Apie žvirblių baidymą iš kanapių ne tik senose vaikiškose dainelėse dainuojama – daugelis vyresnio amžiaus kaimo žmonių prisimena kanapių saugojimą. Sako, ypač aršūs buvę žvirbliai, puldavę kanapes pulkais ir visai nebodavę vaikų keliamo triukšmo. Tačiau neabejotinai iš kanapių tekdavo baidyti ir žaliukes, čivylius, kikilius, dagilius. Kas atsisakys tokio skanėsto?

Kodėl paukščiai negali gyventi be kanapių, kas traukia juos nutūpti į poros metrų aukštyje išspurusią, ant ilgo liauno stiebo siūruojančią viršūnę? Žinoma – kietos kampuotos sėklelės, kurios subręsta gana vėlai. Kadangi kanapės sėklas brandina ne iš karto, paukščiai maistu apsirūpina ilgam. Jeigu kas nors kanapių neiškulia ir palieka jas žiemai, sparnuočiams tinka ir užsilikusios sėklelės. Kanapių sėklos – labai maistingos, turinčios daug baltymų ir riebalų (aliejų), todėl energetiniu požiūriu labai vertingos. Beje, sėjamoji kanapė (Canabis sativa) taip ilgai buvo draudžiama, kad daugelis mūsų jau negali suprasti jos vertės ir savo maistui nenaudoja.

Paukščiai Seimui padėkos

Kanapės, o vėliau – ir saulėgrąžos, buvo auginamios kiekvienoje kaimo sodyboje ar prie jos, dažnai – „nereikalingame“ žemės plotelyje. Nežinia, kuri šių augalų sėklų dalis tekdavo paukščiams, tačiau neabejotinai tai darė įtaką kai kurių rūšių populiacijoms. Geriausiai tokį ryšį su maisto šaltiniu atspindi sėslių, bent jau už šalies ribų neišskrendančių paukščių populiacijų būklė. Tai, kad naminių žvirblių gausa kaime drastiškai sumažėjo, gali būti ir vienas šių kultūrų nykimo iš kaimo sodybų padarinys.

Atrodo, kad keli dešimtmečiai, kai kanapės nebuvo sėjamos (bent jau mūsų krašte), iš paukščių atminties ar išmonės neištrynė pojūčio, kad jos – ypatingos; vos vėl ėmus kanapes sėti, paukščiai apspito jų laukelius.

Jau porą metų dažnai pravažiuodamas sustoju prie didelio kanapių lauko, auginamo vienos žemės ūkio bendrovės. Besibaigiant vasarai čia būna daugybė žaliukių, kikilių. Praeitą žiemą panašus kanapių laukas liko nenuimtas, tad paukščiai lesalo turėjo visą mielą žiemą: čia telkėsi daugybė karklažvirblių, zylių, šiaurinių kikilių.

Šiemet Lietuvos Seimas priėmė įstatymą, kuriuo leidžiama auginti tam tikras pluoštines kanapes. Nemaža dalis jų „produkcijos“ teks paukščiams.

Kur dingo sparnuočiams skirti laukeliai?

Paukščių lesinimas ne visada gali būti tik aktyvi jų globa – kartais pakanka juos vilioti ir kuo ilgiau išlaikyti vienoje vietoje. Prie mūsų javų želmenų ilgam lieka žąsys, kurkurūzų laukuose ir javuose maitinasi gervės ir karveliai keršuliai, net kėkštai.

Smulkiems žvirbliniams paukščiams tinka tik išskirtiniai augalai: kanapės, saulėgrąžos, soros. Ne šiaip paminėta sora – ją kai kas bando sėti, šis augalas puikiai dera, o jo šluotelės su sėklomis vilioja paukščius. Teko soras auginti, joms bręstant karklažvirbliai ir naminiai žvirbliai laukelį aptiko beregint ir gerą dalį sėklų „nukūlė“. Kanapės, saulėgrąžos (ypač paliktos graižuose) ir nelukštentos soros žiemą yra didžiausias lesyklos skanėstas.

