– Trys puikios laidos – trys į pasaulį paleisti ir atsakingai auginami kūdikiai. Jus drąsiai galima vadinti daugiavaike mama. Ar nejaučiate nuovargio, noro susimažinti atsakomybių, pareigų?

– Visaip nutinka. Kartais atrodo, gal ir būtų puiku nieko neveikti. Tačiau panašūs ketinimai trunka trumpai. Vis atsiranda naujų idėjų, ką dar būtų galima nuveikti, net ir mąstant apie esamus projektus, po kurių lieka nemažai geros vaizdo medžiagos, puikių interviu dalių, kurios iškeliauja į niekur. Esu iš tų judrių žmonių, kuriems, net kažkur nuvykus (pabuvus prie jūros, aplankius muziejus, pavaikščiojus po gražiausius miestus ar atradus nuostabiausių restoranų), maždaug po savaitės jau atrodo – na, ką darom toliau? Kad ir koks gražus būtų pasaulis, man įdomiausi jame žmonės. Kai bendrauji, visada išgirsti įdomiausių istorijų ir apima toks saldus jausmas! Negalėčiau išvažiuoti į Balį ir kas rytą kelti į feisbuką nuotraukas su fantastiškais ryžių laukais. Greitai imčiau ieškoti, su kuo pasišnekėti, ką pakalbinti.

P. Lileikio nuotr. 

– Kovą startavo jau penktą sezoną LRT žiūrovams rodoma laida „Gimę tą pačią dieną“, kurios bendraautorė esate. Laidoje – trys istorijos žmonių, kurie gimė tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Kur yra šios laidos ilgaamžiškumo paslaptis?

– Kokybė, atsakomybė, turinio pilnatvė. Mūsų daug, dirba kelios komandos, ir visi labai stengiamės padaryti geriausia, ką galime. „Gimę tą pačią dieną“ – tikrai nelengvas kąsnelis žiūrovams ir laidos kūrėjams. Čia reikia atsisėsti ir žiūrėti. Jei praleisi gabaliuką, nueisi užsiplikyti arbatos, pražiopsosi herojų gyvenimo gabalą – 20 ar 30 metų. Ši laida – iš solidžių televizinių formatų, imlių tiek laiko, tiek turinio, tiek ir kūrėjų pastangų. Surinkti tokią puokštę laidos dalyvių, išsigliaudyti jų gyvenimų istorijas, pateikti taip, kaip tai daroma laidoje, – patikėkite, yra ką veikti. Galbūt dėl to žiūrovams laida patinka.

Be to, čia naudojamos rekonstrukcijos, iliustruojančios laikotarpius, kurių neįmanoma atspindėti nei nuotraukomis, nei vaizdo dokumentais. Aktoriai suvaidina, atkartodami tam tikras situacijas, kurios vizualiai paryškina įtemptus herojų gyvenimo įvykius.

– Kalbinate vieną iš trijų laidos herojų – žinomą, pripažintą, pasiekusį profesijos viršūnę žmogų?

Nebuvo nė vieno mano pašnekovo, kuris, grįžęs į kažkuriuos savo gyvenimo etapus, nepradėtų graudintis.

– Taip. Paskaičiavau, kad vien aš per penkerius metus šiai laidai esu pakalbinusi arti 70 herojų. Visi jie – gilūs, patyrę, išgyvenę keisčiausių likimo vingių, į kuriuos atsigręžus dažnokai akyse kaupiasi ašaros net drūčiausiems vyrams. Nebuvo nė vieno mano pašnekovo, kuris, grįžęs į kažkuriuos savo gyvenimo etapus, nepradėtų graudintis. Įsivaizduokite, nė vieno! Su kai kuriais apsiverkiu ir aš: kartais būna taip sunku klausyti. Matyt, būčiau prasta psichoanalitikė – verkčiau su kiekvienu klientu, bet, patikėkite, kartais, imdama tuos interviu, jaučiuosi truputį Sigmundas Freudas, tik be kušetės (juokiasi).

Šįsyk laida prasideda pavasarį ir truks visą vasarą. Tai nauja jos transliavimo laiko juosta. Tikiuosi, žiūrovams laikas bus palankus ir jie ras mus programos tinklelyje.

M. Vidzbelio nuotr. 

– Prie šios laidos dirba net kelios kūrėjų komandos?

– Teisingai. Vieni dirba su herojais, kiti – prie situacijų vaizdo, treti – prie tekstų, ketvirti montuoja. Viskas sustyguota kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas ir atrodo, kad laikrodis tiksi be priekaištų. Vis dėlto kelissyk esame patyrę apmaudžiausių situacijų, kai, man nufilmavus pagrindinį laidos herojų, visoje Lietuvoje kolegos nerado žmogaus, gimusio tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną. Būna, žmonės patys siūlo pagalbą: sako, oi, žinau, kas su manimi gimė tą pačią dieną. Deja, galiausiai pasirodo, kad nesutampa metai ar mėnuo. Formatas reikalauja absoliutaus datos tikslumo. Čia ir įdomu, kad identišku laiku gimę žmonės per gyvenimą keliauja visiškai priešingomis kryptimis. Kai atvykstame su operatoriumi Juliumi filmuoti savo herojaus, jis visada smalsauja, kas tie žmonės, kurie gimė tą pačią dieną.

– Ar pasitaiko labai nekalbių pašnekovų?

– Taip dar nėra buvę. Sakyčiau, ne tik šioje laidoje, bet ir apskritai per mano profesinę karjerą. Jei žmogaus gerai paklausi, jis gerai ir atsakys. Neinu pas žmogų šiaip papliurpti, išsikasu visą jo gyvenimą, prisirenku visokių faktų. Ir nemalonių, ir smagių. Neseniai buvo juokinga situacija su vienu garsiu dirigentu. Kalbant apie tam tikrą jo gyvenimo įvykį, norėdama pasitikslinti datą, užmečiau akį į savo kompiuterį, o jis sako: „Jėzau, kam jūs tiek ruošėtės, aš gi pasakysiu!“ Būna ir kitokių situacijų, kai pašnekovui primenu seniai pamirštus jo gyvenimo faktus. Tuomet jis tiek nustemba, sako, gyvenime nebūčiau to prisiminęs. Mūsų atmintis selektyvi, kažką ištrina arba taip toli nukiša, kad tik tam tikrame kontekste pateiktas klausimas grąžina į praeitį. Labai įdomus darbas, net pati sau jo pavydžiu (juokiasi).

V. Baublienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar sunku rasti garsenybių Lietuvoje, kurios dar nebūtų jūsų kalbintos?

– Vis dar randame. Labai džiaugiamės, kai pavyksta prisiminti arba rasti tokių, kurios mažiau sukasi viešose medijose. Vien kultūros pasaulis koks turtingas! Pastaraisiais metais vengiame tik politikų, kad aplenktų interesų konfliktai ir partijų muštynės: kodėl juos rodė, o mūsų ne? Sunkus ir aršus jų pasaulis. Dėl to mylime aktorius, režisierius, dailininkus, muzikus. Dominuoja kultūros autoritetai. Tačiau herojai satelitai sukuria lygiavertę pusiausvyrą, kad laida būtų apie visus ir visiems.

– Ar jūs pati dažnai pasižiūrite galutinę laidos „Gimę tą pačią dieną“ versiją?

– Visada. Tai darbo dalis. Argi galima nepamatyti savo vaiko, kai jis scenoje? Manau, kiekvienas profesionalas pasižiūri, kas išėjo. Tik niuansas, kad laidos „Gimę tą pačią dieną“ tikrasis tėvas yra kolega prodiuseris Vygintas Prebergas, tai jam ir tenka visa atsakomybė. Juokingiausia, kad vos ne kiekvieno eterio metu mes abu aistringai susirašinėjame žinutėmis: džiaugiamės arba dejuojame žiūrėdami laidą eteryje. Aš esu kritiškesnė, o Vygintas – optimistiškesnis. Kai tik pradedu burbėti, kodėl laidoje neliko to ar ano, jis vis stabdo – palauk, palauk, žiūrėk toliau, pamatysi. Man apskritai atrodo, kad šioje laidoje esame tokia dėl rezultato ypač susijausminusi komanda, kad jaučiamės kaip viena ranka, todėl dirbti yra didžiulis malonumas.

– Gal esate sulaukusi kvietimo pabūti laidos „Gimę tą pačią dieną“ heroje?

– Kolega Vygintas (už nugaros jį pravardžiuoju Spielbergu) dažnai pašmaikštauja – na, kada pati pagaliau eisi kalbėti. Pasijuokiame: pati paklausiu, pati atsakysiu.

– Pakalbėkime ir apie kitas dvi jūsų kuriamas laidas – „Verandą“ ir „Stilių“.

– „Veranda“ – jauniausias ir aikštingiausias mano vaikas. Pražilti su juo galima nuo visokių juokingų ir nelabai niuansų. Ji rodoma ketvirtą sezoną. Kažkas klausė, ar „Veranda“ susijusi su mano namų remontu? Oi, ne. Namus įsirengiau gerokai vėliau, nei buvau sugalvojusi „Verandą“, bet ji vis neįveikdavo TV laidų konkurso. Tačiau kai jau namie pasidariau remontus, va tada laimėjau konkursą ir mano asmeninė namų kaitos patirtis labai pravertė „Verandos“ projektui. Tik gaila, niekaip negaliu prisikalbinti savo geros bičiulės, kuri buvo mano buto architektė, pasirodyti laidoje. Žinau, prie kokių puikių projektų ji dirba ir kokią estetiką sukuria, bet į eterį – niekaip.

Neinu pas žmogų šiaip papliurpti, išsikasu visą jo gyvenimą, prisirenku visokių faktų. Ir nemalonių, ir smagių.

Beje, labai ryški tendencija – laidoje noriai siūlo savo darbus jauni, drąsūs, veržlūs architektai arba net neprofesionalai, kuriantys interjerus. Laidos pobūdis leidžia aprėpti labai skirtingus požiūrius į namų stilistiką. Ši laida skirta žmonėms, besidomintiems, kokią galima susikurti savo namų aplinką.

– Dažnai „Verandoje“ rodomi interjerai atrodo lyg negyvenami. Ar specialiai ieškote tokių, dar kvepiančių dažais, ar, prieš įsileisdami televizijos svečius į namus, žmonės labai susitvarko?

E. Blaževič nuotr. 

– Šiek tiek tiktų abu jūsų variantai. Tačiau vien naujų, neapgyvendintų interjerų specialiai neieškome. Architektai dažniausiai parodo šviežiausią objektą, kol jame dar negyvena šeimininkai. Visi puikiai žinome, kaip greitai namai apauga daiktais. Gali samdyti puikiausią architektą, bet jis negyvens kartu ir neprižiūrės namų estetikos projekto. Todėl šviežias įspūdis ir atrodo tarsi negyvų namų, bet tuomet geriausiai matyti idėjos. Žinau situacijų, kai po kurio laiko, jau gerokai pagyvenus šeimininkams, prieš atvykstant architektui aplankyti savo kurto objekto, juos ištiko panika, nes reikėjo susitvarkyti iki pirminio sumanymo. Visos namų idėjos išsikraipo pagal žmogaus gyvenimo būdą, estetikos supratimą, tvarkos palaikymą, vaikus, naminius gyvūnus ir pan.

Tačiau žiūrovui įtikti nelengva. Vieni piktinasi, kodėl rodome negyvenamus namus, kiti – kodėl apleistus. Treti pasigenda spalvų, nes daugelio namuose dominuoja monochromas. Žodžiu, taip ir žylama. Tačiau visiems įtikti neįmanoma.

– Kalbant apie jūsų dabartinius namus, ar jų vidaus sienos vis dar baltos, kaip ir pradžioje?

– Vietomis (juokiasi). Šešti metai po remonto palieka pėdsakų. Be to, namuose gyvena katinas, ateina mažų vaikų, ir aš nesu iš tų, kuri kasdien bėgiotų su skudurėliu ir tyrinėtų visus pėdsakus ant sienų. Visą gyvenimą buvau šunų mylėtoja, o namų sienos – spalvotos. Ir šunys su sienomis geriau sugyvendavo, bet tai supratau tik tada, kai atsirado katinas. Namų baltumai nuosekliai pilkėja. Netekau dviejų veidrodžių, kuriuos Samsonas supylė šokinėdamas. Yra nutraukęs karnizus, perkasęs visas gėles. Tačiau visi katinų augintojai žino tokias jų savybes. Pripažįstu, Samsono įpročiai kiek kitokie nei mūsų šeimos, bet visada sau primenu: jis neprašė, kad pasiimčiau jį auginti.

– Gal žinote būdą, kaip ilgainiui, įsikrausčius į naujus namus, neapauginti jų daiktais?

– Oi, nežinau… Tačiau iš tiesų reikia griežtai laikytis disciplinos. Dabar kaip tik rašau balandžio 1 d. „Stiliaus“ laidai temą apie vieną įdomiausių belgų interjero architektų Gertą Voorjansą. Filmavau jį Antverpene – be galo įdomus, linksmas ir gilus žmogus, pasaulio garsenybė, dirbantis su Belgijos karališkąja šeima, su mano korifėjumi, drabužių dizaino guru Driesu van Notenu. Visko toje temoje tiek originalaus! Tai štai jo namai – spalvų sprogimas, o meno kūrinių juose – kaip muziejaus fonduose. Jo patirtis – kas penkerius metus daryti savo sukauptų meno kūrinių ir daiktų aukcionus. Ir ką jūs manote? Gėrio vėl prisirenka!

Savo namuose iki remonto turėjau labai daug knygų. Kai reikėjo viską iškraustyti prieš ateinant meistrams, padariau reviziją, išdalijau krūvas daiktų, atsisveikinau su vadinamosiomis vieno skaitymo knygomis. Nepraėjo septyneri metai, ir knygų lentyna vėl lūžta. Tačiau dabar esu gudresnė: perskaitau knygą ir išsyk sprendžiu – grįšiu prie jos, ar ne. Jei ne – atiduodu draugams, kad perskaitę leistų jai keliauti toliau.

Dėl daiktų? Visi žinome, kad nereikia jų kaupti. Tačiau pasidalysiu skaudžia patirtimi. Kai mirė mano mama, po metų pradėjau tvarkyti tėvų namus, tada į mano namus atkeliavo knygos, albumai, mamos megzti drabužiai. Ji pasakiškai gražiai megzdavo. Verkdama viską susirinkau, išsiploviau megztinius, susidėjau į dėžes. Negaliu jų išmesti!

Pastaraisiais metais vengiame tik politikų, kad aplenktų interesų konfliktai ir partijų muštynės: kodėl juos rodė, o mūsų ne?

Dar iki mamos netekties mirė vieniša mamos sesė, liko daugybė jos daiktų, tapytų paveikslų. Tuomet viską sunešiau į tėvų namus, bet po mamos mirties teko tvarkyti ir tetos, ir tėvų, ir ten buvusius mano jaunystės laikų daiktus. Vėl dėliojau, dalijau, sukau galvą. Dalį tetos tapybos darbų laikinai atidaviau į Rokiškio muziejų. Kai ką padovanojau, kai ką padėjau saugoti. Kiekvienas žmogus yra gyvenimas, o kiekvienas gyvenimas yra daiktai, kurie pergyvena žmones. Skaudžiausia buvo atsisveikinti su pianinu, nes tikrų, medinių, dabar niekam nereikia. Padėjo socialiniai tinklai, per juos atsirado, kas mielai pasiėmė knygas, išsivežė pianiną į Kauną, į kažkurią mokyklą. Džiaugiuosi, kad nereikėjo sukapoti, kaip kažkas buvo pasiūlęs.

V. Baublienės asmeninio archyvo nuotr.

– Minėjote, kad amžinatilsį mamytė labai gražiai megzdavo. O jūs pati?

– Mama megzdavo, o paskui ją – ir aš. Nebuvo kuo rengtis, o puoštis norėdavosi. Mano teta labai gražiai siuvo. Aprengta būdavau dailiai. Tik tais laikais sudėtingiausia būdavo gauti siūlų ir medžiagų. Mamai kažkas parduodavo kietų, šiurkščių kiliminių siūlų, tai ji iš jų megzdavo stebuklus. Kaip nuostabiai jai pavykdavo godė stiliaus sijonai – pasakiškai išlaikydavo formą! Teta man buvo pasiuvusi nuostabų Chanel stiliaus švarkelį iš apkloto, tais laikais vadinto adijaliuku.

– Daugelis šiuolaikinių moterų mezgimą renkasi kaip vieną iš meditacijos priemonių – mintims nuraminti.

– Anų laikų mezgimas buvo labiau iš ubagystės. Gal prieš šešetą metų nusipirkau prabangių siūlų. Megztinio iki šiol nepabaigiu. Meditacija man? Turbūt skaitymas. Jei neturiu po ranka knygos, skaitau etiketes ar bet ką, kas parašyta patenka po akimi. Vyras iš manęs juokiasi, kad skaitau nežmonišku tempu, kaip robotas.

– Koks jūsų santykis su socialiniais tinklais?

– Dabar feisbuką naudoju kaip darbo priemonę, nes filmuojant randu visko, kas, iš anksto žinau, netilps į laidą, bet nepasidalyti tiesiog gaila.

Nesenai filmavome Islandijoje ir greta kelių planuotų temų Lietuvos garbės konsulė Islandijoje profesorė Inga Minelgaitė patarė pamėginti susisiekti su bene labiausiai šiuo metu Islandiją pasaulyje garsinančiu verslininku Haralduru Thorleifssonu. Antras turtingiausias žmogus Islandijoje, darantis begalę labdaringų darbų, pats sėdintis neįgaliojo ratukuose, kuriantis muziką, konkuruoja su pirmu turtingiausiu dėl mokesčių. Kuris iš jų sumokės valstybei daugiau mokesčių! Ar galite patikėti, kokios mąstymo kategorijos ir kokie prioritetai? Kaip tokiais dalykais nesidalyti feisbuke?

– Likome neapkalbėję dar vieno jūsų kūdikio, gal jau net ne kūdikio, o mokyklinio amžiaus vaiko. Turiu omenyje gyvenimo būdo žurnalą „Stilius“. Iš pradžių tai buvo labiau mados aktualijų laida?

– Vos pradėjau, pirminis laidos moto buvo mados ir estetikos žurnalas. Tačiau nuo pat pradžios „Stiliaus“ temos sukosi aplink life style, nes toks žanras, vadinamasis softas, Lietuvoje tuo metu neegzistavo. Mada dešimtąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo labai šviežias, naujas reiškinys. Buvo rengiami šiandien protu nesuvokiami mados konkursai, juos aplankė neseniai išėjęs Paco Rabanne, Nicola Trussardi, Nolanas Milleris. Paskui aš pradėjau važinėti filmuoti mados savaičių į Paryžių, Londoną. Buvo beprotiškai fantastiškas, kaip pasakytų Vytautas Kernagis, laikas: mums vėrėsi pasaulis ir buvo tiek visko naujo, nematyto. Laikui bėgant keičiausi ir aš, keitėsi ir mano laida. Augo, brendo, tobulėjo drauge su manimi.

Šiuo metu sulaukiu vieno kito auditorijos priekaišto, kad per dažnai laidoje kalbu apie Ukrainą, apie iš jos pasitraukusius ar jai padedančius žmones. Keista, ar ne? Man atrodo, net didžiausi estetai ar situacijoje nesigaudantys žmonės turėtų justi, ant kokio bedugnės karšto šiandien visi stovime. Kai praėjusį vasarį, antrą karo dieną, vežiausi anūką iš mokyklos, pradėjome kalbėti apie karą, kas tai yra ir kodėl. Aiškinau, stengdamasi netraumuoti mažo žmogaus, kuris tik pradeda skaityti ir visas pasaulis jam dar gražus. Viską išklausęs, jis pagalvojo ir sako: „Žinai, geriausia numirti, kai miegi, tada negirdi, kad bombarduoja.“ Taigi nekalbėti to, kas šiandien skaudu kiekvienam mąstančiam žmogui, yra mažų mažiausiai neatsakinga. Jeigu mes patys nekalbėsime, kalbės tie, kurie kalba kita kalba.

Vietoj prisistatymo

Paklausta, kas ji tokia, Klaipėdoje gyvenanti J. Navalinskė susimąsto. Atsako, kad pirmiausia yra labai dinamiška moteris, kurios gyvenimas nuolat keičiasi. „Kalbėti galiu tik apie šiandieną, tik apie šį momentą, nes rytoj viskas jau gali būti kitaip“, – paslaptingai nutęsia ji.

Jei dirbtų konkretų darbą, turėtų vieną konkretų hobį, gal būtų lengviau. Kartais per savaitę Justei tenka surengti net tris nuotolinius seminarus. O kur dar gyvi mokymai?! Tada užsikuičia organizaciniuose-administraciniuose darbuose ir pasiilgsta kūrybiškumo.

Nerimo sutrikimą ir sunkią depresiją kadaise išgyvenusi Justė dabar stengiasi neatsiduoti vien darbui. Kūryba jos vidiniam balansui būtina lyg oras. „Mokausi nubrėžti ribas tarp darbo ir poilsio, o visą laisvą laiką skiriu savo vidiniam pasauliui tyrinėti“, – aiškina ji.

