Prieš kelerius metus D.Akinbode išsikėlė tikslą, link kurio sparčiai artėja – nubėgti bent po vieną maratoną vis kitoje pasaulio šalyje. Kovo 13 dieną 42 km nuotolį ji įveikė Jemene ir ši šalis tapo 60-ąja, kurioje bėgikė kirto finišo tiesiąją. Vėliau D.Akinbode planavo bėgti Kosove, o tada – Kaune.

Iš pradžių „Agathum Kauno maratonas“ buvo numatytas balandžio 26 dieną, tačiau dėl COVID-19 viruso jis vyks nuotoliniu būdu, pirmą birželio savaitę. D.Akinbode nusipirko skrydžio bilietus į Kauną, tačiau valstybėms uždarius sienas, merginai galimybių bėgti Laikinojoje sostinėje nebeliko.

Vis save raginau, kad galiu tą padaryti, o kirtusi finišo liniją buvau labai patenkinta.

„Nusprendžiau vis tiek bėgti visus maratonus, kuriuose buvau užsiregistravusi, tačiau miestas, kuriame gyvenu, užsidarė ir buvo nebeįmanoma bėgti gatvėse. Iš virtualių bėgimo klubų sužinojau, kaip galima bėgti savo namuose, tad pabandžiau įveikti 5 kilometrus bėgdama mažais ratais namų svetainėje“, – pasakojo D.Akinbode.

Vėliau bėgimo entuziastė trasą „patobulino“, perkeldama ją į virtuvės balkoną: ten tiesiąja ji galėjo bėgti 10 metrų pirmyn bei tiek pat atgal, tad norint įveikti visą maratoną pirmyn-atgal šią distanciją jai reikėjo įveikti po 2110 kartų į kiekvieną pusę.

„Fiziškai bėgti maratoną tokiu būdu nebuvo sunku, nes balkonas per trumpas bėgti greitai, tačiau buvo labai sunku psichologiškai. Vis save raginau, kad galiu tą padaryti, o kirtusi finišo liniją buvau labai patenkinta. Tas pasitenkinimas lėmė tai, jog nusprendžiau įveikti visus suplanuotus maratonus savo balkone, juos transliuoju „Instagram“ ir „Facebook“, prieš tai informuodama varžybų direktorius“, – sakė D.Akinbode.

Bėgikė Kauno maratoną savo balkone įveikė per 7 val. 5 min. 59 sek. Vėliau ji tokiu būdu finišavo Varnos bei Oslo maratonuose, o sekmadienį turėtų nuotoliniu būdu sudalyvauti Liuksemburgo naktiniame maratone. Nigerietė tikisi kitąmet atvykti į Lietuvą ir „Agathum Kauno maratoną“ įveikti ne nuotoliniu būdu, o būdama Kaune.

„Aš jau perkėliau savo registraciją ir kitais metais bėgsiu Kaune“, – patikino D.Akinbode.

Tuo tarpu šiemet dalyvauti nuotoliniame Kauno maratone galima būnant įvairiuose pasaulio kampeliuose: birželio 1-7 dienomis vyks ne tik maratono, bet ir „Hollister“ pusmaratonio, „Continental“ 10 km, SDG 5 km, „Toyota“ 1,5 km bei „Agathum“ 400 m nuotoliniai bėgimai.

Bėgikai prisipažįsta, kad treniruočių krūviai nevykstant varžyboms yra mažesni, tačiau motyvacijos kasdien bėgioti nesumažėjo, o kai kuriems net padidėjo. Kaip karantino laikotarpiu sportuoja „Agathum Kauno maratono“ nugalėtojai ir ambasadoriai?

Remigijus Kančys (2019 metų „Agathum Kauno maratono“ nugalėtojas)

Karantino pradžią Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis Remigijus Kančys pasitiko treniruočių stovykloje Portugalijoje. Po to, kai buvo paskelbta apie Tokijo žaidynių nukėlimą į kitus metus, maratonininkas su šeima sugrįžo į Lietuvą bei izoliavosi. Palaikyti sportinę formą jam padėjo gautas bėgimo takas.

„Kadangi buvau grįžęs iš stovyklos, reikėjo porą savaitėlių užsidaryti visiškai, namuose, bet turėjau pačias geriausias įmanomas sąlygas. „S-Sportas“ man suteikė galimybę treniruotis ant bėgtakio, atvežė jį tądien, kai turėjau grįžti į Lietuvą, paliko namuose. Pripratau prie bėgimo tako, tad net nepasakyčiau, kad kažkas pakito, – tikino R.Kančys. – Pasibaigus saviizoliacijai bėgioju lauke, stengiuosi bėgti ten, kur nėra žmonių. Jei jų yra, tada dėviu kaklaskarę arba kaukę ir prisitaikau prie esamų sąlygų. Krūviai gal ne tokie, kokie jie buvo, šiek tiek mažesni.“

Organizatorių nuotr.

Antro rezultato Lietuvos istorijoje savininkas šiemet turėjo ambicingą tikslą dar kartą pagerinti asmeninį rekordą, o galbūt – ir šalies. Vis dėlto bent pavasarį to padaryti nepavyks, kadangi visi Europoje turėję vykti maratonai buvo atšaukti arba perkelti.

„Motyvacijos nėra tiek, kiek būna tada, kai ruošiesi kažkokiam konkrečiam startui. Savaitėle pailsėjau, daugiau laiko skyriau šeimai. Be to, prie namų daugybė darbų susikaupė, reikėjo susitvarkyti aplinką ir panašiai. Tačiau motyvacijos vis tiek turiu, reikės dalyvauti galbūt rudenį, galbūt žiemą. Kiti metai bus svarbesni, bet stengiuosi apie tai negalvoti ir treniruotis“, – sakė R.Kančys.

