Vasario 9–15 d. Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) kvietė ištyrinėti neaprėpamus teatro lobynus: vyko jau penktasis edukacinis festivalis jaunimui "Nerk į teatrą". Kartu su organizatorių lūkesčiais auga ir festivalio pasiekimų kartelė – per savaitę įvyko beveik keturios dešimtys renginių, skirtų šio scenos meno mėgėjams.

Prisiliesti prie paslapčių

"Džiugu, kad pavyko praplėsti dalyvių auditoriją – dalyvavo ne tik moksleiviai, bet ir studentai, šeimos. Į užsiėmimus registravosi daugiau pavienių asmenų negu pernai. Tai rodo, kad festivalį atranda vis daugiau teatro mylėtojų, kurie žino, ko nori", – teigia viena iš festivalio organizatorių Jolanta Garnytė-Jadkauskienė.

Viena iš laiko patikrintų ir pamėgtų pramogų smalsuoliams – ekskursija po teatro labirintus. Kaip atsiranda spektaklio dekoracijos? Kur laikomi scenos rekvizitai? Ne pirmus metus vykstanti kelionė po teatro užkulisius iki šiol surenka gausų būrį tiek pačių mažiausių, tiek ūgtelėjusių žiūrovų. Ir neatsitiktinai: juk ne kiekvieną dieną pasitaiko galimybė atsistoti ant didžiosios scenos ar praverti duris į paslaptingąją teatro kostiumų karalystę.

Grimo kambarys – viena paslaptingiausių teatro vietų, kur gimsta nauji personažai, o aktorių veidas įgauna kitą prasmę ir spalvų. Įsikūnyti į svajonių vaidmenį ir pajusti scenos meistrų kasdienybę siūlė grimo meistrės. Retkarčiais kiekvienam taip knieti pabėgti nuo savęs ir įsikūnyti į kokią priešingybę. O kur gausi geresnę progą tai padaryti, jei ne teatro grimo kambaryje?

Šeimai ir nakvišoms

Visą savaitę vyko įvairiausios dirbtuvės: nuo aktorinių, scenos kalbos užsiemimų iki režisūros paslapčių kartu su Vidu Bareikiu. Tik spėk išsirinkti sau pačią aktualiausią! Pajusti judesio galią kvietė modernaus šokio atstovai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis. O kieno gyvenimo svajonė savo paties rankomis sukurti spektakliui dekoraciją, tie galėjo užsukti į scenografijos dirbtuves. O kur dar paskaita apie reklamos subtilybes su Artūru Bulota priešaky: "Teatras ir reklama. Ar gali būti juokingiau?"

Tikrąsias gyvenimo vertybes formuoja šeima ir aplinka, tad šių metų vienas iš festivalio atradimų-teatro dirbtuvės visai šeimai kartu su muzikos garsų virtuozu, kompozitoriumi Deividu Gnedinu ir režisiere Agne Sunklodaite ir psichologinės dirbtuvės "Pamėginkime pyktis... taikiai". Šiomis dirbtuvėmis buvo stengiamasi praskleidžiant teatro paslapčių šydą sudominti pačius mažiausius ir supažindinti su socialiniu teatru.

Viena iš magiškiausių festivalio dienų – vasario 13-oji, penktadienis. Šią nerimo naktį kvietė praleisti žiūrint Gintaro Varno 1998 m. pastatyto spektaklio įrašą pagal Henriką Ibseną "Heda Gabler". Naktinis seansas, tragiška moters istorija ir penktadienio, tryliktosios mėnesio dienos, prietarai renginiui suteikė papildomų prasmių ir teatrališkumo.
Tie, kurie pabūgo nerimo nakties, kitą dieną galėjo įkvėpti teatre tvyrančios meilės atmosferos teatralizuotame gyvo garso koncerte "Ain't no easy way out" – vainikuojančiame Įsimylėjėlių dieną.

Naujos patirtys

Festivaliui einant į pabaigą buvo apdovanoti ir pagerbti 10–12 klasių moksleiviams surengto dramaturgijos konkurso nugalėtojai. Geriausiu kūriniu išrinkta Simono Jachimavičiaus pjesė "Grįšiu į vakar tavęs išgelbėti". Vieną vertinimo komisijos narių, dramaturgę Gabrielę Labanauskaitę, jos žodžiais, "sužavėjo graži pjesės idėja ir skatinamos draugystės vertybės. Pasirinkta tema ir pasakojimo būdas žada daug vilčių jaunojo autoriaus atžvilgiu".

Kauniečių kolektyvas dar kartą įrodė esąs svetingas ne tik žiūrovams, bet ir kolegoms. KNDT scenoje spektaklius pristatė "Utopijos" teatras, Menų spaustuvė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. O festivalio šeimininkai kvietė į spektaklį "Moderatoriai" ir neseniai publikai pristatytą premjerą "Mechaninė širdis". Po pastarųjų spektaklių žiūrovai neskubėjo skirstytis – vyko atviri susitikimai ir pokalbiai su kūrėjais bei aktoriais.

Festivalio pabaigą vainikavo simuliatorius-spektaklis "Šiuolaikinis tolerancijos centras". Meninio sindikato bendruomenė su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi kvietė žiūrovus atrasti savo tolerancijos ribas ir dalyvauti virtualiame darbo pokalbyje. Po šiuo pavadinimu slėpėsi profesionalūs aktoriai ir vaidybos niekada nesimokę jaunuoliai. Svarbiausias uždavinys buvo išlikti nuoširdžiam.

Aukštai iškelta kartelė įpareigoja pateisinti savo vardą, nesustoti ir tobulėti, pvz., kad ir dar aktyviau skleidžiant informaciją apie festivalį. Į nemokamus renginius žiūrovai rinkosi negausiai – gal ir dėl to, kad žinių apie juos trūko kad ir miesto aukštosiose mokyklose. Jei festivalis orientuotas į jauną žmogų, reikia atrasti patraukliausius ir tinkamiausius būdus, kad informacija pasiektų vartotoją.

Apsirengti scenoje (ne)būtina

Režisierius Tadas Montrimas kartu su teatrologe Rugile Pukštyte festivalio svečius kvietė į diskusiją, paženklintą simboliu N-18 "Nuogumas teatre – būdas šokiruoti ar neišvengiamybė?" Atviroje diskusijoje susirinkusieji analizavo nuogo kūną reikšmę teatro scenoje, diskutavo, kodėl režisieriai pasirenka būtent tokią meninės išraiškos priemonę.

Lietuvos teatro scenoje nuogas kūnas vis dar nėra dažnas reiškinys. Tikriausiai ant rankų pirštų pavyktų suskaičiuoti režisierius, kurie savo spektakliuose išdrįso apnuoginti kūną – dažniau kūrėjų darbuose matome užuominą, intymumą, tačiau ne atvirą nuogumą. Kodėl Lietuvos teatras taip atsilieka nuo kitų meno rūšių? Juk paveiksluose, fotografijose ar kine nuogas kūnas eksploatuojamas labai plačiai ir tai nieko nebestebina. Scena nebėra ta vieta, kur pamatytume kažką pirmą kartą – tai erdvė, kurioje atkartojama tai, kas vyksta realiame gyvenime.

Gal problemos esmė – ribotas žmonių požiūris į meną? Galbūt kai kuriems nepavyksta atsiriboti nuo fiziologijos ir į žmogaus kūną žiūrėti tik kaip į meno kūrinį. Nuogumas spektakliui gali suteikti naujų ir neatrastų atspalvių. Tik reikia gebėti jį pamatyti iš kitos perspektyvos, netapatinti jo su seksualumu. Juk aktoriaus kūnas – tik instrumentas, kuris tarnauja idėjai. Žinoma, nuogumas gali jaudinti, sukelti nepatogumo jausmą, priversti susimąstyti, tačiau spektaklio tikslas ir yra paveikti žiūrovus.

Ar teatre reikalingi tabu? Kažin ar būtų įmanoma nubrėžti ribą tarp to, kas yra tinkama ir leidžiama rodyti teatro scenoje, ir kas yra nepriimtina. Linija tarp banalumo ir genialumo yra labai slidi ir plona, kur gali suklupti net ir patys garsiausi menininkai.

Gimusieji jau nepriklausomoje Lietuvoje yra atviresni naujovėms, tačiau vyresniosios kartos žmonės teatre tikisi išvysti gražų ir estetišką reginį, o į aktoriaus profesiją tebežiūri labai garbingai.

Galiausiai sukasi užburtas ratas: kol patys režisieriai bijos savo spektakliuose parodyti nuogą kūną, tol ir patys aktoriai į tai žvelgs skeptiškai, galvos apie žiūrovų reakciją, o šie manys, kad nuogybė pasitelkiama tik todėl, kad režisierius pritrūko originalių idėjų ar apskritai tai tik dar vienas reklamos triukas.

Kauno pilyje eksponuojama Sigitos Dackevičiūtės skulptūros paroda "Anatomija". Aukso spindesys ir rūdys, aštrios formos ir aptakūs paviršiai – šie kūrinių kontrastai simboliškai atspindi ir pačios kūrėjos, aprėpiančios trapiąją grafiką, skulptūrą ir filosofiją, asmenybę.

Apie kūrybos kelio vingius tarp skulptūros ir iš grafikos bei profesionalias filosofijos studijas – pokalbis su pačia menininke.

