– Viešai matoma tapai dar būdama septyniolikos. Anksti tapus atpažįstamai „stogas nenučiuožė“?

– Tuomet visi, kas tik netingėjo, skubėjo išsakyti nuomonę apie mane. Deja, dažniausiai ta nuomonė yra lygi aštriai kritikai, įžeidinėjimams ir patyčioms. Nebuvau tam pasiruošusi, bet, manau, man pavyko išlikti psichologiškai stabiliai tuo metu, nes tiksliai suvokiau, kad tokiais būdais žmonės išlieja savo skausmus, nusivylimus, matyt, ir kompleksus. Gaila, kad išliejant tokias emocijas kažkam pasidaro geriau, tik ar iš tikrųjų geriau? Manau, kad ne… Šiandien kreipiu dėmesį ir stengiuosi atsižvelgti tik į argumentuotai išsakytus pastebėjimus.

Jei kas nors dar mane pavadina „Mis Lietuva“ ar tik gražuole atsakau, kad tai buvo labai seniai ir visiška netiesa.

– Pastaruoju metu tave vis dažniau matome vedėjos amplua. Reikėjo įveikti didelės scenos baimę?

– Matyt, jos neturiu. Man tiesiog gera užsiimti šia veikla, jaučiu, kad esu savo vietoje! Vedėjas yra tarpininkas tarp to, kas vyksta studijoje ir žiūrovo ar klausytojo, todėl greičiau jaučiu ne tiek jaudulį, o atsakomybę. Prieš kiekvieną įrašą ar radijo eterį tiesiog reikia sutelkti mintis ir tiksliai žinoti, kokią žinią nori nusiųsti.

– Ne tik vedi televizijos laidas, dirbi radijuje. Neseniai sukūrei prekinį ženklą, o šią savaitę duris atvėrė ir nagų dailės salonas. Nepasiklysti tarp įvairių veiklų?

– Baigusi lietuvių kalbos studijas Vilniaus universitete sulaukiau pasiūlymo dirbti radijo stotyje „M-1“. Pasirinkdama studijas žinojau, kad ateitį norėsiu sieti su žurnalistika. Tačiau toks darbo pasiūlymas man buvo netikėtas, nes niekuomet savęs neįsivaizdavau radijuje. Jau trejus metus kiekvieną darbo dieną sveikinuosi su klausytojais ir radijas tapo mano mylimiausia veikla. Kartu tai yra ir mano mokykla – iškalbos, greitos reakcijos, bendravimo tiesioginiame eteryje. Manau, kad darbo radijuje dėka prieš kelerius metus įžengiau ir į televiziją, renginių vedimą. Taigi, šios veiklos artimos viena kitai.

Prieš kelerius metus įkūriau prekinį ženklą „Oh!Skin“ ir iki šios dienos vystau šią odinių aksesuarų veiklą. Džiaugiuosi, kad šie aksesuarai populiarėja ir vis daugiau moterų jais puošiasi. Šią savaitę taip pat duris atverė ir nagų dailės salonas „Nail Game“, kurį įkūrėme kartu su drauge, o dabar jau ir partnere Ieva Marija Andrulyte. Manome, kad nagų dailė gali tapti puikiu aksesuaru ir puošmena. Tiesiog visuomet norėjosi įvairiapusiškai save realizuoti, todėl ir užsiimu įvairiomis veiklomis.

– Modelio darbas, kaip suprantu, nebėra tavo pagrindinė veikla. Tačiau gali iš savo patirties pasakyti, ar mados pasaulis iš tiesų yra toks priešiškas ir sekinantis?

– Modelių pasaulyje išties neužsibuvau – užsienyje dirbau apie metus, o pirmus žingsnius šioje veikloje žengiau Tokijuje, kuomet buvau šešiolikos metų. Man visuomet atrodo, kad viskas priklauso nuo tavo paties požiūrio į tam tikrus dalykus, todėl man mados pasaulis nepasirodė priešiškas. Galbūt tiesiog jo nesureikšminau. Bet man kaskart skaudu matyti, kaip merginos ir vaikinai aukoja savo fizinę ir psichologinę sveikatą. Norisi tam pasakyti griežtą stop!

– Randi laiko pasirūpinti sveikata? Turi geros figūros receptą?

– Reguliariai vartoju vitaminus, lankausi ir tikrinuosi pas gydytojus. Taip pat kelis kartus per savaitę sportuoju studijoje „Fit20“. Labai stengiuosi prižiūrėti mitybą, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad visuomet tai pavyksta (juokiasi).

– Kokią vietą grožio puoselėjimas užima tavo gyvenime?

– Nedidelę! Manau, kad kiekvieną moterį puošia skaisti oda, švarūs plaukai, tvarkingi nagai, bet tai tikrai nereikalauja didelio dėmesio ar laiko. Kai augau, mama man buvo geriausias pavyzdys, kokia turi būti moteris. Kaip ji turi rūpintis savo sveikata ir išvaizda, mylėti savo vyrą, vaikus bei siekti karjeros. Ji sugebėjo viską suderinti ir būti man tobulos moters pavyzdžiu.

– Kasdienybėje dažnai tenka susidurti su gražuolės stereotipu? Tai netrukdo siekti norimos karjeros?

– Kartais susiduriu, bet man padeda saviironijos jausmas. Jei kas nors dar mane pavadina „Mis Lietuva“ ar tik gražuole atsakau, kad tai buvo labai seniai ir visiška netiesa (juokiasi). Tokie dalykai negali sutrukdyti tavo tikslams. Tik reikia aiškiai žinoti, ko nori, to siekti, stengtis pačiam bei tobulėti. Neieškoti pasiteisinimų, jei kas nors nepavyksta. Aš taip pat nežinau, ar visi mano planai ir verslai pavyks, bet geriau jau pabandysiu nei vėliau gailėsiuosi net nepabandžiusi!

– Pastaruoju metu ypač pradėta kalbėti apie tavo armėnišką kilmę. Jauti šių genų aidą?

– Nemanau, kad tai padeda išsiskirti. Na, nebent mano armėniška pavardė su lietuviška galūne kelia keblumų (juokiasi). Mano genuose užkoduotos tam tikros charakterio savybės, kurias, pastebiu, gavau iš senelio Akileso ir to krašto giminės. Senelis ir trys dėdės gyvena Armėnijoje, palaikome su jais ryšį, kaskart labai laukiu susitikimo su jais. Tai – svarbi mano gyvenimo dalis, kurią stengiuosi pažinti bei puoselėti. Beje, visai neseniai sulaukiau kvietimo susipažinti su Armėnijos ambasadoriumi Baltijos šalyse Tigran Mkrtchyan. Susitikę nusprendėme, kad galėsime ateityje bendradarbiauti.

Aršus „Brexit“ kritikas

Kad M. Šulcas ves Vokietijos socialdemokratus į rugsėjį vyksiančius rinkimus, nuspręsta po to, kai iš lenktynių pasitraukė dabartinis partijos lyderis Sigmar Gabriel. Apklausa po M. Šulco pareiškimo apie dalyvavimą kanclerio rinkimuose parodė, kad jis ir A. Merkel yra vienas kito verti varžovai – abu surinko po 41 proc. respondentų balsų.

M. Šulcas sakė būsiantis dirbančių žmonių lyderis ir prisiekė kovosiantis su populistais. Pasak politiko, socialdemokratai bus tarsi atrama demokratijos priešams.

Savo ruožtu Jungtinės Karalystės premjerė Theresa May viliasi, kad dabartinė Vokietijos kanclerė išsaugos postą, nes britei prie vieno derybų stalo geriau nesusidurti su aršiausiu „Brexit“ kritiku, koks yra M.Šulcas.

Kol kas nežinia, kokios politinės strategijos laikysis socdemų kandidatas į kanclerio vietą, tačiau jis tikrai susitelks ties stipriosiomis savo pusėmis - socialine gerove, pilietine laisve ir Europos klausimais.

Jei ne trauma, būtų futbolininkas

Jaunystėje M. Šulcas ketino siekti profesionalaus futbolininko karjeros, tačiau rimta kelio trauma šių svajonių privertė atsisakyti. Jis buvo išmestas iš mokyklos nė neišlaikęs baigiamųjų egzaminų, vėliau skendo alkoholio liūne ir kentė depresiją. Tačiau jam pavyko išsikapanoti iš gyvenimo krizės. M. Šulcas jau ketvirtą dešimtmetį nevartoja jokių svaigalų.

Politiko kelią kandidatas į kanclerius pradėjo savivaldoje. Dirbdamas knygų pardavėju gimtajame mieste Wurselen (Vakarų Vokietija) buvo išrinktas į vietos savivaldą. Sulaukęs vos 31-erių tapo jauniausiu North Rhine-Westphalia miesto meru. Tai buvo kelio į Europos Parlamentą (EP) pradžia. Jo nariu M. Šulcas tapo 1994-aisiais.

Iškilti į politikos aukštumas jam padėjo viešas susikirtimas su Silvio Berlusconi. M. Šulcas pareiškė, kad Italijos premjeras gali patekti į viešųjų ir privačių interesų konfliktą dėl savo valdomos žiniasklaidos imperijos. Įniršęs S. Berlusconi rėžė, kad vokietis turėtų eiti į atranką dėl koncentracijos stovyklos vadovo posto. Dėl šio incidento M. Šulco vardas garsiai nuskambėjo Vokietijoje. Prieš penkerius metus jis tapo EP prezidentu ir ėmė aršiai reikalauti daugiau įtakos priimant sprendimus dėl ES. Galiausiai pernai nusprendė atsukti nugarą Briuseliui ir toliau tęsti politinę karjerą tėvynėje.

