.Gedos gyventą laiką, visuomenę, mūsų tėvus, senelius. Galima sakyti, kad ši knyga – ir bandymas bent kiek nors suvokti, iš kur ateiname?

– Kai pradėjau galvoti apie pyktį, supratau, kad to nepaaiškinsi vien žmogaus charakteriu. Žvilgsnis susifokusavo į S.Gedos gyvento laiko įtampas, frustracijas. Žmogus juk negyvena ir nekuria vakuume, nėra idealios epochos, kiekvienas laikas padiktuoja tam tikras gyvenimo sąlygas, prie kurių tenka prisitaikyti. Gimęs 1943-iaisiais S.Geda ateina iš pokario. Laiko, kai daugybė lietuvių gyveno didžiulėje įtampoje. Baimė kalbėti, baimė įvardyti, baimė veikti, skurdas, nepritekliai, susipriešinimai – atšiaurus, rūstus ir negailestingas žmonių gyvenimas. Visa Lietuva tai išgyveno. Toliau sekė kiti etapai: prisitaikymas prie komunistinės konjunktūros, bet kartu nesusitaikymas ir iš to kylančios įtampos.

Žvelgiant į S.Gedos biografiją, kartais atrodo, kad poeto gyvenime tikrai buvo etapų be didelių dramų, priešingai – kūryba verčiama į kitas kalbas, statomi spektakliai, skiriamos premijos, bet tuo metu S.Geda rašė labai niūrius eilėraščius ir net atrodo, kad buvo beveik pasiruošęs išeiti iš šio pasaulio. Manau, S.Gedai buvo būtinas didelis priešininkas. Kova su sovietine valdžia, cenzūra jam buvo variklis judėti pirmyn, įrodyti savo. Atkūrus Nepriklausomybę, tarsi nebeliko mosto, nebeliko, su kuo kovoti. Tie konfliktai labai susmulkėjo, prasidėjo buitinės rietenos, kolegų užgauliojimai. Paradoksalu – sovietmetis gniuždė, kainavo daug nervų, bet kartu ir davė aiškų priešininką, suformavusį S.Gedą kaip savas taisykles kuriantį maištininką. Sykiu ir jo poezija tuo metu buvo kur kas didesnio užmojo.

– „Ugnies giesmės“ ir S.Geda primena apskritai vieną sunkiausių klausimų, kai kalbame apie dideles asmenybes. Kaip vertinti talentingą kūrėją, bet neretai gyvenime niekšiškai besielgiantį žmogų? Kartais sakoma, kad reikia vertinti tik kūrybą, bet ar įmanoma ir ar teisinga į šalį patraukti asmenybę?

– Vieno atsakymo, ar atsieti autorių nuo kūrybos, ar ne, turbūt nėra. Man atrodo, vertindami kiekvienu atveju elgiamės taip, kaip mums patogiau. Kai turime puikią kūrybą, bet gal ne tokį puikų žmogų, kalbame apie jo tekstus, kurie pergyvena kelias kartas, išlieka skaitomi, interpretuojami, per tuos tekstus suprantame save ir pasaulį, autoriaus mums ir nereikia. Tačiau yra autorių, kurie neturi tokių stiprių tekstų, tada sakome: žinote, koks geras buvo žmogus, tie tekstai nieko tokio. Iš tikrųjų, jeigu žmogus slėpė partizanus, gelbėjo žydus, darė kitus gerus darbus, tokių darbų akivaizdoje tie tekstai gali būti, gali jų ir nebūti. Labai skirtingi atvejai.

Aišku, jeigu norime suprasti, reikia matyti abi puses, man atrodo, tai gyvybiškai svarbu. Kiek įmanoma. Aš pats tikrai neišsiaiškinau visko apie S.Gedą. Staiga pajutau, kad man jau gana to, ką sužinojau. Atsirado dalykų, kurių nesu pajėgus įvardyti ir aprašyti. Tarkime, S.Gedos santykiai su moterimis. Palikau šį skyrių kam nors kitam arba vėlesniam laikui, nes galvoje viskas sproginėjo. Buvo atvejų, kai gauni atsiminimų, liudijimų ir nežinai, ką su jais dabar daryti. Kad jau laikas rašyti knygą, supratau, kai tie asmeniniai dokumentai, pokalbiai, nebeatvėrė naujų asmenybės rakursų, o tik papildė jau esamus.

– Kalbant apie biografijas, knygas apie asmenybes, dažnai kyla klausimas, kada laikas rašyti apie vieną ar kitą žmogų. Kartais sakoma, kad dar ne laikas, nes jį pažinę žmonės gyvi. Kita nuomonė, kad kaip tik laikas, kol dar yra liudininkų. Koks jūsų atsakymas?

