Vokietijoje šeimą sukūrusi ir gyvenanti menininkė choreografiją atliks duetu kartu su dešimtmečiu sūnumi Elijumi.

Angliškas žodis „mother“ (liet. mama) savyje talpina „other“ (liet. kitas (–a). Kas ta kita – moteris, menininkė, mama? Apie meilę scenai ir šeimai, apie iš jos kylančius iššūkius atvirai dalijasi kaunietė šokėja ir choreografė.

– Apie ką yra festivalyje pristatomas spektaklis?

– Spalio pabaigoje jau bus dveji metai, kai pirmą kartą parodėme šį spektaklį publikai ir vėliau su juo nemažai gastroliavome po pasaulį. Pradėjome šokti, kai mano sūnus buvo dar septynerių: pirmiausia gimė filmas ir tada gavome pasiūlymą jį paversti sceniniu variantu. Pradėjome šokti tik sau, dviese, bet kai savo kūrybinius atradimus papasakojau Vokietijoje gyvenančiai dramaturgei Ingridai Gerbutavičiūtei, ji padrąsino įgyvendinti sumanymą teatro scenoje.

Tai spektaklis apie du žmones, apie mamą ir sūnų, kurie yra natūraliai sujungti visam gyvenimui. Kiekviena mama turi ypatingą ryšį su vaiku, aš esu laiminga, kad atradome abiem mums artimą kalbą – šokį. Kai buvau sūnaus amžiaus, man tai irgi buvo pagrindinė gyvenimo ašis.

Tai spektaklis apie kasdieną, čia atspindimi momentai artimi kiekvienam žmogui ir visoms kartoms. Pavyzdžiui, vaikai gali tapatintis su Elijumi ir kažką prisitaikyti, reflektuoti. Nors iš pirmo žvilgsnio ieškojimas pusiausvyros tarp šeimos ir pareigų galbūt labiau liečia mamos asmenį, bet lygiai taip pat šiuolaikinis tėtis gali atpažinti situacijas, kur tarp žaidimo scenoje ir gyvenimo nėra didelio skirtumo. Kiekvienas mes buvome vaikas, tad ir spektaklis – apie tą magišką ryšį, išūkius, mažus ir didelius laimėjimus, jų dalijimąsi tarpusavyje.

Negaliu nepaminėti ir mano pačios santykio su savo brangia mama. Šis spektaklis – šiokia tokia dedikacija jai, nes ji, nepaisant daugybės sunkumų, visada buvo šalia ir besąlygiškai palaikė. Ji paprastai yra tas žmogus, kuris su mumis kartu keliauja po įvairius festivalius. Tad esame dviejų mamų ir vaikų komanda.

– Ką reiškia naujadariškas spektaklio pavadinimas „ma (KITA) ma“?

– Man buvo didelis atradimas, kad angliškame žodyje „mother“ (liet. mama) yra žodis „other“ (liet. kita). Spektaklyje ne tik aš esu kita, bet ir mano vaikas – kitas. Jis man yra tas faktorius, kuris suteikė galimybę kurti, šokti ir dalytis scena su juo, nors, tapusi mama, skendau rūpesčių jūroje. Elijas mane mato skirtingai nei vien šeimoje ir dėl to aš save regiu kitame amplua. Kai keliaujame, didžiąją dalį laiko, kol įžengiu į sceną, esu daugybę pareigų turinti mama ir tik vėliau virstu ta kita –  šokio atlikėja. Ne visada tai lengva, kartais trūksta menininkui reikalingos izoliacijos, bet neturiu kito pasirinkimo. Tačiau kai mudu esame scenoje, visada maksimaliai tuo mėgaujamės.

Aš iki šiol turiu prabangą būti ne tik mama ir žmona, bet ir menininke, tai yra didelė privilegija. Mano vyras mane labai palaiko: jis priėmė faktą, kad noriu toliau save išreikšti per šokį, kitu atveju gal būčiau nustojusi kurti.

– Ar per trejus metus, bręstant sūnui, pasikeitė ir pats spektaklis?