Emocionalumas – stiprioji pusė

Socdemų lyderio S. Gabriel atsisakymas dalyvauti rinkimuose ir įpareigojimas tai daryti M. Šulcą vokiečiams buvo netikėtas. Po daug atgarsių susilaukusios apklausos, kuri parodė, kad abu varžovai turi tiek pat rinkėjų simpatijų, paskutiniosios apklausos rezultatai buvo jau visiškai kitokie.

Vokietijos politinė sistema yra parlamentinė, o ne prezidentinė. Taigi, kad perimtų postą M. Šulcas turi įtikinti rinkėjus palaikyti ne tik jį, bet ir visą socialdemokratų partiją.

M. Šulcas gerokai atsilieka – jam simpatizuoja 25,5 proc. vokiečių, o A. Merkel palaiko 40,7 proc. rinkėjų. Tiesa, šie rezultatai rodo, kaip žmonės balsuotų, jei galėtų valstybės kanclerį rinkti tiesiogiai. Bet Vokietijos politinė sistema yra parlamentinė, o ne prezidentinė. Taigi, kad perimtų postą M. Šulcas turi įtikinti rinkėjus palaikyti ne tik jį, bet ir visą socialdemokratų partiją.

Daugelis vokiečių mano, kad Berlyno elitas yra atitolęs nuo rinkėjų kasdienių rūpesčių. Dabartinės kanclerės pareiškimai jų neįtikina. Kaip ir kitose šalyse vokiečiai ieško politiko, kuris sudėtingas problemas pateikti paprasta, emocijas sukeliančia kalba. Taip, kaip tai sugeba M. Šulcas. Jis yra žinomas dėl nedviprasmiško ir emocionalaus kalbėjimo – tai retas Vokietijos politikų talentas. Žiniasklaida teigia, kad ir krikščionys demokratai bus priversti komunikuoti paprasčiau bei aistringiau, o tai padės rinkėjams geriau suprasti partijų debatus.

Vis dar atsilieka nuo konservatorių

Remiantis paskutiniųjų apklausų duomenimis, A. Merkel krikščionys demokratai vis dar pirmauja (36 proc.), o M. Šulco socialdemokratai surinko 24 proc. Partija Alternatyva Vokietija lieka trečioje vietoje su 11 proc. M. Šulco šalininkai sako, kad jis puikiai tinka kanclerio pozicijai, nes gali daug ką pakeisti. Priešingai nei S. Gabriel, kuris sudarė koaliciją su A. Merkel ir ketverius metus buvo jos vicekancleris, M. Šulcas nėra susijęs su vyriausybe ir gali ją kritikuoti.

Vis dėlto oponentai tikina, kad daug metų dirbęs Briuselyje M. Šulcas Vokietijos nacionalinėje politikoje neturi sąjungininkų ir patirties. Pats kandidatas atkerta, kad būdamas EP prezidentas jis daug bendravo su A. Merkel. „Aš dirbau su ponia Merkel ilgiau nei kas kitas ne iš jos partijos. Turėjau progą ją ištyrinėti. Pažįstu ją“, – praėjusią savaitę sakė M. Šulcas.

Dėl Vokietijos proporcingo atstovavimo sistemos, jei įveiks A. Merkel kanclerio rinkimuose, M. Šulcas privalės sudaryti alternatyvią koaliciją. Šiuo metu pats tikėtiniausias variantas būtų koalicija iš trijų partijų – prie socdemų prisijungtų žalieji ir kairieji, o tai Vokietiją pakreiptų gerokai kairėn. M. Šulcas sakė būsiantis dirbančių žmonių lyderis ir prisiekė kovosiantis su populistais. Pasak politiko, socialdemokratai bus tarsi atrama demokratijos priešams. Dėl „Brexit“ derybų, jis aiškiai pasakė, kad Europa nebus niokojama.

Apie sveikatos sistemą

Vokiečiai yra patenkinti sveikatos apsauga, šalis sveikatos sistemai skiria šiek tiek daugiau nei 11 proc. nuo BVP. Jie efektyviai reguliuoja sveikatos draudimo rinką.

Vokiečiai yra patenkinti sveikatos apsauga, šalis sveikatos sistemai skiria šiek tiek daugiau nei 11 proc. nuo BVP. Jie efektyviai reguliuoja sveikatos draudimo rinką. Draudikai negali atsisakyti apdrausti žmogaus ir neturi teisės nustatyti didesnės kainos dėl jo amžiaus ar sveikatos būklės. Iš viso Vokietijoje veikia 200 draudimo kompanijų. Uždirbantys daugiau ir sveikatos sistemai moka daugiau dėl progresinių mokesčių įstatymo, todėl visi vokiečiai turi galimybę pasirinkti draudimo planą pagal finansines galimybes.

Vokietijoje tiek darbuotojai, tiek darbdaviai moka maždaug 8 proc. nuo pajamų į sveikatos fondą. Nors vokiečiai yra laisvi pasirinkti privatų draudiką, daugelis to nedaro, net ir pasiturintys gyventojai. Be to, jiems nereikia primokėti norint gauti išmoką iš draudimo kompanijos. Vokiečiai ilgai neužtrunka laukdami operacijos ar tyrimų. Negana to, į šeimos gydytoją telefonu galima kreiptis ir po darbo valandų.

Kaip atpažinti mažojo šeimos nario depresijos simptomus ir kaip elgtis norint jam padėti, pasakoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Minialgienė:

Nerimą išreiškia pakitusiu elgesiu

Vaikų depresija neturi suaugusiems būdingų labai ryškių bruožų – nėra taip, kad vaikai atsiribotų kaip suaugę žmonės, sėdėtų ir nieko nenorėtų. Tai vaikams vyksta labiau paauglystėje. Tuomet jie gali nebesusitikinėti su draugais, atsisakyti mėgstamos veiklos, vengti eiti į mokyklą, gali atsirasti apetito stoka.

Vaikas gali būti užsisklendęs, mažiau bendrauti, nulįsti į kamputį žaisti, bet mes, suaugę, tai kartais laikome tinkamu vaiko elgesiu, nes jis mums nekelia problemų.

Mažesnių vaikų depresija pasireiškia elgesio sutrikimais, ką tėvai ar kiti artimieji dažnai pražiūri, nes tai traktuoja kaip netinkamą vaiko elgesio pasireiškimą, nors tai – nerimas ir liūdesys, išreikštas tokia forma. Be to, paauglių polinkis būti priešiškiems ir agresyviai elgtis gali slėpti jų gilų depresiškumą.

Paauglystėje yra būdingas savęs žalojimas, ypač merginoms. Tai yra toks savęs naikinimas, kai merginos viduje nebeištveria psichologinio skausmo ir linksta į autoagresiją. Tai vėlgi traktuojama kaip netinkamas elgesys, bet slepia gilų depresiškumą.

Tai laikome tinkamu vaiko elgesiu

Jau netgi kūdikystėje galime pastebėti depresinius simptomus, tik tai kitaip įvardiname. Jeigu yra depresiška motina, nepriežiūra, nepatenkinti vaiko poreikiai, mažas vaikas gali linkti į depresiškumą.

Tačiau reikia pastebėti, ar vaikas netapo lėtesnis, gal jo nebedžiugina anksčiau įdomi buvusi veikla, galbūt jis atsisako kur nors vykti su tėvais, nori likti namuose. Netgi įnikimas į planšetę ar kompiuterį gali būti pasislėpimo forma. Į tokius simptomus turėtume atkreipti dėmesį, jeigu jie užsitęsia.

Jeigu vaikas tiesiog grįžo liūdnesnis iš darželio ar mokyklos, pavalgė, pamiegojo, kitą dieną mes galime apie tai pakalbėti arba tą pačią dieną išsiaiškinti jo liūdesio priežastį. Bet jei po kelių dienų jis vėl grįžta į įprastą būseną, tada nėra kalbos apie jokią depresiją, nes tai buvo momentinė nuotaika, kurią sukėlė tam tikra situacija ar įvykiai. Kelioms savaitėms pakitus mažųjų elgesiui, jau turėtume susirūpinti ir išsiaiškinti, kas vyksta su mūsų vaiku.

Tėvų psichologinės būsenos įkaitai

Turiu ir penkiamečių, ir keturmečių, kurių šeimose vyksta skyrybos, tada jiems prasideda depresija. Tėvai per vaikus sprendžia savo problemas ir pradeda vienas kitu manipuliuoti, o kenčia vaikas. Tėvų psichologinė būsena taip pat turi įtakos. Kadangi mažas vaikas labiau apsiriboja šeima, darželio visuomene, būtent ši socialinė aplinka jį veikia.

Mažesnių vaikų depresija pasireiškia elgesio sutrikimais, ką tėvai ar kiti artimieji dažnai pražiūri, nes tai traktuoja kaip netinkamą vaiko elgesio pasireiškimą, nors tai – nerimas ir liūdesys.

Kuo didesnis vaikas, tuo daugiau atsiranda socialinių ryšių ir mes jau turime platesnį ratą, kas gali jam daryti įtaką. Bet jeigu šeimoje yra geri santykiai, pakankamas vaiko palaikymas ir atliepimas į jo poreikius, tada galime paprasčiau padėti vaikui išspręsti kitoje aplinkoje kilusias emocijas, kad šis neklimptų į gilesnę depresiją. Tikrai vis daugiau tėvų atkreipia dėmesį į vaiko mokymus, ypač jauni žmonės, kurie lanko pozityvios tėvystės kursus, skaito įvairią literatūrą.