Tačiau kalbant apie šiuos paukščių mėgiamus augalus reikia priminti vieną labai svarbų trūkumą: laukelių miškuose ar pamiškėse, užsėtų tokiais augalais ir paliktų paukščiams – nėra! Tai – joks išradimas, šie augalai buvo kultivuojami (žinoma – be sorų) nuo seno ir paukščiams buvo svarbia mitybos dalimi.

Beje, keletą dešimtmečių medžiotojų klubai ir būreliai savo plotuose sėdavo žvėrių maitinimui skirtus laukelius, kurie be tiesioginių jų „naudotojų“ pamaitindavo ir daug paukščių. Kad tokie laukeliai gali būti svarbūs, teko įsitikinti, kai dar būdamas moksleivis Kazlų Rūdos girioje aptikau keleto arų ploto apleistą, karčių tvora aptvertą buvusį daigyną.

Raskite vietą paukščių skanėstams

Ilgai dirbęs jį sukasiau ir pasodinau saulėgrąžas. Vasaros gale ir rudenį čia laikėsi dideli pulkai paukščių (ypač zylių), o kitą pavasarį netoliese iškeltame inkile mėlynosios zylės lizde užaugo net 16 jauniklių. Daugiau tokios gausios vados nesu aptikęs! Žinoma, tai gali būti tik sutapimas, tačiau tokie laukeliai sėjami daug kur Europoje, ir jie tenkina ne tik žvėrių, bet ir paukščių poreikius. Šiuo metu tai gali būti šiokia tokia kompensacija, nes kaimo sodybose šių augalų, kuriuos ypač mėgsta paukščiai, neauginama.

Taigi, jau dabar metas išsirinkti vietą, kurioje kitą pavasarį paukščiams sėsime soras, kanapes, saulėgrąžas. Tikiu, kad gerą pavyzdį parodys ornitologai mėgėjai, miškininkai, medžiotojai, o po to jais paseks ir visi, kam rūpi mūsų paukščiai.

Prieš keletą dienų pievoje prie Neries aptikau neįprastai didelę vapsvavorio (lot. - Argiope bruennichi) patelių sankaupą – vos dviejų arų plote savo tinkluose suposi 10 didelių dryžuotų gyvūnėlių. Šiandien gali stebinti tik neįprastai didelė šios rūšies individų koncentracija, nes vapsvavoris jau tapo įprastu mūsų bestuburių faunos atstovu.

Šios rūšies plitimas kartais tapatinamas su šylančiu klimatu, tačiau vargu ar galima rasti tai patvirtinančių faktų. Visų pirma, jau daugiau kaip prieš 50 metų Vokietijos arachnologai (mokslininkai, tiriantys vorus, - aut. past.) teigė, kad ši Viduržemio jūros šalių rūšis aktyviai plinta į šiaurę.

Tuo metu pavieniai šios rūšies vorai ar mažos jų „salelės“ atsirado Berlyno platumose bei prie Elbės žemupio. Po kurio laiko čia vapsvavoriai jau buvo įprasti, o mokslininkai pabrėžė ypatingą šios rūšies populiacijos savybę – didelį individų tankį. Lietuvoje pirmieji vapsvavoriai aptikti prieš 20 metų, dabar jų gausu visur. Tiesa, reikia žinoti, kur ieškoti.

Tinkle tarsi pasislepia

Vapsvavorio gyvenamoji aplinka – atviros nešienautos pievos, kartais pakankamai drėgnos. Dažnai apsigyvena paupiuose, senuose dirvonuose; gyvena Kuršių nerijoje, pamario palvėje. Svarbus reikalavimas buveinei – vidutinio aukščio žolės, ypač varpinių augalų smilgos ir tarp jų esantys nedideli tarpai voratinkliams megzti.

Vapsvavorio patelės tinklas nėra didelės, jį prie pat žemės būtų nelengva pastebėti, jei ne įausta balta vertikali, į viršų ir į apačią nuo tinklo centro nutįsusi juosta. Jos funkcija vertinama įvairiai. Kai kas mano, kad prie jos (ši juosta yra maždaug voro kūno pločio) gali pasislėpti voras. Jeigu ištinka pavojus, voras ištiesia kojas ir jų skersiniai juodi – geltoni dryžiai prie šios juostos tarsi „ištirpsta“. Kiti, ypač seniau savo darbus skelbę autoriai teigia, kad voras šia juosta sutvirtina, stabilizuoja savo tinklą.

