Pats didžiausias pavojus dirvožemiui – žmogus, būtent žmogaus veikla tapo svarbiausia žemę keičiančia jėga, konstatuoja Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas, ketvirtadienį dalyvavęs konferencijoje, skirtoje pasauliniams dirvožemio metams paminėti.

Anot geologo, žmogus ne tik kasa ir naudoja dirvožemį, bet ir formuoja naujus geologinius sluoksnius – technogeninius darinius (atliekų sankaupas, sąvartynus), kurie teršia natūralų dirvožemį. Yra paskaičiuota, kad visos Lietuvos mastu žmogaus sukurto dirvožemio galime turėti daugiau kaip vieną kubinį kilometrą.

Lietuvos dirvožemis užterštas, bet saugus

Kalbėdamas apie technogeninius darinius, kuriuos formuoja žmogaus veikla, J. Satkūnas minėjo vieną pavyzdį – Fabijoniškių mikrorajoną.

„Žmogaus sukurtiems technogeniniams dariniams priskirtini istoriškai susiklostę kultūriniai sluoksniai – savavališki sąvartynai, atliekų sankaupos ir kitos be žmogaus priežiūros suformuotos grunto sankaupos ar sluoksniai. Šie dariniai yra užteršti įvairiomis medžiagomis.

Tai yra silpni gruntai, galintys deformuotis ar suformuoti nuošliaužas. Vienas mūsų technogeninio grunto pavyzdys – Fabijoniškių kalva, kur buvo buities ir kitų atliekų sąvartynas. Dabar tik tai žinodami galime tą kalvą atskirti nuo kito reljefo, nes ji jau pavirtusi įprasta reljefo forma. Tačiau biochemiškai ji yra labai išsiskirianti ir matome, kad iš jos sklindantis filtratas užteršia dirvožemį iki ypač pavojingo lygmens“, - sakė J. Satkūnas.

Jo teigimu, yra paskaičiuota, kad visos Lietuvos mastu galime turėti daugiau kaip vieną kubinį kilometrą technogeninio grunto – žmogaus sukurto dirvožemio.

„Tokį skaičiavimą padarėme vykdydami geologinį kartografavimą Kauno miesto pavyzdžiu. Ten vietomis technogeninių darinių yra iki 12 metrų, Vilniuje – dar daugiau – vietomis iki 16 metrų storio žmogaus sukurto dirvožemio. Ar tai daug, ar mažai? Nežinau, negaliu palyginti, nes kituose kraštuose tokie skaičiavimai nėra padaryti“, - nesiryžo šių skaičių įvertinti geologas.

Vis dėlto konferencijoje skaitydamas pranešimą apie geologinius pavojus pasaulyje ir Lietuvoje, J. Satkūnas, vertindamas Lietuvos situaciją, darė išvadą, kad mūsų padėtis yra palyginti labai gera.

„Lietuvos dirvožemis yra natūralus, dar nėra tiek daug žmogaus formuotas ir paveiktas. Jis yra švarus, jis yra ekologiškai ir biologiškai saugus, todėl jis yra ir labai brangus. Turime aptarti visas galimybes, kaip galime geriau veikti ir dirbti, kad mūsų brangus turtas išliktų ateities kartoms“, - sakė Lietuvos geologijos tarnybos vadovas.

Viceministrė: tai opi problema visoje Europoje

Savo ruožtu konferencijoje sveikinimo žodį tarusi aplinkos viceministrė Daiva Matonienė pirma akcentavo, kad šie metai tarptautiniu mastu yra skirti dirvožemio problemoms aptarti ir jas spręsti, nes dirvožemis iš tiesų yra neįkainojamas turtas, kurį būtina saugoti ir naudoti tvariai.

„Jungtinių Tautų 68-oji asamblėja 2015-uosius yra paskelbusi Tarptautiniais dirvožemio metais. Šie metai skirti išryškinti nebylų, tačiau esminį dirvožemio vaidmenį žemės ekosistemų veikloje. Metų šūkis: „Sveikas dirvožemis - sveikam gyvenimui. 2006 metais buvo priimta dirvožemio apsaugos teminė strategija, kurioje dirvožemio degradacija įvardyta kaip labai rimta ir opi Europos problema“, - sakė D. Matonienė.

Anot jos, pagrindinė priežastis, kodėl vyksta dirvožemio degradacija, – žmogaus veikla: netinkamas ūkininkavimas, miškininkystė, pramonė, turizmas, miestų plėtra, statybos darbai.

„Dėl to mažėja dirvožemio derlingumas, anglies kiekis, biologinė įvairovė, gebėjimas sulaikyti vandenį, sutrikdomi dujų ir maistinių medžiagų ciklai, blogiau skaidosi teršalai“, - vardijo viceministrė.

Yra paskaičiuota, kad 115 mln. ha arba apie 12 proc. viso Europos žemės paviršiaus ploto yra veikiami vandens erozijos, o 42 mln. ha – vėjo erozijos. Mažas organinių medžiagų kiekis yra būdingas 45 proc. Europos dirvožemiui, ypač Pietų Europoje.

„Apskaičiuota, kad visoje Europoje gali būti užteršta 3,5 mln. sklypų“, - konstatavo D. Matonienė.

Anot jos, Europos Sąjungoje iki šiol nėra sistemingos ir suderintos dirvožemio stebėsenos sistemos ir vieningai įvardytų problemų sprendimo žingsnių, todėl tai galėtų būti viena sričių, su kuria reikėtų rimtai padirbėti.

Užupio bendruomenė išsireiškė susirūpinimą dėl želdinių naikinimo Polocko gatvėje. Netoli vieno alaus baro esančiame sklype anksčiau augo dideli, gražūs medžiai, tačiau pradėjus ten gyvenamųjų namų statybas, želdiniai ėmė trukdyti, todėl jie buvo iškirsti ir išrauti su visais kelmais. Vietiniai, bandantys įrodyti, kad medžių toje vietoje būta, susiduria su didele problema: nėra kelmų – nėra ir įrodymų.

Gavo baudą, siekiančią 1250 Lt

Užupio bendruomenės atstovė Rėda GRYNAS.lt pasakojo, kad Polocko g. 7A esantį sklypą nuomoja privati bendrovė ir planuoja gyvenamųjų namų statybas. Butai jau parduodami, nors statinių dar nėra.

„Tame sklype, šalia saugomo Polocko dvarelio, buvo dideli, gražūs medžiai. Kai privati bendrovė išsinuomojo sklypą, sugalvojo ten statyti kuo daugiau gyvenamųjų daugiabučių, be to, ėmė ir iškirto visus medžius be jokio leidimo. Pagal registro duomenis, matėme, kad ten yra saugotini želdiniai, o šiandien jų ten nebėra. Jeigu žiūrėtume iš valstybinės pusės, situacija opi tuo, kad NT vystytojas greitai iškirto medžius ir pašalino visus kelmus. Yra tokių įrodymų kaip nuotraukos, buvę medžiai matomi ir per „Google Maps“, bet kadangi kelmai panaikinti, aplinkosaugininkai nustatė, kad medžiai dingo, bet neturėjo duomenų, kiek konkrečiai ir kokie medžiai ten buvo. Dėl to jie negali tiksliai apskaičiuoti žalos ir apskritai nereiškia jokio ieškinio žalos atlyginimui“, - susiklosčiusią situaciją trumpai paaiškino Rėda.

Teisininkės išsilavinimą turinti moteris teigė dėl iškirstų medžių besikreipusi į aplinkosaugininkus ir gavo iš jų atsakymą, kad už sunaikintus želdinius atsakingai įmonei paskirta administracinė bauda, siekianti 1250 litų (bauda buvo paskirta dar pernai – red. past.).
„Turbūt mediena būtų brangiau kainavusi“, - ironiškai paskirtą baudą įvertina pašnekovė. - O kitas aspektas yra civilinė atsakomybė už padarytą žalą. Jeigu aplinkosaugininkai reikštų civilinį ieškinį, prasižengusiems tai jau būtų skaudus dalykas. Šiuo atveju paskirta 1250 Lt bauda ir jie ramiai sau atsilaisvino plotus statyboms“.

Anot jos, šiuo metu sklype yra iškasta didelė duobė ir statybos laikinai pristabdytos. „Kol kas statytojams nepavyksta susiderinti savo statybos planų su Užupio bendruomene. Bandome juos priversti bent vieną želdinį atsodinti, bet kol kas jie nenori. Jie planuoja tris blokus daugiabučių - labai aukštus ir iš aplinkos išsiskiriančius. Liūdina, kad želdinių sąskaita yra planuojami nauji kvadratai“, - savo pamąstymais dalijosi pašnekovė.

Nors medžiai sklype iškirsti pernai pavasarį, iki šiol nėra sutarta, ar želdiniai bus atsodinti.

„Esame sustabdę statybas, nes statytojai privalo projektą derinti su visuomene. Šioje stadijoje esame ir užstrigę“, - konstatuoja Rėda.
Anot jos, Vilniaus mieste daug kur želdiniai nėra inventorizuoti – nežinoma, kiek ir kokių medžių kur auga, taigi tai apsunkina žalos apskaičiavimo procedūras, jeigu želdiniai tyčia ar netyčia sunaikinami.

Žada rankų nenuleisti

Vilniaus aplinkos apsaugos departamento (RAAD) Kontrolės organizavimo skyriaus vyr. specialistas Albinas Morkūnas GRYNAS.lt teigė, kad aplinkosaugininkai, gavę pranešimą, kad neteisėtai iškirstas tam tikras kiekis saugotinų želdinių Polocko gatvėje, atliko patikrinimą.

„Nuvykus želdinių nematėme, viskas buvo likviduota. Matėsi kirtimų pasekmės – iškastos duobės ir nieko nebelikę. Nustatėme savininką ir atsakingam asmeniui surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas. Savininkas mūsų nutarimą apskundė teismui. Byla dar guli teisme, taigi kol nutarimas nepriimtas, negalime skaičiuoti žalos. Jeigu savininkas bylą laimės ir mūsų nutarimas bus anuliuotas, negalėsime teikti žalos atlyginimo. Jeigu bylą laimėsime, imsimės žingsnių žalos skaičiavimui“, - aiškino A. Morkūnas.