Jie iš tiesų kreipia dėmesį, kaip užauginti psichologiškai sveiką, emociškai atsparų ir laimingą vaiką, kuris gebėtų susitvarkyti su savo jausmais. Pastebiu tendenciją, kad tėvai mokosi kartu su mažaisiais. Siekiant vaikui padėti pirma galima pasišnekėti savoje aplinkoje ir pagalvoti, ką tėvai gali padaryti, kaip padėti vaikui, daugiau skirti dėmesio, įsiklausyti. Jeigu situacija tikrai negerėja, nereikėtų bijoti ir psichologų pagalbos.

Kartais dar yra toks nusistatymas, kad jeigu lankausi pas psichologą, tikrai yra kas nors rimto. Nepaisant to, stebiu atvirkštinę tendenciją – vis daugiau jaunų žmonių ateina pasikalbėti apie auklėjimą ir nebūtinai pradžioje į konsultaciją atsiveda vaiką. Tai labai sveikintina.

Verta žinoti

Psichotropiniai vaistai vaikams yra skiriami tik pastebėjus, kad neveikia kitos pagalbos priemonės. Pirmos konsultacijos metu su psichoterapeutu vaistai yra skiriami tik labai sudėtingais atvejais, nes iš pradžių vaikui bandoma padėti kitaip. Yra labai daug tinkamų būdų: susisiekti su mokykla ar darželiu, stebėti, kas ten vyksta, auklėtojos gali keisti savo elgesį. Tokie cheminiai vaistai kaip antidepresantai vaikui gali būti skiriami nuo šešerių metų. Tačiau savo praktikoje D. Minialgienė, pasikonsultavusi su kolegomis, tokius vaistus yra skyrusi ir dar mažesniems vaikams, bet tai išties reti atvejai.

Labai reta odos liga

Vos gimęs Vėjas atsidūrė Kauno klinikų Reanimacijos skyriuje: berniuko inkstai, kepenys ir plaučiai deramai nefunkcionavo, įsimetė sepsis.

„Sūnaus oda buvo kaip šarvas, kieta ir pageltusi lyg nuospauda, trukdė kvėpuoti. Reanimacijoje ją drėkino, kad sutrūkinėtų, nusimautų ir užsidėtų nauja oda, – pasakojo Vėjo mama. – Pirmomis dienomis reanimacijoje prognozės buvo tik blogiausios. Neonatologai nežinojo, ko griebtis. Vienu metu sūnui buvo duodami septyni antibiotikai.

Grįžus namo nerimo buvo ne ką mažiau – atrodė, kad parsivežiau pirmos dienos naujagimį, nors jam jau buvo mėnuo. Šiandien atrodo kaip nieko ir nebūtų buvę, jei ne sausa oda. Bendravau su kitomis mamomis, kurios sakė, kad paaugus situacija dažnai pagerėja ir komplikacijų nelieka.“

Dabar Vėjo gyvybei pavojaus nebėra, o ichtiozės forma tapo lengvesnė. Šiuo metu Bertai išsausėjusią sūnaus odą tenka triskart per dieną tepti specialiais tepalais, maudyti vandenyje, kuriame ištirpintas drėkinamasis kremas. Berniukui vis dar reikalinga daugelio specialistų priežiūra – jis lankosi pas odos gydytoją, kardiologą, okulistą, o dėl užsitęsusios geltos būtina gastroenterologo pagalba. Negana to, ligoninėje medikai pastebėjo, kad jis negirdi, tad ūgtelėjusiam Vėjui teko apsilankyti pas medikus dėl klausos sutrikimo.

„Planuojame vykti į šiltus kraštus, bet nežinome, kaip Vėjas jausis. Vis tiek gyvename ne visai normalų gyvenimą. Reikia įsitikinti, ar alergijos maistui nėra, nes kitiems skilinėja oda nuo baltymų. Nuo alergenų sūnus ima kasytis, jo oda raudonuoja. Jam būtina atidesnė priežiūra, tad nerimo yra. Medikai sūnaus išgyvenimą vadina stebuklu. Buvo dienų, kai jie netikėjo, net kunigą norėjo pakviesti. Tačiau po truputį sūnelio būklė gerėjo. Jis jau tiek atlaikė, tad tikimės, kad bus tik geriau“, – džiaugėsi Berta.   

Kauno klinikų Retų odos ligų centro vadovė doc. dr. Vesta Kučinskienė:

– Papasakokite apie Vėjo ichtiozės atvejį. Kokia tiksliai jo ligos forma?

– Ichtiozės formų yra keletas – paprastoji ir įgimta ichtiozė. Paprastoji ichtiozė sutinkama dažniau. Naujagimis gimsta su normalia oda ir pakitimų joje atsiranda apie trečią gyvenimo mėnesį. Įgimta ichtiozė yra sunkesnė ligos forma, beprasidedanti dar intrauteriniu periodu. Vėjo atveju ichtiozė buvo įgimta.

Berniukas jau gimė su pažeista oda, jo kūnelį dengė storas įtemptas apvalkalas, primenantis kolodijumo plėvelę. Po truputį šiame apvalkale radosi įtrūkimai, apvalkalas ėmė luptis, laisviau galėjo judėti krūtinė ir rankytės. Tačiau bendrą būklę sunkino antrinė bakterinė infekcija, galimai patekusi per įtrūkimus. Infekcija pasklido per kraują. Blogėjo inkstų funkcija. Tačiau skiriant reikiamus antibiotikus, slaugytojoms kantriai ir kruopščiai prižiūrint odą, Vėjo bendra ir odos būklė pradėjo gerėti. Šiandien tėveliams reikiamai prižiūrint odą net neįtartume, kad berniukas serga tokia liga.

– Tai – neišgydoma liga. Kokios ichtiozės priežastys ir simptomai? Kaip tai paveikia pacientų gyvenimo kokybę?

– Tai – paveldima liga, kuriai būdingas sustiprėjęs odos ragėjimas, pleiskanojimas ir sausumas. Rankų, kojų tiesiamųjų paviršių oda būna sausa, padengta smulkiomis pleiskanomis, visa oda šiurkšti, pilkšvo atspalvio. Pažeista oda nėra atspari bakterinėms, grybelinėms, virusinėms infekcijoms, greitai įsijautrina įvairiems alergenams.

Sergančiuosius be odos sausumo vargina ir niežėjimas. Ichtiozę dažnai lydi atopija, dažnesnės bakterinės infekcijos. Odos, kartu ir bendra būklė, pablogėja žiemą, suintensyvėja sausumas ir niežėjimas. Ichtiozė gali būti susijusi su kitų organų pakitimais, pavyzdžiui, ragenos ar aortos. Tik sergant kai kuriais sindromais, lydimais ichtiozės, gali būti pažeidžiama rega ar klausa. Įprastai akių ar ausų pažeidimų nebūna.

Sindromai, kuriems būdingi ichtiozės požymiai yra reti, tačiau labai sunkūs. Pavyzdžiui, sergant Refsum sindromu, ichtiozė nežymi, tačiau ją lydi lėtinis polineuritas su progresuojančiu paralyžiumi, kaulų, akių ir kitų organų pažeidimai. Sergant paprastąja žvyneline liga progresuoja iki 10-12 metų, lytinio brendimo metu odos būklė pagerėja ar net pasidaro normali. Įgimtos ichtiozės atveju odos būklė sunkesnė tik gimus, vėliau ji keičiasi priklausomai nuo ligos formos. Jei ichtiozė susijusi su lytimi (šia ligos forma serga tik berniukai), gali būti kad, metams bėgant, ligonio būklė nepagerės.

– Kokiomis priemonės gydomi tokie pacientai? Ar liga pavojinga gyvybei?

– Labai svarbu atkurti odos vientisumą, palaikyti drėgmę, todėl svarbu tepti ją tepalais žiemą, o vasarą – drėkinančiais kremais. Itin svarbu nuolat patepti odą, pagal galimybes ir kelis kartus per dieną. Kad lengviau būtų paveiktos raginės ląstelės, galima naudoti šlapalo ar pieno rūgšties preparatus. Kadangi sergantiesiems ichtioze prakaito ir riebalų liaukų skaičius sumažėja, oda džiūva, netenka gynybinių funkcijų, todėl svarbu vengti karščio, karšto vandens, cheminių dirgiklių, alergenų.

Daugelis pacientų būna įsijautrinę kontaktiniams alergenams. Pavojingumas gyvybei priklauso nuo ligos formos. Jei tai įgimta, ichtiozė gali būti ir lengva, ir labai sunki, kuomet vaisius žūva dar negimęs. Sergant sunkia įgimta ichtioze, oda apsitraukia storu raginiu sluoksniu. Kūdikio veidas gali būti deformuotas dėl išverstų lūpų ir antakių. Raginis sluoksnis sutrūkinėja, per įtrūkimus gali patekti bakterijos, išsivystyti sepsis, storas raginis sluoksnis taip pat kliudo kvėpuoti ir maitintis.

– Ką tėvai turėtų žinoti augindami vaikus su tokia diagnoze?

– Ichtioze sergančiam kūdikiui labai svarbi visavertė mityba, kurią geriausiai užtikrina motinos pienas. Vaikus patartina rengti natūralaus audinio rūbais, skalbti juos bekvapėmis skalbimo priemonėmis. Prausiant naudoti vonios aliejų, kuris gerai drėkina odą. Po vandens procedūrų nepamiršti odą patepti drėkinančiais kremais. Taip pat nepamiršti dezinfekuoti odos įtrūkimus ir žaizdas.