Jau beveik dešimt metų J. Navalinskė yra įvairių mokymų, seminarų, paskaitų organizatorė. „Spalvotos transformacijos“ įkūrėja kviečia žmones drąsiai priimti gyvenimą su visomis spalvomis. „Juk jis ne vien juodas ar baltas. Gyvenime slypi plačiausia paletė įvairiausių potyrių, skonių, spalvų, garsų ir malonumų. Kviečiu jungtis į patirtinę kelionę!“ – gundo pašnekovė.

Nepasotinamas smalsumas

Ilgą laiką Justė tiesiog buvo tarpininkė tarp lektorių ir klausytojų, tačiau šią žiemą įvyko perversmas.

„Įsidrąsinau ir sukūriau patirtinį projektą „Advento laiškai“. Kiekvieną dieną tam tikra intencija rašydavau laišką, juo dalydavausi su projekte dalyvaujančių moterų grupe. Paskui visos reflektuodavome ta tema. Šiuo metu irgi vyksta pavasarinių laiškų rašymas, skaitymas ir nagrinėjimas“, – sako Justė.

Jai patinka laiškų formatas, kai nereikia nieko kontroliuoti – kiek nori, tiek ir neria į gilyn į savo vidų. Norinčios dalijasi potyriais, pastebėjimais.

Žinote, kuo man labiausiai patinka žurnalinimas? Jame nėra jokių taisyklių. Kaip tau tą akimirką norisi lipdyti, karpyti, klijuoti, taip ir darai!

„Įdomiausia, kad dažnai mano iš anksto laiškuose aprašytos situacijos stebuklingu būdu atsiduria realiame gyvenime. Net pagalvoju, kad reikėtų atsargiau tuos laiškus rašyti…“ – juokiasi J. Navalinskė.

Seminarai, mokymai, stovyklos – visa tai rūpi ne tik Justės veiklos sekėjams, bet ir jai pačiai. Smalsi moteris prisipažįsta, kad ne tik dalyvauja visose savo organizuojamose lietuvių mokytojų paskaitose (kaip moderatorė ir klausytoja), bet ir perka sau daug nuotolinių užsienio lektorių pamokų. Jų klausosi laisvu nuo darbo metu. „Kam man jų reikia? Dėl savo refleksijų ir tobulėjimo“, – aiškina ji.

Kai studijavo ir gyveno Vilniuje, buvo prisipirkusi ir atitinkamų knygų, kaip antai Sergejaus Lazarevo „Karmos diagnostika“, Josepho Murphy „Jūsų pasąmonės galia“ ir kt. Sako, kad jų neskaitė: bijojo pradėti. „Turbūt jau tada supratau, kad, vieną perkaičius, lauks ilga kelionė gilyn, į savo vidų, kur gali labai skaudėti“, – prisipažįsta Justė.

Aktyviai: šokio judesio terapijai neabejinga Justė stovykloje „Dance Luxor“ nesėdėjo rankų sudėjusi./ J. Navalinskės asmeninio archyvo nuotr.

Išpardavė visas ir išsikraustė gyventi į pajūrį. „Dirbau „Lietuvos draudime“, gavau Vakarų regiono vadovės pareigas ir nė nenutuokiau, kad būtent Klaipėdoje susipažinsiu su būsimu savo vyru Arūnu. Tai buvo tarnybinis romanas. Jis vis kviesdavo mane drauge nueiti į jogą, o aš vis atsisakydavau, nors smalsu buvo be galo…“ – juokiasi ji.

Už pirminį stimulą – greitai ir drąsiai nerti į save – moteris dėkinga būtent savo vyrui, kuriam galiausiai pavyko nusivesti ją į jogą. Po jogos sekė daug kitų įdomių dalykų: meno terapija, sąmoningumo festivaliai,  knygos, vedusios Justę vis tolyn į save.

Per Egiptą – į save

Prieš mėnesį Justė grįžo iš „Dance Luxor“ stovyklos, kuri vyko Egipte. „Šiandien pajutau, kad jau esu pasiruošusi dalytis kelione, – transformacine ir gilia per Egiptą į save“, – rašo ji savo feisbuko puslapyje.

„Kol kas dar negaliu paaiškinti to jausmo, kuris mane aplanko kaskart nuvykus į šią šalį, – aiškina Justė. – Myliu Egiptą. Esu ten buvusi keletą kartų. Šįsyk „Dance Luxor“ stovyklos organizatorę radau internete apie vadinamuosius retritus Egipte. Turbūt visata, Egipto dievai išgirdo mano troškimą ir padarė viską, kad mane pasiektų Katie Holland naujienlaiškis“, – svarsto J. Navalinskė.

Katie, pasak jos, yra „Awakened Bellydance“ kūrėja, sakralinio šokio, energijos terapijų ir gyvenimą transformuojančių procesų specialistė.

„Šiuo metu Egipte įgytomis patirtims, situacijoms, pamokoms leidžiu integruotis manyje“, – prisipažįsta Justė, šokio judesio terapijai Lietuvoje jau kurį laiką skirianti išskirtinį dėmesį.

Tikslingai: prieš vykdama į Egiptą trečiąsyk, J. Navalinskė pajuto norą kūrybiškai pamedituoti Egipto tema – jai paskyrė vieną albumo puslapį./ J. Navalinskės asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu pašnekovė planavo dar keletą kelionių į Egiptą. Draugai pajuokauja, kad pasaulis toks didelis, platus – rodos, keliauk, mėgaukis ir gėrėkis kaskart vis kitais kraštais! Tačiau Justės atsakymas vienas: „Taip! Jūs tikrai galite keliauti po visą pasaulį, o man palikite Egiptą.“

Save ji priskiria ne tiems paviršutiniškiems keliautojams, kurie aplanko tik populiariausias turistines vietas. „Nuvykusi į svečią šalį aš stačia galva neriu į ją gilyn ir ieškau durų, kurių taip paprastai neatidarysi. Ypač mane žavi senosios Egipto kultūros samplaika su islamiškuoju pasauliu“, – atvirauja Justė.

Noras didesnis už jaudulį

Kai viduje įsižiebia kibirkštis, ji uždega mūsų viduje didžiulį laužą, deginantį visas iškilusias abejones. Taip buvo ir Justei. Nors anglų kalbos nesimokė mokykloje, moteris nedvejodama ryžosi skristi į stovyklą, kur mokymai vyko vien anglų kalba.

„Grupėje buvau vienintelė lietuvė. Visoms kitoms stovyklos dalyvėms anglų kalba buvo gimtoji. Susidūriau su skirtingų tarmių, kultūrų, amžiaus moterimis, vedamomis to paties tikslo – pažinti save. Tikrai turėjau kultūrinį barjerą. Laimei, viską kompensavo buvimas mylimoje šalyje, šventyklų grožis, mokytojų pamokos. Ten pajutau, kad turiu kažkokį ypatingą santykį su deive Sekhmet. Prie jos atvaizdo man netikėtai iš mano akių pasipylė ašaros…“ – pasakoja Justė.

Egiptu ji susižavėjo penktoje klasėje, kai istorijos pamokose mokėsi apie senąsias pasaulio civilizacijas. „Galbūt kuriame nors iš savo ankstesnių gyvenimų buvau egiptietė?“ – pusiau juokais, pusiau rimtai svarsto ji.

Švarina ir vidų, ir išorę

Buvo laikas, kai Justė negalėjo sau leisti sąmoningumo kelionių užsienyje, bet vis tiek liko ištikima pasirinktai gyvenimo koncepcijai – siekti kuo didesnio tvarumo, ekologiškumo tiek viduje, tiek ir išorėje.

Kadaise ji net turėjo dėvėtų drabužių parduotuvę, iš kurios rūbų prisisiūdavo visokių įdomių derinių. Ryškumas – noras būti kitokiai – gyveno tiek raudonuose moters plaukuose, tiek ir raudonai dažytose lūpose. Jos tapo savotiška Justės vizitine kortele.

Kalbėdama apie savo dvylikametę dukrą Ugnę atvirauja, kad ir ji nuo mažų dienų turi įgimtą vertybinį stuburą: „Jau nuo penkerių metų Ugnė yra vegetarė. Kai sykį pamatė pas močiutę kaime dorojamą vištą, nuo to karto mėsos nebevalgo.“

Tiek Justei, tiek jos vyrui, tiek jų dukrelei ne vis tiek, kas šiuo metu vyksta Žemėje, todėl šeima stengiasi švarinti ne tik savo vidų, bet ir išorę – susirinkti šiukšles, jas rūšiuoti, nepasiduoti pertekliniam vartojimui ir pan.

Sužavėjo koliažai

Neseniai atrastą užsiėmimą – žurnalinimą – J. Navalinskė taip pat vadina vienu iš kelių į savo vidų. „Nuo vaikystės buvau meniška krapštukė. Rinkdavau  blizgančius saldainių popieriukus ir dekoruodavau jais savo pačios gamintus kalėdinius atvirukus. Paskui dar priklijuodavau sentencijų, išsirašytų iš perskaitytų knygų. Gal toji žurnalinimo pradžia ir slypi ten?“ – svarsto ji ir sako, kad šiuo metu visa galva panirusi į dar vaikystėje pamėgtus koliažus.

Nors pasaulyje tokie koliažai turi be galo daug pavadinimų, Justei labiau patinka žurnalinimo definicija. „Esu į šį procesą panirusi visa galva. Tai ne tik mano kūrybiškumo išraiška, bet ir terapijos dalis. Kai reikia, gydausi tokiomis holistinėmis priemonėmis“, – šypsosi J. Navalinskė.

Savęs tyrinėjimas – vienas svarbiausių vaistų ir įrankis geriems santykiams su kitais žmonėmis puoselėti. Jausdama save, ji geriau jaučia kitus.

„Leisdama sau būti su visais jausmais, patirtimis, istorijomis, kritimais ir pakilimais, priimu ir kitų patirtis kaip jų gyvenimo kelionės dalį. Mokėdama nubrėžti savo ribas, stengiuosi neperžengti ir kitų“, – dėsto savo gyvenimo filosofiją „Spalvotos transformacijos“ įkūrėja.

Nėra jokių taisyklių

Paklausta, kaip žurnalinimas atrodo praktiškai, Justė dalijasi patirtimi. „Tarkime, šiandien baigiau skaityti knygą ir noriu apie ją pažurnalinti. Seniau mėgdavau tik išsirašyti patikusius sakinius, tačiau dabar specialiai šiam tikslui turiu pasisiuvusi albumą. Tokią rankų darbo užrašų knygą su gražiai pačios dekoruotu viršeliu. Čia ir žurnalinu“, – pasakoja ji.

Pirmiausia Justė atsišviečia patikusius knygos puslapius. Pasiruošia senus laikraščius, žurnalus, lipdukus, medžiagų skiautes, plunksnas ir kitokį dekorą. Žurnalinimo technikų, anot jos, gali būti labai įvairių.

Atradimas: neseniai atrastą žurnalinimą Justė vadina vienu iš įdomiausių kelių į savo vidinį pasaulį./ J. Navalinskės asmeninio archyvo nuotr.

„Man patinka lipdyti koliažą kokia nors viena tema. Tarkime, neseniai perskaitytos knygos ar kelionės į Egiptą. Prieš išvykdama į „Dance Luxor“ stovyklą vieną puslapį paskyriau Egiptui. Karpiau ir klijavau viską, ką tuo metu iš savo vidaus norėjau ištransliuoti į išorę“, – dalijasi ji.

Koliažą galima paįvairinti ir tam tikru tekstu. Reikia iškirpti raktinius žodžius iš nukopijuoto knygos puslapio. Iš tų žodžių galima net visą poemą sudėlioti.

„Žurnalinimas – be galo įdomus terapinis procesas, daug pasakantis apie žmogaus vidinę būseną. Atkreipkite dėmesį į tai, kokius žodžius išsirinkote iš teksto. Kur dar visos spalvinės, tekstūrinės, faktūrinės ar naudotų paveiksliukų reikšmės?! Jei žmogus viską daro nepaviršutiniškai – t. y. ne tik karpo, klijuoja, bet ir tai darydamas panyra į save, – nauda milžiniška“, – įsitikinusi Justė, dažnai tyrinėjanti savo jausmus iš suklijuotų albumo puslapių.

Nemažą dalį priemonių – senus laikraščius, žurnalus – moteris ima iš bibliotekų. „Kai ateina laikas senienas nurašyti, aš būnu šalia ir viską susirenku“, – juokiasi žurnalintoja. Atiduoda ir draugai.

„Žinote, kuo man labiausiai patinka žurnalinimas? Kad jame nėra jokių taisyklių. Kaip tą akimirką nori lipdyti, karpyti, klijuoti, taip ir darai!“ – džiaugiasi Justė.

Nupiešti žmogaus veido ji nesugebėtų, bet juk žurnalinant šito ir nereikia. „Jei žmogus savo rankai leidžia daryti tai, ką ji nori, visada gražiai išeina. Tik nereikia niekur skubėti“, – pataria ji.

Pykčio žurnalo nauda

Žurnalinimas – tarsi lėtas pasivaikščiojimas po savo vidų. Čia esmė ne rezultatas, bet pats procesas. „Kai žurnalinu, neriu giliai. Vyras kviečia vakarieniauti – neinu. Juk mano mintys ne ten. Laimei, per trylika santuokos metų jis jau žino: kai Justė pagauna kokią nors bangą, reikia leisti jai plaukti pasroviui. Juk rami žmona, rami mama – rami šeima“, – savo lektorių išmintimi kalba J. Navalinskė.

Ar galima žurnalinti neigiamų jausmų tema? Kodėl gi ne? Justė netgi siūlo atskirą pykčio žurnalą, kur būtų galima lieti emocijas, piešti velnius, klijuoti visokias baisybes su intencija, kad visas pyktis liks užverstas čia, o ne žmogaus viduje. Tokius pykčio puslapius pravartu gerai patyrinėti – ką kalba ten atsidūrę simboliai, spalvos, formos, kokios jausminės asociacijos iš jų kyla. Kai nebijai eiti gilyn, visko galima pamatyti.

„Kartais užtenka tik išsisakyti – t. y. sudėti visą tą savo vidinį „š“ į vieną vietą ir užversti žurnalą. Pamiršti. Be jokių gilesnių analizių“, – rekomenduoja žurnalinimo ekspertė.

Ypatingi knygų skirtukai

Ateityje Justė norėtų surengti edukaciją žurnalinimo tema. Pamokyti moteris, kaip ši technika galėtų būti naudojama originalių knygų skirtukų gamybai. Paprašyta pasidalyti, ji mielai sutinka.

Skirtukai: perskaičiusi patikusią knygą, Justė mėgsta pasidaryti skirtuką žurnalinimo technika. Kartais iš knygos žodžių išeina kokia nors prasminga mintis. / J. Navalinskės asmeninio archyvo nuotr.

„Pirmiausia pasidarykite bazinį knygos skirtuką. Apklijuokite popieriaus juostelę spalvotomis iškarpomis. Tuomet nusikopijuokite patikusį knygos puslapį. Žvilgsniu keliaukite per jį ir pasižymėkite žodžius, kurie rezonuoja. Tuomet vėl juos skaitykite ir mėginkite tuos žodžius sudėlioti į kažkokį logiškesnį sakinį. Viską, kas nereikalinga, užtušuokite. Tuomet išsikarpykite likusius žodžius ir… gausite sakinį ar eilėraštį apie save!“ – pasakoja Justė.

Jei ji kažką daro, būtinai ieško prasmės. Jei keliauja, žiūri, kaip žmonės svečioje šalyje su ja bendrauja. Jei žurnalina, klijuoja tos dienos emociją. Jei rengia „Spalvotos transformacijos“ seminarą – iš pradžių pažiūri, ar su lektoriumi sutinka vertybės.

„Išmėginkite žurnalinimą, – kviečia Justė. – Galbūt ir jums jis taps kūrybos, terapijos, įsikrovimo, išsikrovimo, ribų plėtimo, pasitvirtinimo, išsilaisvinimo, prisipildymo įrankiu?“

– Kad jūsų mėgstamiausia spalva – mėlyna, matyti iš paveikslų...

– Mėlyną įsimylėjau dar vaikystėje. Turėjome tokias žaidimo korteles, kurių antroje pusėje būdavo parašyta, ką kokia spalva reiškia. Tai prie mėlynos buvo įrašyta: draugiškumas. Taip ir likau jai draugiška iki šių dienų. Aišku, pasitaiko ir išimčių, bet be mėlynos ilgai negaliu. Darbuotis pradedu nuo mėlynos dėmės, paskui stebiu savaitę, mėnesį ar net metus, kas iš tos dėmės išeis. Net magistro darbą rašiau apie mėlyną. Vėliau jo pagrindu išleidau knygą, kur irgi kalbėjau apie mėlynos spalvos simboliką, jos istoriją, panaudojimą praktikoje, mėlynos sukeliamas emocijas. Trumpai apžvelgiau, kaip ir kada atsirado mėlynas pigmentas, o knygą iliustravau savo akvarelėmis.

– Gal netyčia ir jūsų, kaip menininkės, slapyvardis yra Mėlyna?

– Ne... Slapyvardžio neturiu, tačiau jaunystėje, kai tik atsirado internetas, pokalbių svetainės, nieko negalvodama pasirinkau Upytėlės vardą. Turbūt nuo tų laikų mėlynoje spalvoje ir skendžiu. Viskas, kaip matote, mano gyvenime sukasi apie vieną ir tą patį. Gal net ir Eglės vardą būtų galima pritempti prie visų tų braidžiojimų po jūros dugną.

– Kaip tas jūsų mėlynas kūrybos kelias atvingiavo į akvarelių pasaulį?

– Manau, mes visi vaikystėje turime meno gyslelę. Tik vienas gal labiau jaučia liniją, kitas – spalvą, o trečias – kompoziciją. Mano tėtis, nors buvo visiškas tiksliukas, irgi labai gražiai piešė. Iki dabar saugau jo piešinius. Jei savo gabumus būtų lavinęs, galbūt šiandien turėtume dar vieną dailininką. O gal ir ne.

– Sutiktumėte su japonų smuikininko, filosofo ir pedagogo Shinichi Suzuki teiginiu, kad nėra negabių vaikų – tik nelavinti?

– 100 proc. Turbūt vėliau mes, suaugusieji, padarome negerą darbą ir uždedame klišes savo vaikams. Mačiau, kaip mano vienuolikmetė dukra Saulė, dar būdama visai mažytė, žaisdama dėlioja spalvas. Veždavausi ją su savimi į dailininkų plenerus. Kolegos juokavo, kad auga dar viena tapytoja. Nepaisant jos gabumų, šiandien Saulė į meno mokyklą neina. Nenori. Tačiau matau, kad dukra turi išties gerą kompozicijos pojūtį. Stengiuosi į jos kūrybą nesikišti, nors kartais taip norėčiau jos darbus pakoreguoti, pasakyti pastabų. Nuryju jas ir leidžiu Saulei šviesti savaip. Suprantu, kad ateityje, jei gyvenimą sies su daile, piešimo pagrindų vis tiek reikės. Kaip jų išmokyti įdomiai? Nežinau. Tačiau žinau, kad savo metu turėjau tiesiog atsistoti ir tą gipsinį daiktą nupiešti. Ne sykį buvau sudėjusi teptukus ir sakiau, kad gyvenime prie jų nebegrįšiu. Tačiau akvarelė įsiveržė į mano gyvenimą kaip gaivus oro gurkšnis. Tai įvyko prieš kokį dešimtmetį... Nuvykau į kursus Vokietijoje pas tokius rusų mokyklos akvarelininkus ir nuo to laiko teptukų jau nebepadedu į stalčių.

Atmosfera./ E. Lipinskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Kodėl akvarelė, o ne akriliniai ar aliejiniai dažai – juk su jais kur kas ryškiau ir dar faktūriškiau?

– Pasitaškau aš ir su akrilu, bet liedama akvarelę jaučiuosi kur kas laisviau. Galbūt vienintelis akrilo pranašumas man, kad dirbdama su juo galiu pasiimti didesnę drobę. Dėl spalvų ryškumo galėčiau pasiginčyti. Yra tam tikrų akvarelės dažus gaminančių įmonių, kurios šioje srityje specializuojasi jau kelias dešimtis metų. Jos siūlo be galo plačią paletę intensyvių spalvų. Jei atvirai, kiniška akvarelė man net per ryški: jos nenaudoju. Dėl faktūros nebuvimo jūs teisi. Tačiau juk visada galima pasirinkti faktūrinį popierių, o šalia akvarelės priderinti tušą ir paprastą pieštuką, tai dažnai ir darau.

– Ar tiesa, kad menininko kambaryje visada tvyro smagi kūrybinė netvarka?

Parodos duoda tam tikrą temą. Pats gal plauktum ir nuplauktum už horizonto su savąja kūryba…

– Smagi turbūt tik jam vienam. Vyras dažnai mus su dukra bara, bet mes tik susimirksime... Nes jei susitvarkau – nieko neberandu. Mano darbo stalas visada būna sukuistas, nes visą laiką paliktas procese su į dubenėlius išspaustomis spalvomis. Kaip ir sakiau, mano kūrybą iš esmės lemia spalvos. Kokia to ryto nuotaika – tokios ir spalvos. Nuolatinio ritualo prieš pradėdama darbus neturiu, bet kiekvieną rytą atsistoju prie savo stalo ir kažką smulkaus nutapau – peizažą, abstrakciją ar dar kažką. Kartais tas smulkus darbelis taip ir pasilieka, bet kartais su laiku išauga į didelį tapybos darbą. Jei pajaučiu, kad šiandien mano diena, imu didelį lapą ir pradedu. Pritaškau ant lapo spalvų, su kuriomis man asocijuojasi to ryto nuotaika. Dažniausiai vis tiek pradedu nuo mėlynos! Gal dėl to, kad jos atspalvių yra labai daug ir ši spalva man niekada nenusibosta.

