Rengtis sąmoningai

Visame pasaulyje įsigyjamų ir išmetamų drabužių kalnai auga, o vadinamoji greitoji mada vis dar nepraranda populiarumo. Europos Parlamento pateikta statistika tai patvirtina: ES šalyse per pastaruosius kelis dešimtmečius perkamų drabužių kiekis vienam asmeniui išaugo beveik 40 proc.

Priežastį nesunku suprasti: mažos kainos, patogus apsipirkimas, nuolatos atnaujinamas, naujausias mados tendencijas atitinkantis asortimentas pratina visuomenę vartoti kuo daugiau.

Vis didesnė atsvara tam tampa tvari mada, skatinanti atsakingą drabužių gamybą iri vartojimą. Tvarios mados kūrėjams svarbu ne tik panaudoti ekologiškas medžiagas, kurių gamybos metu tausojama aplinka, taupomi energijos ir vandens ištekliai, bet ir naudoti medžiagas racionaliai, mažinant gamybinių atliekų kiekius.

Lietuvoje tvarios mados pradžią paskelbė iniciatyva "Upcycled by LT". Mados profesionalai Tomas Baranauskas, Vida Strasevičiūtė, Inga Jurkevičiūtė ir menininkė Lina Žvirblytė susibūrė ne tik šviesti visuomenę apie upcycling metodą, bet ir apie vartojimo atsakomybę.

Žodžio "upcycling" atitikmenį lietuvių kalbos žodyne sunku rasti, nes jis reiškia pakartotinį panaudojimą to, kas lieka po gamybos. "Daugelis tai palaikytų šiukšlėmis, tačiau upcycling šiems likučiams sukūria vertę ir gražina į vartojimo ratą", – aiškina V.Strasevičūtė.

Dizainerė teigia, kad tvari mada gali padėti žmonėms suprasti, kad svarbu yra ne įsigijamų drabužių kiekis, o jų kokybė ir ilgaamžiškumas. "Lietuvoje vis daugiau žmonių garsiai kalba, kad pavargsta nuo gausybės prastos kokybės daiktų, drabužiai – ne išimtis. Tikiuosi, kad greitai tai taps masiniu reiškiniu, sąmoningumo lygis tikrai augs", – apie tvarios mados poreikį kalba kūrėja.

Prieinama kiekvienam

Dažnai galima išgirsti, kad tvari mada pasiekiama ne kiekvienam.  V.Strasevičiūtė sako, kad taip teigiančių žmonių visų pirma paklaustų: kiek šiuo metu jie savo spintose turi drabužių, aksesuarų ir batų, kiek kartų per metus eina apsipirkti.

"Tuomet būtų aišku, ar jie tikrai negali sau to leisti, ar tiesiog mėgsta pirkti daug, dažnai ir pigiai. Žmonės neprisiriša prie daiktų, greitai juos keičia kitais", – aiškina pažnekovė.

Paklausta apie tai, kaip žmonės galėtų mažinti savo perkamų ir išmetamų drabužių kiekį, dizainerė siūlo kurį laiką iš viso nustoti pirkti.

"Nuodugniai peržiūrėkite savo spintą ir išsirinkite drabužius, kuriuos dėvite dažniausiai. Spintoje palikite tuos, kurie ten kabo, bet beveik nėra dėvimi. Pabandykite atvirai pasakyti sau, kodėl drabužis atsidūrė vienoje ar kitoje pusėje. Pamatysite, kad daugelio drabužių modeliai, audiniai jums netinka ar nepatinka, juos įsigijote gerai neapgalvoję. Atlikę tokią reviziją, galite sau leisti eiti į parduotuvę, nes rinksitės kur kas atsakingiau. O tuos drabužius, kurie liko atmesti, peržiūrėkite dar kartą. Gal juos galima persiūti, o gal dovanoti tiems, kurie tikrai jais džiaugsis", – patarimais dalijasi V.Strasevičiūtė.

Madinga keistis daiktais

Norint sumažinti namuose susikaupusio turto kiekį, keistis arba atiduoti galima ne tik drabužius, bet ir įvairiausios paskirties nenaudojamus daiktus. Tokia idėja nėra naujiena: internete galima rasti puslapių ir socialinių tinklų grupių, skirtų būtent šiam tikslui, o norintiems daiktais mainytis gyvai rengiami įvairiausio masto mainytuvių susibūrimai.

Mainų iniciatyva susižavėjo ir projekto "Kaunas Europos kultūros sostinė 2022" programos "Fluxus Labas! Centras" komanda, pačiame miesto centre surengę visiems norintiems prisijungti atvirą keitimosi daiktais renginį.

Programos koordinatorė Sandra Valavičiūtė sako, kad visi turime daug spintų ir sandėliukų, prigrūstų nenaudojamų daiktų, tad kodėl gi jais nepasidalijus su kitais?

"Vartotojiškumas vis dar klesti, tad norisi, kad mažiau pirktume naujų daiktų ir daugiau dalytumės. Iš to ir kilo mainytuvių idėja, noras pakviesti žmones pabendrauti ir apsikeisti ne tik daiktais, bet galbūt ir istorijomis", – apie sumanymą pasakojo pašnekovė.

Lietuvoje vis daugiau žmonių garsiai kalba, kad pavargsta nuo gausybės prastos kokybės daiktų, drabužiai – ne išimtis.

Kaunietė Kristina į mainytuves atsinešė ne tik perskaitytas knygas ir nenešiojamus drabužius, bet ir po po operacijos jai nebereikalingą kelio įtvarą. "Jeigu kam reikėtų, tai galbūt netgi nemainyčiau, o tiesiog dovanočiau", – tikino moteris.