– Tuomečiame Vilniaus dailės institute baigėte skulptūros specialybę. Visai neseniai tapote diplomuota filosofe. Kaip jūsų gyvenime atsirado filosofija?

– Visada domėjausi teoriniais mokslais. Vos pabaigusi skulptūrą mielai būčiau tęsusi meno filosofijos studijas. Tačiau tai buvo gilus sovietmetis, visi žinome, kokia tuo metu buvo filosofija. Galimybė tęsti studijas atsirado tik atėjus nepriklausomybei. Mane labiausiai domina šiuolaikinė postmodernioji filosofija, nagrinėjanti visuomenės, kultūros, meno procesus. Įdomu pažvelgti į meną nebe iš vidaus, o tarsi iš išorės, iš teorinės pusės. Be to, filosofų nagrinėjamos temos ir idėjos neretai įkvepia atrasti ir naujų skulptūrinių sprendimų. Nors apskritai filosofija ir skulptūra – labai skirtingo pobūdžio veikla.

– Kaip gimsta jūsų skulptūros?

– Galėčiau sakyti, kad skulptūrų gimimas – tai kontroliuojamų atsitiktinumų procesas. Jis vyksta visą laiką keliomis kryptimis. Kartais tiesiog žaidžiu su formų deriniais, kartais ieškau detalių, kartais tarsi juokais bandau sugalvoti pavadinimus. Kartais ieškau bendrų idėjų, kartais pamąstau apie bendrą konceptą. Kažkuriuo momentu kažkas susilydo į vieną visumą – idėja su forma, ritmas su forma, detalė su pavadinimu. Seniau epocha turėjo savo stilių, dabar stilius tarnauja idėjai, bendram konceptui. Daug laiko skiriu pasaulyje vykstančių meno procesų pažinimui – skaitau, dairausi po parodas. Svarbus tokio pažinimo motyvas yra nekartoti to, kas jau kažkur daroma, nes tam tiesiog gaila laiko. Daugybė skulptorių pasaulyje nuolat gamina formas, paprastos formos dažnai kartojasi, tad norint būti originaliam, turi gerokai sukomplikuoti tai, ką darai, ir rasti savo unikalų išraiškos būdą.

– Su kokia medžiaga jums patinka dirbti labiausiai?

– Mėgstu kietą medžiagą, kurios paviršių galima gludinti, man atrodo, kad šitaip galima išryškinti formą. Vidinė struktūra vis tiek svarbesnė, bent jau to stiliaus skulptūroms, kurias šiuo metu kuriu. Pastaruoju metu ėmė dominti kitokios struktūros, jų dar nematyti šioje parodoje. Liejimas man atrodo kol kas tinkamiausia medžiaga mano idėjoms įkūnyti. Tačiau medžiaga man atrodo mažiau svarbi už idėją ir ją įkūnijančią formą, tad kartais ir visai paprastos medžiagos – koks nors gipsas ar net molis gali būti geros skulptūros pamatu. Ne medžiaga svarbu, o pati kūryba ir geras sugalvojimas.

– Kaip vyksta jūsų kūrybos procesas?

– Tai racionalaus konstravimo procesas. Nedarau mažų eskizų, darau iš karto reikiamo dydžio modelius, kuriuos keičiu, pjaustau, kai kurias dalis perlipdau iš naujo. Kartais nuo pradinio sumanymo toks modelis nueina ilgą pjaustymo ir keitimo kelią, ir galutinis rezultatas būna stipriai pasikeitęs. Tačiau atmestos dalys niekur nepradingsta, jos vėliau išnyra kitose skulptūrose. Apskritai pjaustymas ir permontavimas iš naujo, tam tikras vos ne medicininis preparavimas yra mano skulptūrų dalis, tad ir požiūrio, koncepto dalis. Man svarbu, kad skulptūra būtų atvirai ir tyčia "sukombinuota", nors nemanau, kad tai atima jos natūralumą. Natūralumas mene, mano požiūriu, yra kažkur kitur, tai organiška idėjos ir jos raiškos formų dermė. Svarbu, kad skulptūra būtų paveiki, kad ji žadintų interpretacijas. Ne viskas pavyksta, tai viso gyvenimo siekis.

– Kas jus įkvepia?

– Jei kalbame apskritai apie bendrą kūrybinį įkvėpimą, tai nežinau, iš kur jis. Gal iš vidaus? Tai kažkoks energijos perteklius ar bendra orientacija gaminti nepanaudojamus daiktus, iš kurių lauki tik poveikio. Galbūt kūryba – tai pozicija, teigianti, kad žmogus nėra paprastas ir vienaplanis, jis įvairiasluoksnis, daugiabriaunis, komplikuotas, jis sukuria kultūrą, antrąją gamtą, kuri skirta ne materialiam gyvenimui pagerinti, bet turi kitus tikslus. Taigi kūrybos variklis yra mūsų esmė. O šiaip sukurti konkrečią skulptūrą įkvepia tai, kas mane supa, ką matau aplinkui: kažkur matytos daiktų formos ar jų detalės, ritmai. Kartais įvykiai. Net gimnazijos modelių kabineto objektai, kuriuos galima atpažinti ir šioje parodoje. Kartais toli ieškoti nereikia, nes skulptūrą galima padaryti beveik iš bet ko, tereikia tik noro.

– Kas jūsų kūrybai daro didžiausią įtaką?

– Bandote priversti atsigręžti į save, o tai nelengva padaryti. Kažin ar menininkas pajėgus įvertinti visas įtakas? Kalbant apie pavardes ar meno kryptis, kažkuriuo momentu mane žavėjo Constantino Brâncusi gebėjimas sukoncentruoti idėją į kompaktišką formą. Taip pat kubizmas, vaizdo ar formos dekonstravimas, permontavimas ieškant kitų perspektyvų, kubistinis vaizdo sąlygiškumas. Manau, neliko be pėdsako ir klasikinio meno išmanymas, tačiau jis nebūtinai turi matytis tiesiogiai, jis transformavosi į sudėtingų, gana komplikuotų struktūrų poreikį. O šiaip kūrybai įtaką daro gyvenimas, asmeniniai įvykiai, procesai visuomenėje, viskas, ko dalis esu ir su kuo susiliečiu.

Kas? S.Dackevičiūtės skulptūros paroda "Anatomija".
Kur? Kauno pilyje.
Kada? Veikia iki vasario 1 d.

Jaunas grafikas Dominykas Gutauskas neslepia ryšį su savo kūriniais jaučiantis tik tol, kol kuria. Paskui jį formuoja kitų žmonių fantazija. "Matant savo kūrybą, ypač ankstesnius darbus, neretai apima keistas jausmas, kad tai ne mano, o kažkieno kito veikla", – sako jis.

Savo gyvenimus gyvena ir šiuo metu POST galerijoje vykstančioje D.Gutausko personalinėje parodoje "Elektrinis piemuo" pristatomi darbai. Medžio koliažai šmaikščiais pavadinimais tik pradeda istorijas, kurių atomazgą leidžiama susikurti kiekvienam žiūrovui.

– Studijavote Vilniaus dailės akademijoje, Kauno fakultete, grafiką. Kada atradote medį?

– Ketvirtame kurse savarankiškai nusprendęs, pamėginau medžio raižinio techniką. Nė viena grafikos technika nesukėlė tokio susidomėjimo kaip ši. Vėliau pradėjo labiau dominti pati klišė nei atspaudas. Buvo metas, kai iliustratyviai akrilu paišiau ant medžio, bet šio laikotarpio kūryba – praėjęs etapas, kuris išugdė kantrybę, nes prie vieno darbo krapštydavausi labai ilgai. Vėliau atsitiktinai atradau medžio formas iš kurių dėlioju kompozicijas. Šiuo metu tai yra pagrindinė mano technika.

– Kas buvo jūsų mokytojai? Kas jus suformavo kaip postmodernizmo kūrėją?

– Užaugau menininkų šeimoje, nuo mažens turėjau dažų ir didelio formato lapų. Vaikystėje, gyvendamas Senamiestyje, nemažai laiko praleisdavau kieme, likusį laiką – namie piešdamas, tapydamas bažnyčias, įvairius personažus. Nors niekada nebuvau labai atitolęs nuo menų, vidinį sprogimą, susidomėjimą kūryba, pajutau tik ketvirtame kurse, besimokydamas Dailės akademijoje. Iki to laiko jaučiausi sutrikęs, nesupratau, ar man tikrai įdomus ir aktualus šis kelias. Žinoma, formavo ir iki šiol formuoja kitų menininkų kūrybos stebėjimas, jų požiūris.

– Kodėl pasirinkote gatvės menininko kelią, o ne, tarkime, įprasto dailininko gyvenimo – tapymo studijose?

– Gyvenu ir kuriu studijoje, o gatvės menu užsiimu dar neilgai. Niekada ir nebuvau labai aktyvus gatvės menininkas, išskyrus keletą metų, kada klijavau plakatus. Pernai pasitaikė galimybė įgyvendinti nemažo formato kūrinį ant namo fasado, Žaliakalnio papėdėje, festivalio "Nykoka" metu, bet gavus visus reikiamus leidimus, namo gyventojai kategoriškai atsisakė.

– Esate pavyzdys, kad menininkas gali egzistuoti savarankiškai, nepriklausomai nuo jokių sąjungų ar kitų institucijų.

– Nėra lengva, neseniai pradėjau bendradarbiauti su Meno vadybos platforma, matysime, kas iš to išsirutulios. Kol kas su sąjungomis patirties neturiu, bet manau, kad jos yra reikalingos kūrėjams tiek dėl kūrybos sklaidos, tiek dėl socialinių garantijų ir paramos.