– Ar daug tos mėlynos jūsų buityje, galų gale – jūsų pačios aprangoje?

– Vakar ėjau siūlų megztiniui pirkti. Norėjau imti mėlynus, bet veidas po žiemos ir taip pamėlęs, todėl čiupau geltonus. Per ryškūs. Galiausiai pasirinkau tarpinę tarp geltonos ir mėlynos – žalią. Mėgstu megzti, bet dabar šiam smagiam studijų laikų užsiėmimui lieka vis mažiau laiko. Gaila. Mezgimas virbalais man – toks ramybės tarpsnis... Išvalo, išgrynina mintis. Viskas greitėja šiame pasaulyje – dabar net siūlus storesnius imu, kad greičiau sulaukčiau rezultato. Mėgstu rankdarbius. Visai neseniai sugalvojau savo mažesnius akvarelinius darbus surišti į knygą. Patyrinėjau internete visokius knygų rišimo būdus. Iki vasaros noriu nutapyti 30 akvarelių, kurių dydis bus 30 ir 30 cm, nes šiais metais Palangos kūrybinė grupė „Mostas“ (ją sudaro Palangos menininkai, kūrėjai) švenčia 30-ies metų jubiliejų. Ta proga rengia parodą „30 x 30“, kurioje mėginsiu dalyvauti ir aš.

­– Jūs pati esate kilusi iš Marijampolės?

– Po mokyklos norėjau kuo greičiau tapti savarankiška, nepriklausoma. Pabaigusi tuometį Šiaulių pedagoginį institutą patraukiau ten, kur daug mėlynos erdvės – jūra ir dangus, vėjai ir bangos… Ilgai gyvenau Klaipėdoje, Palangoje.

Vaikystėje buvo tikra katastrofa, kai šešias valandas autobusu reikėdavo riedėti iš tuomečio Kapsuko į Palangą. Prie jūros. Maudytis mėgau be proto, bet važiuoti – ne. Ištįsę valandos, dyzelio smarvė ir dulkės slinkdavo kankinamai lėtai, kartkartėmis užpildant skrandžio turiniu paskutinę minutę mamos pričiuptus maišelius… Neatlaikydavau to žiauraus kelio. Pažadėjau sau, kad kai užaugsiu, tikrai nevažinėsiu tų dvylikos valandų pirmyn atgal į pajūrį, o ten apsigyvensiu!

– Kaip tarėte, taip ir padarėte?

– Būtent. Iš pradžių truputį dirbau mokykloje, bet supratau, kad tas kelias ne man. Su mokiniais, ypač paaugliais, nelengva. Ta jų nuolatinė emocijų kaita… Aš juk negaliu nereaguoti? Mes, menininkai, jautresni tokie. Vėliau pasinėriau į visokius kūrybinius projektus, ėmiau rengti tapymo ant šilko edukacijas. Jos kažkuo man priminė akvarelių tapymą. Mėgaujuosi šiuo procesu iki šiol. Sykį mokiau neįgalius žmones tapyti ant šilko. Supratau, kad jie kur kas laisvesni už mus. Mes, vos atėję į edukaciją, puolame teisintis, atsiprašinti, kad nemokame piešti, kad nepavyks, o pas juos nėra jokių blokų. Jie ima ir daro, o darydami mėgaujasi procesu. Manau, toks ir turi būti tikrasis edukacijų tikslas – pasimėgauti procesu, pajusti iš to džiaugsmą!

– Kada pati jaučiate džiaugsmą?

– Kai tapau. Kai dukra groja pianinu. Kai abi važiuojame į žirgyną, nes Saulė labai mėgsta jodinėti. Esu jojusi ir aš. Sykį žirgas mane net numetęs buvo. Teko susirinkti kaulus ir bandyti iš naujo. Vis dėlto geriau, nei joti, man sekasi juos tapyti. Kasmet Rietavo žirgyne vyksta menininkų pleneras. Kadangi Saulė nuo pat gimimo su manimi – teko ir jai tų žirgų paragauti. Dukra tiesiog įsimylėjo šį sportą. Dabar mudvi turime nerašytą sutartį: grosi – josi. Tokia alternatyva.

Favoritė: ak­va­re­lė­se „Išp­lau­kian­tys pri­si­mi­ni­mai“ do­mi­nuo­ja Eg­lės mėgs­ta­ma mė­ly­na spal­va. Ją ak­va­re­li­nin­kė sa­ko pa­mė­gu­si nuo vai­kys­tės./ E. Lipinskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

– Ar jūsų akvarelėse irgi nemažai žirgų?

– Yra. Šįmet net parodoje dalyvauju. Dusetų dailės galerijoje vyksta tarptautinė paroda „Žirgas mene“, nes 2023-ieji paskelbti Žirgo metais. Anksčiau labiau mėgdavau perteikti žirgo judesį, o pastaruoju metu labiau domiuosi žirgo simbolika.

– Kokios simbolikos turėtume ieškoti naujausioje jūsų parodoje „Išplaukiantys prisiminimai“?

– Parodos pavadinimas dviprasmiškas. Tie prisiminimai galbūt išplaukę nugrimzta, o gal iškyla į paviršių. Jie gali būti mano, o gali būti atėję iš protėvių laikų. Todėl mano akvarelėse tie vaizdiniai labai susipynę. Darbus tapiau dvejus metus. Būdavo, išlieju dėmę ir… paleidžiu, padedu, užmirštu. Po metų randu ir žaviuosi, kokia spalvų dermė, kuri dar prieš metus nieko nesakė. Todėl klausimas, per kiek laiko nutapau paveikslą, mano atveju neturi vieno atsakymo. Nėra apibrėžto laiko. Nors kartu akvarelė yra greita technika. Gali smagiai ir greitai pažaisti spalvomis. Tik neužsizulinti, kad iš spalvų gausos neišeitų purvas.

– Dažnai jūsų paveikslai neturi įprastų pavadinimų, tik minčių nuotrupas, žodžių žaismą. Skaitau, kas parašyta prie paveikslo „Atmosfera“: „Su rūko tunika skaidria ant saulės spindulio nuslydo… Pasižiūrėjęs jis balon, nusikvatojo, paberdamas gyvastį aplink save.“

– Pradėjusi darbą nuo dėmės aš nežinau, kas bus toliau. Ir kada tai bus. Tačiau, baigiant darbą, lyg netyčia iškyla pavadinimas ir žodžiai, kuriuos turiu kuo skubiau užrašyti. Kai tą padarau, žinau, kad jau viskas. Taškas. Darbas pabaigtas. Tos pabirusios mintys – tarsi paskutinis potėpis, tik jau ne spalva, o žodžiais.

– Sakote, kad tapyboje spalva yra pagrindinis kuriamos istorijos liudytojas. Menininko sielos monologo parankinis. Kad ja mezgamas dialogas su žiūrovu…

– Ir su savimi. Štai atėjo pavasaris, bet už lango jo vis dar nėra ir aš jaučiu, kaip man gyvybiškai norisi ryškios geltonos – saulės – spalvos. Šiuo metu darbuose atsiranda ir raudonos. Tokių spalvų žiemą, tiesą sakant, man nelabai norėjosi. Gal iš tiesų ima veikti tas vėluojančio pavasario ilgesys?

– Nuo mažumės savo dukrą Saulę imdavote į menininkų plenerus. Vadinasi, tikrai žinote, kaip ugdyti vaikų kūrybiškumą?

– Kiekvienas vaikas gimdamas atsineša kūrybiškumo lobį savyje. Todėl pagrindinis tėvų tikslas turėtų būti jo neužmušti. Vaikas gimsta smalsus, o mes dažnai nužudome smalsumą. Stebiu dukros amžiaus vaikus – liūdna. Galvos palinkusios į priekį, rankose – telefonai. Kaip įžiebti jų kūrybiškumą? Gal pradėti nuo gamtos? Nuo žirgų? Nuo pasivaikščiojimų po mišką? Gaivinti jį per jausmą, per elementarų darbą? Juk nuėjęs pas žirgelį turi ne tik jį paglostyti, bet dar ir kanopas išvalyti, kailį pašukuoti, gardą sutvarkyti. Tai, ką senais laikais darė žmonės, nenaikino jų kūrybiškumo. Technologijos? Jos duoda daug gero, bet drauge ir sujaukia mūsų mintis. Dar per anksti daryti išvadas, kur jų vedami žmonės nueis, bet pagal tai, kokie daromės nervingi ir kaip didėja psichologų poreikis, gal vertėtų susimąstyti, kur link jos nuves?

Draugystė: su duk­ra Sau­le ma­mą sie­ja ypa­tin­gas ry­šys: abi va­žiuo­ja į me­ni­nin­kų ple­ne­rus, žir­gy­ną, ty­ri­nė­ja žvė­rių pėd­sa­kus miš­ke./ E. Li­pins­kai­tės as­me­ni­nio archyvo nuo­tr.

– Kur ramybės ieškote jūs pati – pas žirgus ar gamtoje?

– Ir ten, ir ten. Į mišką nuvažiavusi mėgstu daug vaikščioti. Mano dukra pasidarė užrašų knygelę, kurioje turi nusipiešusi visokių gyvūnų pėdsakų. Vos tik įžengiame į mišką, ji dairosi, ieško jų. Liepia ir man nežioplinėti. Todėl mano ramybė – ne meditacija miške, bet stebėjimas, kur koks pėdsakas įspaustas, medis nugraužtas ar kokio žvėrelio spirukas paliktas. Vakar irgi sėdžiu prie stalo, kažką piešiu susikaupusi, o Saulė kad sušuks: „Mama, greičiau ateik, lapė kieme!“ Tai toji mano ramybė gerokai su neramybe sumišusi, bet ji mane vis tiek džiugina.

– Šių dienų menininkui neužtenka vien tapyti. Jis turi mokėti ir parduoti savo darbus, jei iš jų gyvena.

– Oi, dėl to vargstu… Gal todėl dauguma menininkų – ir aš ne išimtis – vedame edukacijas, turime pamokų meno mokyklose, vasaros stovyklose. Jei parduodu paveikslą – labai džiaugiuosi, jei ne – irgi neverkiu. Meno užduotis – padaryti taip, kad žmogus atsipalaiduotų, būtų laimingas.

– Iš ko susideda jūsų pačios laimė?

– Iš mažyčių smulkmenų. Kartais esi laiminga miške ieškodama gyvūnų pėdsakų. Tuo momentu galbūt atrodo, kad norėtum erdvės savo mintims, bet paskui vakare pagalvoji – o jei tokie ir yra tie kasdienės laimės perliukai?! Labai paprasti. Svarbiausia juos laiku pastebėti.

Dukrai kartais šauna į galvą mintis ką nors pasisiūti. Tuomet einame abi į nupigintų drabužių parduotuvę, prisiperkame, o paskui karpome, dažome, tapome ant jų, žodžiu, eksperimentuojame. Vaikai mėgsta virsti dizaineriais, madų kūrėjais. Štai jums ir kūrybiškumo lavinimas. Gerai būtų, kad paskui dar ir kambarį kas nors už mus sutvarkytų.

– Nuo 2001 m. dalyvaujate menininkų pleneruose, bienalėse, visuomeniniuose projektuose. Rengiate personalines parodas. Ką dailininkui duoda buvimas tarp saviškių?

– Parodos duoda tam tikrą temą. Pats gal plauktum ir nuplauktum už horizonto su savąja kūryba… Kai yra tema, turi progą į ją pasigilinti, paanalizuoti. Vėl tampi tarsi studentu, kuris kažko mokosi, renka žinias, bando kažką padaryti kitaip. Be parodų esi niekas. Žmonės apie tave nežino. Dar vienas jų pranašumas – bendrystė. Dažnai skrendu į Italiją, kur Fabriano mieste vyksta akvarelininkų festivalis. Į šį miestą kasmet suvažiuoja daugybė menininkų iš viso pasaulio. Vyksta jų parodos, o taip pat gyvas piešimas, gyvas bendravimas. Be galo įdomu. Idėjų, emocijų, peno pasisemi visiems metams į priekį.

Mieste nesijautė laiminga

Gimusi ir augusi sostinės senamiestyje, vėliau L. Šinkūnienė drauge su kitais kelių kaimyninių namų gyventojais buvo išprašyta į naujus Vilniaus rajonus, kur taip ir nepritapo. Tad iškeliavo į kaimą – Švenčionėlius, kur jau gerokai anksčiau su savo amžinatilsį vyru buvo apsigyvenusi jos dukra Milda. Tiesa, ne pačiame miestelyje, bet 10 km už jo – miškuose, vienkiemyje. Abu jie miestiečiai, bet nusprendė bėgti iš miesto.

„Aš dirbau Vilniuje, vertimų centre. Esu baigusi anglų kalbą. Rengiau teisinius dokumentus Lietuvos stojimui į ES. Paskui trejus metus dirbau Briuselyje. Galėjau pasilikti ir ilgiau, bet labai ilgėjausi Lietuvos…“ – pasakoja savo gyvenimo istoriją Laima.

Grįžusi iš Briuselio į namus Vilniuje, L. Šinkūnienė nebenorėjo ten ilgiau pasilikti. Sako, mieste pasidarė labai nyku. Pabandė sprukti arčiau gamtos ir dukros.

„Mano tėvelis kilęs iš kaimo netoli Ukmergės, o mamytė yra tarnautojo dukra, gimusi ir augusi Kaune. Tačiau aš kažkodėl, nuo pat mažumės gyvenusi mieste, nesijaučiau laiminga“, – prisipažįsta pašnekovė.

Procesas: numegzti kilimą galima ir per porą dienų, tačiau paruošti siūlus, ardyti senus megztinius užtrunka gerokai ilgiau./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Užsidirbusi pinigėlių Briuselyje, ji rado sklypą pačiame Švenčionėlių miestelio pakraštyje, su 39 a žemės ir senu namu. Ant jo pamatų pasistatė naują – nedidelį, dviejų kambarių, su visais patogumais. „Nuo to laiko gyvenu kaip ponia, – juokiasi. – Nors visų tų kaimo darbų nelabai mėgstu, bet man reikia žolės, gamtos, miško, erdvės… Prie mano namų yra didelis senas sodas su daugybe obelų. Per sklypą čiurlena mažas upeliukas iš subėgusių lietaus vandenų. Turiu nedidutį šiltnamį, į kurį vakar pasėjau pirmųjų morkyčių, salotų… Žiūrėsiu, kaip augs – juk nesu didelė daržininkė“, – atvirauja Laima.

Veiklų trūkumu nesiskundžia

Vasarą 69-ąjį gimtadienį švęsianti Laima gyvenimu pensijoje nesiskundžia. Sako, kad kiekvienas, visų pirma, turi ieškoti laimės savyje – ne išorėje. O ir skųstis nėra kada. Didžiąją moters dienos dalį užima mėgstami rankdarbiai, mezgimas. Jie, anot L. Šinkūnienės, atsirado dar nuo močiutės – tėvelio mamos – laikų. Senolė puikiai nėrė vąšeliu ažūrines servetėles. Laimos mama kryželiu siuvinėjo paveikslus, kurie pokariu, 1950–1960 m., buvo be galo madingi.

„Pati užsiimti rankdarbiais pradėjau irgi sovietmečiu. Buvau jauna, norėjau gražiai atrodyti, todėl teko pačiai save rengti. Tuomet ir suknias pradėjau megzti, ir megztinius, tik kojinių nemėgau. Kai tapome laisvi ir gyvenimas pagerėjo, dar vieną pomėgį atradau“, – kapstosi po prisiminimų daržus Laima.

Vieną kartą tėvelio klasės draugo žmona jai parodė apvalų kilimą, nunertą vąšeliu iš siūlų likučių. Supratusi, kad ir ji žaliavos kilimams megzti turi į valias, L. Šinkūnienė irgi pabandė nerti. Sunku nebuvo, daug galvoti ar akių skaičiuoti nereikėjo. Patiko. Nuo to karto pradėjo nerti įvairaus dydžio apvalius kilimėlius, kuriuos dovanodavo draugėms, o šios juos tiesdavo ant stalų kaip servetėles, prie lovų kaip kiliminius takus.

Įvairūs: mezgėja susivynioja siūlų kamuolius pagal spalvas, todėl vienodų kilimų pas ją niekada nebūna./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Siūlų tiekia ir pažįstami, ir svetimi

Kai jau visos draugės kilimais buvo apdalytos, Laima nusprendė išplaukti į platesnius vandenis – dalyvavo pirmoje Kaziuko mugėje. Nenusivylė. Daugiausia jos kilimėlius pirko tvariai gyvenantis jaunimas. Sakė, kad ties juos vaikų kambariuose, veš į sodybas. Juk šilti, minkšti, rankų darbo!

„Kai gimė mano pirmas anūkėlis, sugalvojau dovanų nunerti baltą kilimą, ant kurio išsiuvinėjau avytę. Tai buvo mano dovana jam krikšto proga, – prisimena penkių anūkų močiutė ir priduria, kad balti jos kilimai iki šiol labai populiarūs. – Šiais laikais žmonės tiek visko turi. Kuo juos nustebinsi? Nebent šiltu rankų darbu.“

Dovana: tokį baltą kilimą su avyte Laima padovanojo anūkui krikštynų proga./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Ilgainiui, kai per gyvenimą sukauptos siūlų atsargos išseko, Laima įsigudrino ardyti senus megztinius. Juos skalbdavo, o išardytus siūlus dėliodavo į storesnes gijas, derindavo pagal spalvas. Išeidavo tokie milžiniški storų siūlų kamuoliai. Nerti iš jų moteris naudojo beveik mažylio piršto storio vąšelį.

Ar žmonės vadina ją keistuole, kuri mielai priima bet kokius siūlus? „Galbūt, – šypsosi Laima. – Užtai siūlų trūkumu nesiskundžiu. Būna, kad miršta kokia garbaus amžiaus mezgėja, tuomet artimieji veža jos siūlus man. Maišus siūlų pas mane atgabena ir pažįstami, ir visai nepažįstami žmonės. Priimu visokius – nebūtinai vilnonius. Ir medvilninius, ir šilkinius – su jais dar gražiau: kilimai blizga.“ Ji susivynioja siūlų kamuolius pagal spalvas, atspalvius, todėl vienodų kilimų niekada nebūna.

„Man patinka su savo kilimais važinėti po visokias muges, festivalius. Tačiau žmonės dabar nelabai pinigų turi. Žiema – brangus šildymas, elektra. Matyt, taupo“, – svarsto ji.

1,2 m skersmens kilimą nunerti užtrunka įvairiai. Jei skaičiuotų vien nėrimą, užtektų ir dviejų vakarų. Tačiau iš pradžių siūlus reikia  pasiruošti: megztinius išskalbti, išardyti. Šį darbą Laima dažniausiai dirba vasaromis kieme, mat ardomi senų megztinių siūlai labai dulka. „Kad išeitų gražus kilimas, turi nemažą spalvų gamą susirinkti“, – aiškina. Jai gražu, kai siūlų spalvos subtiliai pereina viena į kitą.

Nėrimas – tarsi meditacija

Paklausta, ar kilimų nėrimas leidžia jai prisidurti prie pensijos, L. Šinkūnienė juokiasi: „Čia veikiau pomėgis, smagi veikla: juk išėjusi į pensiją laiko turiu į valias. Net galėčiau šį procesą pavadinti meditacija, kaip dabar madinga sakyti. Tokia jau esu: mano rankos visą laiką turi būti užimtos.“

Laima prisipažįsta, kad kuria dar ir skiautinius, pradėjo tai dar Briuselyje. „Kai ten važiavau, galvojau, ką čia tokio laisvalaikiu veikti pasiimti. Negi vešies tuos didžiulius siūlų kamuolius?! Todėl įsimečiau žurnalą apie skiautinius ir ten po darbų gerai jį išstudijavau“, – pamena pašnekovė.

Pusmečiui iš Briuselio grįžusi į Lietuvą, susirado skiautinių meistrę Gražiną Kriaunevičienę ir užsirašė pas ją į kursus. Džiaugėsi, kad iš profesionalės išmoko visokių technikų. Pasisiuvo keletą didelių antklodžių, tačiau labiau už kilimų nėrimą skiautinių nepamėgo.

„Prie tų skiautinių be proto daug darbo. Jų vertė pinigais neišmatuojama. Todėl turiu slaptą planą: kai tuoksis mano anūkai – dukros Mildos ir sūnaus Mindaugo vaikai – bus kiekvienam nuo močiutės po prisiminimą“, – dalijasi ateities planais šeštojo anūko belaukianti veikli močiutė.

Vasarą 69-ąjį gimtadienį švęsianti Laima gyvenimu pensijoje nesiskundžia. Sako, kad kiekvienas, visų pirma, turi ieškoti laimės savyje – ne išorėje.

Laima šmaikštauja, kad anksčiau, sovietmečiu, visi gyveno tvariai, nors ir nežinojo žodžio „tvarumas“. „Sukomės, kaip kas išmanėme. Norėdavome megzti, o siūlų nebuvo, tai pirkdavome didžiausio dydžio vyriškas pusvilnones kojines, jas ardydavome, o jau tuomet megzdavome iš tų siūlų suknias“, – prisimena. Vieną suknelę sako nusimezgusi iš labai šiurkščių, kūną graužiančių kiliminių siūlų – vos galėjo dėvėti.