– Yra žmonių, kuriems atrodo, kad jie žino, kada tas laikas, bet mes nevaldome laiko ir nežinome, kada baigsis mūsų laikas. Sakyčiau, kad reikėtų galvoti ne apie laiką. Negavęs tam tikrų atsakymų apie kai kuriuos rašytojus būtent dėl to, kad dar ne laikas, dažnai pagalvoju, kad žmonės, kurie gal taip nori apsaugoti tą žmogų, iš tiesų gali padaryti meškos paslaugą. Iš užuominų, legendų, gandų, nedidelių fragmentų gali sukurti siužetus, kurie neturi nieko bendro su realybe. Dėl to reikia liudyti tiesą, kokią tuo metu žinome. Tai padeda geriau suprasti tikrovę, kurią visada interpretuojame iš fragmentų. Tad kuo daugiau tų fragmentų turime, tuo arčiau adekvatesnio požiūrio priartėjame.

– Tyrinėjote S.Gedos dienoraščius, laiškus, archyvą, kalbinote artimiausius žmones. Turbūt nelengva nagrinėti ir interpretuoti tokią intymią medžiagą?

– Iš dukros Uršulės gavau keletą dėžių laiškų, rašytų S.Gedai, pagal adresatus ieškojau jau paties S.Gedos rašytų laiškų. Laiškai – pati autentiškiausia medžiaga, kur poetas atverdavo vidinį gyvenimą, didžiausius skaudulius, tai, kas erzino, kuo gyveno. Taip pat labai svarbūs ir pokalbiai su žmonėmis. Knygoje yra teiginių, kuriems pagrįsti turiu kur kas stipresnių argumentų, bet kai kurių dalykų nusprendžiau necituoti, nes tai tiesiog asmeniniai įžeidinėjimai arba dalykai, apie kuriuos per mažai žinau, kad galėčiau kalbėti. Juolab kad bendro asmenybės portreto jie nebepakeistų. Nebandžiau nieko nuslėpti, niekas man nenurodinėjo, ką cituoti, o ko ne, turėjau visišką laisvę.

– Jūsų romanus „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“ atrado labai įvairi auditorija, o kokiam skaitytojui skiriate „Ugnies giesmes“?

– Kaip beįsivaizduotum skaitytoją, kiekvienąkart pasirodžius knygai skaitytojai nustebina. Šįkart man svarbu, kad knyga būtų skaitoma kuo plačiau. Tai ne vien akademinei bendruomenei, ne tik studentams skirta knyga. Tikiuosi, ji pasieks ir tuos, kurie skaitė „Pietinia kronikas“ ir „Remygą“, kad tai bus knyga smalsiems žmonėms, kurie ieško įtraukiančių pasakojimų. Apie S.Gedą būtų galima parašyti ir įtempto siužeto pasakojimą ar pjesę. Jo gyvenimas, jo dramos ir dilemos prikausto.

Pernai V.Palčinskaitė nustebino originaliu sumanymu: knygoje „Bala nematė“ poetė išradingai žaidžia su lietuvių patarlėmis. Šiemet skaitytojų laukia staigmena – sugrįžta vienas ryškiausių jos kūrinių – pjesė „Aš vejuos vasarą“.

Turbūt vos tik išgirdus rašytojos vardą daug kam mintyse iškyla būtent ši frazė. Suvaidinta šimtuose teatrų ne tik Lietuvoje, pamėgta vaikų ir suaugusiųjų „Aš vejuos vasarą“ – stebuklinga istorija apie laimę ir apie tai, kaip nelengva ją išsaugoti. Apie dalykus, kurie ir po pusės amžiaus nepasensta ir išlieka kaip niekada svarbūs. Simboliška, kad 1968 m. pasirodžius istorijai apie taikų Pienės Pūko miestą lemtingi įvykiai klostėsi Čekoslovakijoje, o šiemet tariantis sugrąžinti pjesę prasidėjo karas Ukrainoje. Už knygą gautą honorarą V.Palčinskaitė nedvejodama pervedė Ukrainos vaikams.

Apie fatališką „Aš vejuos vasarą“ likimą su V.Palčinskaite kalbėjosi knygą išleidusios leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.

– Pjesė „Aš vejuos vasarą“ pasirodo nauju pavidalu, su dailininkės Marijos Smirnovaitės iliustracijomis. Pirmą kartą ji pastatyta 1968-aisiais Valstybiniame jaunimo teatre – prieš 54 metus, tačiau tekstas nė kiek nepaseno. Šios pjesės likimas tikrai neeilinis. Kaip sekėsi „Aš vejuos vasarą“ scenoje?