– Tai augantis kūrinys: jo pagrindas – santykis tarp mamos ir sūnaus. Elijas irgi auga, jis nebe septynmetis, bet jau dešimtmetis. Tad kiekvienąkart prieiti prie spektaklio yra vis sunkiau fiziškai, nes vaikas – augantis organizmas: tokie judesiai, kaip pakėlimas, sukimas ir kita, reikalauja tikslumo ir, žinoma, daug jėgos. Tos fizinės stiprybės reikia mums abiem, nes kontaktuodami kaip partneriai abu šokėjai dirba lygiavertiškai. Tad šis nuolat kintančios choreografijos aspektas man kaip kūrėjai yra lyg skaniausi saldainiai.

Sąmoningai nenorėjau Elijo įstatyti į griežtą sudėtingą choreografiją, taigi visas sceninis veiksmas yra nuolatinis kūrimas ir buvimas kartu, kaskart unikalus kelias nuo vieno judesio prie kito. Kai matau savo sūnų iš šalies – jis jau jaunas vaikinas, tačiau jo artumo momentai scenoje vis dar vaikiški. Ir šis mišinys yra labai nerealus. Patirtis, kurios Elijas įgauna augdamas, jį keičia, kartu kinta ir duetas. Norėčiau šį spektaklį rodyti tol, kol įmanoma!

Bendrystė: „Kiekviena mama turi ypatingą ryšį su vaiku, aš esu laiminga, kad atradome abiem mums artimą kalbą – šokį“, – sako R. Gudavičiūtė. „De-Da Productions“ nuotr.

– Ar kilo tokia mintis sušokti jį po dešimties metų ir daugiau, kai sūnus jau bus suaugęs?

– Gal šokti ne kasmet, bet tokių svajonių yra. „ma (KITA) ma 2“, „ma (KITA) ma 3...“ Laikui einant, kistų kūrinio problematika, reikėtų ieškoti bangų, kurios atspindėtų mūsų santykių metamorfozę. Aš visada norėsiu savo vaiką priglausti, pakelti, tačiau scenoje sentimentalus intymumas turi būti perteiktas menine kalba, tad, sūnui užaugus, reikėtų atrasti kitokį estetinį raktą.

Į gastroles keliaujame visa šeima, dar turiu dukrą Sophie Salomėją, kuriai yra šešeri. Ji žino visą spektaklį, nes dalyvauja repeticijose. Todėl man labai svarbu, kad po spektaklių ji išeitų ir scenoje nusilenktų kartu – toks jos vaidmuo čia. Deja, į Kauną jos negalėsiu atsivežti, nes dukrai reikia eiti į mokyklą. Kai manęs paklausia, ar bus kitas spektaklis su dukra, – tikrai ne! Kai nėra atstumo tarp šeimos ir darbo, labai sunku išlaviruoti.

Spektaklyje ne tik aš esu kita, bet ir mano vaikas – kitas. Jis man yra tas faktorius, kuris suteikė galimybę kurti, šokti ir dalytis scena su juo, nors, tapusi mama, skendau rūpesčių jūroje.

– Susilaukus palikuonių, moters gyvenimas įvairiapusiškai pasikeičia. Kaip pasikeičia šokėjos gyvenimas tapus mama, nes jos kūnas – pagrindinė kasdienio darbo priemonė?

– Tiesa, mano kūnas yra mano darbo priemonė, juo išreiškiu save. Tarsi priešinausi tam standartiniam posakiui, kad kai susilauksiu vaikų, būsiu namie, gaminsiu valgį, būsiu tiesiog mama. Motinystė – besikeičiantis procesas, kuriame yra daug papildomų sąlygų. Kai kurios moterys jaučia, kad tai jų gyvenimo misija, tačiau aš tokios nuostatos neturėjau. Ir kartu be galo norėjau šeimos, tad neabejojau, kad turėsiu vaikų.