Nykūs vapsvavorių „vyrai“

Kalbant apie vapsvavorius, paprastai minimos tik patelės, kurios yra tikrai stambios, lengvai pastebimos ir neabejotinai gražios. Jas fotografuoja daugelis. Vapsvavorių patelės suauga ir būna pastebimos gana vėlai, tik liepos gale.

Paklausite: o kur patinėliai? Jeigu juos pamatytumėte ant patelės voratinklio, vargu ar palaikytumėte tos pačios rūšies gyviu. Patinėlis paprastai būna apie 5 milimetrų ilgio (patelės kūno be kojų ilgis apie 20 milimetrų), pilkšvas, su nežymiom gelsvom dėmelėm. Skirtingai nei kitų rūšių vorai, vapsvavorio patinėlis pats tinklo nemezga.

Subrendęs patinėlis (Lietuvoje tai būna liepos gale ar rugpjūtį) tik šiai rūšiai suprantamu tinklo virpesiu perduoda signalus, o poruotis pasiruošusi tai „išgirdusi“ patelė staiga tampa apatiška, leidžia patinėliui atropti prie jos pilvinės pusės ir apvaisinti. Po keleto sekundžių patelės apatija dingsta, ji sukrunta, stveria patinėlį ir jį sugraužia. Tik kai kada jam pavyksta pasprukti, patelei palikus vieną iš savo galūnių.

Rugsėjį vapsvavorio patelė sulipdo kamuoliuko formos kokoną, kuriame sudeda kiaušinėlius. Pavasarį kokone išsirita maži voriukai, kurie auga labai greitai ir jau antroje vasaros pusėje patelės tampa geltonais, su ryškiais skersiniais dryžiais vapsvavoriais.

Kol kas nežinome šio voro priešų, tad sąlygos jam ne tik plisti, bet ir saugiai gyventi yra labai palankios. Tiesa, kol kas nežinomi ir kokurencijos su kitomis rūšimis atvejai, todėl dar anksti vertinti šio naujakuro reikšmę ekosistemose.

Kuo minta geniai? Atrodytų, kad toks klausimas net nereikalingas, nes mes visi žinome jų meniu: tai medienoje, po žieve gyvenantys vabzdžiai, o žiemą – dar eglių ar pušų sėklos, iš kankorėžių aižomos specialiose „kalvėse“. Tačiau toks atsakymas nebūtų tinkamas vasarą, nes geniai gerokai praplečia savo meniu ir lesalo ieško kitokiais būdais. Kur - skaitykite šiame straipsnelyje.

Vasarą mažieji margieji geniai mėgsta kopinėti medžių lapais ir nuo apatinių jų pusių rankioti vikšrus. Dažnai jie leidžiasi į dilgėlyną, kitų stambesnių žolinių augalų sąžalyną ir vabzdžių ieško kopinėdami plonais stiebeliais.

Įdomiausias šiuo metu – didysis margasis genys. Jau gerą mėnesį šie geniai lankosi soduose ir čia pat įsiruošę „kalves“ skaldo vyšnių, trešnių, slyvų kauliukus. Greta jų panašiai, tik be aižyklos darbuojasi svilikai. Geniai dažnai leidžiasi ant žemės ir nuo jos renka vabzdžius.

Štai genys pievoje surado pievinių skruzdėlių lizdą, snapu iškasė duobutęs ir ilgu lipniu liežuviu graibo skruzdėlių perus ir pačias skruzdėles. Kitur jis keistai šokuoja (genio kojos nepritaikytos vaikščioti žeme) ir nuo takelio renka nukritusius vabzdžius ir sėklas ar, aptikęs tarp krūmų atvirą vietelę, kapsto snapu spyglius ir tvarsto skruzdėles.
Vasaros pradžioje kai kurie didieji margieji geniai (taip daro ne visi iš jų giminės, o tik pavieniai individai) plėšė žvirblinių paukščių lizdus ir lesė jų kiaušinius bei mažus jauniklius. Dabar maistas tapo kitoks – daug švelnesnis. Taip truks dar beveik mėnesį, o po to geniai vėl pereis prie sunkaus darbo – iki vėlyvo pavasario snapais trupins medieną ir aižys kankorėžius.