– Visų pirma, norėčiau papasakoti, kaip gimė mintis reanimuoti šią pjesę. Su „Aš vejuos vasarą“ susiję tiek nutikimų: ir labai gražių, ir fatališkų, ir netgi baisių, tad ilgą laiką net nedrįsau jos judinti, net buvau šiek tiek prietaringa. Ir štai praėjusių metų pabaigoje portale Bernardinai.lt netikėtai pasirodė vieno labai garsaus lietuvių kalbos mokytojo iš Utenos Stepo Eitminavičiaus tekstas, kur jis labai gražiai pasakoja su šia pjese susijusią savo istoriją. Kaip jis, būdamas vaikas, pamatė „Aš vejuos vasarą“ scenoje, kokį stiprų įspūdį jam paliko tas spektaklis ir kiek sykių pats su mokiniais statė šią pjesę. Tas mokytojo tekstas man buvo tokia kalėdinė dovana ir tada kilo idėja vėl iškelti į šviesą.

„Aš vejuos vasarą“ yra viena iš dviejų pirmų mano parašytų pjesių. Istorija tokia. Kažkada, baisu net pasakyti, 1968 m., man kilo sumanymas vaikišką pjesę pastatyti Panevėžio teatre, kurį labai mylėjau ir vertinau. Buvo vasara, atostogavome Palangoje, tačiau pareiškiau, kad saulė man kenkia, neisiu į paplūdimį, tad sėdėjau bibliotekoje ir rašiau. Kai įpusėjau pjesę, ištiko fatališkas dalykas – paskambino tuomet labai garsi režisierė Aurelija Ragauskaitė iš Jaunimo teatro ir užsakė parašyti... vaikišką pjesę. Aišku, ji nieko nežinojo apie tuomečius mano bandymus. Išsigandau atsakomybės, nes pradėjau rašyti būdama laisva, o čia – užsakymas. Vadinasi, teatras pasitiki manimi, esu įpareigota. Ir staiga supratau, kad nebemoku rašyti...

Kaip tik buvo vasaros vidurys, tad ir pavadinimas iš to laiko: „Aš vejuos vasarą“. Sugalvojau veikėjus. Mamą Pienę, verdančią vakarienę. Atsirado taikus Pienės Pūko miestas. Tada Kmynai – pikti miesto kaimynai. Braškė, kurią ne laiku nuraškė. Nasturtas – miesto galva ir Konvalijos turtas. Tetulė Konvalija, sauganti savo taliją. Lapą su veikėjų sąrašu padaviau režisierei ir pasakiau, kad viskas, daugiau nemoku. O A.Ragauskaitės būta geros pedagogės, ji man sako: palauk, yra veikėjai, yra pavadinimas, tai yra ir pjesė, juk beliko tik sugalvoti, kas ką veikia. Taip ir atsirado, kaip vadinu, ta „antra pirma“ pjesė.

Fatališka tai, kad 1968 m., kai pasirodė spektaklio premjera, rusų tankai įvažiavo į Čekoslovakiją. Nekaltas Pienių Pūko miestas ir pikti kaimynai kmynai. Kaip šiandien prisimenu – šių metų pradžioje kalbėjome apie pjesės atgimimą, o vasario gale išgirdome kitą baisią naujieną.

A. Ragauskaitės būta geros pedagogės, ji man sako: palauk, yra veikėjai, yra pavadinimas, tai yra ir pjesė, juk beliko tik sugalvoti, kas ką veikia.

– Į miestą atvykstančių piktų kaimynų kmynų maršas iš tikrųjų pranašiškas:

Cha! Tai mes, nenuoramos, pikti kaimynai.

Traukitės iš kelio, kai žygiuoja kmynai.

Nusibodo snūduriuot senam kieme.

Užkariauti Pienės Pūko miesto – marš – eime!

Ir tarsi to būtų negana, kmynai pradeda prievartinį Pienių Pūko miesto apželdinimą. Turbūt nieko nuostabaus, kad, kai skaičiau apie tą apželdinimą, galvoje aidėjo visi tie dalykai, apie kuriuos kalbame šiandien. Kartais knygos sukuria savo neįtikėtinus likimus, tiesa?

