„Rieda džiaugsmo ašaros... kad turim tėtę“

„Mano tėvelis... šiandien techninės apžiūros centre sukniubo. Pabudinti širdį reikėjo dvejų medikų brigadų, tėtė atsigavo...“ – pirmadienį feisbuke rašė žinoma moteris.

I. Jurgelevičiūtė įraše dėkojo Kauno techninės apžiūros centro kolektyvui,  Egidijui Mauručiui ir Vilmantui Pietariui, greitosios pagalbos darbuotojams, Kauno klinikų Kardiologijos skyriaus medikams.

„Jei ne profesionaliai suteikta pagalba, šventės būtų be tėčio. Labai, labai, iš visos širdies visiems dėkoja visa mūsų šeima, rieda džiaugsmo ašaros... kad turim tėtę“, – rašė Irma. 

I. Jurgelevičiūtės feisbuko ekrano nuotr. 

Antradienį kauno.diena.lt susisiekė su žinoma atlikėja. „Tėvelis jau vežamas į operacinę, viskas gerai. Vakar buvau pas tėtį. Jis man sakė: „Vaikeli, tu tik sužinok, kas ten buvo, kokie tų žmonių, kurie man padėjo, vardai. Kai išeisiu iš ligoninės, mes turėsime nuvažiuoti, aš noriu juos apkabinti.“ Pažadėjau, kad nuvažiuosim. Medikai sakė, kad dar trys minutės ir galėjo viskas būti kitaip... Tėtį gaivino septynias minutes. Jei tėvelis per šventes dar nebus išleistas iš ligoninės, mano šventės bus šalia jo, ligoninėje valgysime silkutę ir abu melsimės. O tuos vyrus, kurie padėjo mano tėčiui, norisi apgaubti gerumo ir padėkos skraiste“, – jausmų neslėpė I. Jurgelevičiūtė.

I. Jurgelevičiūtės asmeninio archyvo nuotr. 

„Svarbu, kad mūsų žmonės tokiose situacijose nepasimestų“

Bendrovės „Kauno techninės apžiūros centras“ direktorius Gintaras Ciegis papasakojo, kas nutiko pirmadienį jo vadovaujamoje įmonėje.

„Klientas atvažiavo į transporto priemonės techninę apžiūrą. Specialistas pakvietė klientą tam, kad galėtų parodyti nustatytą trūkumą. Pakviestas vyras sukniubo“, – pasakojimą pradėjo G. Ciegis.

Šalia buvę darbuotojai nedelsiant į tai sureagavo: žmogus buvo įneštas į uždaresnę patalpą ir buvo pradėti gaivinimo veiksmai. „Vieni darbuotojai gaivino, kitas skambino bendruoju pagalbos numeriu. Netrukus atsiliepę medikai pradėjo teikti nurodymus, ką daryti. Medikės sakomus paliepimus vyrai, gaivinantys žmogų, girdėjo per telefono garsiakalbį, ir darė tai, kas buvo liepiama: širdies masažą pagal telefonu mediko diktuojamą tempą. Maždaug po penkių minučių atvyko greitoji pagalba. Jie perėmė gelbėjimo operaciją. Atvykę medikai pabrėžė, kad vyrai, suteikę pirmąją pagalbą, labai daug prisidėjo prie šio žmogaus gelbėjimo. Kad visi gelbėjimo veiksmai buvo savalaikiai ir tikslūs ir žmogus, kaip supratau, liko gyvas“, –  pasakojo įmonės vadovas.

Paaiškėjo, kad labiausiai prie žmogaus gyvybės gelbėjimo prisidėjo trys darbuotojai: Egidijus Maurutis ir Vilmantas Pietaris. Bendruoju pagalbos telefonu skambino ir  kolegoms bei medikams tarpininkavo Simonas Velža.

Akivaizdu, kad žmogų gelbėję vyrai buvo vieningi, pirmąją pagalbą suteikė profesionaliai. Įmonės vadovo teiravomės, kur jie to išmoko?

„Kasmet akcentuojame, jog taip gali nutikti: juk pas mus atvyksta ir vyresnio amžiaus žmonių (šis pavyzdys buvo vienas iš tų). Todėl mums svarbu, kad mūsų žmonės tokiose situacijose nepasimestų, reaguotų iš karto. Mūsų darbuotojai  kaip tik taip ir elgėsi. Džiaugiuosi, kad viskas taip šauniai pavyko. Šie trys darbuotojai patys yra vairuotojai, jie yra baigę Pirmosios pagalbos kursus. Šįkart buvo ta akimirka, kai teorines žinias pavyko pritaikyti praktiškai“, – sakė G. Ciegis

Po šio įvykio galima sakyti, jog esate pasiruošę bet kokioms situacijoms?  „Mes tikime savo komanda. Svarbiausia – nepasimetėme, darėme viską, ką galėjome nelaukdami, kol atvyks medikai“, – sakė pašnekovas. 