Moteriai, kurios profesija – šokėja, nėra paprasta surasti tą momentą, kai jau laikas kurti šeimą. Metus laiko turi save eliminuoti iš šokio pasaulio ir psichologiškai žinoti, kad gal nebus, kur sugrįžti. Kai esi laisvai samdoma kūrėja, kaip aš, nėra jokių garantijų. Laikas labai svarbus šioje situacijoje, nes kyla klausimų – gal man išvis nebereikia grįžti į sceną? Reikia palaikyti formą, discipliną, kasdien investuoti į savo kūną, o surasti laiko sau, būnant šeimoje, deja, labai sudėtinga.

Vyksta daug vidinių kovų, kur palikti savo vaikutį einant dirbti. Man dėl fizinės būklės nebuvo diskomforto, tačiau iškilo psichologinių momentų. Meno rinkoje vyrauja tokia tendencija: kam projektui samdyti žmogų, kuris yra pririštas prie namų, kai gali pakviesti dirbti kartu jauną ir neįsipareigojusį atlikėją. Tačiau mano gyvenime yra choreografų, kurie nori dirbti būtent su manimi, jiems reikia sukauptos patirties.

Tik dabar galiu įvardyti tai kaip asmeninį išsipildymą, kadangi mano profesija ir šeima eina paraleliai. Nereikia teikti pirmenybės vienam ar kitam, užtenka turėti labai gerus organizacinius įgūdžius.

Aš iki šiol turiu prabangą būti ne tik mama ir žmona, bet ir menininke, tai yra didelė privilegija.

– Ar motinystė nukreipė naujais kūrybos keliais, įskiepijo naujų suvokimų?

– Manau, kad taip, tačiau tam suprasti ir įvertinti prireikė laiko. Kai turi šeimą, laikas įgauna kitą pagreitį, man šis suvokimas buvo didelis stimulas ir kūryba įgavo dar didesnę vertę. Dirbti namie labai sunku, sudėtinga atitolti nuo to, kas vyksta šeimoje. Juk normaliomis sąlygomis menui reikia ramybės, pasiruošimo... Motinystė išmokė dar didesnės disciplinos.

Mano studentai, kuriems dėstau šiuolaikinio šokio techniką Frankfurto muzikos ir scenos menų universtite, vadina mane mokytoja su mamišku vaibu (angl. mom’s vibe). As žinau, kodėl, nes man labai sunku būti sausą techniką dėstančia mokytoja. Žinau, kad geriausias rezultatas bus, kai pavyks gauti tai, ko nori, bet užduotis turiu suvynioti į blizgutį, kad jiems, kaip mažiems vaikams, būtų smalsu. Čia tokios mamiškos gudrybės, kurios padeda ne tik dirbti su studentais ir savo vaikais, bet ir su suaugusiaisiais. Negaliu praeiti pro šalį, jei koks studentas ar studentė apsiašaroję stovi kampe: priglausiu, išklausysiu, patarsiu. Žinau, kaip gali būti sunku studijuoti kitoje šalyje, kai šalia neturi šeimos.

– Šokant spektaklyje su savo vaiku, atrodo, turėtų būti patogu ir lengva organizuoti šeimos narių darbą?

– Mes atvykstame rengti pasirodymo su daug papildomų sąlygų: negaliu skristi naktimis, negali vykti naktinių spektaklių, turiu vežtis abu vaikus, mums reikia lydinčio žmogaus, kuris teatre prižiūrėtų vaikus, kai aš techninėse repeticijose, kas dažniausiai yra specialios išlaidos festivaliams. Džiaugiuosi, kad vyrauja supratingumas ir daugelis įdeda daug pastangų, kad mes keliautume sklandžiai. Juk galiausiai pats spektaklio pavadinimas simbolizuoja, kad ši šokėja atvyks su savo vaikais!

Vokietijoje ne taip lengvai vaikus išleidžia į keliones, ypač per mokslo metus. Tam reikia teikti oficialią paraišką, kad mokyklos direktorius leistų vaiką dirbti. Kitu atveju oro uoste mus sustabdytų ir klaustų, kodėl vaikas ne mokymosi įstaigoje. Susiorganizuoti viską iki išvykstant į gastroles – labai didelis logistinis darbas.