– Tikrai taip. „Aš vejuos vasarą“ statė per 100 teatrų. Net Kanados lietuvių bendruomenė visai neseniai sukūrė savo „Aš vejuos vasarą“ versiją. Įdomu, kad ypač šią pjesę pamilo ukrainiečiai, turbūt nė vienoje šalyje jos nestatė taip dažnai kaip Ukrainoje. Pati lankiausi premjerose Kyjive ir Lvive, tad, kai matau subombarduotą teatrą, žuvusius vaikus, negaliu sulaikyti ašarų. Nieko baisesnio negaliu įsivaizduoti.

– Būtinai turiu paminėti, kad honorarą už šią knygą jūs ir pervedėte Ukrainos vaikams. Noriu klausti apie daugybę pastatymų. Scenoje matėte daugybę Pienių Pūko miestų, daugybę braškių, daugybę blogųjų kmynų. Kas buvo tie aktoriai, sukūrę vaidmenis pirmame pastatyme? Juk šiandien tie vardai labai svarbūs Lietuvos teatro pasaulyje.

– Visų pirma, paminėčiau, kad pjesė „Aš vejuos vasarą“ buvo kitokia, nei tuomet buvo įprasta matyti vaikų teatre. Poezija ir muzika, zongai – tuo metu nebuvo įprasta scenoje. Kaip sakau, įvedžiau pirmuosius bardus į vaikų teatrą. Tai buvo Saulius Sipaitis su Kristina Kazlauskaite, abu jie buvo puikūs. Puikios ir Viktorijos Gatavynaitės dekoracijos. O kaip vaidino Nijolė Gelžinytė, Eugenija Pleškytė, Birutė Didžgalvytė...

– Blogieji kmynai buvo įspūdingi?

– Kmynai buvo tokie grėsmingi – S.Sipaitis, Algirdas Grašys, Rimgaudas Karvelis – visas mūsų aktorių žiedas.

– Ar labai skyrėsi skirtingų teatrų interpretacijos?

– Siužetinė pjesės linija labai aiški, tad iš esmės interpretacija buvo ta pati. Švelnus, taikus Pienės Pūko miestas ir kmynai užkariautojai. Aišku, kiekvienas teatras turėjo savo braižą ir net savo tautinių motyvų. Pamenu, Kyjivas „Aš vejuos vasarą“ statė ne jaunimo, o dramos teatre, labai puošniai. Spektaklis dalyvavo teatrų festivalyje, tai nebuvo vaikiškų spektaklių festivalis. Iš visų pjesių „Aš vejuos vasarą“ pelnė trečią vietą. Labai didžiavausi, kad vaikiška pjesė gali būti vienoje gretoje su suaugusiųjų dramaturgija.

– Minėjote, kad pjesės „Aš vejuos vasarą“ modernumas slypi muzikoje –  tai zongai, toji muzikinė dalis. Skaičiau pjesę šiandienos akimis, norėjau pasižiūrėti, kas paseno, ir mane lydėjo priešingas jausmas. Labai svarbi ir intensyvi pjesės dramaturginė linija. Juk net ir braškė pasikeičia – prinoksta, prisiėmusi atsakomybę dėl laiko išbandymų. Tekste yra ir nuostabios poezijos, kuri galėtų virsti atskiru eilėraščiu ar atskira daina. Tarkime, „Daina apie mėlyną saulę“. Parašėte ją 1968 m:

Mergaitė sukūrė mažutį pasaulį

Ir nupiešė didelę mėlyną saulę.

Suaugę sušuko: apgaulė! Apgaulė!

Na, kurgi jūs matėte mėlyną saulę?

Mergaitė pravirko: mačiau aš tą šalį, –

Ten saulė kaip nori, taip šviesti tau gali.

Suaugę – supraskit,

Suaugę – nepykit

Ir tik netrukdykite jai.

Netrukdykit!

Yra dalykų, kurie per 54-erius metus visai nepasensta. Dirbote su daugybe žymių dailininkų ir šiandien jūsų jaunatviška kūrybinė dvasia pritraukia jaunus, visai kitos kartos dailininkus. Kaip jums šis naujas „Aš vejuos vasarą“ pavidalas?

– Man labai patinka. Čia jau antra mano knyga, kurią iliustruoja Marija Smirnovaitė. Prieš tai ji sukūrė pavidalą knygai „Ką padarė šokių salė“. Šįkart tokia žaluma, kad norisi tiesiog į ją įeiti.

Ryšiai: kultinę V. Palčinskaitės pjesę „Aš vejuos vasarą“ statė per 100 teatrų – nuo Kanados iki Ukrainos. / G. Kavaliauskaitės nuotr.