Lengvaatletis teigiamai vertina mėgėjus, kurie bėgioja ir karantino metu, tačiau įspėja juos laikytis visų privalomų reikalavimų.

„Vertinu teigiamai, tik reikia būti atsakingiems, laikytis rekomendacijų, dėvėti kaukę, bėgioti toliau nuo kitų. Reikia stengtis bėgti atokesniais takeliais, sutikti kuo mažiau žmonių. Turime saugotis tiek patys, tiek saugoti kitus“, – rekomendavo Kauno maratono rekordininkas.

Vaida Žūsinaitė-Nekriošienė

Karantinas nedaug pakeitė pernai rugsėjį mama tapusios Vaidos Žūsinaitės-Nekriošienės gyvenimą: olimpietė visą laisvalaikį skiria dukrai.

„Juokauju, kad man sąlygos karantino metu praktiškai nepasikeitė, taip gyvenu jau nuo rugsėjo mėnesio. Tiesiog sumažėjo laikas mieste, parduotuvėse, bet gyvenimas vyksta įprastai. Prieš karantiną į sporto klubus nuvažiuodavau, bet gana retai, tad praktiškai viskas išliko taip, kaip buvo iki šiol“, – pasakojo V.Žūsinaitė.

Bėgikė sprendimu nukelti olimpines žaidynes džiaugiasi – ji turi galimybę pilnai atsistatyti ir pasiekti bent tą sportinę formą, kurią turėjo prieš tapdama mama.

„Turėjau planą gegužės mėnesį bėgti maratoną Vokietijoje. Kai jį atšaukė, motyvacija sumažėjo, savaitę bėgiojau tingiau. Tačiau po to įsivažiavau, o kai sužinojau, jog į kitus metus perkėlė olimpiadą, tai

motyvacijos atsirado dar daugiau – man tai papildomas šansas sustiprėti ir pabandyti arba įvykdyti normatyvą, arba atsirinkti pagal reitingą“, – džiaugėsi V.Žūsinaitė.

Maratonininkė mėgėjams linkėjo nesustoti, bėgioti ir karantino metu, tačiau vengti tų vietų, kuriose daug praeivių.

„Žmogus negali visiškai užsidaryti ir sėdėti, tai nėra gerai sveikatai. Reikia įvertinti riziką ir, jei yra galimybė, išlįsti pasivaikščioti, sportuoti, kur žmonių yra mažai – tai nėra blogai. Siūlyčiau nebėgti gatvėmis, kur daug žmonių. Profesionalai nuo bėgimo negali pabėgti, tai yra kaip darbas. Tiesiog renkamės vietas, kur mažiau žmonių ir stengiamės palaikyti formą“, – sakė V.Žūsinaitė.

Ignas Brasevičius (2019 metų „Hollister“ pusmaratonio nugalėtojas)

Tuo tarpu Ignas Brasevičius karantino metu į Lietuvą negrįžo – bėgikas su šeima liko Portugalijoje, kur ruošėsi pavasario startams. Ten sportininkas turi visas sąlygas treniruotis, o ir rutina nuo tos, kuri buvo iki prasidedant pandemijai, pasikeitė nežymiai.

„Per daug niekas nepasikeitė, triskart per savaitę bėgioju du kartus per dieną, kitas dienas – po vieną kartą. Bėgioju, tačiau kilometražas daug mažesnis. Bandau išlaikyti kažkokią minimalią formą“, – teigė I.Brasevičius.

Organizatorių nuotr.

Tiesa, motyvacija bėgti buvo dingusi, tačiau po kelių dienų lengvaatlečiui vėl norėjosi kibti į darbus, o teigiamą pavyzdį jam rodo Lietuvoje esantys auklėtiniai.

„Buvo minčių, kad gal reiktų pristabdyti, bet man pačiam bėgti patinka, mėgstu tą daryti, o nebėgioti galiu nebent vieną-dvi dienas – po to kažko trūksta. Kaip vertinu bėgiojančius karantino metu? Labai palaikau! Tie žmonės, kuriuos treniruoju, man net suteikia motyvacijos. Tikrai nereikia dabar visko mesti, reikia judėti, protingai judėti, sumažinti krūvius“, – sakė I.Brasevičius.

Loreta Kančytė (2019 metų „Hollister“ pusmaratonio nugalėtoja)

Taip pat Portugalijoje besitreniravusi ir į Lietuvą sugrįžusi Loreta Kančytė karantino metu nubėgtų kilometrų skaičių apkarpė, o sunkiausia priprasti prie įsivyravusios nežinios dėl būsimų startų.

„Karantinas labai paveikė patį sportinį rėžimą. Darau tik po vieną treniruotę, labai skiriasi kilometražas, atrodo, kad nieko neveikiu (juokiasi – aut. past.). Nubėgu po 10-13 km per dieną, šeštadieniais truputį daugiau. Tempas irgi lėtesnis, nes nėra ko persistengti – varžybų artimiausiu metu nebus. Nežinia, kada artimiausios varžybos bus, tad ir gyvename su tokiomis emocijomis“, – sakė L.Kančytė, paskutinį sykį varžybose dalyvavusi dar gruodį vykusiame Europos kroso čempionate.

Motyvacijos jai prideda treniruotės su mėgėjais, tačiau minčių visai pailsėti nuo sporto R.Kančio sesuo neturėjo.

„Sunku rasti motyvacijos, sunku išbėgti. Su „Origami runners“ mėgėjais darome treniruotes, rodau jiems pratimus, tad bent fiziškai pasiruošiu, – šyptelėjo L.Kančytė. – Nebuvo tokių minčių, kad nesportuoti visai, norisi pajudėti, neužsisėdėti. Smagu pravėdinti galvą, bet jei reiktų daryti po dvi treniruotes, būtų sunkiau.“

Beje, nors treniruočių stovykloje Loreta buvo drauge su R.Kančiu, karantino metu Lietuvoje su broliu ji nesusitinka apskritai.