„Šįkart žmogų gelbėję vyrai – pagrindinis faktorius, lėmęs tai, kad jis išgyveno“

„Pradžioje buvo žmonės, kurie gelbėjo vyrą, o tik paskui prisijungė medikai“,–  sakė GMP direktoriaus pavaduotoja medicinai Ilona Kajokaitė. Ji tikino, kad kai žmogui nutinka nelaimė, labai dažnai nuo šalia esančių priklauso, kokia tikimybė atgaivinti pacientą. Su kiekviena uždelsta minute tokiose situacijose nepradėjus gaivinimo (krūtinės ląstos paspaudimų) tikimybė mažėja 8-10 proc. Juk smegenys, negaunančios deguonies, apmiršta. Jei bent 10 min. niekas neatlieka gaivinimo veiksmų, tikimybė atgaivinti žmogų be neurologinės pažaidos (kalba, atmintis, vaikščiojimas) smarkiai mažėja. Todėl krūtinės ląstos paspaudimus būtina pradėti kaip įmanoma greičiau.

„Medikai pagalbos skambučio sulaukė 11.01 val. Pirmoji brigada į nelaimės vietą atvyko 11.07 val. Antroji medikų brigada (reanimobilis) atvyko 11.12 val. Apie 70 metų vyras buvo nesąmoningas, nekvėpavo, fiksuotas širdies ir kvėpavimo sustojimas. Gaivinimas buvo pradėtas po minutės. O tai rodo, kad šalia buvę vyrai susiėmė iš karto. Labai svarbu yra tai, kad jie klausė to, ką telefonu  sako operatorė, nesiginčijo ir viską darė maksimaliai greitai. Galima daryti prielaidą, kad šįkart žmogų gelbėję vyrai – pagrindinis faktorius, lėmęs tai, kad  šis  žmogus išgyveno. Vyras į ligoninę buvo nuvežtas sąmoningas“, – pirmadienio įvykius pasakojo I. Kajokaitė. 

„Vakar sūnus išgelbėjo mano gyvybę. Valgau vakarienę, pilna burna, dar geriu kavą, netyčia gurkštelėjau tirščių, užsikosėjau ir tik jaučiu, kad staiga kosėti jau nebegaliu, ir nieko ištarti, ir visiškai negaliu įkvėpti!“ – istoriją feisbuke pradėjo moteris. 

Nepaisant to, Rūta suvokė jog iki tol, kol neteks sąmonės, ji turi maždaug dvi minutes. Ji pasakojo įbėgusi į vyresniojo 14-mečio sūnaus kambarį ir gestais parodė, kad užspringo bei reikia atlikti Heimlicho manevrą.  

„Jis mane iš karto suprato, iš nugaros apkabino, staigiai stipriai suspaudė ir tai padėjo.

Iš paskos atbėgo mažasis – sako, ir manęs galėjai paprašyti, aš irgi moku!

Gaudau atgautą kvapą, ir jau paskui klausiu sūnaus:

– O iš kur tu žinojai, kaip reikia daryti Heimlicho manevrą?

– Taigi visas internetas jo pilnas!

–  Net ir „TikTokas“ ?

– Taip!“ – pasakojo dviejų sūnų mama, juokaudama, kad atsipirko neribotas vaikui suteiktas internetas ir telefonai su kompiuteriais.

„O 11-metis jaunėlis sakė, kad jie, baigę ketvirtą klasę, kai važiavo į mokytojos suorganizuotą stovyklą Palangoje, tai viena iš veiklų buvo pirmosios pagalbos mokymai, jiems irgi rodė.

Tokius mokymus turėtų reguliariai išklausyti ne tik suaugę, bet ir visi vaikai, kasmet. Kad pagal savo amžiaus grupę ir jėgas žinotų, kaip reaguoti ir suteikti ar prisišaukti pirmąją pagalbą“, – įsitikinusi moteris, kuriai pasisekė. 

„Šiandien švenčiu antrąjį gimtadienį“, – feisbuke prisipažino R. Latinytė.

Gydytoja: pirmosios pagalbos kursai turėtų būti kartojami bent kartą per metus.

Apie gebėjimą suteikti pirmąją pagalbą kauno.diena.lt kalbėjosi su gydytoja Greta Beinaravičiūte, ne vieną valandą praleidusia dirbant Greitosios medicinos pagalbos komandoje. 

Greta Beinaravičiūtė/V. Balkūno nuotr.