Repeticijų grafikas irgi labai griežtas dirbančiam vaikui: keturios valandos per dieną – ne daugiau nei 30 valandų per metus. Turėjome rasti vidinių susitarimų, kaip mums repetuoti. Kaip mama ir choreografė turėjau asmeniškai įsivertini, kiek laiko galime ruoštis, nes tikrai esu prieš vaikų išnaudojimą įvairiuose kūrybiniuose projektuose.

Kita vertus, su tokiais netradiciniais spektakliais auga ir visuomenė – galbūt mano pavyzdys padės kitoms vaikų turinčioms menininkėms ir kažkada taps savaime suprantama, kad šeima nėra blogybė ir diskomfortas pasirinkus šokėjo profesiją. Kartu tokiose kelionėse auga ir vaikai – naujoji karta, atvira ir patenkinta, bendraujanti, save realizuojanti. Man, kaip mamai, kiekviena praleista minutė juos auginant ir kuriant yra didelė dovana. Tik gastrolėse turiu nuolat visai šeimai priminti, kad tai ne atostogos, o darbas.

– Gal gali pasidalyti, kokios nuotaikos vyrauja ruošiantis susitikimui su kauniečių publika festivalyje „Aura 33“?

– „Auros“ vadovė choreografė Birutė Letukaitė ir jos teatras man, kaip atlikėjai ir žmogui, yra visa ko pradžia. Ji nėra gyvai mačiusi šio spektaklio, tačiau mane labai palaiko kaip atlikėją ir man ypač gera girdėti, kad žavisi manimi kaip mama. Ši moteris tikrai žino, ką reiškia derinti intensyvų kūrybinį darbą su šeima. Iš „Auros“ išmokau siekti vis daugiau ir tai persidavė į mano karjerą ir motinystę. Elijas „Aurą“ irgi jau žino: kai grįžome vasarą į gimtinę, atėjome į „Auros“ teatrą parepetuoti. Koks nenusakomas jausmas buvo dalytis šokių aikštele su savo sūnumi... Elijas klausinėjo, kaip čia viskas buvo mano laikais, o aš turėjau progą prisiminti, kaip atrodė senoji studija dar net be veidrodžių, o dabar išaugo į teatrą, kur dirba pasaulyje garsūs choreografai.

Man šis spektaklio rodymas kelia daug emocijų: tarsi džiaugiuosi, kad pasirodysiu savo mieste Kaune, kur spektaklį pamatys šeima ir draugai, tačiau kartu tai ir didelė atsakomybė. Tiesą sakant, parodę šį spektaklį, planuojame daryti jo pertrauką, tad Kaune įvyks tarsi atsisveikinimas, kurio metu žiūrovams atiduosime visą savo širdį ir didelę dozę energingo tiek šiuolaikinio, tiek gatvės žanrų šokio.

Kas: Tarptautinis šokio festivalis „Aura 33“. Šokio spektaklis „ma (KITA) ma“.

Kur: Kino centre „Romuva“.

Kada: Rugsėjo 30 d. 17 val.

„Džiaugiuosi galėdamas bent trumpam grįžti į Lietuvą. Ši šalis visada užims ypatingą vietą mano širdyje", – sako šokėjas. Kauno „Aura“ buvo pirmasis jo tikras darbas po šokio mokyklos Honkonge. „Pirmasis kartas, kai reikėjo savarankiškai nuomotis butą, mokėti mokesčius, kasdien repetuoti teatre... Lietuvoje susiformavau kaip suaugęs žmogus, šokėjas. Kaune turėjau daug erdvės lavintis kaip šokio mokytojas dirbdamas tiek su kolegomis profesionalais, tiek su šokio studijos mokiniais, tai man ypač praverčia tęsiant šią veiklą Londone“, – sako J.Narvaezas, negailėdamas pagarbos žodžių „Auros“ vadovei choreografei Birutei Letukaitei.