– „Aš vejuos vasarą“ buvo dažnai statoma mokyklose. Man regis, kad mokyklinio teatro tradicija šiandien gerokai prislopusi. Žinoma, tam įtakos turėjo ir pandemija. Kaip manote, ar daug vaikai praranda, neturėdami galimybės realizuoti savęs scenoje? Ar grįš tie laikai, kai teatro spektaklis mokykloje tapdavo didžiuliu įvykiu? Juk scena visus suvienija.

– Nesitikiu, kad kas nors ryšis statyti visą pjesę. Galbūt atsiras kas perskaitys knygą ir, pajutęs tam tikrų momentų aktualumą, imsis statyti ištraukas. Gal ką nors sudomins poetiniai tekstai, gal dainos. Kažkas turi įvykti.

– Jūs prisižadėjote, tad laukiame trečios prisiminimų knygos – trečių babilonų. Šiandien vis labiau suprantame, kokios svarbios prisiminimų knygos, koks svarbus žmonių, nugyvenusių kūrybišką ir turiningą gyvenimą, žvilgsnis ir pasakojimas apie laikus, kurie, jei tie žmonės nepapasakos, tiesiog išnyks. Taigi, dėl trečios prisiminimų knygos esame sutarusios. Kas dar laukia ateityje?

– Labai sunku pasakyti, nes, kaip žinote, esu prietaringa, sunku planuoti. Tretieji babilonai tikrai bus. Tik sunku pasakyti, kaip pavyks. Knyga jau trečia, tad turiu pasakoti kitaip, naujai, tai, ko dar nepasakojau. Pažadu – tikrai bus.

Į lietuvių kalbą romaną išvertė Kristina Miliūnienė. Ekstravagantiškos karališkųjų rūmų kasdienybės, Vakarų fronto apkasų tikrovės ir nacių savivalės fone autorė meistriškai atskleidžia, kuo gyveno moterys, apie kurias istorija nutyli. Jos drąsiai ir ryžtingai keitė likimus, globojo, gynė artimuosius, kiekviena savaip troško laisvės ir kovėsi savo frontuose.

Šavanjako Lafajeto pilis suvienija tris moteris, pranokusias savo epochas ir tapusias kovos už laisvę šauklėmis. Adriana de Noel Lafajet – patikimiausia Žilbero Lafajeto, JAV nepriklausomybės karo ir Prancūzijos revoliucijos didvyrio, sąjungininkė, patarėja ir strategė. Tik jos sumanumas apsaugo jųdviejų santuoką nuo klastingų Marijos Antuanetės dvaro intrigų ir paverčia porą viena įtakingiausių Prancūzijoje. Amerikietei aktorei ir skulptorei, milijonieriaus žmonai Beatrisei Čanler sunku pasakyti „ne“. Išvydusi Pirmojo pasaulinio karo keliamą siaubą ji imasi padėti nukentėjusiems, tačiau sumaištyje netikėtai sutinka ir savo gyvenimo meilę. Marta Simon – Šavanjako Lafajeto našlaičių namų auklėtinė ir talentinga menininkė. Ji stebi nacių okupuotos Prancūzijos vargus, o kai krašto gyventojams kyla mirtinas pavojus, ryžtasi veikti.

Plačiau apie istorinį romaną „Lafajeto pilies moterys“ autorė S.Dray pasakoja specialiame interviu.

– Lafajeto pilis Prancūzijoje ir trys moterys, kurių likimai susipynę su šia pilimi. Daugumos pilių istorija vyriška, jas gynė vyrai, o Lafajeto pilis – ypatinga, nes ją gynė moterys. Kaip ši vieta pateko į jūsų akiratį ir tapo romano centrine ašimi?

– Iš pradžių ketinau rašyti apie markizės Adrianos Lafajet, žymaus prancūzų didvyrio, vieno kertinių Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dalyvių žmonos, gyvenimą. Tačiau taip pat ieškojau istorijų iš modernesnių laikų, nes norėjau parodyti, kad šių aristokratų iškeltos demokratinės idėjos ir vertybės nepriklausė tik tam privilegijuotam pudruotų perukų sluoksniui. Tai, ką atradau, mane pribloškė: praėjusiame amžiuje Lafajeto pilis buvo priglaudusi daugiau nei dvidešimt penkis tūkstančius vaikų. Tai man tapo priminimu, kad viskas, kuo mėgaujamės moderniame pasaulyje, buvo sukurta prieš mus gyvenusių žmonių dėka, jų pasiaukojimu ir gerais darbais. Privalėjau papasakoti Lafajeto pilies istoriją. Tai nėra romanas apie kurią nors vieną pilyje dirbusią moterį, pasakoju apie jas visas ir tai, ką jos visos paliko mums.

