Nuotaikinga atidarymo švente Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) ir Universiteto gimnazijoje prasidėjusi tarptautinė frankofoniškų gimnazijų moksleivių teatrų šventė „Festival des festivals“ (pranc. „Festivalių festivalis“) tapo puikia vieta atskleisti ir tobulinti jaunuosius  talentus.

Prancūzų kalbos ir teatro šventė į Kauno miestą bei LSMU gimnaziją pakvietė daugiau nei 200 mokinių iš Kanados, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos, Serbijos, Rusijos, Čekijos. Renginio programa buvo itin turininga: prancūzų kalba suvaidinta 12 spektaklių, gimnazistai improvizavo ir mokėsi profesionalių Europos animatorių, aktorių, atlikėjų vedamose kūrybinėse dirbtuvėse ir forumuose, lankėsi istorinėse, su Prancūzija susijusiose Kauno vietose.

Prieš šventę – teatralų asamblėja

Tradicinė, 23 –oji prancūzų kalbos ir teatro šventė į Kauną ir Lietuvą atkeliavo pirmą kartą. Ta proga renginio „Festival des festivals“ iniciatorė, frankofoniškus moksleivių teatrus vienijanti belgų ir prancūzų organizacija „ArtDraLa“, vadovaujama energingo Austrijoje gyvenančio frankofono Razvan Rusu, į generalinę asamblėją Kaune subūrė prancūziškai kalbančius teatralus ir mokytojus. Asamblėjoje dalyvavo atstovų iš Prancūzijos, Belgijos, Italijos, Ispanijos, Kanados, Tuniso, Rusijos, Rumunijos, Egipto ir net egzotiškosios Burkina Faso.

Tarptautinį moksleiviškų teatrų festivalį Gimnazija surengė bendradarbiaudama su LSMU, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, Prancūzų institutu Lietuvoje, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centru, Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybėmis. Talkino ir didelis būrys nuoširdžių Gimnazijos savanorių.

Rengti festivalį – teisė ir garbė

Festivalio „šeimininkai“ – LSMU gimnazija, teisę rengti šią šventę iškovojo pernai Lietuvos prancūziškų teatrų festivalyje užėmę pirmąją vietą. Gimnazija garsėja ne tik aukštais mokinių pasiekimais įvairiose mokslo srityse, bet ir dėmesiu prancūzų kalbai. Daugiau nei pusė gimnazistų prancūzų kalbos mokosi išplėstiniu kursu, gimnazijoje dėsto trys prancūzakalbiai mokytojai.

Kad bendrauti prancūzų kalba jiems sekasi puikiai, gimnazistai šmaikščiai pademonstravo festivalio atidarymo šventės metu ir susilaukė aplodismentų iš įvairiomis kalbomis klegančio bendraamžių būrio.

„Kiekvienam universitetui svarbūs talentai, o prancūzų kalba – puikus būdas juos ugdyti“, –  pastebėjo LSMU rektorius, Prancūzijos garbės konsulas Kaune, prof. Remigijus Žaliūnas.

„Tai, kad tarptautinis prancūzakalbių teatrų festivalis pirmą kartą per 23 metus atkeliavo būtent į Kauną – dėsninga, nes jau kelerius metus moksleivių frankofoniškojo teatro centras Lietuvoje yra persikėlęs į LSMU gimnaziją“, – sakė šios gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys.

„Daugeliui jaunų žmonių iš įvairių šalių šios keturios dienos bus išties išskirtinės: jie susipažins ir susidraugaus Lietuvoje, o užmegzti draugystę jiems padės prancūzų kalba“, – renginio svarbą pabrėžė Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius.

„Festivalių festivalis“ Kaune tęsis iki balandžio 20 dienos.

Pavyzdžių yra daug

Šiandien Lietuvoje į viešumą išnyrantys sukrečiantys atvejai rodo, kad sunkių ligonių slaugos našta sunkiausiai prislegia artimųjų pečius ir kad pagalbos jie toli gražu sulaukia ne visada.

Sunkių ligų pakirstų žmonių daugėja, profesionali nuolatinė jų slauga brangi ir daugumai sunkiai pasiekiama, namuose teikiamų paslaugų sistema neišplėtota.

Kodėl reikiama pagalba ir priežiūra nepasiekia kiekvieno slaugomo ligonio? Kokias išeitis mato slaugos ir globos srityje dirbantys specialistai?

"Mes vis dar gyvename posovietinėje išlikimo visuomenėje: vienaip kalbama, kitaip daroma, svarbus tik toks žmogus, kuris yra darbingas ir turi galios. Tokioje visuomenėje neįgalūs ir silpni patenka į užribį ir pastebimi tik tada, kai kažkas įvyksta. Bet sistemiškai ši problema tarsi neegzistuoja: teisės aktai – sklandūs, kontroliuojančios institucijos mato tvarkingus dokumentus", – pastebi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakulteto Socialinių ir humanitarinių mokslų katedros docentė Ramunė Jurkuvienė.