„Nusprendėme nesusitikti, nes abu lankomės parduotuvėse. Jis turi mažylę, reikia saugoti ją, tad susitiksime, kai bus galima daryti treniruotes. Dabar pailsėsime vienas nuo kito“, – nusijuokė L.Kančytė.

Kėsinosi į rekordą

Pirmą savo maratoną 31-ų R.Kančys nubėgo 2013-aisiais Hanoveryje (2 val. 30 min. 31 sek.) ir jau po dvejų metų Berlyne iškovojo kelialapį į Rio de Žaneiro žaidynes.

2016-ųjų olimpiadoje Brazilijoje lietuvis tarp daugiau nei pusantro šimto dalyvių finišavo 24-as, o po metų vėlgi Hanoveryje vos nepagerino nacionalinio rekordo (2 val. 12 min. 35 sek. – jis nuo 1997-ųjų priklauso Česlovui Kundrotui) – nuotolį įveikė per 2 val. 13 min. 12 sek.

Tačiau stabiliam rezultatų augimui sutrukdė pernai išsivystęs Achilo sausgyslės uždegimas – lengvaatlečio pasiruošimas Europos čempionatui buvo komplikuotas.

"Dabar jau viskas gerai. Jei kažką pajaučiu, žinau, kaip užbėgti problemai už akių. Atlieku specialius pratimus ir su trauma nebeturiu nieko bendro", – sakė R.Kančys.

Laukia iššūkis Prahoje

Šiam sezonui olimpietis rengėsi Alikantėje (Ispanija), o pirmieji vasaros startai – jau čia pat: gegužės 5-ąją Prahoje (Čekija) R.Kančys bėgs maratoną, o birželio 9-ąją – "Hollister" pusmaratonį per "Citadele Kauno maratono" varžybas.

"Treniruočių stovykla buvo puiki, sukoriau nemažai kilometrų, atlikau įvairiausių naujų pratimų. Gal kiek sunkoka buvo vienam per pratybas, nes palaikė tik šeimyna. Prahos maratonas parodys, kaip man galėtų klostytis šis sezonas", – svarstė lengvaatletis.

Kai gimė dukra, išėjau vieną mėnesį tėvystės atostogų – iš darbo ir iš sporto.

Varžybos Prahoje maratonininkui svarbios dėl to, kad jis tikisi įvykdyti pasaulio čempionato kvalifikacinį normatyvą bei iškovoti svarbius reitingo taškus, kurių reikia kovojant dėl kelialapio į Tokijo olimpines žaidynes.

Olimpiniai normatyvai šįkart – šokiruojančiai aukšti: 2016-aisiais maratonininkams pakako distanciją įveikti greičiau nei per 2 val. 19 min., o norint nuvykti į Tokiją reikės bėgti per 2 val. 11 min. 30 sek. arba patekti tarp geriausių atletų šios rungties planetos reitingų lentelėje.

"Normatyvai – kosminiai. Tenka prisitaikyti prie naujos sistemos, rinkti reitingo taškelius ir patekti tokiu būdu. Stengsiuosi padaryti viską, ką galiu, o laikas parodys, ar surinksiu tuos taškus", – situacijos nedramatizavo R.Kančys.

Reikšmingi pokyčiai

Pernai Europos lengvosios atletikos čempionatas R.Kančiui nublanko prieš svarbiausią gyvenimo įvykį: praėjus vos porai savaičių po varžybų Berlyne gimė dukra Elzė.

Sportininkas neslepia, kad įprasta rutina pasikeitė iš esmės.

"Kai gimė dukra, išėjau vieną mėnesį tėvystės atostogų – iš darbo ir iš sporto. Reikėjo apsiprasti su naujomis pareigomis, nebuvo lengva. Dabar jau truputėlį adaptavomės. Jei ne sužadėtinė, būtų sudėtingiau, bet man labai pasisekė. Sportinė kasdienybė – irgi kitokia, nei buvo: reikia su šeimyna susiderinti, kada išbėgti: anksčiau ar vėliau", – šypsojosi R.Kančys.

Tačiau, pakitus dienotvarkei, motyvacijos siekti sporto aukštumų nesumažėjo.

"Mano poilsis dabar – žaidimai su mažyle (juokiasi – aut. past.). O trasoje stengiuosi bėgti kuo greičiau", – teigė R.Kančys, vis pasvajojantis ir apie naują Lietuvos rekordą.

Sesuo – vis greitesnė

Kauno maratonas Remigijui – ypatingas: ne vien dėl to, kad jį kovojantį varžybose pirmą kartą pamatys dukra, bet ir todėl, kad sportininkas augo drauge su svarbiausiu miesto bėgimo renginiu.

"Dalyvauju nuo pat pirmo maratono, praleidau gal tik vieną, – sakė R.Kančys. – Man pažįstamas kiekvienas Kauno trasos metras."

"Hollister" pusmaratonį arba "Continental" 10 km bėgimo varžybose Kaune dalyvaus ir R.Kančio sesuo Loreta. Pasak sportininko, ji turi geras galimybes tapti pasaulinio lygio maratonininke.

"Sesuo dar tik atsiskleidžia. Tikiu, kad ateityje ji bus kur kas geresnė nei aš. Jai nereikia sekti mano pėdomis: ji turi savo, kur kas geresnį, kelią. Loretai reikia subręsti maratonui, bet kasmet gerina asmeninius rekordus, tad diena, kai ji bėgs maratoną, tikrai išauš", – sesers sėkme neabejojo R.Kančys.