– Visos trys moterys – realios istorinės asmenybės, savo laiko kovos už laisvę šauklės. Kuo jos sužavėjo ir kodėl nusprendėte jas visas įtraukti į savo pasakojimą?

– Kaip minėjau, pirmiausia atradau Adrianą Lafajet. Mane sudomino jos biografija: ji – prancūzė, prisidėjusi prie JAV kūrimo. Neginčytinai ji drąsiausia moteris, apie kurią esu rašiusi. Tačiau, kai sužinojau, kad Lafajeto pilis buvo tapusi prieglobsčiu žydų vaikams Holokausto metais, ėmiau aiškintis, kas dar vyko toje pilyje. Išlikę vienos iš išgelbėtų mergaičių Žizelės Feldman memuarai „Išgelbėta Lafajeto dvasios“. Ji su broliais slėpėsi pilyje nuo 1942 m. ir dienoraštyje aprašė penkiolikos žydų vaikų išgelbėjimą. Gali būti, kad tokių pilyje paslėptų vaikų buvo ir daugiau, tačiau neturiu dokumentų, kad tai įrodyčiau.

Intriga: romane „Lafajeto pilies moterys“ daug istorinių faktų, tačiau netrūksta ir improvizacijos. G.Kavaliauskaitės nuotr.

Sužinojau, kad Pirmojo pasaulinio karo metais Lafajeto pilį įsigijo ir restauravo kita drąsi moteris – amerikietė Beatrisė Čanler. Beatrisė buvo nepaprasta asmenybė, visuomenės veikėja, šmaikšti, dramatiško likimo geradarė, kuriai turbūt daugelis rašytojų negalėtų atsispirti. Trečioji veikėja – Antrojo pasaulinio karo metais pilyje mokytoja dirbusi ir prie Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo prisidėjusi Marta Simon. Ji iš tiesų egzistavo, tačiau istorija neišsaugojo jos vardo, tad turėjau šį personažą sukurti iš fragmentiškų faktų. Man Martos Simon istorija buvo labai svarbi, nes romanas pasakoja apie tą nenutrūkstamą, iš kartos į kartą nusidriekusią pasiaukojimo dėl kitų ir geresnio pasaulio grandinę.

Jei tai, ką esu parašiusi, kam nors suteikė ar suteiks daugiau empatijos, daugiau drąsos ar paskatins kovoti už geresnį pasaulį, tai – didžiausias įvertinimas, kokį galėčiau gauti.

– Knygoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Marta vis kartoja, kad vyrai bent gali paimti ginklą ir keliauti į frontą, o ką karo akivaizdoje gali moteris. Kita vertus, jūs parodote labai stiprias moteris, jų darbus ir indėlį sudėtingiausiais istorijos momentais. Indėlį, kuris dažnai menkai žinomas, menkai papasakotas didžiojoje istorijoje. Galima sakyti, kad „Lafajeto pilies moterys“ papildo ir mūsų istorinį žinias?

– Tikiuosi, kad taip. Juk moterys sudaro pusę mūsų populiacijos ir kare visuomet pasitarnaudavo įvairiais būdais. Jų indėlis neturėtų būti pamirštas, nes už karo lauko jos nuveikė daug svarbių ir sudėtingų darbų. Karo metu stiprybė labai svarbi ne tik mūšio lauke.

– Kaip apibrėžtumėte fikcijos ir istorinės tiesos santykį romane? Ar daug leidote sau improvizuoti?

– Visuose istoriniuose romanuose turi likti vietos improvizacijai, juk neturime visų tų žmonių pokalbių ar minčių išrašų. Istorija kupina tuščių vietų, kurias rašant romaną gali užpildyti rašytojo vaizduotė. Kiekvieno autoriaus reikalas, kaip jis elgiasi su istoriniais faktais, kiek į juos įlieja išmonės, bet aš nesu linkusi daug keisti. Kai tenka ką nors pakeisti ar pridėti, visada tai paaiškinu knygos pabaigoje ir tikiuosi, kad skaitytojas ir pats daugiau pasidomės istorija.

– Romane išties daug istorinių faktų, tad tikriausiai atlikote daug tyrimų, ilgai rinkote medžiagą? Kiek žinau, teko bendrauti ir su vienos veikėjos artimaisiais?