Ji sako, kad, atsižvelgdamos į demografines tendencijas, daugelis pasaulio šalių pertvarko socialinių ir globos paslaugų sistemas. Pavyzdžiui, Japonijoje vietoje mokyklų daug kur steigiami dienos globos centrai vyresnio amžiaus žmonėms. Daugumoje Vakarų Europos šalių veikia prie konkretaus ligonio poreikių lanksčiai prisitaikančios paslaugų namuose sistemos.

Ligoninėje ar namuose

Lietuvos gyventojai vargsta dėl milžiniškų eilių slaugos įstaigose. Šioje srityje dirbantys medikai pasigenda suderintų teisės aktų, tinkamų veiklos sąlygų. Šiandien netgi nėra tiksliai apibrėžta, kokiu atveju asmuo turėtų būti slaugomas ligoninėje, o kada – namuose.

Docentės R.Jurkuvienės teigimu, įvairių slaugos ir globos paslaugų, teikiamų ligonių namuose, sistema prigytų ir pas mus, juolab kad perspektyvių iniciatyvų jau yra ir jos vertos dėmesio.

Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje (SADM) suburta darbo grupė "Dėl vyresnio amžiaus žmonėms palankios įstaigos sertifikavimo reikalavimų ir normatyvų parengimo sudarymo". Konsultuojanti šios grupės ekspertė, LSMU slaugos krypties doktorantė, Respublikinės Kauno ligoninės slaugos klinikos vadovė Lina Urbietė sako, kad būtina peržiūrėti visą teisinę bazę: paciento slaugos ir globos paslaugų grandinė neturėtų nutrūkti, tarkime, iš ligoninės jam grįžus į namus.

"Sunkaus ligonio slaugai dažna šeima būna visiškai nepasirengusi. Priimti į slaugos ligoninę galėtume geriausiu atveju po 4–6 mėnesių. Ligonių kasos apmoka tik vieną slaugytojo vizitą per mėnesį, o nevaikštančiam žmogui slaugytojo reikia nuolat. Tad kažkam iš artimųjų tenka aukotis – mesti darbą ir slaugyti šeimos narį namuose", – tokių pavyzdžių iš savo ilgametės patirties L.Urbietė gali vardyti dešimtis.

Jos manymu, slaugos ligoninėse galėtų likti tik ypač sunkūs, visą parą prižiūrimi ligoniai. Dar vaikštantiems, galintiems apsitarnauti asmenims ir jų artimiesiems visavertė pagalba turėtų būti prieinama pirmiausia namuose.

Priversti atsisakyti darbo

"Šiandien koją susilaužęs vyresnio amžiaus žmogus vietos slaugos ligoninėje laukia tiek, kad gali ir vaikščioti atprasti. Galbūt būtų tikslinga 120 slaugos dienų asmeniui skirti ne kalendoriniams, bet einamiesiems metams? Išnaudojusieji skirtą laiką negalėtų išsyk pasilikti dar keturiems mėnesiams. Pajudėtų pacientų eilės, jie greičiau sulauktų vietos ligoninėje, daugiau slaugančių asmenų galėtų atsikvėpti – to jiems tikrai trūksta", – vieną galimų pasiūlymų svarstė L.Urbietė.

Be valstybės dėmesio negali likti ir ligonį slaugantys artimieji. Jei darbingas žmogus dėl slaugos priverstas atsisakyti darbo, neretai jo vienintelės pajamos yra slaugos kompensacija, vadinasi, ligoniui skirtos lėšos išleidžiamos slaugančio asmens pragyvenimui.

Pasak L.Urbietės, būtų teisinga slaugančiajam kompensuoti bent dalį netektų pajamų, nes šiuo metu, net ir atsidūrus prie fizinio ir dvasinio išsekimo ribos, kartais nesiryžtama ligonio guldyti į slaugos namus būgštaujant netekti vienintelio pragyvenimo šaltinio.

Integruotosios paslaugos

Vienas parengtų ir šalies savivaldybėse jau išbandytų projektų – integruotosios slaugos paslaugos, kurias teikia į sunkių ligonių namus atvykstanti mobilioji specialistų komanda: slaugytojas ir socialinis darbuotojas su padėjėjais, prireikus – kineziterapeutai, masažo specialistai.

Ligonis maitinamas, masažuojamas, maudomas, jam suteikiama kita reikiama pagalba. Specialistai konsultuoja ir slaugančius artimuosius. Mobiliosios komandos atvykimo laikas ir dažnumas derinami pagal ligonio poreikius.