Didžiausią intrigą pirmąją dieną kėlė moterų 400 m rungtis – joje dalyvavo praėjusią savaitę Lietuvos rekordą (53,21 sek.) pasiekusi Modesta Morauskaitė. Šįkart bėgikės rezultatas buvo prastesnis (55,18 sek.), tačiau tam buvo objektyvių priežasčių – konkurencijos stoka bei specifiniai maniežo posūkiai.

„Labai tikėjausi, kad dalyvaus mano pagrindinė konkurentė Eva Misiūnaitė, tad nuliūdau sužinojusi, jog ji „neišsikapstė“ iš savo traumos. Neturėjau su kuo kovoti, nes ji buvo ta varžovė, kuri bėga panašiausiu į mano rezultatu. Be to, maniežo kokybė yra šiek tiek prastesnė, posūkiai ganėtinai statūs ir negalėjau išlaikyti pilno greičio. Teko mėgautis laisvu bėgimu ir pasiimti aukso medalį“, – pasirodymą komentavo M. Morauskaitė.

Sportininkė turėjo vilties įvykdyti pasaulio čempionato normatyvą (53,15 sek.), tačiau Lietuvos čempionatas buvo paskutinės varžybos, kuriose buvo galima kovoti dėl teisės dalyvauti Birmingame. Žiemos sezoną M. Morauskaitė greičiausiai baigs kitą ketvirtadienį sporto klubo „Cosma“ taurės varžybose.

„Sezoną vertinu ne dešimt balų, bet visu šimtu dešimt. Viršijau visus savo lūkesčius, esu be galo patenkinta savo žiemos sezonu“, – tikino naujoji rekordininkė.

Atkakli kova tradiciškai vyko vyrų 60 m rungtyje: čempionu tapo Ugnius Savickas, nuotolį įveikęs per 6,83 sek., o antrą vietą užėmęs Kostas Skrabulis finišavo vos 0,02 sek. lėčiau. Čempionate nedalyvavo karjerą baigęs Lietuvos rekordininkas Rytis Sakalauskas – jis nugalėtojo titulą iškovojo aštuonerius metus paeiliui.

„Tikslo dominuoti taip, kaip Rytis tikrai nėra – jis yra rekordininkas, greičiausias žmogus Lietuvoje ir apmaudu, kad jo nėra. Kovos su Ryčiu buvo įsimintinos, pasiekti patys geriausi mano su Kostu rezultatai, nes automatiškai pasitempdavome, – sakė U. Savickas. – Dabar mudviejų su Kostu rezultatai dažniausiai skiriasi per vieną-dvi šimtąsias, esame tie konkurentai. Smagu būti pirmam, bet tikslas yra rezultatas, kuris šiuo metu netenkina.“

Žiemos sezono sprinteris neakcentavo, kadangi normatyvas į pasaulio uždarų patalpų čempionatą yra vos viena šimtąja prastesnis nei Lietuvos rekordas – 6,63 sek.

„Dabar pasiekiau antrą geriausią rezultatą karjeroje, turiu 6,81 sek. Tikslas nebuvo normatyvas, nes jis labai labai aukštas – tikslas yra vasara, Europos čempionatas Berlyne. Žiemą norėjosi iš 6,80 sek., bet dar vienerios varžybos yra, gal pavyks nuimti“, – spėliojo U. Savickas.

Pirmą Lietuvos čempionato dieną aukso medalius iškovojo net keturi klaipėdiečiai: šuoliuose į tolį triumfavo Augustė Regalaitė (5,77 m), 60 m bėgime – Karolina Deliautaitė (7,47 sek.), rutulio stūmime – Šarūnas Banevičius (18,18 sek.), o šuoliuose su kartimi – Osvaldas Gedrimas (4,81 m). Pastarasis pasiekė ir uostamiesčio rekordą.

„Atmosfera šiandien buvo nereali, geras palaikymas, man – geriausios varžybos. Pagrindinis tikslas buvo penki metrai, gal pritrūko patirties, nes paėmiau kitą kartį, su kuria treniruotėse nešokinėju. Penkių metrų Lietuvoje niekas nešoko daugiau nei 20 metų, bet man tai yra realu. Vasaros sezone įveikti penkis metrus tikrai bus įmanoma, to sieksiu ir dėl to treniruosiuosi“, – užtikrintai kalbėjo O. Gedrimas.

Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvė ėjikams nepalankiomis oro sąlygomis – kepinant kaitriai saulei – iškovojo bronzą. Nuotolį Viktoro Meškausko auklėtinė įveikė 1 val. 32 min. 21 sek.

Per nepriklausomos Lietuvos istoriją ėjikams nebuvo pavykę laimėti medalių jokiuose pasaulio ar Europos čempionatuose. Auksą iškovojo kaip neutrali sportininkė dalyvavusi rusė Klaudija Afanasejeva (1 val. 31 min. 15 sek.), sidabrą – ispanė Maria Perez (1 val. 31 min. 29 sek.). Živilės dvynė sesuo Monika Vaiciukevičiūtė tarp 27 dalyvių finišavo 13-a.

– Distancijos pradžioje žingsniavote drauge su lyderėmis, po to – šeštoje vietoje. Ar taktika buvo eiti savo tempu, nepaisant, kaip eis varžovės? – lengvoji.lt paklausė Ž.Vaiciukevičiūtės.

– Su treneriu prieš varžybas kalbėjome, kad eisime savo tempu. Žinoma, jei būtų buvusi kompanija, kurios laikas tiktų, eičiau ir aš. Bet kadangi po šešto kilometro jos užgreitėjo, aš tiesiog savo tempu ėjau toliau. Jei būčiau pati pagreitėjusi, gal būtų po to lėčiau buvę.

– Ar baimės nebuvo tada, kai ėjote šešta?