– Kas jus įkvepia?

– Tiesiog nepavyksta nekurti, tampu vis didesnis darboholikas. Tenka daug ko atsisakyti. Žinoma, pasitaiko, vadinamųjų įkvėpimo duobių, bet jos užtrunka trumpai. Kiekvieną labiau įstrigusį momentą, idėją norisi įgyvendinti, bet juk to nepadarysi burtų lazdele – dirbu technika, atimančia daug laiko. Pastaruoju metu tiesiog būtina balta, šviesi erdvė, kad jausčiausi gerai darbo zonoje. Išgyvenu valymosi laikotarpį, darbuose daugėja lygių plotų, minimalėja detalių, formų.

– Pastaruoju metu vyksta daug "partizaninių" savanoriškų jaunimo iniciatyvų – vakarėliai skvotuose, koncertai požeminėse perėjose ar po tiltais. Kaip būdamas kūrėju jaučiatės šiame mieste?

– Vis rečiau leidžiu laisvalaikį Kaune, bet gan mažas šis miestas, todėl kažką reikšmingesnio sunku praleisti pro akis. Reikia tiek ekspromtinių, nelegalių renginių, tiek ilgai planuotų, kokybiškų. Liūdniausias asociacijas kelia mugės pobūdžio renginiai Kauno centre. Šis miestas turi viską ko reikia kūrėjui, išskyrus gyventojų kiekį, nuo kurio bet kuri sritis gali atsidurti stagnacijoje.

– Ar Kaunas ne per daug įstrigęs savo auksiniu tarpukario laikotarpiu? Ar jaunimui netrūksta palaikymo ir valdžios investicijų į jų iniciatyvas?

– Kiekvienas laikotarpis turi duoti miestui tiek, kiek pajėgia. Jei nesuformuojama galimybė kažką reikšmingo sukurti, pastatyti dabar, tai reikėtų bent pasistengti neleisti sugriūti tarpukario laikotarpio architektūrai ir bandyti ištaisyti sovietinio palikimo ir nepriklausomybės pradžios nesusipratimus. Prekybos centrai miesto skylių neužkamšys.

– Šiuo metu galerijoje POST vyksta jūsų darbų paroda "Elektrinis piemuo". Kokia parodos idėja?

– Šios parodos idėjos principas panašus į mano diplominį darbą. Jame buvo fragmentai, figūros iš Kauno senamiesčio aplinkos, šį kartą – iš provincijos, kurioje šiuo metu gyvenu ir kuriu. Skirtingų gyvenimo būdų susimaišymas, privatūs kiemai, gamtos ir urbanizacijos kontrastas, paradoksai. Parodos idėja yra svarbu, bet dar reikėtų atkreipti dėmesį į pačios technikos, spalvų, formų paieškas.

– Sakėte, kad šioje parodoje eksponuojami darbai – medžio koliažai, ironiškai pasakoja apie šiuolaikinės provincijos buitį, kasdienybę ir joje esančius paradoksus. Kaip gimsta kūrinių pavadinimai? Jie tokie kontrastingi ir tikslūs: "Baseinas", "Lašas", "Žolė".

– Pavadinimai atkeliauja tiesiogiai iš to, ką matau, atspindi matomą vaizdą. Ironijos yra nes gyvenimiškose situacijose, aplinkoje ji mus lydi nuolat. Nenorėčiau, kad į mano kiekvieną darbą būtų žvelgiama labai giliamintiškai, bet tai nėra ir komedijos žanras.

– Jūsų darbuose matyti tapybos, grafikos ir skulptūros elementų. Medžio koliažai žavi detalių kruopštumu ir itin estetišku pateikimu. Ar jums svarbi žmonių reakcija į tavo kūrybą? Kokią žinutę savo kūryba stengiatės perduoti žiūrovams?

– Kiekviena mano idėja yra tik pirminė užuomina, laukianti savarankiško žiūrovo tęsinio. Darbas su manimi turi kontaktą tol, kol jis yra dar nebaigtas, paskui jį veda kitų žmonių požiūris, fantazija. Matant savo kūrybą, ypač ankstesnius darbus, neretai apima keistas jausmas, kad tai ne mano, o kažkieno kito veikla.

Kas? D.Gutausko kūrinių paroda "Elektrinis piemuo".
Kur? "POST galerijoje".
Kada? Veikia iki sausio 25 d.

Galerijoje "Kauno langas" veikiančioje vieno paveikslo parodoje pristatomas vilniečio dailininko Arturo Aliuko kūrinys – paveikslas "Nebaigta kompozicija".

2008-aisiais sukurtas darbas – ypatingas, kaip ir jo atsiradimo sąlygos: jis radosi iš A.Aliuko noro kurti. Ne turint užsakovą, galutinį tikslą – tik norą kalbėti spalvomis, potėpiais ir jų giluma. Apie pasakojimą dailės kalba ir jos atsiradimą A.Aliuko gyvenime – pokalbis su dailininku.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado tapyba?

– Tapyba atsirado dailininko Algimanto Švėgždos dėka. Kai mokiausi antroje klasėje, tėvai, bandydami išspręsti popamokinio neužimtumo problemą, nuvedė mane į Vilniaus pionierių rūmuose įsikūrusią piešimo studiją. Jai tuo metu vadovavo ką tik mokslus baigęs A.Švėgžda. Taigi, krikštas įvyko ten.

Vėliau, Vilniaus keturmetėje vaikų dailės mokykloje, kurioje tais laikais teko mokytis visiems vilniečiams nečiurlioniukams, A.Švėgžda ir Petras Repšys mokė tikrųjų dalykų – piešimo, tapybos ir kompozicijos. Ten buvo užduoti klausimai, į kuriuos atsakymų ieškau iki šiol. Gaila, kad A.Švėgžda yra nepelnytai užmirštas. Jo kūrybą įmontavo į pseudomenotyrai patogų fotorealisto langelį ir sėkmingai užmiršo – per tiek metų net nesugebėta išleisti jo kūrybos albumo. O 1979 m. įstojau į Vilniaus dailės instituto (dabartinę Vilniaus dailės akademiją) freskos-mozaikos specialybę. Ten sutikau dar du savo mokytojus – Kazį Morkūną ir Antaną Kmieliauską.

– Ar visada norėjote būti menininku?

– Niekada nenorėjau ir nenoriu būti menininku. Tai nesuprantama ir banali sąvoka. Aš norėjau būti dailininku ir stengiuosi juo tapti.

– Kas jus įkvepia? Kaip gimsta paveikslų idėjos?

– Tokios savokos kaip įkvėpimas, paveikslo idėja ar menininkas aršių šiuolaikinių tiesos ir rašto aiškintojų yra supainiotos ir visiškai nuvalkiotos. O įkvėpimas ištinka tuomet, kai patinka tai, ką darai. Žinoma, visų pirma turi būti darbas. Meno kūrinio idėjos problematika iš viso yra atklydusi iš vulgariosios pedagogikos – muziejai ir viešos vietos prigrūstos klaikių paveikslų ir skulptūrų ir bet koks apmokamas kalbėtojas gali nemirksėdamas įrodyti, kad tai yra šedevrai. O dailininkas gyvena tarp vienokių ar kitokių vaizdinių, kurie atspindi vienas kitą, tarytum veidrodžiai, pastatyti vienas prieš kitą, dauginasi ir tęsiasi iki begalybės. Ir net ne visada dailininkas suvokia tikrąją jų prasmę. Tiesiog gyvena tame labirinte. Paveikslui atsirasti kartais būna svarbus pretekstas, kokios nors išorinės sąlygos: pinigų stygius, keistos užsakovų užgaidos. Pretekstas gali būti bet koks, bet ne jis svarbiausias. Kartais tai būna dailininko noras nutapyti paveikslą sau.

– Ar savo kūryba siekiate perteikti kažkokią žinią visuomenei? Ją ugdyti?

– Visuomenė jokių žinių nenori – ji myli tik save. O paveikslas yra lyg veidrodis, dažnai nemėgstamas, nes parodo tai, ko greičiausiai nenorima matyti. Kai kada visai nieko nerodo – o tai dar baisiau tam, kuris savęs nemato. Išugdyti galima tik vaikus ir tai turi daryti šeima, o ne paveikslai.

– Ar esate skaičiavęs, kiek paveikslų esate nutapęs per savo gyvenimą?

– Paveikslų neskaičiuoju. Dirbu lėtai, nes kitaip neišeina, tai ir paveikslų nėra daug. Tikiuosi, kad gyvenimas leis kurti toliau, tuomet ir kūrinių atsiras daugiau.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado teatras ir scenografija?

– Nuo pat savo atsiradimo teatras buvo atsvara žmogaus socialinio realizmo kūnui, nes yra kilęs iš teurginių apeigų. Dailės pradžia irgi teurgijoje. Taigi nieko ypatinga, kad kai kurie dailininkai skęsta teatre. Mano teatrinė veikla prasidėjo ir pasibaigė 1993-iaisiais Gintaro Varno režisuotame Federico Garcíos Lorcos spektaklyje "Jei praeitų penkeri metai". Buvo puikūs laikai – be pinigų, bet su tikėjimu.

– Kokiomis aplinkybėmis sukūrėte "Kauno lange" eksponuojamą "Nebaigtą kompoziciją"? Kaip derėtų iššifruoti jo pavadinimą?