Anot aplinkosaugininko, žala aplinkai skaičiuojama pagal medžių kelmų skersmenį. Už skirtingus skersmenis taikomi skirtingi tarifai.
„Jeigu kelmų nėra, kreipsimės į savivaldybę, tikėtina, kad bus padaryta inventorizacija. Tie duomenys mums tinka. Jei inventorizacijos duomenų nėra, įrodyti sunku, bet mes turime penkių metų terminą, gal per jį atsiras kiti šaltiniai - ieškosime liudininkų, galbūt bus kokių nors įrašų. Kol kas reikia laukti nutarties“, - sakė A. Morkūnas.

Planas: per kelis metus inventorizuoti visą Vilnių

Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo skyriaus Želdynų poskyrio vyr. specialistas Marius Pabrieža, paklaustas ar sostinėje yra vykdoma želdinių inventorizacija, tai patvirtino. Tiesa, panašu, kad ji yra tik pradėta, nes konkrečių skaičių nepateikiama.

„Vadovaujantis Vyriausybės nutarimu, visi medžiai yra saugotini, augantys, miestų ir miestelių teritorijoje, privačiose žemės valdose, išskyrus augančius privačiose namų valdose bei mėgėjiškuose soduose. Šiuo metu yra atliekama inventorizacija Žvėryno rajone bei dalyje centrinės miesto dalies (Goštauto g., Gedimino pr. ir kt.). Inventorizacija atliekama tik valstybinėje, bendro naudojimo teritorijoje. Privačiuose sklypuose inventorizacija nebus atliekama“, - teigė M. Pabrieža.

Savo ruožtu Želdynų poskyrio vedėjas Gintautas Runovičius patikino, kad ateityje planuojama atlikti viso Vilniaus želdinių inventorizaciją, tačiau tai daryti sparčiau trukdo finansų stoka.

„Inventorizacijos duomenys yra kaupiami ir artimiausiu metu turėtų būti patalpinti vilnius.lt puslapyje. Kai darbus atliksime minimoje teritorijoje, planuojame eiti į kitas miesto dalis ir per keletą metų inventorizuoti visą Vilnių. Be abejo, inventorizacijos tempai priklauso ir nuo finansų, kurių nepakanka“, - sakė G. Runovičius.

Savivaldybės specialistai, klausiami, kaip gyventojai galėtų įrodyti, kad medžiai augo vienoje ar kitoje vietoje, jei tose vietose želdinių inventorizacija nebuvo atlikta, pripažino, kad tai padaryti kai kuriais atvejais gali ir nepavykti.

„Jeigu savavališkai iškertami želdiniai, pašalinami kelmai bei visi želdinius įrodantys įkalčiai, įrodyti jog ten augo saugotini želdiniai neįmanoma. Galima tą įrodyti, tik jeigu atlikta inventorizacija arba yra sklypo plane (topografinėje nuotraukoje) užnešti želdiniai“, - aiškino Miesto tvarkymo skyriaus Želdynų poskyrio vyr. specialistas M. Pabrieža.

Automobilių skaičiui kasmet vis augant, natūralu, kad mokslininkams tenka sukti galvą, kuo juos „maitinti“, kad būtų ir ekonomiška, ir aplinkos stipriai neterštume. Ekspertai kalba ne tik apie elektromobilius, vandenilio kurą, bet ir biodegalus, kuriems žaliavos galima rasti ne tik laukuose (iš rapsų), ar miškuose (iš medienos atliekų), bet ir sąvartynuose (iš sąvartynų dujų).

Rapsas prieš atliekas: kuris pasirodė geriau?

VGTU mokslininkai atliko įdomų eksperimentą – ištyrė dvi degalų rūšis, kurios savo sudėtyje turi skirtingo tipo ir skirtingus kiekius biodegalų. Norėta palyginti, kaip kinta ekonominiai ir ekologiniai parametrai, priklausomai nuo to, kiek ir kokių biodegalų į tradicinį kurą yra įmaišoma. Nustatyta, kad biodegalai iš tiesų ženkliai prisideda prie ekologinių rodiklių gerėjimo, tačiau didelio ekonominio efekto neduoda.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Automobilių transporto katedros docentas dr. Alfredas Rimkus Grynas.lt sutiko papasakoti, kaip eksperimentas buvo vykdomas ir kas jo metu reikšmingo pastebėta.

„Atlikome palyginamąjį tyrimą. Lyginome degalus, kurie yra tradiciniai ir parduodami degalinėse (sudaryti iš naftos pagaminto dyzelino (95 proc.) mišinio su biodegalais (5 proc.), kurie gaminami iš rapsų žaliavos) ir degalus, kuriuose maišytas dyzelinas su 15 proc. biodegalų (pagamintų ne iš maistinės žaliavos, o medžio ar popieriaus apdirbimo atliekų (BTL – biomas to liquid)). Lyginome, kaip kinta energetiniai rodikliai - degalų sąnaudos, efektyvusis naudingumo koeficientas ir ekologiniai rodikliai – dūmingumas, azoto oksidų, angliavandenilių bei anglies dvideginio(CO2) koncentracija išmetamosiose dujose. Minėti teršalai kenksmingi žmogaus sveikatai, o CO2 sukelia šiltnamio efektą,“, - aiškino A. Rimkus ir pridūrė, kad tyrimui atlikti buvo panaudotas dyzelinis variklis, kuris dirbo keletu skirtingų režimų.

Anot docento, tyrimas parodė, kad degalų sąnaudos nežymiai sumažėjo naudojant naujos kartos degalų priedą, tačiau vertinant matavimo paklaidas, rodiklis toks nedidelis, kad reikšmingo skirtumo nesudaro. Tačiau ekologiniai rodikliai vienų ir kitų degalų atveju buvo gana skirtingi.

„Dūmingumas (naudojant 15 proc. BTL degalų – red. past.) sumažėjo apie 20 proc. Tai galime paaiškinti tuo, kad naujame degalų priede yra mažesnė dalis anglies, didesnę dalį sudaro vandenilis. Azoto oksidų koncentracija išmetamosiose dujose taip pat buvo apie 15 proc. mažesnė. Paprastai būna taip, kad jeigu dūmingumo rodiklis mažėja, azoto oksidų didėja, šiuo atveju sumažėjo abu rodikliai. Mes naudojome įrangą, kuri fiksuoja procesus cilindruose, todėl nustatėme, kad truputį kitaip vyksta degalų degimo fazės: naujas degalų priedas gerina degalų mišinio užsiliepsnojimą, cilindre degimo pradžioje būna įpurkšta mažiau degalų ir, degalams pradėjus degti, ne taip staigiai išsiskiria šiluma. Dėl to degimo pradžioje būna mažesnis temperatūros ir slėgio prieaugis, tai ir lemia mažesnį azoto oksido susidarymą, taip pat variklis veikia tyliau“, - aiškino A. Rimkus.

Pašnekovo teigimu, angliavandenilių koncentracija, naudojant degalus, kuriuose yra didesnė biodegalų, gaunamų iš medienos ar popieriaus atliekų, dalis taip pat sumažėjo apie 10 proc.

„Galvoju, kad būtų perspektyvu pakeisti biodyzeliną, kuris gaminamas iš rapsų (nes naudojama ir žemė, ir pati žemės ūkio kultūra) į naujos, antrosios kartos biodyzeliną, kuris gaminamas iš ne žemės produktų. Lietuvoje yra keletas įmonių, kurios gamina biodyzeliną iš rapsų, todėl reikėtų artimoje ateityje joms pakeisti gamybinį procesą, kad galėtų naudoti atliekas – medienos ar pan.“, - teigė VGTU docentas.

Už žalumą tektų mokėti daugiau

Vis dėlto pašnekovas neslepia, kad tai padarius, už degalus reikėtų mokėti šiek tiek brangiau. „Sintetiniu būdu padarytas biodyzelis yra brangesnis nei išgautas iš naftos, bet sprendžiamos kitos problemos – naftos poreikio, atliekų apdirbimo, kiti ekologiniai dalykai. Reikėtų žmonėms būtų sąmoningais, gal tokie degalai bus keliais centais brangesni, bet jie duos ekologinį efektą, - sakė A. Rimkus.

Paklaustas, kuriai degalų rūšiai jis matytų šviesesnę ateitį – biodegalamas ar vandenilio kurui, o galbūt išvis elektriniam transportui, A. Rimkus teigė, kad nereikėtų apsiriboti vienu iš jų, nes visi energijos šaltiniai gali būti efektyviai naudojami.

„Naudojant naujos kartos biodegalus automobilyje nieko keisti nereikia ir tai yra privalumas. Vandenilio kuro naudojimui reikalingos žymiai sudėtingesnės technologijos, reikia iš esmės pakeisti jėgos agregatus, panaudoti kuro celes. Automobilio konstrukcija liks ta pati, bet be vidaus degimo variklio. Tokie eksperimentiniai automobiliai jau važinėja. Tiesa, vandenilis gali būti naudojamas ir šio metu plačiai eksploatuojamuose automobiliuose (miesto autobusuose), veikiančiose suslėgtomis dujomis.

Vandenilis gali būti maišomas su biodujomis ar gamtinėmis dujomis ir automobilyje ypatingų pakeitimų atlikti taip pat nereikia. Todėl nereikėtų visiškai vandenilio atsisakyti, nes jis yra labai geras energijos akumuliatorius, pavyzdžiui, šviečia saulė, pučia vėjas ir mes galime šią energiją paimti ir paversti į vandenilį ir turėti kuro, kai, pavyzdžiui, biodegalams pagaminti reikia palaukti, kol užaugs biomasė ir pan.“, - svarstė VGTU mokslininkas.

Lenkai šioje srityje mus lenkia

VGTU Automobilių transporto katedros docentas dr. Jonas Matijošius, paklaustas, kas labiausiai paskatintų biodegalų plėtrą Lietuvoje, vienareikšmiškai teigė, kad tai turėtų daryti valstybė teikdama kompensacijas ar tam tikras subsidijas biodegalų gamintojams.

„Turime nacionalinę energetikos programą, kuri iki berods 2023 m. numato, kad mes turėtume transporte naudoti iki 6 proc. biodegalų. Viskas lyg ir atrodytų puikiai. Mes pirmieji Europos Sąjungoje (ES) esame priėmę įstatymą, kuris įpareigoja naudoti iki 7 proc. biodegalų transporte, kaip ir viršijame strateginius reikalavimus. Įstatymiškai situacija gal ir atrodytų nebloga, bet kažkodėl biodegalų gamintojų nedaugėja ir palyginus su kitomis ES šalimis, pavyzdžiui, Vokietija, labai atsiliekame. Netgi lyginant su ta pačia kaimynine Lenkija, kur galima degalinėse įsigyti 100 proc. biodyzelino, pas jus situacija nelabai kokia – norint įsigyti šimtaprocentinio biodyzelino turime tam tikrus įstatymo apribojimus“, - kalbėjo pašnekovas.