– Buvo, galvojau, kad kažkas ne taip. Pati skaičiavau vietas eidama, mačiau, kad labai toli nenutolo ir tikėjausi aplenkti ispanę. Kadangi dvi ispanes „nuėmė“ (diskvalifikavo už netaisyklingą ėjimą – lengvoji.lt), taip ir gavosi.

– Kada supratote, kad einate trečioje vietoje?

– Nežinau, kelintas kilometras buvo... Pastebėjau, jog ispanės nėra, visi lietuviai pradėjo šaukti, kad einu trečia, ir treneris. Tada sukilo azartas ir truputį pagreitinau tempą.

– Ėjikams palankesnis vėsesnis oras. Ar oro sąlygos nemaišė?

– Manau, kad oro sąlygos darė įtakos. Laikas galėjo būti ir geresnis, jei ne oras. Jautėsi ir ta saulė, o pasislėpus saulei ėjimas būdavo visai kitoks. Reikėjo kiekvieną kilometrą piltis vandens, nes oras daro savo.

– Ką reiškia iškovota bronza – pirmasis tokio rango varžybų medalis?

– Medalis man, kaip ir tikriausiai kiekvienam sportininkui, reiškia labai daug. Pirma iškovota individuali pergalė. Tikiuosi, kad ji yra ne paskutinė. Ruošiamės pasaulio čempionatui, tikiuosi, ten viskas bus gerai.

– Sportinis ėjimas nėra labai populiarus Lietuvoje. Kaip manote, kiek plačiai žmonės sužinos apie šį medalį ir ar jis padarys šią rungtį populiaresne?

– Ėjimas tikrai nėra populiari sporto šaka, tikiuosi, kad po iškovoto medalio kas nors panorės sportuoti, kažkas užkibs, o medalis paskatins ir jaunuosius sportininkus treniruotis. Kuo daugiau apie tai kalbėsim, tuo didesnis bus susidomėjimas.

– Kaip reagavote, kai sužinojote, jog Rusijos ėjikei leista dalyvauti čempionate kaip neutraliai sportininkei?

– Iš tiesų neapsidžiaugiau, galvojau, kad vieta bus dėl to žemesnė. Pažiūrėjau rusės asmeninį rekordą, kaip šį sezoną ji ėjo, tai mačiau, kad laikas daug geresnis nei mano. Supratau, kad finišuos prieš mane, bet bandžiau nusiteikti. Šiandien trasoje galvojau, kad ji iškart eis į priekį, bet pasilaikė su ispanėmis ir tik pačiame gale pagreitėjo. Tikėjausi, kad nebus rusių, pasidžiaugsime be jų (šypsosi – lengvoji.lt).

– Treneris neslėpė, kad tikslas yra medalis. Ar jautėte spaudimą, kad reikia jį parvežti, ypač po to, kai medalių neiškovojo anksčiau dalyvavę lietuviai?

– Kažkiek spaudimo buvo, bet svarbiausia buvo eiti savo laiku, tą ir padariau, nors norėjosi truputį greičiau. Bet rezultatas išties geras. Pasižiūrėjus, kad iš kitų lietuvių nebuvo medalių, didino atsakomybę. Reikėjo pasirodyti gerai – ir pasirodžiau.

– Ar trasoje matėte, kaip žingsniuoja sesuo? Raginote viena kitą?

– Mačiau sesę... Atrodo, kilometru ją aplenkiau. Kažkaip nebuvo jėgų raginti, ėjome sau, ir tiek.

Šeštadienį vykusiame finale lietuvis ietį numetė 76,82 m ir užėmė penktą vietą.

„Sutrukdė ne tik alkūnė, bet ir kirkšnis… Sena trauma išlindo“, – apgailestavo kylanti lengvosios atletikos žvaigždė.

Sportininkas šį sezoną net keturiose varžybose ietį metė toliau nei 80 metrų, o tokio rezultato būtų pakakę pasidabinti pirmenybių medaliu. Asmeninis rekordas viršijo aukso medalį iškovojusio vengro Norberto Rivaszo-Totho pasiekimą – Vengrijos ietininkas numetė 83,08 m, o E.Matusevičiui priklausantis Lietuvos rekordas lygus 84,78 m.

„Ar tenkina užimta penkta vieta? O tai penkta, ne šešta?, – nusijuokė E.Matusevičius. – Normaliai, neliūdžiu. Žinojau, kad traumuotas, beveik nesitreniruoju, nemėtau, varžybose dalyvauju ir tiek. Ką padarysi.“

Lengvaatletis yra įvykdęs rugpjūtį Londone (Didžioji Britanija) vyksiančio pasaulio čempionato normatyvą, tad visas viltis mūsiškis atideda šioms varžyboms.

„Iki pasaulio čempionato turėsiu tris savaites, tai gal truputį pailsėsiu, atsigausiu, susitvarkysiu alkūnę ir padirbėsiu“, – vylėsi E.Matusevičius.

Ieties metiko užima vieta – kol kas aukščiausia Lietuvos atstovų pozicija Lenkijoje vykstančiame čempionate. Pagerinti ją galėjo bėgikė Modesta Morauskaitė, tačiau 400 m rungties finale ji finišavo septinta – 54,06 sek.

„Savijauta buvo tikrai nebloga, tikėjausi subėgti šiek tiek geriau nei subėgau, bet reikia dar pavalgyti košės, kad dvi dienas iš eilės gerai bėgčiau, – sakė M.Morauskaitė. – Mano visi tikslai šiame Europos čempionate yra įvykdyti, tikrai džiaugiuosi savo pasiektu rezultatu. Tai mano aukščiausias rezultatas tiek U23, tiek U20 amžiaus grupėse, taip kad tikrai labai džiaugiuosi.“

Atrankos varžybose lietuvė distanciją įveikė per 52,81 sek. bei pasiekė asmeninį rekordą. Tiek kvalifikacijoje, tiek finale M.Morauskaitė skriejo nepalankiausiu bėgikams devintu taku.