– Kalbėti apie paveikslą dailininkui yra pavojinga, nes jei papasakosi labai daug, tai kokia prasmė paveikslą tapyti? Tuomet taps dailininkas pasakotoju, t.y. normaliu moderniu menininku, projektų rašytoju. Gal ką paaiškintų paveikslo atsiradimo aplinkybės: kaip minėjau, studijavau freską ir mozaiką-sieninę tapybą, todėl tam tikras dailės totalumo jausmas yra įaugęs į mane. Praėjusioje epochoje pasireikšti neteko, o ir to didelio noro nebuvo. Epocha pasibaigė, kapitalizmas padiktavo naujas žaidimo taisykles – reikėjo ''daug, pigiai ir vakar''.

2008-ųjų vasaros pabaigoje supratau, kad ''griozdui'' pats turiu būti ir užsakovas, ir projektuotojas, ir dailininkas. Sukaupiau pinigų sau išlaikyti ir kibau į darbus. Po kelių mėnesių baigėsi pinigai ir liko "Nebaigta kompozicija". Bet išliko tendencija – kartkartėmis kažką nutapyti sau, pridėti, jungti ir – kas žino, gal kada nors iš visų tų spalvotų plokštumų kaip mozaika kažkas susidėlios, kažkoks nežinomas ar žinomas veidas, veidas to, kuris dailininko dėka žvelgs į būsimuosius žiūrovus?

Didelis paveikslas – bespalvis. Šis yra melsvas. O gali būti rusvas, gali žalsvas. Kuo didesnis paveikslas – tuo nesvarbesnė tampa spalva. Nes paveikslo plokštumos dydis pats nori tapti bespalve erdve. Čia atsiranda vidinis prieštaravimas, tarytum sąvokoje ''skritulio kvadratūra'' – ir atsiranda lenkta kompozicijos struktūra. Motyvus paveiksle tegul pamato žiūrovai.

Kas? Vieno paveikslo paroda. A.Aliuko "Nebaigta kompozicija".

Kur? galerijoje "Kauno langas".

Kada? veikia iki 2015 m. sausio 16 d.

Blukis, blukvilkis – šiandien šių žodžių reikšmės mažai kam žinomos. O ši senovinė apeiga, atliekama kalėdiniu laikotarpiu, simbolizuojanti vidinį žmogaus apsivalymą, gerokai senesnė už eglutės puošimą.

Blukvilkis – sena lietuviška tradicija, siekianti dar pagonybės laikus. Blukiu vadinamas rąstigalis, trinka ar kelmas, kuris simbolizuoja senuosius metus, senas bėdas, pyktį, nuoskaudas, pavydą, vargus. Visa tai, kas trukdo būti laimingiems. Tai simbolis, į kurį sudedama viskas, ko nenorėtume perkelti į kitus metus. Metų sandūra – laikas, kai vyksta aktyvi kova tarp tamsos ir šviesos. Kalėdinė trinka laikytu savotišku blogio įsikūnijimu, kurią norėta sudeginti, kad gėris ir saulė atgautų laisvę.

Tai vienas įdomiausių lietuviškų papročių, jungiančių mitologinį turinį su kolektyvine apeiga ir tam tikra socialine funkcija. Blukio vilkimas suburdavo bendruomenę linksmam ritualui. Kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės trinkos arba kelmo ir vilkdavo ją per kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą. Kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį.

Velkantieji persirengdavo čigonais, mitiniais gyvūnais, nepažįstamais žmonėmis. Sakoma, kad būtinai turėję būti dvylika mitinių būtybių. Tokių ceremonijų dalyviai buvo vadinami blukvilkiais. Blukvilkiai visą laiką dainuodavę, šokdavę, per blukį šokinėdavę, netgi visokių šunybių aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavę. Tai diena, kai niekas nesivaržydavo ir neslėpdavo jausmų.

Daugybė senųjų baltiškųjų ar lietuviškųjų papročių siejami su laikoma antgamtiška ugnies kilme. Blukio vilkimas ir deginimas minimas dar nuo XII a. Šios apeigos simbolizuoja senojo pasaulio išlydėjimą. Jį reikia sunaikinti, užleisti vietą naujajam. Kai blukis sudeginamas, išlaisvinama gyvybės ugnis, visatai padedama atsinaujinti. Tikėta, kad, sudeginant blukį, sudeginami senieji metai, jų blogybės, tamsa.

Etnologai teigia, kad blukio vilkimo apeiga akivaizdžiai parodo Kalėdų virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą. Kai kuriuose šalies regionuose blukio vilkimo paprotys buvo gyvas iki Pirmojo pasaulinio karo.

Kalėdų blukio deginimo šventė pirmą kartą rengiama ir Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje, kuriam talkina šios tradicijos gaivintojas panevėžietis Jonas Sabeckas. Juolab kad, kaip pastebi rengėjai, gruodžio 27-ąją – trečiąją Kalėdų dieną – dar nevalia jokių darbų dirbti, o tinkamiausia – svečiuotis.

Kas? Kalėdų blukio deginimas.
Kur? Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.
Kada? Gruodžio 27 d. 12 val.

Šiandien, kai menas žengia per savo apibrėžimų ribas, pažintis su juo atbaido neįgudusį vartotoją ir kelia daug klausimų: kas yra šiuolaikinis menas? Ką menininkas norėjo tuo pasakyti? Kokia visa to esmė?

Atsakymų į šiuos klausimus paieškos buvo priežastis, subūrusi diskusijai į VDU žinomus šiuolaikinio meno gidus: šiuolaikinio šokio teatro "Aura" vadovę Birutę Letukaitę, Kauno bienalės vadovę Virginiją Vitkienę, tapytoją, nuolatinę performansų dalyvę Vaidą Tamoševičiūtę, žurnalistą, poetą Rytį Zemkauską, teatro chuliganu vadinamą režisierių Artūrą Areimą, aktorę Ievą Savickaitę. Pateikiame ryškiausias diskusijoje nuskambėjusias mintis.

Idėja, ne grožis

Birutė Letukaitė: "Menas turi pasiekti ir paveikti žmogų. Priversti jį susimąstyti. Jei gyvenimas šiandien yra toks, kad žmogus laviruoja tarp gyvybės ir mirties ribos, tai kodėl menas negali būti toks? Kodėl jis turi nusileisti? Manau, kad menas gali ir turi būti toks pat drąsus, paveikus ir sukrečiantis."

Virginija Vitkienė: "Samprata, kuri teigia, kad menas lygu grožis, yra pasenusi maždaug penkiasdešimt metų. Dar konceptualizmo laikais meną kuriantys ir vartojantys žmonės per keletą dešimtmečių nusprendė, kad menas yra idėja, konceptas. Menas gali būti estetiškas, kelti gražių emocijų. Kita vertus, jis gali būti destruktyvus, skatinti pamatyti problemos šaknį ar įžvelgti socialinę problemą."

Vaida Tamoševičiūtė: "Menas nesukelia savižudybių. Tai visuomenės problema. Yra žmonių, kuriems šiuolaikinis menas yra nesuprantamas, brutalus, svetimas ir nepriimtinas. Menas turi savybę parodyti visuomenei jos tikrąjį veidą, atsukti į ją veidrodį. Natūralu, kad tai patinka ne visiems."
Rytis Zemkauskas: "Sunku, kai nėra ribų, tiesa? Būtent toks yra šiuolaikinis gyvenimas, kuriame negalime nusibrėžti aiškių ribų, nes iškart atsiranda cenzūra ir panašūs dalykai. Kai reikia pabandyti kažką apibrėžti, tuomet pasidaro ne taip paprasta. Mums atrodo, kad mes kažko norime, bet jei būname kritiški patys sau, turime pripažinti, kad gyvenime yra tiek baltų, tiek juodų atspalvių. Ir pilkų."

Artūras Areima: "Menas turi rodyti kas aplinkui vyksta. Tai kuo mes gyvename."

Praplečia horizontą

Vaida Tamoševičiūtė: "Šiuolaikiniui menui reikia pasiruošimo. Tu negali pirmą kartą gyvenime pamatęs performansą iškart jį suprasti. Lygiai taip pat, kaip negali pagal vieną meno kūrinį spręsti apie visus kitus likusius to žanro kūrinius. Žinoma, performanso mene yra tiek kokybiškų, tiek nekokybiškų produktų. Gaila, dažniausiai pastarieji būna daug populiaresni ir plačiau paviešinti visuomenėje. Performansas yra gyvas menas, kuri reikia patirti dalyvaujant, o ne žiūrint vaizdo įrašą. Ten vskas gali atrodyti visiškai kitaip, nei yra iš tikrųjų, sukelti skirtingas emocijas, nei žiūrint čia ir dabar."

Artūras Areima: "Nereikia niekam nieko aiškinti, o turėti savo nuomonę ir supratimą. Menas yra tam, kad praplėstų mūsų supratimo ribas. Jei kažkas ateitų ir viską paaiškintų dar prieš pamatant, kam tada išvis žiūrėti? Būtų lygiai tas pats, jei iliuzionistas atskleistų savo fokuso paslaptis žiūrovams."