Stengtis praleisti daugiau laiko vėsioje ir drėgnoje patalpoje, drėkinti ir vėdinti patalpas, vengti karštos ir sausos aplinkos. Rekomenduojama reguliariai atlikti profilaktinius skiepus,  papildomai skiepytis nuo vėjaraupių, gripo ir kitų infekcijų, pasitarus su gydytoju infektologu.

– Kalbate apie jaunųjų gydytojų emigraciją. Ar pačiam teko svarstyti apie išvykimą? Galbūt jūsų kolegos turi tokių planų?

– Svarsčiau išvykti po šešerių studijų metų, bet gyvenimas susiklostė taip, kad turėjau likti. Viena priežasčių, kodėl dabar nenoriu išvažiuoti, nes čia įdomu. Kitoje šalyje būčiau svetimas, turėčiau mažesnį draugų ratą. O Lietuvoje tiek daug iššūkių ir tiek galima keisti. Tėvynė man davė daug ir aš jai turiu duoti. Deja, daugelis jaunųjų gydytojų sako, kad čia atidirbs, gaus licenciją ir išvažiuos į Vokietiją ar Norvegiją. Taip kalba mažiausiai trisdešimt procentų mano sutinkamų žmonių ir tai mane gąsdina.

– Emigruoja daug jaunų medikų, tačiau Lietuvoje gydytojų skaičius vis tiek išlieka didesnis nei likusioje Europoje.

– Mes ruošiame per daug medikų. O juk įmanoma apskaičiuoti, kiek mums po penkerių metų reikės kardiologų ar pulmonologų. Tai svarbu žmogui, kuris šeštame rezidentūros kurse planuoja savo ateitį. Sakome, kad trūksta gydytojų – o kur, kokių?

Imi jausti, kad potencialas, kuris turėtų augti, degraduoja, dėl to ir nusprendžiama išvykti.

Be to, kitos šalys priima ženkliai mažiau būsimųjų specialistų, o mes studentus ruošiame užsieniui. Abejoju, ar tiek pat išvyktų, jei ruoštume mažiau. Atėjęs į darbo rinką medikas nori būti profesionalas, kad jam būtų sudarytos visos sąlygos padėti pacientams. Tačiau jaunas gydytojas yra nuvertinamas, jam tenka atlikti kurjerio darbą ir nešioti istorijas parašams. Tada imi jausti, kad potencialas, kuris turėtų augti, degraduoja, dėl to ir nusprendžiama išvykti. Pagrindinės išvažiavimo priežastys – piniginiai dalykai, bendravimo kultūra ligoninėse ir požiūris į jauną gydytoją.

– Martynai, koks jaunųjų gydytojų asociacijos vaidmuo mūsų sveikatos sistemoje?

– Asociacija buvo sukurta tam, kad jaunieji gydytojai suprastų, jog yra sistemos dalis ir gali būti aktyvūs. Keisdami save, išmokdami teisės, politikos, teikdami pasiūlymus suvokiame, kad esame pajėgūs keisti sistemą, nes pokyčių jai reikia. Turime nustoti tikėti, kad kas nors ateis, pasakys ir staiga viskas bus gerai. Visada kartojame, kad esmė ne strategijose ar dokumentuose, o žmonėse, kurie sėdės ir konsultuos pacientus. Lietuvoje atsirado atskirtis tarp visuomeniškai aktyvaus medikų jaunimo ir tų žmonių, į kuriuos norėtume kreiptis pagalbos.

Šalyje trūksta 35–50 metų amžiaus gydytojų, kurie veiktų visuomeniškai – ne ligoninių administracijose ar mokslo centruose. Jie emigravo. Gydytojų sąjungoje amžiaus vidurkis siekia šešiasdešimt metų, dėl to ir nesusikalbame. Pajautėme, kad nėra medikų susivienijimo ir bendruomenės. Kai mes susiskaldę, mūsų balsas nėra vieningas, dėl to Lietuvoje nėra pasitikėjimo medikų bendruomene.

– Poziciją reiškiate bene visais sveikatos sistemos klausimais. Tačiau kokiems pagrindiniams tikslams asociaciją norite pasitelkti kaip ginklą?

– Šiuo metu matome tris prioritetus – rezidentų statusas, e. sveikata, geroji vadyba ir valdysena. E. sveikata leistų ženkliai sutaupyti resursų, sutrumpinti eiles, padidinti skaidrumą. Labiausiai šioje srityje pažengusios Santariškių klinikos, o kitur netolygumai yra dideli. Sveikatos sistemoje daug išteklių iššvaistoma ne tam, ko iš mūsų nori pacientas.

Keisdami save, išmokdami teisės, politikos, teikdami pasiūlymus suvokiame, kad esame pajėgūs keisti sistemą, nes pokyčių jai reikia.

Kalbant apie valdysenos principus, pokyčiai turi ateiti iš įstatymų leidybos, parlamento ir Sveikatos apsaugos ministerijos. Vadybos sistemą turi plėtoti kiekvienos ligoninės ir skyriaus vadovas, administratorius. Pavyzdžiui, Vakaruose visi gydymo įstaigos darbuotojai turi galvoti, kaip pasiekti, jog skyrius veiktų efektyviau.

Mūsų ligoninės ir viešasis sektorius neskatina verslumo, nes ligoninei sutaupius kitais metais jai sumažinamas finansavimas, todėl vadovybė negali investuoti į žmogiškuosius išteklius. Lietuvos nacionalinės sveikatos įstatyme nurodyta, kad ligoninės direktoriaus atlyginimas skaičiuojamas ne pagal tai, kaip greitai teikiamos paslaugos ar kokio ilgio eilės, bet pagal tai, kiek pas jį dirba žmonių.

Poliklinikos direktorius, norintis įdiegti kokybės vadybos sistemą, nes tą patį darbą padarytų su ženkliai mažesniais resursais, negali to padaryti, kadangi sumažėtų jo atlyginimas. Nėra motyvacijos. Kitais metais bus patvirtintas Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, kuriame numatyti terminai ir poveikio priemonės, jei įstaiga nesuteikia paslaugų per numatytą terminą. Tai vienintelė priemonė, kuri skatintų efektyvumo didinimą. Laukia didžiuliai pokyčiai, tačiau nematome, kad gydymo įstaigos tam ruoštųsi.   

– Minėjote, kad visas jėgas sutelkėte į rezidento statuso keitimą. Kodėl tai turėtų būti svarbiausia užduotis?  

– Tikimės, kad įvesdami etapinį kompetencijų reglamentavimą, mes suteiktume galimybę rezidentams teikti kuo daugiau kokybiškesnių paslaugų, padidinti jų prieinamumą ir pasiskirstymą. Kadangi neturime nacionalinės rezidentūros sistemos, ji yra tik universitetuose, šis reglamentavimas gali būti įteisintas klinikų vadovo parašu. Vadovas patvirtintų, kad rezidentas yra įgalus pareigas vykdyti savarankiškai.

Įteisinimo formų yra daug. Toks dvigubas statusas yra Latvijoje, Albanijoje ir Prancūzijoje. Pasaulyje rezidentūra laikoma darbu. Rezidentas etapiškai įgyja komptencijų dirbti savarankiškai. Pavyzdžiui, akušerijos ir ginekologijos rezidentas po pirmų metų išlaiko tam tikros formos egzaminą ir jis gali priimti normalų, ne patologinį gimdymą. Po antrų metų jis jau gali atlikti sudėtingesnes procedūras. Per penkerius rezidentūros metus jaunasis gydytojas sukaupia žinių, reikalingų dirbti savarankiškai, todėl baigus rezidentūrą nėra tokio didelio kompetencijų šuolio.

Mūsų ligoninės ir viešasis sektorius neskatina verslumo, nes ligoninei sutaupius kitais metais jai sumažinamas finansavimas.

Žinoma, būdamas rezidentas visada gali pasikviesti specialistą, ko jau nebegali tapęs licencijuotu specialistu. Lietuvoje teisinė bazė yra dvipusiška. Mes turime vadovautis Darbo kodeksu ir Rezidentūros studijų reglamentu. Šiais dokumentais galima manipuliuoti ne rezidento naudai. Džiaugiuosi, kad tokiose konferencijose kaip LSMU inicijuotoje „Diplomacy for life“ pradėta kalbėti apie kompetencijomis grįstą medicinos mokymą, kuris nurodo, kad rezidentas tampa gydytoju tuomet, kai jis įgyja kompetencijas, o ne mokydamasis ciklais. Šiuo metu nelabai kreipiama dėmesio į tai, kiek rezidentas iš tiesų išmoko, kiek pacientų prižiūrėjo.

Programėlę kūrė sau

KTU informacinių technologijų kibernetinio saugumo doktorantas Š. Grigaliūnas kuklinasi ir sako, kad tokio apdovanojimo nereikėtų sureikšminti, mat programėlės mintis yra itin paprasta. „Aš pats daug keliauju ir naudojuosi viešbučių rezervavimo paieškos sistemomis. Nepaisant to, kad rašoma, jog viešbutis yra pritaikytas neįgaliam žmogui, man visada kyla klausimas – kokiai negaliai? Kitas klausimas – jei pritaikyta, tai kas būtent, gal tualetas ar kambarys?“ – pasakoja Šarūnas.