Jeigu būtų nuspręsta drastiškai pereiti prie 100 proc. biodyzelino automobiliuose naudojimo, reikėtų automobiliui padaryti apie 200 smulkesnių ir stambesnių modifikacijų.
Kol biodegalų pramonė nėra išvystyta, anot pašnekovo, tam tikra valstybės parama biodegalų gamintojams galėtų duoti reikiamą postūmį šią rinką plėtoti.

„Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai brangu, bet iš kitos pusės valstybei apsimoka. Įgyvendindami ES direktyvines nuostatas, kurias turėtume, tuo pačiu skatiname ir biodegalų gamintojus. Jeigu juos skatiname, reikia tikėtis, kad žaliava biodegalams bus auginama Lietuvoje – automatiškai mes skatiname ir žemdirbius ir t.t. Kita vertus, šiuo metu rinkoje jau yra naujų degalų generacijų: pirmajai naudojo maistui skirtas žaliavas, antrajai – biomasę iš ne maistui skirtų medžiagų, trečiajai – medienos atliekas, atitinkamas žoles“, - pasakojo J. Matijošius.

Biodegalams gaminti galima naudoti ir maisto atliekas, taip pat neišnaudota sritis – sąvartynų dujų panaudojimas. „Yra naujos technologijos, iš tokių dujų galėtų būti sintetinami ir degalai“, - sakė mokslininkas.

Ar egzistuoja degalų mados?

Anot J. Matijošiaus, vienų ar kitų degalų rūšių pasirinkimą lemia turimi šalies resursai ir apsimokėjimas juos naudoti.

„Kiekvienas gamintojas nori išgyventi ir turėti didesnį pelną, todėl natūralu, kad degalus gamins iš to, iš ko apsimoka labiausiai – pavyzdžiui, yra tam tikros subsidijos ar tam tikrame regione kokie nors augalai gerai dera ir iš jų galima nuimti didesnį derlių, tą ir augins. Abejoju, kad Lietuvoje augintų palmes ir iš jų spaustų palmių aliejų, kad iš jų būtų gaminamas biodyzelis. Mūsų gamtinėmis sąlygomis gerai auga rapsai, todėl beveik visas šalyje gaminamas biodyzelinas yra rapsų pagrindu“, - sakė docentas.

Paklaustas apie ateities degalus, pašnekovas teigė, kad tai nulems, kur bus orientuota valstybės politika.

„Jeigu valstybė bus orientuota statyti pakrovimo stoteles elektromobiliams, šviesiausia ateitis bus būtent jiems. Jeigu skatins vandenilio kuro gamybą, tada jam. Viskas priklauso nuo valstybės požiūrio“, - tikino J. Matijošaitis. Jo teigimu, jeigu jau turima švarios elektros, palankiausia būtų ją ir naudoti, nes tuomet elektrinis transportas jokios taršos nesukeltų.

Nors Vilniaus miesto valdžia žadėjo, jog lapkričio pradžia taps išsigelbėjimu statybines atliekas statybų objektuose kaupiančioms įmonėms, savo pažado neištesėjo. Statybininkai vis dar negali ramiai miegoti, nes sprendžia dilemą: nusikalsti ir vežti atliekas į pamiškes, ar ir toliau pildyti savo kantrybės taurę, sandėliuojant atliekas kiemuose.  Vartai į vienintelę statybinių atliekų aikštelę Liepkalnyje užverti, tačiau savivaldybės atstovai viliasi, kad sprendimas jau ne už kalnų, tikėtina, jau kitą savaitę. Savo ruožtu aplinkosaugininkai – ne tokie optimistiški ir tikslių datų neįvardija.

Gavo žinių, kad atliekos sutvarkytos, bet dar nepatikrino

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (RAAD) direktorius Egidijus Anulis GRYNAS.lt informavo, kad praeitą savaitę statybinių atliekų aikštelę valdanti įmonė „Bionovus“ pateikė prašymą, motyvuodama, kad atliekas sutvarkė, nors nurodyta, kad sutvarkyti atliekų perviršius jie privalo iki lapkričio 28 dienos. Pagal jų prašymą pradėtas patikrinimas, kol kas nėra žinių, kad situacija pasikeitė, nes gauta informacija dar nėra patikrinta.

Anot E. Anulio, RAAD negavo jokių alternatyvių pasiūlymų, kur atliekos galėtų būti padėtos, kol „Bionovus“ aikštelės vartai uždaryti.

„Nei RAAD, nei Aplinkos ministerija neorganizuoja savivaldybės teritorijoje atliekų tvarkymo, tą pasiūlymą turėtų pateikti Vilniaus miesto ar rajono savivaldybė, tačiau kol kas šios savivaldybės nėra pateikusios jokios alternatyvos, kad kažkur kitur galėtų tokios atliekos būti tvarkomos. Dalį atliekų gali priimti atliekų tvarkytojai, jas išrūšiuoti ir šalinti regioniniame sąvartyne, tas yra realu šiai dienai ir kol klausimas nėra išspręstas dėl šitos aikštelės, toks modelis ir turėtų būti taikomas“, - aiškino E. Anulis.

Pasiteiravus, kada statybų įmonės galės sukauptas statybines atliekas priduoti atliekų tvarkytojams, aplinkosaugininkas tiksliai pasakyti negalėjo: „Kaip jie dabar realizuoja tas atliekas, taip turėtų ir toliau realizuoti. Deja, bet pasakyti, kad dabar viskas gerai, kad situacija grįžta taip, kaip buvo – tikrai negalime“, - konstatavo E. Anulis.

Savivaldybė laukia „žalios šviesos“

Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybės atstovai, paprašyti pakomentuoti esamą situaciją, teigė, kad iš savivaldybės pusės viskas atlikta ir laukiama tik „žalios šviesos“.

Aplinkos ir energetikos departamento direktoriaus pavaduotoja Loreta Juškaitė GRYNAS.lt teigė, jog remiantis „Bionovus“ atliekų tvarkymo apskaitos žurnalo duomenimis, spalio 16 d. viso aikštelėje buvo 214 745 52 tonos atliekų, todėl šio rašto surašymo dieną aikštelėje buvęs perviršis yra sutvarkytas, o privalomieji nurodymai įvykdyti.

„Bionovus“ paprašė, kad Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūra atliktų perviršio sutvarkymo patikrą. Kiek žinome, agentūra paprašė įmonės papildomų dokumentų ir tie dokumentai jiems buvo pateikti. Šiuo metu mes visi laukiame šios institucijos sprendimo, kad perviršis yra sutvarkytas ir tuomet bus galima atnaujinti statybinių atliekų aikštelės veiklą“, - situaciją komentavo L. Juškaitė.

Anot jos, kitą savaitę yra tikimasi atsakymo, nes paprašyta agentūros šį klausimą nagrinėti skubos tvarka.

Paaiškino, ką darys, kad situacija nepasikartotų

„Bionovus“ direktorius Audrius Vaitkevičius patvirtino, kad įmonė laukia atsakingų institucijų sprendimo, kada jos statybinių atliekų aikštelė galės atverti vartus. Pašnekovas tikina, kad kaip ir iki šiol, įmonė priims mišrias statybines atliekas, tačiau jose galės būti tik iki 20 proc. komunalinių atliekų srauto, taip pat bus griežčiau žiūrima, kad priimamų atliekų kiekiai neviršytų galimos realizuoti produkcijos kiekių.

„Esame aptarę veiksmų planą su kontroliuojančiomis institucijomis, kad priiminėtume atliekas tik pagal savo gamybinius pajėgumus, tiek, kiek galime perdirbti, kad neužsiverstume kalnais neperdirbtos produkcijos ir neįvyktų tokia pati situacija“, - aiškino A. Vaitkevičius.

Pasiteiravus, kokiu būdu buvo sutvarkytas susidaręs atliekų perviršis aikštelėje, pašnekovas teigė, kad pirmiausiai atliekos buvo išrūšiuotos pagal skirtingas frakcijas ir dalis atliekų paruoštos kaip žaliavos, kurias perdirbus gauta produkcija bus parduodama, kita dalis – dar laukia papildomo antrinio rūšiavimo.

„Vyksta nuolatinis žaliavų pardavimas, ir iki šiol turėjome priruoštos produkcijos, bet kadangi priėmimo mastai buvo daug didesni nei realizacija, natūraliai ir susikaupė didžiuliai kiekiai žaliavos“, - paaiškino A. Vaitkevičius.

Ketvirtadienio rytas vilniečius pasitiko dideliu rūku ir keistu degėsiu kvapu. Kaip DELFI aiškino Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vedėjas Gediminas Markauskas, blogas kvapas – ne didelės avarijos, o padidėjusios oro taršos padarinys. Aplinkos apsaugos agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vyr. specialistė Vilma Bimbaitė išskiria tris priežastis, kas tai lėmė.

„Kaip žinote, Vilnius yra duobėje, o aplink miestą ir mieste per parą užfiksuota apie 60 gaisrų – tai didelis skaičius. Tuo tarpu vėjas nurimęs, nėra vėjo sklaidos, tad dūmai neišsiklaido. Jokio didesnio gaisro nėra užfiksuota“, - vilniečius ramino G. Markauskas.

V. Bimbaitės teigimu, užterštumą lėmė meteorologinės sąlygos, vietinių ir atneštinių teršalų poveikis. „Meteorologinės sąlygos – sausi orai, nusistovėję jau kelias dienas, silpnas vėjas (lėmė padidėjusį oro užterštumą, - red. past.). Dabar, kadangi jau yra prasidėjęs šildymo sezonas, pagrindiniai teršalų šaltiniai – individualių namų šildymo įrenginiai, kurie išmeta teršalus priežemėje ir jie dėl esamų oro sąlygų nesisklaido. Miestuose poveikį turi ir transportas. Jau kurį laiką mes turime vyraujančią pietų krypčių pernašą – teršalai yra atnešami iš kitų valstybių – daugiausiai Lenkijos, Baltarusijos, nes ten irgi jau prasidėjęs šildymo sezonas ir su oro masėmis atkeliauja papildoma teršalų porcija“, - aiškino specialistė.