Jauna pora Tomas ir Marija mainytuvėms buvo parengę savo pačių pieštų paveikslų, kuriuos iškeitė į kitus meno kūrinius. Teigė, esant galimybei, sugrįšiantys vėl.

S.Valavičiūtė džiaugėsi žmonių susidomėjimu ir atskleidė planuojanti daugiau panašių renginių. Ji pati iš mainytuvių parsinešė knygų, marškinėlius ir įdomaus dizaino lėkštę – šiems daiktams tikrai rasianti vietą savo namuose "Jeigu matysiu, kad gautus daiktus naudoju retai, kitą kartą galėsiu vėl juos atiduoti ar apkeisti kažkuo kitu", – mainytuvių pranašumą pabrėžė renginio organizatorė.

Atliekos tampa dovanomis

Atliekų tvarkymo centrai visoje Lietuvoje taip pat siūlo galimybę ne tiesiog atsikratyti savo nenaudojamų geros būklės daiktų, o atvežti juos į atliekų priėmimo aikšteles. Tokie daiktai čia sandėliuojami ir norintiems juos prikelti naujam gyvenimui atiduodami nemokamai.

Kauno regiono atliekų tvarkymo centro (RATC) direktorės Ingridos Valavičienės teigimu, populiariausi atiduodami daiktai šiuo metu yra vaikiški elektroniniai žaislai, dviračiai ir geros kokybės baldai. Jos manymu, tokia iniciatyva yra socialiai svarbi, nes taip ne tik atliekama atliekų prevencija, bet ir ugdomas žmonių sąmoningumas. "Pas mus atkeliavęs išaugtas dviratis gali džiuginti kitą vaiką", – sako I.Valavičienė.

Nors šiuo metu didžioji dalis daiktų yra atiduodami per įvairių socialinių tinklų grupes, Kauno RATC tikisi dar šiemet pastatyti būtent tam skirtus pasiėmimo taškus, į kuriuos žmonės galėtų atvykti ir gyvai apžiūrėti paliktus ir naudoti dar tinkamus baldus, žaislus ir buitinę techniką.

Švarios mintys – švarūs namai

Kovojant su pertekliniu daiktų kaupimu pasaulyje populiarėja ir su asketizmu siejama gyvenimo būdo filosofija, raginanti neprisirišti prie materialių dalykų ir stengtis gyventi tik su pačia būtiniausia nuosavybe.

Nors iš pirmo žvilgsnio šis gyvenimo būdas atrodo orientuotas į kuo mažesnį materialinio turto rinkimą, beveik prieš ketverius metus minimalizmą į savo gyvenimą įsileidusi tinklaraščio minimalistai.lt įkūrėja, stilistė ir iliustratorė Goda Pele teigia, kad minimalizmas pirmiausia gimsta galvoje, o daiktų atsisakymas yra tik šalutinis viso to poveikis.

"Dabar visi labai susikoncentravę į daiktų kiekį. Minimalistai renkasi tokius daiktus, kurie jiems malonūs, kadangi jų turi tik tiek, kiek reikalinga, dažniausiai tai nedidelis kiekis. Minimalizmas – brandos požymis. Imi tik tai, kas geriausia, o dar geriau, jei neimi", – šios filosofijos niuansus aiškina G.Pele.

Menininkė pripažįsta, kad, net ir vadindama save minimaliste, neatsisako pirkti daiktų, kurie reikalingi jos gyvenimo būdui, ir savo spintos turinio nėra sumažinusi iki vienaženklio skaičiaus. "Bet stengiuosi pirkti sąmoningai, renkuosi daiktą, kuris mane džiugina, labai daug daiktų mano namuose yra iš antrų rankų – tai sąmoningo vartojimo dalis", – teigia G.Pele.

Jos nuomone, žmonės, norintys mažinti savo vartotojiškumą ir siekti minimalistiškesnio gyvenimo, turėtų nebijoti skolintis ar įsigyti padėvėtų gaminių. "Iš kelionės gali parsivežti ne suvenyrų, o potyrių. Namų jaukumą gali kurti ne pigiais niekučiais, o pokalbiais ir žmonių santykiais. Naudoti mažiau, bet geresnės kosmetikos. Įvertinti, kiek gaminame maisto, ar tikrai virtuvėje naudojame visus rakandus? Pagaliau nustoti pirkti kavą vienkartiniuose puodeliuose ir nešiotis savo termosą. Mažesnis kiekis daiktų – didesnis džiaugsmas ir įvertinimas to, ką turi", – pataria pašnekovė.

Į knygos pristatymą susirinkę svečiai turėjo galimybę išgirsti ne tik autorės kūrinius, bet ir pasakojimus iš jos gyvenimo, padedančius geriau suprasti pačios knygos kilmę.

"Mano tėtis – iš muzikalios šeimos, o mama dainuodavo, šokdavo ir šokti mokino visą kaimo jaunimą. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mano tėvai buvo tokie kultūringi žmonės", – apie tai, iš kur sėmėsi meilės kūrybai, paaiškino autorė.

Iš Tauragės rajono kilusios, tačiau jau daugelį metų Kaune gyvenančios K.Šimaitytės-Šukienės kūryboje artimai susipina gimtinės, tėviškės ir šeimos tematika, savo kūriniuose ji su nostalgija prisimena gimtuosius namus ir prarastus artimuosius.