Keliaudamas vyras žemėlapyje ėmė žymėti neįgaliesiems pritaikytas vietas. O prieš trejus metus jam kilo mintis iš sukaupto sąrašo sukurti aplikaciją. 54 vietas jis sužymėjo pats ir tik po metų pastebėjo, kad šiame socialiniame tinkle atsirado 50 tūkst. naujų žymų.

Aš sėdžiu vežimėlyje, bet manau, kad reportažai apie tai, kaip neįgaliesiems neįmanoma judėti mieste, yra „popsas“. <...> Nereikia tirštinti spalvų, nes visur pasaulyje taip yra.

Šarūnas nemanė, kad sulauks tokio susidomėjimo, tad galvojo pats patikrinti kitų žmonių užregistruotas vietas. Tačiau kai jų vis daugėjo, šiam darbui vyras priėmė pora žmonių – taip ir prasidėjo projekto plėtra. Dabar „Disabled enabled“ žemėlapyje yra per 170 tūkst. tinkamų vietų neįgaliesiems maždaug penkiasdešimtyje skirtingų pasaulio šalių. Daugiausia jų – Vokietijoje ir Nyderlanduose.

„Programėlę kūriau sau, kad man antrą kartą nereikėtų galvoti, kur galiu vykti. Tai nebuvo daryta komerciniais tikslais. Tačiau esu labai patenkintas, jei kažkam ji padeda. Dar turiu „crazy“ idėjų, kad reikia keliones ir mokslą pritaikyti pagal negalią. Būtų puiku, jei, pavyzdžiui, esi silpnaregis ir gali išsirinkti, kokie tau studijų moduliai yra pritaikyti. Tereikėtų turėti „Facebook“ profilį ir pažymėti negalią. Tačiau tam reikia laiko“, – naujas idėjas atskleidė Šarūnas.

Šis projektas susilaukė ir institucijų dėmesio. Prie jo nemažai prisidėjo Kauno savivaldybė. Beje, šiame mieste projektas išplėtotas geriausiai iš visų Europos miestų. „Kauno senamiestyje yra pastatyti 54 ženklai, rodantys, kaip nuo Kauno pilies iki „Akropolio“ su vežimėliu pravažiuoti be jokių kliūčių. Tai ne bus pats greičiausias kelias, bet jis visiškai pritaikytas“, – sako Š.Grigaliūnas.

Septyni balai Lietuvai

Dabar „Disabled enabled“ žemėlapyje yra per 170 tūkst. tinkamų vietų neįgaliesiems maždaug penkiasdešimtyje skirtingų pasaulio šalių.

Palyginti su Amerika, Europa neįgaliesiems yra mažai pritaikyta. O Lietuvai Senojo žemyno kontekste Šarūnas skirtų septynis balus iš dešimties. Vienintelis trūkumas – valstybinės institucijos yra mažiausiai pritaikytos, nes jos tai daro tik deklaratyviai. Verslui galioja statybų standartas, tad pastatų pritaikymo neįgaliesiems jie paiso. Be to, verslininkai nori, kad žmogus pas juos ateitų, tad stengiasi to pasiekti visomis išgalėmis. O valstybinės institucijos istoriškai yra pastatuose, kurie nėra patogūs žmonėms su negalia.

Kaunietis pripažįsta, kad neįmanoma visko pakeisti ir pritaikyti neįgaliesiems.

„Aš sėdžiu vežimėlyje, bet manau, kad reportažai apie tai, kaip neįgaliesiems neįmanoma judėti mieste, yra „popsas“. Suranda vieną netinkamą vietą ir apie tai sukuria istoriją. Visko negalime pakeisti, visų požeminių perėjų ir senų pastatų – taip niekada nebus. Nereikia tirštinti spalvų, nes visur pasaulyje taip yra.

Nereikia verkšlenti, galbūt nenuvažiuosi greičiausiu keliu, bet tai nereiškia, kad kur nors nepateksi. Pasižiūriu tokius reportažus ir man net pačiam nesmagu. Mūsų tautos bruožas – tirštinti spalvas, sakyti, kad viskas blogai, mes neieškome pozityvių dalykų. Lietuvoje infrastruktūra yra nebloga, galiu patekti visur.

Keliauju nuo 2000-ųjų ir matau tuos pokyčius. Kažkada į lėktuvą mane nešdavo rankomis, dabar Vilniuje yra puikiausi keltuvai. Prie kiekvienos mažesnės savivaldybės taip pat įrengtas keltuvas. Jeigu nepatogu, yra telefonas – paskambini, ateis ir padės. Beje, jei prireikia įveikti kelis laiptelius, Lietuvoje paprašyti praeiviai man visada padeda ir užkelia, o užsienyje atsisako ir praeina“, – apie Lietuvos pliusus kalba Šarūnas.

Problema – psichologinė būsena

Neįgaliam žmogui gyventi gera, jeigu jis to pats nori. Koks skirtumas, turi ar ne kokią negalią.

„Neįgaliam žmogui gyventi gera, jeigu jis to pats nori. Koks skirtumas, turi ar ne kokią negalią. Nepriklausomai nuo to, kokios jis fizinės būsenos, problema kyla dėl prastos jo psichologinės būsenos. Gali būti pats sveikiausias žmogus, bet jei pats su savimi nesusikalbėsi, bus netgi blogiau“, – tikina Š.Grigaliūnas.

Šarūnas prieš aštuoniolika metų patyrė traumą, kurios metu jam lūžo kaklas. Jis ne visada buvo toks pozityvus, daug metų vyras nė nenorėjo gyventi, turėjo daug psichologinių problemų ir nekentė savęs. Tačiau tai buvo normali reakcija į kūno pasikeitimą.

„Po traumos penkerius metus gyvenau dvidešimt keturių kvadratinių metrų kambaryje, nemačiau saulės šviesos, sportavau ir nieko daugiau nenorėjau. Kartą kaimynas paskatino mane išeiti. Tai buvo dirgiklis, kuris privertė peržengti durų slenkstį. Be to, norėjau turėti artimą žmogų, bendrauti, juk mes socialinės būtybės. Manau, kad neįvertiname, koks yra gėris atsibusti. Bet čia kita istorija...“, – šypsosi Šarūnas.

Sukūrė vežimėlio varytuvą

Š. Grigaliūnas sukūrė vežimėlio varytuvą „Eco wheel power“ (EWP) ir užpatentavo išradimą. Šis prietaisas skirtas palengvinti judėjimą vežimėliu ten, kur nepatogu važiuoti, pavyzdžiui, akmenimis grįstu keliu senamiestyje ar kylant įkalne.

„Vežimėlis turi keturis taškus, priekiniai ratukai yra mažiukai, jeigu jie papuola į duobę važiuojant tiesiai, aš galiu iškristi. Kad taip nenutiktų, reikėjo dar vieno penkto taško – taip ir atsirado EWP. Ant priekinių vežimėlio šakių tvirtinasi dar vienas ratas ir tada važiuoji ant trijų taškų, kai pasikeli priekinius ratukus. Taip atpalaiduojama vežimėlio silpnoji vieta.

Š. Grigaliūnas sukūrė vežimėlio varytuvą. Šis prietaisas skirtas palengvinti judėjimą vežimėliu ten, kur nepatogu važiuoti, pavyzdžiui, akmenimis grįstu keliu senamiestyje ar kylant įkalne.

Varytuvas puikiausiai telpa į rankinį bagažą keliaujant lėktuvu ir galiu vykti, kur noriu. Su juo dalyvavau ir Pasaulio, ir Europos orientacinio sporto čempionatuose neįgaliesiems. Po kalnus kuo puikiausiai važinėjau“, – pasakoja išradėjas.

Vežimėlio varytuvas gaminamas pagal užsakymą ir kainuoja pusantro tūkstančio eurų. Prie jo pritvirtinta ličio baterija leidžia nuvažiuoti dvidešimt kilometrų, o neįgaliajam nebereikia atskirai įsigyti elektrinio vežimėlio.

Pasirodo, ši idėja gimė dėl Š. Grigaliūno žmonos: „Gyvendamas Barselonoje mokiausi ant kalno, o mes gyvenome papėdėje. Viskas gerai, kai reikėdavo važiuoti nuo kalno, bet į viršų mane reikėdavo stumti. O mano žmona tokia smulkutė, tai pagailo moters. Reikėjo ką nors sugalvoti, juk gyvename laidų amžiuje.“

Tarp kita ko

Praėjusiais metais Seimo narys Justas Džiugelis (29 m.), beveik nevaldantis kūno, neįgaliojo vežimėliu apkeliavo Lietuvą ir įveikė apie 800 km. Keliaudamas po šalį vyras pastebėjo, kad mažesni miestai žymiai geriau pritaikyti neįgaliesiems, negu didmiesčiai, tačiau daugiausiai laiko jis praleisdavo riedėdamas užmiesčio keliais.

Po 23 dienų, praleistų nuolatiniame eisme ratukuose, J. Džiugelis atskleidė, kad grįžo labai laimingas. „Įsitikinau, Lietuva – ne vien pesimistų kraštas, tai gražių, mokančių dalintis, pasidžiaugti kitais, laimingų žmonių kraštas. Tikiuosi, mano kelionė įkvėps žmones siekti savo tikslų ir paragins niekada neleisti sau prarasti tikėjimą“, – sakė J. Džiugelis.