– Kas svarbiausia atliekant Heimlicho metodą?

– Svarbiausia – žinoti, ką darai. Ir būtų gerai, kad žmogus būtų pabuvojęs Pirmosios pagalbos kursuose. Šie kursai yra privalomi absoliučiai visiems, ne tik medikams. Geriausia būtų, kad šie kursai būtų nuolat kartojami. Iš naujo visa tai prisiminti reikia tam, kad susiformuotų įgūdis, raumens atmintis ir žmogus, atsidūręs kritinėje situacijoje, nepasimestų. Mano įsitikinimu, pirmosios pagalbos kursai turėtų būti kartojami bent kartą per metus. Tai, ko ten išmokstama, kasdien nenaudojame. Ir tai labai pasimiršta. Būtų gerai, kad tuomet, kai pirmosios pagalbos įgūdžių prireiks, ne tik galva, bet ir raumenys žinotų, ką reikia daryti.

– Ką reikia daryti matant užspringusį žmogų?

– Heimlicho metodas – veiksmų seka, kuri padeda „atsprigdinti“. Pagalba užspringus susideda iš kelių etapų. Svarbu, kad užspringęs žmogus mokėtų parodyti taip, kad galintis padėti žmogus suprastų, jog užspringo, o šalia esantys atpažintų ir nebijotų prieiti. Nereikia užspringusiojo daužyti ir purtyti. Ypatingai nereikia purtyti vaikų paėmus už kojų. Kol užspringęs kosti, jį reikia skatinti kosėti. Kai žmogus nustoja kosėti ir rodo, kad nebegali kvėpuoti, reikia šiek tiek palenkus žmogų į priekį, penkis kartus stipriai trinktelti tarp menčių lengvu judesiu link viršaus. Jei nepadeda šis manevras, tada iš nugaros reikia apkabinti žmogų, į duobutę po krūtinkauliu (liaudiškai vadinant „saulutės“ vietą) įstatyti sunertus kumščius ir penkis kartus stipriai truktelint į viršų spustelti. Jei ir tai nepadeda – reikia kartoti judesį tol, kol žmogus netenka sąmonės (jei nepavyko „atspringdinti“) ir tada pereiti prie gaivinimo veiksmų. Šioje veiksmų sekoje yra svarbus kiekvienas judesys ir tai reikia mokėti.

Būtų gerai, kad tuomet, kai pirmosios pagalbos įgūdžių prireiks, ne tik galva, bet ir raumenys žinotų, ką reikia daryti.

– Kiek laiko užspringus žmogui turi gelbėtojas?

– Nuo tada, kai žmogus užspringo ir nekvėpuoja (t. y. nebegauna deguonies iš išorės), turime keletą minučių, t. y. tol, kol dar dirba širdis ir kraujyje yra pakankamai deguonies. Po to prasideda deguonies stygius.

– Ar galima išmokti teisingai suteikti pirmąją pagalbą tik pažiūrėjus filmuotą medžiagą internete?

– Turbūt tikrai yra dalis vaizdo įrašų, mokymų, kurie tinkami naudojimui. Ir yra begalė netikros informacijos. Pavyzdžiui, neseniai internete buvo paplitusi žinutė apie miokardo infarktą. Joje buvo teigiama, kad jei labai skauda krūtinę, reikia labai garsiai kosėti ir taip neva turėtų atsinaujinti širdies kraujotaka. Bet kuriuo atveju, jei nesate šios srities specialistai ir nežinote, kas yra tikra, geriau nueiti į mokymus arba klausti sveikatos priežiūros specialisto. 

– Kaip paaiškintumėte faktą, kad pagalbą užspringusiai mamai suteikęs paauglys pritaikyti Heimlicho metodą išmoko internete?

– Sveikinu. Pasisekė. 

– Kas nutiko, kodėl žmonės negali nusipirkti bilietų į E. Sheerano koncertą?

– Nieko nenutiko. Tiesiog žmonės turi laukti eilėje todėl, kad šis koncertas sudomino be galo didelį žmonių kiekį. Tiesa, yra ir kitų vietų, per kur galima bilietus į šį koncertą įsigyti paprasčiau, ten eilės kiek mažesnės. Tai tie patys koncertų organizatoriai. Tik jų skyriai Latvijoje ir Estijoje – šiose šalyse eilės ne tokios didelės kaip Lietuvoje.  Todėl žmonės gali per ten bandyti įsigyti bilietus.

– Ar visada taip sunku įsigyti bilietus į pasaulinio lygio žvaigždės koncertą​ ?

– Taip yra visame pasaulyje – kai organizuojamas didelis renginys, keliantis didžiulį susidomėjimą. Tiesiog neatlaiko pasaulinio lygio serveriai. Nes vienu metu bando įsigyti bilietus dešimtys tūkstančių žmonių.