Paklausta apie tai, ką jai reiškia dažnai poezijoje minima laisvė, rašytoja atsakė daug negalvodama: "Laisvė man reiškia daug. Jūs laisvę turite, o mes jos siekėme. Dėl to mano gyvenimas buvo toks sudėtingas ir vingiuotas. Negaliu sakyti, kad buvau sugniuždyta, atėjau į laisvą Lietuvą išsilavinusi, bet atėjau visko siekdama ir trokšdama, o laisvės – labiausiai."

Pristatydama savo knygą autorė nepabijojo ir uždainuoti, mat ne vienas jos eilėraštis yra virtęs daina. Vienas tokių, "Linai", mena vaikystę ir sunkų darbą linų laukuose. "Mes juos rovėme net naktimis, o kai atėjo metas gauti užmokestį, gavome tik penkis kilogramus cukraus", – dalijosi prisiminimais.

Nors K.Šimaitytė-Šukienė eilėraščius rašo jau ne vieną dešimtmetį, mintis juos visus surinkti į knygą kilo neseniai. "Visada mėgau rašyti eilėraščius sau ar kažkam paprašius. Labai daug jų išsimėtė ir nepakliuvo į knygą. Pagalvojau, kad reikia vieną kartą imti ir padaryti, nes kitaip pavėluosiu", – knygos atsiradimo aplinkybes paaiškino autorė.

– Kaip susikirto jūsų keliai?

Lina: Susipažinome Vytauto Didžiojo universitete, abi studijavome audiovizualinį meną. Aš buvau antrame kurse, Urtė – pirmame. Abi dirbome prie garso ir įvairių medijų.

Urtė: Mūsų kursus suvedė per vieną filmavimą universitete. Pradėjome šnekėtis, išsiaiškinome, kuri ką daro.

Lina: Po to įvyko universiteto festivalis "Medijų meno dienos", buvome pakviestos jo atidarymui sukurti bendrą projektą. Tai buvo pirmasis mūsų audiovizualinis performansas.

– Kodėl nusprendėte savo duetą pavadinti tokiu netradiciniu vardu?

Urtė: Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad mūsų kūrybinė kryptis yra menas kartu su mokslu. Pavadinimas "Bionics" reiškia meno ryšį su žmogumi ir technologijomis. Technologijos šiuo atveju nebūtinai reiškia kompiuterį, veikiau – fizikinį reiškinį. Iš tikrųjų Lina pirmame kurse rengė fotografijų ciklą tokiu pačiu pavadinimu, ir man jis pasirodė labai tinkamas tam, ką mes darome.

Kai kurie dėstytojai labai palaikė, tačiau buvo ir tokių, kurie žiūrėjo skeptiškiau.

Lina: Taip, šis pavadinimas nurodo kryptį ir sintezę ne tik skirtingų disciplinų, bet ir skirtingų menų. Iš mokslo dažniausiai nagrinėjame fizikos reiškinius ir biologiją su fizikos elementais.

– Ar savo kūrybos pradžioje sulaukėte palaikymo iš tėvų ir artimųjų? Jiems nekilo abejonių dėl jūsų pasirinkto kelio?

Lina: Tėvai nieko nedraudė ir per galvą nedavė dėl to, kad bandome kurti. Gal tik ne visada suprasdavo, ką mes čia darome.

Urtė: Ir dabar dar turbūt nelabai supranta (juokiasi).

Lina: Bet jeigu kalbėtume apie audiovizualinės srities profesionalus – būdavo visko. Kai kurie dėstytojai labai palaikė, tačiau buvo ir tokių, kurie žiūrėjo skeptiškiau. Tai mūsų niekada nestabdė.

– Muzika ir menas jus lydėjo nuo vaikystės?

Lina: Aš nuo aštuonerių lankiau muzikos mokyklą, grojau akordeonu. Vėliau, jau baigusi mokyklą, susidomėjau elektronika, ėmiau kurti įvairias kompozicijas. Akordeonu vis dar groju, turime įvairiausių planų jo muziką sujungti su elektronika.

Urtė: Mano situacija yra kiek kitokia nei Linos, nes neturiu tokio didelio akademinio pagrindo. Mokykloje nuolat užsiimdavau sportu, o menas būdavo kažkur šalia. Nuo penktos klasės iki universiteto profesionaliai žaidžiau krepšinį. Elektronika mano gyvenime atsirado sėdint prie kompiuterio, kai pradėjo atsibosti įvairūs kompiuteriniai žaidimai. Bandžiau programuoti, tačiau labai greitai nuo to pavargau. Tuomet pradėjau groti perkusija, pažįstami parodė, kad yra programos, kuriomis gali kurti elektroninę muziką kompiuteriu. Tada man buvo penkiolika ar šešiolika metų.

Tikrai būna tokių laikotarpių, kai artėja darbų terminai, kaupiasi nuovargis, tada reikia tiesiog atsitraukti ir į viską pažiūrėti iš šono.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ši vasara jums buvo labai veikli. Kaip pailsite nuo darbų?

Lina: Retkarčiais einu pabėgioti. Taip pat patinka daryti įvairius remontus, ką nors pagręžti (juokiasi). Taip labai atsipalaiduoju.

Urtė: Turiu įdomų užsiėmimą – renku lego figūrėles. Taip pat sportuoju. Tačiau iš tikrųjų viskas, ką darome laisvu laiku, yra susiję ir su mūsų darbu.

– Esate ne tik partnerės kūryboje, bet ir draugės kasdieniame gyvenime. Ar sunku atskirti darbą ir laisvalaikį bei išvengti trinties?

