Tikrai – ne taip paprasta žiemai. Tik mums atrodo, kad ji ateina kada panorėjusi, kad įsiveržia ir sukuria savo tvarką. Kur ten...

Žiema, kaip ir vasara, yra tikrasis metų laikas. Taigi – ji turi niekur nerašytą teisę laiko pasiimti iš rudens ir pavasario. Ko gero, daugelis mūsų prisimena žiemas, kurios trukdavo ne trejetą mėnesių, kaip sako kalendorius, o ketvertą ar net penketą. Sunkios jos būdavo, užtrukdavo iki balandžio vidurio...

Tačiau dabar viskas kitaip, dabar gal tik iš pavasario ji kartais atsignyba savaitę kitą, o rudeniui netgi leidžia įsibrauti į gruodį. Šiemet vaizdas panašus: iki šiol regime laukuose besimaitinančias pempes, želmenyse žoliaujančias žąsis.

Ką tik dar žydėjo lauko augalai, ypač dirvonuose tarpstančios svėrės. Beje, tarp susivijusių, jau žiemai pasiruošusių žolių tikrai rasite žydinčias našlaites, žliūges. Negi tai žiemos ženklai?

Kur jau ten žiemos... Žiemą turi būti žiema. Jūs, ko gero, lauktumėte patvirtinimo, kokia ji bus. Mes jau minėjome, kad ji nebus labai šalta, orai vis keisis, vyraus atlydžiai. Aš tikrai nepavydžiu sinoptikams, kurie turės narplioti kasdien vykstančius orų pokyčius. Gerai, kad galima nesakyti „sniegas“ ar „lietus“, o pasitenkinti bendruoju „kritulių“ terminu. Taigi – labai dažnai regėsime kritulius.

Na, ačiū, ko jau ko, bet vandens turime iki valios, tik dabar, vos atvėsus, upės per porą pirštų nužemino savo potvynių horizontus. Ežerai – taip pat.

O kaip ten ledas? Prieš keletą dienų lankiausi prie ežerų, tvenkinių – mačiau, kad vėjo nepasiektuose užutekiuose jau žvilga ledelis su jame įšalusiais vandens lelijų lapais, su kitais augalais. Tiesa, didžiosios vandenų platybės bangavo, bangose suposi gulbės ir antys, iš toli baltavo didieji dančiasnapiai.

Ar tai, kad paukščiai neskuba iškristi, nėra koks nors ženklas?

Vargu... Gali būti, kad jie mėgaujasi paskutinėmis akimirkomis savo gimtuosiuose vandenyse. Štai bet kada naktį gali spustelėti keleto laipsnių šaltukas ir paukščiams teks skristi.

Bet netoli. Jie iš pradžių lėks į didesnius, paskui – į pačius didžiausius, taigi – vėliausiai užšąlančius vandens telkinius. Dar matysime jų blaškymąsi ir naujų, kad ir laikinų, namų paieškas.

Būkite geri, žiūrėkite visi, nes kas ten žino – galbūt paukščiams reikės ir mūsų pagalbos.

Vasaros branda atėjo visai kitų spalvų gamtos taku. Drėgmė labai ilgai išlaikė žalius laukus ir miškus, tačiau rugpjūtį įvyksta tai, kas ir privalo įvykti, – palengva ima vyrauti geltona, gelsva, blukiai balzgana. Spalvos visada tokios šiuo metu, tik sausra ar drėgmė gali koreguoti jų laiką ir intensyvumą.

Besižvalgydami po laukus, negalime nematyti javų, kurie jau nugelto ar pabalo, o po to – ražienų, kurios taip pat gyvos, vis kintančios. Kol kas ražienos tik randasi, tačiau į jas jau traukia paukščiai, o visų pirma – gandrai.

Pirmi gandriukai, palikę lizdus, Suvalkijoje jau stebėti prieš dešimtį dienų. Tai nei anksti, nei vėlai... Tačiau dabar lizdai jau tuštėja – iki „oficialaus“ gandrų išskridimo, šv. Baltramiejaus, liko trejetas savaičių.

Iš tikrųjų gandrai iškeliaus kur kas anksčiau. Tie Suvalkijos gandrai su ankstyvais jaunikliais pakils jau dabar, o gal – netgi jau keliauja. Kai kada rugpjūčio 10-ąją mūsų gandrai jau stebimi Izraelyje, taigi – įveikę jau gerą visos rudeninės migracijos kelio atkarpą.