Gyvenimas su nauju inkstu ir kasa

Edvardas prieš beveik tris dešimtmečius išgirdo I tipo diabeto diagnozę, kuri buvo kariuomenėje persirgto gripo pasekmė. Nuo tada ir prasidėjo vargai: nuolatinės insulino injekcijos, problemos su akimis, inkstais, nervais, kraujagyslėmis, ėmė kamuoti hipertenzija. Dėl diabeto susiformavo inkstų nepakankamumas, todėl prieš šešerius metus pacientui prireikė ir hemodializės.

Teko triskart per savaitę važinėti į dializių centrą. Dėl prastėjančios būklės E. Milaševič buvo įtrauktas į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Kadangi jo kasos veikla taip pat buvo sutrikusi, vėliau nuspręsta laukti ir kasos. Abu gyvybiškai būtini organai turėjo būti iš vieno donoro, tad ir laukimas prailgo.

Gavau Dievo dovaną – atsirado donoras. Tuo metu gydytojai kaip tik išrinko mane, nes labiausiai atitikau donoro rodiklius – man pasisekė, nes dėl gerų žmonių valios galiu gyventi toliau.

„Iš pradžių man buvo pasiūlytas tik inkstas. Pirmąjį kartą man paskambino naktį ir liepė kuo skubiau atvykti. Skambutis buvo netikėtas. Be to, tokiai operacijai reikėjo tam tikro nusiteikimo ir ryžto, o aš dar nebuvau pasiruošęs. Po to sužinojau, kad yra galimybė padaryti kompleksinę transplantaciją, bet ji būna labai retai. Galėjau dar porą kartų atsisakyti inksto, bet ilgiau organizmas nebūtų atlaikęs dializių. Galiausiai įvyko stebuklas, gavau Dievo dovaną – atsirado donoras. Tuo metu gydytojai kaip tik išrinko mane, nes labiausiai atitikau donoro rodiklius – man pasisekė, nes dėl gerų žmonių valios galiu gyventi toliau“, – pasakojo pacientas.

Edvardas, kaip pats sako, turėjo tikslą gyventi dėl žmonos ir tuo metu dvimečio sūnelio. Daugiausiai nerimo artimiesiems kėlė tai, kad po transplantacijos vyrui, prasidėjus komplikacijoms, dar kelis kartus reikėjo grįžti ant operacinio stalo.

Tiesa, dabar Edvardas jau trejus metus sėkmingai gyvena su persodintais organais, jokios atmetimo reakcijos nebuvo, o kas tris mėnesius atliekami tyrimai rodo puikią sveikatos būklę. E. Milaševič dabar belieka laikytis atsargos priemonių ir neužsikrėsti infekcijomis bei vartoti imunosupresantus, kad donoro organai funkcionuotų ir toliau. Šiuo metu vyras yra darbingas ir gyvena visavertį gyvenimą su šeima. Išskyrus tai, kad negali atlikti sunkių fizinių darbų dėl rankoje suformuotos fistulės, skirtos dializėms. 

Interviu

Santariškių klinikų Nefrologijos centro direktorius prof. Marius Miglinas:

– Kaip po tokios transplantacijos keičiasi paciento būklė?

– Dėl I tipo diabeto ilgainiui jam ėmė formuotis komplikacijos, inkstų veikla blogėjo. Jis buvo pradėtas dializuoti. Tačiau jam vis tiek reikėjo leisti dideles insulino dozes, todėl prasidėjo kitos komplikacijos: varginanti neuropatija, kuomet tirpo ir degė galūnės, ėmė blogėti rega. Pacientas sirgo dar ir inkstų nepakankamumu, todėl jį įtraukėme į kasos ir inksto simultaninės transplantacijos laukiančiųjų sąrašą.

Praėjus trejiems metams po transplantacijos jis jaučiasi puikiai. Nebereikia dializių, persodintas inkstas atlieka savo funkciją. Pacientą itin džiugina tai, kad po 26-erių metų diabeto „stažo“ jam nebereikia leistis insulino, kasdien stebėti gliukozės koncentracijos kraujyje. Persodinus kasą stabilizuojasi ir sumažėja kitos komplikacijos, pavyzdžiui, akių pažeidimas. Pacientas kas tris mėnesius apsilanko pas gydytojus poliklinikoje.

– Kiek laiko persodinti organai gali sėkmingai funkcionuoti?

– Pirmoji pacientė, kuriai organus persodinome prieš devynerius metus, jaučiasi puikiai. Po metų švęsime kasos ir inksto transplantacijos dešimtmetį. Kiekvienas atvejis vis kitoks. Bet praėjus pirmajam dviejų mėnesių pooperaciniam periodui, sėkmingai prižiūrint pacientą, jeigu neprasideda atmetimas, infekcinės komplikacijos, galima tikėtis labai ilgo organų funkcionavimo.

Dabar Lietuvoje inksto ir kasos transplantacija atliekama tik iš to paties donoro. Būtų galima kalbėti apie kasos persodinimą iš kito donoro, bet kol kas tokių procedūrų netaikome ir vengiame, nes didėtų atmetimo rizika.

– O ką darote, jei pacientas nesulaukia abiejų organų donoro?

– Daliai pacientų, laukiančių ir inksto, ir kasos, iškyla dilema. Jeigu pirma atsiranda tik donorinis inkstas, jie turi pasirinkti, ar atsisako to inksto ir laukia abiejų organų iš kito donoro, ar transplantuojamas tik inkstas. Tokiu atveju jiems nebereikia dializių, bet dėl diabeto jiems būtinas insulinas. Viena dalis pacientų pasirenka ir tokį kelią. Inkstų laukimo laikas trumpesnis, nes donorams keliami mažesni reikalavimai. Kasos donoras turi būti jaunesnio amžiaus, nenutukęs, jo mirties priežastis negali būti pilvo trauma.

– Ar diabetas yra pagrindinė simultaninės transplantacijos priežastis?

– Taip. Šiuo atveju gydomos dvi ligos arba viena liga ir jos sukelta komplikacija – I tipo diabetas ir inkstų nepakankamumas. Seniau tokie pacientai būdavo vadinami medicinos katastrofa, nes tai ypač blogas derinys. Vienos operacijos metu išsprendžiamos abi problemos – tai didžiulė medicinos pažanga. Beje, inksto laukimo laikas vis trumpėja. Kažkada buvo pusantrų metų, o dabar - mažiau nei metai.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate atlikdami dviejų organų persodinimo operaciją?

Šalies medikai iš viso yra padarę penkiolika tokių operacijų, kuomet iš to paties donoro pacientui persodinama ir kasa, ir inkstas.

– Turi būti darni komanda. Dalyvauja dvi chirurgų brigados – pilvo chirurgai ir urologai. Viena brigada turi kruopščiai išimti organus, o kiti atidžiai juos įsodinti. Operacija išties sudėtinga – trunka iki šešių valandų. Pilvo chirurgai sodina kasą, o urologai – inkstą. Kadangi viską reikia atlikti greitai, ypač svarbus gydytojų nefrologų vaidmuo, kurie prižiūri laukiančius pacientus.

Kad ir kur Lietuvoje gyventų, pacientai greitai iškviečiami ir ištiriami, ar neatsirado ligų paūmėjimo, kuris trukdytų operacijai, kad neįvyktų žaibiška atmetimo reakcija. Pagrindinis iššūkis – reikia veikti greitai, dažniausiai naktį. Juo labiau, tokios transplantacijos nevyksta labai dažnai. Jei vyktų kiekvieną savaitę, būtų kitoks įdirbis. 

Simultaninė operacija Lietuvoje atliekama nuo 2008-ųjų. Šalies medikai iš viso yra padarę penkiolika tokių operacijų, kuomet iš to paties donoro pacientui persodinama ir kasa, ir inkstas.

Per daug ligoninių ir lovų

„Naujoji ministerijos komanda, sudaryta iš medicinos profesionalų, yra įsipareigojusi pakelti sveikatos priežiūros standartus iki Europos lygio ir pateisinti viltis tų ukrainiečių, kurie protestavo prieš grįžimą prie sovietinės priespaudos. Panaikinsime buvusio korumpuoto šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus padarytą žalą“, – po rinkimų kalbėjo tikino JAV gimusi U. Suprun.

Pirmiausia naujoji sveikatos ministrė panaikino sovietinės eros palikimą 33-ią dekretą – neveiksmingą įsakymą, kuris nurodo konkretų sveikatos priežiūros darbuotojų skaičių kiekvienoje įstaigoje. Tai buvo finansinės korupcijos šaltinis, kadangi valstybės biudžeto pinigai gydymo įstaigoms buvo skirstomi atsižvelgiant į tai, kiek juose lovų, o ne pacientų. Ukraina turi triskart daugiau ligoninių ir dukart daugiau lovų vienam gyventojui palyginti su kitomis Europos šalimis. Tačiau ukrainiečiai nėra dėl to sveikesni.

Ukrainos biudžetas yra menkas dėl ekonominių sunkumų, kuriuos paaštrino Rusijos invazija į Donbasą ir Krymo okupacija bei buvusio režimo korupcija.

Sveikatos ministerija kovoja su korupcija, jai pavyko įveikti biurokratines kliūtis ir užtikrinti tarptautinių vakcinų pirkimų pilotinės programos sėkmę. Ši programa, pradėta prieš tai pareigas ėjusio ministro, sukūrė atvirą ir skaidrų procesą kvalifikuotoms tarptautinėms organizacijoms įvežti vakcinas nuo poliomielito, tuberkuliozės ir difterijos, taip pat vaistus nuo vėžio, ŽIV ir hepatito C. Kur kas daugiau ukrainiečių šiais metais pasiskiepijo ir dėl sąžiningų pirkimų valstybė sutaupė tris milijonus dolerių (apie 2,8 mln. eurų), kurie šiemet bus skirti įsigyti dar daugiau vakcinų.

