Stanislava gimė Baravų kaime, Čekiškės valsčiuje (Kauno r.), ūkininkų Jono ir Adelės Pankinų šeimoje, kurioje augo aštuoni vaikai. Ji vyriausia iš dukterų, tad teko ir jaunesniuosius prižiūrėti, karves ganyti, kunigo laukuose cukrinius runkelius ravėti. Nuo pat mažumės užgrūdinta, darbo nesibijanti, niekad nesiskundžianti, basomis šieną grėbė, vežimus sugebėdavo prikrauti taip, kad jie vežami nė karto nenugriuvo.

Teko ir mokslo ragauti

Garbaus amžiaus sulaukusiai senolei teko ir mokslo ragauti. Ji lankė pradinę mokyklą Jokavuose, visas klases mokė mokytojas Pavėsis. Su geriausia klasės drauge Stefute Jasukaityte susitikdavo kryžkelėje – kartu būdavo smagiau eiti tuos 4 km. Sutartinis ženklas – nulaužta ir į žemę įsmeigta šakelė, ir jei tokią viena kuri rasdavo, žinodavo, kad antroji jau nuėjo, nėra ko laukti.

Mokykloje ne tik mokėsi rašyti, skaityti, bet ir dainuoti, šokti, net vaidinti. Staselė buvo guvi, žvitri mergaitė, tad būdavo išrenkama pagrindiniams vaidmenims „Pelenėje“, „Žaldokynėje“ vaidino Ievutę, o dramoje „Petras Kurmelis“ jai teko tarnaitės vaidmuo. Turėjo gražų balsą. Dėdė teisininkas Aleksandras ragino tėvus mergaitę leisti į Kauną, kad mokytųsi J.Kačanausko muzikos mokykloje, tačiau tėvai neišleido. Argumentas paprastas: o kas ūkio darbus nudirbs? Atvažiavęs dėdė pamokydavo abi su sesute gražių manierų, etiketo. Visa tai vėliau S.Urbonavičienė perdavė savo dukroms, tad dėdės pamokos nenuėjo veltui.

Darbšti ir bebaimė

Vykstant karui, vieną sekmadienį Staselei su sesute grįžtant iš Seredžiaus bažnyčios, vos perėjus tiltą per Dubysą, už nugaros nugriaudėjo sprogimas. Jei būtų minute kita ėjusios vėliau... „Taip buvo lemta, Dievulis apsaugojo“, – įsitikinusi Staselė.

Baravai – kaimas prie vieškelio, juo važiavo ir vokiečių, ir rusų gurguolės, žlegsėjo tankai, o kareiviai užsukdavo prašydami maisto, ypač varganai atrodė ruseliai. Kartą jiems atnešė iš po vištos paimtų užperėtų kiaušinių. Drebėjo iš baimės, bet bent tokiu būdu parodė pasipriešinimą „išvaduotojams“.

Mano draugės mama jaunystėje buvo ne tik darbšti, bet ir drąsi mergina. Aplinkiniai ūkininkai į Kauną veždavo maisto produktų: pieno, sviesto, kiaušinių, o parsiveždavo druskos, žibalo, kitokių buityje reikalingų prekių. Staselei ne kartą teko vienai dvikinkiu vežimaičiu apie 50 km važiuoti į Kauną ir tą pačią dieną grįžti namo. Kartą, besileidžiant nuo Parodos kalno, nutrūko pakinktai, arkliai išsikinkė ir ėmė vežimaitį nešti šuoliais, tačiau mergina nesutriko, nepaleido vadžių, suvaldė arklius ir sėkmingai grįžo namo. Kitą kartą, besikeliant su vežimu per Nevėžį (tiltas karo metais irgi buvo susprogdintas), sugedo keltas ir visą šaltą naktį teko praleisti vežime. Rytą keltą pataisė, važnyčiotoja sėkmingai grįžo, arkliai, tiek laiko stovėję, prisiminė, lėkė šuoliais.

Pokario metais, prasidėjus partizaninėms kovoms, įtarus, kad šeima slepia partizanus, nes abu broliai – Jonas ir Antanas – buvo miške, mergina buvo įmesta į rūsį stribyne Seredžiuje (vėliau tame pastate buvo paštas, biblioteka, o šiuo metu jis stovi apgriuvęs, nenaudojamas – niekas nenori jame gyventi, sako, ten vaidenasi nukankintų partizanų vėlės). Sušalusi, alkana, sumušta, pro rūsio langelį su baime žvelgė į patvoryje išguldytus kūnus. Širdis neramiai klausė: ar ne broleliai ten guli išniekinti?

Mokslai: Jokavų pradinės mokyklos mokinukės su mokytojo Pavėsio šeima. / S. Urbonavičienės asm. archyvo nuotr.