Sugrįžimo išvakarėse – pokalbis apie sėkmės istoriją ir kūrybinį kelią, kuris po trejų metų, praleistų Kaune, J.Narvaezą atvedė į prestižinę šokio trupę.

– Festivalio scenoje matysime žymiąją trupę „Akram Khan“, kurioje šoki. Kaip, būdamas profesionalus šokėjas ir trupės narys, apibūdintum choreografo stilių?

– Choreografas Akramas Khanas tapo žinomas dėl unikalios hibridinės technikos, jungiančios šiuolaikinį šokį ir klasikinį indų šokio stilių „kathak“. Jis nuo pat pirmųjų darbų buvo unikalus kūrėjas, nuo kitų skyrėsi judesio aštrumu, mudrų naudojimu choreografijoje, išskirtinės muzikos deriniais. A.Khanas gimė ir užaugo Londone, bet jo šaknys Bangladeše, taigi jo darbuose daug identiteto paieškų.

Iš pradžių tai buvo daugiau fizinis teatras, tačiau dabar išryškėjo polinkis remtis pasakojimo struktūra, mitologija, ritualais. Spektaklis „Pergudraujant velnią“ yra įkvėptas vieno ankstyviausių eiliuotų literatūros kūrinių  „Gilgamešo epo“. Jame vyksta kova tarp despotiško karaliaus Gilgamešo ir dievų siųsto varžovo Enkidu, kurie vėliau tampa bendražygiais. Visi šokėjai scenoje yra skirtino amžiaus, įtraukiama dviejų šokėjų įkūnyta jaunesnio ir vyresnio pagrindinio veikėjo Gilgamešo versija.

Spektaklyje persvarstoma santykio tarp dievų ir žmonių tema, nemirtingumo siekis, žiūrovai turėtų atpažinti ir viską griaunančią indų deivę Kali. Aš įkūniju herojų Enkidu, kuris yra laukinis žmogus, atvykęs iš gamtos. Šalia tironiško Gilgamešo tampu jo galios įkaitu. Vis dėlto spektaklyje „Pergudraujant velnią“ nereiktų tikėtis kaip ant delno aiškaus ir nuoseklaus siužeto, tai labiau abstraktus kūrinys, patiksiantis kokybiško šiuolaikinio šokio gerbėjams, mėgstantiems įvairovę.

Jaučiausi tarsi šokčiau kažkieno kito odoje. Preciziškos technikos neužtenka personažui perteikti, tam reikia stiprių vidinių intencijų.

– Prie pasaulinio lygio kompanijos prisijungti buvai pakviestas dar dirbdamas „Auros“ šokio teatre. Kokia tavo sėkmės istorija?

– Šokti trupėje „Akram Khan“ buvo mano svajonė. Dar studijuodamas Honkonge, prieš atvykdamas į Lietuvą, dalyvavau šios trupės šokėjų atrankoje. Žinojau kompaniją, jos kryptį, man ji ypač patiko. Dar porą kartų kreipiausi į juos dėl kitų vaidmenų, manęs neatrinko, tačiau apsikeitėme kontaktais.

Pamenu, buvo vasaros atostogos, po jų planavau grįžti ir pradėti trečius metus šokti „Auros“ trupėje. Dar ilsėjausi Filipinuose, kai sulaukiau trupės vadybininkės skambučio iš Avinjono, kad Eikidu vaidmens atlikėjas susižeidė ir nebegali šokti. Visiškai nesitikėjau tokios atomazgos, iškart parašiau choreografei B.Letukaitei ir išdėsčiau situaciją. Ji buvo labai supratinga ir palaikanti, sakė, kad būčiau kvailas, jei atsisakyčiau tokios galimybės. Tad per dvi savaites susidėjau daiktus ir išskridau į Londoną.

– Ar galimybė šokti šioje trupėje pateisino tavo lūkesčius? Kaip pavyko prisijaukinti Eikidu vaidmenį?

