„Lankytis draudžiama“ – tokius ženklus prie pagrindinių įvažiavimų į miškus tvirtina Prienų miškininkai. Prienų, Alytaus, Lazdijų ir Trakų rajonuose nustatytas aukščiausias penktasis miškų gaisringumo lygis.

Gyventojai, pasak miškininkų, privalėtų elgtis atsakingai. Miško kirtėjai – važinėti tvarkingomis transporto priemonėmis, nemėtyti šiukšlių.

„Tai yra laikinai iki gaisringumo klasė sumažės iki trečios. Žiūrim prognozes ir bent savaitei į priekį lietaus nežada. Yra dalyje miškų įrengti specialūs pėsčiųjų ir dviračių takai, jais galima judėti, bet nuo tako, būtų toks didelis prašymas, be reikalo nevaikščioti ir sąmoningumą išlaikyti“, – sakė Valstybinės miškų urėdijos Prienų regioninio padalinio vyr. miškininkas Tadas Zubavičius.

„Visose sausose girininkijose mineralizuotos juostos, su žmonėmis bendraujama, kad atsargiai elgtųsi su ugnimi – jos nepaliktų, nerūkytų miške. Gaisras gali kilti netgi nuo paprasčiausios nuorūkos, degtuko, gali net nuo stiklo šukės“, – pasakojo Valstybinės miškų urėdijos Alytaus regioninio padalinio Sudvajų girininkas Laimius Simanavičius.

Taip amžininkai Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių Vladislovą Vazą IV vaizdavo prieš maždaug 380 metų, sako biusto autorius skulptorius Dalius Drėgva. Šiek tiek restauruotas išlikęs namas, kuriame 1648 m. po medžioklės mirė karalius Vaza.

„Geriausia jam vieta būtų turbūt Vazos namo prieigose. Kaip žinome, pagal legendą, karalius buvo išneštas iš namo. Galbūt ir pačiame name, gal bus įrengtas skveras miestelio centre, ir gal tai bus geriausia vieta, kad visi atvykę matytų tokį gražų akcentą“, – sakė Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas.

Vladislovas Vaza IV Merkinėje su karališkuoju dvaru lankėsi dažniau nei Vilniuje – vykdamas iš Krokuvos čia priimdavo pasiuntinius iš Europos, tvarkydavo  valstybinius reikalus, medžiodavo.

Pasak istorikų, Vladislovas Vaza IV buvo Merkinės bažnyčios fundatorius, čia jis buvo pašarvotas. Šiuo metu jo širdis saugoma Vilniaus arkikatedros požemiuose, o kūnas – Krokuvoje, Vavelio rūmuose.

„Jis yra suteikęs ir nemažai privilegijų miestiečiams, karališko dvaro atstovai Merkinėje turėjo ir nekilnojamojo turto. Merkinė yra siejama ir su jo tikrąja meile, Jadvyga Lužkovska, kuri į Merkinę atkeliauja iš Krokuvos karališkojo dvaro“, – pasakojo Merkinės krašto muziejaus mokslo darbuotojas Žygimantas Buržinskas.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Merkinėje lankėsi didikai ir karaliai, mieste skambėjo 4 bažnyčių ir 2 vienuolynų varpai, rotušėje posėdžiavo magistratas.

Varėnos savivaldybė, siekdama pritraukti daugiau turistų, nori atkurti Merkinės didybę ir ieško koncesininko, galinčio investuoti į Vazos namą, kuriame jis mirė, ir buvusią dvarvietę daugiau nei 1,5 mln. eurų.

„Mes norime, kad atsikurtų šis karališkas pastatas, įgautų viešbučio su maitinimo paslaugomis, kavinės funkcijas. Norim atgaivinti buvusios dvarvietės vietovę, gražioje vietoje, priešais piliakalnį, ant Nemuno skardžio. Investicijų planas – 60 metų išnuomoti pagal koncesijos sutartį“, – pasakojo Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

Merkinėje vasarą kasmet apsilanko tūkstančiai turistų, tačiau didžiausia problema – nakvynė ir maitinimas.