Gandrų keliavimas gana padrikas, jie nebūtinai skrenda pulkais, nors tradiciškai mes laukiame jų renkantis į būrius, kaip nuo seno sako – seimuojant.

Ar paukščiams reikia skubėti? Mes sakytume, kad tikrai ne, kad jie gali dar puikiai gyvuoti savo tėviškėje, kur saugu, kur gausu lesalo. Tačiau ne, diena jau prarado pusantros valandos šviesos, o to nepamatyti ir nepajusti tiesiog neįmanoma. Todėl paukščiai – visi, ne tik gandrai, ruošiasi skrydžiui.

Tikrai – kai kas skrenda, kiti – klajoja, nes lėkti lyg ir nėra kur arba skrydis iki žiemaviečių nėra tolimas. Štai ir pempės – klajoti pradėjo birželį, vos jų vaikams pakilus skristi. Per porą mėnesių jos pabuvo daug kur, o dabar apsistojo arimuose ar šviežiai nušienautose pievose.

Beje, šiemet laukuose tiek balų, šlapių ir patvinusių plotų, kad visi tilvikai, ne tik pempės, gali apsistoti ilgesniam laikui.

Taigi, kai kurie paukščiai jau iškeliauja. O atrodo, kad jų ką tik laukėme, virpėjome pamatę ar išgirdę pirmąsias giesmes. Kada juos vėl pamatysime? Labai negreitai – gal po aštuonių ar net devynių mėnesių...

Baigėsi spalis. Matę du trečdalius šilto rudens, žinome, kad kol kas turėjome nepakartojamą metą – daug šilumos, giedros, geltonų lapų ir geros nuotaikos. Iš tikrųjų taip nutinka ne kasmet, todėl tokį gamtos turtą ir tokią mūsų pačių patirtį turėtume vertinti ir branginti.

Spalio paskutinę dekadą regėjome visai neprastų šalnų, šarmos ir net gruodo. Ant balučių paklotas ledelis kai kur buvo 3–5 centimetrų storio, o paviršinė žemės pluta tokia pati tvirta išlikdavo visą dieną, iki kitos nakties šaltuko. Žinoma, keleto laipsnių šaltis paskubino byrėti lapus, nugnaibė darželio augalų žiedus.

Gamtoje žiedų dar bus, tačiau jie veikiau rodys viso šio rudens charakterį, o ne augalų pasiryžimą nepasiduoti vėsai. Kai kas tokiame vėlyvame žydėjime, kuris nėra labai dažnas, bando įžvelgti esminius aplinkos klimato pokyčius, tačiau iš tikrųjų taip nėra – visa tai natūrali mūsų gamtos reakcija į šio rudens palankius orus.

Atrodo, kad šį rudenį turėjome kaip reta ypatingą galimybę regėti nepakartojamo gausumo ir intensyvumo paukščių migraciją. Ji dar nesibaigė – paukščiai tebekeliauja pietvakarių kryptimi. Žinoma, lapkričio pirmą dekadą, net ypač švelnų rudenį, migracija turi baigtis, todėl tikėtina, kad dabar skrenda paskutiniai šio rudens migracijos pulkai. Vėliau dar bus vėluojančių, tačiau be tokių net ir žmonių pasaulyje neapsieinama.

Nuskridus mūsų paukščiams, tiems, kurie pas mus perėjo ir augino vaikus, laukime pasirodančių svečių iš šiaurės. Tiesa, nuo rugsėjo galo daug kur ilsisi baltakaktės ir želmeninės žąsys. Jų kelyje daug kur aktyviai medžiojama, todėl žąsims geriau apsistoti pas mus. Žuvinte dabar laikosi apie tris tūkstančius žąsų, tarp kurių pastebima ir vietinių pilkųjų. Tai įdomus faktas, nes ne šiaip jau pilkosios žąsys išskrenda gana anksti, rugsėjį.

Iš šiaurės jau turėtų pasirodyti čimčiakai, svirbeliai, tačiau niekas nežino, ar jų šiemet sulauksime. Paskutinis tikrai gausus svirbelių skridimas buvo prieš 15 metų. Visi kiti pasirodymai buvo gana epizodiški ir negausūs.

Likus dar vienam rudens mėnesiui, reikia skubėti atlikti rudeniškus darbus. Beje, ne visada reikia grėbti lapus. Visų pirma reikėtų sugrėbti ir utilizuoti kaštonų lapus, kuriuose slepiasi keršosios kaštoninės kandelės palikuonys.