Lina: Manau, kad mums pavyksta suderinti šiuos dalykus. Jeigu tikrai sunku ir nebelieka laiko asmeniniam gyvenimui, būna, kad atidedame kai kuriuos darbus, tačiau tuomet dėl to dažniausiai apgailestaujame. Tarp mūsų su Urte nebūna nei ginčų, nei trinties. Galime ilgą laiką būti kartu ir po to savaitę nesimatyti, taip ir išvengiame nesutarimų.

– Pakalbėkime ir apie kūrybos procesą. Esate sukūrusios nuo realaus pasaulio, regis, visiškai atitrūkusių instaliacijų, nesidrovite žaisti su spalvomis, medžiagomis, garsais ir net optinėmis iliuzijomis. Kaip gimsta tokios siurrealistinės idėjos?

Urtė: Labai įvairiai. Pats kūrybos procesas dažniausiai primena eksperimentą. Jeigu yra reikalingas tam tikras šviesos kampas ar lūžis, mes eksperimentuojame, žiūrime, kas veikia, o kas ne. Tai lyg mini laboratorija. Dažnai įsitraukia ir papildomi žmonės, kurie turi gilesnę kompetenciją fizikos ar biologijos srityse. Išeina kolaboratyvus procesas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Lina: Būna, kad mes pasidalijame savo sumanymu, o mums pasako: "Ne, taip nepavyks." Tada bandome ieškoti kitų būdų, taip atsiranda naujos plotmės. Iš to, kad kažkas nepavyksta, gimsta kūrybiškumas.

– Galbūt turite kokių nors įdomių ritualų, kurie padeda atskleisti naujas idėjas?

Lina: Jeigu užstringame, tai būna maisto ritualai (juokiasi). Dažniausiai tiesiog užtenka pavalgyti bei pasijuokti – ir viskas vėl gerai. Tikrai būna tokių laikotarpių, kai artėja darbų terminai, kaupiasi nuovargis, tada reikia tiesiog atsitraukti ir į viską pažiūrėti iš šono.

– Dažnai užklumpa tokie kūrybiniai blokai?

Urtė: Dažniau turbūt užklumpa finansiniai blokai. Būna, kad turi idėją, tačiau galbūt laikas ne tas. O jeigu laikas tas, tai gal finansai ne tie. Tada pradedi galvoti, ką galima padaryti su priemonėmis, kurias jau turi.

Lina: Taip, kartais tenka įgyvendinti paprastesnes savo idėjų versijas. Čia ir prasideda kūrybiškumas, kai biudžete nuo 1 000 eurų turi nubraukti vieną nulį ir sugalvoti kažką už 100 eurų.

– Kokių netikėčiausių sprendimų yra tekę priimti, neturint pakankamai lėšų projektui?

Urtė: Dėl didžiosios dalies tokių sprendimų tikriausiai yra buvę situacijų, kai norėjome sutaupyti, bet viskas išėjo tik dar brangiau. Pavyzdžiui, vieną kartą esame sudeginusios lazerius.

Lina: Tuomet ir parodą teko savaitei nukelti, nes pagrindinis jos elementas buvo lazeriai su veidrodžiais. Išbandėme lazerį, kuris sudegino ne tik savo lęšius ir stikliukus, o ilgiau palaikius degino ir grindis. Dabar savo repertuare turime tokį ginklą (juokiasi).

Asmeninio archyvo nuotr.

– Aktyvia veikla užsiimate jau beveik aštuonerius metus, tačiau savo debiutinį albumą "Cycles" išleidote tik pernai. Koks lūžis įvyko jūsų gyvenime, kad nusprendėte, jog atėjo metas pagaliau tai padaryti?

Urtė: Labai daug neplanavome, taip tiesiog išėjo. Norėjome neskubinti tokio projekto, leisti jam vystytis palaipsniui. Visi albume esantys muzikiniai takeliai buvo sukurti per ilgą laiką, sukaupti mūsų muzikinėje bibliotekoje, iš kurios paėmėme tai, ką norėjome parodyti. Tai mūsų prisistatymas, tai, kas mes esame.

Kiekvienas kūrėjas turi savo veidą, gali būti labai įvairių požiūrio kampų.

Lina: Aš visada sakau, kad šis albumas turėtų būti mūsų antrasis ir vis dar reikės išleisti pirmąjį, kad žmonės galėtų pamatyti mūsų muzikos augimą. Vis dėlto savo kūrybą pradėjome nuo ramesnės, ambientinės muzikos, kuri buvo labiau skirta galerinėms erdvėms. Dabar mūsų kuriama muzika įgauna daugiau ritmo, technoelementų.

– Ar ritminis pokytis muzikoje atspindi ir kažkokią jūsų pačių vidinę evoliuciją?

Urtė: Nors mūsų kūryba ir įtraukia technologijas, ji visada turi žmogišką atspalvį. Muziką galima suprasti įvairiai. Į mūsų albumą taip pat galima žiūrėti įvairiai – tiek iš istorinės pusės, tiek iš biologinės ar fizikinės, tiek iš visiškai žmogiškos perspektyvos. Visada galima kelti klausimą, ką šis kūrinys reiškia man ar kitam žmogui. Anksčiau taikėmės ir savo muziką kūrėme meninei erdvei, bet dabar darome tai, ką tikrai norime daryti.

– Ar toks ir yra jūsų kūrybos tikslas – kelti klausimus?

Urtė: Savo kūryba norime žmonėms suteikti patirtį, dėl to žaidžiame optiniais jutimais.

