Spektaklis palietė žiūrovų širdis ir nuskynė ne vieną apdovanojimą: XII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje spektaklis pelnė geriausio spektaklio, geriausios spektaklio scenografijos, geriausios dramaturgijos nominacijas. Anykščiuose vykusiame nacionalinės dramaturgijos profesionalių teatrų festivalyje „Pakeleivingi“ pagrindinio vaidmens atlikėja aktorė Andra Kavaliauskaitė apdovanota geriausios aktorės prizu.
Spektaklis, sukurtas vis dažniau kūrybine aikštele užsienio šalių menininkams tampančiame Alytaus miesto teatre, atkeliauja ir į Kauną. Apie kelius, atvedusius ukrainiečių menininką iki A.Šlepiko bestselerio ir teatro Lietuvoje – pokalbis su S.Žirkovu.
– Kaip užsimezgė kūrybinė pažintis su Alytaus miesto teatru?
– Šiuo metu esu Kijevo akademinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dniepro krante direktorius ir meno vadovas, o iki tol vadovavau teatrui „Auksiniai vartai“. Jo 40-mečio jubiliejaus proga buvo surengas showcase, į kurį pakviesti įvairių užsienio šalių teatrai, taip pat ir Alytaus.
Jo direktorė Inesa Pilvelytė ir meno vadovė A.Kavaliauskaitė pasižiūrėjo kelis mano spektaklius ir pakvietė paviešėti Alytuje, o vėliau – ir kurti. Turėjau kontaktų ir su kitais Lietuvos teatrais (manau, aš ten dar pastatysiu spektaklių), bet Inesa – pozityviai atkakli, dalykiška, man labai priimtina jos komunikacija – oficiali ir kartu draugiška, ir štai aš čia. Statau spektaklį pagal rašytojo A.Šlepiko bestselerį.
Požiūris: S. Žirkovo nuomone, geras teatras turi kelti nepatogias, net skausmingas temas. / Z. Stankevičienės nuotr.
– Kaip atradote šią knygą?
– Knygyne Kijeve, sudomino pavadinimas. Suprantama, kad Lietuva parodė ukrainiečiams didelį dėmesį, kai prasidėjo karas su Rusija, man ruošiantis kelionei draugai rašė: „Pasakyk ačiū Lietuvai“! Kai važiavome iš oro uosto, Inesa pajuokavo, kad turėčiau išlipti ir laukuose šaukti: „Ačiū, Lietuva!“ Būtent Lietuvos ambasada Ukrainoje, kuri yra gana aktyvi, ir išleido A.Šlepiko romaną. Perskaičiau, labai patiko, norėjau „Mano vardas Marytė“ statyti Ukrainoje ir netgi buvau pradėjęs repetuoti su studentais.
– Aktuali tema?
– Vilko vaikai kaip istorinė tema nėra labai nauja Lietuvoje, apie tai kalbama. Norėtųsi paskatinti žiūrovus atlikti tam tikrą vidinį šeimyninį tyrimą. Jei atsiras žmonių, kurie supras, kad tų dalykų, apie kuriuos kalbame spektaklyje, teritorijoje jų atmintyje yra baltų dėmių, kad jie nežino, kas tuo metu vyko su jų šeima, artimaisiais, ir pabandys tai sužinoti, manau, savo užduotį būsime įvykdę. Spektaklyje vaidinantys aktoriai taip pat surinko savo šeimų istorijas ir jose išryškėjo daug jautrių momentų. Todėl spektaklis yra veikiau dialogas apie knygos temą – siužeto linija išlieka, bet ji tampa didesnės istorijos apie svarbius dalykus dalimi. Stengiamės nenukrypti į formą, gilinamės į esmę, temą, tam tikrus skausmo taškus. Istorija juk nevienareikšmė, o bet kuris karas visada reiškia, kad gerųjų ir blogųjų yra abiejose barikadų pusėse. Norisi šia tema kalbėti.