"Mobiliųjų komandų specialistai pacientus prižiūri ne visą parą, tik kelias valandas, bet padeda labai daug. Kai kuriose savivaldybėse sugebėta pasirūpinti ne tik fiziniais, bet ir psichosocialiniais ligonių poreikiais. Tad integralioji slauga namuose gali būti itin kokybiška", – pastebėjo LSMU docentė R.Jurkuvienė.

Mokslininkė 2012–2015 m. dalyvavo rengiant, o vėliau moksliniais tyrimais vertino bandomųjų integruotosios slaugos plėtros projektų kokybę. Vilkaviškio savivaldybė – viena iš dvidešimties 2013–2015 m. įgyvendinusių bandomuosius integruotos slaugos projektus. Dabar, prireikus pagalbos slaugant sunkų ligonį, vilkaviškiečiams pakanka kreiptis į seniūnijos socialinio darbo organizatorių.

Namuose ligoniui geriau

"Kadangi finansavimas pakankamas, paslaugas teikti galime pradėti labai greitai, per 10–14 dienų. Tai, kad ligoniai slaugomi jų pačių namuose, o ne medicinos ar globos įstaigoje, – didelis privalumas: senyvam ar sergančiam žmogui labai svarbu gyventi savoje aplinkoje", – sako Vilkaviškio socialinės pagalbos centro direktorės pavaduotoja Gina Statkevičienė.

SADM Socialinės aprėpties departamento Socialinių paslaugų skyriaus vyriausioji specialistė Guoda Vaičekauskaitė pasidžiaugė, kad, padrąsintos sėkmės, šiuo metu integraliosios slaugos projektus pradėjo 60 šalies savivaldybių. Per artimiausius dvejus metus kompleksinę slaugos ir globos pagalbą namuose kasdien gaus per 2,2 tūkst. sunkių ligonių – neįgalių vaikų, darbingo ar vyresnio amžiaus žmonių, kuriems nustatytas nuolatinės slaugos poreikis.

Tačiau tai lašas jūroje: 2017 m. sausio 1 d. duomenimis, specialusis nuolatinės slaugos poreikis iš viso nustatytas beveik 41 tūkst. gyventojų. O juk yra dar daugybė kitų namuose prižiūrimų sunkiai sergančių žmonių, kurie specialiosios slaugos statuso neturi.

"Šio projekto tikslas nebuvo patenkinti visų Lietuvos gyventojų slaugos paslaugų poreikį. Pirmiausia siekėme kokybės ir užtikrinome reikiamas paslaugas slaugantiems šeimos nariams. Kokybiškos mobiliųjų komandų paslaugos 4,5 val. per dieną visą savaitę – didžiulė paspirtis, leidžianti namiškiams laisviau tvarkyti savo laiką ir netgi dirbti", – pabrėžė G.Vaičekauskaitė.

Požiūris ir bendradarbiavimas

Šiam projektui, finansuojamam Europos socialinio fondo lėšomis, skirta 16,4 mln. eurų. Pasak G.Vaičekauskaitės, didžiausi iššūkiai laukia ateityje, kai, pasibaigus europinių fondų finansavimui, reikės išsaugoti paslaugų tęstinumą ir kokybę.

LSMU docentė R.Jurkuvienė pastebi, kad ir dabar spręstinų problemų nors vežimu vežk. Stinga tarpsektorinio bendradarbiavimo ir dialogo, sudėtingi, visuomenei sunkiai suprantami specialiųjų slaugos poreikių nustatymo reikalavimai, sunkių ligonių namuose nelanko šeimos gydytojai ir slaugytojai. Svarbiausia – turi sklandžiai bendradarbiauti ir ligonį prižiūrintys socialiniai darbuotojai bei medikai, ir pačios institucijos.

LSMU Medicinos akademijos Slaugos fakulteto dekanės profesorės Jūratės Macijauskienės teigimu, tokiam veiklos modeliui, kai skirtingų sričių specialistai turi veikti kaip viena komanda, studentai ruošiami visų studijų metu.

"Visuomenės gerovės pasiekusiose Europos valstybėse paslaugų centre yra žmogus, ligonį lanko ir tarpusavyje bendrauja skirtingų sričių specialistai, įtraukiama visa bendruomenė. Tokio lygio paslaugoms visi turime subręsti kaip visuomenė. Slauga mūsų šalyje jau turėtų tapti viena prioritetinių sričių", – apibendrino docentė R.Jurkuvienė.

Esame viena sparčiausiai Europoje senstančių valstybių. Prognozuojama, kad 2040 m. vyresnio amžiaus asmenų tarp šalies gyventojų bus daugiau nei trečdalis. Esminių sprendimų reikia jau šiandien.