– Prijungiau prie spektaklio, kurio šokėjai jau buvo meistriškai atidirbę savo vaidmenis, todėl iš pradžių buvo nelengvas ir intensyvus procesas. Man choreografijos kombinacijos nebuvo sunkioji dalis, tačiau perimti Eikidu vaidmenį tapo iššūkiu. Perskaičiau daug informacijos apie epą, jo kilmę, charakterius ir pirmuosiuose spektakliuose galbūt labiau stengiausi techniškai tobulai atkartoti choreografiją. Tačiau jaučiausi tarsi šokčiau kažkieno kito odoje. Preciziškos technikos neužtenka personažui perteikti, tam reikia stiprių vidinių intencijų. Norėdamas įtaigiai papasakoti istoriją, turi pagrįsti kiekvieną savo judesį.

Šiandien jau galiu sakyti, kad spektaklio Eikidu yra unikali mano versija, mano įsikūnijimas. Indai turi sąvoką „abhinaya“, reiškiančią veido mimikų meną, jas naudoju būdamas scenoje. Nepaprastai intriguoja tai, kaip judinamas kiekvienas veido raumenukas ir net minimalistinės išraiškos virsta įtaigia vaidyba. Tuo man ir artimas choreografo A.Khano stilius, jo gebėjimas sujungti kūno šokį ir jausmingą teatrą.

– Kokią ateities paveikslą pieši jau šokdamas tokio aukšto lygio trupėje?

– Pandemijos laikotarpiu iš Europos net aštuoniems mėnesiams grįžau į Filipinus ir leidau laiką su šeima. Buvo taip keista grįžti į aplinką, kurią jaučiausi išaugęs, pajutau, koks pasikeitęs esu. Iš pradžių buvo daug nežinomybės, kiek galėsiu likti trupėje „Akran Khan“, tačiau dabar esu lygiavertis trupės narys – anksčiau mano vaidmenį šokęs šokėjas grįžo į kompaniją korepetitoriaus amplua, o aš toliau turiu suplanuotus pasirodymus su šiuo ir kitais spektakliais. Įdomu tai, kad šoku spektaklyje „Pergudraujant velnią“, kuris yra vienas naujausių šio choreografo spektaklių, o kitas mano vaidmuo bus viename pirmųjų jo kūrinių. Taip prisiliečiu prie visos trupės istorijos.

Neneigsiu, pasiilgstu saugumo jausmo dirbti garantijas suteikiančiame repertuariniame teatre. Dabar dirbu laisvai samdomu šokėju trupės spektakliuose, vedu šokio pamokas. Man tai yra dar vienas naujas savarankiškumo etapas, kurio ypač žavus elementas yra laisvė. Esu nusprendęs, kad keliausiu ir dirbsiu ten, kur jausiu, kad yra geriausios galimybės. Dabar nekantrauju susitikti su spektaklio publika mano mylimame Kaune.

„Aura 32“ programoje pasaulinės šokio žvaigždės, tokios kaip šiuolaikinio šokio trupė „Kibbutz“ (Izraelis), šokio trupė „Akram Khan“  (Didžioji Britanija), choreografų Jasmin Vardimon (Didžioji Britanija), Beno J. Riepe'ės (Vokietija) ir kitų darbai. Kalbamės su festivalio įkūrėja choreografe Birute Letukaite ir klausiame, kodėl kiekvienam save ugdančiam ir akiratį plečiančiam žmogui verta leistis į dialogą su pripažintais meno kūriniais.

– Pradėkime nuo svarbiausio: ko nevalia šiemet praleisti festivalyje „Aura 32“?