Soduose labai svarbu palaistyti vaismedžius. Šis ruduo buvo labai sausas, tad apie medžių šaknis trūksta drėgmės. Jei taip užšaltų, medžiai būtų lengvai pažeidžiami šalčio ir, ko gero, neišgyventų iki pavasario.

Jau galima įrengti lesyklą, tik paukščių lesinti nereikia skubėti. Įpilkite saujelę saulėgrąžų, kad jie priprastų, kad patikėtų jūsų gerumu ir apsistotų čia pat.

Prieš akis – lapkritis. Taigi iki žiemos dar toli.

Lietuvoje liepa – pačios gražiausios vasaros metas. Tiesa, kol kas gamta mūsų labai nelepino. Tik dabar, rodos, baigsis vėsos periodas, plūstelės šiluma, ir mes vėl pasijusime ten, apie ką buvome svajoję. Jau kitą savaitę žadamas tikras vasaros karštis, kurio laukėme ir bijomės, juk ne visi jam esame  atsparūs ir pasiruošę, ypač dabar, po tokios vėsos.

Kai kas klausia, ar šis vėsos periodas ką nors reiškia, ar gamta viską darė turėdama savo planų. Sunku būtų atsakyti, nes pati vėsa – daugelio gamtos reiškinių išraiška, savotiškas rezultatas. Koks jis išėjo, pasakyti nėra paprasta. Kita vertus, gamtos ciklai randasi dėsningai, vėsa ar karštis, sausra ar lietūs – taip pat. Tačiau kiek jie truks, tą gali lemti tik pati gamta.

Visiems, jau išbandžiusiems šių metų atostogų malonumus, į akis krito iki pat liepos buvusi ramybė. Net ir vakare prie laužo atzvimbdavo tik keletas uodų. Kitais metais vasaros viduryje uodai neleisdavo jaustis patogiai. Buvo galvojama, kad po ilgai trukusio lietingo periodo uodų pagausės. Tačiau lietaus vandenys susigėrė dirvon ir naujų balučių neužpildė, taigi vietų veistis uodams neatsirado.

Tiesa, nors ir baigėsi upinių mašalų, kasmet pavasarį užaugančių pietų Lietuvoje, Nemune, skraidymo laikas, tačiau jų tebėra visur. Vakarop prie ežerų jie pradeda veltis į plaukus, leidžiasi ant atvirų veido vietų. Maži, įkyrūs, agresyvus, jie nebijo šakelės mosavimo, juos sunku nubaidyti. Iš kur šie mašalai? Jie tikrai ne iš pietų Lietuvos, o vietiniai, išsivystę čia pat, vandenyje, drėgname dirvožemyje. Priemonių jų gausai reguliuoti beveik nėra. Tačiau ar to reikia? Juk mašalai gyvena visai trumpai. Stojus sausiems, karštiems orams, jų tikrai taps mažiau.

Karščių pradžioje miškuose bus galima rasti nemažai grybų. Kol dirvožemis drėgnas, grybiena yra labai aktyvi. Jos vaisiakūniai – mūsų renkami grybai – auga ilgai, tačiau užaugę iš karto aptinkami vabzdžių. Surasti sveiką grybą dabar tikrai nelengva. Tačiau juk grybai, kaip ir kitos vasaros gėrybės, gamtos auginamos ne mums. Kiek rasime, tiek užteks – didysis grybavimo sezonas bus rugpjūčio gale.

Neskubėkime į miškus, dar palikime ramybėje žvėrių ir paukščių namus. Beje, dėl trikdymo žvėrys iš miškų vis dažniau patraukia į laukus, apsistoja pievose, krūmuose. Dabar dėl šių priežasčių jie daug intensyviau keliauja naktį, todėl, važiuodami tamsoje, būkime budrūs. Nežinia, kada į kelią išeis briedis, išbėgs šernai ar stirnos. Toks atsargumas apsaugos ir mus, ir gyvūnus.

Lietuvoje – vasara. Turėčiau sakyti – pats jos gražumas, tačiau tą tvirtinti sunku, nes plykstelėjusi vėsa nelabai vilioja į lauką. Bandome guostis, kad taip nutinka dažnai, kad birželį vėsa reikalinga, lietus – taip pat. Tačiau gamtai ir mums reikalinga saulės šiluma ir šviesa, kurios dabar turi būti daugiausia.