Laimos anyta susiveikdavo siūlų dar išradingiau. „Būdavo tokios baltos medvilninės virvės, skirtos skalbiniams džiovinti. Moteris jas išardydavo ir turėdavo grynų gryniausios medvilnės, iš kurios nerdavo kiauraraštes sukneles“, – pasakojo ji.

Dar būdama 45-erių, Laima pradėjo galvoti, ką veiks išėjusi į pensiją. Tokių minčių vedama įsigijo audimo stakles. Iš medžiagų atraižėlių išsiaudė ir vienintelį austą kilimą. Nesužavėjo. „Man jau geriau tuos kilimus vąšeliu nerti, nors pati savo namuose neturiu nė vieno. Vos tik numezgu – visi kažkur dingsta“, – juokiasi ji.

Pomėgių netrūksta

Kaip atrodo buvusios vilnietės diena kaime? Laimos žodžiais tariant, visaip. Miestelis mažas. Jos bendraamžių nedaug. Yra puiki biblioteka. Laima mėgsta skaityti, o labiausiai – tikras istorijas ir memuarus. Kai įstojo į Trečiojo amžiaus universitetą – Švenčionėliuose veikia smalsių senjorų grupelė, dienos tapo kur kas įdomesnės.

„Turime puikią vadovę, kuri kviečia edukatores pas mus į miestelį. Į teatrą važiuojame, psichologė neseniai svečiuose buvo, pirmosios pagalbos seminarą išklausėme – dabar jau tikrai žinočiau, ką nelaimės atveju daryti“, – džiaugiasi Laima.

Žiemomis moteris atrado ir dar vieną malonumą – pradėjo maudytis Žeimenos upėje. „Aš visada sukiojau pirštą prie smilkinio žiūrėdama į tuos ruonius per televiziją. Tačiau užteko vieną sykį pabandyti… Na, koks ten maudymasis – įšoki į upę, patyri šoką ir laimingas skuodi atgal“, – juokiasi pašnekovė.

Pradžioje maudytis upėje važinėdavo kur kas už ją jaunesnės. Prisiprašė ir Laima į jų draugiją. Tačiau kai pagrindinė vairuotoja, veždavusi maudytis, išėjo dirbti į darželį ir nebeliko kam vežioti, moteris rankų nenuleido – pati įsigijo automobilį. „O kodėl gi ne? Kadaise buvau išsilaikiusi teises. Tiesa, nevažinėjau, praktikos mažokai, bet tiek, kiek man reikia, užtenka“, – linksmai kalba naujai iškepta vairuotoja.

Du kartus per savaitę ji eina į salę mankštintis. „Jėgų man užtenka. Jaunystėje šokau liaudies šokius universiteto ansamblyje. Teko su kolektyvu nemažai pavažinėti. Net Vokietijoje ir Belgijoje buvome! Įsivaizduokite, sovietmečiu…“ – didžiuodamasi pasakoja Laima.

Tvariai: apvalių kilimų mezgimas iš senų siūlų – tik viena iš daugelio 68 metų senjorės L. Šinkūnienės veiklų./ L. Šinkūnienės asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi dirbdama Briuselyje užsitarnavo nemažą pensiją, senjorė dabar nesėdi namuose – keliauja po egzotines šalis. „Daug kur esu buvusi. Pradėjau nuo Peru 2016-aisiais, jau būdama pensijoje. Kopiau į Maču Pikču. Ir ką? Lipi ir užlipi“, – kvatojasi.

Ji jau tris kartus buvo Afrikoje. Įspūdingiausias iš tų kartų buvo žygis į Ugandos džiungles, kur Bvindi Impenitreibl nacionaliniame parke stebėjo milžiniškas kalnų gorilas: „Iki jų užlipti kur kas daugiau sveikatos reikėjo nei į Maču Pikču.“

Neseniai grįžo iš Vietnamo, kur liko sužavėta juodųjų hmongų genties moterų rankdarbiais: „Jos vaikšto apsirengusios tautiniais drabužiais ir tiesiog gatvėje kryželiu siuvinėja visokias grožybes. Vis dėlto inkų turgūs Peru pakerėjo dar labiau. Galvojau, kad ten visus savo pinigus išleisiu – tiek ryškių, spalvingų mezginių iš alpakos vilnos dar nebuvau mačiusi.“

Japonija moteriai visai nepatiko – gal civilizacijos ten per daug? Užtai Šiaurės Vietnamas, nors ir labai komunistinis, savo gamta ją tiesiog užbūrė. „Plaukiojome laivu, gėrėjomės nuostabiais kalnais. Iš ten grįžusi supratau: jei noriu dar kažką gražaus pamatyti – turiu skubėti, nes civilizacija labai greitai skverbiasi visur! Kita vertus, ir aš neinu jaunyn…“ – svarsto keliautoja.

Šiuo metu Laima ir vėl nerimsta. Meta kilimus, vąšelį į šalį ir krauna lagaminus į Maroką.

– Kokių norų, tikslų vedama užsukote į Džiugo Siaurusaičio personažo Lionios valdomą autolaužyną?

– Ieškojau detalės savo BMW automobiliui (juokiasi). Iš tiesų mano filmavimosi istorija šiame seriale labai paprasta. Vieną dieną paskambino geras mano bičiulis Dž. Siaurusaitis ir paklausė, ar negalėčiau suvaidinti mažoje scenelėje savęs. Jei būtų skambinęs kažkas kitas, gal ir nebūčiau sutikusi. Tačiau Džiugui tikrai negalėjau atsakyti. Jis pažadėjo, kad filmavimas ilgai netruks. Ir viskas. Tai įvyko. Juokingiausia, kad aš ten vaidenuosi lygiai vieną minutę.

– Seriale „Man reikia meilės“ vaidinate pati save. Manau, tuo galėtų pasigirti tik labai didelės žvaigždės?

Nesergu žvaigždžių liga ir didele žvaigžde savęs nelaikau.

– Nesergu žvaigždžių liga ir didele žvaigžde savęs nelaikau. Nepasakyčiau, kad ilgai svarstydama imuosi visokių įdomių eksperimentų. Svarbiausia – matyti juose save. Kitaip sakant, ką aš ten galėčiau padaryti. Pasitaikė filmavimas, kad ir epizodinis, – bandau. Tačiau niekur niekada nesiveržiu pati. Dažniausiai tie pasiūlymai man ateina tarsi savaime. Kai matau kažkuriame iš jų prasmę – sutinku. Tas pats ir su spektakliais. Jei sudomino scenarijus, jei matau jame save, – imuosi. Kaip tik šiuo metu vaidinu turbūt jau trečiame spektaklyje per visą savo aktorystės istoriją. Mano vaidmuo – buvusi milijonieriaus žmona.

LNK nuotr. 

– Neseniai grįžote iš trumpų atostogų Kipro saloje. Gal jos sutapo su kokiu nors jūsų šeimos jubiliejumi, gimtadieniu ar šiaip svarbiu įvykiu?

– Šįkart vykau į Kiprą be jokios progos. Turėjo mane lydėti ir Arūnas Valinskas, bet, kaip visada, paskutinę minutę pareiškė, kad užsikasęs darbais. Todėl skridau visiškai viena aplankyti ten esančių mūsų namų. Šį sykį planuose buvo tik buitiški dalykai: prižiūrėti ten vykstantį remontą ir, ką čia slėpti, – pabėgti iš perdėm Lietuvoje užsitęsusios žiemos. Labai norėjau bent truputį pasišildyti kaitrioje Kipro saulėje. Daugiau jokių progų, norų ir jokios romantikos toje kelionėje nebuvo. Oro temperatūra dieną pakildavo iki 25 °C šilumos, vanduo buvo šiltas kaip Baltijos jūroje birželį. Nors vietiniai labai stebėjosi, aš vis dėlto lindau į jūrą ir smagiai pliuškenausi.

Ar dar yra Kipre mudviejų su Arūnu neapžiūrėtų vietų? Aišku, kad yra. Juk ir Lietuvoje jų begalės. Mes vykstame į Kiprą kaip į savo namus, o ne į svečią šalį, kurią reikia kuo nuodugniau ištyrinėti. Namuose, kaip žinoma, visada atsiranda rūpesčių, reikalų, tad malonumus vis atidėlioji iki to momento, kol jau reikia skristi namo.

– Ar neprieštarautumėte, jei mudvi sėstume į tą Lionios suremontuotą BMW iš serialo „Man reikia meilės“, įsijungtume visų laikų geriausias I. Valinskienės dainas ir pamėgintume pasikalbėti jų žodžiais?

– Skamba visai įdomiai – bandykime.

LNK nuotr. 

– Tuomet pradėkime nuo dainos „Lik sveikas, liūdesy“. Ar neliūdna grįžus iš saulėtojo Kipro į šaltą sniegingą lietuvišką pavasarį?

– Neseniai išmokau paprasto dalyko. Taip, anksčiau tikrai būdavo liūdna. Grįždama iš šiltųjų kraštų save grauždavau, kad, pasibaigus malonioms atostogoms, vėl turėsiu braidyti po lietuvišką šlapdribą. Būdavo tokių keistų adaptacinių dienų. Gal pagaliau subrendau? Dabar jau sėdėdama lėktuve tiesiog konstatuoju faktą, kad yra laikas kelionei ir yra laikas namams, kuriuose manęs laukia artimieji. Trumpai tariant, priėmiau tokią šimtaprocentinę taisyklę, kad grįžusi namo dėl pasibaigusių atostogų nebesigraudinsiu. Kas buvo – liko ten, o tu dabar, sakau sau, Inga, esi čia.

– Dainuojate įvairių autorių dainas. Viena jų turi labai filosofinį pavadinimą „Kur būsiu aš“. Ar kartais susimąstote, kur būsite po penkerių, dešimties ar 20 metų?

– Labai norėčiau tikėti, kad vis dar būsiu ir muzikoje, ir šeimoje (juokiasi). Nors, tiesą sakant, mane baugina ta pespektyva dainuoti iki 80 metų. Gal tik dabar taip atrodo? Mes dažnai įsivaizduojame, kad, sulaukus tam tikro amžiaus, kažko jau nebebus arba kažko mums nederės daryti, nes mes jau būsime kitokie. Metai eina ir, pasirodo, mes vis dar galime, norime ir sugebame. Todėl norėčiau dar kokį dešimtmetį dainuoti. Toliau – kaip Dievas duos. Daryti tai iki pabaigos? Nežinau… Galbūt tai lemta tik ypatingo švytėjimo žvaigždėms? Kol kas šiuo klausimu esu gana atsargi.

I. Valinskienės asmeninio archyvo nuotr. 

– Daina „Du paukščiai“ yra amžinatilsį dainininko Donato Čižausko dovana jums. Ji – apie žmonių santykius, jausmus. Klausimas gerokai paprastesnis: koks paukštis būtumėte, jei likimas duotų sparnus? Koks paukštis būtų jūsų vyras Arūnas?

– Arūnui tikrai nepripaišyčiau nieko daugiau kaip tik paukštį, kuris puikiausiai atitinka jo vardą. Tapatinčiau jį su aru, ereliu. Save? Hmm… Gal gervė? Toks gražus paukštis. Juk tikrai nenorėčiau būti višta (kvatojasi).

– Ar teisybė, kad Arūnui kažkada pati esate padovanojusi papūgą?

– Buvo toks įvykis, kuris dabar man kelia šiurpą, nes paskui Arūnas (jau ne iš manęs) gavo dar vieną papūgą. Kažkokia šmaikšti televizijos laida jį taip originaliai apdovanojo. Šiuo metu namuose jos dvi. Beje, visai neseniai suvokiau, kad šie paukščiai gyvena gana ilgai. Viskas iš pradžių atrodė kaip smagus pokštas. Sakiau Arūnui: kai labai norėsi pasikalbėti ir nebus su kuo – štai, turėsi draugę! Prisikalbėjau. Mūsų papūgos gyvuoja ilgai ir laimingai, svarbiausia – labai garsiai. Jei niekas su jomis nešneka, jos kalbasi tarpusavyje. Ši papūgų istorija yra apie tai, kaip dažnai pagalvojame, deja, po fakto.

– Dainą „Žvaigždė“ turbūt žino ir per koncertus dainuoja drauge kiekvienas jūsų gerbėjas: „Žvaigždė – likimo tau duota, saugos ir lydės, jei tu tikėsi ja...“ Gal netyčia turite ir savo vardo žvaigždę?

T. Biliūno / BNS nuotr. 

– Kad ir kaip būtų juokinga, turiu. Iš vieno labai gero bičiulio gavau dovanų per savo 50-metį. Labai įspūdinga dovana. Ar aš ją mačiau? Dar ne. Manau, kai švęsiu savo šešių dešimčių jubiliejų, būtinai prisėsiu prie teleskopo ir pažiūrėsiu, ar ji vis dar matoma danguje. Likimu ir tikiu, ir ne. Kategoriškai tvirtinti, kad tik pats susikuri savo likimą, yra netikslu, kaip ir sakyti, jog vien likimas lemia tavo gyvenimą. Kiekvieno žmogaus kelyje yra tam tikrų atsitiktinumų, įvykių, kurie gali nulemti jo elgesį, veiklą, darbus, asmeninį gyvenimą. Yra momentų, kuriuos jis susikuria pats. Todėl manau, kad likimas su ta kalvyste (kai esi savo likimo kalvis) žengia koja kojon. Negalime paneigti fakto, kad jei netyčia nebūtų įvykęs kažkoks įvykis mūsų gyvenime, nebūtų atsitikę taip ar anaip. Mano pačios kajeroje yra buvę daug atsitiktinumų, kai atsidūriau tam tikroje vietoje tam tikru laiku. Ir tikrai ne dėl to, kad planavau. Tiesiog taip įvyko. Todėl manau, kad likimas ir tavo paties pastangos yra kaip du broliai dvyniai.

– Ar pamenate dainą „Dieviška žiema“? Gal tai jūsų mėgstamiausias metų laikas?

– Oi, ne – dievinu vasarą, tik jau ne žiemą ar rudenį. Jei tos vasaros nebėra Lietuvoje, vykstu kokį mėnesiuką pagaudyti jos kitur. Kur šilta ir saulėta. Beje, šita daina man labai sėkminga. Daugelis klausytojų ją labai mėgsta. Galbūt dėl to, kad ji apie gerumą ir meilę, kuriuos žmonės jaučia vienas kitam. Dar – apie būtinybę pažiūrėti vienas į kitą dažniau ir pasidžiaugti tais dalykais, kuriuos turime čia ir dabar, o ne nuolatos galvoti apie tai, ko galbūt niekada neturėsime. Labai stengiuosi šitų nuostatų laikytis – ieškoti džiaugsmo paprastuose dalykuose, kurie vyksta šią akimirką.

– Kiekvienas jūsų koncertas – įspūdingas šou. Toks be galo spalvingas yra ir dainos „Cirkas“ atlikimas. Kokių asociacijų jums kyla išgirdus šį žodį?

– Galbūt ne vaikystė ir net ne cukraus vata. Tai daina apie realų mūsų gyvenimą, kuriame yra labai daug vaidybos, netikrumo ir kaukių. Ši metafora – gyvenimo palyginimas su cirku – apie tai, kad pasaulis – nepaprasta vieta gyventi. Kad jis taptų geresnis, kiekvienas turime įdėti nemažai pastangų. Nemeluoti, neapsimetinėti. Nereikia tikėtis iš pasaulio, visuomenės, kad ji staiga stebuklingai pagerės. Pirmiausia liepkime tai sau – kasdien stenkimės, kad bent maža dalele būtume geresni, nei buvome vakar.

Vykstame į Kiprą kaip į savo namus, o ne į svečią šalį, kurią reikia kuo nuodugniau ištyrinėti.

– Daina „Iš beprotiškų sapnų“ tiesiog verčia paklausti, ar sapnuojate, ar savo sapnus prisimenate, gal užsirašote, o vėliau juos nagrinėjate?

– Ne. Nei užsirašau, nei nagrinėju. Netgi netikiu sapnais ir sapnininkais. Pasapnuoju, nors irgi ne kiekvieną dieną. Beje, dažniau tie mano sapnai būna kažkokie chaotiški, netgi mažumėlę drastiški, mistifikuoti. Tikrai nelakstau skraidančių drugelių pievoje per kiekvieną savo sapną ir tikrai juose nebūna vien gėris, tyras vanduo ir saulė. Regiu juose daug keistų pasąmoninių dalykų. Tikiu, kad jie yra chaotiško pasaulio ir mūsų kasdienybėje vykstančių įvykių padarinys. Jei visą savo gyvenimą leistume vien gražioje vasaros drugelių pievoje, galbūt ir sapnai būtų tokie. Deja.

Ž. Gedvilos / BNS nuotr. 

– Esate garsi moteris, nevengianti viešumo, nesislapstanti nuo žurnalistų. Tačiau jūsų jutube randu dainą „Kažkas apie kelią į vienumą“. Negi ir jums retkarčiais reikia vienumos?

– Vienareikšmiškai man jos reikia. Esu absoliuti intravertė. Vienumoje patiriu didelį džiaugsmą. Man ta būsena – tarsi pabėgimas nuo chaoso, kurio kartais būna mūsų gyvenime. Ir nuo to beprotiško greičio, kuriuo juda daugelis reikalų mūsų kasdienybėje. Kad ir ši mano kelionė į Kiprą. Galima sakyti, aš dešimt dienų buvau visai viena. Aišku, nesėdėjau tarsi mėnulyje – mano namuose buvo meistrai, kurie atliko remonto darbus. Tačiau ta vienatvė – be Arūno, be draugų – manęs visiškai negąsdino. Nes turėjau ką veikti. Atviravau pati su savimi: užduodavau sau klausimų, pateikdavau į juos atsakymų. Apskritai toje vienumoje dažnai gimsta ne tik daugybė svajonių, bet ir labai sėkmingų sprendimų. Girdėjau sakant, kad su savimi kalbantys žmonės yra vienišiai. Nesutinku. Noras patirti vienumą nieko bendro neturi su liūdesiu ar vienišumu.

– Dauguma jūsų dainų sukasi apie patį gražiausią iš visų žmogiškų jausmų – meilę. „Mūsų meilė – mūsų turtas“, – dainuojate. A. Valinskas apie tą turtą kalba gana šokiruojamai: „Nuolatinis buvimas ant skyrybų slenksčio skatina stengtis išsaugoti santuoką, meilę...“

– Šį rudenį atšventėme 35 metų santuokos sukaktį. Išties nemažai laiko pragyventa kartu. Žurnalistai dažnai klausia, kokia yra toji mūsų laimingos santuokos paslaptis. Nerandu kito atsakymo, kaip tik tą, kurį pasakė Arūnas. Nenoriu dengti pūkais to, kas yra nepūkuota. Mes su vyru esame gana atviri ir užtektinai stiprūs žmonės, kad galėtume viešai sakyti teisybę. Saldus, vodevilinis, teatrinis ar bent jau mėginamas taip pateikti į viešumą šeiminis gyvenimas nėra tikras. Nes kiekvienas žmogus yra asmenybė. Asmenybės būna visokios, net ir gyvendamos su kitu žmogumi. Gimstame po vieną ir esame sutverti gyventi su savimi, bet yra ir santuoką, kai turime mokytis priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra. Kiekvieną dieną susidūrus dviem asmenybėms su dviem skirtingais charakteriais, nuotaikomis, temperamentais ir požiūriu į pasaulį, žinoma, kyla kibirkščių. Jas gesinti ir mokytis, kaip tai daryti, manau, ir yra tas paprasčiausias mūsų santuokos receptas – t. y. raktas, kodėl mes taip ilgai dar esame kartu. Juk galėjome, kilus pirmam, antram ar trečiam nepasitenkinimui vienas kitu, trenkti durimis ir išeiti! Kiek kartų per gyvenimą taip imtume ir trankytume durimis? Nes nepatikti kas nors kitame žmoguje gali kiekvieną dieną. Ieškoti aukso viduriuko, to santykio su kitu žmogumi, kuo mažiau žeidžiant vienas kito ego, – štai kur yra viso buvimo kartu prasmė. Ne džiaugsmas, kad aš galiu kasdien būti 100 proc. savimi ir kiekvieną sekundę gyventi, kaip noriu, visiškai nepaisydamas kito žmogaus!

– Tikiu, kad judu su Arūnu gyvensite santuokoje ilgai ir laimingai tarsi veikėjai iš pasakų, kurių jūs savo aksominiu balsu esate įgarsinusi šimtus. Gal turite kokią savo mėgstamiausią?

Tiesą sakant, mane baugina ta pespektyva dainuoti iki 80 metų. Gal tik dabar taip atrodo?

– Čia jau mane pagavote. Kai tiek pasakų įgarsinta, reikėtų ilgai galvoti, kuri iš tų šimtų man pati gražiausia. Brolių Grimų ar kuri nors iš lietuviškų pasakų lobyno, hmm? Mano sūnui jau 33-eji. Tikrai nepamenu, ką jam sekdavau, o štai keturmetei anūkei Sofijai, su kuria kartais tenka bendrauti prieš užmiegant, visai nereikia skaityti konkrečių pasakų. Ji prašo, kad ką nors pasekčiau iš burnos. Dažnai ir pati susifantazuoja kokį nors herojų, o tada prašo manęs apie jį papasakoti. Tuomet tiesiog čia ir dabar turi kurti įdomią istoriją, ką tas herojus veikė, kur buvo, kaip atrodė, kokių nepaprastų galių turėjo. Man atrodo, kad būtent tokios pasakos, kokias tėvai priversti kartais kurti savo vaikams, yra pačios prasmingiausios.