Birutė Letukaitė: "Žiūrint į šiuolaikinį meną nereikėtų pasikliauti pirmojo žvilgsnio įspūdžiu. O stengtis pažvelgti giliau, tuomet atsivers visai kitas supratimas. Reikia pabandyti atsakyti sau, ką menininkas norėjo tuo pasakyti, ką tai reiškia, kodėl pasirinko būtent tokios priemones. Šiuolaikinis menas iškelia klausimus, o atsakymus turime susirasti patys."

Rytis Zemkauskas: "Jei mes, kaip auditorija, visai nesiruošiame ir nebandome suprasti menininkų, tuomet ir gauname atitinkamo lygio išraiškos priemones. O jei būtume labiau pasiruošę, galbūt gautume labiau niuansuotą produktą? O dabar menininkams nieko kito ir nelieka, kaip tik mus šiurpinti."

Menininkas – kas jis?

Ieva Savickaitė: "Menininkas yra lygiai toks pat žmogus kaip visi kiti. Kaip ir mes gyvenime darome įvairius veiksmus ir turime tam priežastis, taip ir menininkas kiekvienam savo poelgiui turi paaiškinimą. Ir iš esmės, jei žiūrovas yra pasirengęs priimti meno kūrinį, užduoti jam klausimus, tai jis gaus ir atsakymus. Ir nemanau, kad visi, kurie žaloja save, smurtauja ar naudoja nuogą kūną, šias priemones pasitelkia dėl vienos priežasties."

Birutė Letukaitė: "Nemanau, kad žmonės, kurie vartoja meną, yra linkę į destruktyvius dalykus ar agresiją sau. Žinoma, patys menininkai yra jautrios sielos, mąsto apie netobulą pasaulį ir viską priima giliai į širdį. Būna atvejų, kai suserga depresija, o ji gali privesti prie visko. Gėrio ir blogio kova visada vyksta mūsų viduje ir pačioje visuomenėje."

Artūras Areima: "Ne menininkas kuria visuomenę, o žmogus. Mes visi esame jos kūrejai. O menininkas – visuomenės atspindys."

Vertė ir kaina

Birutė Letukaitė: "Nieko nėra blogiau, kai spektaklis būna prastas, o pabaigoje žiūrovai pakyla nuo kėdžių ir palydi griausmingais aplodismentais. Juk tai yra aukščiausias aktoriaus įvertinimas. Bent anksčiau taip būdavo, o dabar tapo tarsi parodija. Norėtųsi, kad publika būtų labiau kritiška ir sugebėtų atskirti, kas yra aukštas lygis, o kam dar toli iki tokio."

Vaida Tamoševičiūtė: "Yra labai gerų menininkų, kurie nevadina savęs menininkais, nes išėjo iš meno rinkos protestuodami prieš meno tapimą preke. Jie nepardavinėja savo sukurto meno, o neša žinutę žiūrovams."

Rytis Zemkauskas: "Bet ar blogai, kad menas yra prekė? Man atrodo, kad tai nėra blogai. Apskritai nemanau, kad egzistuoja toks dalykas kaip etalonas. Ar yra kas pasakęs, kas yra menas ir koks jis turėtų būti?"

Virginija Vitkienė: "Menas kaip prekė egzistuoja. Yra didžiuliai meno rinkos mechanizmai ir meno vartojimo mašimos – meno mugė, kurioje menas yra parduodamas, ir meno bienalė, kurioje nerasi kainos prie kūrinio."

Poveikis žmogui

Birutė Letukaitė: "Menas išgelbės pasaulį. Žmogus, kuriam menas yra artimas, kuris jį vartoja ar kuria, jau yra kitoks. Jei iš tikrųjų jis nuoširdus, ne vienadienis vartotojas, kuris gilinasi, kas, menui padedant, yra siekiama pasakyti, netikiu, kad savo veiksmais gali nešti blogį kitiems."

Virginija Vitkienė: "Manau, kad šiuolaikinėje visuomenėje, žmogus yra praradęs savo sakraliąją ašį. Daugybė teoretikų sako, kad visi objektyvūs ar destruktyvūs pasireiškimai mene, iš esmės paliečia tokią psichologinę ar emocinę ertmę, kurią anksčiau užpildydavo žmogaus religingumo patirtys. Nors galbūt tai ir atrodo visiškai nesuvokiama. Būtent tas religingumo ar sakralumo aspektas, poreikis būti sukrėstam, jau yra kraštutiniai atvejai. Juk yra daugybė meno formų, kurios tavęs nesukrečia iki pirštų galiukų, bet yra vartojamos akimis, ausimis ir kitais estetiniais poreikiais. Juk ar galėtume pasakyti, kad tai nėra šiuolaikinis menas?"

Rytis Zemkauskas: "O gal žmonės yra tinginiai? Jie tingi skaityti, domėtis. Šiais laikais, kai yra internetas, teisintis, kad kažko nežinai – žemas lygis."

Domėtis nereiškia pamėgti

Birutė Letukaitė: "Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuvoje, nėra gilių tradicijų, daug gerų ekspertų, galinčių pasakyti kas yra menas. Todėl tai nustato geras vadybininkų darbas ir savireklama. Tai gali būti taip gausiai išreklamuota ir išgirta, o nuėjus gali išvysti tik vidutinės vertės reginį. Gaila, tačiau dažnai geri ir vertingi dalykai lieka nuošaly."

Rytis Zemkauskas: "Mes visi turime teises. Natūralu, kad mums kažkas gali labai nepatikti ir mes tikrai turime teisę sakyti, kad aš daugiau nenoriu to matyti. Yra visiškai normalu turėti savo nuomonę, tik nereikėtų teigti, kad tai, kas man nepatiko, turėtų būti sunaikinta, ir kad to niekas daugiau negali pamatyti."

Birutė Letukaitė: "Labai gaila, kad daugelis žmonių meną atmeta nė nepabandę jo pažinti. Jie atsisako nueiti į koncertą, spektaklį ar parodą. Kur dingo žmonių smalsumas ir smalsumas? Juk pažinimas naujų dalykų taip praplečia pasaulėžiūrą. O pasyvumas liūdina."

Auditorijos mintys

"Meno pareiga yra užduoti klausimus, o ne pateikti atsakymus. Jis turi priversti susimąstyti, nenusileisti iki vidutinio meno vartotojo lygio. Menas privalo būti aukščiau, kad žmonės galėtų plėsti savo akiratį, pasaulėžiūrą. Tik taip mes tobulėsime ir eisime pirmyn."

"Esame įpratę vertinga laikyti tai, kas turi išliekamąją vertę. Tačiau šiandien vertinga ne tai, kas atlikta sunkiu fiziniu darbu, o kiek į tai yra įdėta intelektualinių pastangų. Užduokime sau klausimą: ar mes taip sugalvotume? Ar mes taip padarytume?"

"Pats teiginys, kad menas yra adresuotas visuomenei, yra klaidingas. Juk visuomenę sudaro ir tie žmonės, kurie nesidomi menu. Pavyzdžiui konceptualiajam menui reikia turėti minimalių žinių. Tikrai yra žmonių, kurie norėtų domėtis menu, tačiau jo nesupranta. Gal menininkas galėtų tai paaiškinti dėl žmonių edukacijos?"

Šokti teatro scenoje, juolab – būti baleto šokėju, nebuvo Dainiaus Bervingio vaikystės svajonė. "Svajojau būti gaisrininku", – prisipažįsta Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupės vadovas. Tačiau už sėkmingą karjerą D.Bervingis tik labai nedaug gali būti dėkingas likimui: jo pasiekimai – ilgus metus lieto prakaito ir begalinės aistros šokiui rezultatas.

Naujausia teatro premjera "Balius Savojoje", "Sevilijos kirpėjas", "Grafas Montekristas", "Dulkių spindesys", "Notrdamo legenda" – daugumos KVMT teatro spektaklių afišose D.Bervingio pavardė puikuojasi tiek kaip spektaklio choreografo, tiek kaip šokėjo. "Notrdamo legenda" šį sekmadienį bus pažymėtas D.Bervingio 20 metų scenoje jubiliejus. Jo išvakarėse kalbintas menininkas neslėpė: "Iš tikrųjų net baisu pagalvoti, ką aš dar galėčiau veikti be šokių."

– Ar kada nors susimąstėte, kad galėjote tapti ir kuo nors kitu? O gal vaikystėje ir turėjote tokią svajonę?

– Vaikystėje, kaip ir dauguma berniukų, svajojau būti gaisrininku. Taip pat mane labai žavėjo tėčio darbas, kuriame praleisdavau nemažai laiko. Jis dirbo Kauno elektros tinkluose operatoriumi. Man, mažam berniukui, tų mirguliuojančių mygtukų gausa atrodė labai viliojančiai. Tuo metu atrodė, kad užaugęs ir aš pasirinksiu tokią profesiją.
Iš tikrųjų net baisu pagalvoti, ką aš dar galėčiau veikti be šokių. Be šių teatro sienų, be žmonių, kurie supa mane kasdien, be scenos, be prožektorių šviesos, jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo.

Žinoma, būtų galima užsiimti pedagoginiu darbu, kurį ir šiandien dienai dirbu. Mokau vaikus šokio paslapčių. Tačiau tas jausmas, kai užlipi į sceną, jauti publikos alsavimą, girdi jų reakcijas, plojimus yra neapsakomas dalykas. Tai atperka ilgas repeticijų valandas, nes mums, artistams, visas gyvenimas – repeticijos. Spektakliai užtrunka tik keletą valandų. Todėl kiekvienas išėjimas prieš pilną žiūrovų salę yra labai svarbus momentas. Žiūrovų atsakas ir aplodismentai – geriausias įvertinimas.