– Žinau, kokį teatrą kuriate Ukrainoje: intelektualų, bet nenuobodų, aštrios socialinės tematikos, jums labai svarbi politika kūryboje. Ar tai ir dėl Ukrainos situacijos?
– Tikrai ne. Aš manau, kad teatras negali egzistuoti be politikos (ir ne politikoje), ignoruoti jį supantį pasaulį. Nesvarbu, ar tai būtų Jungtinė Karalystė, Latvija ar Lietuva, – teatro esmė yra įvairiais būdais atspindėti tikrovę. Teatras atsakymų nepateikia, jis klausia, o žiūrovas turi teisę už savo pinigus rinktis klasikinį teatrą, operą ar muzikinę komediją, arba galvoti apie tai, kad jam norisi dvasiškai žengti į priekį. Galbūt atrodys, kad aš čia kalbu labai skambiais žodžiais, bet iš esmės geras teatras yra būtent apie tai – kažką nepatogaus, ką net sau skausminga prisipažinti. Aš už tokį teatrą, jis man patinka.
– Aštrus? Provokuojantis?
– Galbūt drąsus. Provokacija scenoje? Nebežinau, ką šiandien reiškia pats terminas „provokuojantis teatras“, turbūt provokacija būtų sukurti... klasikinį spektaklį.
Posūkis: spektaklio kūrėjai jį vadina dialogu apie A.Šlepiko knygoje paliečiamą temą – siužeto linija išlieka, bet ji tampa didesnės istorijos apie svarbius dalykus dalimi. / Z. Stankevičienės nuotr.
– Pakalbėkime apie centro ir periferijos santykį Ukrainoje. Ar tiesa, kad teatras (ir menas apskritai) kaip reiškinys gyvuoja tik Lvove ir Kijeve?
– Aš manau, kad provincija Ukrainoje ir netgi Lietuvoje, jau nekalbu apie Vokietiją, Angliją ar Prancūziją, skiriasi. Lietuvoje valdžios, finansų decentralizacija vyksta ir pavyksta, o Ukrainoje – ne. Bet įdomūs kultūros įvykiai įvykiai gali vykti ne tik Kijeve. Kalbant apie Lvovą, tai tėra mitas, nes šitas miestas yra patyręs teatro kadrų badą. Ruošiami aktoriai, bet ne režisieriai. Jei nėra režisierių, nėra ir teatrų vadovų (pasitaiko puikių išimčių, kaip Alytaus teatre, bet Inesa ir pati režisuoja), nes iš esmės režisierius nuo jaunumės mokosi sukurti pasaulį aplink save. Teatrui tai labai svarbu, nes aktoriaus žvilgsnis nukreiptas į save, jis – egoistas gerąja to žodžio prasme, o režisierius egoistu būti negali, privalo daugiau atiduoti nei imti.
Tikrai ne. Aš manau, kad teatras negali egzistuoti be politikos (ir ne politikoje), ignoruoti jį supantį pasaulį.
– Kaip vertinate Alytaus teatrą, gyvuojantį nedideliame mieste?
– Tai visų pirma puikus teatras su geromis techninėmis galimybėmis; pavyksta organizuoti tarptautinį festivalį, į kurį atvežama įdomių pastatymų, teatro vadovai patys labai daug važinėja po festivalius, kūrybines kontaktų muges. Tai yra ne šiaip svarbu, tai svarbiausia. Turbūt pats teisingiausias teatro modelis šiandien yra teatras kaip mažas pasaulis, į kurį iš įvairių pasaulio kampelių atvažiuoja režisieriai ir dovanoja kažką unikalaus. Sakykim, juk galėtų A.Šlepiko romaną Alytuje pastatyti ir lietuvių režisierius, bet jis tai padarytų kitaip. Aš atvežu kažką savito, Paata Tsikolia iš Sakartvelo – vėlgi savito. Tai labai praturtina. Teatre, kuriam vadovauju Ukrainoje, einame labai panašia kryptimi, atvažiuoja kurti baltarusių, prancūzų, lenkų režisierių. Tai leidžia aktoriams augti, o teatrui – megzti naujus kontaktus, atveria platesnių galimybių būti ne tik savo regiono ar šalies žemėlapyje, – štai Alytaus teatrą jau žino Sakartvele ar Ukrainoje. Gera vadyba!