Lina: Kurdamos instaliacijas su optinėmis iliuzijomis norime, kad žmogus paliktų savo kasdienybę ir per tą akimirką, kol jis susivokia, kokia technologija čia yra naudojama, atsisakytų savo tradicinio suvokimo. Garsinėse instaliacijose įdomu, kokius prisiminimus jos sukelia žmogui, kaip jis pats save suvokia. Norisi, kad žmonės užduotų sau klausimus: "Kaip aš jaučiuosi šioje erdvėje?", "Ar man jauku?"

– O kas labiausiai įkvepia kurti?

Lina: Darbams ir instaliacijoms kurti – mokslas. Niekada nebūna, kad tiesiog atsisėdame ir galvojame, kad dabar kažką matome, tai tą ir kuriame. Visada yra kryptis. Jei pasirenkame kažkokį reiškinį, tai jį išnagrinėjame, ar tai būtų pasikartojantis garsas, ar kažkoks atsirandantis objektas.

Urtė: Kiekvienas kūrėjas turi savo veidą, gali būti labai įvairių požiūrio kampų. Lietuvoje labiau įsitvirtinęs socialinis ir filosofinis menas. Vakaruose galima pajusti, kad menas yra labiau susijęs su technologijomis, bet jis dažnai vadinamas šaltu. Bet sakoma, kad menas atspindi tai, kas svarbu žmonėms. Manau, kad dėl to mūsų menas ir yra labiau technologinis, nes šiais laikais viskas paremta mokslu.

Spalvingi tautiniai drabužiai, gera nuotaika ir ukrainietiška muzika – taip į renginį užsukusius žmones pasitiko jo organizatoriai ir iš užsienio atvykę atlikėjai.

Tačiau juoką greitai pakeitė rimtis, mat susirinkusieji šventę pradėjo kiek netradiciškai – eitynėmis, skirtomis už Lietuvos laisvę kovojusiems ir žuvusiems kariams atminti. Su Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje pirmuoju patarėju Sergejumi Vasylenka priešakyje miesto ukrainiečių bendruomenė ir šventės svečiai padėjo gėlių prie Nežinomo kareivio kapo.

Pasak vienos iš renginio organizatorių Valentinos Kulik, Kauno ukrainiečių bendrija, kasmet minėdama svarbias savo šaliai šventes, pamini ir kritusius lietuvių kovotojus. "Vis dėlto visi kovojome už tą patį tikslą", – teigė ji.

Po iškilmingų eitynių visi buvo pakviesti į Vytauto Didžiojo karo muziejaus vidų, kur turėjo galimybę išgirsti įvairiausių žanrų ukrainietiškos muzikos, atliekamos specialiai šiai progai iš Ukrainos atvykusių atlikėjų. Koncertą pradėjo didingai nuskambėję Ukrainos himnas ir mūsų "Tautiška giesmė".

"Nepriklausomybė svarbi tiek Ukrainai, tiek Lietuvai, tad šis noras gyventi laisvai yra abiejose šalyse. Gyvenkite laisvai ir džiaukitės iškovota nepriklausomybe", – į susirinkusiuosius kreipėsi atlikėja Anastasija Nečajeva.

Vėliau žiūrovus linksmino Kijevo srities kaimo kapela "Veselka", tradicinio styginio ukrainiečių liaudies instrumento, bandūros, muzikantė Naina Dorošenko, įvairių muzikinių konkursų laureatė Sofija Kucenko ir daugelis kitų. Savo talentus demonstravo ne tik svečiai iš užsienio – kelis kūrinius atliko Kauno Ukrainos bendrijos nariai Vladimiras Togobickis ir Vladimiras Raguzinas. Koncerto kulminacija tapo Prahos ir Kijevo operos solisto Andrejaus Besčastno pasirodymas.

Buvo atidaryta ir Petrikovkos ornamentinės tapybos paroda, skirta paminėti šio tapybos stiliaus įtraukimo į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą penkmečiui.

Kauno ukrainiečių bendrija Ukrainos nepriklausomybės dienos minėjimus rengia kiekvienais metais. Bendrijos pirmininko Nikolajaus Denisenkos teigimu, dėka iš Ukrainos atvykusių atlikėjų, ši šventė yra spalvingesnė nei ankstesnė. "Nusprendėme apsirengti tautiniais drabužiais, kad būtų linksmesnė ir iškilmingesnė atmosfera", – sakė N.Denisenka.

Jis džiaugiasi, kad Kaune gyvenantys ukrainiečiai čia jaučiasi lyg namie. "Dauguma mūsų bendrijos narių turi Lietuvos pilietybę ir yra integravęsi į šalies bendruomenę. Gyvename ir džiaugiamės", – mintimis dalijosi pašnekovas.

– Kas jus pastūmėjo pasukti dvasinio savęs pažinimo keliu?

– Prieš tai su vyru turėjome verslą, kuris ganėtinai gerai sekėsi. Vienu metu buvo ir laimės ir kūrybos. Buvau neseniai ištekėjusi, mylima ir pati labai mylinti. Tačiau po kurio laiko pradėjau prarasti džiaugsmą. Viską galėdavome sau leisti, atrodė, yra visko – meilės, pinigų, tačiau ko tuomet trūksta? Kas gali teikti džiaugsmą? Matyt, tada ir prasidėjo tas vidinis vedimas, nes kai tu užduodi klausimą, turi ateiti ir atsakymas.

– Kodėl būtent joga?

– Pirmiausia atsirado reiki – japoniškas masažas. Patekau pas mokytoją Virginijų Mockų ir tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai prisiliečiau prie kažko gilesnio ir dvasingesnio nei bažnyčia ar religija. Užsimerkusi pradėjau matyti spalvas ir tuo metu tai atrodė neįtikėtina. Galvoje nuolatos skambėdavo žodis "joga" ir supratau, kad jau viskas (juokiasi). Tuomet Kaune buvo labai mažai jogos mokytojų, tačiau jau po pirmo užsiėmimo suvokiau, kad atėjau ten, kur ir turėjau būti.