„Šiek tiek nuliūdau, nes tikėjausi gauti geresnį taką, bet ką darysi. Kvalifikacijoje bėgau devintu taku – apsišveičiau taką finaliniam bėgimui“, – juokavo Lietuvos lengvaatletė.

Europos čempionės titulą iškovojo latvė Gunta Latiševa-Čūdarė, distanciją nubėgusi per 52,00 sek. Sidabras atiteko vokietei Laurai Muller (52,42 sek.), bronza – olandai Laurai de Witte (52,51 sek.).

„Su latve esame draugės, kaip tik šiandien su ja susirašinėjome, kad viena kitai esame kaip sėkmės talismanai. Kiek bėgame kartu, tiek arba abiem gerai sekasi, arba abiem nelabai. Šįkart jai truputį labiau pasisekė“, – už draugę džiaugėsi M.Morauskaitė.

Paskutinę čempionato dieną dėl medalių kovos keturi Lietuvos lengvaatlečiai: prie favoričių priskiriamos sportinio ėjimo atstovės Živilė ir Monika Vaiciukevičiūtės, šuolių į tolių finale varžysis Jogailė Petrokaitė, disko metimo – Domantas Poška.

2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse Austra Skujytė pasirodė įspūdingai: pagerintas asmeninis rekordas (6599 tšk.), pasiektas planetos rekordas septynkovės rutulio stūmimo rungtyje (17,31 m) bei laimėtos dvi rungtys (rutulio stūmimas bei šuoliai į aukštį). Vis dėlto medaliui to buvo maža: Atėnų olimpiados vicečempionė galutinėje įskaitoje liko tik penkta.

Sužibo viltis, jog antrą olimpinių žaidynių medalį A.Skujytė vis tik gaus. Į dopingo skandalus įsipainiojo dvi aukštesnes vietas užėmusios sportininkės – bronzą iškovojusi rusė Tatjana Černova bei ketvirta likusi ukrainietė Liudmila Josipenka.

„Žinau, jog L.Josipenką po olimpinių žaidynių diskvalifikavo, bet kažkaip labai tyliai, tad taip ir nežinau savo vietos olimpiadoje. Tyliai tikiuosi, jog išlįs ir T.Černovos dopingo atvejis“, – sakė A.Skujytė.

L.Josipenka diskvalifikuota nuo 2013 m. kovo ketveriems metams, tačiau panaikinti ir 2012-ųjų rezultatai. Sportininkė tą sezoną taip pat iškovojo sidabro medalį Europos čempionate, aplenkusi trečią ir ketvirtą pozicijas atitinkamai užėmusias latves Laurą Ikauniecę bei Aigą Grabustę. Latvijos lengvosios atletikos federacijos atstovė spaudai Ieva Blusina patvirtino, jog Senojo žemyno pirmenybių protokolai pakeisti bei tiek L.Ikauniecė, tiek A.Grabustė  medalius jau gavo.

Tuo tarpu T.Černova dėl draudžiamų preparatų vartojimo diskvalifikuota nuo 2009-ųjų rugpjūčio 15 dienos iki 2011-ųjų rugpjūčio 14-osios bei dar dvejiems metams nuo 2013-ųjų liepos 22 dienos. Daugiakovininkė galėjo dalyvauti 2011-ųjų pasaulio čempionate, kur iškovojo aukso medalį, bei po metų vykusiose Londono olimpinėse žaidynėse.

„Istorija keista. Dar niekas neaišku dėl T.Černovos, jei bus aišku, tada ir bus galima sakyti, jog iš manęs buvo pavogta bronza. Tikiuosi, kad viskas išaiškės. Jei iš tiesų yra taip, jog yra labai daug prigautų 2012-aisiais dopingą vartojusių rusų, tikiuosi, kad teisybė bus įgyvendinta. Turiu vilties, būtų „faina“, po ketverių metų pertraukos... Rio ant nosies ir opa – gauni dar vieną bronzą“, – nusijuokė A.Skujytė.

Sportininkė teigė, jog su kitomis septynkovininkėmis pastaruoju metu nebendravo, tad jų nuomonės šia tema nežino.

Prieš porą metų Didžiosios Britanijos lengvosios atletikos federacija (UKA) įnirtingai kovojo dėl galimai „pavogto“ planetos čempionato aukso iš Jessicos Ennis. Praėjus vos dviem savaitėms po pirmos diskvalifikacijos pabaigos T.Černova dalyvavo planetos čempionate bei aplenkusi britų žvaigždę iškovojo auksą.

Lengvoji.lt pasiteiravus, ar britai tikisi, kad iš T.Černovos bus atimti 2011-aisiais bei 2012-aisiais iškovoti titulai, UKA atstovas spaudai Jamie Foxas konkretaus atsakymo išvengė.

„Raginame IAAF ir kitas susijusias institucijas įgyvendinti WADA (Pasaulio antidopingo agentūra) rekomendacijas bei užtikrinti švarių sportininkų dalyvavimą svarbiausiose varžybose“, – teigė J.Foxas.

Primename, jog WADA Tarptautinei lengvosios atletikos federacijų asociacijai (IAAF) rekomendavo uždrausti Rusijos lengvaatlečiams dalyvauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

Jei septynkovės varžybų protokolai vis tik bus pakeisti bei A.Skujytė pakils į ketvirtą arba trečią vietą, jai priklausys ir didesnė valstybės premija.