Sergantiems kvėpavimo takų ligomis rekomenduojama likti namuose

Anot jos, kietųjų dalelių koncentracija yra labiausiai padidėjusi Vilniuje, Kaune. Kituose miestuose ji šiek tiek mažesnė.

„Sveikatai poveikis, žinoma, yra, didelė tikimybė, kad šiandien bus viršyta kietųjų dalelių paros ribinė vertė (50 mg/kub. m). Šiuo metu Žirmūnuose mes turime per 200 mg/kub.m koncentraciją, bet tai yra valandinė koncentracija“, - sakė Aplinkos apsaugos agentūros specialistė.

Jos teigimu, žmonėms, kurie turi problemų su sveikata, širdimi, kvėpavimo takais, taip pat mažiems vaikams nerekomenduojama šiomis dienomis būti lauke, vykdyti kažkokią intensyvesnę veiklą.
„Artimiausiomis dienomis didesnių pokyčių nepranešama, vėjas liks silpnas, kritulių nenumatoma, sunku prognozuoti, bet situacija neturėtų pagerėti“, - kalbėjo V. Bimbaitė.

Pasak specialistės, nors rūkas plika akimi matomas iki šiol ir juntamas degėsių kvapas, šis reiškinys nėra išskirtinis, nes kietųjų dalelių koncentracijos rudeniop visada šoktelti aukštyn. Tai lemia prasidedantis šildymo sezonas.

„Kiekvienais metais turime tokią situaciją“, - patvirtino pašnekovė. Anot jos, šiuo metu yra stebimos tik vieno teršalo (kietųjų dalelių) didesnės koncentracijos, o kitos – sieros dioksido, azoto dioksido koncentracijos neviršija normų.

Neigia, kad kažkas degino padangas ar kad dega durpynai

Vos pasirodžius žinioms apie Vilnių apgobusį smogą ir specialistams paaiškinus jo priežastis, dalis skaitytojų sunerimo, kad kažkas yra slepiama ir pradėjo kelti versijas, kas gali būti tikroji nesisklaidančio rūko ir degėsio kvapo priežastis. Vilniaus miesto agentūros vyr. specialistas Jonas Bacevičius patvirtino, kad nuo pat ryto agentūra gavo daug pranešimų dėl smogo ir dėl to patikrino šilumininkus.

„Ketvirtadienį ryte Vilniaus miesto agentūros pareigūnai nedelsdami patikrino „Vilniaus energijos“ katilinę, nebuvo nustatyta, kad būtų kūrenama neleistinu kuru. Kadangi nėra vėjo, lietaus ir yra labai daug stacionarių oro taršos šaltinių – ir biokuro katilinės, ir privatūs namai, jau pradėję šildymo sezoną, kur kūrenama gal legaliomis, gal kai kuriais atvejais ir nelabai legaliomis kuro rūšimis – dėl to kietųjų dalelių kiekis ore pradėjo viršyti normas“, - aiškino J. Bacevičius.

Daliai skaitytojų kilo įtarimas, kad galbūt kažkur buvo nelegaliai deginami plastikai, degė durpynai ar buvo bandoma atsikratyti senomis padangomis ir tai lėmė tvyrantį smogą mieste.

Aplinkosaugininkas teigė neturintis tokių duomenų, kad būtų kilęs koks nors gaisras – ar padangų, ar kitų atliekų, plastiko ir pan. „Tokios informacijos mes neturime. Turime tik vienintelį dalyką – priegaisrinės gelbėjimo tarnybos informaciją, kad per praeitą parą Vilniaus mieste ir rajone yra kilę berods 60 gaisrų atvira liepsna. Galbūt tai irgi daro įtaką oro kokybei“, - spėjo pašnekovas.

Nors vienas komentatorius iškėlė versiją, kad smogas į Lietuvą galėjo atslinkti dėl Baltarusijoje degančių durpynų, J. Bacevičius teigė, kad tokių nei oficialių, nei neoficialių žinių jie iš kaimynų nėra gavę.

Į Vilnių dalyvauti verslo ir lyderystės konferencijoje „Forum One“ atvykęs kovinių filmų žvaigždė Jeanas Claude‘as Van Damme‘as laiko veltui neleidžia. Penktadienį surengęs įspūdingą pasirodymą verslo atstovams ir skaitęs viešą paskaitą „Siemens“ arenoje, naktį tęsė linksmybes viename naktinių sostinės klubų, o šeštadienį lankėsi karate treniruotėje ir vakarop užsuko į „Lesės“ gyvūnų prieglaudą.

Rodė nuoširdų dėmesį

J. C. Van Damme‘as išskirtiniame interviu DELFI teigė, kad pagrindinis jo viešnagės Vilniuje tikslas – surinkti kiek įmanoma daugiau lėšų „1000 šypsenų vaikams“.

GRYNAS.lt kovinių filmų žvaigždė prisipažino, kad jį nuo mažens supo šunys, todėl šiems jis jaučia ypatingą trauką. Šeštadienio vakarą apsilankęs gyvūnų prieglaudoje „Lesė“ jis apėjo visus prieglaudoje gyvenančius šunis, kiekvieną iš jų pakalbino, o du netgi išvedė į lauką pasivaikščioti. Garsus aktorius nevengė ir humoro – vienam itin garsiai lojančiam šuneliui, kuris nuo didelio žmonių dėmesio nuolat sukosi ratu, bandydamas pagauti savo uodegą, pasakė „tu gausi širdies smūgį, nurimk“.

Vienas šunytis buvo nepėsčias ir sugebėjo nuo aktoriaus galvos nutraukti kepuraitę su snapeliu. Nors kepuraitė įkrito į šuns narvą, aktorius ją atsiėmė atgal ir vėl užsimaukšlino ant galvos.

„Lesės“ savanorės neslėpė jaučiančios, kad J. C. Van Damme'as bendrauja su šunimis nuoširdžiai ir žino, kaip prie jų prieiti. Dauguma šunų prie aktoriaus nustodavo loti, kas stebino net nuolat su šiais gyvūnais praleidžiančias savanores.

Savo ruožtu kovinių filmų žvaigždė elgėsi visai ne žvaigždiškai – nesibodėjo šunis paglostyti ir netgi pats paklausė, ar galėtų kelis iš jų išvesti į lauką pasivaikščioti. Daugiau kaip valandą prieglaudoje su savanorėmis bendravęs ir šunis kalbinęs aktorius vėliau pasikvietė savo personalo darbuotoją ir paprašė padaryti ne tik vaizdo įrašą, bet ir keletą nuotraukų su atskirais šunimis ir pažadėjo, kad per savo fanų klubą pabandys jiems surasti naujus namus.

Kovinių filmų žvaigždė: niekada nesupratau, kodėl žmonės žiaurūs su šunimis

„Tikrieji herojai čia – „Lesės“ savanoriai, nes jie praleidžia prieglaudoje kasdieną, rūpinasi šiais šunimis kaip vaikais, o tai nėra taip lengva , nes tai kiekvienos dienos darbas . Mes čia atvažiuojame, pasirodome, o šitie žmonės nuolat dirba ir šitie šunys be jų nebūtų tokie, kokius mes matome. Aš pabandysiu jiems padėti, bet tai būtų neįmanoma be tų pačių savanorių indėlio“, – sakė J. C. Van Damme‘as. Ir čia pat pajuokavo, kad moterys, jo nuomone, yra kantresnės, todėl vargu, ar vyrai galėtų atlikti tokius darbus, kokius dirba „Lesės“ savanorės: „jie yra pernelyg savanaudžiai“, pripažino aktorius.

J. C. Van Damme’as prasitarė turintis fanų klubą, kuriame daugiau kaip 14 mln. narių Europoje. Taigi per šio klubo narius galima paplatinti žinią, kad šunys prieglaudoje ieško naujų savininkų ir jiems reikia naujų namų.

„Tačiau pirma turime įsitikinti, kad žmonės, norintys pasiimti šunį, bus už jį atsakingi. Niekada nesupratau, kodėl žmonės yra žiaurūs su šunimis, o tokių beglobių šunų mes visame pasaulyje turime labai daug“, – sakė kovinių filmų žvaigždė.

Jį itin sudomino vienas šuo, pririštas prie grandinės lauke. J. C. Van Damme‘as ilgai žiūrėjo į šio šuns akis ir liūdną žvilgsnį ir teigė manantis, kad šis šuo „ turi nuostabią sielą, bet iš akių matyti, kad jis atsimena, ką jam padarė jo buvę šeimininkai“.

Ir perklaustas, ar nemano, kad šunų prieglaudos yra itin liūdnos vietos, teigė, kad „geriau šunims būti čia, nei šalti lauke ar būti partrenktiems automobilių“.

Tiki, kad bus šunų, kuriems ras namus

Savo ruožtu „Lesės“ savanorė Galina Krasovskaja neslėpė, kad tokios žvaigždės apsilankymas yra didelis įvykis prieglaudai ir vylėsi, kad galbūt pasaulyje garsaus žmogaus vizitas prieglaudos šunims duos naudos.

„Tikiu, tuo, ką jis pasakė – kad pabandys ieškoti namų kai kuriems šunims. Esu įsitikinusi, kad kažkam tikrai ras, juo labiau, kad Vakarų Europos šalyse šita problema (beglobių šunų – red. past.) yra šiek tiek mažesnė. Jisai turi kontaktų, pažįstamų, fanų klubą, tikiu, kad ras žmonių, kurie norės pasiimti šunis“, – GRYNAS.lt sakė prieglaudos savanorė.

Ją maloniai nustebino J. C. Van Damme'o elgesys su šunimis, nes matėsi, kad jis tikrai jais domisi ir tai nėra vien parodomasis šou.

„Kalbėjome apie konkrečius šunis, apie mūsų organizaciją“ , – sakė G. Krasovskaja. Ji atskleidė, kad kovinių filmų žvaigždė rinkdamasis prieglaudą, kurią norės aplankyti, būtinai norėjo nuvykti ten, kur gyvūnai nėra užmigdomi. Savo ruožtu pats J. C. Van Damme'as neslėpė, kad jis ir anksčiau yra lankęsis ne vienoje gyvūnų prieglaudoje kitose šalyse.

