Angelika Sher „Eglė žalčių karalienė“
Samuelio Bako muziejus (Naugarduko g. 10, Vilnius)
Paroda veiks iki 2022 02 20
Menininkė Angelika Sher personalinėje parodoje supynė tris gijas: savo gyvenimą, aktorės Eglės Mikulionytės veidą ir namų erdvę bei pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvus. Bet ar gyvenimas pasakoje tikrai yra pasakiškas?
A.Sher gimė Vilniuje, o po Sovietų Sąjungos griūties, būdama 21-ų, išvyko gyventi į Izraelį. Čia baigė mokslus, sukūrė šeimą, atrado fotografiją. Kol vieną dieną, visai kaip Eglė pasakoje, panoro apsilankyti savo gimtinėje. Ir nors dėl to jai neprireikė nei šilkų kuodelio suverpti, nei geležinių kurpių suavėti, visas fotografijų ciklas užfiksuotas autorės gimtajame Vilniuje.
Menininkės gyvenimo vingiai – ne vienintelė pasakos ir parodos paralelė. Papildoma gija tampa tai, kad nuotraukose užfiksuota moteris, vardu Eglė (Lietuvos teatro ir kino aktorė – E.Mikulionytė). Aktorė įsileido fotografę tiesiai į savo namus.
A. Sher nuotr.
Nepaisant autentiškos namų aplinkos, nuotraukose matomi siužetai toli gražu neautentiški. A.Sher it scenografė sudėlioja kadre matomus objektus. Taip už lango atsiranda tyrumą vaizduojantys naktiniai baltiniai. Sovietinio tipo antklodės užvalkalo rombas tampa it tamsaus likimo ženklu. E.Mikulionytės pelnyta „Sidabrinė gervė“ įsitaiso šalia daktariškos dešros.
Netikėtų objektų sugretinimas leidžia pajusti pasakai būdingas metamorfozes. Kaip žaltys tapo dailiu jaunikaičiu, taip E.Mikulionytė teatre ar kine virsta kažkuo kitu, o jos šlovės spinduliai ir titulai namie – tiesiog dar vienu objektu greta kitų buities rakandų.
Greta fotografijų ciklo eksponuojamas ir vienas vaizdo įrašas pavadinimu „Apie meilę“. Kūrinyje vaizduojamas dubuo su žmogaus pėdomis jame. Tuomet į dubenį vienas po kito dedami šaltibarščių ingredientai: iš pradžių burokėliai, tada – kefyras, o galiausiai barstomi krapai. Šaltibarščių vaizdinys atrodo pažįstamas ir net nostalgiškas, bet dubenyje įmerktos kojos iškart išblaško, kyla stipri emocija, kad kažkas čia ne taip.
Parodos keliamas emocijas pakursto ir vieta, kurioje ji eksponuojama. Samuelio Bako muziejus yra įsikūręs Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, kurio kitose erdvėse pristatoma Lietuvos ir pasaulio žydų istorija. Išvykimo iš namų motyvas čia įgauna visai kitokių atspalvių.
A. Sher nuotr.
Paroda iš pirmo žvilgsnio atrodo spalvinga, nuotraukos – didelio formato, spalvos – ryškios, akcentai – žaismingi. Bet fotografijose pavaizduoti pasakos motyvai – niūrūs, nerimastingi. Primenantys, kad dažniausiai lietuvių liaudies pasakos iš tiesų visai nėra pasakiškos.
O kur žmonės?
Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)
Paroda veiks iki 2022 02 06
Į klausimą, ko nori jauni žmonės, geriausiai atsakyti gali patys jauni žmonės. Mėginant sudominti jaunąją kartą, naują Nacionalinės dailės galerijos parodą rengė 23 paaugliai. Edukacinio projekto „Kažkoks keistas menas“ dalyviai pasirūpino viskuo: nuo auditorijos tyrimo, kūrinių atrankos iki architektūrinių sprendimų ir reklamos.
Parodos reklama prasidėjo gerokai prieš atidarymą. Lapkričio 13-ąją atidaryta paroda savo instagramo profilį (ig: o_kur_zmones) pradėjo gegužės 13-ąją. Pusę metų projekto komanda dalijosi parodos rengimo iššūkiais ir sprendimais.
O sprendimai – jaunatviškai gaivūs. Paroda nuo pirmų žingsnių laužo įprastą galerijos įvaizdį. Vietoj NDG būdingos balto kubo erdvės įtraukia plazdantis alyvinis labirintas. Judėjimo kryptis nenurodyta. Jau po pirmojo kūrinio galima sukti į kairę arba dešinę. Pasirinkimas siejasi su jaunyste: prieš akis atsiveria laisvė, bet kartu apima apsisprendimo nerimas: ar nesuklysiu pasukęs ne ten?
Nepriklausomai nuo pasirinktos krypties, paroda suskirstyta į kelias erdves: „Laužyti galvą“, „Ašneaš“, „Lemtis“, „Pokyčiai“, „Aplinka ir aš“. Jose – autorių ir kūrinių įvairovė: eksponuojami 26 autorių paveikslai, piešiniai, akvarelės, grafika, nuotraukos, filmai. Erdvių pavadinimai ir jų išdėstymas nukelia į paauglystės iššūkius: ieškoti ne tik atsakymų, bet ir klausimų.
G. Grigėnaitės nuotr.
Jaunystei būdingos ne tik paieškos, bet ir ribų tikrinimas. Tikrinti tėvų, draugų ir savo pačių ribas bei galimybes. Taip ir parodoje eksperimentuojama su eksponavimo ribomis. Tik maža dalis kūrinių kabo ant sienų. Yra tokių, kurie pakabinti palubėje, o yra ir tiesiai ant lubų projektuojamas filmas (po juo įrengtas minkštasuolis, leidžiantis kūrinį žiūrėti atsigulus).
Greta meno kūrinių vietos randa ir mintys iš literatūros bei dainų. Cituojami kūriniai iš privalomojo literatūros sąrašo, pavyzdžiui, Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ ar Antano Škėmos „Baltos drobulės“, bet yra ir Friedricho Nietzsche’s citata ar eilutės iš grupės „The Hellp“ dainos. Taip susipina neišvengiama mokyklos kasdienybė ir nepriklausomos laisvalaikio domėjimosi temos.
Visos citatos užrašytos ant veidrodinių paviršių. Viena vertus, tai leidžia ekspozicijoje rasti save pačius. Kita vertus, tai labai instagramable. Parodoje, kuri turi instagramo profilį, fotogeniškumas, ko gero, nėra atsitiktinumas.
Instagramas leidžia žvilgtelėti į kitų gyvenimus, o ši paroda suteikia galimybę į meną pažvelgti jauno žmogaus akimis. Ekspozicijoje atsiskleidžia ne tik kūriniai, bet ir jaunuolių išgyvenimai susidūrus su menu. O išgyvenimai, pasirodo, nėra tokie skirtingi. Ne tik paauglystėje jaučiamės sutrikę, todėl ir šią parodą aplankyti verta ne vien paaugliams.