– Lietuvoje žmonės jau panikuoja, kad bilietų gali nebelikti dar šiandien? Ar taip gali nutikti?

– Gali visko būti. Nors mūsų pačių praktikoje to dar nėra buvę. Gali būti, kad Baltijos šalyse kažkada yra taip buvę. Bet, greičiausiai, taip galėjo nutikti, kai koncertas vyko arenoje, o ne stadione.

– Gal jau žinote, kiek bilietų buvo išparduota per pirmąsias dvi valandas?

– Išpirkta jau daugiau nei 2/3 visų bilietų.

Tiesiog neatlaiko pasaulinio lygio serveriai.

– Ar bilietai perkami tik iš Lietuvos?

– Iš viso pasaulio. Juk E. Sheeranas – pasaulinio lygio žvaigždė. Mes jo koncertą organizavome 2019 m. Rygoje. Tai buvo koncertas po atviru dangumi. Į jį pirko bilietus žmonės iš 55 šalių. Žinoma, daugiausiai – iš Baltijos šalių.

– Kokioje erdvėje vyko E. Sheerano koncertas 2019 m. Rygoje?

– Tuomet koncertas vyko parke. Tinkamą koncertams stadioną visose Baltijos šalyse turi Kaunas. Tik todėl ten ir bus E. Sheerano koncertas.

– Kaip elgtis žmonėms, kurie bet kokia nori kaina patekti į šį koncertą?

– Vienintelis patarimas – kantriai bandyti įsigyti bilietą. Bilietų platintojai daro viską, ką gali. Bet vis tiek tenka laukti eilėje. 

– Kaip elgtis tėvams girdint informaciją apie tai, kad jų vaikai evakuojami dėl pranešimų apie padėtus sprogmenis?

–  Reikia žinoti, kad vaikai žiūri į pavyzdį. Jei vaikai mato ramų tėvų elgesį, ramiai apie tai kalba, – tai yra pagrindinis dalykas dėl kurio mažėja vaikų nerimas. Jei tėvų elgesys tampa nerimastingas, atitinkamai nerimas persiduoda ir vaikams.

– Ar kalbantis su vaikais apie evakuaciją, grėsmes, būtina atsižvelgti į jų amžių?

– Šioje vietoje išskirčiau tam tikrą amžiaus grupę: 7–10 metų vaikus. Šio amžiaus vaikų vaizduotė yra žymiai lakesnė nei jaunesnių vaikų. Ir jie dar nemoka tos vaizduotės suvaldyti taip, kaip geba tai daryti paaugliai. Todėl 7–10 metų vaikams informaciją reiktų statyti į konkretų rėmą tam, kad jų vaizduotė nenuskristų į kažkur. Jiems turi būti aiškiai įvardinta, kas gali būti, ko negali būti ir kodėl. Nebūtina sukti galvą, kiek vaikai gali suprasti, svarbu, kad jiems būtų kuo paprasčiau paaiškinta. Jei jiems būna situacija įprasminta paprastais, aiškiais paaiškinimais. Tai antras būdas, mažinantis vaikų nerimą. Pirmas – ramus tėvų elgesys. 

Visvaldas Legkauskas/Feisbuko nuotr.

– Gal galite pateikti konkrečių tokių situacijų „supaprastinimo“ būdų?

– Vaikas klausia: „Kodėl mums reikėjo išeiti iš mokyklos?“, Suaugusio žmogaus atsakymas: „Iš mokyklos reikėjo išeiti ne todėl, kad ten kažkas gali sprogti, o tam, kad mokykla pasimokytų, kaip išvesti daug vaikų greitai, jei kažkas atsitiktų“. Juk šiomis dienomis kaip tik taip ir buvo – niekas negalvojo, kad ten kažkas sprogs. Tai ir buvo tarsi treniruotės.

Jei vaikai užduoda tolesnius klausimus: „O ką daryti, jeigu vis tik įvyks sprogimas?“. Tuomet ir reikia vaikui paaiškinti, kur jis tokiu atveju turėtų eiti, kaip elgtis ir kieno klausyti. Ugniagesiai atvažiuoja į darželius ir pasakoja vaikams, kaip elgtis gaisro atveju. Šių dienų situacijose taikomas analogiškas veiksmų planas. Vaikui tereikia priminti tai, ko jį dėdė ugniagesys mokė darželyje.

– Ir vaikams, ir tėvams rūpi, kaip jie galėtų rasti vienas kitą, jei išsipildytų blogiausias scenarijus ir jie būtų atskirti vieni nuo kitų. Kaip išsklaidyti tokį nerimą?