– Kada nusprendėte, kad norite ir kitus mokyti šio meno?

– Negreitai. Iš tikrųjų aš net ne pati norėjau mokyti, o mane tiesiog pradėjo kviesti mokyti. Tačiau tik po dešimt metų pasijaučiau lyg žinočiau tiek, kad galiu padėti kitiems. Ilgą laiką skyriau meditacijai, skaičiau knygas, sėdėdavau viena ir praktikuodavausi.

– O kaip į jūsų gyvenimą atėjo sąmoningasis kvėpavimas?

– Tokia įdomi istorija – man paskambino draugė ir pasakė, kad jos bičiulis iš Panevėžio užsiima sąmoninguoju kvėpavimu ir parodys mums, kas tai yra. Lietuvoje jį praktikuojančių žmonių tuo metu nebuvo, niekas apie tai nežinojo. Nuėjome į užsiėmimą, kvėpavome ir suprantau, jog atradau dalyką, kuris yra toks efektyvus ir reikalingas, jog sunku nusakyti žodžiais. Pirmi užsiėmimai buvo tikrai sudėtingi, patyriau pačius sunkiausius pojūčius, kokių tik gali būti.

– Kaip šią kvėpavimo techniką paaiškintumėte nieko apie ją nenusimanančiam žmogui?

– Iš tiesų tai mūsų prigimtinis kvėpavimas – mes taip kvėpuojame, kai esame kūdikiai. Kai kūdikiai kvėpuoja, girdėti įkvėpimas, o iškvėpimo – ne, jis labai švelnus. Tas mažas žmogutis turi ryšį su savo siela, savo širdimi ir dvasia. Tuo metu visai nesvarbu, verkiame ar ne, mūsų vidinė būsena yra džiaugsminga. Šis džiaugsmas baigiasi tada, kai prasideda išorinis spaudimas ir nebegali daryti to, ko nori. Sąmoningas kvėpavimas padeda sugrįžti į šį pirminį kvėpavimą. Mūsų dieviška prigimtis yra laimės, džiaugsmo, meilės ir dėkingumo kokteilis, o ši kvėpavimo technika padeda patirti šias būsenas.

– Taip pat vedate seminarus norinčioms atrasti savo moteriškas galias. Kas jums pačiai yra moteriškumas?

– Man pačiai labai ilgai teko kapstytis iki šių dalykų. Supratau, kad pati didžiausia moters galia yra šiluma. Pasauliui labiausiai trūksta moteriškos energijos – kai šalia moters yra šilta, iš jos spinduliuoja meilė ir palaikymas, o ne kritika ir pamokymai. Tai turi didelę įtaką kiekvieno mūsų gyvenime ir visame pasaulyje. Visiems norisi būti prie šiltų širdžių.

Pagrindinis dalykas, kuris žmogui suteikia ramybę, – gamta. Po darbo dienos turime eiti prie upės arba į mišką. Kad ir kokia įtempta diena buvo, gamtoje praleiskime po kelias valandas.

Kai supratau, kas yra moteriškumas, man labai norėjosi apie tai kalbėtis. Dabar vedu ir sąmoningojo kvėpavimo sesijas tik moterims. Dauguma moterų turi šaltas rankas ir kojas, tačiau moterų galūnės, kaip ir širdis, turėtų būti šiltos. Tad sesijų metu kvėpuojame ir bandome tai pasiekti.

– Šiais laikais vis labiau grumiamės su persidirbimo kultūra. Kokias būdais galėtume mažinti stresą kasdieniame gyvenime?

– Pagrindinis dalykas, kuris žmogui suteikia ramybę, – gamta. Po darbo dienos turime eiti prie upės arba į mišką. Kad ir kokia įtempta diena buvo, gamtoje praleiskime po kelias valandas. Nereikia daryti nieko ypatingo, užtenka tiesiog pasėdėti.

– Kokia jūsų mėgstamiausia vieta, leidžianti atsipalaiduoti Kaune?

– Gyvenu netoli Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo, tad ten būnu beveik kiekvieną dieną. Ta erdvė man niekada neatsibosta, visuomet atrodo skirtinga. Vos tik jaučiu, kad turiu labai daug veiklos, nueinu ten, pabūnu valandą ir greitai grįžta ramybė. Taip pat apsilankau Panemunės miške, anksčiau bėgiodavau Lampėdžiuose.

– Paminėjote bėgiojimą. Kokių dar pomėgių turite?

– Man jau seniai išnyko riba tarp to, kas yra darbas, o kas – pomėgis. Aš darau tik tai, kas man patinka. Joga, sąmoningasis kvėpavimas – jau nebe hobis, o gyvenimo būdas. Kada noriu, išeinu pabėgioti, tačiau bėgu kiek kitokiu, meditaciniu, bėgimu, kuris ne išeikvoja, o tik dar labiau pakrauna. Svarbiausia – gamta, be jos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Taip pat klausau nemažai audio knygų, šiek tiek – muzikos.

Į darbą aš nevaikštau (juokiasi). Neskirstau gyvenimo į išeigines, atostogas ir darbo dienas. Labai norėčiau, kad visi žmonės gebėtų pakeisti savo gyvenimą taip, kad tokio skirstymo nebeliktų.