„Jei ten nuskriaudžia, tai gal čia nenuskriaus. Nukentėjau, nes buvo galimybė iškovoti bronzą, bet nepavyko vien dėl to, jog kažkas buvo nešvarus, – sakė A.Skujytė. – Pagyvensime ir pamatysime. Pati apie tai negalvoju, viskas labai praeityje.“

Savo vietą Londono žaidynėse „pagerino“ ir disko metikė Zinaida Sendriūtė. Olimpiadoje devinta buvusi lengvaatletė praėjus kiek daugiau nei pusmečiui po žaidynių sulaukė žinios apie Rusijos atletės Darijos Piščalnikovos diskvalifikaciją. Lietuvė pakilo į aštuntą vietą, garantuojančią valstybinę premiją. Tiesa, ją sportininkė gavo tik praėjusiais metais.

„Tingiu kalbėti, noriu valgyti, – nusijuokė trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė. – Kokios dar gali būti emocijos, kai laimi aukso medalį? Esu geriausia Europoje, pagerinau Lietuvos rekordą, nors pasirodyti galėjau dar geriau.“

Dešimtys sveikintojų, autografų prašantys vaikai, interviu užsienio spaudai – tai laukė Europos jaunimo iki 23 metų čempionate triumfavusios D.Dzindzaletaitės. Lietuvė sau įteikė idealią dovaną gimtadienio proga: antradienį sportininkei sukaks 22-eji.

Antru bei ketvirtu bandymais identišką rezultatą – 14,23 m – užfiksavusi D.Dzindzaletaitė antrą vietą užėmusią rumunę Eleną Andreaa Panturoiu aplenkė 10 cm, o bronzą iškovojusią ukrainietę Tatjaną Ptaškiną – 18 cm.

– Varžybos sėkmingai klostėsi nuo pat pradžių, pirmuoju bandymu nušokote 13,94 m. Ar tai pridėjo pasitikėjimo savo jėgomis?, – lengvoji.lt paklausė D.Dzindzaletaitės.

– Pridėjo. Su treneriu apie kitos spalvos medalį net nekalbėjome. Atvažiavome aukso, jį pasiėmėme ir grįšime namo toliau dirbti. Ne veltui su treneriu laisvalaikį leidau (juokiasi).

– Antru bandymu nušokote 14,23 m – dviem centimetrais toliau nei Lietuvos rekordas, tačiau jis dėl per stipraus vėjo buvo neįskaitytas. Ar tikėjote, jog tokio rezultato pakaks aukso medaliui?

– Taip, nes varžovės tokio rezultato truputį išsigando. Antrais bandymais jos pasiekė savo geriausius rezultatus, bet po to nieko nebeparodė.

– Koks buvo tikslas įtikinamai pirmaujant jau po antro bandymo? Įtvirtinti Lietuvos rekordą?

– (juokiasi) Ne, tikslas buvo kuo toliau šokti, o ne rekordus daryti. Nebuvau kabai patenkinta rezultatu, norėjosi daugiau. Tikiu, jog galiu šokti bent 14,50 metro.

– 2012 metais pasaulio jaunimo čempionate Ispanijoje laimėjote sidabrą. Kuo skiriasi iškovotas medalis ten ir šiandienos pergalė?

– Čia Europos čempionatas, o ten buvo pasaulio. Ispanijoje laimėjau pirmą tarptautinį medalį, prisiminimai tikrai geri, bet čia – ne ką prastesni. Lipsiu ant aukščiausio laiptelio! Negaliu lyginti varžybų, nes jos visiškai skirtingos.

– Kurioms varžyboms prioritetas buvo teikiamas prieš sezoną – Europos jaunimo čempionatui ar pasaulio čempionatui?

– Akcentavome, jog geriausią sportinę formą reikia pasiekti iki 23 metų čempionatui, nes tai yra paskutinės jaunimo varžybos, kuriose galiu dalyvauti. Dabar truputį atsipūsiu bei po dviejų savaičių pirmą kartą karjeroje startuosiu Deimantinės lygos varžybose, šiandien gavau patvirtinimą. Pailsėsiu rytoj pas močiutę kaime (juokiasi). Ilgai nemačiau šeimos, bet į Taliną atvyko tėvai ir draugai.

– Nebaisu, jog tokia gera sportinė forma gali neišsilaikyti iki pasaulio čempionato, kuris vyks tik rugpjūčio gale?

– Dar nepasiekiau sportinės formos piko. Dar antrose sezono varžybose nušokau 14,21 m, turi būti geriau.

– Kas pasikeis po šio medalio?

– Į mane kitaip žiūrės varžovės. Jau pats laikas buvo padaryti gerą rezultatą, nes trejus metus nebuvo medalio. Buvau išalkusi medalio (juokiasi).

Ryškiausia Lietuvos komandos, dalyvaujančios Europos jaunimo iki 23 metų lengvosios atletikos čempionate, žvaigždė Dovilė Dzindzaletaitė žengė pirmą žingsnį link Senojo žemyno pirmenybių apdovanojimo. Geriausio sezono rezultato pasaulyje savo amžiaus grupėje savininkė moterų trišuolio varžybų atrankoje užtruko keliolika minučių – tol, kol gavo teisę atlikti pirmą bandymą.

Dėl liūties Taline dauguma vakare vykusių rungčių prasidėjo vėliau. Moterų trišuolio rungties dalyvės, tarp kurių buvo ir D.Dzindzaletaitė, šalo susispaudusios po stadione esančiais skėčiais. Stipriems netrukdo niekas: Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvą jau įvykdžiusi Lietuvos trišuolininkė pirmu bandymu nušoko 13,63 m bei buvo viena iš trijų sportininkių, kurioms pakluso kvalifikacinis finalo normatyvas – 13,55 m.

„Oro sąlygos ne pačios geriausios, tikslas buvo įveikti kvalifikaciją ir ramiai ruoštis rytojui. Tai, jog startas buvo nukeltas dėl lietaus, įtakos neturėjo. Ispanijoje treniravausi prie 40 laipsnių karščio, čia yra 18-a. Nusiteikiau, jog visoms sąlygos vienodos ir tiek“, – sakė D.Dzindzaletaitė.

