Inicijavo gelbėjimą
"Aš, gydytojas Kaplanas Dovydas, žemiau pasirašęs tvirtinu, kad Straupis Juozas ir jo žmona Straupienė Bronislava išgelbėjo mus iš vokiškųjų okupantų. Slėpė trejus su puse metų, saugojo, maitino ir viskuo aprūpino, – 1991-ųjų spalį pasirašytas laiškas su išvardytomis 24 asmenų pavardėmis Straupių sūnui Juozui neleidžia pamiršti, už ką jo tėvų vardai įrašyti Pasaulio tautų teisuolių lentoje, Izraelyje. – Visus tuos 24 žmones išgelbėjo mano tėtis – ūkininkas, iš Šarnelės kaimo."
Taip žodis po žodžio Kaune gyvenančio pašnekovo lūpose suskambo pasakojimas, perkėlęs mus į 1941-ųjų birželį, kai šalyje prasidėjo visuotinis žydų tautos žudymas. Jau pirmosiomis dienomis naujoji valdžia atskyrė moteris nuo vyrų ir pastaruosius sušaudė. Liko tik reikalingiausių profesijų atstovai. Medicininis išsilavinimas daktarui D.Kaplanui tąkart padėjo išvengti kulkos. Tiesa, niekas nežino, kaip jo likimas būtų susiklostęs vėliau, jei ne J.Straupis. Inicijavęs gausios Faktorių šeimos gelbėjimą, gyvybės kelią Juozo tėtis nutiesė dar keliolikai asmenų.
Galvoti nebebuvo kada. Į vežimą visus suguldė kaip silkes statinėje ir pajudėjo namų link, į Šarnelę, Žemaičių Kalvarijos apylinkėje, Plungės rajone.
Parašęs vietą ir konkretų laiką, popieriaus skiautę J.Straupis tąkart įbruko daktarui D.Kaplanui į kišenę. Šis ne iš karto suprato, kodėl nepažįstamas žmogus pasišovė padėti. Tikino, kad neturįs pinigų atsiskaityti už paslaugą, todėl dar labiau nustebo, kai ūkininkas atsakė tai darantis ne dėl atlygio. Jau kitą naktį J.Straupis atvyko į sutartą vietą, kur jo laukė daugiau, nei tikėtasi, žmonių. Taip namo planavęs grįžti su trimis, ūkininkas parvežė šešis – D.Kaplaną, jo seserį Manę, studentę Taubę, sutuoktinius Miriam ir Maušą Blatus, taip pat jaunosios Blatienės mamą Todosienę.
"Galvoti nebebuvo kada. Į vežimą visus suguldė kaip silkes statinėje ir pajudėjo namų link, į Šarnelę, Žemaičių Kalvarijos apylinkėje Plungės rajone", – pasakojo J.Straupio sūnus.
Atbaidė vištų mėšlas
Į Straupių namus žydai atkeliavo žiemą. Juozas pasakojo, kad smalsaujantiems vaikams tėvai aiškino priglaudę pasiklydusius pakeleivius ir prisakė apie tai niekam nė žodžiu neprasitarti. Vyriausioji Straupių dukra tylėjo kaip vandens į burną prisisėmusi, o štai mažojo Juozo lūpose kartais pasigirsdavo žodžiai: "Manei, vanei, pliump." Tai esą reiškė, kad kažkas yra rūsyje. Niekam nežinant J.Straupis kasė kitą slėptuvę.
"Kiek žinau, dienomis jis dirbo ūkio darbus, o naktimis plušo prie tos slėptuvės", – tik vėliau, pasak sūnaus, paaiškėjo, kad tėtis su kitais giminaičiais ir kaimo vyrais į miške įrengtą žeminę parvežė dar daugiau žmonių.
Išgelbėti žydai visą laiką slėpėsi po alkieriumi. Tik pavojaus atvejais būdavo išvedami į bunkerį po vištų laktomis. Juozas pasakojo, kad ši slėptuvė labai pasitarnavo 1942-aisiais, kai įsiveržę į namus gestapininkai ir rudmarškiniai ieškojo paslėptų žydų. Grasindami visus sušaudyti, o sodybą sudeginti, įsibrovėliai reikalavo parodyti, kur šeimininkai slepia nelaimėlius. Kol vyriausioji Straupių dukra meldė Aukščiausiojo pasigailėti priglaustųjų, tėtis nubėgo į vištidę ir perspėjo žydus apie kratą. Sprukdamas bunkerio dangtį dar spėjo apmėtyti mėšlu, o pats pasislėpė rugiuose. Raukydami nosis nuo kvapo ir bijodami išsitepti savo blizgančius aulinius, įsibrovėliai gilyn nelindo. "Tėtis turėjo daug pažįstamų. Jie neretai pranešdavo apie kylančią grėsmę. Kartą norėdami pamaloninti okupantų valdininkus ir išsklaidyti abejones, tėvai sugalvojo surengti jiems savotišką kalėdinį balių", – Juozas pasakojo, kad prie pastarojo organizavimo prisidėjo ir patys žydai. Moterys minkė tešlą, kepė pyragus, ruošė kitus skanėstus. Svečiai iki ryto linksminosi, vaišinosi, o tuo metu žydai netardami nė žodžio sėdėjo po grindimis.