Išvaduoja nuo įtampos

Sąmoningasis kvėpavimas dar vadinamas energiniu kvėpavimu. Pats žodis rebefingas (angl. rebirthing) reiškia atgimimą. Ši kvėpavimo technika buvo atrasta amerikiečio Leonardo Orro po to, kai šis savo namų vonioje tariamai išgyveno emocijas, atspindinčias tokias, kokias patiria kūdikiai gimdami.

Sąmoningasis kvėpavimas paremtas jogos principais, tinkamas įvairaus amžiaus žmonėms.

Sesijos metu taikoma giluminio cirkuliacinio kvėpavimo technika – greitas, seklus kvėpavimas, be didelių pertraukų tarp įkvėpimo ir iškvėpimo. Žmonės, praktikuojantys šią kvėpavimo techniką, skatinami paleisti užslopintas emocijas ir susikaupusią įtampą.

Teigiama, kad toks kvėpavimo būdas gali padėti po sunkių emocinių bei fizinių traumų, netekčių arba paprasčiausiai norint atsipalaiduoti ir išmokti valdyti savo mintis.

Sąmoningąjį kvėpavimą pradėti praktikuoti rekomenduojama tik padedant patyrusiam specialistui.

Į pagalbą – tarnybiniai motociklai

Policijos pareigūnai Kelių eismo taisyklių (KET) pažeidėjus gaudė pačiame miesto centre – judriame Karaliaus Mindaugo prospekte. Čia didžiausias leistinas greitis yra 50 km/val.

Ši policinė priemonė buvo kiek kitokia, nei įprastai Kauno kelių policijos patrulių vykdomi reidai – pareigūnai į pagalbą pasitelkė du tarnybinius motociklus bei nežymėtą policijos automobilį.

Pasak Kauno apskrities VPK kelių policijos valdybos kelių patrulių kuopos antrojo būrio vado Vaido Aleknavičiaus, su tarnybiniais motociklais pareigūnai gali daug lengviau laviruoti tarp mašinų ir gaudyti pažeidėjus. Jo teigimu, šiuo metu labai opi problema – KET nesilaikantys motociklų vairuotojai, mėgstantys vėlai vakare lenktyniauti Kauno gatvėse. „Pažeidėjai darosi gudresni, tai ir mums reikia būti gudresniems“, – juokėsi reidui vadovavęs pareigūnas.

Pažeidėjai – įvairūs

Per pirmas kelias reido valandas policininkams įkliuvo 2 metų vairavimo stažo neturinti jauna mergina, kuri Karaliaus Mindaugo prospektu automobiliu lėkė net 99 km/val. greičiu. Už tokį nusižengimą gresia bauda ir teisės vairuoti atėmimas nuo šešių mėnesių iki vienų metų.

Kai kurių pažeidėjų pareigūnams net nereikėjo gaudyti – vienas vaikinas su tamsintais priekiniais automobilio stiklais buvo pastebėtas šalimais esančioje degalinėje. Nors jaunuolis greičio ir neviršijo, jo automobilio stiklų šviesos laidumas buvo per mažas, tad pareigūnai skyrė baudą ir liepė nulupti langų tamsinimo plėveles.

Pažeidėjai darosi gudresni, tai ir mums reikia būti gudresniems.

Artėjant vidurnakčiui vairuotojai išdrąsėjo, tad pareigūnams pavyko užfiksuoti daugiau šiurkščių pažeidimų. Vienas jų – jaunas vaikinas su „Lexus“ markės automobiliu, greitį viršijęs daugiau nei 50 km/val. Automobilio vairuotojas patruliams teisinosi, jog esą tiesiog norėjo pasidžiaugti garsu. Už tokį pažeidimą gresia bauda nuo 450 iki 700 eurų.

Skriejo motociklu

Per visą vakarą didžiausias nustatytas leistino greičio viršijimas – 120 km/val. Čia pareigūnams įkliuvo su draugais motociklu skriejęs jaunuolis. Taisyklės dviratėms transporto priemonėms yra gerokai griežtesnės nei lengviesiems automobiliams, tad vaikinui už tokį pažeidimą gresia ne tik bauda, bet ir teisės vairuoti atėmimas metams.

VPK Kelių policijos valdybos patruliai teigia, jog tokių policinių priemonių, kaip ši, ateityje bus dar daugiau, ir jos bus vykdomos įvairiose Kauno vietose.

Pareigūnai reidą vykdė nuo 19 iki 24 val. Reido metu iš viso buvo užfiksuota 20 leistino greičio viršijimo atvejų. Keturi vairuotojai greitį viršijo nuo 21 iki 30 km/val., penki – nuo 31 iki 40 km/val., penki – nuo 41 iki 50 km/val. ir net šeši – daugiau nei 50 km/val.

Norintieji pažaisti šaškėmis galėjo rinktis ir netradicines žaidimo figūrėles – bulves, pomidorus, persikus arba svogūnus, o nemokančius žaisti renginio organizatoriai viliojo įvairiais kitokiais stalo žaidimais. Prie susibūrimo noriai jungėsi šalia sėdėję prekybininkai, taip pat ir smalsūs praeiviai.

Jaunuoliai Vydas ir Motiejus šiame turnyre dalyvauja pirmą kartą, bet pripažįsta, jog tai puikus būdas praleisti savo laisvą laiką. „Seniai žaidėme šaškėmis, todėl įdomu, ar dar nepamiršome. Be to, viskas arti namų“, – pasakojo vaikinai.