Poilsis pajūryje negali būti toks, kokio tik panorėsite – yra tam tikros taisyklės, kurių privalu laikytis. Norite atsivesti į pajūrį savo keturkojį augintinį? Negalima! Planuojate romantiškai įsikurti paplūdimyje palapinėje ir ten vakare palydėti, o ryte sutikti saulę? Tikrai neišdegs! Abiem šiais atvejais pridarysite žalos aplinkai. Neringos miesto agentūros, gelbėjimo stoties ir Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai aiškina, kad vasara – pats darbymetis ir šunų šeimininkų bei palapinių statytojų atsiranda kaip po lietaus, todėl tenka gerokai paplušėti juos drausminant. Vis tik GRYNAS.lt žurnalistė, viešėdama pajūryje, per savaitę užfiksavo abu šiuos pažeidimus.

Daug vargo su užsieniečiais

Neringos miesto agentūros vedėjas Justinas Stančaitis sako, kad skirtingo pobūdžio pažeidimus darančius poilsiautojus tenka drausminti skirtingų institucijų pareigūnams. Štai, pavyzdžiui, palapinių statytojus akylai stebi nacionalinio parko reindžeriai, o šunų šeimininkams baudas išrašinėja savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai, tą gali daryti ir policija. Aplinkosaugininkai savo ruožtu neatlieka nei vienos iš šių veiklų, tačiau eidami pro šalį ir pastebėję palapinių statytojus gali juos įspėti arba išrašyti pažeidimų protokolą.

„Savivaldybė, tarybos sprendimu, yra priėmusi nutarimą, kad paplūdimiuose šunis vedžioti yra draudžiama, policijos komisariato viešosios tvarkos skyrius tai prižiūri. Mes tik pagal buvusio ministro Valentino Mazuronio įsakymą, vykdėme akcijas dėl šunų ekskrementų. Ne tik per akcijas, bet ir dabar jeigu važiuojame pro šalį ir pamatome, kad nesurenka, baudžiame“, - patikslino J. Stančaitis.

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija Kartais atrodo, kad kirminų turi tik Lietuvoje gyvenantys šunys, nes tam tikrose kitose šalyse yra leidžiama eiti su šunimis į paplūdimius. Kažin ar ten šunys neturi kirminų išmatose, ar žmonės nebijo, „nesuserga kirminais“?

Palapinių statymą Kuršių nerijos nacionaliniame parke reglamentuoja šio parko lankymosi taisyklės, keli parko inspektoriai prižiūri, kaip šios tvarkos yra laikomąsi.

„Jeigu mes važiuojame ir pamatome palapinę, pro šalį nepravažiuojame, nubaudžiame“, - sakė aplinkosaugininkas.

Anot jo, tokių atvejų vasaros metu pasitaiko dažniau, ypač šiais metais, nes gana ilgą laiką vyravo šilti orai.

„Vienas kitas toks atvejis pasitaiko, bet daugiausiai - su užsieniečiais. Lietuvos piliečiai kažkaip jau drausmingesni, pasitiesia čiužinį prie jūros ir atsigula, palapinių nestato. Su užsieniečiais sudėtinga, nes reikia pildyti labai daug popierizmo, kreiptis į ambasadą, reikia vertėjo ir pan. Atvažiuoja ir olandų, šveicarų, vokiečių...“, - pasakojo J. Stančaitis.

Jo teigimu, baudos už palapinės statymą pajūryje tiek užsieniečiams, tiek lietuviams tokios pačios – nuo įspėjimo iki 200 Lt. Tiesa, pirmą kartą baudžiant taikoma pusė minimalios baudos – t. y. 50 litų.

Labiausiai ginčijasi mažų šunelių savininkai

Juodkrantės gelbėjimo stoties budintis gelbėtojas Vaidotas GRYNAS.lt patvirtino, kad į paplūdimį poilsiautojai su šunimis ateina gana dažnai, o štai palapinių statytojų beveik nėra. Tiesa, jis patikslino, kad palapinę dienos metu statyti ir joje poilsiauti nėra draudžiama, pažeidimas fiksuojamas tik tuomet, jei ji lieka stovėti per naktį.

„Kuršių nerijoje negalima miegoti palapinėje naktį, o statyti palapines dieną nuo vėjo – galima. O su šunimis pliažo teritorijoje draudžiama vaikščioti. Dažniausiai atsiveda, kai keičiasi pamainos. Pavyzdžiui, vieni išvažiuoja sekmadienį ir atvažiuoja kiti savaitei ar kelioms dienoms. Pirmas dienas būna ateina (su šunimis – red. past.), bet paskui būna įspėjami ir dažniausiai nebeatsiveda“, - pasakojo gelbėtojas.

Tiesa, gelbėtojai nedrausmingų poilsiautojų bausti negali, tačiau dažnai užtenka tik pasikalbėti ir įspėti.

„Bausti negalime, turime tada kviesti policiją, kuri gali bausti. Būna tokių atvejų, bet labai retai. Dažniausiai žmonės paklauso, labai retai piktybiški pasitaiko, nors aišku būna, kad (šeimininkai, - red. past.) su mažais šuniukais ginčijasi, nes nieko tokio – jis mažiukas ir pan. Bet kažkaip pavyksta susitarti“, - juokėsi gelbėtojas.

Poilsiautojai, anot jo, atsivedę šunis, teisinasi, kad nežinojo, jog to daryti paplūdimyje negalima.

Juodkrantės gelbėjimo stoties gelbėtojas patikino, kad jam pačiam dar nė karto neteko užfiksuoti palapinės, kuri stovėtų pliaže per naktį: „Tie žmonės, kurie nori palapinėje nakvoti naktį, dažniausiai eina į mišką, o mes jau ten nevaikštome, ten jau turi parko darbuotojai važinėti. Mačiau juos važinėjančiu. Palapines galima būtų statyti tik kempinguose“, - aiškino Vaidotas.

Siūlo miegoti miegmaišiuose

Kuršių nerijos nacionalinio parko reindžerė Viktorija Vaupšaitė GRYNAS.lt teigė šią vasarą pastebinti mažiau neklusnių stovyklautojų, kurie įsigudrina palapines pasistatyti paplūdimyje ar parko miškuose. Tačiau vienas kitas „nežinantis“ pasitaiko ir šiemet. Parko darbuotojai savaitgaliais nuolat vykdo patikrinimus, o įprastomis dienom sulaukia ir atsakingų piliečių pranešimų apie ne vietoje pastatytas palapines ar kūrenamus laužus.

„Dar ne visi poilsiautojai žino šitą dalyką. O kad ir pagauname, būna žino, bet sako - „galvojome, kad niekas nepamatys, nepastebės“. Bet šiemet mažiau tokių nei pernai“, - teigė pašnekovė.

Anot jos, statyti palapines galima tik Nidos kempinge, visur kitur – ar tai būtų pajūris, ar miškas – to daryti neleidžiama.

„Miško teritorijoje ne visi žmonės atpažįsta augalus, kurie įtraukti, kad ir į Raudonąją knygą, pasistatys palapinę, o nežinos, kas ten auga, gali net ir mindžiojimas pakenkti. Neringa yra išskirtinė zona, ne paprasta teritorija, tokiu būdu yra saugoma gamta, - aiškino reindžerė, paklausta, kuo aplinkai kenkia palapinių statymas parke. - Paplūdimyje palapinių statyti negalima ir dėl šiukšlinimo, ir dėl laužų, nes dažniausiai, kur įsikuria poilsiavietės, prasideda laužavietės, šiukšlės“.

V. Vaupšaitė teigė, kad šiemet dar neteko skirti baudų nedrausmingiems poilsiautojams, pakako tik įspėti ir draugiškai pasikalbėti: „Galime ir bausti, ir įspėti, priklauso nuo situacijos. Jeigu matome, kad žmogus viską gražiai susitvarko, paaiškini jam, kad negalima ir jis paklauso, tada gerai, bet jeigu jau sukurtas laužas – to daryti negalima“.

Anot jos, tiems, kas vis tiktai labai nori nakvoti pajūryje, galima miegoti miegmaišiuose, nes parko lankymo taisyklės to nedraudžia: „Mes siūlome miegoti miegmaišiuose, tai yra leidžiama. Ne vieną kartą esu sutikusi žmones, kurie taip daro“, - sakė V. Vaupšaitė.

Pasak jos, neužtenka tik nufotografuoti palapinėse pajūryje miegančius žmones, nes iš nuotraukų nebus galima nustatyti jų tapatybės. Geriausia tokiu atveju paskambinti parko direkcijai ir apie tai informuoti jos darbuotojus.

Baiminasi, kad šunys perneš užkrečiamąsias ligas

GRYNAS.lt anksčiau yra rengęs temą ir aiškinęsis, kodėl pajūryje į paplūdimį poilsiautojai negali atsivesti šunų, kokį pavojų jie kelia. Tuo metu kalbinta Visuomenės sveikatos specialistė išskyrė kelis veiksnius, kokias rizikas gali sukelti šunys, vedžiojami po paplūdimio smėlį ir lendantys į vandenį maudytis.

„Rizika atsiranda tada, kai sergantys šunys negauna medikamentų, skirtų kirminų kiaušiniams ir patiems kirminams naikinti. Toks sergantis gyvūnas tikrai kelia pavojų, nes gali užteršti smėlį. Tiesa, problemų gali kilti ir dėl prižiūrimų šunų, kadangi jie mėgsta išsivolioti kito gyvūno išmatose, kuriose gali būti kirminų kiaušinėlių. Kai kurių rūšių kirminėliai pavojingi žmonėms, o ypač vaikams. Subrendę kiaušinėliai gali prilipti prie kito šuns kailio. O kai šuo maudosi šalia kitų žmonių, jie netyčia gali gurkštelėti vandens su kiaušinėliais ir tokiu būdu užsikrėsti. Rizika yra tokia, kad ligų sukėlėjai plisti per kailį“, - aiškino Vilniaus visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja Biruta Zdanevičienė.

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacija (LGTAO) savo Facebook profilyje į tokį visuomenės sveikatos specialistės komentarą atsakė pasvarstymu: „Kartais atrodo, kad kirminų turi tik Lietuvoje gyvenantys šunys, nes tam tikrose kitose šalyse yra leidžiama eiti su šunimis į paplūdimius. Kažin ar ten šunys neturi kirminų išmatose, ar žmonės nebijo, „nesuserga kirminais“?