– Turėtų būti paruoštas individualus šeimos planas. Bendro atsakymo nėra. Tėvai su vaiku iš anksto turi aptarti, kaip elgtis, jei jie būtų atskirti. Paprasčiau būtų su vaiku kalbėti apie gaisrą. Tai yra realus įvykis ir visiškai nesvarbu, kokia gaisro priežastis – sprogimas ar netinkama elektros izoliacija. Absoliuti dauguma žmonių vienas su kitu bandytų susiekti naudodami telefonus. Jei vaikas neturi telefono, tuomet reiktų elgtis taip, kaip pasiklydus nežinomoje vietoje. Galima įsivaizduoti, kad šeima atvyko į Palangos paplūdimį – daug žmonių ir vaikas pasiklydo. Vaikui iš anksto turi būti paaiškinta, ką daryti tokiu atveju.

– Ar įmanoma šiuolaikinius paauglius atriboti nuo TikTok socialinio tinklo?

– Nieko nedarant telieka žiūrėti TikToką ir jaustis taip, kaip sako TikTokas. Tuomet jau tikrai niekas nepadės. O jeigu ne, tuomet reikia žinoti, kad ir ten yra mygtukas „close“, jo reikia nepamiršti naudoti.

Jei žmogui yra duotos smegenys, reiktų jas naudoti pagal paskirtį.

– Tėvai nerimauja, ar mokyklų specialistai yra tinkamai pasiruošę suvaldyti situaciją evakuacijos atveju. Ką galėtumėte pasakyti dėl savo atžalų mokyklose nerimaujantiems gimdytojams?

– Pasiruošę situacijai žmonės yra tada, kai ji yra kartotinė: žmogus jau žino, kaip bus, žino, kas veikia, o kas neveikia. Visose kitose situacijose bus, kaip bus. Kitaip nebus, stebuklo neįvyks. Visada dideles situacijas galima išskaidyti į mažesnes. O mažesnės situacijos nėra labai sudėtingos. Pvz. sprogimo situaciją išskaidyti į gaisro situaciją. Evakuaciją, kurioje galimas pasimetimas, galima skaidyti į pasimetimo situaciją Palangos paplūdimyje ar „Akropolyje“. Stengtis supaprastinti situaciją iki to, kas yra apčiuopiama ir galvoti, ką su tuo galima daryti.

– Yra tėvų, kurie girdėdami pranešimus apie neva padėtus sprogmenis, jau pradeda svarstyti galimybę nebeleisti atžalų į ugdymo įstaigas. Ką jūs apie ta manote?

– Tik nebeleisti. Ir ne tik nebeleisti, bet ir uždaryti vaiką į rūsį. Tik laikant vaiką rūsyje išlieka didžiausia tikimybė, kad jis išliks (šypsosi). O kalbant rimčiau, apie tai kalba ne psichologai, o politologijos specialistai. Jie sako, jog Lietuva jokių tiesioginių grėsmių nepatiria ir artimiausiu metu nepatirs: nei iš Rusijos, nei iš islamistų. Šiuo metu vyksta tai, kas angliškai vadinasi „harassment“ (liet. varginimas, priekabiavimas, persekiojimas). Šiuo atveju tai labiau erzinimas. Ir kai sako, kad tikslas – sukelti paniką, tai be realaus įvykio negalima sukelti panikos. Realybėje jau nebe visos mokyklos reaguoja į pranešimus. Dalis mokyklų nekreipia dėmesio. Tokia bus šios situacijos pabaiga: žmonės tiesiog nustos reaguoti. Tai nereiškia, kad nereikia reaguoti. Yra protingumo principas. Jei jau buvo pasakyta, kad yra užminuoti išėjimai – reikia apeiti ir patikrinti išėjimus. Juk nesunku suprasti, kad per naktį niekas asfalto neišardė, bombos po juo nepakišo ir to asfalto iš naujo neišliejo ir neišdžiovino. Sprogmenys paprastai padedami ten, kur juos galima rasti. Ugdymo įstaigos – gana paprastos erdvės ir nelabai ten įmanoma užminuoti taip, kad niekas nepastebėtų ženklaus sprogmens.

– Kaip vertinti šios dienos Širvintų rajono apsisprendimą dėl  grasinimų pereiti prie nuotolinio ugdymo?

– Be reikalo. Tai – populistinis sprendimas, neturintis prasmės. Karas – ne COVID-19. Jokiame kare tiek žmonių nežūsta, kiek mirė dėl COVID-19. Tereikia pasižiūrėti Armėnijos, Azerbaidžano, Rusijos, Ukrainos karo ir COVID-19 aukų statistiką. O Lietuvoje net ne karas. Karo nenusimato ir realaus terorizmo grėsmės nėra. Todėl, ar tikrai reikia  išleisti vaikus į nuotolinį mokymą, kai prieš jį piestu stojosi per COVID-19, kai buvo reali grėsmė ir žmonės mirė šimtais?