T. Biliūno / BNS nuotr. 

– Paskutinė daina, skambanti mūsų šiandienos pokalbio grojaraštyje, vadinasi „Gėlė“. Manau, kad kiekvienas I. Valinskienės dainų koncertas neabejotinai baigiasi garsiais aplodismentais ir gėlėmis. Kurios mėgstamiausios?

– Labai džiaugiuosi, kad dalis mano gerbėjų šį faktą jau žino. Tai geltonos kalijos. Tam tikru metų laiku jų išties labai sunku gauti. Ir jeigu vietoj geltonų kalijų žmonės man dovanoja kitokių geltonų gėlių, vis tiek džiaugiuosi jomis lyg vaikas. Vadinasi, jie žinojo, ieškojo ir atnešė panašių. Gėlės mane vis dar džiugina. Tai toks pats malonumas, kaip išgirsti aplodismentus per savo koncertą ar matyti besišypsančius, o ne surūgusius veidus. Gėlės man – tarsi kvapnus komplimentas.

Perėmė tėvų pomėgį

60-ies G. Danielienė sako metų naštos nejaučianti. Priešingai – dabar turi laiko įdomiems hobiams: linijiniams šokiams, tapybai ant šilko, keramikai, kelionėms. Nė iš vienos negrįžta be trofėjaus savo kolekcijai.

Jau kelis dešimtmečius Gintė renka mažyčius dailius puodelius – 25–60 ml talpos. Tokius, iš kurių geriamas stiprus, sodraus skonio, išraiškingo kvapo espresas.

„Puodelių svečioje šalyje ieškau ne tik aš. Keliaudami lauktuvių jų parveža ir mano draugai, giminaičiai. Jei neranda puodelio, nuperka vietinės pupelių kavos, kurią geriu keturis, penkis kartus per dieną, kartais – net ir vidurnaktį“, – prisipažįsta Gintė.

Kavą mėgo ir jos tėvai. Gerdavo vakarais ir būtinai iš mažyčių puodelių. „Gal todėl, kad abu buvo kauniečiai? Aš irgi gimiau Kaune, nors per gyvenimą pakeičiau daug miestų“, – pasakoja Šakiuose gyvenanti Gintė, vaikystę ir paauglystę praleidusi sostinėje.

Aistra: prie savo kolekcijos ir pasipuošusi pačios tapyta šilko palaidine – tai puikiausiai atspindi G. Danielienės laisvalaikį./G Danielienės asmeninio archyvo nuotr.

Savaitgaliais mamytė jas, tris seseris, vesdavosi į kokią nors kavinę Antakalnyje. „Sovietiniais laikais būdavo tokių parduotuvių, kur vienoje pusėje – maisto pusfabrikačiai, kitoje – kulinarijos gaminiai (sausainiai, tortai, pyragaičiai) ir būtinai – kava. Ją gerti su pyragaičiu galėdavai sėdėdamas arba stovėdamas. Mamytė sau visada pasiimdavo pupelių kavos, o mums nupirkdavo sulčių“, – prisimena moteris.

Dažnai visos vykdavo ir į Kauną, kur buvo likusios Gintės mamos seserys ir močiutė. Ta proga visuomet aplankydavo kokią nors kavinę Laisvės alėjoje, gerdavo kokteilius Pieno bare arba smaližiaudavo spurgomis senojoje „Spurginėje“.

Iš mažyčio – skaniau

Kol Gintė ir jos sesutės buvo mažos, kavos gėrimo ritualą namuose tik stebėdavo. Kai užaugo – mielai prisijungdavo ir pačios.

„Visas smagumas ir gardumas, kad kavą – būtinai be cukraus ir be pieno – gėrėme ne iš didelių (kokie tais laikais buvo kavinėse), bet iš grakščių miniatiūrinių puodelių“, – dalijasi prisiminimais moteris.

Renku juos ne parodai, o smagiai naudoti. Man malonu kaskart gerti kavą vis iš kito puodelio.

Pirmąjį tokį, pagamintą iš porceliano, Gintė gavo dovanų šešioliktojo gimtadienio proga. Saugojo kaip savo akį, kad nesudužtų. Apie tai, kad galėtų šiuos mažylius kolekcionuoti, net minties nebuvo. „Seniau turėdavai pirkti visą servizą iš šešių, aštuonių ar net dvylikos puodelių“, – aiškina G. Danielienė.

Užtai, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ėmė kurtis pirmosios sendaikčių parduotuvės, atsirado galimybė įsigyti išskirtinio dizaino ir dydžio puodelių ir po vieną ar du.

„Parsivežiau keletą tokių į savo namus iš močiutės. Dar kelis atidavė mama. Seserys parveždavo iš kelionių, o ir pati nemažai keliavau. Tačiau niekada nemaniau, kad aš juos kolekcionuoju“, – juokiasi pašnekovė.

Užsakė specialias lentynas

Kai Gintės dukra Aistė mokėsi vienuoliktoje klasėje, anglų kalbos mokytojas liepė parašyti rašinėlį apie savo tėvų hobius. Grįžusi namo ji ėmė klausinėti mamos, kas jai patinka, tačiau Gintė nežinojo, ką atsakyti.

Pagarbiai: eksponatai į Gintės kolekciją plaukia iš viso pasaulio. Jiems įkurdinti G. Danielienė netgi užsakė specialią spintą su siaurutėmis lentynomis./G Danielienės asmeninio archyvo nuotr.

„Neturiu hobio, – sakiau jai. – Vaikystėje rinkau aktorių nuotraukas, paskui atvirukus, o dabar jau nieko.“ Dukra išklausė ir paprieštaravo: „Mama, tu gi renki mažus puodelius!“ Taip Gintė sužinojo, kad jos hobis – kolekcionuoti espreso puodelius.

Nuo tada, 2004-ųjų, ji išties pradėjo pildyti savo kolekciją vis naujais eksponatais. Specialiai jiems užsakė siaurutes lentynas, į kurias rikiavo panašaus dydžio spalvingus įvairiaformius espreso puodelius.

„Nebetelpa… – apgailestauja Gintė. – Jau numačiau vietą kitoms lentynoms. Daug vietos neužims – tik 15 cm gylio. Maždaug tokio pločio yra espreso puodelio lėkštutė.“

Ne vien eksponatai

Svečiams Gintė ne tik parodo savo eksponatus, bet ir pakviečia išsirinkti puodelį ir pavaišina gardžiu espresu. Jam gaminti įsigijo profesionalų kavos aparatą.

„Svečiai turi šią privilegiją – išsirinkti puodelį, iš kurio gers. Jeigu netyčia suduš? Nebijau! Renku juos ne parodai, o smagiai naudoti. Man malonu kaskart gerti kavą vis iš kito puodelio“, – aiškina G. Danielienė, pasirenkanti puodelį pagal nuotaiką.

Kad jų turi be galo daug, moteris suprato, kai kraustantis iš vienų namų į kitus reikėjo kiekvieną supakuoti.

„Su drauge vyniojome į laikraščius. Atskirai puodelius ir lėkštutes. Tuomet dukra su drauge pavargusios leptelėjo: „Žinai, gal daugiau nepirk tų puodelių. Mes jų irgi tau daugiau nedovanosime!“ – juokiasi Gintė, prieš keletą dienų dariusi reviziją ir suskaičiavusi net 340 puodelių.

Ar kolekcijoje nepasitaiko dviejų vienodų? Pasak Gintės, visko būna, bet vienodų eksponatų ji neskaičiuoja. Kartais tenka įsigyti porą, nes pardavėjai po vieną neparduoda.

„Iš pradžių pirkdavau po keturis arba šešis. Taip labai jų norėjau“, – šypsosi kolekcininkė, prieš Naujuosius sumaniusi nustebinti savo drauges originaliomis dovanomis. „Vienodų puodelių turėjau visą dėžę, bet labai gailėjau juos išmesti. Todėl visus pripildžiau karštu vašku ir pagaminau žvakes. Jas supakavau į permatomą popierių ir įteikiau draugėms per Kalėdas“, – džiaugiasi pavykusia staigmena G. Danielienė.

Kavą geria visa šeima

Mėgstamiausio puodelio Gintė sako neturinti. „Mėgstamiausias tas, kurį naujai nusiperku. Dvi, tris dienas geriu iš jo kavą, o tuomet pastatau į lentyną ir renkuosi kitą“, – šypsosi kolekcininkė.

Vieną puodelį su Paryžiaus vaizdais moteris parsivežė iš Prancūzijos. Anot jos, šis puodelis nepakeičiamas, kai ji tapo ant šilko. Iki 3 val. galinti naktinėti ir piešti kūrybininkė tai darydama būtinai gurkšnoja kavą.

Naudojami: 340 mažyčių kavos puodelių – ne vien parodai. Pas G. Danielienę užsukę svečiai gali išsirinkti patinkantį ir pasivaišinti kava./ G Danielienės asmeninio archyvo nuotr.

„Tas puodelis toks pailgas, neturi lėkštutės, tad piešiant man labai patogus: neužima daug vietos“, – įvardija jo pranašumus pašnekovė.

Naktinėti ir gerti kavą mėgsta ne tik Gintė, bet ir jos 84-erių mama, gyvenanti Vilniuje drauge su Gintės seserimi. „Kartą svečiavausi pas jas. Prabudau naktį – matau, mama nemiega. Pasiūliau jai atsigerti kavos. Iš kito kambario prisijungė ir sesė. Pasikavinom pusvalanduką ir vėl visos nuėjome miegoti“, – juokiasi G. Danielienė.

„Ne, anūkei kavos dar neduoda, – juokiasi pašnekovė. – Jai tik aštuoneri. Mes su dukra ir žentu mėgaujamės kava iš tų mažyčių puodelių, o Austėjai pašildau pieno ir padarau didelę pieno putą“, – aiškina Gintė.

Kai anūkė Austėja atvyksta pas močiutę į svečius, visada renkasi tik rožinį puodelį, atkeliavusį pas ją iš Ispanijos, kurio forma primena karūną.

Atkeliauja iš viso pasaulio

Gintės puodeliai į jos lentynas atkeliavo iš Vokietijos, Švedijos, Austrijos, Ispanijos, Portugalijos, Anglijos ir kitų šalių. Vienas – net iš Japonijos. Prieš trejus metus ten svečiavosi Gintės krikšto dukra.

„Neseniai draugė viešėjo Afrikoje, Zanzibare, kur gimė ir iki penkerių metų gyveno dainininkas, grupės „Queen“ vokalistas Freddie Mercury. Stountaune yra jo namas-muziejus. Beje, ši grupė mano mylimiausia dar nuo jaunystės laikų, – aiškina Gintė. – Draugė norėjo padaryti man staigmeną – parvežti puodelį su Freddie atvaizdu. Kai ji, išnaršiusi visą senamiestį, puodelio nerado, nupirko man gertuvę su Freddie“, – pasakoja Gintė, dar gavusi dovanų ir mažytį puodelį su juodaodės moters siluetu.

Gegužę G. Danielienė ruošiasi keliauti po Kroatiją, Juodkalniją. Gaila, kad puodelių iš šių šalių kolekcininkė jau turi. Ar savo kelionėms nesirenka tų kraštų, iš kurių dar neturi eksponatų? „Oi, ne. Tokia išprotėjusi dar nesu“, – kvatojasi pašnekovė.

Brangiausi jai – močiutės puodeliai. „Jie tokie grakštūs, kad net baisu paimti į rankas. Rodos, per daug suspausi ir subyrės“, – su meile kalba apie išskirtinius savo kolekcijos eksponatus.

Pavyko nusiderėti

Paklausta, ar turi puodelių su ypatinga istorija, Gintė keletą minučių rausiasi atmintyje. Galiausiai sako, kad tai puodelis iš Tuniso.

„2010 m. lankiausi su vyru Tunise. Parduotuvėse espreso puodelių nebuvo, tad nuvykome į vietinį turgų. Į akį krito spalvingi keraminiai, rytietiškais ornamentais dekoruoti puodeliai. Rodau pardavėjui ženklais, kad imsiu vieną. Vieno neparduoda – sako, reik du, ir pakelia kainą iki 60 eurų. Aš deruosi. Tada jis, gudruolis, išrikiuoja puodelius ir lėkštutes į vieną eilę ir sako man, kad daiktai keturi! Aš pastatau puodelius atgal į lėkštutes ir siūlau kainą perpus. Jis vėl rikiuoja juos į keturių daiktų eilę… Žodžiu, gal būtume dėlioję juos ilgai ir nuobodžiai, bet mano vyro nervai neišlaikė“, – prisimena pašnekovė ir džiaugiasi galiausiai nusipirkusi juos už 15 eurų.

Brangiausiai už puodelį yra tekę mokėti 60 eurų. Ar verta? „Žinoma!“ – nė nemirktelėjusi atsako Gintė ir priduria, kad išleidusi daugiau kurį laiką kolekcijos puodeliais nepildo, mėgaujasi turimais.

Neseniai japoniškų puodelių dugne Gintė atrado besislepiančius geišų veidus. Kiti puodeliai žavi rankų darbo lipdiniais, kitokiais ženklais, kurių visų dar nespėjo iššifruoti. Vieną puodelį nusilipdė pati, kai kartu su draugėmis lankė keramikos būrelį.

Anot kolekcininkės, smagu, kad jos ir draugių skoniai labai dažnai sutampa. Vos Šakiuose įsigijo espreso puodelį su katinėliu, po mėnesio pas ją į svečius atskubėjo draugė su lygiai tokiu pačiu, tik pirktu kitame mieste. Tuomet gardžiai abi pasijuokė, kad viena kitą taip gerai pažįsta.

Kūryba atpalaiduoja

Gal tapydama ant šilko Gintė irgi piešia tai, ką mato ant savo puodelių? Pasirodo, ne. Šio meno ją išmokė puiki draugė Audra, dailės mokytoja.

„Mūsų dukros taip pat nuo pirmos klasės iki dabar draugauja. Pradžioje aš ją tik stebėdavau, o paskui mokykloje buvo renkama suaugusių moterų, norinčių išmokti tapyti ant šilko, grupė. Prisijungiau. Visai neblogai sekėsi“, – pasakoja Gintė, dažniausiai ant šalikėlių ar skarelių tapanti gėles, pastatus, architektūros objektus.

Pati savo dekoruotų šilko skarų neturi: visas išdovanoja. Juokiasi, kad yra kaip tas batsiuvys – vis be batų. Tiesa, turi vieną irisais pačios ištapytą šilko palaidinę. Užtai, kai artėja kokios nors draugės gimtadienis, stengiasi iš paskutiniųjų ir bando įspėti, kas jai patiktų. Štai vienai, gyvenančiai Anglijoje, nutapė platų šilko šalį su gražiausiais Lietuvos vaizdais. Ir Trakų pilies nepamiršo.

Ką jai duoda kūryba? Atsipalaidavimą. Mat pagrindinis Gintės darbas labai įtemptas. Be to, po skyrybų su vyru norėjo užsimiršti. Tad tapymas ant šilko jai kuo puikiausiai tiko.

Kartą per savaitę Gintė šoka linijinius šokius, kuriuos lanko jau šešioliktus metus. Ne tik šoka, bet ir kiekvieną vasarą dalyvauja Gatvės šokių dienoje Palangoje. Visa J. Basanavičiaus alėja tuomet raitosi tarsi marga gyvatė nuo ritmingai judančių šokėjų mėgėjų kūnų. Ar nepavargsta?

„Pasidaro sunku – pastoviu, pailsiu. Kartais, ilgiau pašokus, širdelė spurdėti ima, bet metai man netrukdo. Svarbu, kad noras būtų“, – žvaliu balsu atsisveikina Gintė.

Susipažino internetu

Paprašytas papasakoti apie kiekvieną iš vaikų, Vincas pradeda nuo pirmagimės Sniegės. Mergaitei dabar dešimt metų, o atėjo į šį pasaulį simbolišką abiem su Indre dieną. Sniegė gimė lygiai pusantro mėnesio per anksti ir pasirinko sausio 20-ąją – dieną, kai jos tėvai pirmąsyk vienas kitą išvydo gyvai. Iki tol bendravo internetu, žinutėmis.

„Kai tądien pažvelgiau pro langą, labai lėtai ir gražiai snigo tokiomis didelėmis snaigėmis… Paskui radau kalendoriuje Sniegės vardą“, – prisiminimais dalijasi Vincas.

Sniegė buvo ankstukė, vidurinysis sūnus Aistis (netrukus jam sukaks aštuoneri) gimė laiku – tėtis dalyvavo gimdyme ir nukirpo virkštelę.

Trečiasis sūnus atėjo į pasaulį per patį pandemijos įkarštį, tad Vincas tegalėjo palydėti žmoną iki gimdymo namų. Dabar Ugniui – dveji su puse.

Vincas ir Indrė susipažino internetu. „Kurį laiką susirašinėjome žinutėmis, paskui mūsų bendravimas nutrūko iki tol, kol Indrės mama pamatė mane televizijos laidoje „Pagal mamą“. Aš, eidamas į pasimatymus su mamomis, rinkausi sau merginą – vienos iš jų dukrą. Buvau toks velnių priėdęs, linkęs į visokias avantiūras. Kai tik Indrės mama pamatė mane toje laidoje, Indrė vėl man parašė. Nuo to karto prasidėjo visai kitoks mūsų bendravimas“, – pasakoja pažinties istoriją V. Benevičius.

Pirmajam savo pasimatymui jaunuoliai pasirinko traukinį ir maršrutą „Kaunas–Vilnius“, galvodami, kad bent valandą (jei jau labai nepatiks vienas kitam) turės išbūti kartu. Tačiau atsitiko priešingai: išsyk pajuto vienas kitam simpatiją, puikiai praleido laiką sostinėje, ėmė susitikinėti, o vėliau susituokė ir tapo šeima. „Susilaukėme daug vaikų ir verslų“, – toliau šmaikštauja žodžio kišenėje neieškantis Vincas.

Santykių išbandymas verslu

Ketvirtuoju savo kūdikiu Benevičiai vadina Indrės įkurtą, o Vinco vėliau perimtą daigų verslą „Žali žali“. „Vieną naktį gulint lovoje ir glostant pilvą, kur buvo mūsų Sniegė, žmonai į galvą šovė mintis apie daigus. Jeigu jau ją pagauna kokia idėja, Indrė imasi jos kuo greičiau“, – giria savo žmoną sutuoktinis.

Gimus Sniegei, Indrė nenorėjo būti vyro išlaikoma, tad ėmė sodinti ir auginti saulėgrąžų daigus. Pamažu namai virto šiltnamiu, o visi kampai, kur nors kiek patekdavo saulės šviesos, buvo pilni saulėgrąžų, ridikėlių, liucernų, grikių, spindulinių pupuolių daigų.

Benevičių šeimos archyvo nuotr.

„Žmona mokėjo tinkamai juos užauginti, daigai išties buvo labai skanūs, tad natūralu, kad jų poreikis diena iš dienos augo“, – kalba V. Benevičius apie daigų verslo pradžią, deja, sukėlusią rimtų problemų jų tarpusavio santykiams.

Piktumai, įtampa kilo dėl prasilenkiančio poros darbo grafiko. „Tuo metu dar dirbau kitą darbą. Aš keliuosi – žmona miega, o kai einu miegoti – ji eina rūpintis savo augalais. Mes vienas kito beveik nematydavome…“ – aiškina jis.

Iškilusią problemą Benevičiai išsprendė, kai gražiai pasikalbėję nutarė Indrės saulėgražų ūkį iš namų perkelti į Ringaudus, kur išsinuomojo patalpas ir ėmė dirbti kartu.

Tuo poros išbandymai dar nesibaigė. „Mes nesugebėjome rūpintis kiekvienas savo daržu ir nelįsti į kito atsakomybes“, – aiškina Vincas, ėmęs sulaukti priekaištų iš žmonos tam tikrais darbo klausimais, kuriuos ji norėjo spręsti kitaip nei vyras.

Kur dėmesys – ten ir rezultatai. Jei nori rezultato šeimoje – kreipk dėmesį į šeimą. Jei nori, kad lydėtų sėkmė versle, dėk pastangas ten.

Konfliktai dažnai atsekdavo ir į namus, tad pora, nematydama kitos išeities, stengėsi kuo daugiau kalbėtis. „Tai darome ir iki šiol. Kalbamės ne tik darbo, bet ir šeimos, buities ar vaikų auklėjimo klausimais. Daug investuojame į knygas, paskaitas, kurių klausome, o paskui dalijamės informacija, nuomonėmis“, – aiškina V. Benevičius.

Pokalbiai ir ugdančios sąmoningumą knygos išmokė priimti vienas kitą su visais už ir prieš, taigi Benevičiai nusprendė nebedaryti verslo kartu. Indrė pasirinko namus ir šeimą, o Vincas stojo prie daigų ūkio vairo.

Santykiai – kasdienis darbas

Dažnai vyras ar žmona kažko tikisi vienas iš kito, o kai negauna – nusivilia. Tuomet kyla konfliktas. „Todėl mes su Indre labai stengiamės išvis neturėti jokių lūkesčių vienas kito atžvilgiu“, – prisipažįsta jis, o savo santykius su žmona ir vaikais vadina sunkiu kasdieniu darbu.