Stiprybė: šioje nuotraukoje du Juozai Straupiai – vyresnysis ir jaunesnysis.
Padėjo, kas galėjo
Išsiuntusi samdinius į turgų arba Mišias, Juozo mama Bronislava labai dažnai pati stodavo prie krosnies. Virdavo sriubą, košę, kepdavo duoną. Kartą išvydusi, kaip mama kartu su rėčiu ima dar ir šaukštų saują, šeimos vyresnėlė Birutė, anot pašnekovo, išnarpliojo šeimos paslaptį.
"Žinau, kad karštos sriubos ar košės būdavo ne visada, tačiau pieno ir duonos nestigo", – Juozas pasakojo, kad Straupiams padėjo ne tik kaip kumštis vieningi giminaičiai, bet ir vietiniai.
Šiaudais apkamšę vežimus, keli kaimynai gabendavo maisto produktus. Malūnininkas naktimis slapčia malė miltus. Slėptuvėje, anot pašnekovo, pagimdė ir Blato žmona. Nusprendę, kad kūdikis negali augti tokiomis sąlygomis, Juozas ir Bronislava mažylę nunešė Stulpinų šeimai – prie durų paliko kaip pamestinukę. Kitądien priešpiet Stulpinas atėjo pas Straupius ir papasakojo apie nakties nutikimą. Klausė, kaip jam elgtis. Juozas ir Bronislava kaimyną ramino, pamestinukę ragino pasilikti, žadėjo būti jos krikštatėviais. Stulpinai mergaitę priėmė kaip savą dukrą, davė jai Juzės vardą. Vėliau ji tapo Izra. Išgelbėjo J.Straupis ir dar vieną Blatų dukterį Libą, kurią iki geto jie buvo spėję atiduoti Telšiuose gyvenančiai Dausinienei. Sužinojęs, kad pastaroji su mergaite kalėjime, J.Straupis ir vėl surezgė planą. Pasiėmė didžiulį lagaminą, pragręžė jame skylutes. Prisikrovė dešrų, rūkytų kumpių, sūrio, sviesto, lašinių ir pasikinkęs arklį išvažiavo. Per pažįstamą susitiko su kalėjimo viršininku, pakalbėjo. Šis sutiko išlaisvinti mergaitę, tik sakė, kad būtų neatsargu ją pro gestapo sargybos akis nešti.
"Tėtis pats viskuo pasirūpino. Prižiūrėtoją privaišino degtine tiek, kad šis tikrąja to žodžio prasme smigo, o Dausinienei liepė sugirdyti vaikui aguonų nuoviro, kad kietai miegotų. Tuomet mergaitę įdėjo į lagaminą ir išėjo. Gestapo sargyba net nestabdė", – apgavystę, padėjusią išgelbėti mažos mergaitės gyvybę, prisiminė pašnekovas.
Bendrauja iki šiol
1944-ųjų rudenį Raudonoji armija užėmė Žemaičių Kalvariją. Žydai gavo dokumentus ir vėl tapo laisvais žmonėmis. Straupių slėptuvėje gyvenę Dovydas Kaplanas ir Vanda vėliau susituokė, jiems gimė duktė Lilė. Ištekėjusi ji tapo Kuzminskiene ir dirba gydytoja. Bičiulystė su M.Blatu nutrūko, tačiau su jo išgelbėtomis dukromis – ne.
"Tiesa, visai neseniai Liba iškeliavo… Liko tik Izra ir Arutė, Blatams gimusi laisvėje, – J.Straupis pasakojo, kad abi jos gyvena Izraelyje. – Iki šiol labai daug bendraujame telefonu su Izra. Buvome ir nuvykę. Paskutinį kartą mamytė ten lankėsi, kai jai buvo maždaug 90 metų. Stipri moteris… Mano žmona ją iki šiol tapatina su knygų heroje – stipri ir drąsi."
Sąlygos: Straupių sodyba Šarnelės kaime tapo laikinais namais priglaustiems žydams.
Toks pats buvo ir J.Straupis, išgelbėtųjų žydų vadintas tiesiog tėveliu. Visus tuos metus gyvenęs nuolatinėje įtampoje, jis nė akimirkos nesudvejojo savo pasirinkimu, o paklaustas, kodėl tai darė, kukliai atsakydavo, kad taip reikėjo.
"Tėtis buvo labai jautrus, sakyčiau – meniškos sielos. Jis mokėjo ir drožti, ir gražiai piešti, ir rašyti. Kai giminės gaudavo jo laiškus, skaitydavo kaip romanus. Visi tie metai nebuvo lengvi. Žinau, kad močiutė kalbėdavo rožinį, mama stovėdavo kaip kareivis, tėtis nusiraminimo ieškodavo darbe, o žydai laukė, kol baigsis šis košmaras", – didžiai tėčio asmenybei lenkėsi sūnus Juozas.