Laiminga lemtis

Sibiro gulagų Staselė išvengė, o jos jaunystės draugui Juozui Urbonavičiui (ką ten draugas – aštuoneriais metais jaunesnė mergina tik iš tolo žvelgė į šaunų ūkininkaitį, linksmumu, pokštais traukiantį merginų širdis) teko ir kalėti, ir Intos šachtose kasti anglis 1 246 m gylyje po žeme. Tesvėrė 38 kg, bet išliko gyvas. Gal gelbėjo į drabužį įsiūtas Aušros vartų Švč.Mergelės Marijos paveikslėlis, kurį jau gerokai sutrintą išsinešiojo visą kalinimo laiką?

Gal tas žalsvai pilkas diemedis, o gal nuo neatmenamų laikų alyvų krūme rymantis metalinis kryžius saugojo draugės mamą ir jos šeimą?

Kalėjimuose Juozas Urbonavičius išbuvo aštuonerius metus. Kai grįžo gimtinėn, ėmė dairytis merginos – buvo laikas kurti šeimą. Surado reikalą ir nudrožė pas Pankinus. Rado Staselę bekepančią kiaušinienę. Susėdo prie stalo ir... susitarė.

Kartu pragyveno 45-erius metus, susilaukė trijų dukterų, penkių anūkų. Dabar jau 20 metų Staselė našlauja. Bet neliūdi – darbas ir gilus tikėjimas padėjo viską ištverti. Kol galėjo, vasaromis padėdavo dukrų šeimoms, augino daržoves, uogavo, uogienes virė, agurkus raugė, o ilgais rudens vakarais megzdavo. Visi: ir žentai, ir anūkai – jos megztas kojines tebenešioja.

Dar ir dabar S.Urbonavičienė, vos orams atšilus, grįžta į savo sodybą ant Dubysos kranto, rūpinasi darželiu, pagano vištukes. Ten jai padeda jauniausioji dukra Nijolė, turinti baidarių verslą. Žiemą sugrįžta į Ringaudus pas Jūratę, vyriausiąją, sukasi po virtuvę, labai nori pagelbėti, būti reikalinga.

Praėjusią vasarą, kai lankiausi jos namučiuose vaizdingame Padubysio kaime, ji vaišino mane keptais blynais, pagardintais pačios virta uogiene. Prie namo darželyje žydėjo senovinės gėlės: karkliukai, jurginai, žaliavo rūtos, mėtos, peletrūnai, medetkos, o prie pat durų – neišvaizdus, bet būtinas kiekvienai sodybai augalas – diemedžio krūmelis, saugantis nuo visokių negandų. Gal tas žalsvai pilkas diemedis, o gal nuo neatmenamų laikų alyvų krūme rymantis metalinis kryžius saugojo draugės mamą ir jos šeimą?

Juk garbaus amžiaus senolei teko ištverti, iškentėti karo ir pokario metus, džiaugtis atgauta nepriklausomybe, su nerimu sekti kraupius šių dienų įvykius Ukrainoje. S.Urbonavičienė ir dabar dar pavarto laikraščius, klausosi žinių per radiją ir televiziją, šviesiu protu suvokia, kas vyksta pasaulyje, labai išgyvena, kad nepasikartotų tai, ką jai teko patirti.

Violetiškai mėlynas, mėlynai sodrus levandų kvapas veržiasi iš paveikslų, tarsi bylodamas: nėra kito dangaus, visas jis čia, levandų mėlio gilumoje.

Atrastas meno pasaulis

"Jaunystėje norėjau būti aktore, rašiau mergaitiškus eilėraščius, – sako J.Mažutienė. – Ir piešti norėjau. Pavydėjau dailininkams jų drąsos pasaulį matyti savaip. Ir nebijoti jo tokio, kitoniško parodyti. Mamos seserys gražiai piešia ir siuvinėja. Viena tapo architekte. Mama meniškai siuvo. Matyt, kažkokį geną paveldėjau ir aš. Bet į dailę nepasukau. Nebuvau niekur mokiusis piešimo, neišdrįsau net pabandyti."

Ir nors tapo buhaltere, meilės dailei nenumarino. "Abu su vyru mėgdavome lankytis dailės parodose, keliaudami po Europą aplankėme daugelį žymiausių meno galerijų. Su meno pasauliu mane supažindino vyras. Iš jo gavau labai daug. Ir taip, matyt, turėjo nutikti, kad po jo netekties nusiraminimą radau pradėjusi tapyti", – pasakoja dailininkė.

Mirus sutuoktiniui, moteris pardavė jo automobilį, prisipirko drobių, molbertą ir dažų – būtinai norėjo tapyti aliejiniais, nes "jie kvepia spalvomis" ir patyrė: tapyti nėra taip paprasta, kaip atrodo parodų salėse.

"Teptuko nemokėjau laikyti, dažus maišiau bet kaip. Varčiau piešimo vadovėlius, aiškinausi, kiek skiediklio pilti. Dažai varvėjo per alkūnes", – sako J.Mažutienė.

Su meno pasauliu mane supažindino vyras. Iš jo gavau labai daug. Ir taip, matyt, turėjo nutikti, kad po jo netekties nusiraminimą radau pradėjusi tapyti.