– Festivalio žvaigždės šiemet yra net kelios: kompanija „Kibbutz“ – viena žinomiausių šiuolaikinio Izraelio šokio trupių. Tai fiziškai aktyvus teatras, įspūdingas apšvietimas, aukščiausią kokybę demonstruojantys šokėjai. Naujas spektaklis „Prieglobstis“ nagrinėja egzistencinę namų paieškos temą, kas dabar vyksta visai šalia mūsų: žmonės, siekdami saugumo, migruoja traukdamiesi nuo konfliktų, karų. Ši kompanija be sustojimo gastroliuoja po pasaulį ir šoka didžiausiuose festivaliuose, žymiausių teatrų scenose, todėl festivalis „Aura 32“ yra reta galimybė pamatyti jų pasirodymą Lietuvoje. Beje, jie taip pat surengs ir šokio dirbtuves profesionaliems šokėjams, kurių metu atsirinks šokėjus į kiekvieną vasarą Izraelyje vykstančią stovyklą.

Šokio trupė „Akram Khan“ yra viena iš pamatinių šokio pasaulyje. Akramas Khanas – indų kilmės šokėjas ir choreografas, jau ilgus metus gyvenantis ir kuriantis Londone, sukūręs vieną romantiškiausių visų laikų baletų „Žizel“ Anglų nacionaliniame balete. Tai drąsus, mėgstantis riziką, meniškai apipavidalintas teatras, kuriame jaučiami indų klasikinio šokio elementai. Nuostabu, kad geriausio Azijos šokėjo titulą pelnęs filipinietis Jasperas Narvaezas po trejų metų darbo „Auros“ teatre pasirašė sutartį šokti šioje prestižinėje kompanijoje. Į Kauną jis sugrįžta su spektakliu „Pergudraujant velnią“.

Žvaigždės: tarp šiųmečių festivalio svečių – „Akram Khan“ ir „Kibbutz“ šokio trupės. / Organizatorių nuotr.

Šiemet mažieji festivalio žiūrovai pamatys jau antrą kartą festivalyje viešinčios žymios choreografės, trupės „Kibbutz“ buvusios šokėjos Jasmin Vardimon virtualųjį spektaklį „Alisa stebuklų šalyje“. Tai nesenstanti pasakos adaptacija publikai nuo septynerių metų: užsidėję virtualios realybės akinius, žiūrovai panirs į visas jusles žadinančią kelionę. Na, o šokio praktikai festivalio metu turės galimybę mokytis šios choreografės išskirtinės technikos judesio dirbtuvėse.

– Festivalio atidarymas šiemet orientuotas ne tik į šokio, bet ir į muzikos publiką. Kokią staigmeną paruošė Lietuvoje jau ne kartą viešintis vokiečių choreografas B.J.Riepe'ė?

– Spalio 12-ąją iškilmingame festivalio atidaryme laukiame ne tik šokio gerbėjų, bet ir visos meno ir kultūros publikos. Vakaro pradžioje staigmena – menininkų poros šokėjos Sakurako ir jos vyro kompozitoriaus Philo Vono dueto pasirodymas. Jų sukurta paslaptinga atmosfera tęsis „Romuvos“ scenoje, kur įsikurs dvylika vaidinančių „Pradžios“ muzikantų, kuriems choreografiją kūrė žinoma šiuolaikinio šokio figūra vokietis B.J.Riepe'ė. Pernai jis sukūrė „Aurai“ spektaklį „Meilės erdvė“. Galėtume jį vadinti fatališku maištininku, nes kiekvienas jo darbas yra netikėtas. Vokiečių šokio scenoje B.J.Riepe'ė yra išskirtinis, kiekvieną kartą vis atrandantis kitus būdus prabilti apie rūpimas temas, neįprastai panaudoti erdves. Keistais kostiumais pasidabinę muzikantai nukels žiūrovus į fantasmagorišką nepažįstamą pasaulį, kuriame muzikuos, judės, kalbės skirtingomis pasaulio kalbomis apie tai, kas aktualu šiandien: klimato kaitą, pandemiją, karą, krizes. Pasirodymas sukurtas remiantis kompozitoriaus Ludwigo van Beethoveno Devintąja simfonija, kartu skambės ir šiuolaikinės islandų kompozitorės Báros Gísladóttir kūryba. Taigi festivalio pradžioje tikimės vizualaus ir muzikalaus reginio, kurio formatas kiek netikėtas šokio festivaliui. Tai bus tikras malonumas klasikinės, rimtosios šiuolaikinės muzikos gerbėjams.