Jei Vinco atžalos kažko nedaro, tėtis nepuola svaidytis žaibais, bet eina pasiaiškinti, koks yra tos problemos jų matymo kampas.

„Vaikai turi talentą tampyti tėvams nervus. Ypač dėl tvarkos. Kai mūsų prašymas neveikia, tuomet parodome jiems tokio elgesio padarinius. Jei kažkas kažko neranda, liepiame pasikuisti savo jovale, – juokiasi jis ir priduria: – Noras, kad vaikas tvarkytųsi, priklauso tėvams. Jei vaikas nenori to daryti, galbūt tėvai gali su juo kažkaip susitarti?“

Bendra namų ruoša, savo kambario ir daiktų tvarkymas, pamokos yra vaikų atsakomybės. Todėl, kol jie gyvena pas tėvus namuose, turi jas vykdyti. Jei Benevičiai nori, kad jų atžalos kažką darytų papildomai (bet ne iš namų ruošos srities), pasiūlo jiems finansinį atlygį.

„Už nešvarių savo indų plovimą mes jiems tikrai nemokėsime, – juokiasi Vincas, – bet jei žmona ruošiasi edukacijai ir pasiūlo vaikams pagaminti tam tikrų priemonių, kurių jai reikės edukuojant vaikus, už šį darbą jie gali gauti piniginį paskatinimą – kodėl gi ne?“

Moko rūpintis ir atsakomybės

Kadangi Indrė negali sėdėti rankų sudėjusi, pasitraukusi iš daiginimo verslo, ji skuba pas vaikus į mokyklas, darželius. Veda jiems edukacijas. Drauge su Vincu net lėlę sukūrė, vardu Daiga Padaiga, kuri duoda mažiesiems paragauti kitokių užkandžių nei saldainiai ar sausainiai.

Anot edukatorių, labiausiai vaikams patinka daigintos spindulinės pupuolės, kurių skonis primena ką tik iš ankščių išlukštentus žirnius. Paskui Indrė jiems papasakoja apie ilgą sėklytės kelionę, kurią ji nueina nuo sodinimo iki užkandžių stalo.

„Tikslas? Supažindinti su sėklomis, daigais ir nuo mažų dienų mokyti vaikus rūpintis, būti atsakingiems už jų pačių pasodintus augalus, – aiškina Vincas. – Grupėje ar klasėje mažieji sodina sėklytes, augina daigelius – žodžiu, rūpinasi jais tol, kol sulaukia matomų rezultatų, kuriuos galiausiai patys ir suvalgo.“

Šio projekto idėja gimė Vinco galvoje. Vyras sako turįs tokį pusiau darbą, pusiau hobį – moko žmones valdyti savo finansus, formuoti tinkamus jų įpročius.

Edukacija: V. Benevičiaus padedami, vaikai sužino apie ilgą sėklyčių kelionę nuo sodinimo iki užkandžių stalo ir mokosi finansinio raštingumo./Benevičių šeimos archyvo nuotr.

„Žinodamas tų įpročių vertę gyvenime, sugalvojau, kad noriu jų mokyti ir savo vaikus. Kuo anksčiau tie įgūdžiai susiformuoja, tuo gyvenimas sklandesnis finansine prasme, o paskui – ir emocine“, – kalba vyras, neseniai pradėjęs rengti šito dalyko edukacijas.

Prasminga iniciatyva

Drauge su kolege jis įkūrė Jaunimo finansų akademiją YF.A. Paprasčiau tariant, finansinio raštingumo mokyklą. „Vaikams aiškiname apie finansus ir apie tai, kaip gyvenime juda pinigai, o jie mus moko, kaip tas žinias pateikti vaikiška forma, kad jiems būtų ne tik suprantama, bet ir įdomu“, – atvirauja šaunios idėjos autorius.

Paklaustas, ar moko vaikus, kaip elgtis su tėvų duotais kišenpinigiais, Vincas šypsosi ir mini neformalųjį vaikų ugdymą.

„Važinėjame po mokyklas ir daug suaugėliškų dalykų pateikiame per vaikišką prizmę. Iš pradžių juos supažindiname su pagrindiniais pinigų valdymo principais, o po pusmečio ateina ir kišenpinigių ar giminaičių sudovanotų pinigėlių eilė“, – pasakoja pašnekovas.

Pirmiausia, anot jo, tėvai turėtų suprasti, kad kišenpinigiai yra edukacinė priemonė. Todėl, prieš duodami jų, turėtų pamokyti savo vaikus, ką su jais daryti, t.y. nurodyti gaires (siūlydami, jokiu būdu neliepdami), kaip tie pinigėliai galėtų būti tinkamiau panaudoti. Jei vaikas, juos išleidęs, niekam už tai neatsiskaito, – ugdomas vienoks modelis, jei vaikas atsižvelgia į tėvų rekomendacijas ir apie tai šeimoje vėliau kalbamasi – kitoks.

„Dažnai tėvai neturi šių finansinio raštingumo įgūdžių patys, todėl negali jų perduoti ir savo vaikams. Juk mūsų laikais tokių iniciatyvų, kur būtume mokomi, kaip elgtis su pinigais, mokyklose nebuvo“, – apgailestauja Vincas.

Alternatyva saldumynams

Ko jau ko, bet įvairiausių daigų ant Benevičių virtuvės stalo tikrai netrūksta. Ką tėvai daro, kad vaikai juos valgytų? Nieko. Tiesiog neneša į namus saldumynų. Dažnai Vincas girdi tėvų aimanas, kad jų atžalos daržovių, žalumynų nemėgsta.

„Aš įsitikinęs, kad vaikai valgo tai, ką randa savo namuose. Nenorite, kad sūnus ar dukra triaukštų saldumynus – neneškite jų į namus. Cukrus sukelia labai malonių biocheminių reakcijų vaiko smegenyse, suteikia greitos energijos… Aišku, jis gaus saldumynų kitur, bet tai veikiau bus atsitiktinis dalykas nei kasdienė rutina“, – savo nuomonę dėsto jis.

Paklaustas, ko dažniausiai yra jų šeimos šaldytuve, V. Benevičius juokiasi, kad kartais ten ir pelė galėtų pasikarti: „Mes ne iš tų šeimų, kurių šaldytuvai lūžta nuo maisto pertekliaus.“

Benevičių šeimos archyvo nuotr.

Vyras mini daržovių sriubas, sultinius, kuriuose visada būna daigintų ankštinių. Juos mėgsta visa šeima. Kaip ir vaisius, daržoves.

„Avokadus taip pat valgome visi. Raugintus kopūstus, naudingus mūsų žarnynui, – irgi, o kitas daržoves – kiekvienas pasirinktinai. Kadangi gyvename pakaunėje, vištieną, kiaušinius perkame iš vietinio ūkininko. Tai nereiškia, kad kartais ant pietų stalo nebūna ir pieniškų dešrelių“, – juokiasi pašnekovas.

Laikas šeimai

Abu Benevičiai daug dirba – rūpinasi daigų ūkiu, važinėja po Lietuvą vesdami vaikams edukacijas. Paklaustas, ar lengva tarp darbo ir šeimos rasti pusiausvyrą, purto galvą.

„Patirtis rodo, kad kur dėmesys – ten ir rezultatai. Jei nori rezultato šeimoje – kreipk dėmesį į šeimą. Jei nori, kad lydėtų sėkmė versle – dėk pastangas ten. Dalykai patys nesidaro. Reikia išmokti gerai perjungti sritis – kada, kur ir kaip tą dėmesį paskirstyti“, – dėsto jis.

Vaikų priežiūrą jie su žmona kruopščiai pasidaliję. Jaunėlis Ugnius eina į darželį, kiti du – į mokyklą. Pirmas pusdienis laisvas abiem. O paskui?

„Paskui viskas tiksliai sustyguota. Ir pietūs, ir bendravimas su vaikais, ir pasaka prieš miegą. Tarp mūsų su Indre nėra nutylėjimų. Mes kiekvienas atskirai leidžiame tam tikrą savo laiko dalį su vaikais, o kada būname visi kartu? Vakarais ir sekmadieniais“, – aiškina jis.

Tuomet mėgsta ir knygas su vaikais paskaityti, ir kompiuterinius žaidimus pažaisti ar animacinius filmukus pažiūrėti. Parenka tokius, kurie turėtų gilesnę mintį, gyvenimišką filosofiją arba kur būtų pabrėžiamos jų šeimai tinkamos vertybės.

Benevičių šeimos archyvo nuotr.

Jei vaikas užsimano lankyti kokį nors būrelį, tėvai leidžia, bet iš anksto perspėja, kad eiti į jį turės mažiausiai mėnesį. Kodėl? Todėl, kad spėtų su ta veikla nuodugniai susipažinti.

„Dažnai jiems nepatinka ne pats būrelis, bet nauja aplinka, kurioje jaučiasi nesaugiai ir todėl nori kuo greičiau grįžti namo“, – savo versiją aiškina tėtis.

Mylėti – tai suprasti

Sukūrę šeimą sutuoktiniai į ją atsineša ir savo gyvenimo supratimą, savo tėvų įdiegtas vertybes. Tuomet labai svarbi abipusė pagarba, įsiklausymas, nes be jų į kraują įaugę įpročiai gali paimti viršų, sukeldami šeimoje priekaištų ir konfliktų cunamį.

Benevičiai tą supranta. Netoliese gyvena Indrės tėvai, kuriuos jų anūkai gali pasiekti vos perbėgę per kiemą. Kiti vaikų seneliai irgi gyvena netoli, todėl visi dažnai matosi, švenčia šventes.

„Su uošviais sutariu puikiai. Faktas, kad žmogiška turėti savybių, kurios jiems nepatinka manyje, o man – juose. Bet aš bandau susitvarkyti emocijas taip, kad jos kuo mažiau mane dirgintų ir neleistų kilti konfliktinėms situacijoms“, – šypsosi sąmoningasis žentas.

Kokia juodviejų su Indre gerų santykių paslaptis? Pokalbiai. „Kaip kitaip žinosi, ką kitas galvoja ir jaučia? Juk dažnai daug nesusipratimų šeimoje kyla dėl to, kad kažkas kažko laiku nepasakė, nutylėjo“, – laimingos santuokos receptu dalijasi Vincas, pokalbio kultūrą praktikuojantis ne tik su žmona, bet ir su vaikais.

Grįžusių iš mokyklos jis neklausia: „Labas, kaip sekėsi?“, o teiraujasi labiau apie jų emocijas – kaip jie jaučiasi ir kodėl būtent taip. Juk laimingas žmogus yra tas, kuris pažįsta save. Todėl tėtis stengiasi padėti vaikams pažinti save. „Emocinis raštingumas šiais laikais toks pats svarbus, kaip ir finansinis“, – įsitikinęs jis.

– Jau dešimt metų esate puikiai pažįstamas televizijos žiūrovams. Iš jūsų tikimasi moksliškai pagrįstos, tačiau labai suprantamai ir aiškiai pateiktos informacijos. Gal geriau jaustumėtės, jei būtumėte nežinomas: juk garsus vardas prideda ir daugiau atsakomybės?

– Manau, ne ten dedate akcentus. Viskas priklauso ne nuo žinomumo, bet nuo patirties. O mano darbo stažas tiek kaip vidaus ligų gydytojo, tiek kaip LSMU lektoriaus – išties nemažas.

– Buvote dingęs iš televizijos. Smagu, kad vėl kiekvieną šeštadienio rytą galėsime matyti savo mylimą daktarą. Jei ne paslaptis, kas paskatino grįžti?

– Atsirado tokia galimybė ir sutikau. Žinote, visai neblogas gyvenimas būtų, jei visiems sakytume „ne“. Tik ar visuomet tai būtų teisinga?

TV3 nuotr. 

– Ar lengva sugalvoti laidoms temų? Štai praėjusį šeštadienį kalbėjote apie hipertenziją. Ar dėl to, kad širdies ir kraujagyslių ligos – itin klastingos ir kasmet visame pasaulyje pasiglemžia daugybę gyvybių?

– Visaip tos temos dėliojasi. Būna, kad renkuosi pagal aktualumą, kaip arterinė hipertenzija, kuri laikoma garbaus amžiaus žmonių liga, tačiau pastaruoju metu užklumpa vis jaunesnius. Būna, kad žiūrovai patys išreiškia savo pageidavimų, arba vartydamas mokslinius straipsnius, naršydamas po internetą surandu kokios nors labai įdomios ir aktualios informacijos. Svarbiausia, kad žmonėms būtų įdomu.

– Labai smalsu, ar kada nors jaunystėje svajojote apie aktorystę? Juk esate apdovanotas ir aiškia dikcija, ir artikuliacija, ir charizmos iš jūsų neatimsi?!

– Vaikystėje ir paauglystėje buvau įsitikinęs, kad mano darbas niekada nebus susijęs su bendravimu. Ar buvau intravertas? Galbūt ne visai, kažkur per vidurį... Galbūt aš tiesiog nepriklausiau tai kategorijai žmonių, kurie daug šneka ir labai aktyvūs, – buvau gana tylus.

Niekuomet negalvojau, kuo noriu būti. Tiesiog gyvenau, ir tiek. Jokių didelių ateities planų nekūriau. Visada maniau, kad reikia gyventi šiuo momentu.

– Kalbate apie dabar madingą požiūrį gyventi čia ir dabar? Norite pasakyti, kad žinojote šią paslaptį gerokai anksčiau?

– Nežinau, ar žinojau. Tiesiog apie tai negalvojau. Gal ir gražiai skambėtų, jei imčiau pasakoti jums visokias būtas nebūtas istorijas, kaip aš čia viską iš anksto suplanavau, sugalvojau... Tačiau buvo kitaip. Savo knygoje rašiau, kad pasidaviau mamos spaudimui. Tai ji už mane kūrė ateitį ir sakė, kad žūtbūt turiu tapti gydytoju. Man jos žodžiai atrodė tikra kvailystė. Aš – gydytojas? Kažkaip neįtikėtina.

– Daug jaunuolių, spaudžiami tėvų lankyti, tarkim, kad ir muzikos mokyklas, vėliau jiems garsiai taria ačiū. Dabar, būdamas „tas daktaras Unikauskas iš teliko“, turbūt norėtumėte jai irgi padėkoti?

– Jei būčiau išbandęs kelis variantus, tada žinočiau, kuris iš jų yra geriausias. Dabar juk visiškai nežinau, kaip būtų buvę kitur. Baigiau mokyklą su technine pakraipa, kur buvo sustiprinta matematika ir fizika. Todėl visada maniau, kad studijuosiu kažką, kas bus susiję su tiksliaisiais mokslais. Ir viskas. Apie mediciną, juo labiau aktorystę, tikrai negalvojau. Tačiau vėliau įvyko tai, kas įvyko. Palaipsniui, jau dirbant universitete, skaitydamas paskaitas studentams, ėmiau pamilti savo darbą. Supratau, kad man tai tinka ir patinka. Bet kuriuo atveju tiek mamai, tiek tėčiui už daug ką esu dėkingas.

– Daugybę metų esate LSMU Kauno ligoninės Vidaus ligų klinikos gydytojas, medicinos profesorius, turintis ilgametės lektoriaus patirties. Kiek metų skaičiuojate televizijoje?

– Neseniai bandžiau skaičiuoti – koks dešimtmetis tikrai bus.

TV3 nuotr. 

– Tačiau juk suprantate, kad kelti koją į televiziją, – labai didelė rizika? O jei, atleiskite už išsireiškimą, susimausite prieš visą Lietuvą?

– Vadinasi, susimausiu (juokiasi). Nors tikrai nemaniau, kad taip bus. Juk laidos netiesioginės. Galų gale, buvo bandomieji filmavimai. Prodiuseriai turėjo pasižiūrėti, kaip jaučiuosi prieš kameras, o paskui palaiminti arba ne. Pradžioje, aišku, buvo sunkoka jaukiai jaustis prieš kameras.

– Paskui supratote, kad turite virsti aktoriumi, vaidinančiu daktarą, o gal atvirkščiai?

–  Niekada nebuvau aktorius. Aš visada buvau daktaras. Prisipažinsiu, filmuodamasis tikrai norėčiau išjungti gydytojo mygtuką, kuris manyje įsijungia automatiškai, vos ėmus kalbėti profesinėmis temomis. Tačiau man nepavyksta. Vis dar tikiuosi. Mano idealios laidos versija: kad proto lygmeniu likčiau gydytoju, o emociniu – juo nebūčiau. Be to, reikia turėti omenyje, kad į televiziją atėjau būdamas gana solidaus amžiaus. Per tą laiką, kol manęs nematėte, tobulėjau profesinėje srityje, įgijau kalbėjimo patirties: skaičiau paskaitas studentams.

– Kuo remdamasis rengiate savo laidas – ar tik tradicine medicina?

– Tam, kad galėčiau kalbėti kokia nors tema, turiu paskaityti bent keletą straipsnių apie tai. Privalau remtis kažkokiais tyrimais, gautais rezultatais. Vien nuostatos „man atrodo taip arba kitaip“ man neužtenka. Dar mėgstu naudotis informacija, kurią esu gavęs iš asmeninės patirties, dirbdamas vidaus ligų gydytoju. Tarkim, oficialūs duomenys teigia, kad toks metodas ar vaistas kuo puikiausiai tam tikrą ligą gydo, bet aš iš patirties žinau, jog ne viskas vyksta sklandžiai. Tuomet ieškau ir kitokios informacijos.

Filmuodamasis tikrai norėčiau išjungti gydytojo mygtuką, kuris manyje įsijungia automatiškai, vos ėmus kalbėti profesinėmis temomis.

– Kaip į jūsų veiklą televizijoje žiūri kolegos medikai?

– Nežinau. Kai kurie sako, kad pasižiūri. Tačiau gal geriau jų paklauskite? Kiek suprantu, bent daugumai mano laidos atmetimo reakcijos nesukelia.

– Ar turite laiko pasižiūrėti savo laidas? Ar tai, ką matote, jus tenkina?

– Oi, ne. Niekada netenkina. Tačiau, kalbant atvirai, nežiūriu dažnai, tik kartais. Suprasdamas, kad reikia. Juk galbūt pamatysiu ką nors, ką kitose laidose galėsiu pakoreguoti.

Kai jau pažiūriu, dažniausiai pašiurpstu ir vėl kurį laiką nejungiu televizoriaus (juokiasi). Juk kai kalbi prieš kameras, atrodo, kad nori ištransliuoti vienokią informaciją arba emociją, o praktiškai pavyksta taip, kaip pavyksta.

TV3 nuotr. 

– Ar dalyvaujate vėlesniame laidų kūrimo procese: juk po visų montažų „Kviečiame daktarą!“ atrodo gerokai kitaip nei per filmavimus? Ar nebūna apmaudu, jei nelieka kažko svarbaus, esminio?

– Visaip būna. Tačiau nieko nekaltinu: laidų montuotojai, redaktoriai – juk ne medikai. Galėčiau gal ir aš daugiau prisidėti. Deja, neturiu tam jėgų ir laiko. Pradėjęs ruoštis TV laidoms, štai ką pastebėjau: dar niekada gyvenime tiek nesimokiau, kiek tapęs laidos vedėju. Akiratis per dešimtmetį smarkiai išsiplėtė.

– Ar padraugaujate su televizoriumi žiūrėdamas kitokio pobūdžio laidas, filmus, serialus?

– Turbūt nuskambės labai nepopuliariai, tačiau beveik niekada. Net neprisimenu, kada paskutinįsyk buvau įsijungęs televizorių. Žinias? Jos internete. Kita vertus, gal jas ir žiūrėčiau, bet vis atsiranda kažkokių naudingesnių veiklų. Todėl man labiau patinka naujienas skaityti. Beje, aš skaitau ne žodžiais ar sakiniais, bet pastraipomis. Taip kur kas greičiau pagaunu esmę. Niekas neprapuola tarp žodžių.

– Ar esate priklausomas nuo socialinių tinklų – feisbuko, instagramo? Girdėjau, kad daktaras Unikauskas patarimais ir ten dalijasi...

– Neturiu nei feisbuko, nei instagramo. Neskaitau ir kitų. Tačiau ir aš girdžiu visokių šnekų (žmonės papasakoja), kad daktaras Unikauskas feisbuke prekiauja įvairiais preparatais. Sykį pas mane ateina ligoninės, kurioje dirbu, slaugytoja ir klausia, kaip naudoti tokį preparatą, kurį atseit iš manęs pirko internetu. Iš pradžių dar piktinausi, kad žmonės tokie lengvatikiai. Norėjau aiškintis. Bandėme net triukšmą kelti. Tačiau tų sukčių taip lengvai nepaimsi. Buvo prieita net iki tokio absurdo, kad feisbuke pasirodė interviu su manimi (aišku, fiktyvus), kuriame dar pridėta klaidingos informacijos apie mano seserį, o nuotraukas, kuriomis iliustravo išgalvotą straipsnį, apgavikai paėmė iš „Google“ vaizdų. Todėl sakau dar kartą, neapsigaukite: daktaras Unikauskas jokiais gydomaisiais preparatais neprekiauja ir niekada neprekiavo.

– Tikriausiai esate girdėjęs Sokrato posakį: aš žinau, kad nieko nežinau. Ar jis jums tinka?

– Absoliučiai. Manau, kad išvis didelis pasiekimas yra žmogui suvokti, kad jis nieko nežino. Nuo to momento su tuo žmogumi viskas yra kur kas geriau, nei buvo iki tol.