Nei žmogaus, nei gyvūno piešimas jos nedomino – svarbiausia buvo spalvos, jų deriniai.

"Ėmiausi tapyti spalvotus kvadratukus, derinti spalvas. Pastebėjau, kad įrėmintas kvadratėlių pasaulis matomas tarsi gobelenas ir tai mane suintrigavo. Tobulinau savo tapymo techniką, norėjosi viską išbandyti", – apie savo kelio pradžią atvirauja moteris. – Nelankiau jokios studijos. Blogai, kad nepanorau mokytis, galvojau pati. Tad tapiau, tapiau, tapiau, lyg mano ranką kas vedžiotų. Pasakojau apie jūrą ir dangų, apie angelą, kuris lydi mane, apie pievą, žalią lyg birželio vynas."

Nors pačios menininkės nuomone, paveikslai turėtų būti be pavadinimų – pastarieji tarsi primeta žiūrovui kryptį, nukreipia jį norima linkme. Jei pavadinimo nebūtų, gal jis paveikslą interpretuotų visai kitaip, savaip. Abstraktusis menas tuo ir ypatingas, kad žiūrovui pasiūlo net keletą kelių. Arba nė vieno – jei neužkabina. Reikia bent mažiausios užuominos – linijos, silueto, lengvo drugelio sparno, kad mintis suplazdėtų, atpažinusi savą pasaulį.

J.Mažutienės paveikslai pristatyti Kauno rajono viešojoje bibliotekoje organizuotose parodose. Kūriniai patraukė spalviniais sprendimais. Iš tų dailininkės vadinamųjų kvadratukų liejosi išgyvenimai, įvilkti į meninę formą, į išjaustą spalvą. Pakerėjo "Žalčio sugrįžimas" – atliūliuojanti geltonai raudona (saulėlydis sustiprina netekties pojūtį) banga atpažįstama ne tik iš pavadinimo.

Abstraktūs vaizdiniai

Kūrinių, įkvėptų archetipinių motyvų, J.Mažutienės kūryboje nėra daug, daugiau peizažo, jo kaitos ir nuotaikų apibendrinti, suabstraktinti vaizdiniai, kuriuose svarbiausia dominantė – spalva. Tad jų deriniai J.Mažutienės paveiksluose – ne fonas, o turinys, pojūčiais pasakojamas siužetas.

Abstraktusis menas reikalauja intelektualaus žiūrovo, gebančio pajusti paveikslo visumą intuityviai, spalvai, linijai ar figūrai sukuriant jungtis tarp išorinio ir vidinio pasaulio – matomo ir nujaučiamo.

Kitas, lengvesnis kūrinių ciklas – "Gėlės". J.Mažutienės gėlės gyvos, mirgančios, plastančios, šnarančios ir, žinoma, kvepiančios. Jos primena impresionistų paveiksluose sustabdytą judesį, pagautą akimirką. Ypač šis judesys gyvas "Peržydėjusių pinavijų" žiedlapių plazdėjime, "Pienių" lauko džiaugsmingame susiliejime su lietaus purslais.

Pasirinkta įdomi žiūros kryptis sukuria nuostabią viziją – žydinčio, purslojančio pasaulio akimirką, kurią norisi išsaugoti kuo ilgiau. Tapydama vilkdalgius dailininkė akcentuoja stiebų, lapų vešlumą, iš jų žalesio lyg iš ilgai laukto stebuklo prasimuša žiedai – dalgiai, greičiau – jų ašmenys.

Veržlus tas vilkdalgio žiedas, ilgai slėptas, sodriai mėlyna ar skaisčiai geltona spalva pasiliejęs paveiksluose, trumpai žydintis, čia pat stiebais varvantis atgal į žemę. Žydintis trumpai, bet ilgai šviečiantis J.Mažutienės paveiksluose.

O levandos – jas gali ne tik paliesti (aliejinių dažų iliuzija), žiedų šluotelių grublėtumas skleidžia kvapą. Levandų faktūra įvairi: menamais kvadratėliais nutapytos, jos mirga tarsi gyvos, todėl į jas būtina žiūrėti iš tam tikro atstumo, o kiekvieno kvadratuko potėpis skirtingas, tačiau visuma sudaro harmoniją. Tai dailininkės mažytė paslaptis ir neslepiamas pasididžiavimas.

Impresionistine maniera kuriantiems dailininkams nepakanka įsižiūrėjimo į tapomą objektą. Kūrinio esmę sudaro dailininko vidinis regėjimas, jausmas ir drąsa. Svarbiausios, iškalbingiausios detalės išryškinimas, spalvų dermė daro kūrinį paveikų.

J.Mažutienė tapo nebe sau – tapo kitiems, nes tai nebėra dienoraščiai – ir rengiasi naujai parodai, kurioje, kaip sako pati, bus brandesni, galbūt labiau techniški, bet ne mažiau nuoširdūs darbai.