Susisiekimo ministerijos duomenimis, pernai dėl neblaivių vairuotojų kaltės įvyko 186 eismo įvykiai, 2016 m. – 259, 2015 m. – 231, 2014 m. – 321. Daugumos, sukėlusių avarijas, girtumas siekė iki pusantros promilės. Tų, dėl kurių kaltės žuvo žmonės, girtumas dažniausiai viršijo pusantros promilės.

Reprodukcijos parodai pristatytos iš Vilniaus, M. K. Čiurlionio namų.

Lietuvio menininko gyvenimas ir kūryba tampriai susiję su Lenkija. M. K. Čiurlionis mokėsi Varšuvos dailės mokyklose, vadovavo lietuvių savišalpos draugijos chorui, o lankydamasis tėviškėje rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas.

„Tai fantastiškas, plataus akiračio ir galimybių menininkas, gyvenęs ir Lenkijoje. Varšuvos  muzikos akademijoje būręs lenkus, vadovavęs chorams. Juose dainavo ir mūsų tautiečiai, nes M. K. Čiurlionis kalbėjo lietuviškai ir lenkiškai“, – sakė Balstogės kultūros centro direktorė Grazyna Dworakowska.

Fotografijas parodai paskolino Kauno M. K. Čiurlionio muziejus – joms skirta atskira erdvė. Menininko palikimas – apie 50 stiklinių negatyvų. 1905 m. M. K.  Čiurlionis viešėjo Anapoje, Kaukaze, prie Juodosios jūros. Ten fotografavo žvejus, pakrantes, uolas, laivus.

„Džiaugiuosi, kad tokia paroda mūsų mieste. 2018-ieji – metai, kai Lietuva ir Lenkija švenčia valstybių nepriklausomybės atkūrimą. Gyvename netoli Lietuvos pasienio, todėl labai svarbu, kad lietuviškas menas čia būtų žinomas. Iki šiol tai buvo retas reiškinys“, – džiaugėsi Balstogės prezidentas Tadeuszas Truskolaskis.

„Mes stengiamės, kad lietuviška kultūra, tarp kitko ir etnokultūra, kaip matome, mes atvežėm ir folklorinį ansamblį iš Punsko „Alna“ ir pademonstravom mūsų tautinius rūbus, mūsų atlikėjų sugebėjimus, ir tai labai svarbu. Kuo daugiau mūsų kaimynai žinos apie mus, tuo lengviau, aš manau, bus susitarti mūsų sostinėms Vilniui ir Varšuvai“, – kalbėjo Lietuvos konsulato Seinuose vadovas Vaclavas Stankevičius.

Pasak Lenkijoje etninėse žemėse gyvenančių mūsų tautiečių, Balstogėje gyvena mažai lietuvių, trūksta lietuviškų kultūros renginių. Balstogės universitete studijuoja jaunimo iš Punsko ir Seinų, tačiau po studijų jie dažniausiai išvyksta.

„Labai mažai lietuviškų parodų, lietuviškų susitikimų yra nedaug. Būna, atvažiuoja vienas kitas ansamblis, bet tai retai“, – apgailestavo balstogietis Sigitas Krakauskas.

„Lygiai prieš pusę metų mes irgi dalyvavom su teatru „Aurora“ projekte, kuris buvo skirtas kultūrai, ir mes rodėm spektaklį lietuvių kalba, salė buvo sausakimša. Tokie darbai tik liudija, kad bendradarbiauti verta“, – sakė Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.

Šį žydų maldos namų kompleksą – dvi sinagogas, barokinę vasarinę ir žieminę, bei Talmudo mokyklą, pagal panaudos sutartį prieš 3 metus iš Lietuvos žydų bendruomenės prisiėmusi Kalvarijos savivaldybė norį jį grąžinti.

Esą savivaldybė lėšų kompleksui tvarkyti neturi, be to pastatai  ir nereikalingi, nes tuščių pastatų miestelyje netrūksta. Perimant pagal panaudos sutartį komplekse planuota įkurdinti muzikos mokyklą, kultūros centrą ir krašto muziejų. Planuota sutvarkyti ir Talmudo mokyklą bei užkonservuoti begriūvančią barokinę vasarinę sinagogą.