– Kaip nepasiduoti visuomenėje plintančiai panikai?

– Žmogus sudarytas taip, kad panikoje jis ilgai nepagyvens. Tiesiog pabandžius pasislėpti rūsyje, po dviejų dienų žmogus, tūnodamas tame rūsyje, pradeda jaustis kaip nelabai protingas ir iš jo išeina.

Psichologai pastebi, kad padaugėjo skambinančiųjų ir norinčiųjų apie įvykius mokykloje pasikalbėti. LNK reportaže patarimais dalijosi ir Vaikų linijos psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

– Vaikų reakcijos visokios: vieniems smalsu, kas čia vyksta, kitiems gal kaip tik džiugu, nes pamokos trumpėja, o treti išsigąsta ir pergyvena, bijo eiti į mokyklą. Kaip elgtis tėvams šioje situacijoje?

– Pradėčiau nuo to, kad kiekvienam vaikui daugiau ar mažiau yra neramu. Žinoma, tos reakcijos yra labai sumišusios. Galbūt vieni ir džiaugiasi laisva diena, bet turbūt daugumai kyla kažkoks nerimas, nes tai nėra įprasta situacija. Svarbu, kad tėvai stengtųsi nuraminti savo vaikus. Raminant vaiką svarbu pačiam jaustis ramiai, neskubėti, nepulti, nesijaudinti. Reikia nusiraminti, pagalvoti, ką aš noriu vaikui pasakyti ir tada ramiu tonu pasikalbėti su juo. Kitas svarbus dalykas yra priimti tuos jausmus, pasakyti, kad natūralu išsigąsti, normalu jausti nerimą. Svarbu paklausti, kaip vaikas jaučiasi, kokių minčių arba klausimų jam kilo. Kartais tėvai nekalba, nes galvoja, kad jei vaikas nepasakoja, tai gal jam ir neliko kažkokių įspūdžių. Tačiau visada svarbu paklausti, pasakyti, kad žinome, kas atsitiko mokykloje. Turime paklausti, ką vaikas apie tai girdėjo, ar suprato, kas vyksta, ką mokytoja sakė. Kartais vaikai nepasakoja, nes nežino, ar verta apie tai pasakoti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip elgtis tuo atveju, jei vaikai išsigando ir dabar bijo eiti į mokyklą?

– Situacijos gali būti labai skirtingos. Įsivaizduoju, kad gali būti labai jautrių vaikų, kuriems pertrauka nuo mokyklos gali praversti. Bet bendrai labai svarbu tėvams pasakyti, kad jie girdi vaiko nerimą, kad supranta jo susirūpinimą Taip pat reikia pasakyti, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie rūpinasi šia situacija, kad mokyklose būtų saugu. O jeigu bus nesaugu, bus pasirūpinta, kad vaikas galėtų saugiai grįžti namo.

– Jei pasikalbėjome su vaiku ir jis sako, kad viskas gerai. Tačiau iš kokių ženklų galime pastebėti, kad nėra viskas taip jau gerai?

– Vienas iš ženklų gali būti, kad vaikas mažiau noriai eina į mokyklą. Būna, kad nenori paleisti tėvų, nori visur eiti su tėvais. Vaikai apie savo nerimą signalizuoja savo pasikeitusiu elgesiu. Jei vaikas labiau įsikabina tėvų, nenori jų paleisti, tai tikėtina, kad jis nerimauja dėl kažko.

– Ar yra amžiaus grupė, kurią labiau paveikė ši situacija? Kas jaučia didesnį nerimą – pirmokai ar aštuntokai?

– Vyresni vaikai gali lengviau susigaudyti. Jaunesniems yra didesnė rizika išsigąsti. Jaunesni labiau pasikliauna suaugusiais. Jei šalia esantis suaugęs yra ramus, tai jie tada mažiau linkę prisigalvoti įvairių dalykų. Reakcijos labiau priklauso nuo asmenybės, o ne nuo amžiaus.

– Vyresni vaikai ir patys pasiskaito internete apie įvykius. Yra daug netikslios informacijos apie jau ir sprogusias mokyklas. Kaip suvaldyti tą informaciją?