– Pirmiausia skaičiau istorinių asmenybių biografijas, tarp kurių „Adriana: markizės Lafajet gyvenimas“. Perskaičiau Lafajeto ir jo žmonos laiškus. Susisiekiau su Beatrisės anūku, kuris dosniai pasidalijo jos asmeniniais laiškais. Taip pat peržiūrėjau įvairiausių užrašų pilną Beatrisės archyvą. Skaičiau Holokaustą išgyvenusių žmonių memuarus. Pavyko gauti retą knygą iš JAV Holokausto memorialinio muziejaus, kur spausdinami Šavanjako pilies rezistentų liudijimai. Transkribavau ir lėtai verčiau knygas iš prancūzų kalbos. Šis romanas pareikalavo kur kas daugiau tyrimų nei kitos mano knygos, bet buvo verta.

– Visos romano moterys atlieka svarbius darbus, pasišvenčia dėl kitų, kartu atveriate ir asmeninį gyvenimą, nevaizduojate jų tik kaip šventųjų. Nėra lengva istorinę asmenybę paversti gyva. Kaip pavyko jas sukurti tokias įvairiapuses – kovojančias už kitus, už laisvę, bet kartu mylinčias, bijančias ir klystančias moteris?

– Lengviausia gyvybę buvo įkvėpti Beatrisei Čanler ir Adrianai Lafajet, nes išliko jų laiškai. Šaltakraujė Beatrisė tikrąjį savo susierzinimą parodydavo laiškuose. Tačiau jos įsiūtis atsiskleisdavo tik tada, kai rašydavo apie dingusias savo skrybėles. Tad tai tapo charakteringa mano veikėjos dalimi. Didžiausia staigmena man tapo Beatrisės meilės laiškai, kuriuos ji rašė užkoduodama tikrąsias reikšmes. Išnarpliojusi tas užuominas supratau, kad mano veikėja buvo užmezgusi intriguojantį romaną su prancūzų karininku. Beatrisės gyvenimas buvo kupinas staigmenų. Supratau, kad ji visą laiką slėpė savo identitetą. Nenoriu atskleisti siužeto, tačiau galiu pasakyti, kad ji buvo ypatinga, išskirtinė asmenybė.

Man taip pat buvo įdomu sužinoti, kad Adriana, biografijose apibūdinama kaip tobula moteris, praktiškai šventoji, laiškuose spinduliuodavo tokį didžiulį užsidegimą ir aistrą. Šias savybes irgi pasitelkiau kurdama personažą. Marta Simon – mano vaizduotės kūrinys, nes, kaip minėjau, ji – keleto realių pilyje gyvenusių moterų, kurių vardų neišliko istorijoje, mišinys. Tačiau kartais jos sarkastiškas balsas buvo toks gyvas mano galvoje, tarsi ji būtų šalia.

– Jūsų romane ir daug svarbių istorinių asmenybių, pavyzdžiui, Teodoras Ruzveltas, Bendžaminas Franklinas, Marija Antuanetė. Ar buvo sunku apie juos rašyti?

– Istorinių asmenybių epizodiniai pasirodymai visada smagūs! Man, kaip amerikietei rašytojai, Teodoras Ruzveltas ir Bendžaminas Franklinas buvo šiek tiek lengvesnė užduotis nei Prancūzijos karalienė. Jie buvo respublikos šalininkai, o Marija Antuanetė – atvira monarchistė, kuriai sistema atnešė didžiulę materialinę naudą. Nenorėjau parodyti jos kaip nors neteisingai, taip pat nemanau, kad ji nusipelnė netekti galvos, bet negalėjau apsimesti, kad ji kilni ir garbinga vadovė. Prisipažinsiu, kad buvo sunku išlaikyti ribą tarp kritikos ir pateisinimo.

– Romanas prasideda Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai daugelis dar negali patikėti, kad kils be galo žiaurus, tiek gyvybių nusinešiantis karas. Šiandien, kai negalime pakelti siaubo, kuris vyksta Ukrainoje, jūsų knygos idėjos atrodo kaip niekada gyvos ir aktualios. Deja, tai nėra tik istorija?

– Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir vykdant nesuvokiamą agresiją, nuolat galvoju apie „Lafajeto pilies moteris“. Visą gyvenimą žmonės aplink mane elgėsi taip, lyg istorijos žiaurumai niekada nepasikartos. Mums visiems atrodė, kad kova su blogiu laimėta, Vakaruose pasaulio tvarka nusistovėjo ir mūsų demokratija saugi. Tačiau rašydama knygą, kurioje kiekviena moterų karta ateities moterims tarsi deglą perduodavo kovą už žmogaus teises, labai aiškiai suvokiau, kad tas tikėjimas, deja, klaidingas. Kova už demokratiją niekada nebus baigtinė, turime ją nuolat saugoti, ginti ir puoselėti.