Savo ruožtu Neringos miesto savivaldybė papildė visuomenės sveikatos specialistų išsakytas mintis dėl šunų keliamų rizikų ir pridūrė, kad keturkojų draugija dažnai nepatenkinti būna patys paplūdimio lankytojai.

„Planų Neringoje įrengti paplūdimius, kuriuose būtų galima ilsėtis su augintiniais buvo, tačiau to daryti neleidžia Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos paplūdimių ir jų maudyklų vandens kokybės higienos normos. Pagal jas į paplūdimius griežtai draudžiama vesti šunis ir kitus gyvūnus“, - atsakyme raštu teigė Neringos miesto savivaldybė.

Ji taip pat pridūrė, kad šiemet dar nebuvo nubaustas nei vienas poilsiautojas į paplūdimį neteisėtai atsivedęs keturkojį. Pakako vien perspėjimo.

Gegužės mėnesį startavęs nelegalių tvorų griovimo uraganas po truputį rimsta – didelė dalis tvorų prie vandens telkinių savininkų buvo geranoriški ir patys savo nelegalius statinius išsiardė. Kiti sulaukė aplinkosaugininkų vizito ir taip pat turėjo kapituliuoti. Nors yra tvorų, kurios dar stovi nenugriautos, greitu metu greičiausiai neatlaikys ir jos. Tačiau Vilniaus pakraštyje, karštomis dienomis itin gausiai lankomoje vietoje prie Balsio ežero viena tvora, traukia poilsiautojų žvilgsnius ir neretam kelia pasipiktinimą. Ji juosia nemenką teritoriją ir įdomiausia, jog griaunama tikrai nebus. Kas ten gyvena ir kodėl šiai tvorai taikoma neliečiamybė?

Tveria ne nuo žvėrių, o žmonių

Šioje vietoje, anot gamtininkų, auga labai retas orchidėjinis augalas – didžioji plačialapė klumpaitė. Tvora reikalinga norint apsaugoti šios rūšies populiaciją.

Aplinkos ministro patvirtintame Balsio ežero pietrytinės pakrantės plačialapės klumpaitės apsaugos 2012-2014 m. veiksmų plane numatyta, kad jos augavietės apsaugai turi būti įrengta 1,8 m aukščio ir ilgesnė kaip 750 m tinklo tvora su rakinamais vartais.

Lietuvos gamtos fondo (LGF) gamtosaugos specialistas Danas Augutis GRYNAS.lt teigė, kad šis atvejis išskirtinis tuo, kad tvora tveriama ne nuo laukinių žvėrių, o nuo žmonių. Plačialapės klumpaitės auga ir daugiau Lietuvos vietų, tačiau būtent prie Balsio ežero jų populiacija yra didžiausia.

„Ši (populiacija – red. past.) yra išskirtinė tuo, kad yra didžiausia ir labai netinkamoje vietoje auganti, ta prasme, kad čia labai didelė antropogeninė žmogaus veikla, todėl klumpaitės tiesiogiai kenčia nuo skynimo, trypimo, poilsiavimo, šiukšlinimo ir pan. Kažkada mokslininkų įvertinta, kad čia auga iki 2 tūkst. šių žydinčių augalų“, - teigė D. Augutis. Anot jo, šie augalai vertingi patys savaime, nes filosofiškai mąstant viskas, kas egzistuoja, yra reikalinga. Klumpaitės yra baigiantys išnykti augalai, įtraukti į Lietuvos Raudonąją knygą bei griežtai saugomų rūšių sąrašus.

„Kitaip tariant, be tiesioginės žmogaus pagalbos jai gresia išnykimas. Dėl tos priežasties ji ir yra saugoma. Tai yra viena didžiausių Lietuvos orchidėjų, gražus augalas, saugomas ne tik Lietuvoje, bet visur, kur tik auga – tiek Vakarų, tiek Rytų Europoje. Šis augalas labai jautrus aplinkai ir gali augti ne bet kur“, - pasakojo gamtosaugos specialistas.

Žydi kas 6-10 metų

Plačialapės klumpaitės auga tik karbonatiniame dirvožemyje, kuris yra baltas ir primena pelenus. Joms augti reikia daug saulės, tačiau kartu šie augalai negali pakelti kitų augalų konkurencijos – taigi joms reikia miško, kuris turėtų daug atvirų erdvių. Įdomu ir tai, kad jos žydi tik kas 6-10 metų.

„Kitaip tariant, šešis metus gėlė auga ir nežydi ir po to, vienų šaltinių duomenimis – šeštais, kitų – dešimtais metais, pražysta ir subrandina sėklas. Mes sutvarkėme aptvertą teritoriją, ten žydinčių augalų šiais metais nebuvo, vyravo per didelis pavėsis, o tose aikštelėse, kurios buvo likusios, buvo žmonių laužavietės, todėl matyt jos buvo sunaikintos“, - svarstė D. Augutis.

Tvorą bando tverti trečiąkart

Iš viso plačialapes klumpaites tvora bandyta apsaugoti jau tris kartus, tačiau tik trečiasis bandymas buvo sėkmingas. Tai patvirtina Pavilnių ir Verkių regioninio parko direktorė Vida Petiukonienė. Ji pasakoja, kad pirmoji tvora buvo medinė, todėl chuliganiški poilsiautojai ją tiesiog sudegino kaip malkas. Antrąją bandyta suręsti su spygliais, tačiau po kurio laiko pabijota, kad ji gali sužeisti pro šalį einančius. Todėl trečiąkart pastatyta metalinė, rimta tvora. Panašu, kad ji kol kas duoda rezultatų.

„Pirmieji aptvėrimai mums buvo ne tokie sėkmingi. Vieno projekto metu esame aptvėrę medine tvora, bet viskas labai liūdnai baigėsi – medinė tvora puikiai „tiko“ laužams, tvora per kokias dvi savaites buvo išardyta ir labai „sėkmingai“ sudeginta laužuose. Mūsų darbas nuėjo perniek. Kadangi direkcija šiose teritorijose jau dirba 15 metų, esame ir drastiškų priemonių ėmęsi – aptvėrę spygliuota viela. Ko tik nedarėme, kad išsaugotume šį augalą“, - pasakojo direktorė.

Pradėti keli ikiteisminiai tyrimai

Gamtosaugos specialistai bandė lankytojus apie retą augantį augalą įspėti ir specialiais informaciniais stendais, tačiau net ir šiuos įsilinksminę poilsiautojai būdavo, išlupa ir paleidžia į ežerą ar išneša priduoti kaip metalo laužą.

„Žaliųjų ežerų apylinkės garsėja ypatingai išskirtiniu grožiu, bet kad ir kaip būtų gaila, jos garsėja ir įvairiais pažeidimais. Šias vietas labai pamėgę neypatingai aukštos reputacijos žmonės, audringas jaunimas ir mes turime labai daug problemų su elementariais viešosios tvarkos pažeidimais ir netgi vandalizmo atvejais. Todėl policijos ir kitų specialiųjų tarnybų pagalba, kada yra tikrinami ir važiuojantys su automobiliais, ir poilsiautojų elgesys - šiek tiek yra mažinamas vandalizmas ir nusikaltimų skaičius“, - pasakojo V. Petiukonienė.

Kadangi pirmosios tvoros ir informaciniai stendai neatlaikė poilsiautojų šėlionių, nuspręsta žmones apraminti kameromis. D.Augutis sako, kad šios yra gerai užmaskuotos, kad nebūtų vagiamos.

„Esame įrengę kameras ir jos veikia. Jeigu vandalai atsiranda, mes arba patys bandome sureaguoti arba pranešame atitinkamoms institucijoms. Iš tikrųjų jau yra pradėti keli ikiteisminiai tyrimai, vienas pabaigtas susitarimu – vandalai mums atlygino žalą. Stebime šią teritoriją ir neesame jos palikę likimo valioje“, - patvirtino LGF specialistas.

Kiek stovės tvora?

D.Augutis pabrėžia, kad pastatyta tvora turi praėjimą – t. y. paliktas takas, kuriuo, neįeidami į teritoriją galės praeiti lankytojai, kai klumpaitės žydės ir galės  jomis pasigrožėti. Tačiau šių žydėjimo dar teks palaukti. Rakinami vartai yra skirti tik ekstra atvejams – gaisro ar papildomiems tvarkymo darbams, taip pat mokslininkams, norintiems atlikti tyrimus ir pan.

Klumpaitės apsaugos programa, kurioje dalyvauja LGF, baigsis jau šiemet, tačiau D. Augutis svarsto, kad tvora turėtų likti ilgam laikui, nes tik tokiu būdu galima užtikrinti augalų apsaugą.

„Poilsiautojų srautas tenai yra didžiulis ir jie karštomis vasaros dienomis matyt netelpa ir ieško, kur plėstis. Nors pagal parko planavimo dokumentus negalima ten rengti poilsiaviečių, tačiau vis tiek atsiranda laužavietės, grupės žmonių, kurie įsikuria saulėtose vietose ir sutrypia arba išskina (klumpaites – red. past.)“, - pasakojo gamtosaugos specialistas.

Kol kas specialistai tvoros nuimti neplanuoja, nes populiacijai atsistačius, ten vis tiek augalų nebus daug, o įleidus poilsiautojus apie klumpaičių apsaugą bus galima tik pasvajoti.

„Kas nors rankšluostį ant žolės pasiklos, o tarp žolių bus ir klumpaitė... Tokiu būdu ją fiziškai galima sunaikinti, o ten jų yra tik 2 tūkst. Mes galime 1,3 ha pakrantės atitverti nuo poilsiautojų, o jiems palikti 99 proc. kitos pakrantės tam, kad būtų išsaugotas šitas augalas. Manau, kad toks kompromisas yra visai logiškas“, - samprotavo LGF specialistas.

GRYNAS.lt redakcija gavo ne vieną skaitytojo skundą, kad daugiabučių kiemuose žolė jau remia dangų. Kieme laksto vaikai, kurie iš nešienautų žaliųjų erdvių pareina su įsisiurbusiomis erkėmis – piktinosi vaikus auginantys vilniečiai. Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybė tikina, kad šienavimo tvarka mieste nuo pernai metų nesikeitė, tiesa, šiek tiek paankstinti terminai. Vis dėlto, vaizdai lauke rodo ką kita - žolė šiemet suvešėjo kaip niekad gausiai, o jos šienavimas atidėtas kone paskutinei minutei.
 