– Ar tai, ką veikėte Alytaus miesto teatre, jums, kaip režisieriui, buvo iššūkis?
– Žinoma, iššūkis, visų pirma – šalies prasme, juk esame lietuviško teatro gerbėjai. Lietuva man – teatro gigantų šalis, tokių kaip Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, kai kurių jaunų režisierių. Tai labai aukšta kartelė. Aš nemanau, kad tai galime pasiekti dabar, bet pabandyti save toje zonoje, kurioje jie kuria ar kūrė, labai įdomu. Visai neseniai mėginau prisiminti, kokie spektakliai man yra padarę patį didžiausią įspūdį studijų metais, ir supratau, kad tai buvo E.Nekrošiaus „Otelas“, kuris mane tiesiog nokautavo savo bioenergetika, visai nauja teatro kalba.
Kitas iššūkis, kurį patyriau Alytuje, yra laikas, nes spektaklį pastatėme trumpiau nei per mėnesį. Šiuolaikiniame teatre greitas tempas įprastas. Manau, kad pasaulis apskritai pagreitėjo, ir čia nėra nieko nei gero, nei blogo, tiesiog tokios susiklostė tokios aplinkybės. Kažkodėl mes nusprendėme, kad norime gyventi greičiau, nors, turint omenyje, kad finalas visų laukia vienas ir toks pats, sunku suprasti, kodėl vis dėlto reikėtų taip skubėti?
Posūkis: spektaklio kūrėjai jį vadina dialogu apie A.Šlepiko knygoje paliečiamą temą – siužeto linija išlieka, bet ji tampa didesnės istorijos apie svarbius dalykus dalimi. / Z. Stankevičienės nuotr.
– Esate sakęs, kad, kurdamas spektaklį, visų pirma turite pamilti aktorius, kurie jame vaidins. Ar Alytaus teatro trupę jau spėjote pamilti?
– Nuo pirmos repeticijos! Mūsų gyvenime juk ne šiaip sau viskas vyksta ir, susipažinęs su Andra, Inesa, aš supratau, kad viskas bus gerai, nes panaši bioenergetika ir požiūris į daugelį dalykų. Ir, apskritai, aš vis labiau įsitikinu, kad blogas žmogus negali būti geras aktorius ar režisierius, nes žiūrovą sunku apgauti, o alytiškiai aktoriai yra atviri, mylintys darbą ir gebantys dirbti su dideliu noru. Man tai yra svarbiau nei daugelis kitų faktorių.
Ir, žinoma, Alytaus miesto teatro trupėje yra labai talentingų aktorių.
– Kaip manote, ar kada sukursite spektaklį apie tai, kaip šitas nelemtas COVID-19 pakeitė pasaulį?
– Tikriausiai, jei suprasiu, kad pasaulis pasikeitė, nes kol kas ypatingų permainų nematau. Matau tik jų deklaraciją, o žmonės ir toliau nori bendrauti gyvai, nors jiems sako, kad reikia šalintis vienam kito. Man atrodo, kad tai prieštarauja pačiai mūsų prigimčiai. Žinoma, lietuviai dabar gyvena laikydamiesi šiek tiek didesnio atstumo, o Ukrainoje situacija prastesnė. Laikytis distancijos mums sekasi sunkiau, nes esame labiau pietiečiai, su visais temperamento pranašumais ir trūkumais, emocionalesni.
Kas? Spektaklis „Marytė“.
Kur? Kauno valstybiniame lėlės teatre.
Kada? Kovo 1 d. 18 val.