– Jūsų veikėjų gyvenimus lemtingai pakeičia karas, daug pasakojate apie jų gyvenimą po karo – kaip jie bando sugrįžti į kasdienybę, kurti kažkokį normalų gyvenimą. Turbūt ruošdamasi rašyti knygą rinkote informaciją apie tokias traumas. Ką rodo jūsų veikėjų prototipų istorijos, ar įmanoma sugrįžti į kasdienybę?

– Tiek daug Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusių žmonių visame pasaulyje, įskaitant Holokausto aukas, toliau kūrė prasmingus, stabilius ir gražius gyvenimus. Tai įrodymas, kad įmanoma. Rašydama prisiminiau ir savo senelius, kurie abu dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Vienas mano senelis tarnavo JAV kariniame jūrų laivyne, kitas – Patono armijoje. Kai augau, nė vienas jų nekalbėjo apie karo metus, nebent kai užpildavau juos klausimais. Dabar galvoju, kad jie abu tikriausiai norėjo pamiršti tas siaubingas patirtis. Reikia pridurti, kad tai padaryti kur kas lengviau, kai tavo šalis nėra nusėta patrankų sviedinių nuolaužomis, sudegusiais tankais ir pastatų griuvėsiais.

– Kalbant apie šiandieną, apie Rusijos agresiją Ukrainoje, matyti, kad nemažai žmonių ėmė abejoti kultūros, knygų galia, kad jos nemoko mūsų empatijos, nepadeda suprasti kitų, kurti geresnio pasaulio. Kita vertus, tokios knygos kaip „Lafajeto pilies moterys“ atveria istoriją. Ką karo akivaizdoje gali literatūra? Kai ginklai žvanga, mūzos tyli?

– Man nepaprastai pasisekė, nes nepatyriau karo gimtojoje žemėje. JAV apsaugota dviejų vandenynų, turime draugiškus kaimynus ir labai stiprią kariuomenę. Beveik viską, ką žinau apie karą, perskaičiau knygose. Skaičiau knygas, išleistas karo įkarštyje, knygas, kurios pasakoja apie traumines patirtis. Pati esu parašiusi nemažai knygų, kurių veiksmas vyksta karo metu.

Rusijai įsiveržus į Ukrainą ir vykdant nesuvokiamą agresiją, nuolat galvoju apie „Lafajeto pilies moteris“.

Visada sakau, kad biografinių ar istorinių romanų rašymas – tai empatijos išbandymas. Tiek rašant, tiek skaitant, turi atsidurti kito realaus žmogaus kailyje ribinėse situacijose ir bandyti suprasti jo sprendimus. Tai priverčia pasitelkti visus emocinius raumenis. Empatija – esminis įgūdis, galintis padaryti tave geresniu žmogumi. Jei tik leisi. Jei tai, ką esu parašiusi, kam nors suteikė ar suteiks daugiau empatijos, daugiau drąsos ar paskatins kovoti už geresnį pasaulį, tai – didžiausias įvertinimas, kokį galėčiau gauti.

– Lafajeto pilis šiandien: kas joje vyksta dabar? Ar jūsų knygos skaitytojai galėtų ten nukeliauti? Jūs pati lankėtės, tad kokį įspūdį išsivežėte?

– Šavanjako Lafajeto pilyje šiandien veikia muziejus, raginu jį aplankyti. Tai magiška vieta nuošaliuose kalnuose, kur kas paprastesnė, nei daugelis įsivaizduoja. Tiesa, iš išorės pilis atrodo daug mažesnė ir kuklesnė nei atsiveria viduje. Lankiausi ten prieš penkerius metus ir sutikau nuostabių damų, kurios šiuo metu rūpinasi pilimi, priima turistus, saugo ir skleidžia pilies istoriją. Tikiuosi, daugiau žmonių atras šią laisvės šventovę.

– Kokiomis kalbomis jau prabilo „Lafajeto pilies moterys“? Turbūt sulaukiate įvairių, netikėtų skaitytojų vertinimų?

– Nesu tikra, į kiek kalbų dabar jau išverstas romanas, ir bijau pasakyti skaičių, kad netyčia ko nors nepraleisčiau. Iš pradžių buvau susierzinusi, kad romano dar nėra prancūziškai. Quelle surprise! Vidurio ir Rytų Europos šalys buvo itin imlios ir pirmos ėmėsi versti knygą. Labai džiaugiuosi ir manau, kad šios šalys ypač supranta, kokia šiandien aktuali ši iš pirmo žvilgsnio dulkėmis padengta istorija.