Rado vaikui įsisiurbusią erkę

Vilnietis Marius, kasdien į darželį vedantis sūnų, jau prieš kelias savaites pastebėjo, kad keliukas į darželį tiek apžėlė žole, kad jau sunkiai įmanoma praeiti.

„Vaikas tokioje žolėje net erkę sugebėjo pasigauti, - piktinosi jaunas tėvas. - Jau pienės peržydėjo, o tai reiškia, kad net kaime žmonės žolę pjauna karvėms, o pas mus sostinėje – neskuba“.

Viršuliškėse gyvenantis vyras sako, kad tik praėjusią savaitę žolė pagaliau buvo nušienauta ir jau dabar galima ramiau atsikvėpti. Tiesa, Baltupiuose gyvenanti vilnietė Inga džiugiomis žiniomis pasidalinti negalėjo. Anot jos, ten, kur ji gyvena, žolė šiek tiek pašienauta tik prie pat šaligatvių, o kitur dar pūpso nemenki žolynai.

Nenušienautos žolės atkarpų vilniečiai aptiko ir prie Neries krantinės.

Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybė informuoja, kad pirmadienį, t. y. birželio 16 dieną yra paskutinė data, kada dar gali būti pjaunama aukšta žolė prie daugiabučių.

„Galioja panaši tvarka kaip ir ankstesniais metais. Yra sudaryta sutartis su įmone „Grinda“. Pagal sutartį yra numatytas toks šienavimo periodiškumas: želdiniai prie gatvių yra šienaujami 5 kartus per sezoną, daugiabučių kiemuose ir aplink juos – 3 kartus per sezoną, aikštėse ir skveruose – 15 kartų per sezoną“, - teigė Vilniaus miesto savivaldybės viešųjų ryšių skyriaus specialistas Andrejus Žukovskis.
 

Nori, kad pjautų dalgiais

Yra numatyta, kad Vilniaus mieste pirmas šienavimas turi būti atliktas iki birželio 16 d., ankstesniais metais, nušienauti pirmą kartą reikėdavo iki liepos 1 d. Antras šienavimas daugiabučių kiemuose planuojamas iki liepos pabaigos, o trečias – rugsėjo mėnesį. Nupjauta žolė turi būti ne žemesnė nei 3 cm ir ne aukštesnė nei 5-6 cm.

Kai kurie skaitytojai GRYNAS.lt redakciją informavo, kad kartais žolės pjovėjai darbuojasi labai anksti ir neretai pažadina iš saldžiausių sapnų. Jei tądien turi laisvadienį, reikia sukaupti visas valios pastangas, kad nešūkteltum pjovėjams kelių švelnių žodžių. Gyventojai teiravosi, ar yra numatomi laiko apribojimai, kada tokie darbai gali būti vykdomi.

„Triukšmavimo laiką reglamentuoja Vilniuje galiojančios taisyklės. Pagal jas darbo dienomis žolė gali būti pjaunama nuo 7 val. ryto, o savaitgalį nuo 9 val. ryto. Kai triukšmaujama anksčiau, tai - jau pažeidimas. Žmonės kreipiasi į savivaldybę su įvairiausiais skundais, pavyzdžiui, yra prašoma šienauti ne žoliapjovėmis, bet dalgiais. Norime pabrėžti, kad lygiose vietose yra šienaujama savaeige technika, o ten, kur tai daryti neįmanoma (aplink medžius, šlaituose ir pan.), – žoliapjovėmis (trimeriais)“, - sakė A. Žukovskis.

Vargu ar dažnas šiandien savo buitį įsivaizduoja be skalbimo mašinos, kuri lyg burtų lazdele pamojus išsprendžia visas nešvarių skalbinių problemas. Tačiau retuose namuose išvysi indaplovę – tarsi šis prietaisas vis dar būtų laikomas prabangos preke.

Buitinės technikos pardavėjai sako pastebintys, kad per pastaruosius trejus metus tokios įrangos pardavimai auga, tačiau pripažįsta, kad dar 1850 metais išrastos indaplovės XXI amžiuje dažniau prisireikia naujakuriams, jauniems žmonėms, o ne tiems, kurie indus įpratę plauti rankomis. Savo ruožtu išteklių taupymo ekspertai akcentuoja, kad apsikrauti namus įvairiais prietaisais nėra gerai, o priimant bet kokį sprendimą dėl naujo pirkinio verta sau atsakyti į esminį klausimą – ar labai jums jo reikia?

Vienas plovimas – 50 centų

Vilnietis Julius pasakoja indaplovę kartu su drauge įsigijęs maždaug prieš keturis mėnesius ir iki šiol esantis ja labai patenkintas. Kol ši plauna indus, galima nudirbti kitus darbus. Pagrindinis argumentas, kodėl buvo nuspręsta tokį įrenginį įsigyti: pora pasikeitė visą virtuvės buitinę įrangą, gerai apsvarstę, kurie prietaisai bus reikalingiausi.

„Kai svarstėme įsigyti indaplovę, buvo įvairių dvejonių, daugiausiai dėl ir taip ankštos virtuvės. Vienas iš mitų – indaplovė blogai plauna. Dėl to rinkomės vieno geriausių gamintojų, bet vis tik pigiausią modelį. Pamatėme, kad yra priešingai – indai išplaunami puikiai. Gerai išplaunamos ne tik lėkštės ar stalo įrankiai, bet ir pridegę puodai. Maistą gaminame ant dujinės viryklės ir net tokiomis sąlygomis puodai ir keptuvės atrodo kaip nauji, atplovė net įsisenėjusius keptuvės nuodėgulius“, – pirkiniu džiaugėsi 28 metų vyras.

Anot jo, įsigyta indaplovė turi ir dar vieną gerą savybę: nešvarūs indai kaupiami ne kriauklėje, o indaplovėje, todėl virtuvė nuolat yra tvarkinga. „Susikaupusius indus pakanka išplauti 3–4 kartus per savaitę, vienam plovimui pakanka vienos tabletės, kainuojančios 50 centų“, – prietaiso ekonomiškumą įvertino Julius.

Metinė sąskaita už vandenį – 10 litų

Buitine technika prekiaujančios įmonės „Buitis Trade“ direktorius Domas Tolvaišas GRYNAS.lt pripažino, kad Europoje indaplovėmis iš tiesų plačiai naudojamasi, o lietuviai šį įrenginį atranda tik pastaruosius trejetą metų. Tai rodo augantys indaplovių pardavimai.

„Lietuviai jau lygiuojasi į europiečius, pardavimai išaugo keliais kartais. Kokie trys metai jie vis didėja ir didėja“, – patvirtina pašnekovas. Anot jo, tai, ko gero, reikėtų siekti su keliais dalykais. Pirma, mažėja tokios buitinės technikos kainos, indaplovę jau galima įsigyti ir už maždaug 700–800 litų, nors vis tik pačios perkamiausios kainuoja apie 1500 litų. Antra, žmonės iš lūpų į lūpas išgirsta gerų atsiliepimų iš tų, kurie pabandė ir nuolat naudojasi indaplovėmis, jomis džiaugiasi, vertina.

„Mūsų pirkėjai daugiausiai yra naujakuriai, kai jau projektuoja virtuvę, numato indaplovei vietą, nes šiuolaikinei virtuvei tai – beveik privalomas daiktas“, – pastebi D. Tolvaišas.

Palyginus sunaudojamo vandens kiekius indus plaunant rankomis ir šį darbą patikint indaplovėms, pastarosios vandens sunaudoja iki dešimt kartų mažiau. Tiesa, papildomai kainuoja elektra ir ploviklis. Rinkoje yra indaplovių, kurios vienam plovimui gali sunaudoti vos 6 litrus vandens. Tokie prietaisai laikomi vienais taupiausių. Skaičiuojama, kad vidutinė indaplovė sueikvoja apie 10 litrų vandens vienam plovimui, plaunant indus rankomis tą patį kiekį indų išplauti gali prireikti net iki 100 litrų vandens.

„Jeigu per metus indaplovė dirba 280 kartų, pats taupiausias indaplovės modelis sunaudoja beveik du kubus vandens. Tai nesudaro nė 10 litų už vandenį per metus. Vidutinė indaplovė per metus išeikvoja apie 3 kubinius metrus vandens, taigi apie 15 litų. Jeigu indai plaunami rankomis, reikėtų šiuos skaičius dauginti plius minus iš 10 – žiūrint, kaip kas plauna – juk vieni prisileidžia vandens į kriauklę, kiti kiekvieną lėkštę po tekančiu vandeniu perplauna po keletą kartų“, – pasakoja D. Tolvaišas.

Standartinė indaplovė vienam plovimui sunaudoja maždaug 1 kilovatvalandę elektros energijos, taigi konvertuojant į pinigus – vienas plovimas atsieina apie 50 centų.

Tad iš viso, sudėjus Juliaus minėtą tabletės kainą ir kainą už elektros energiją bei vandenį, prietaisas jūsų indus gali išplauti už 1 litą.

Buitinės technikos pardavėjai akcentuoja, kad didžiausias indaplovių privalumas namų virtuvėse vis tik yra laiko taupymas ir, žinoma, indų išplovimo kokybė. Tai ypač pasakytina apie taures ir kitus stiklo indus – taip, kaip juos išblizgina indaplovė retam pavyktų padaryti darbuojantis rankomis.

Per kiek laiko atsipirks – neklausia

Lietuviai pirkdami indaploves retai domisi, per kiek laiko jos atsipirks. Tai patvirtina ir buitinės technikos pardavėjai.  Kita vertus, neįmanoma apskaičiuoti, kiek vertas yra žmogaus laikas, nes tai – labai individualu. Akivaizdu viena – kol jūsų indais rūpinasi indaplovė, jūs galite nuveikti begalę kitų darbų – ilsėtis, dirbti ar netgi išvykti iš namų ir indaplovę palikti derbuotis vieną.

„Tokie daiktai standartiškai tarnauja apie 10 metų, paskui pasensta morališkai. Be to, viskas priklauso nuo naudojimo, kiek ilgai jums indaplovė veiks“, – paaiškina „Buitis Trade“ direktorius.