Išaugęs sveikatos apsaugos biudžetas

Su premjero Vladimiro Groismano, vyriausybės, parlamento ir prezidento parama sveikatos apsaugai skirta šalies biudžeto dalis šiemet išaugo 7,5 proc. Ukrainos biudžetas yra menkas dėl ekonominių sunkumų, kuriuos paaštrino Rusijos invazija į Donbasą ir Krymo okupacija bei buvusio režimo korupcija. Visgi šis finansavimo padidėjimas parodo, kad sveikatos sistemai skiriamos didžiulės investicijos. Kad Ukraina pasivytų Europos lygį, ateityje sveikatai ji turi skirti dar daugiau, bet biudžeto padidėjimas yra svarbi pradžia siekiant tokio tikslo.

Praėjusių metų gruodžio pradžioje ministrų kabinetas patvirtino 10 pamatinių įstatų, kurie pristato naują Ukrainos sveikatos sistemos koncepciją, pagrįstą vakarietišku modeliu. Nuo šiol bendrosios praktikos gydytojai privalės sudaryti sutartis su pacientais.

Tuomet sukūrus šalies sveikatos draudimo sistemą gydytojams atlyginimas bus mokamas tiesiogiai – atlygis priklausys nuo pacientų skaičiaus. Šalyje, kur vidutinis mediko atlyginimas siekia vos 200 dolerių (191 euras) per mėnesį, itin svarbu medicinos profesionalams sukurti galimybes būti įvertintiems už darbą ir taip išvengti protų nutekėjimo į užsienį.

Šalyje, kur vidutinis mediko atlyginimas siekia vos 200 dolerių (191 euras) per mėnesį, itin svarbu medicinos profesionalams sukurti galimybes būti įvertintiems už darbą ir taip išvengti protų nutekėjimo į užsienį.

Šiuo metu 1 proc. sveikatos apsaugos biudžeto skiriama ligų prevencijai. Pasak PSO, vidutinė ukrainiečių gyvenimo trukmė yra 10 metų trumpesnė nei kitų Europos šalių gyventojų. Todėl sveikatos apsaugos ministrė sukūrė naują visuomenės sveikatos centrų sistemą kiekviename šalies regione, kad ne gydymas, o prevencija taptų prioritetu. Švietimas naujuose visuomenės sveikatos centruose prisidės prie mirtinų ligų prevencijos ir padės pailginti ukrainiečių gyvenimo trukmę, kuri šiuo metu siekia 71-erius metus.

Pradės kompensuoti vaistus

U. Suprun pristatė mokslu pagrįstus diagnostikos ir gydymo protokolus. Istoriškai Ukrainos medicina rėmėsi tradicijomis ir valdžios nuomone, o ne vakarietišku faktais pagrįstos medicinos modeliu. Nuo šiol vakarietiški protokolai bus pritaikyti Ukrainoje ir rekomenduoti visiems medicinos profesionalams, o vėliau jie taps privalomi.

Sveikatos priežiūros išlaidos bus toliau mažinamos įkūrus Nacionalinį būtinųjų vaistų registrą, kuriame bus įtraukti tik efektyviai gydantys medikamentai. Šiuo metu Ukrainoje 90 proc. vaistų pacientai nuperka savo lėšomis. Nustačius medikamentų registre kainas, šalis pradės kompensuoti vaistus pacientams. Be to, Ukrainoje vykdoma decentralizacija, kad visos gydymo institucijos įgautų finansinę autonomiją jau šiemet. Daugiau nei milijonui šalies viduje perkeltų asmenų dėl Rusijos invazijos į Donbasą ir Krymą taps prieinama medicininė parama.

Retas ligų komplektas

Audriaus gyvenime ligų netrūko. Dar vaikystėje jis susirgo inkstų uždegimu, jo pasekmė – suaugus vyrui prireikė transplantuoti inkstą. Po operacijos, kad organizmas neatmestų transplantuoto organo, jis vartojo imunitetą slopinančius vaistus. Nežinia, ar dėl to, bet netrukus vyras susirgo onkologine liga – sėklidės vėžiu.

„Dar mokykloje dėl inkstų problemų vartojau hormoninius vaistus, nuo kurių tiesiog išsipūčiau – priaugau svorio. Išvykęs studijuoti mažiau tikrinausi sveikatą, nes nebuvo poreikio. O po studijų pradėjo vis dažniau kamuoti stiprūs galvos skausmai, turimi vaistai nepadėjo, todėl kreipiausi į polikliniką.

Nieko nelaukę medikai mane nusiuntė pas nefrologus, kurie po krūvos tyrimų pareiškė, kad mano inkstas praktiškai nebefunkcionuoja, todėl reikės transplantacijos. Jos laukiau metus, o per tą laiką man darė dializes. Praėjus maždaug dvejiems metams po operacijos netikėtai padidėjo viena sėklidė, iš karto nuvykau pasitikrinti. Paaiškėjo, kad onkologiniai žymenys kelis šimtus kartus viršijo normą. Taip prasidėjo dar vienos ligos įveikimo kelias“, – pasakojo pacientas.

Tai bene trečias tokių ligų komplekto, kai žmogus, kuriam persodintas inkstas, susirgo sėklidžių vėžiu, atvejis pasaulyje ir pirmasis Lietuvoje.

Audriui sėklidėje buvo aptiktas navikas, todėl teko ją nupjauti ir pradėti chemoterapijos kursą. Vėžys aptiktas bene paskutinės stadijos, todėl metastazės jau buvo pasklidusios po visą kūną: plaučiuose, pilve, net ant persodinto inksto. Gydymas pavyko sėkmingai, kadangi vyras dėl persodinto inksto ilgą laiką vartojo imunitetą slopinančius vaistus, todėl agresyvi chemoterapija greitai įveikė vėžio židinius. Tuomet chirurginiu būdu naviko židiniai buvo pašalinti galutinai.

Šiuo metu vyras pas medikus lankosi kas kelis mėnesius pasitikrinti onkologinius žymenis, kad neatsinaujintų vėžys. „Vis pagalvoju, ar man nuo pat pradžių toks ligų scenarijus buvo surežisuotas ar tai tik sutapimas. Viena problema po kitos.

Netgi galvojau, kam man ta transplantacija. Kiek pamenu save prieš kelerius metus, maniau, kad man nebedaug beliko, kaip dažniausiai ir būna, sergant panašiomis ligomis. Buvau įsitikinęs, kad gyvenimas baigėsi, todėl į viską ėmiau žiūrėti ramiai, nes nežinojau, kuri diena gali būti paskutinė. Galvojau apie blogiausią variantą, bet tikėjausi geriausio. Buvau viskam pasiruošęs“, – tuometinę emocinę būseną prisimena kaunietis.

Pasirodo, tai bene trečias tokių ligų komplekto, kai žmogus, kuriam persodintas inkstas, susirgo sėklidžių vėžiu, atvejis pasaulyje ir pirmasis Lietuvoje.

Audrius šiuo metu yra sveikas ir laimingas, turi šeimą ir gali dirbti. Tik negali sunkiai kilnoti, nes vienoje rankoje pacientas turi veikiančią fistulę, kuri skirta dializei, kad didesniu greičiu būtų galima valyti kraują. Šiuo metu dializės Audriui nereikia, tačiau transplantuotas inkstas nėra amžinas, todėl fistulės jam dar gali reikėti. Be to, dėl chemoterapijos susiaurėjo kraujagyslės, o tai apsunkina kateterio įvedimą į veną.

Interviu

Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinikos gydytoja onkologė chemoterapeutė dr. Laura Kairevičė:

– Audrius yra pirmas Lietuvoje pacientas, turintis tokį neįprastą ligų derinį. Papasakokite jo ligos istoriją.

– Tai – retas ligų derinys. Kai pradėjau jį konsultuoti, ėmiau skaityti, kaip pasaulis gydo tokius pacientus, ką daryti su imunosupresija – vis dėlto tai onkologinė liga, be to, imunosupresiją sukelianti chemoterapija. Ypač bijojome komplikacijų. Beje, vienas standartiškai skiriamas vaistas prie germinacinių navikų gali turėti neigiamą poveikį inkstams. Tuomet reikalinga papildoma apsauga.

Po inkstų transplantacijos pacientas vartojo imunosupresinius vaistus. Toks žmogus būna jautrus bet kokiai virusinei ar bakterinei infekcijai. Padidėja ir onkologinių ligų rizika, nes imunitetas yra slopinamas. Šios ligos nėra tiesiogiai susijusios, tačiau rizika šiuo atveju susirgti sėklidžių vėžiu buvo didesnė. Germinaciniai sėklidžių navikai dažniausiai atsiranda dėl to, kad vaikystėje sėklidės būna nenusileidusios ir kabo pilvaplėvės ertmėje, tuomet jos linkusios supiktybėti. Šio onkologinės ligos riziką padidina diabetinės mutacijos ir translokacijos.

Germinaciniai sėklidžių navikai dažniausiai atsiranda dėl to, kad vaikystėje sėklidės būna nenusileidusios ir kabo pilvaplėvės ertmėje, tuomet jos linkusios supiktybėti.