Rugpjūtį gieda tik kai kurie paukščiai, ir tie – tik labai anksti rytą, kol vėsu. Visi kiti užimti jau kitokiais, plunksnų keitimo rūpesčiais ar pradeda keliauti. Dabar svarbiausi giesmininkai – žiogai, kurių įvairių tonų, garso, intensyvumo ir grožio zirzimas girdimas visur.

Žiogų brandos požymis - kieti sparnai ir giesmės

Žiogai auga ilgai. Jie – tiesiasparnių būrio atstovai, kurių vystymasis paprastesnis, su mažesniu stadijų skaičiumi. Sakant paprasčiau, jau gegužės mėnesį ant augalų kopinėjantys mažučiai žiogiukai iš esmės visą vasarą nesikeičia, tik auga ir didėja. Jų maistas – nuo smulkiausių amarų iki vabzdžių lervučių ir vikšrų – yra labai vertingas, todėl žiogai auga greitai. Tiesa, dydis nėra pats svarbiausias dalykas.

Žiogai auga ir bręsta ilgai, o akivaizdus jų brandos įrodymas – išaugę ir sukietėję sparnai bei giesmės – svirpimas, cirpimas ir kiti garsai, kuriuos išgauti vabzdžiai gali tik būdami suaugę.Rugpjūčio pradžioje žiogų grojimas labai intensyvus. Tiesa, žiogai yra šilumamėgiai vabzdžiai, todėl po lietaus, rytą ar vėsią dieną jų galime negirdėti.

Neįmantrius garsus skleidžiantys tarkšliai gali nereaguoti į tokias permainas, gi pats balsingiausias žiogas giesmininkas groja tik esant didesnei kaip 20 laipsnių temperatūrai. Šiltą popietę žiogų (tai ne tik įprasti, tikrieji žiogai, bet ir skėriukai, šokliukai, spragtukai), kurių Lietuvoje yra kelios dešimtys rūšių, muzika susipina į vientisą svirpimą ir zyzimą. Įgudusi ausis gali atskirti šių melodijų skambesį, skirtingus tonus.

Tačiau pagal garsus skirti žiogų rūšis gali tik labai retas entomologas. Beje, tokių specialistų nedaug ir visoje Europoje. O pats tiksliausias žiogų giesmių tyrimas atliekamas laboratorijoje, prietaisų pagalba studijuojant įrašus.

Kaip groja žiogai?

Jų instrumento principas panašus daugeliui rūšių, nors gali būti ir tam tikrų skirtumų. Žiogai „groja“ šereliais, esančiais ant šlaunų ar blauzdų, braukdami per sparno kraštą. Grojant sparnai būna pakelti, o atsiradusi tarp jų ir kūno erdvė veikia lyg rezonatorius. Palankiu oru, ramų vakarą žiogo giesmininko „giesmę“ galima girdėti už 100 metrų ir toliau. Tiesa, groja ne tik žiogų patinai, bet ir patelės, kurių giesmės būna tylesnės. Patinai griežia skelbdami apie savo teritoriją, patelės – pranešdamos apie savo brandą.

Ne visi žiogai groja garsiai ir garsui sukurti naudoja įprastus „instrumentus“. Ąžuoluose, kartais labai aukštai, randamas girinis siūlaūsis žiogas groja braukdamas ąžuolo lapo kraštą. Jo „muzika“ būna tyli, girdima vos už poros metrų.

Norintys iš arti pamatyti grojantį žiogą, turėtų apsiginkluoti kantrybe ir prie jo eiti labai palengva. Įtaręs pavojų, žiogas gali nutilti, o pajutęs grėsmę – kristi nuo šakelės ar žolės stiebo ir pradingti tarp žolių. Tokiai grojančių žiogų „medžioklei“ labai praverstų žiūronai, nes prieiti arti neverta: išgąsdintas vabzdys tikrai negros.

Taigi, kol vasara, kol atostogos ir turime laiko, nukeliaukime į žiogų koncertą ir kuo daugiau patys sužinokime apie šiuos vabzdžius.