„Jeigu jos būtų pritaikytos naudojimui, tai savivaldybė ieškotų galimybių ir rastų kur panaudoti, bet kai jos šiandien tokiame stovyje, tai jos savivaldybei tikrai nereikalingos. Neturim pinigų“, – sakė Kalvarijos savivaldybės mero pavaduotojas Kęstutis Bagdanavičius.

„Šitam rabino namui yra parengtas projektas ir numatyti 75 tūkst. eurų tvarkybos darbams vykdyti. Bet pasikeitė savivaldybės pozicija, jinai nenori prisidėti prie statybinio projekto darbų finansavimo. O departamentas negali skirti, yra tvarkybos darbų rūšys ir departamentas finansuoja tik tvarkomosios paveldosaugos darbus“, – pasakojo Kultūros paveldo departamento atstovė Nijolė Kryžanauskienė.

Pinigų neturi ir Kalvarijos savivaldybė leidusi nemokamai pastatais 50 metų naudotis Lietuvos žydų bendruomenė. Jos pastangomis vienas pastatas – žieminė sinagoga – restauruota iš dalies – sutvarkytas fasadas, stogas, sutvirtinti pamatai ir įtrūkusios sienos.

Vokiečių ZEIT fondas tam prieš daugiau nei dešimtmetį skyrė apie 230 tūkstančių eurų. Sutvarkyti vidų pagal projektą reikia ne mažiau kaip 2 mln. eurų.

„Tačiau per šituos metus  po sutarties pasirašymo savivaldybė nedarė nieko, nerodė jokios iniciatyvos, net ir ten kur buvo galima gauti lėšas tvarkybai. Galvojam apie tai, kad gal siūlyti savivaldybei daryti bendrą projektą. Net ir tokiu atveju, jeigu mes kaip žydų bendruomenė gautume fondus ir sutvarkytume tuos pastatus, tai tikrai be savivaldybės ir bendruomenės  mes neapseisime, jie paprasčiausiai sugrius“, – teigė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Tačiau rūpinimasis žydų maldos namų kompleksu tuo ir baigėsi. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė sako, kad panaudos sutartis su savivaldybe pasirašyta dėl to, jog kultūros paveldo objektas nesunyktų, nes miestelyje nėra nė vieno žydų tautybės gyventojo, kuris galėtų tuo pasirūpinti.

Karaliaučiaus kraštas, Lazdynėliai. Čia, Mažojoje Lietuvoje, 1714 m. sausio 1 d. gimė lietuvių grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis. Istorinę vietą ženklina prieš daugiau nei tris dešimtmečius iš Lietuvos atvežtas akmuo. Kasmet K. Donelaičio draugijos nariai lanko jo gimtąsias vietas, tvarko teritorijas.

Šįkart Tolminkiemyje, memorialiniame K. Donelaičio muziejuje, įrengtame bažnyčioje, skamba poemos „Metai“ eilės vokiečių kalba. Čia, bažnyčios kurioje dirbo kriptoje, poemos ir pasakėčių autorius ir palaidotas.

„Norėtųsi, kad visa Lietuva, kaip ne kartą minėjau, kad visa Lietuva dažniau prisimintų. Nes nuo mūsų atminties priklauso ir šito krašto valdininkų požiūris – jūs nesilankot, tai jums ir nereikia“, – sakė Marijampolės K. Donelaičio draugijos vadovė Vida Mickuvienė.

Prieš beveik 4 metus Kaliningrado srities valdžia muziejaus fasadą ir vidaus sienas atnaujino, tačiau bažnyčia nešildoma, reikia keisti inžinerinius tinklus. Tikimasi, kad muziejų artimiausiu laiku pasieks ir jau senokai Lietuvoje nacionalinio muziejaus parengta atnaujinta ekspozicija.

Pagal ES finansuojamą Lietuvos ir Kaliningrado srities bendradarbiavimo programą planuojama muziejuje įrengti geoterminį šildymą, atnaujinti kleboniją, kur įrengta Mažosios Lietuvos ekspozicija. K. Donelaičio muziejaus restauravimu rūpinsis Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejus, Nemuno euroregiono Marijampolės biuras ir Šakių savivaldybė.