– Kokiomis aplinkybėmis pradėjote savo karjerą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

– Viskas prasidėjo prieš 20 metų, kai pradėjau mokytis Kaune. Tėtis pamatė skelbimą, kad Kauno muzikinis teatras ieško šokėjų. O man, penkiolikamečiam paaugliui, nuo septynerių metų šokusiam sportinius šokius, tai pasirodė puiki galimybė. Į atranką atėjo apie dešimt žmonių. Baletmeistrė Irena Ribačiauskaitė liepė atsistoti į pirmąją poziciją. O aš net nenutuokiau, kas tai yra. Ir tik tada, su geriausiu savo draugu supratome, kad čia kalbama apie baletą, su kuriuo dar niekada nebuvome susidūrę. Tačiau atranką įveikėme. Kadangi man buvo tik penkiolika, įdarbinti manęs teatre negalėjo, todėl pasiūlė dirbti stažuotoju. Nuo tos dienos žingsnis po žingsnio pradėjome susipažinti su baletu.

Mums labai padėjo baletmeistrė I.Ribačiauskaitė ir maestro Jurijus Smoriginas, kurie negailėjo savo laiko, stengėsi mus supažindinti su klasikiniais šokiais.
O teatras mums labai patiko. Sužavėjo atmosfera, darbo specifika. Su draugu nusprendėme pasilikti. Gavome ir pirmą atlyginimą – 80 litų, kurie tuo metu mums atrodė beprotiški pinigai.

Baigus mokyklą, kirbėjo mintis apie choreografijos studijas. Jau tuo metu šiek tiek kūriau mažus, trumpus etiudus su šokių partnere. O žinių, reikalingų choreografui dar trūko. Nusprendžiau mokslus tęsti Klaipėdoje. Baletmeistrė nebuvo patenkinta tokiu mano sprendimu, nes jau tuomet buvo jaučiamas vyrų šokėjų trūkumas. Susitarėme, kad grįšiu, bet ji tuo labai abejojo.

Po penkerių studijų metų ir darbų Klaipėdos muzikiniame teatre sulaukiau skambučio iš buvusio Kauno muzikinio teatro direktoriaus Ginto Žilio. Buvau įsitikinęs, kad kvies dirbti šokėju Kaune. Tačiau Klaipėda man labai patiko, buvau apsisprendęs pasilikti ten. Susitikęs su teatro direktoriumi, išgirdau pasiūlymą tapti Kauno muzikinio teatro baleto trupės choreografu. Labai nustebau. Apsvarstęs visas galimybes, pasitaręs su tėvais, nusprendžiau pasiūlymą primti ir grįžti atgal į Kauną, kuriame dirbu iki šiol.
– Pasiruošimas spektakliams, repeticijos užima daug laiko. Ar lieka laisvo laiko?

– Visi stebisi ir klausia, kaip aš viską spėju. Jei labai nori, viską galima suderinti. Atrasti laiko tiek šeimai, tiek draugams. Žinoma, kartais negali dalyvauti šeimos šventėse, nes turi vaidinti spektaklyje. Tačiau turime beveik visą vasarą atostogų, per kurias galime atsigriebti už visus metus. Teatro žmonėms jau taip lemta, kad kai visi ilsisi, mes dirbame, o kai visi dirba, sakykim, pirmadieniais, poilsiaujame.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado stepo grupė "Funny beat"?

– Pradininkas buvo kolega ir mano geriausias draugas Gintaras Visockis. Mus sužavėjo stepo grupė "Riverdance". Nesuvokėme, kaip kojomis įmanoma išmušti tokius ritmus, daryti tokias variacijas. Nebūtume mes jauni ir užsispyrę, jei nebūtume pabandę tai padaryti patys.

G.Visockis kažkur troleibusų liejykloje išliejo nuo žemės nepakeliamus pirmuosius mūsų stepo batus. Ir pradėjome repetuoti. Klaipėdoje lankiau keletą seminarų, kuriuose įgijau šiek tiek žinių. Pirmąkart pamačiau, kaip iš tikrųjų atrodo stepo batai. Po kurio laiko G.Visockis nusprendė, kad reikia įkurti stepo trupę. Jis tikėjo, kad galime paruošti solinį keturių vaikinų grupės pasirodymą. Man ši mintis neatrodė reali. Nemaniau, kad mes sugebėsime tai padaryti. Tačiau Gintaro atkaklumas lėmė, kad mes įgijome žinių, dalyvavome seminaruose, žiūrėdavome vaizdo įrašus, repetuodavome naktimis ir paruošėme solinį "Funny beat" koncertą. Po koncerto gavome daug užsakymų, kvietimų pasirodyti.

Dabar gyvenimas pasisuko taip, kad netekome vieno savo grupės nario. Todėl šiuo metu yra pauzė. Ateityje, manau, tęsime savo veiklą, nes potencialių ir norinčių šokti vaikinų tikrai yra.

– Ar jaučiate konkurenciją?

– Tarp šokėjų konkurencija yra visada. Jei jos nebūtų, dingtų noras dirbti ir tobulėti. Tai suteikia motyvacijos, kuri yra labai reikalinga. Žinoma, priklauso ir nuo to, kaip konkurencija pasireiškia. Jei kokiais negražiais ar piktybiškais poelgiais savo kolegoms, tai nėra normalu. O jei tai natūrali ir sveika konkurencija, kuri priverčia nestovėti vietoje ir augti, viskas yra gerai.

– Ar šokis kada nors buvo tapęs rutina?

– Buvo. Yra tokių personažų, kurie patinka ir tinka, tačiau būna tokių, kuriuos turi vaidinti, nepaisant to, kad tas vaidmuo tau nėra prie širdies. Niekam nesvarbu, ar tu tądien blogai jautiesi, ar esi pavargęs. Scenoje turi to neparodyti, viską padaryti iš pirmo karto. Aišku, jauti atsakomybę prieš žiūrovą, kuris tąvakar atėjo į spektaklį. Stengiesi daryti tai, ką tuo metu gali geriausia.

– Ar jaunimas noriai domisi šokiu?

– Jei man, septynerių metų berniukui, būtų pasakę, kad šoksiu baletą, būčiau nusijuokęs ir nepatikėjęs. Tuo metu baletas reiškė pūstus mergaitiškus sijonus ir vyrus, šokančius su triko.

Šiais laikais baletas yra labai plati sąvoka. Klasikinis šokis-baletas yra visų šokių pagrindas. Nežinau nė vieno šokio stiliaus, kuriam nereikėtų klasikos pagrindų.
Džiugu, kad jaunimas noriai domisi šokiais. Tie patys Lietuvos ir užsienio televizijos projektai, internete esančių vaizdo įrašų gausa, platus šokių spektras daro įtaką visuomenei. Jie mato, ką galima pasiekti tikslingai ir profesionaliai dirbant.

– Iš ko semiatės kūrybinio įkvėpimo?

– Šeima labai įkvepia. Išgirsti gerą muziką, išvysti puikią choreografiją – ir ji tave įkvepia kūrybai. Kartais studijoje gali prabūti valandų valandas ir jokia idėja nešaus į galvą. O kartais užtenka vos penkiolikos minučių, ir mintyse jau sukasi, kaip viskas turėtų atrodyti vizualiai.

– Smagiau būti šokėju ar choreografu?

– Tai priklauso nuo laiko. Kažkada labai smagu buvo būti šokėju, o dabar man patinka choreografo darbas. Visą gyvenimą juk nešoksi, o choreografu gali būti daug ilgiau. Šokėjas scenoje pirmiausia privalo atrodyti estetiškai, sceniškai. Visada geriau pajusti tą tinkamą laiką ir išeiti pakelta galva, nei laukti, kol tavęs atsisakys. Būna labai nemalonu pasakyti šokėjui, kad jis nebetinkamas scenai. Tačiau supranti, kad kitos išeities neturi, toks tavo darbas.

– Kodėl baletas nesulaukia tokio dėmesio kaip šiuolaikiniai šokiai?

– O kas yra šiuolaikinis šokis? Į šį klausimą, kuo skiriasi šiuolaikinis šokis nuo modernaus, man yra atsakę vienas ar du žmonės. Labai dažnai patys choreografai maišo šių stilių šokius. Pavyzdžiui, anksčiau patekti šokti į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą būdavo beprotiškos eilės ir atrankos. O dabar jau nebežiūri, ar esi labai techniškas, išmanai klasikinius šokius. Nebėra iš ko rinktis.

Būtent mes turime užauginti tokią jaunąją kartą, kuri domėtųsi ne tik populiariųjų stilių šokiais, bet neužmirštų ir klasikos. Žinoma, viena iš pagrindinių problemų – finansai. Geras ir profesionalus šokėjas nesutiks dirbti teatre už atlygį, iš kurio neįmanoma pragyventi, išlaikyti šeimos. Kam jam vargti, jei užsienyje užsidirbtų keliskart daugiau? Laikai, kai galėjai dirbti iš idėjos, baigėsi. Teatre dauguma žmonių dirba per kelis darbus. Todėl teatras jiems gaunasi vos ne kaip hobis.

– Kaip Lietuva atrodo pasauliniame klasikinių šokių kontekste?

– Lėtai, bet užtikrintai judame pirmyn. Aš visada sakiau, kad nesame prastesni už kitus šokėjus. Turime labai gerų spektaklių, režisierių ir šokėjų. O šalis mūsų maža. Reikia tik dirbti ir reikalauti iš savęs daugiau nei įprasta, ir viskas yra pasiekiama.