– Ar šią Sokrato išmintį taikote ir savo studentams? Kokie jūsų ir jų santykiai?

– Savo studentams dažnai sakau: pamėginkime eiti nuo protingo prie suprantamo. Tuomet viskas keičiasi. Ar jie manęs bijo? Atsakysiu taip: kai buvau jaunas (su studentais pradėjau dirbti dar sovietmečiu), sistema buvo visiškai kitokia. Mane auginusi aplinka – taip pat. Todėl jaunystėje buvau kirvis. Vertindamas penkiabale vertinimo sistema tiek penketą, tiek dvejetą rašydavau su ta pačia malonia šypsena. Su metais, pastebėjau, ėmiau švelnėti. Pastaruoju metu studentai manęs tikrai nebijo. Į familiarumus nepereiname, bet šiaip bendraujame draugiškai. Tenoriu vieno: kad jie išmoktų!

– Pakalbėkime apie tai, ką rodo kalendorius, – pavasarį. Žmonės išsekę po žiemos ir karo vaizdų, kuriuos kasdien mato per TV. Gal patartumėte, kaip pasitikti pavasarį tiek fiziškai, tiek ir emociškai stipriems?

Dar niekada gyvenime tiek nesimokiau, kiek tapęs laidos vedėju. Akiratis per dešimtmetį smarkiai išsiplėtė.

– Pagrindinis vaistas yra bendravimas ir absoliutus vengimas toksiškų žmonių. Toksiškus kontaktus, kiek įmanoma, reikėtų nutraukti, apriboti. Kalbant apie fizinę savijautą, visų pirma, normaliai išsimiegokite, tinkamai maitinkitės ir judėkite. Daugiau nieko nereikia. Į lovą gulkitės 21.30–22 val. Jei vėliau – prarasite pagrindinę miego naudą. Kartais ir man pačiam nepavyksta šito punkto laikytis, tuomet graužia sąžinė.

Jei kalbėtume apie mitybą, paskutinįkart valgyti prieš miegą reikėtų apie kokią 16 valandą. Kaip ištverti neužkandžiaujant likusį laiką? Lengvai. Viskas priklausys nuo to, ką prieš tai dėjote į burną. Siūlyčiau atsisakyti angliavandenių ir pradėti valgyti tikrą maistą. Yra toks geras posakis, kad neįmanoma persivalgyti valgant tikrą maistą (nueikite į mėsos, žuvies, daržovių skyrius) ir neįmanoma nepersivalgyti valgant šlamštmaistį. Viskas, kas gražiai įpakuota, prie ko žmogus jau yra prikišęs savo nagus, – netikras maistas.

TV3 nuotr. 

– Mėsą paminėjote prie tikro maisto, bet kuo toliau, tuo daugiau žmonių jos bando atsisakyti.

– Mėsos jie atsisako ne dėl to, kad mėsa kaip produktas kenkia jų sveikatai. Manyčiau, jie labiau mato etinę problemą, t. y. protestuoja prieš gyvūnų žudymą. Agresija, kurią su savo mėsa perduoda žmogui žudomas galvijas? Na, norėčiau pamatyti įrodymus. Juk pasaulyje egzistuoja ir visiškai priešingas reiškinys – vadinamoji carnivoire (liet. mėsėdiška) mityba, kai žmogus pereina prie mitybos vien mėsa ir jaučiasi puikiai. Jokie vaisiai ar daržovės čia neleistini. Tik yra vienas „bet“! Renkantis mėsą, reikėtų valgyti ne liesą, bet riebesnę jos dalį, nes visus perteklinius baltymus žmogaus organizmas paverčia cukrumi. Ir būtini riebalai. Nevalgydami mėsos visiškai, negaunate provitamino A, vitaminų B12 ir D3, hemo geležies, omega 3. Per mažai gaunate vitaminų B2, B3, B5, E, K2 ir mineralų – kalcio, geležies, kalio, seleno, natrio, cinko.

– Pavasarinis meniu. Ką reikėtų būtinai įtraukti į savo valgiaraštį?

– Vienintelis logiškas atsakymas – daugiau šviežių daržovių. Taip, kaip žiemą reikėjo valgyti daugiau raugintų daržovių.

– Jei vietoj daržovių vartotume maisto papildus?

– Kartais ir aš esu šalininkas kokio nors monoprodukto. Tarkim, vitaminas D3, kurį reikėtų vartoti su vitaminu K2. Blogiausias pasirinkimas – polivitaminai, kai į vieną piliulę prikišama daug visko. Pirma, dažnai ten esančios kelios medžiagos tarpusavyje veikia kaip antagonistės. Antra, ten esančių vitaminų ir mineralų kiekis yra labai menkas. Mano patarimas – iš pradžių pasidaryti išsamų kraujo tyrimą ir pasižiūrėti, ko jūsų organizmui iš tiesų trūksta. Tuomet gydytojas nuspręs, ko reikėtų pavartoti papildomai.

– Dar viena didžiuliu sniego kamuoliu per prasidėjusį pavasarį atriedanti problema – panikos atakos. Vis daugiau jaunų žmonių juos patiria. Gal turite receptą, kaip išlikti ramiam?

– Iki 1970–1975 m. tokių dalykų pasaulyje pasitaikydavo itin retai. 1977-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo išleistos pirmosios mitybos gairės, kuriose nurodyta, kad apie 60 proc. viso žmogaus dienos raciono turi sudaryti angliavandeniai. Mano galva, nuo tada viskas ir prasidėjo. Atsparumas insulinui, nutukimas, padidėjęs kraujospūdis, depresijos, panikos priepuoliai ir t. t. Blogiausia, kad tai prasideda jau ankstyvoje vaikystėje. Duodame vaikui valgyti saldumynų, miltinių patiekalų, nuo to ima šokinėti cukraus kiekis kraujyje, paskui – ir insulinas. Smegenyse išsiskiria dopaminas – džiaugsmo hormonas. Tačiau po dviejų valandų šių medžiagų kiekis žmogaus smegenyse krinta, dėl to jis susierzina ir vėl nori angliavandenių dozės. Gavęs vėl džiaugiasi. Paskui vėl kankinasi ir t. t. Žodžiu, pasaka be galo. Tačiau tai tik mano nuomonė. Psichiatrai galbūt sakytų, kad daktaras Unikauskas nusišneka.

– Apie dažną užkandžiavimą jūs irgi turite griežtą nuomonę. Sakote, kad sveikiausia valgyti tik du kartus per dieną?

Kalbant apie fizinę savijautą, visų pirma, normaliai išsimiegokite, tinkamai maitinkitės ir judėkite.

– Idealu būtų vieną kartą. Tačiau man pačiam irgi taip nepavyksta. Aš valgau du kartus ir savo valgymą suspaudžiu į 4–5 valandas. Susidaro apie 19–20 valandų tarpas. Ir tai ne visada. Pirmą kartą valgau tada, kai išalkstu, – 10, 12 ar net 13 valandą dienos. Paskutinį kartą valgyti stengiuosi apie 16–17 val., priklauso nuo to, kiek turiu darbų.

– Įdomu, ar per tą ilgą laiko tarpą, per kurį nevalgote, jūs galite gerti vandenį, arbatą, sultis, kavą?

– Pasakysiu tik tiek, kad labai mėgstu kavą. Per dieną geriu daug kavos. Ne bet kokios, bet espreso. Kofeino koncentracijos prasme ji yra pati silpniausia. Tačiau jei jūs gersite kavą iš degalinės ir pasirinksite didžiulį XL puodelį, bus labai įdomus dalykas. Kuo ilgiau vanduo bėgs per kavą, kai ji gaminama, tuo daugiau toje kavoje bus kofeino. Esu pastebėjęs, kad man reikia ne kavos poveikio, o jos kvapo ir skonio. Vienu metu net buvau visai nustojęs ją gerti: tik pasidarydavau kavos, praskalaudavau ja burną ir išspjaudavau. Pasitenkindavau vien kvapu ir skoniu.

– Vadinasi, mano rytinis kapučinas su pieno puta ir cukrumi yra visiška nesąmonė?

– Kategoriškai negalima į kavą dėti cukraus. Neskani? Įpratimo reikalas. Be to, kartus kavos skonis skatina tulžies išsiskyrimą, o tai žmogui naudinga. Saldus skonis to tikrai nedaro.

TV3 nuotr.

– Vyresni žmonės skundžiasi, kad norėtų, bet nebegali mėgautis kava: nuo jos kyla kraujospūdis. Ar iš tiesų puodelis kavos gali paveikti  kraujospūdį?

– Jei kava ir veikia, tai tik momentiškai. Jei senjorui labai norisi kavos, jam reikėtų rinktis espresą arba ristretą (ją kartais renkuosi ir aš). Tai labai mažos porcijos espreso kava. Kadangi vanduo su malta kava liečiasi trumpiau, kofeino ekstrahuojama mažiau, o kavos aromatinių medžiagų – santykinai daugiau. Tiesa, norint tai daryti, turi būti išlaikyta dar viena privaloma sąlyga: kavoje negali būti nei cukraus, nei pieno.

Pasakysiu dar daugiau, kad aukštas kraujospūdis – tai 90 proc. pačių žmonių susiorganizuota būklė. Dėl ko žmonės suserga hipertenzija? Arba jiems trūksta kažkokių medžiagų – magnio, vitamino D, arba jie naudoja per daug angliavandenių, nuo kurių anksčiau ar vėliau pakyla kraujospūdis.

– Ko palinkėtumėte savo gerbėjams, savo laidos žiūrovams, kurie su nekantrumu lauks kiekvieno šeštadienio ryto ir jūsų laidos?

– Gal užbaikime mūsų pokalbį tokiu linkėjimu: stenkimės visi gerai jaustis kuo ilgiau!

„Kviečiame daktarą!“ – šeštadieniais 11.30 val. per TV3.

Neįprastos tėvystės atostogos

Aistė ir Aurimas prisistato esantys šventojiškiai. Pajūryje gyvena jųdviejų tėvai. Pora juokiasi, kad nieko gyvenime jiems netrūko – nei jūros, nei saulės, nei gražiųjų Šventosios kopų – bet, susiklosčius palankioms aplinkybėms, juodu sumanė pakeliauti po platųjį pasaulį. Pamanė, kad tėvystes atostogas gali išnaudoti kelionėms ir šeimos tarpusavio ryšiui stiprinti.

Kai Ąžuolui sukako metukai, Aurimas, dirbantis pardavimų srityje, pasiėmė tėvystės atostogų. Jo žmona Aistė, teisininkė, dirbo pagal individualios veiklos sutartį. Taigi sumanė pasinaudoti savo laisve ir pasižvalgyti po platųjį pasaulį. Iš pradžių pakeliavo po Aziją, paskui pasiekė Ameriką, o galiausiai grįžo į Europą.

Anot A. Žiaušio, keliauti juodu mėgo dar prieš gimstant Ąžuolui, todėl kartą per metus vykdavo į vieną tolimesnę, o kitą artimesnę kelionę. Ką pasakytų šeimoms, kurios nori, bet nedrįsta keliauti su mažu vaiku?

„Visų pirma reikėtų patiems atsakyti į klausimą: dėl ko norite keliauti – dėl vaiko ar savęs? Gal dėl šeimos stipresnio ryšio? Tarkim, Bruklino tiltas mums su Aiste buvo vau! Ąžuolui pats didžiausias vau buvo mažas gražus akmenukas, įstrigęs tarp to tilto lentų (juokiasi). Jei tėvai tikisi, kad vaikas po dešimties metų visa tai atsimins ir jiems padėkos – tuomet gal ne. Tačiau jei tėvai nori keliauti patys, tyrinėti, pažinti pasaulį, o drauge ir kurti ryšį su šeima – tuomet pirmyn!“ – teigia Aurimas.

„Kelionės – puikus būdas stiprinti šeimos tarpusavio ryšį“, – sako metus po pasaulį keliavę Žiaušiai./ Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Kruopščiai atliko namų darbus

Dažnai žmonės, apsisprendę keliauti su mažu vaiku, panyra į baimių ir dvejonių liūną, svarstydami, kas galėtų nutikti svetimame krašte.

„Negi būnant Lietuvoje nėra rizikų? Juk vaikas, tyrinėdamas aplinką, gali ir susižeisti, ir suviduriuoti, ir peršalti ar perkaisti“, – pastebi Ąžuolo tėtis.

Jis kruopščiai ruošė kelionės planą. Reikėjo daug ką, dar būnant Lietuvoje, apgalvoti: pradedant nuo lagaminų turinio ir baigiant vietiniu transportu, nakvynėmis, maistu, ekskursijų programa. „Biudžetas irgi buvo ne paskutinėje vietoje. Važiavome ne tik pagyventi, bet ir kažko naujo patirti“, – aiškina jis.

Vienas mėnuo vienoje šalyje – tai minimumas, kad spėtum kažką daugiau apžiūrėti. Porą dienų skirdavome šalies sostinei, dar porą – kokiam mielam miesteliui.

Paklaustas, kur pigiau pragyventi metus – Lietuvoje ar užsienyje, Aurimas paaiškina: „Didžiąją dalį išlaidų sudaro ilgieji skrydžiai. Nepigūs ir trumpieji vietiniai. Jei skrendi pusei metų į tašką A, o paskui grįžti į Lietuvą, tai bilieto kainą turi dalyti iš šešių mėnesių. Išeis visai nedidelė suma. Tačiau jei keliauji po pasaulį ir vienoje vietoje būni tik mėnesį – aišku, kad bus gerokai brangiau.“

Skirtingose šalyse prekių, paslaugų kainos skirtingos, tačiau sudėjus bendra pinigų suma labai panaši. Vyras akcentuoja, kad keliauti su mažyliu finansiškai apsimoka, nes už vaiko iki dvejų metų skrydį tėvai moka tik 10 proc. bilieto kainos.

Pradėjo nuo Tailando

Prieš išvykdami į didžiąją kelionę, Žiaušiai nusprendė dalytis savo įspūdžiais tiek feisbuke, tiek instagrame. „Triple AZ Trip“ – smagus trijulės dienoraštis, kuriame pora dalijasi ne tik nuotraukomis, bet ir iššūkiais, kurių teko patirti keliaujant su vaiku.

Pirmoji vieta, kurioje Žiaušiai išsilaipino, buvo Tailandas. Skrido naktiniu reisu, kad Ąžuoliukas ir tėveliai galėtų išsimiegoti. Tailande planavo pasilikti porą mėnesių, paskui vykti į Filipinus, Pietų Korėją, Japoniją. Trijulė Tailande aplankė Khao Sok nacionalinį parką, apžiūrėjo nuostabias Koh Phangan, Koh Samui, Koh Tao salas, ištyrinėjo egzotiškąjį Bankoką. Salose kaip susisiekimo priemonę naudojo motorolerį: tėtis – prie vairo, sūnelis – nešyklėje, gale – mama Aistė. Vaikišką šalmą Ąžuoliukui vežėsi iš Lietuvos, nes žinojo, kad nuomos punktuose tokio mažo dydžio gali nebūti.

Saugiai: girdint mamos širdies plakimą mažajam keliautojui Ąžuolui niekas nebaisu./  Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Keli mėnesiai, praleisti Tailande, lepino šiluma, žemomis paslaugų kainomis, nepaprastai skaniu maistu ir įsimintinais potyriais naktinėse džiunglėse. Paklaustas, kokio didumo pinigų maišą vežėsi norėdamas be rūpesčių su šeima gyventi pusę metų, Aurimas juokiasi, kad milijono tikrai neprireikė.

„Klausiate, kaip pasiskaičiuoti išlaidas? Paprastai. Iš šeimos gaunamų pajamų atimkite turimus įsipareigojimus – štai jums ir biudžetas. Jei taupote, rinkitės Aziją, kur pragyvenimas nebrangus: 30 eurų dienai (be nuomos) išties užteks. Paskui, aišku, prasideda jūsų norai, kuriems arba yra pinigų, arba ne“, – aiškina keliautojas.

Filipinuose daug kontrastų

Į savo klajones po pasaulį Žiaušiai vežėsi ne tik šalmą sūnui, bet ir įvairiausių rūšių lietuviškų kruopų – grikių, avižų, ryžių – jo pusryčių košėms. Turėjo ir vaistų paketėlį su nemažai miltelių ir piliulių, skirtų apsisaugoti nuo virškinimo problemų ar staiga pakilusios temperatūros.

„Buvome prisiklausę gandų, kad europiečių skrandžiai Azijoje kenčia nuo vietinio maisto. Laimė, nieko neprireikė. Tiesa, Filipinuose užsikrėtėme koronavirusu. Per metus trukusią mūsų kelionę tai buvo bene rimčiausia bėda“, – prisimena A. Žiaušys.

Vyriškai: tėčio ir sūnaus su šalmu iš Lietuvos vyriškumo pamokos. / Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Filipinuose trijulė aplankė daugybę salų – Palavaną, El Nidą, Koroną, Boholą, Sikijorą, Sebu. „Filipinai užgrūdino mus jiems būdingu chaosėliu, mini taifūnais, ant kūno lakstančiais tarakonais. Dar – izoliacija, susirgus kovidu, ir atšauktais kitų kelionių planais“, – pasakoja sutuoktiniai.

Čia jie patyrė daugiausia kontrastų ir nesklandumų. Nepaisant visko, keliautojai turėjo puikią progą pasidžiaugti nepaprastai gražia gamta, saulėlydžiais, kriokliais ir itin spalvingu povandeniniu pasauliu.

Baimės slypi galvoje

Kadangi keliauti ketino ilgai, Ąžuolo skiepų pasą taip pat pasiėmė. Viešint Singapūre, atėjo laikas paskiepyti Ąžuoliuką pagal amžių privalomu skiepu.

„Dažniausiai baimės slypi mūsų galvoje. Medicinos įstaigų yra kiekvienoje šalyje. Paskiepijome be jokių problemų“, – sako atsakingasis tėtis.

Kaip į Žiaušių planus reagavo jų tėvai – Ąžuoliuko seneliai? „Sužinoję, kad žadame grįžti tik po metų, jie nebuvo labai sužavėti“, – atvirauja Aurimas.

Laimei, šiais laikais yra spartusis internetas, vaizdo skambučiai. Kai vieni kitų labai pasiilgdavo – tiesiog sutardavo pokalbio laiką ir pasikalbėdavo.

Iš Lietuvos šventojiškiai išvyko dar su žindomu kūdikiu. Tačiau kelionėje Ąžuolo meniu neribojo: pamažu leido mažyliui paragauti kuo įvairesnio maisto. „Norėjome, kad sūnus pratintų gomurį prie visokių skonių“, – sako tėtis.

Magiškai: „Penktą ryto į orą kylantys oro balionai Kapadokijoje atrodė magiškai“, – keliautojams nepamirštami įspūdžiai iš Turkijos./ Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Bendrauti su vaiku tiek Aurimas, tiek ir Aistė stengiasi pagal pagarbios tėvystės principus. Nemažai straipsnių ir knygų perskaitė ta tema. Pagarbią tėvystę praktikuojantys tėvai su mažu vaiku elgiasi kaip su sau lygiu, suaugusiu žmogumi, kuris supranta, ko nori, tik dar negali tinkamai to parodyti, išreikšti.

„Tai pirmiausia pagarba vaikui, pasitikėjimas jo jėgomis ir gebėjimais. Labai svarbu nuo pat mažens vaiką mokyti atpažinti savo jausmus, t. y. ugdyti jo emocinį intelektą. Jei vaikas išsigando – padėti jam įvardyti šitą jausmą. Jei susižeidė, skauda – kalbėti apie tai“, – aiškino Žiaušiai.

Kadangi dėl darbo reikalų vežėsi kompiuterį, iškilo nedidelė problema. Vos Ąžuolas išvysdavo tėvus prie ekrano, verždavosi ir jis. Tas pats būdavo ir su telefonu. Mažylis traukte traukdavo tėvams jį iš rankų, vaizduodamas, kaip juos fotografuoja pats. Beje, pozuoti asmenukėms ir kerinčiai šypsotis per metus Ąžuolas išmoko kone tobulai.

Įsimintinas žygis

Nuvykę į naują šalį, keliautojai iš pradžių žiūrėdavo, ko norisi vaikui, bet nepamiršdavo ir savęs. Tarkim, Tailande rinkosi tokius paplūdimius, kur vaikui rasdavo kuo daugiau pavėsio, kad nereikėtų visą laiką kepti saulėje.

Kadangi abu su Aiste mėgsta kopti į kalnus – šito pomėgio nevaržė. Haikino trise. Kol dar Ąžuolas buvo mažesnis, kabodavo kuriam nors iš tėvų ant krūtinės nešyklėje, o kai pasidarė didesnis ir sunkesnis, sėsdavo jau į kitą karietą, tvirtinamą tėčiui ant nugaros.

Prieš eidami į žygį Žiaušiai pasiskaičiuodavo, kiek laiko jis truks, ko reikės. Tačiau net ir labai planuodami sykį vis tiek papuolė į nuotykį, vos nesibaigusį tragiškai.

Patirtis: Prancūzijos Alpėse Žiaušiai išbandė naują patirtį – kalnų slidinėjimą./ Žiaušių šeimos archyvo nuotr. 