„Stogas pirmas, sienos, pamatų hidroizoliacija. Pamatai čia yra ne pačios geriausios kokybės, visi elektros tinklai, kanalizacijos, vandentiekio, šildymo sistemos, tvorų aptvėrimas, parko, sodo sutvarkymas. Žinome, kad K. Donelaitis buvo ne tik poetas, bet ir sodininkas, inžinierius, mechanikas, norisi ir tuos elementus įtraukti į projektą“, – pasakojo Nemuno euroregiono Marijampolės biuro direktorius Gintaras Skamaročius.

Šakių rajono savivaldybė taip pat nori sutvarkyti vieną iš 27 Kidulių dvaro pastatų. Šiam apgriuvusiam svirnui, kurį tikimasi pritaikyti turizmui, techninis projektas jau parengtas.

„Pirmiausia reikia sutvirtinti pamatus, pakeisti stogą laikančias konstrukcijas ir atstatyti tas vertingąsias savybes. Tai čia neatidėlioti darbai, o po to bus pritaikoma veikloms. Stogas jau seniai yra demontuotas yra dėl atmosferos kritulių poveikio“, – sakė Šakių meras Edgaras Pilypaitis.

Nors yra didelė rizika, Lietuvos verslą į kaimyninę šalį vilioja pigesnė darbo jėga ir energetikos resursai.

Viena didžiausių lietuvių plyno lauko investicijų – koncerno SBA Mogiliovo laisvojoje ekonominėje zonoje pastatyta baldų gamykla. Į ją koncernas investavo 19 mln. eurų.

Gamykloje per 4 metus sukurta apie 300 darbo vietų, planuojama, kad šiemet pardavimai viršys 20 mln. eurų. Pasak koncerno atstovų, kaimyninė šalis pasirinkta dėl pigesnės darbo jėgos, kokybiškos vietinės žaliavos.

Nepaisant rizikos – viskas bet kada gali pasikeisti dėl Minsko užgaidų – Lietuvos verslo investicijos Baltarusijoje auga.

„Investuojant į gamybinę įmonę Baltarusijos Respublikoje, įmonė yra atleidžiama nuo įvairių mokesčių iki 7 metų, tai šiuo atveju, suskaičiavus visas sąnaudas, įvertinus verslo riziką, įvertinus maržas, buvo pasirinkta Baltarusija ir paleistas projektas. Darbo užmokesčiai ir mokesčiai yra žymiai mažesni Baltarusijoje“, – pasakojo medienos įmonės Vitebsko srityje savininkas Rolandas Vaičaitis.

Lietuvos ambasados Minske duomenimis, kaimyninėje šalyje veikia apie 600 lietuviško ar bendro su partneriais kapitalo kompanijų. Lietuvių investicijos kasmet siekia apie 2,5 mln. eurų.

„Mūsų investicinis aktyvumas yra labai aukštas šitoj šaly. Tam tikruose sektoriuose mes esame lyderiai, tarkim, medienos perdirbimo sektoriuje, maisto perdirbimo srityje, mėsos, statybų sektorius mums įdomus šitoj šaly. Žinoma, dalykai susiję su tam tikromis rizikomis, tai – specifinė šalis ir rinka, nėra viskas taip paprasta“, – kalbėjo Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Andrius Pulokas.

„Tai ir būtent kalbama apie Eurazijos muitų sąjungą, apie išėjimą ne tik į Baltarusijos vidaus rinką, bet galimybę išeiti į tą didžiulę rinką, ir būtent dėl to Baltarusija tampa patrauklesnė. Bet yra du didžiuliai „bet“. Tai yra  biurokratija ir ta vadinamoji konkurencija tarp valstybinių įmonių ir privataus sektoriaus“, – teigė Lietuvos komercijos atašė Baltarusijoje Julijus Glebovas.

Baltarusijos investicijos Lietuvoje kur kas kuklesnės – apie 30 mln. eurų. Daugiausia – iš valstybinių įmonių.