Atėjome į ilgiausių dienų metą, tad daugiau kaip 17 valandų trunkanti šviesa nuteikia maloniai net dabar, lyjant ar pučiant nejaukiam vėjui. Gyvename Joninių laukimu. Iš tikrųjų jų laikas prasidėjo, nes mūsų protėviai visada laukdavo didžiausios šviesos ir ją vadino švente. Galima suprasti tokį požiūrį – žmogus savo prigimtimi yra šilumą ir šviesą mėgstanti esybė. Trumpos tamsios žiemos pradžios dienos mums tampa sunkiu psichologiniu išbandymu. Taigi šių metų Joninių laužai plevens daug ryškiau, nes dangus dažniau bus apniukęs. Tiesa, malkos gali būti šlapios, tačiau ką tai reiškia, palyginti su šventine nuotaika.

Gamtoje vasaros šviesos viršūnė sutinkama vienodai. Nesvarbu, kokie orai, kiek lyja ar nelyja. Nors žinome, kad po Joninių daugelis paukščių ims rimti, bet jų vasara dar tikrai nesibaigia. Į naują vasaros etapą paukščiai ateina skirtingai. Tie, kas antrą kartą neperės, dabar rūpinasi savo skraidančiais vaikais – ne visi gali lesioti, medžioti. Juos bent dvi tris savaites maitina ir globoja tėvai.

Kitoms rūšims, pasaulin palydėjusioms vaikus, rūpesčiai kitokie. Jie suka naujus lizdus ir vėl pradeda perėti. Jų giesmės vėl skamba garsiai. Tačiau jau negirdėti lakštingalų, nes jos peri tik vieną kartą. Taip pat tyla ir volungės, raudongalvės sniegenos.

Lietuvoje – šienapjūtės metas. Kaip ir kasmet, gamtininkai prašo, perspėja ūkininkus – būkite dėmesingi gamtai, prie šienapjovių pritaisykite gyvūnų pabaidymo įrangą. Ji visai paprasta – keletą metrų prieš dalgius žolę braukianti sunki grandinė, turinti paukščius ir žvėrelius baidyti iš guolių ar lizdų. Kad šienaujant sunaikinama nemažai gyvūnų, liudija kranklių pulkai. Jie vaikšto po nupjautą pievą ir turi iki valios maisto.

Nors vasara nėra gyvūnų kelionių metas, padažnėjo gyvūnų ir transporto susidūrimų. Būkime budrūs, saugokime save, atkreipkime dėmesį į įspėjamuosius kelio ženklus. Juk jie statomi ne šiaip sau.

Lietuvoje gegužė. Apsižvalgę aplink, turėtume sakyti, kad ji tokia, kokia ir turėtų būti. Iš balandžio paveldėję kaip reta šiltą, žalią, žydintį ir giedantį pavasarį, gegužėje viso to staiga netekome.

Nors gal ir per griežtai pasakyta. Visa tai liko, tik staiga stoję vėsūs orai ir šalnos sustabdė lėkimą į priekį. Jo tikrai buvo per daug ir gamta pasirūpino ramybe ir suteikė progą pagalvoti, atsipeikėti. Šalnos truko visą savaitę. Gal tik miesto gyventojai nematė jų ar regėjo ploną ledelį ant savo automobilių stiklų. Gamtoje paryčiais daug kur baltavo tikras gruodas, po kojomis braškėjo ledo kristalais apkibusi žolė ir karojo smilgas nulenkę apšalę voratinkliai.

Gegužės pradžioje šalna – tikrai ne naujiena. Tik mūsų nelaukiama, nes sodai jau žydi, kai kas nužydėjo. Nežinia, ar spėjote jiems padėti, ar iš vakaro purškėte vandeniu, ar kūrenote laužus? Labai greitai įsitikinsime, kokie šios šalnos padariniai, ar šią vasarą galima tikėtis sodų derliaus.

Gamtos soduose, matyt, bus geriau, nes čia šalnos sutinkamos visai kitaip – dėsningai ir paprastai. Jeigu anksti rytą nespėjote pamatyti pasidarbavusios žolės ir nuo ledokšnių apsunkusių lapų ar žiedų, įdienojus apie tai nesužinosite. Viskas ištirpo, išgaravo be ženklo. Svarbiausia, kad šarma ir šalna nepakenkė nei lapams, nei žiedams. Ir sėklų ar vaisių gamtoje dėl to nebus mažiau.