Apie svetimžemes, invazines rūšis kalbėti nemadinga, bet – būtina. Tai, kas kartais gali pasirodyti visiškai nekaltu mums svetimų gyvūnų ar augalų įkurdinimu, gali grėsti mūsų gamtai, o kai kada – net mums patiems. Vienas tokių pavyzdžių – voveraitė. Ne paprasta, o invazinė...

Argi ne mielas padarėlis voveraitė? Pūkuota uodega, didelėmis akimis ir dailiais plaukų šepetėliais ausų galiukuose? Matyt, ne veltui voveraitė yra svarbi pasakų vaikams veikėja, be jos atvaizdo neišsiverčia joks šventinis atvirukas.

Tačiau reikia pripažinti – taip voverę vaizduoti teisę turime mes, dalis Europos, nes kai kurių kitų šalių erdvėn įsiveržė visai kitokios voverės įvaizdis – stambesnės, apvaliomis žiurkiškomis ausimis, su daug prastesne uodega.

Ji pilka, mažiau pūkuota – iš pirmo žvilgsnio ją pavadintume mūsų gamtai svetimu gyvūnu. Ir nesuklystume, nes pilkoji arba karolininė voverė (Sciurus carolinensis) yra ne savo valia Europon pakliuvęs pašalietis.

Mielas padarėlis su žiurkišku gyvenimo būdu

Bet koks ateivis, patekęs į laiko išbandytą gamtą, sutinkamas įtariai, jam skiriama daugiau dėmesio. Toks naujos rūšies, o ne pavienio individo pasirodymas visada vertinamas ypač dėmesingai, nes kyla klausimų, į kuriuos atsakyti sunku. Tiesa, tokie klausimai, ką patvirtina nesena mūsų istorija, dažnai keliami jau vėliau, dažnai – rūšiai naujakurei spėjus tapti vietinės gamtos kompleksų dalimi ir parodžius savo ne visada priimtinus įpročius.

Karolininės arba pilkosios voverės patekimas Britų salas taikliai iliustruoja šią situaciją. 1889 m. iš Amerikos žemyno šiaurės į Bedforšyro grafystę buvo atvežta 350 šių graužikų, kuriems tiko viskas: klimatas, aplinka, maistas ir vieta, kurią buvo „užėmusios“ vietinės (rudosios, taigi – ir mūsiškės) voverės. Nauja rūšis, pakliuvusi į tokias sąlygas, nesusidūrė su jokiu realiu pasipriešinimu.

Žmonės ją sutiko supratingai ir meiliai, ekologiniu požiūriu jai niekas negalėjo pasipriešinti – plėšrūnų, galinčių riboti rūšies gausėjimą ir plitimą nebuvo, o vietinė voverė atsidūrė silpnesnėse pozicijose. Visų pirma reikia pastebėti, kad įvežtinė rūšis buvo daug stipresnė (jos svoris daugiau kaip 0,5 kg), o aktyvus „žiurkiškas“ būdas leido jai greitai išstumti rudąją voverę.

Pilkoji voverė nėra tokia žaisminga, nešokinėja iš medžio į medį, nes svoris ir nepakankamas uodegos pūkuotumas neleidžia to daryti, tačiau ji judri ir, svarbiausia, maitinasi tuo pačiu, kaip ir rudoji voverė, maistu. Tiesa, daugelis autorių mini ją esant tik vegetarę; mūsiškė voveraitė mielai graužia ir vabzdžius, paukščių kiaušinius ar jauniklius, taigi – yra plėšresnė.

Kenčia ir vietinės  voverės, ir medžiai

Per metus karolininės voverės Britų salose atveda 3 ar 4 jauniklių vadas, ši rūšis gamtoje paprastai patiria nemažai nuostolių, todėl jos išugdytas kompensavimo mechanizmas beregint išlygina netektis ir jas kompensuoja kelis kartus didesniu gimstamumu. Toks šios invazyvios rūšies išgyvenimo modelis pasiteisino – 20 amžiaus viduryje Britų salose gyveno ne mažiau kaip 1 milijonas karolininių voverių!