Jau antrą kartą šią vasarą vykstantis renginys yra viena iš projekto „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatyvų. „Fluxus Labas! Žaliakalnis“ programos koordinatorė Aistė Ptašinskaitė teigė, kad norėtų tokį susibūrimą paversti Žaliakalnio bendruomenės tradicija. Pasak jos, šis ir kiti įvairūs panašaus pobūdžio renginiai padeda suburti rajono bendruomenę. „Ir anksčiau Žaliakalnio bendruomenė buvo aktyvi, sunkiau buvo ištraukti žmones, kurie nelinkę eiti iš namų“, – sako A.Ptašinskaitė.

Paklausta apie renginio idėjos kilmę, A.Ptašinskaitė sako, jog šis renginys – dviejų skirtingų idėjų kratinys. „Kodėl šaškių ir istorijų turnyras? Istorijų, nes norėjom atrasti būdą, kaip prakalbinti žmones ir ištraukti tuos pasakojimus. Šaškių, nes jaunimas norėjo tokio turnyro. Galiausiai nusprendėme sujungti šiuos du dalykus, nes atsisėdęs prie šaškių lentos gali labai lengvai dalintis istorijomis ir atrasti bendrystę. Jeigu neskubi, yra labai daug laiko pokalbiui“, – dalijosi „Fluxus Labas! Žaliakalnis“ programos koordinatorė.

Skraidanti legenda

Šventės pradžioje renginio svečiai galėjo išvysti įspūdingą senovinių savadarbių lėktuvų pasirodymą. Vienas jų – pirmasis lietuviškas mokomasis lėktuvas „ANBO II“, suprojektuotas legendinio prieškario karo aviacijos vado Antano Gustaičio. Prieš kelis metus būtent šis „ANBO“ lėktuvo modelis buvo atkurtas dviejų aviacijos entuziastų – Arvydo Šabrinsko ir Rolando Kalinausko. Šiuo metu jie renka lėšas ir kito modelio, „ANBO III“, lėktuvo atkūrimui.

Kviečiame visus išbandyti tą penktąjį vandenyną, nes ten pabuvęs visuomet norėsi sugrįžti.

Šventės dalyviai turėjo progą prie legendinio lėktuvo nusifotografuoti, o ištroškę ekstremalių pojūčių galėjo pasinaudoti galimybe pakilti su juo į dangų. Prie „ANBO“ lėktuvų atkūrimo prisidedantis Kauno aeropilotų asociacijos pirmininkas Mindaugas Litvinavičius pasakojo, jog šis projektas gyvuoja būtent dėl to, kad žmonės galėtų pasimėgauti aviacija ir susipažinti su anksčiau taip lengvai neprieinama jos istorija.

Paklaustas ką labiausiai norėtų nuveikti aviacijos šventėje M. Litvinavičius teigė, jog čia – svarbiausia džiaugtis, kad žmonės domisi skrydžiu. „Mes, aviatoriai, esame pripratę sakyti, kad jeigu skraidai, tai esi sparno brolis arba sparno sesė. Kviečiame visus išbandyti tą penktąjį vandenyną, nes ten pabuvęs visuomet norėsi sugrįžti. Akys visada į viršų“, – šypsojosi pilotas.

Primena Lietuvos istoriją

Nuo ketvirtadienio Kaune vyksta ir tarptautinis „An-2“ lėktuvų sąskrydis, kurio kulminacija – aviacijos šventėje vykusios sąskrydžio dalyvių tikslaus nusileidimo varžybos ir parašiutininkų šuolis nuo „An-2“ sparnų. Į šventę susirinkę kauniečiai taip pat galėjo grožėtis „An-2“ lėktuvais iš arti, mat jų ant S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo pievos buvo išsidėstę net septyni.

Lietuvos aeroklubo prezidentas Mindaugas Sinkevičius savo sveikinimo kalboje atsiminė ir istorinę šių lėktuvų reikšmę. Jis teigė, jog žiūrėdamas į „An-2“ lėktuvus prisimena ne ką kitą, o prieš 30 metų įvykusį Baltijos kelią. „Man tuomet didžiausią įspūdį paliko ne žmonių rankų grandinė, o iš tokio lėktuvo mėtomos gyvos gėlės“, – pasakojo M. Sinkevičius. Tą dieną virš žmonių skraidęs lėktuvas šiandien yra saugomas visai šalia aerodromo įsikūrusiame Lietuvos aviacijos muziejuje.

Fejerverkai ir rekordai

Antrąją aviacijos programos dalį kulminavo įspūdingas reginys – didžiausios Lietuvos vėliavos nuleidimas iš dangaus. Net 300 kv. metrų ploto vėliavą šokdamas su parašiutu danguje išskleidė Marijampolės aeroklubo instruktorius Vytautas Gustaitis. Prieš tai žiūrovus stebino vienviečio pilotažinio lėktuvo „JAK-50“ skrydis pro specialiai tam pastatytą arką su pirotechnika, skirtas paminėti Lietuvos karo aviacijos šimtmetį.

Renginio svečiai taip galėjo išvysti ir lėktuvų grupės iš Lenkijos „Pionier“ pasirodymą, net tris parašiutininkų iš Kauno ir Marijampolės šuolius bei daugybę kitų demonstracijų ore. Visą aviacijos šou lydėjo muzika – į sceną lipo Ironvytas, Monique bei grupė „Lemon Joy“, o vakare susirinkusiuosius linksmino lietuvių didžėjai Ement, Zakmina ir Low Heights. Norintiems kitaip papramogauti veiklos taip pat netrūko – vyresnieji aviacijos šventės dalyviai galėjo aplankyti prekybininkų ir amatininkų dirbtuves, o mažųjų laukė atrakcionai ir edukacinės programos.