Turime spektaklių, kurie savo profesionalumu, choreografija, muzikos pasirinkimu, scenografija, kostiumais ir taip, kaip kaip sugeba įtraukti žiūrovus, prilygsta pasauliniam lygiui. Tokių spektaklių nėra gėda parodyti, jais reprezentuoti mūsų šalį.

Aišku, judame galbūt ne taip greitai, kaip norėtųsi. Bet tenka susidurti su įvairiomis problemomis. Manau, kad lietuvių šokių tendencijos tikrai gerėja.

25-eri metai žmogui asocijuojasi su pirmaisiais savęs ieškojimais, pakilimais ir nuopuoliais. Menininkui tai – pats jėgų žydėjimas. Ketvirčio amžiaus veiklos sukaktį M.Dobužinskio kultūros ir estetinio lavinimo centras mini parodomis ir meno festivaliu.

Vienas jubiliejinių renginių – galerijoje "Balta" vykusi paroda "Ant kūrybos sparnų". Parodoje buvo eksponuojami M.Dobužinskio centro auklėtinių ir Vilniaus dailės akademijos, Kauno dailės fakulteto, Tekstilės katedros studentų kursiniai ir diplominiai darbai.

Centro veiklos ištakos siekia 1989-uosius, kai Kaune duris atvėrė nedidukė dailės mokykla. Laikui bėgant gražių ketinimų ir aplinkinių žmonių palaikymo vedama dailės studija tapo kultūriniu, metodiniu ir mokomuoju jaunimo centru. Po vienu stogu įsikūrė galerija, kūrybinės dirbtuvės, informacinis centras.

2004-aisias centrui buvo suteiktas garsaus dailininko Mstislavo Dobužinskio vardas. Įstaiga ėmė vykdyti visuomeninę, kultūrinę veiklą, organizuoti tarptautines konferencijas, parodas, plenerus, simpoziumus ir festivalius, tapo tautinių mažumų vaikus suburiančiu centru. Per veiklos metus užsimezgė artimi ryšiai su Vilniaus dailės akademija – organizuojami bendri projektai, parodos, o mokymą centre išaugę vaikai mokslus tęsia akademijoje.

"25-eri metai padėjo patikrinti ir atrasti tikruosius mokymo metodus, suformuoti tradicijas ir jas puoselėti", – sako centro dailės studijos vadovė Elena Berežok. Ji vardija vieną didžiausių šiuolaikinio jaunimo problemų: noro kuo nors domėtis stoka. "Akiratis pasibaigia ties kompiuteriu ir socialiniais tinklais. O kur dingo noras domėtis menu? Norėjimas tobulėti ir semtis žinių?" – retoriškai klausė E.Berežok, nestokojanti vilties, kad tokią tendenciją dar įmanoma pakeisti.

"Menas ir kultūra gali būti ta jungiamoji grandis, kuri mūsų pasaulį gali padaryti skaidresnį, šviesesnį ir geresnį", – įsitikinusi pašnekovė.

Kiekviena tauta turi tik jai būdingą simboliką, koloritą ir tematiką. Šie skiriamieji ženklai padeda atsekti kūrėjų kilmę. Vis dėlto parodoje "Ant kūrybos sparnų", kurioje publikuoti rusų tautinės mažumos studentų baigiamieji darbai, jokios rusiškos stilistikos nematyti. "Globalizacija – ji daro įtaką ir menui. Dabar jau nebeatskirsi, kur lietuvio, ruso ar ukrainiečio darbas", – pastebi E.Berežok.

Tarsi patvirtinimas, kad menas sieja skirtingos pasaulėžiūros, skirtingų kartų ir skirtingų tautybių žmones, organizuojamas IX tarptautinis rusų kultūros ir meno festivalis. Kaliningrado E.Svetlanovo filharmonijos orkestro koncertu savaitgalį prasidėjusio festivalio renginiai vyks visą spalį. Jame bus pristatomi žymūs Rusijos dailės ir muzikos meistrai, menininkai ir iš kitų šalių – Latvijos, Čekijos, Ukrainos.

Parodos ir edukacija

IX tarptautinis rusų kultūros ir meno festivalis sujungs poeziją, muziką, dailę ir meninę edukaciją.

Spalio 7–16 d. P.Stulgos muzikos instrumentų muziejuje vyksta Maskvos dailininkų sąjungos, V.Surikovo dailės akademijos abiturientės, dailininkės Elenos Chakhovskajos tapybos darbų paroda "Žavesio pasaulis" (Rusija). Spalio 16 d. 16 val. vyks susitikimas su parodos autore ir edukacinė programa.

Spalio 14 d. 16 val. M.Dobužinskio kultūros centro galerijoje atidaroma dailininko Aleksejaus Slusaro tapybos darbų paroda "Miestai ir žmonės" (Čekija).

Spalio 17–22 d. P.Stulgos muzikos instrumentų muziejuje vyks dailininko Vitalijaus Michailiako tapybos darbų paroda "Žmonių likimai", skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms (Rusija). Spalio 21 d. 16 val. vyks susitikimas su autoriumi ir edukacinė programa.

Spalio 22 d. 16 val. M.Dobužinskio kultūros centro galerijoje atidaroma iš Baltarusijos kilusio ir Lietuvoje gyvenančio dailininko Viktoro Šatunovo iliustracijų paroda "Guliverio kelionės". Vyks knygos "Guliverio kelionė į skraidančią salą" prezentacija.

Spalio 23–30 d. P.Stulgos muzikos instrumentų muziejuje bus eksponuojama dailininkės Nadeždos Kolesnikovos tapybos darbų paroda "Miesto motyvai" (Latvija). Spalio 30 d. 16 val. susitikimas su autore, edukacinė programa.

Kas? menininkių iš Maskvos R.Bybinos, I.Tkačiovos ir N.Vodianovos tekstilės darbų paroda "Skiautinių istorijos".
Kur? M.Dobužinskio kultūros centro galerijoje (V.Krėvės pr. 54).
Kada? spalio 8 d. 16 val.

Keramikos muziejuje veikia XVII Tarptautinio kaulinio porceliano simpoziumo dalyvių paroda.

Kaulinis porcelianas laikomas viena vertingiausių porceliano rūšių: kartais jis dar vadinamas baltuoju auksu. Tai brangi ir įnoringa medžiaga, kurią įsigyti ir su kuria  dirbti geba tikrai ne kiekvienas menininkas. Kaulinis porcelianas reikalauja didelio kruopštumo ir užduoda daug klausimų, į kuriuos atrasti atsakymus gali tikrai ne visi. Jį reikia išformuoti plonasienį, o dar neišdegtas, jis yra be galo trapus.

"Dėl per didelio savo juvelyriškumo, tai nėra daugelio menininkų mėgstama medžiaga. Norint dirbti su kauliniu porcelianu, reikia tokiems dalykams turėti įgimtą jautrumą", – sako Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto Keramikos katedros vedėjas Remigijus Sederevičius.

Patyręs keramikas pastebi: šiurkštūs pirštai iš kaulinio porceliano nesukurs dėmesio verto kūrinio. "Su šiuo porcelianu nepavyks dirbti atmestinai, darbui reikia visiškai atsiduoti ir susikoncentruoti", – pastebi jis.

Simpoziumas, kurio dalyvių kūriniai eksponuojami Keramikos muziejuje, ne atsitiktinai rengiamas Kaune. Lietuvoje stiprius kaulinio porceliano pamatus suformavo Kaune veikusi porceliano gamykla "Jiesia". Artimiausias kaulinio porceliano centras – Sankt Peterburgas, jo Imperatoriškasis kaulinio porceliano fabrikas, garsėja talentingais  menininkais. Nereikėtų pamiršti paminėti ir Jungtinės Karalystės, kuri taip pat yra viena iš garsiausių kaulinio porceliano tiekėjų.

Šiuo metu įsigyti pačios kaulinio porceliano masės nėra sunku, tačiau visos paslaptys – mokėjimas elgtis su šia medžiaga, turėti įgūdžių ją formuoti. Simpoziume dalyvaujančių keramikų tikslas – atrasti netradicinį formavimo būdą, parodyti, kokių galimybių teikia kaulinis porcelianas. Paroda puikiai sujungė tiek studentų, tiek patyrusių menininkų kūrybą, eksperimentus ir bendradarbiavimą, suteikė kūrėjams galimybių konsultuotis, dalytis idėjomis bei diskutuoti.

Parodoje pristatomi darbai išsiskiria medžiagiškumu. Simpoziume akių nevargina spalvų paletė: visas dėmesys skirtas pačiam kauliniam porcelianui išryškinti, jo baltumui, švarumui ir skaidrumui atskleisti.

Kaip atskirti, kur yra tikras kaulinio porceliano dirbinys, o kur klastotė? R.Sederevičius pirmiausia siūlo atkreipti dėmėsį į šukės baltumą. Reikėtų pakelti prieš šviesą ir pažiūrėti, ar persišviečia pirštas, ar matosi šešėlis kaip per baltą popieriaus lapą.

Dar vienas iš identifikavimo būdų – prekės ženklas. Didžioji dauguma kaulinio porceliano gamintojų turi savo prekės ženklus, kurie dažniausiai būna įvardyti ant dugno. Bet paprastam žmogui atpažinti, ar tai tikrai yra originalus dirbinys, kartais būna itin sudėtinga,nes gali būti pagaminta labai aukšto lygio klastotė, o jai atpažinti reikia įgūdžių.