Prieš lietuvę bandymą atlikusi Estijos trišuolininkė Tahti Alver šlapiame sektoriuje slystelėjo ir griuvo, tačiau tai D.Dzindzaletaitės neišgąsdino. Sportininkė teigė, jog iš trenerio buvo gavusi nurodymą nuo lentelės atsispirti toliau ir nerizikuoti.

Drauge su Ispanijos specialistu į Taliną atvykusi lietuvė – maksimaliai susikoncentravusi varžyboms. Nors su dauguma Lietuvos komandos narių pirmą kartą sportininkė drauge startavo dar 2010 metais vykusiose pirmose jaunimo olimpinėse žaidynėse, D.Dzindzaletaitė draugus „pamiršo“ ir laisvalaikį dažniausiai leidžia su treneriu.

„Galvoju tik apie varžybas, po varžybų draugai, atvažiavau ne poilsiauti“, – patvirtino D.Dzindzaletaitė.

Kvalifikacinėse varžybose už lietuvę toliau šoko dvi sportininkės – ukrainietė Tatjana Ptaškina (14,08 m) bei rumunė Elena Andrea Panturoiu (13,72 m).

Beje, keliaujant iš viešbučio į stadioną D.Dzindzaletaitė, jos treneris bei ieties metikė Liveta Jasiūnaitė pakliuvo į kuriozišką situaciją: sportininkus vežęs autobusas kliudė pastatą, kuriame pakeliamas šlagbaumas. Pasekmė – keli išdaužti autobuso langai.

Sėkmingai atrankos barjerą įveikė bei stiprius nervus pademonstravo L.Jasiūnaitė. Ieties metimo rungties kvalifikacijoje lietuvė įrankį metė paskutinė. Po dviejų ne itin sėkmingų bandymų trečiuoju L.Jasiūnaitė ietį numetė 49,37 m bei „įšoko“ į finalininkių dvyliktuką. Būtent lietuvės rezultatas, susumavus dviejų atrankos grupių rezultatus, buvo dvyliktas.

„Tikslas buvo finalas, tad esu patenkinta. Bandžiau nusiteikti, jog nesvarbu, kad lyja, bet vis dėlto tai veikė. Teko ilgai laukti, šalta... Per visus metimus lijo. Atrodo, jog varžovėms lijo mažiau, o man daugiau, – juokavo L.Jasiūnaitė. – 49 metrai prie tokio oro – labai gerai. Sportinė forma gera, tikslas finale – aštuntukas.“

L.Jasiūnaitė dalyvavo B grupės varžybose, kurios vyko kiek daugiau nei valandą vėliau nei A grupės varžybos. Pastarojoje buvo ir dar viena Lietuvos ieties metikė Simona Dobilaitė, kuri geriausiu pirmu bandymu numetė 43,88 m bei užėmė 20 vietą tarp 24 dalyvių.

„Tai, jog startavau antroje grupėje, buvo minusas, kadangi A grupės dalyvėms nelijo, tačiau pliusas, jog žinojau varžovių rezultatus, kurie buvo labai prasti. Maniau, jog finalui reikės mesti 50 metrų“, – prisiminė L.Jasiūnaitė.

Šio sezono lietuvės rekordas – 51,83 m, tuo tarpu asmeninis rekordas – net 56,10 m.

Sėkmingiausiai atrankos varžybose pasirodė geriausią sezono rezultatą savo amžiaus grupėje Europoje pasiekusi vokietė Christin Hussong – 62,59 m.

Paskutinis ketvirtadienio vakarą iš lietuvių startavo šuolininkas į aukštį Adrijus Glebauskas. 210 cm aukštį įveikęs sportininkas užėmė 20 vietą bei pasiekė geriausią savo sezono rezultatą.

A.Glebauskas 200 cm aukštį peršoko pirmu bandymu, 205 cm – antru, o 210 cm – pirmu. Beje, vykti į Europos jaunimo čempionatą po traumos atsigaunantis sportininkas apsisprendė tik paskutinės treniruotės metu.

„Po žiemos sezono Adrijus patyrė nedidelę kelio traumą, kurią pavyko išsigydyti. Pavasarį Portugalijoje vykusioje treniruočių stovykloje dirbome labai gerai, bet stovyklos pabaigoje pasijautė raumenų skausmai šalia achilo. Tą traumą gydėme ilgai, po stovyklos negalėjome išvis šokinėti. Dabar gal tik dvi savaitės kaip galime normaliai šokti, pritrūko pasiruošimo, startų ir aukščio treniruočių. Adrijus fiziškai yra pasiruošęs gerai, fiziniai rodikliai pakilę. Tiesiog specifinė šuolininkų į aukštį trauma“, – pasakojo A.Glebausko trenerė Audra Gavelytė.

Žiemos sezono metu A.Glebauskas, net ir būdamas traumuotas, sugebėjo peršokti 218 cm aukštį. Toks rezultatas būtų garantavęs vietą Europos jaunimo čempionato finale.

„Esu patenkinta, jog jis parodė tą, kam buvo pasiruošės. Žinoma, labai norėjosi daugiau, bet kaip pasiruošėm, tą ir turime. Dar laukia trejos varžybos, trauma pamažu praeina, tad turi būti gerai“, – teigė ir Europos vicečempioną Raivydą Stanį išugdžiusi A.Gavelytė.

Penktadienį Europos jaunimo čempionate į kovą stos šuolininkė į aukštį Gintarė Nesteckytė, ėjikai Marius Šavelskis, Normantas Petriša, Eglė Juočytė bei trišuolio rungties finale dalyvaus D.Dzindzaletaitė.