Dabar Britų saloje (Anglijoje ir Airijoje) gyvena gerokai virš 3 milijonų šių graužikių, labai gyvybinga populiacija susiformavo Italijoje ir gali greitai pasiekti Vidurio Europą.
Kodėl ši invazinė rūšis buvo įveista – negali atsakyti niekas. Kaip visada, tokių idėjų autoriai miršta užmiršti ir nežinomi. Tačiau tai, ką Europa turi dabar ir ko ji turėtų laukti, verčia susimąstyti.
Visų pirma, labai svarbu žinoti, kuo gręsia pilkosios voverės paplitimas. Ji išstumia (arba išnaikina) vietinę, europinę voverių rūšį. Tai gali būti atliekama pačiais įvairiausiais būdais. Pirmasis – tiesioginis, kai pilkosios voverės sunaikina lizduose esančius rudosios voverės jauniklius.

Būdamos daug didesnės ir stipresnės, jos agresyviai puola mažesnes europines voveres. Antra - pilkosios voverės minta tuo pačiu, kaip ir rudosios maistu, be to, graužia ir paukščių jauniklius, rastus kaulus. Ypatingas jų pomėgis – graužti medžių (ypač buko, klevo, maumedžio, kėnio) žievę; pavasarį taip jų „apžieduoti“ medžiai veikiai žūsta, tad miško savininkai jaučia realią šių graužikų veiklos grėsmę.

Virusas, žudantis kitą rūšį

Trečioji, labai svarbi konkuravimo priemonė – vislumas. Britų salose ir Italijoje šios voverės per vasarą atveda iki 20 – 30 jauniklių, todėl nežiūrint natūralaus mirtingumo rūšiai niekas negręsia.

Pagaliau, pats svarbiausias pilkosios voverės ginklas – jos platinamas voverių (parapokso) virusas, kuriam ši rūšis turi imunitetą, bet jį platina. Rudajai europinei voverei šis virusas pražūtingas. Virusu vietinės voverės užsikrečia per maistą, nuo medžių kamienų, kuriais laipiojo pilkosios voverės. Ypač dažnas viruso „perdavimo“ būdas – per voverių lizdus, nes pilkoji voverė mėgsta miegoti jaukiuose rudosios voverės namuose ir juose palieka baisųjį užkratą.

Kaip gali nuo tokios konkurencijos gintis vietinė voverių rūšis? Atrodo, kad kol kas jai likęs tik vienas kelias – bėgti į kalnuotas vietoves, eglynus, kuriuose pilkosios voverės gyventi nemėgsta. Tačiau kas žino, ar jos kada nors nepakeis savo įpročių? Tada bus sunaikinti paskutiniai vietinių rudųjų voverių populiacijų likučiai.

Iš tikro, toks vienos rūšies plitimo scenarijus panašus į siaubo filmą. Logiškas klausimas yra tik vienas: ką daro žmonės, kad ištaisytų savo protėvių klaidą? Ogi – beveik nieko. Kai pradedama garsiai kalbėti apie pilkųjų voverių naikinimą, didžioji visuomenės dalis kažkodėl stoja prieš tokį sprendimą. Gyvena, tegul gyvena...

Vienintelis kelias - naikinti

Žinia – keista matyti, kaip žmonės pasikliauja ne protu, o tik jausmu. Tačiau ne geriau ir kitose Europos valstybėse, kurios sėkmingai platinamos šios voverės.

Tiesa, kai kur Britų salose galima pamatyti spaudoje mirgančią antraštę: „Voveres valgyti – voveres gelbėti“. Kai kas pasiūlo voverienos kepsnį, kuris iš esmės turėtų būti neprastas. Tačiau tai – tik pavienis šūksmas tyruose. Šiaip jau voverių čia niekas nemedžioja ir negaudo, o laukia, kad tai padarytų specialistai.

Kada pilkoji voverė atkeliaus į Lietuvos gamtą? Ar pralenks meškėną? Tikėkimės, kad to greitai neįvyks, nes abi šias rūšis laikyti namuose, įvežti į Lietuvą yra uždrausta. Tačiau galimi visokie atvejai. Nesinori tikėti, kad kažkas tą padarytų gamtai linkėdamas blogo. Tačiau mes turime būti pasiruošę, priimti teisines nustatas tokioms rūšims, kurios gali būti pavojingos mūsų vietiniams gyvūnams ir ekosistemoms, naikinti.

Taip, ne gausai reguliuoti, o naikinti. Kitų šalių pavyzdžiai, deja, rodo, kad tai – vienintelis kelias.