Pašnekovas juokauja paklaustas, o ar klientai neišsako kokių nors indaplovių trūkumų: „Dažniausiai pritrūksta tik vietos jai“, – teigia D. Tolvaišas.

Ką sutaupysite – galėsite išleisti kinui ar ledams

Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos atstovė Edita Petrauskaitė patarė – svarstydami, ar pirkti indaplovę, šeimos nariai turėtų pasiskaičiuoti, kiek tai kainuos, kokios bus naudojimo sąnaudos, ar išlaidos šiam prietaisui neviršys žmogaus darbo sąnaudų.

„Gal dviejų asmenų šeimai verta plauti indus rankomis, nešvaistant vandens (ne po tekančia srove, o vandens dubenyje kriauklėje ir perskalaujant), o didesniems šeimos ūkiams indaplovė padėtų sutaupyti ne tik vandens ir laiko? Indaplovės, kaip ir skalbimo mašinos, naudoja elektros energiją ir vandenį, todėl renkantis šiuos prietaisus pasidomėkite, ar jie efektyviai naudoja išteklius. Geriausias būdas sutaupyti – rinktis mažas plovykles (šiuo metu efektyviausios A+++ energijos klasės). Prieš įjungiant pilnai pakraukite, stenkitės dažniau jungti ekonominį režimą. Reikėtų vengti pusės pakrovimo režimo, nes sutaupyti dvigubai nepavyks“, – tokius patarimus dalija E. Petrauskaitė.

Ji taip pat siūlo atkreipti dėmesį, kokios gali būti išteklių sutaupymo galimybės įsigijus tokį prietaisą. Jos skaičiavimais, jeigu bus pasirinkta A+++ arba A++ energijos klasės indaplovė, ji padės sutaupyti apie 40 proc.–50 proc. elektros energijos ir vandens sąnaudų. „ Efektyvia indaplove galite išplauti indus už 1 litą, o mažiau efektyvia – už 2 litus. Jei naudositės indaplove kasdien, per mėnesį susidarys apie 30 litų, kuriuos su šeima tikrai rasite kur išleisti – nueiti į kiną ar suvalgyti ledų“, – palygina moteris.

Kas draugiškiau aplinkai: plauti pačiam ar įdarbinti indaplovę?

Vis dėlto pasakyti, kuris žmogus gyvena ekologiškiau – ar tas, kuris naudoja indaplovę, ar tas, kuris plauna indus rankomis – sudėtinga, nes reikėtų įvertinti labai daug veiksnių. Tokios nuomonės laikosi Baltijos aplinkos forumo (BEF) darnaus vystymosi ekspertas Kęstutis Navickas.

„Kiekvieno buitinio prietaiso pasirinkimas yra kiekvienos šeimos individualus sprendimas. Jį lemia daugelis dalykų – išsilavinimas, patirtis, vertybinės nuostatos. Vertinant iš darnaus vystymosi perspektyvų – svarbu atsakyti sau į klausimą, kiek to daikto naudojimas yra neišvengiamas, kiek jis yra susijęs su gyvybiškų poreikių patenkinimu ir kaip tai yra susiję su tavo laisvalaikiu, kitais dalykais“, – samprotauja K. Navickas.

Nors yra įvairių darnaus vystymosi sąvokos apibrėžimų – nuo visiškų kraštutinumų iki aukso vidurio suradimo – pašnekovas teigia labiau palaikantis sprendimus, grįstus logika ir sveiku protu.

„Kai kuriais atvejais indo plovimas tekant vandeniui gali daryti daug didesnį neigiamą poveikį negu indaplovė, kurios vandens sunaudojimą galima sekti ir skaičiuoti. Aišku, pati indaplovė yra prietaisas, kuriam pagaminti taip pat reikia išteklių. Tačiau mes, kaip vartotojai, esame nepajėgūs šių dalykų taip plačiai ir detaliai išsianalizuoti. Tuomet tiesiog reikia vadovautis sveiku protu, neperlenkti lazdos“, – pataria darnaus vystymosi ekspertas.

Jis svarsto, kad indaplovė kaip buityje naudojamas prietaisas nėra kažkoks mados reikalas ar prestižas, nes ji atlieka konkrečią funkciją ir tam tikrais atvejais tikrai ženkliai palengvina darbo naštą. Kaip pavyzdį K. Navickas pateikia mažą kavinukę, kuri visus klientų indus plautų rankomis. Tokiu atveju, pašnekovo teigimu, būtų eikvojami ne tik dideli kiekiai vandens, cheminių priemonių, bet reikėtų įvertinti ir indų plovimui skiriamą darbuotojų laiką, kurį jie galėtų skirti kitiems darbams nudirbti.

„Negalime paimti ir nubraukti brūkšnį, kad tas, kuris naudoja indaplovę yra blogietis, o tas, kuris plauna indus rankomis – gerietis. Būdami žmonėmis mes nesame tokie universalūs kaip laukiniai gyvūnai, kad galėtume gyventi bet tam tikrų dalykų – taip jau yra surėdyta, kad mums reikia būsto, o su būstu eina ir visi kiti dalykai, kurie reikalauja tam tikrų išteklių. Ieškodami darnos su gamta, priimame vienokius ar kitokius sprendimus. Juk sakyti, kad, pavyzdžiui, tik rankiniu pjūklu turėtų būti pjaunami medžiai gal ir yra gerai, bet tuomet daugiau žmonių tektų eiti į mišką ir tuos medžius pjauti. Tuomet kyla klausimas – ar esame pasirengę dėl to atsisakyti kitų savo darbų, tokių, kurie, tarkime, susiję su tokiais neapčiuopiamais dalykais kaip švietimas ar kultūra?“, – retorinius klausimus kėlė BEF darnaus vystymosi ekspertas.

Kai namuose prisireikia kino teatro ar džiovyklių...

Lietuviams vis dažniau nei indaplovių namuose prisireikia kitokių naujoviškų buitinių prietaisų, pavyzdžiui, džiovyklių ar didelių plazminių televizorių, leidžiančių namie jaustis lyg kine. Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos narė E. Petrauskaitė tokius prietaisus vertina kritiškai. Jos teigimu, tai jau būtų ne būtinos prekės, o prabangos dalykas.

„Mano nuomone, tiek skalbinių džiovyklės, tiek dviduriai šaldytuvai, tiek didelių ekranų plazminiai televizoriai yra ne tik prabangos prekės, bet ir didieji elektros energijos rijikai. Kiekviena šeima galėtų išsiversti be skalbinių džiovintuvo, jeigu naudotų stipresnį skalbimo mašinos gręžimo režimą. Kiekviena šeima galėtų išsiversti ir be dvidurio šaldytuvo, gaminančio ledą ar kino teatro ekraną primenančio plazminio televizoriaus. Kiekvienu atveju mes vertiname, kiek kainuoja prabanga ir patogumas ir kiek plačiai esame pasiruošę atverti pinigines“, – samprotauja moteris.

Ji pateikia savo skaičiavimus: viena kilovatvalandė elektros energijos, kurios neabejotinai reikia naudojant minimus prietaisus – išmeta apie 50 gramų anglies dvideginio.  „Atrodytų nedaug, bet jeigu pažiūrėsime į sąskaitas už elektros energiją, kurios greičiausiai siekia apie 100–200 kilovatvalandžių per mėnesį, tai jau sudarys 5–10 kilogramų anglies dvideginio, kuriuos viena šeima išmeta į orą“, – sako E. Petrauskaitė.

Kokie prietaisai šeimai reikalingi, kokie ne – sprendimą turėtų priimti kiekvienas individualiai, juo labiau, kad tam tikrų daiktų poreikį neretai nulemia ir šalies kultūros ypatumai.

Kaip pastebi E. Petrauskaitė, tarkime, pietų Europos šalyse daug dėmesio skiriama šaldytuvams, šaldikliams, oro kondicionieriams, ką sąlyginai lemia esamos klimatinės sąlygos. Šveicarijoje populiariausi efektyvūs buitiniai prietaisai. „Manau, kad tai ir vartotojų sąmoningumo klausimas. Norėdami sutaupyti, saugoti aplinką, vartotojai renkasi efektyvesnius prietaisus. Ilgainiui šiuos vartotojų pasirinkimus ėmė remti ir vyriausybė – kompensuoja apie 30 proc. efektyvaus buitinio prietaiso kainos. Panašiai atsakingus vartotojus remia ir Vokietija“, – vieną iš pavyzdžių pateikia pašnekovė.

Įdomu ir tai, kad, pavyzdžiui, tokio aukšto pragyvenimo lygio šalies, kaip Norvegijos gyventojai renkasi labai didelius ir neefektyvius buitinius prietaisus – didelius šaldytus, skalbykles, džiovykles, nes nemato poreikio taupyti elektros energijos.

Italijoje, Portugalijoje, Ispanijoje kavos aparatą greičiausiai rasite daugelio namuose. Kavos gėrimas yra dalis šių šalių kultūros. Lietuvoje kavos aparatų pardavimai taip pat auga. Šis prietaisas, kaip ir virdulys, naudoja mažai elektros energijos, tačiau turbūt nerastume brito, kuris keistų virdulį į kavos aparatą“, – skirtingų šalių ypatumus akcentuoja E. Petrauskaitė.

Nereikia moralizuoti kitų sprendimų

BEF darnaus vystymosi ekspertas K. Navickas svarsto, kad žmonių sprendimas įsigytų  vienus ar kitus buitinius prietaisus jokiais būdais neturėtų būti vertinamas tik arba kaip geras, arba kaip blogas. Ko reikia vienam, nereikia kitam, ir atvirkščiai. Jis sakosi ne kartą panašiomis temomis diskutavęs su kolegomis ir priėjęs išvados, kuri galėtų būti kaip universalus receptas.

„Turi elgtis taip, kaip tau atrodo gerai, taip, kad tu gerai jaustumeisi asmeniškai. Vienas kito moralizavimas nepadeda, tik kelia priešpriešą. Iš kitos pusės – jeigu norisi, galima dalintis savo sprendimais, gyvenimo būdu. Jeigu kažkam tai atrodys priimtina, gali tavimi pasekti. Stengiamės vystyti tokią tausotojų koncepciją. Mane patį labai erzina moralizavimas, didaktika – juk tas, kas tau diktuoja sąlygas nėra net pats pajėgus atsakyti į kai kuriuos klausimus, nes kai kurie procesai yra per daug sudėtingi“, – paaiškina BEF ekspertas.