– Sudėtinga ją suvaldyti. Sakyčiau, kad labai svarbu, kad mokytojai išgirdę, kad vaikai kažką apkalbinėja, prieitų prie jų ir kalbėtųsi. Kad pasakytų, kokia yra žinoma informacija ir kad daugelis dalykų tėra gandai. Taip pat jei tėvai jaučia, kad vaikas prisigaudė kažkokios informacijos, labai verta aptarti, kad internete yra daug visokios informacijos. Tėvai turi nuraminti, pasakyti, kad yra saugu, kad yra žmonės, kurie tuo rūpinasi.

– Ar žinote, ar yra jau skambinusių į Vaikų liniją dėl šių įvykių? Kaip Vaikų linija ruošiasi tam?

– Tiek penktadienį, tiek pirmadienį jaučiame, kad tikrai daugiau vaikų skambina pakalbėti apie nerimą. Jie kalba labai įvairiais būdais. Kai kurie juokauja, kai kurie kalba labai rimtai. Vieni išreiškia baimę numirti, kad yra per jauni numirti, kad nori gyventi. Tai rodo, kiek vaikų paveikė tokios žinutės. Vaikų linijoje mes paruošiame savanorius įvairiausioms situacijoms. Vaikų linijos savanoriai skiria daug laiko nuraminti vaiką, priimti tuos jausmus, pasakyti, kad yra natūralu nerimauti ir kartu su vaiku ieško, kur šis galėtų rasti daugiau naudingos informacijos.

G. Ivanauskas: „Nekankinau aš to gyvulio – akivaizdžiai matosi“

„Mano akimis žiūrint, nenutiko nieko blogo. Turbūt žmonės, kurie nelabai turi ką veikti, bando iš to išpūsti didžiulį burbulą“, – pokalbį apie didžiulę pasipiktinimo bangą sukėlusį įrašą pradėjo Gytis.  

Ir netrukus paaiškino, ką jis mano apie tai, ką žmonės pamatė: „Aš tai filmavau juoko forma. Galbūt ne visiems tas mano humoras priimtinas. Šunį laikiau už pavadėlio, kuris buvo pritvirtintas petnešomis per pažastis, – tą dar ir parašiau. Ir vis tiek žmonės puola, vadina mane visokiais žodžiais. Nelabai su tuo sutikčiau, nes nesu sadistas, myliu gyvūnus ir kiek galiu padedu visoms organizacijoms. Žmonės arba supranta humorą, arba ne“.

Pasiteiravus, ar jis išties mano, jog tinkamai elgėsi su šunimi, G. Ivanauskas nė kiek neabejojo savo poelgio teisingumu. „Kažkam atrodo, kad šuniui sukėliau stresą. Nors su tuo šunimi gyvenu ne pirmą dieną. Žinau jo poreikius, žinau, kaip tas šuo mėgsta žaisti. Ir žinau, kad taip apsukus, jis bėga, vizgina uodegą, šokinėja ir džiaugiasi. Šitos pusės niekas nemato. Mano galva, tas įrašas buvo padarytas kaip juokas. Ne visi suprato“, – tikino žinomas vyras. 

Paklaustas apie tai, kokia buvo vaizdo įrašo idėja ir kam jis buvo adresuotas, aktorius nuoširdžiai pasakojo: „Tiesiog ėjau pajūriu, vedžiausi šunį, radau tinkamą vietą ir kilo mintis nufilmuoti. Nei čia kažkoks pamokslas turėjo būti, nei akcija, skatinanti gyvūnų žeminimą. Nei tai būdinga mano charakteriui, nei aš toks žmogus. Tiesiog nufilmavau eilinį savo bajerį. Galbūt per juodas humoras buvo, nežinau. Mažų mažiausia man tokia reakcija – keista. Juolab, kai atsiprašiau tų žmonių, kurie įsižeidė, jie vis tiek mane dabar puola, nes aš neva gailiuosi savęs ir esu nieko vertas, nes užkankinau gyvūną. Alio! Tikrai reiktų gelbėti tuos gyvūnus, kurie rakinami grandinėmis ir daužomi akmenimis. O dabar, kadangi esu daugiau ar mažiau žinomas žmogus, visada lengviausia sutrypti“.

Tiesiog nufilmavau eilinį savo bajerį.

Už ką atsiprašote, jei nejaučiate kaltės? „Atsiprašiau už tai, kad įskaudinau tam tikrą žmonių grupę, kuri intensyviai kovoja už gyvūnų teises. Nors jei jie kovotų iš tikrųjų – darytų darbus. Nekankinau aš to gyvulio – akivaizdžiai matosi“, – savo teisumu neabejojo aktorius. 

S. Svidraitė: „Bet kokiu atveju tai – pasityčiojimas“

Skaistė Svidraitė. Vytauto Petriko nuotr. 