Savo darbo su kauliniu porcelianu įgūdžius tobulins ir keramikai: simpoziumo vadovas R.Siderevičius yra tikras, kad po pertraukos atgaivintas projektas bus organizuojamas ir ateityje. Tikslas – praplėsti menininkų bei dalyvaujančių šalių ratą, pristatyti jų kūrybą, supažindinti visuomenę su vyraujančiomis šios porceliano rūšies tendencijomis ir išsklaidyti žmonių, kurie dar dvejoja, ar tokios parodos yra vertingos ir reikalingos, visas abejones.

Kas? XVII tarptautinio kaulinio porceliano simpoziumo dalyvių kūrinių paroda.
Kur? Keramikos muziejuje (Rotušės a. 15).
Kada? Veikia iki rugsėjo 28 d.

Lietuvos dailininkų sąjunga jau trečią kartą rengia šiuolaikinio meno kvadrienalę. Sutrumpintai Q14 pavadinto renginio šūkis – "Dailė ant vėliavos stiebo". Siekdami tikslo – priartinti dailę prie visuomenės. – organizatoriai tikina: jiems svarbiausia kokybė.

"Reikia tik trupučio kantrybės", – "Santakos" paklaustas, ar kvadrienalė užsuks ir į Kauną, sako jos meno vadovas Vaidotas Žukas, tačiau abejonių nelieka: dėl mįslinguoju Q14 paženklinto projekto kauniečiams verta išsiruošti ir iki Vilniaus.

– Kvadrienalė jau trečią kartą suburia daugybę skirtingų kartų ir meninės raiškos kūrėjų. Ar kauniečiai menininkai aktyviai dalyvauja organizuojamuose renginiuose, parodose?

– Kol kas konkretų ketinimą dalyvauti pareiškė per 30 dailininkų – dalis dailininkų sąjungos narių, laisvųjų kūrėjų. Porą gerų dailininkų sutikau ir Vokietijoje – Tryre ir Berlyne, kai kurie siunčia darbus iš Amerikos, Švedijos. Dramatiškų darbų jau yra atsiuntę kauniečiai Jonas Maldžiūnas, taip pat Eimutis Markūnas. Važiuosime kitą savaitę kviesti Roberto Antinio, Edmundo Saladžiaus, Eugenijaus Varkulevičiaus ir kitų. Žinau, kad jūsų mieste gyvuoja gerų jaunų menininkų plejada. Reikia pažiūrėti, kas ką iš jų gali, kas ką turi.

– Kas ketverius metus Lietuvos dailininkų sąjungos organizuojamas meno sujudimas šiais metais pristatomas kaip "Dailė ant vėliavos stiebo". Kokia yra šių metų renginio vizija?

– Manau, mūsų šūkis gan įpareigojantis. Kurie turi pilietinės, patriotinės, tautinės potencijos – tuos kviečiame į priekį! Kas nori būti tik menininku, sėdinčiu su Henriku Radausku "po šakom akacijos baltos", – juos taip pat kviečiame.

Bet tai yra profesionalaus šiuolaikinio meno renginys, kuriame tautinės, valstybinės ar religinės banalybės nebus leistinos. Pagrindinis kvadrienalės reikalavimas – meno kokybė. Deja, besižvalgydami po šiuolaikinio meno sales per dažnai randame burbulą – koncepcija ir naratyvas yra, o meno nėra.

– Kodėl kvadrienalė neturi vieno konkretaus pavadinimo – ar tai yra sąmoningas organizatorių pasirinkimas, nenoras apsiriboti ir siekis atsiverti tiek geografine, tiek žanrų prasme?

– Kvadrienalė, biurokratiškai tariant, yra "ketverių paskutinių metų dailės ataskaita". Tad didelei panoramai kažkokio pavadinimo nė nereikia. Vis dėlto man pačiam nepatinka "konceptualios abstrakcijos", todėl ir pasiūliau ekspresyvesnę temą ar šūkį. Kai praeitą rudenį rengėme paraišką Kultūros tarybai, dar nebuvo Ukrainos įvykių ir Rusijos okupacijos. Bet po kruvinųjų ukrainiečių kovų už laisvę mūsų šūkis įgavo naują prasmę, reikšmę ir svorį. Ar mes, dailininkai, galime nusisukti nuo vykdomos neteisybės?

Galime sakyti, kad geras menas yra nepolitiškas, neideologinis. Tai tiesa, bet tik iš dalies. Iš mūsų pokario pasipriešinimo turime išdaviko Kosto Kubilinsko pavyzdį, bet turime ir du kitus poezijos talentus – Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną, kurie žuvo už Lietuvos laisvę nepraradę žmogiškojo orumo, nepamynę sąžinės. Tad pasirinkimas vyksta nuolatos. Meno aplinkoje – taip pat.

– Ar kvadrienalė neaplenks laikinosios sostinės ir nudžiugins savo renginiais neabejingus menui kauniečius?

– Taip. Bet tai bus kitąmet. Jau projektuojame, kad Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje eksponuota paroda 2015-aisiais važiuotų į kitus mūsų miestus, taip pat atstovautų Lietuvai ir užsienyje. Atvešime jums ir kai kuriuos Q14 padidinto meno tentus, parodysime viešose erdvėse dailės foto archyvą – "Meno kiną". Reikia tik truputį kantrybės.

– Kokiose erdvėse paprastam žmogui bus galima išvysti menininkų darbus?

– Ant pačios Vilniaus bastėjos kabinsime didelį tentą su oranžiniu kvadrienalės logotipu Q14. Vilniaus miesto vyriausiajai dailininkei patiko keturių tentų projektas tarp M.Mažvydo bibliotekos fasado kolonų. Viena vieta dar būtų – Seimo iškilmingų posėdžių salė: ant dabartinio Vyčio iš tekstilės ketiname laikinai pakabinti atitinkamai padidintą 1949 m. rašalu pieštą Vytį, kurį sukūrė ir pokario metais nelegaliai platino Teodoras Kazimieras Valaitis. Seimas informuotas, dabartinio Vyčio dailininkas Kęstutis Balčikonis taip pat leidžia kuriam laikui pridengti jo kilimą.

Tikimės, kad Kultūros vertybių departamentas ir Vilniaus savivaldybės kultūros skyrius nedarys kliūčių keliems mėnesiams pridengti kai kurias sostinės vietas tentais su šiuolaikinio meno fragmentais– fasadus, bokštus, dideles sienas. Pvz., pamatę 12 m pločio projektą su padidinta Vitos Pukštaitės-Bružės juvelyrine "Pieva", Vilniaus pranciškonai eksponavimui leido pasinaudoti Bernardinų šventoriaus siena prie A.Mickevičiaus paminklo.

– Kokios reakcijos yra tikimasi sulaukti iš visuomenės?

– Norint žmones užkrėsti menu, reikia suteikti galimybę jį matyti kuo dažniau, nuolat, įvairiose vietose. Žmonės turi pradėti skirti kičą nuo autentiškos, kūrybingos šiuolaikinės dailės pavidalų. Menas be barjerų turi didelę jėgą, bet žmonės turi ją atpažinti ir įsileisti. Tik tada jis prabils.

– Šiandien daug menininkų žavisi multimedijomis, taip pat ir gyvojo meno, performansų, žanrais, tačiau jie yra sunkiai fiksuojami, momentiniai, norint juos išvysti, reikia būti ne tik tam tikroje vietoje, bet ir tam tikru metu. Ar tai netampa iššūkis organizuojant šiuolaikinio meno renginį ir norint, kad jo auditorija būtų kuo didesnė?

– Manau, kad jūsų minimi šiuolaikinio meno žanrai mūsų kvadrienalėje nebus dominuojantys. Žaisti ir pokštauti yra gražu, bet dailė dar yra ir rankų darbas. Per rankas kūrybingas žmogus įkvepia menui daugiausiai potencijos. Fotošopas ar vaizdo instaliacijos gali būti naudingos ir prasmingos, bet talento reikalavimai čia yra ne mažesni nei senųjų žanrų. Be to, spekuliuoti multimedijų, instaliacijų, performansų sąskaita taip pat yra didesnės galimybės.

– Kuo išskirtiniai šiųmečiai organizuojami renginiai? Kur būtinai rekomenduotumėte apsilankyti?

– Bus bastėjoje vilniečio skulptoriaus Rimo Sakalausko plytų gabalai, netikėtai ir nuostabiai inkrustuoti marmuru, stiklu, metalu. Bus juvelyrė V.Pukštaitė-Bružė su keliais savo gėlių-pievų blokais. Bus koliažinės Sigito Baltramaičio fotografijos iš Vokietijos. Iš Berlyno, bus tekstilininkė Almyra Bartkevičiūtė-Weigel su nuostabiomis "Močiutės prijuostėmis", įvilktomis į vakuuminį plastiką. Sudarėme sutartį su Lietuvių išeivių dailės fondu ir "Lewben Art Foundation", kurie duoda mūsų kvadrienalei paskutinių metų kūrybą iš užsienyje gyvenančių lietuvių: Kęstučio Zapkaus, Vyto Sakalo, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Juliaus Ludavičiaus ir kitų. Nuolat informuosime visuomenę apie tai, kas kur vyksta, todėl pasirinkti nebus sunku.