Kol laukiame sugrįžtančios šilumos, pamirštame apie tai, kad gamtoje dėl vėsos niekas nesustojo ir savo tempų nelėtino. Net ir vėsiomis dienomis darbavosi bitės ir kamanės, šliaužiojo žalčiai ir angys, miškuose gimė pirmi briedžiukai.

Jie dar visai silpni, ne visada gali sekti paskui motiną, todėl gali būti paliekami savo guoliuose. Kreipiamės į visus ir perspėjame – radę tokį žvėriuką, neikite prie jo, skubiai pasitraukite. Jis –  tikrai ne našlaitis. Jokiu būdu jo negalima liesti, glostyti, juo labiau – imti ir neštis namo. Mes nesame protingesni už gamtą ir briedžiukui motinos nepakeisime. Pagaliau, tokia paslauga iš mūsų – nereikalinga. Kai pasitrauksime, briedė sugrįš ir pati rūpinsis savo vaiku. Žvėriukų ėmimas iš gamtos, nešimas į namus yra nusikaltimas, už kurį gali būti baudžiama.

Lizduose auga paukščių jaunikliai. Kol mes žvalgėmės ir vis laukėme pavasario, jie išsirito ir dabar skubiai auga, plunksnuojasi. Pavasaris gyvena savo gyvenimą. Jis toks, kaip visada.

Lietuvoje – pats pavasario gražumas. Tik nesiraukykite ir nemokite rankomis – lietus pavasario nuotaikos sugadinti negali. Galbūt atvirkščiai, skubėdami prie balandžio, kartu ir prie šių metų kalendorinio pavasario vidurio, mes jau daug ką matėme, daug ko sulaukėme.

Tai, ką sukūrė ankstyvas šių metų pavasaris, tikrai nebuvo staigmena – taip ir turėjo būti. Mes norėtume, kad jis labiau skubėtų – tokie norai yra labai žmogiški. Gamta galvoja ir daro kitaip. Pajutusi, kad paskubėjo, pradeda stabdyti įsismarkavusius savo vaikus. Kad jie galvos nepamestų, plūsteli šalnomis ir gruodu, šaltu lietumi. Ar regėjote, kokia šarma ir gruodas buvo praėjusį savaitgalį? Dar gerokai prieš saulėtekį miškuose buvo septyni laipsniai šalčio, po kojomis braškėjo ledo kristalai, augalai sviro nuo šarmos svorio.

Ypač įdomiai atrodė pūkuotos vėjalandės šilagėlės. Jų žydėjimas jau baigėsi, bet augalus labiau veikia saulė, o ne šalnos. Kai švystelėjo saulutė, ledokšniai išgaravo, ir šilagėlių žiedų taurelės atsitiesė. Taip pat elgiasi ir kiti ankstyvieji augalai: rūteniai, vištapienės, plukės. Taigi šalna nieko blogo nepadarė.

O lietūs, dėl kurių mes raukomės, – gerasis pavasario reiškinys. Kas kita, jei ne lietūs, išvalo orą, jį išgrynina? Beje, didžiausias lietaus poveikis augalams. Nuprausti, apsupti švelnios drėgmės, jie sukrunta augti, veriasi lapeliai, sprogsta pumpurai. Dar tebežydi blindės, tačiau po lietų jų žiedai baigsis, ir šakos ims puoštis žaluma. Dar greičiau už blindes lapos ievos, laukiniai serbentai, šeivamedžiai.

Soduose, žinoma, yra didžiojo sujudimo metas, kurio nepamatyti negalima. Tačiau labiausiai džiugina nupraustų, palaistytų pievų žaluma. Dabar augalai skubės augti. Beje, patys ankstyviausieji jau baigia savo vegetaciją. Taigi, kol laukėme pavasario, kai kam jis baigėsi.

Reikia priminti, kad jau dabar galima rinkti dilgėlių ūglius, iš kurių šeimininkės moka pagaminti ne vieną gardų patiekalą. O dėl kitų augalų rinkimo taip pat būtina kai ką žinoti. Visų pirma, artėjant Velykoms, nepamirškime pasimerkti kirtavietėse surinktų beržų, kitų lapuočių medžių šakelių. Jos gražiai sprogs ir puoš šventinį stalą. Kadagių šakeles galima imti taip pat tik iš kirtaviečių, kur šie krūmai, naudojant girios išteklius, neišlieka. Labiausiai saugokite pataisus, nes juos skinti, juo labiau pardavinėti griežtai draudžiama.