Skaistė Svidraitė, VšĮ „Šuniukų fėja“ direktorė, šį vaizdo įrašą paviešino. „Iš tikrųjų net nežinau, ką komentuoti. Tiesiog neturiu žodžių. Sveiko proto žmogui mintys taip elgtis su šunimi nekyla. Mačiau, šiandien jis jau atsiprašinėja ir lygina tai su tuo, kaip vaikystėje tėvai suko vaikus paėmę už  pažastų. Aš noriu paprieštarauti: tėvai vaikus tikrai ne už pavadžio suko. Kalbant apie pačią situaciją – bet kokiu atveju šuniui tai kelia stresą: matant vaizdo įrašą, matosi, jog prieš pasukimą šuns uodega buvo pakelta, o po tos nesąmonės šuo stovi išsigandęs, pabrukęs uodegą po savimi. Tai mažos veislės šuo. Jorkšyrai apskritai yra trapūs, tokie veiksmai kelia realią grėsmę šuns sveikatai. Neatsargesnis nusileidimas ir šuniui gali lūžti koja. Bet kokiu atveju tai – pasityčiojimas  Maža to, neseniai gavau žinutę apie tai, kad šis šuo net ne Gyčio, o Antano Zakarausko“, – portalui kauno.diena.lt sakė moteris, besirūpinanti gyvūnų gerove. 

Kaip įrašas pateko į jūsų akiratį? „Vaizdo įrašą man atsiuntė sekėja. Aš jį nufilmavau. Nes buvo keista, kodėl per penkias valandas (tiek laiko šis įrašas jau buvo G. Ivanausko instagramo storiuose) tai buvo tik pirmas pranešimas. Nes dažniausiai jei žinomas žmogus padaro kokią nesąmonę, aš tuoj pat gaunu šimtą pranešimų. O vakar pirmas pranešimas mane pasiekė tik po penkių valandų. Aš iškart vaizdo įrašą nufilmavau, nes suvokiau, kad jis netrukus bus ištrintas“, – sakė S. Svidraitė

Galiu tik patvirtinti, kad šios veislės šunys išties yra trapūs, kartais jiems užtenka nušokti nuo sofos ir kojos lūžta. Tikrai galėjo būti didelė trauma. Gyvūnas nėra tinkamas akrobatinių triukų darymui.

Teiravomės, ar, jos nuomone, žmonės Lietuvoje yra pakankamai jautrūs gyvūnų teisių pažeidimo atvejais? „Manau, kad pakankamai. Pastebėjau, kad jei skriaudžiami vaikai, žmonės reaguoja jautriai, bet tada reaguoja institucijos. T.y., visuomenė palieka visą darbą institucijoms. Bet kalbant apie gyvūnus, žinant, kad institucijų, kurios veiktų ir dirbtų sąžiningai gyvūnų labui, nėra, tai visuomenė labai greitai ir labai aštriai sureaguoja“. 

P. Morkūnas: „Toks elgesys nėra toleruojamas“

Paulius Morkūnas. Instagramo nuotr. 

Veterinarijos gydytojas Paulius Morkūnas portalui kauno.diena.lt pakomentavo šį didžiulio dėmesio susilaukusį įrašą. „Bet kokiu atveju, G. Ivanausko vaizdo įraše buvo elgiamasi prieš gyvūno valią. Kalbant apie pavojų šuniui, galėjo būti visko: galėjo būti išsukta koja, šuo užgautas, galėjo nutrūkti pavadėlis, galėjo gyvūnas atsitrenkti į medį ir pan. Spėju, kad tam šuniui šįkart pasibaigė laimingai, bet toks elgesys nėra toleruojamas. Taip, galiu tik patvirtinti, kad šios veislės šunys išties yra trapūs, kartais jiems užtenka nušokti nuo sofos ir kojos lūžta. Tikrai galėjo būti didelė trauma. Gyvūnas nėra tinkamas akrobatinių triukų darymui. Elementaru, kad vaizdo įraše gyvūnas patyrė stresą. Petnešos negarantuoja, kad šuo saugus – niekas negali užtikrinti, jog viskas užsegta, patikrinta. Jei būtų kas atsikabinę, iš šuns nebūtų likę nieko. Deja, tokių atvejų Lietuvoje labai daug. Reiktų keisti Lietuvos mastu suvokimą apie gyvūnus, jų priežiūrą ir auklėjimą. Šis atvejis – kaip pavyzdys, paskata, jog visiems reikia atkreipti daugiau dėmesio, žiūrėti, ką daro kaimynai ir aplinkiniai su gyvūnais: jie rišami grandinėmis, skandinami ir pan. Yra daugybė neigiamų pavyzdžių, tik apie tai nekalbama, nes ten nėra žinomo žmogaus“.