„Tai buvo Tailande. Išsiruošėme visi trys lipti į kalną. Pirmyn ir atgal turėjom užtrukti maždaug tris su puse valandos, todėl daug daiktų neėmėme – tik pačius būtiniausius. Užlipti užlipome, bet leistis kažkodėl sumanėme kita puse. Nepagalvojome, kad saulė džiunglėse leidžiasi dukart greičiau nei Lietuvoje. Gerą pusvalandį pėdinome žemyn, kol dar buvo šviesu, o beveik pusantros valandos klaidžiojome tamsoje su telefonų prožektoriais!“ – dabar juokiasi Aurimas, nors tada, prisipažįsta, baimės buvo nemažai.

Navigacija rodė, kad lietuviai eina kažkur šalia pagrindinio tako. Tamsoje jie nuolat kliuvo už spygliuotų krūmų. Pajutęs stresuojančius tėvus Ąžuolas taip pat nerimavo. Vienu telefonu vyras švietė sau po kojomis, kitu rodė kelią žmonai.

„Vienu momentu labai nudžiugau, nes netoliese išvydau švieselių. Galvojau, dėkui Dievui, žmonės! – pasakoja Aurimas. – Deja, tai buvo tik jonvabalių pulkelis.“

Laimei, viskas baigėsi gerai. Šeima grįžo be vorų ant veidų ir gyvačių ant kojų, nors kopdami aukštyn su viena gyvate sėkmingai prasilenkė.

Pamėgo Azijos virtuvę

Kol Ąžuolas buvo mažesnis, keliaudami tėvai ieškojo nakvynės su virtuve, kad galėtų joje patys gaminti maistą. Pusryčiams, vakarienei virdavo iš Lietuvos atsivežtas košes, o pietų ieškodavo vietinėse kavinėse.

Azijoje Aurimas be galo pamėgo vietines kario rūšis, o dar – naktinių turgelių maistą. „Juose galima rasti visko – nuo vegetariško maisto, europinių patiekalų be gliuteno iki „Budha bowl“ dubenėlių, į kuriuos prisidedi visko, ko tik nori. Švara? Normali. Tik nesirink perdėtai nešvarios vietos ir tikėkis, kad viskas bus gerai!“ – savo kelioninio maitinimosi filosofiją dėsto Aurimas.

Ar kaskart, matant tiek naujų vietų, žmonių, gamtos kampelių, pastatų, nekilo grėsmė, kad visa tai lietuviams pamažu ims nusibosti, o matyti vaizdai – kartotis?

„Vienas mėnuo vienoje šalyje – minimumas, kad spėtum kažką daugiau apžiūrėti. Porą dienų skirdavome šalies sostinei, dar porą – kokiam mielam miesteliui, apie kurį rasdavome gerų atsiliepimų internete, paskui kelioms dienoms persikeldavome į kokią salą“, – aiškina Žiaušiai, šiuo metu vis dar keliaujantys, tik jau po Europą.

Labiausiai patiko Amerika

Kas lietuviams per tuos metus padarė didžiausią įspūdį? Anot keliautojų, Mammoth Lakes. Tai miestas Mono grafystėje, Kalifornijoje, esantis tiesiai į rytus nuo Mamuto kalno, 7 880 pėdų aukštyje.

„Tą miestelį atradome netyčia ir apsistojome jame keletui dienų, planuodami nuvykti į Yosemite nacionalinį parką. Kalbant apie Ameriką, dar reikėtų paminėti ir daugybę kitų mums patikusių vietų: San Fransiskas, Los Andželas, Las Vegasas, Kanon Bičas, Portlandas, Sietlas, Niujorkas, Didžiojo kanjono, Sekvojų, Josemičio, Jeloustono, Didžiojo kanjono nacionaliniai parkai, Glen kanjono nacionalinė poilsio zona“, – vietovardžius lyg žirnius beria Aurimas ir priduria, kad tiek vietų šeima aplankė per 49 viešnagės Amerikoje dienas. Ir dar keliaudami su mažu vaiku!

Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Iš pradžių jie nė neplanavo vykti į Ameriką. Užtai dabar patiems sunku patikėti, kad matė laukinėje gamtoje vaikštančias meškas, bizonų bandas, gėrėjosi ant kranto gulinėjančiais jūrų liūtais.

Dideli atstumai jų negąsdino: tereikėjo viską gerai suplanuoti. Porą dienų praleisdavo važiuodami automobiliu, o trečią apsistodavo kokiame nors mieste – pasivaikščiodavo, pakeisdavo aplinką.

„Kai iš Singapūro atskridome į San Fransiską, jam skyrėme visas tris dienas. Kaip ir Los Andželui, Niujorkui. Tačiau miestuose sąmoningai neužsibūdavome: labiau traukė gamta. Nuomotu automobiliu pervažiavome praktiškai visą vakarinę pakrantę – nuo Los Andželo iki Sietlo“, – džiaugiasi keliautojas, prie vairo sėdėjęs beveik visos kelionės metu.

Vasarą leis namuose

Iš Niujorko lietuviai nuskrido į Stambulą, aplankė draugus, gyvenančius Iskenderuno mieste. Visi drauge patyrinėjo Arsuzą, surengė smagią išvyką į Mersiną, o nuo svilinančio karščio kelioms dienoms pasislėpė Kapadokijoje.

„Uolos čia priminė nykštukų kepuraites ar įvairiausių spalvų morengus, o dar daugiau magijos sukurdavo penktą ryto į orą pakylantys šimtai oro balionų“, – rašė jie savo dienoraštyje.

Paprašyti įvardyti, kas paliko didžiausią įspūdį Europoje, Žiaušiai mini Kroatijos pajūrio miestelius, o taip pat – Prancūzijos Alpes, kur visą mėnesį pro virtuvės langą galėjo gėrėtis Mont Blanc viršūnės vaizdu.

„Raudonuoju traukinuku nukeliavome iki ledyno, pasikėlėme į 2 525 m aukštyje esančią Brevent viršukalnę. Išbandėme naują patirtį – slidinėjimą!“ – pasakoja pašnekovai, sužavėti ne tik kalnų, bet ir šio sporto.

Žiaušių šeimos archyvo nuotr.

Pavasariui įsibėgėjus keliautojai žada grįžti namo, į Lietuvą. Šiuo metu jie tyrinėja Jungtinę Karalystę, kur gyvena Aurimo sesers šeima – Ąžuoliuko krikšto tėveliai. Prieš metus pradėję savo kelionę Žiaušiai davė pažadą, kad kelionės pabaigoje kurį laiką pagyvens Anglijoje, kad Ąžuoliukas galėtų smagiai praleisti laiką su savo pussesere Auguste ir pusbroliu Benediktu.

„Pakeliavome, daug ką pamatėme, pasiilgome namų. Vasarą praleisime Šventojoje prie jūros. Pradžiuginsime senelius, kitus Ąžuoliuko pusbrolius ir pusseseres. Ar rudeniop ir vėl kelsime sparnus – dar nenusprendėme“, – prisipažįsta Aurimas.

– Praėjusį savaitgalį dalyvavote Kaziuko mugėje, esate vilnietė?

– Mama vilnietė, o tėtis – iš Šakių. Augau, lankiau mokyklą Šakiuose. Užtai tėvai susipažino Kaune: abu mokėsi tuometėje Žemės ūkio akademijoje. Kaip atsidūriau Vilniuje? Išvykau studijuoti. Šiuo metu dirbu Vilniaus universitete studijų administratore, o laisvalaikiu karoliauju.

– Karoliaujate ne viena – padeda artimieji?

Pakaroliukinu, kaip aš sakau, prieš miegą ir viskas viduje tarsi sustoja į savo vietas. Tad užmiegu švariomis ir karoliukiškai margomis mintimis.

– Kai dalyvauju „Antro šanso“ mugėse, visi namiškiai įdarbinti. Su devintus einančia dukryte Austėja ir vyro sese prekiaujame, o vyras Donatas užsiima organizaciniais reikalais: daiktus padeda sunešti ar pietus atvežti, kai išalkstame. Jei kažkas nepavyksta kūrybos procese, Donatas su savo loginiu mąstymu randa originalių sprendimų. Taip pat ir namuose – jei kas sugenda, auksinėms jo rankoms pavyksta beveik viskas. Mes jau tokie: linkę taisyti, o ne mesti lauk ir pirkti naują.

Talkina: dukra Austėja – mamos pagalbininkė  „Antro šanso“ mugėse. / A. Grikietės asmeninio archyvo nuotr.

– Pasisekė jūsų dukrai: auga kūrybingoje namų aplinkoje, mato, kaip iš senų daiktų gimsta kažkas naujo.

– Tikrai taip. Dauguma daiktų mūsų namuose tokie. Paskutinis naujas pirkinys prieš penkerius metus buvo lova Austėjai, kai saviškę išaugo. Tokia mūsų buitis jai natūrali. Manau, užaugusi dukra irgi laikysis tvarios gyvenimo filosofijos: neskubės išmesti daikto, o pagal galimybes perdarys.

– Kada jums pačiai kilo noras šitaip gyventi?

– Galbūt atsakymas slypi vaikystėje. Kai buvau panašaus amžiaus, kaip dabar mano Austėja, labai mėgau lankytis Zanavykų buities muziejuje Šakių rajone. Vos rasdavau laisvą minutę, išsyk bėgdavau į muziejų pažiūrėti, kaip tie mūsų senoliai gyveno, kaip atrodė jų sodybos, kambariai, kokius įdomius buities rakandus jie turėjo. Galbūt meilė seniems daiktams iš to muziejaus.

Dar pamenu, kad vaikystėje kažkas iš kažkur gavo tokį sunkų senovinį lygintuvą, anglimis kaitinamą. Labai prašiau, kad man jį atiduotų. Norėjau turėti savo kambaryje kaip dekoraciją. Gavau.

Kita vertus, mano tėvai buvo ir yra labai kūrybingi. Mama mėgo rankdarbius ir vis kažką jais atnaujindavo – drabužį ar namų interjero detalę. Tėtį vadinu visokių didesnių daiktų atnaujintoju ir idėjų generatoriumi. Įsivaizduokite, jis turi kaimo turizmo sodybą, kur iki šiol visą vidų įrenginėja pats savo rankomis. Sykį tėtis gavo didelį užsakymą: norėjo toje sodyboje apsigyventi labai daug žmonių tačiau vietų nebuvo. Tad jam kilo mintis parsigabenti į sodybą seną troleibusą ir jame įrengti net tris miegamuosius (juokiasi). Štai kokioje aplinkoje aš augau!

– Ko gero, ir jūsų kambarys buvo neįprastas? Sakėte, kad jame kaip dekoro elementas stovėjo senovinis sunkus lygintuvas...

– Vieną naktinę spintelę – tumbačkėle vadinau – buvau perdažiusi mėlynai, paskui žaliai. Dabar ji su manimi į Vilnių atkeliavo. Kambaryje ilgą laiką stovėjo tokia sekcija, kurios labai nemėgau. Tad dvyliktoje klasėje tėvai leido ją išardyti, o vietoj jos pastatyti senovinę mamos draugės skrynią, kurią pati restauravau, išmarginau Zanavykų krašto raštais. Laikiau joje savo drabužius. Iš neveikiančio senovinio radijo iškrapščiau vidurius, jį perdažiau ir pasidariau daiktadėžę visokioms kanceliarinėms smulkmenoms.

Dabartiniai mūsų su Donatu namai – nedideli. Gaila, kad negaliu juose su savo kūrybinėmis fantazijomis per daug reikštis, – vietos nėra. Vos telpa mano karoliai. Per karantiną, kai visi valė ir švarino namus, draugės, tetos man privežė krūvas visokių joms nebereikalingų karoliukų. Sumaniau iš jų daryti tvarius aksesuarus – atšvaitukus, akinių laikiklius, knygų skirtukus.

– Minėjote, kad ir savo vestuvinius batelius dekoravote senais karoliukais? Tai gal ir suknelę?

– Batelius ir papuošalus (vėrinį, auskariukus) dariausi iš mamos senų karolių. Pati gaminau ir kvietimus svečiams. Su mūsų vestuviniais drabužiais buvo labai įdomi istorija. Šalia vyro darbo buvo karnavalinių drabužių nuomos salonas. Kaskart pro jį eidama gėrėdavausi lange stovinčiais manekenais, papuoštais baroko stiliaus senoviniais drabužiais. Sykį į juos bežiūrint ir kilo mintis pasipuošti tokiais per savo vestuves.

Aksesuarai: iš karoliukų A. Grikietė veria ne tik papuošalus, bet ir atšvaitus, akinių laikiklius, knygų skirtukus./ A. Grikietės asmeninio archyvo nuotr.

– Nusprendėte iškelti karnavalines vestuves? Ar Donatas lengvai sutiko?

– Žinoma! Kreipiausi į tą nuomos punktą. Man pasiuvo šampano spalvos baroko stiliaus suknelę, panašią į tas, kurias mačiau karnavalinių kostiumų nuomos vitrinoje. Donatas irgi tapo tikru Misteriu Rokoko: turėjo ir švarką, ir baltas ilgas kojines, ir parauktus šortus. Net tų laikų peruką, tačiau jį kažkur pametėme (juokiasi). Tad teko dėtis skrybėlę. Vestuvėse dalyvavo apie 40 svečių ir visi sutiko rengtis šio istorinio laikmečio drabužiais. Buvo išties smagi šventė.

– Nuo studijų pradžios įsikūrėte Vilniuje. Kaip čia pavyksta rasti senų daiktų?

– Jie pas mane pateko labai įvairiai. Kažką pamatau sendaikčių turgeliuose, kažką randu pas gimines. Iš močiutės atsivežiau seną veidrodį, perdažiau, padekoravau. Esu didelė šviestuvų mėgėja – turiu jų net tris (toršeras, naktinės lempelės). Kartais iš dviejų padarau vieną, o kitąsyk užtenka tik naują gaubtą pasiūti. Donatas visiems net virvelių mechanizmus įtaisė. Labai norėjau, kad būtų tokie, kaip senovėje: užsidegtų vos timptelėjus už virvelės. Atsiboginau dar ir skrynią iš vaikystės namų. Tetos išmestą laikraštinę atnaujinau – pasiuvau jai gražų krepšį iš tokios pat medžiagos kaip mūsų šviestuvai.

– Mokate siūti?

– Negaliu sakyti, kad labai moku, bet, jei reikia, galiu. Siuvimo mašiną Donatas nupirko. Gerą, kokybišką. Mano giminėje kiekviena moteris ją privalo turėti. Visada labai mėgau močiutės skarmaluose  – jos jaunystės suknelėse, papuošaluose, margose skarose – kuistis. Nuo senų laikų ji buvo prikaupusi ir naujų, dar visai nenaudotų medžiagų. Dažnai vis kokią išsirinkdavau, kažką iš jos pasisiūdavau. Per karantiną visai giminei prisiuvau kaukių, kai buvo jų deficitas. Dukrytei – suknelių. Kai Austėja lankė darželį, irgi reikėdavo visokių karnavalinių kostiumų vaidinimams. Tad derindavau seną su nauju. Tada siūdavau aš, o dabar dažniausiai kartu viską darome – smagus laikas drauge.

– Ant liežuvio galo vis kirba vienas žodis iš Astridos Lindgren pasakų lobyno. Pamenate, ką darydavo Pepė Ilgakojinė?

– Daikteliaudavo. Vyras mane irgi kartais daikteliautoja vadina. Tikrai dėl to nepykstu. Juk mano dėželėse daugybė smulkių daiktelių, kuriuos pati susidaikteliavau, kitus draugės sunešė. Iš jų gimsta atšvaitukai, knygų skirtukai, eglės žaisliukai. Dar viena netikėta idėja – vyro sesuo išardė seną šviestuvą ir atnešė man nuo jo tokių sunkių krištolinių lašų. Sakė, tu vis tiek kažkur juos panaudosi. Pusę metų ta dėžė stovėjo kambario kampe. Prieš Kalėdas bandėme iš tų lašų su Austėja eglutės žaisliukus daryti – per sunkūs. Tuomet teta pasiūlė kitą idėją – pagaminti iš jų staltiesių laikiklius. Panaudojau senus karoliukus, krištolo lašus ir užuolaidų segtukus. Laikikliai skirti laukui, kad staltiesės nenupūstų vėjas. Išbandėme pas tetą terasoje. Labai gera idėja. Žmonės iki šiol manęs tų laikiklių prašo. Tik, deja, lašų jau nebeturiu.

Vestuvės: Donatas pritarė savo išrinktajai, panorėjusiai surengti jų santuokos šventę barokiniu stiliumi. Nuotaka pasistengė – net batelius pati dekoravo. / A. Kairio nuotr.

– Smagu, kad šiandien tvarių daiktų kūrėjai jau turi galimybę ne tik kurti, bet ir dalytis daiktais, idėjomis „Antro šanso“ mugėse.

– Netikėtai jas atradau. Pamačiau feisbuke skelbimą, kad „Miesto laboratorijoje“ tokie dalykai vyksta. Jau gerokai anksčiau, prieš kokį dešimtmetį, draugės mane stūmė, sakė: eik, Aiste, prekiauti savo rankdarbiais. Tuomet dekupažo technika dekoruodavau labai gražius indelius (iš stiklainių), skirtus prieskoniams. Tačiau prekiauti jais? Kažkaip gėda, nepatogu buvo. Dabar labai smagu. Gal dėl to, kad apie tvarų gyvenimo būdą jau plačiau kalbama, daugiau žmonių jį praktikuoja. Ar galima iš tokios veiklos užsidirbti? Nežinau. Man tai daugiau malonus hobis, relaksacija.

– Prieš pirmąją mugę savo hobiui turėjote sugalvoti pavadinimą. „Kypša“ – keistokai skamba, ką reiškia?

– Tas pavadinimas atsirado atsitiktinai. Būdavo, vis prieinu prie Austėjos, kai ji ruošia namų darbus ar susikaupusi daro kažką, ir vis kibinu ją, kutinu, sakydama „kypšt kypšt“. Kad leptelės sykį atsisukusi: „Mama, tu kaip kypša kokia, vis kibini mane.“ Taip ir prilipo – kibintoja, kypšintoja. Kol kas „Kypšą“ labiau atranda užsienis (turiu parduotuvę „Etsy“ platformoje), bet bandau skleisti savo tvarių papuošalų žinią ir Lietuvoje. Juokiuosi, kad negaliu turėti savo stiliaus, nes  žmonių sunešti karoliai  be galo skirtingi. Vieni atlikę nuo kokių nors vaikiškų žaislų, kiti – nuo sietynų ar ištraukti iš močiučių stalčių. Todėl ir atšvaitukai išeina patys įvairiausi – nuo vaikiškų su širdelėmis iki gotiškų su kaukolėmis ar elegantiškų su tikrais perliukais.

– Sakykite, o ką jums duoda tokia kūryba?

– Jei atvirai, man tie pasisėdėjimai su karoliukais (vadinu tai karoliavimu) atstoja meditaciją. Kai po vieno nemalonaus įvykio prieš daugiau nei dešimt metų dariau rankdarbių pertrauką, neradau, kur save realizuoti, buvau irzli, mažai kas džiugindavo. Neplanuota pertrauka prasidėjo, kai dekupažu gaminau vestuvinę dovaną mūsų šeimos draugams. Tuomet gyvenome bendrabutyje. Kambarėlis mažas – vasara, karštis nežmoniškas. Aš dirbau su lipalu, prieš tai – su kitais klijais, ir apsinuodijau. Simptomai buvo keisti, labai išsigandau. Kai vyras nuvežė pas medikus, jie patvirtino apsinuodijimo toksinėmis medžiagomis diagnozę. Blogiausia, kad net pasveikusi bijojau imtis rankdarbių. Taigi, jie sustojo. Klijų iki šiol prisibijau, o prie kūrybos grįžau nėštumo metu. Ji kur kas saugesnė. Dabar karoliukų vėrimas mane ramina, leidžia pabėgti nuo kasdienių darbų, buitinių minčių, streso. Pasinėrus į karoliukų pasaulį viskas nurimsta. Pakaroliukinu, kaip aš sakau, prieš miegą ir viskas viduje tarsi sustoja į savo vietas. Tad užmiegu švariomis ir karoliukiškai margomis mintimis.

– Renkate ne tik nebenaudojamus karoliukus, bet ir driežiukus?

Neįprasta: net ir kolekcionuojami driežiukai kūrybingos moters namuose apsigyveno stilingai./A. Grikietės asmeninio archyvo nuotr. 

– Pradėjau juos rinkti devintoje klasėje. Tik kol kas dar neturiu lentynų, kur galėčiau visus gražiai išdėlioti. Svajoju, kai įsikelsime į didesnius namučius, atsiras vietos ir jiems. Kodėl driežai? Buvo tokia paauglystės dienų istorija. Mes su tėte vienas kitam darydavome pokštus. Vieną vėlyvą rudenį  baseinėlyje prie mūsų namų tėtis rado tritoną. Jis tą tritoną įdėjo į nešvarių indų stirtą virtuvėje – galvojo, kad radusi jį aš labai išsigąsiu. Tačiau to padarėlio, panašaus į mažą driežiuką, ne tik  neišsigandau, bet dar ir paauginau jį namuose iki pavasario. Paskui paleidau į laisvę. Nuo to laiko driežai – mano meilė. Kolekcijoje jų yra visokių: paveiksluose, ant drabužių. Net vyras, kai tik pradėjome draugauti, surado man vagnorkių (tokių pinigų) su driežiukais banknoto fone. Neseniai su dukra darėme mozaiką su driežiuku, kurią naudosime ant lauko staliuko. Stalviršis sudužo, kai atšils oras, atnaujinsime – bandysime lipdyti savo piešinį.