Daliai pacientų net nėra aišku, kur atsiranda pirminis židinys. Dažniausiai tai būna sėklidės ar kiti lytiniai organai, bet daliai ligonių ta pati liga gali tarpuplautyje. Šiam pacientui pirminis navikas atsirado sėklidėje, jis buvo išplitęs. Todėl vyras gavo gana agresyvią keturių kursų chemoterapiją, o tai dar labiau slopino imunitetą. Jam vis „prisimesdavo“ infekcijos, krisdavo kraujo rodikliai.

Jis buvo vienas tų, kuriuos teko išnešioti ant rankų, stebėti ir gydyti infekcijas sunkiai bei ilgai. Man šis žmogus, nors neturiu jokio giminystės ryšio, kaip pacientas yra labai brangus, nes reikėjo labai pasistengti, kad jis įveiktų ligą ir apskritai išgyventų. Dabar jį prižiūri ir gydymą koreguoja nefrologai.

– Kaip kovojote su sėklidžių vėžio metastazėmis? Ar išlieka rizika, kad pacientui liga gali atsinaujinti?

– Pacientui teko pašalinti sėklidę, kurioje buvo aptiktas navikas. Tačiau po operacijos organizme dar buvo likę keli židiniai, kurie taip pat buvo pašalinti chirurginiu būdu. Židinius aptikome transplantuotame inkste, plaučiuose, taip pat limfmazgiai pilvaplėvės ertmėje buvo pažeisti. Tikimybė visada lieka, kad vėžys gali atsinaujinti, nes šis pacientas vartoja imunosupresinius vaistus.

Didžiausia ligos atsinaujinimo rizika yra per pirmuosius dvejus metus – tai būdinga visoms onkologinėms ligoms. Jau praėjo penkeri metai, kai jam baigėme taikyti chemoterapiją ir kol kas neturime jokių požymių, kad liga progresuotų.

Imunosupresantus vartojantiems žmonėms tokia rizika iš tiesų lieka visą gyvenimą. Įprastai po penkerių metų onkologinis ligonis, jei vėžys nepasikartojo, laikomas pasveikusiu. Rizika susirgti vėžiu tokiam žmogui yra tokia pati kaip ir bet kuriam mūsų.

– Ar įmanoma pačiam vyrui įtarti dar ankstyvoje stadijoje, kad jis serga sėklidės vėžiu, ir spėti laiku apsilankyti pas gydytoją?

– Jei žmogus domisi sveikata, padidėjusią sėklidę tikrai apčiuopia ir į gydytoją kreipiasi greitai. Kartais žmogus į gydytoją kreipiasi jau ligai pažengus, kai vėžys metastazavęs. Įprastai daugiau simptomų žmogus nejaučia, nebent metastaziniai židiniai arba limfmazgiai būna dideli ir ima spausti kokį nervą, tuomet atsiranda skausmas, bet liga jau būna išplitusi. Navikas, užspausdamas šlapimtakį, gali sukelti hidronefozę, inkstų nepakankamumą. Lietuviai dažnai yra tvirtesnio charakterio ir galvoja, kad ligos simptomai paprasčiausiai praeis.

Šita liga dėkinga tuo, kad yra jautri chemoterapijai, dažniausiai imti gydyti šį vėžį nebūna per vėlu. Tačiau jei ligą aptinkame dar ankstyvoje stadijoje, tai pacientui chemoterapijos gali ir visai nereikėti – tik pašalinti sėklidę. Pacientai turi didelį šansą visiškai pasveikti. Beje, paprastai urologai pirmieji nustato šią diagnozę, kadangi jie žino, jog reikia paimti standartinius vėžio žymenis šiai ligai.

Prieinama kiekvienam

Kubos sveikatos apsauga, gimusi iš revoliucinės socialistinės ideologijos, medicinos paslaugas padaro prieinamas kiekvienam. Ji labiausiai susitelkia į prevencinę mediciną ir siūlo nuo pačios paprasčiausios medicininės patikros iki sudėtingiausių operacijų – viskas nemokamai.

Odontologo paslaugos, medikamentai ir netgi gydytojų vizitai į namus yra finansuojami. Kuboje 150 pacientų tenka vienas gydytojas, tai pranoksta daugelį išsivysčiusių šalių. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tūkstančiui pacientų vidutiniškai tenka 2,8 gydytojų.

Kuboje 150 pacientų tenka vienas gydytojas, tai pranoksta daugelį išsivysčiusių šalių. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tūkstančiui pacientų vidutiniškai tenka 2,8 gydytojų.

Geri šios salos gyventojų sveikatos rodikliai įrodo, jog sistema veikia beveik be priekaištų. Ne veltui Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moon negaili pagyrimų Kubos sveikatos sistemai: „Tai pavyzdys daugeliui kitų šalių.“

Daroma daug turint mažai

Ar viskas tai tik propaganda? Medikas dr. Richas Warneris, mokęsis Kuboje, sako, kad ne. „Turėjau galimybę praleisti septynerius metus šioje šalyje kaip medicinos studentas ir pirmiausia išvydau teigiamus, o tik vėliau neigiamus šios sveikatos sistemos bruožus.

Būdamas JAV pilietis žavėjausi tuo, kaip kubiečiai sugeba pasiekti tokių aukštumų turėdami tiek mažai. Profesionalumas ir nuolankumas, kurį demonstruoja sveikatos priežiūros darbuotojai, yra neabejotinai pagirtini. Tai žmonės, kurie nepaisant to, kad gauna apgailėtinus atlyginimus (gydytojai uždirba maždaug 62 eurus per mėnesį), daugeliu atveju dirba milžinišku krūviu, nes tūkstančiai jų kolegų išsiunčiami į kitas šalis, pavyzdžiui, Venesuelą ir Braziliją dalyvauti sveikatos apsaugos misijose“, – pasakoja dr. R. Warneris.

Beje, visa tai Kubos medikai daro be naujausių diagnostikos technologijų. Jiems tenka laukti ištisas savaites elementarių priemonių, kad ligoninėse galėtų pacientams atlikti įvairias procedūras, kartais netgi be elektros ir vandens. Kad ir kaip būtų, jie vis tiek sugeba rasti savyje jėgų įveikti šias kliūtis ir iššūkius bei suteikti kokybiškas paslaugas.

Vyriausybė išleidžia maždaug 300–400 JAV dolerių kiekvieno žmogaus sveikatos priežiūrai kasmet, gydytojams moka 64 dolerius per mėnesį.

Kubos gydytojai pabrėžia, kad noras tapti mediku gimtojoje šalyje kyla ne dėl siekio užsidirbti, bet padėti kitiems žmonėms. Vyriausybė išleidžia maždaug 300–400 JAV dolerių kiekvieno žmogaus sveikatos priežiūrai kasmet, gydytojams moka 64 dolerius per mėnesį, bet kasmet iš užsienyje vykdomų medicininių misijų uždirba apie aštuonis milijardus dolerių. Sudėtinga pasakyti, kur šį pelną valdžia investuoja.

Daugelis kubiečių medikų siekia dalyvauti tokiose užjūrio misijose, nes atlygis yra nepalyginamai didesnis, nepaisant to, kad Vyriausybė pasiima trečdalį visų gautų pinigų. Išsiuntus tūkstančius gydytojų į užsienį sveikatos apsauga namie dorojasi su sunkumais. Kadangi lieka mažiau gydytojų ir specialistų, eilės ligoninėse ir klinikose yra kur kas ilgesnės.

Medikai turi dirbti žymiai daugiau stresą keliančiomis sąlygomis ir turėdami ribotus išteklius. Pacientui gali tekti keliauti pas specialistą į kitą provinciją, nes arčiausiai jo buvęs gydytojas išvyko į Venesuelą. Kur kas daugiau sveikatos priežiūros profesionalų atlieka praktiką Kuboje tam, kad būtų užpildytas medikų trūkumas šalyje.

Griūvanti infrastruktūra

Ši sistema užtikrina, kad atvira širdies operacija neprivers įsiskolinti visam gyvenimui. Ji neatstumia žmonių dėl jų žemo socioekonominio statuso. Tai sistema, sukurta žmonėms.

Sveikatos priežiūros infrastruktūra Kuboje reikalauja rimto dėmesio. Kai kurioms klinikoms ir ligoninėms verkiant reikalingas remontas. Be to, neišvengiamai būtina moderni medicinos įranga ir nuolatinis elektros bei vandens tiekimas. Tačiau šios problemos nėra taip lengvai išsprendžiamos, kadangi JAV prekybos embargas Kubai turėjo itin žalingą poveikį.

Pavyzdžiui, medicininę įrangą Kubai tenka siųstis iš Kinijos, o ne iš kaimyninės JAV. Sala kasmet siūlo šimtus stipendijų užsienio studentams, kurie, kilę iš mažai pajamų gaunančių šeimų, negali sau leisti studijuoti medicinos mokslų.

„Kubos sveikatos apsauga man suteikė galimybę studijuoti mediciną nemokamai, kol daugelis mano kolegų, lankydami medicinos mokyklas JAV, yra joms skolingi tūkstančius dolerių. Ši sistema užtikrina, kad atvira širdies operacija neprivers įsiskolinti visam gyvenimui. Ji sukūrė globaliai konkurencingas biotechnologijų ir farmacijos pramones. Ji neatstumia žmonių dėl jų žemo socioekonominio statuso. Tai sistema, sukurta žmonėms. Tiesa, ji turi savo trūkumų ir iššūkių, kuriuos reikia išspręsti, bet tai tikrai ne propagandos įrankis“, – įsitikinęs Kuboje studijavęs dr. R. Warneris.