Spektaklis „Letmec_natur“ galėtų gauti šių metų festivalio akibrokšto titulą: tai interaktyvus spektaklis, kuriame tiek šokėjai, tiek žiūrovai ir net aptarnaujantis personalas yra nuogi.

– Ar šiemet siūlote alternatyvas ieškantiems netikėtų formatų, ar šokio neįprastose erdvėse?

– Vengrės Mártos Ladjánszki spektaklis „Letmec_natur“ galėtų gauti šių metų festivalio akibrokšto titulą: tai interaktyvus spektaklis, kuriame tiek šokėjai, tiek žiūrovai ir net aptarnaujantis personalas yra nuogi. Kai susitikdavau su kūrėja, ji vis siūlydavo „Auros“ festivalyje pristatyti šį darbą, tačiau aš protestuodavau, sakydavau, kad Kaune tikrai neatsiras tokių drąsuolių nusirengti. Tačiau dabartinė situacija tokia, kad bilietai į šį spektaklį buvo iškart iššluoti. Ypač džiūgauja nudistų bendruomenė! Be abejo, spektaklis turi savo filosofiją – jis kvestionuoja nuogumo scenoje ir už jos ribų temą, yra paremtas įsitraukimu, atkreipia dėmesį į natūralaus kūno grožį.

Su spektaklio „Schiele“ choreografu ir atlikėju Ferencu Feheriu esame seni pažįstami – jis jau du kartus šoko Kaune, o 2013 m. „Aurai“ pastatė spektaklį „1863“, įkvėptą istorinio sukilimo. Visi jo darbai nuostabūs, Ferencas transliuoja labai daug kitoniškumo, gylio, geba darniai sujungti šiuolaikinį ir fizinį šokį. Naujausias jo solo darbas inspiruotas austrų menininko Egono Schiele'ės paveikslo. Į Kauno dramos teatro sceną Ferencas įžengs nuogas, tarsi išniręs iš dailininko tapyto portreto.

Mūsų teatro tarptautinė trupė kvies į šokį netradicinėje erdvėje pavadinimu „Kitas klausimas“. Tai ciklo „Modernizmo ikonos“, kuriamo su kauniečių iniciatyva „Ekskursas“, dalis, šįkart organizuojama Kauno savivaldybės pastate. Gidas pasakos apie pastato architektūrą, o humoro ir ironijos nestokojančiuose šokėjų veiksmuose, judesiuose, gestuose ir elgesio modeliuose lengvai atpažinsite valdininkų ir biurokratų elgsenos klišes. Verta priminti, kad vietų skaičius į šokio ekskursiją labai ribotas.

– Festivalyje debiutuoja ir Kauno šokio teatro „Aura“ repertuaro naujienos. Ar bus tęsiama tradicija pristatyti jūsų sukurto spektaklio premjerą?

– Visus kviečiame į naujausią „Auros“ premjerą „(M)eilės (m)eilėse“, inspiruotą Berlyne gyvenančios lietuvių poetės ir dailininkės Aldonos Gustas kūrybos. A.Gustas nepaprastai įdomi asmenybė, gyvas Berlyno bohemos liudijimas, apie ją šią žiemą bus ir filmas. „Auros“ šokėjai kūnu perteiks jos išraiškingo gyvenimo linijų fragmentus, kūrybos vizijas, jausmus ir emocijas, o viską sujungs gyvai charizmatiškų muzikantų atliekamos kompozicijos. Tai pirmas mūsų bendras projektas su naujų idėjų orkestru „Niko“, vadovaujamu Gedimino Gelgoto, kuriame matysite grojančius ir judančius muzikantus bei dainuojantį dirigentą. Tai jautrus ir muzikalus spektaklis visiems, norintiems iš arti pažvelgti į talentingos moters sielos gelmes.

Tęstinumas: kaip ir kasmet, B.Letukaitės vadovaujamas festivalis „Aura“ suteiks galimybę išvysti įspūdingų šiuolaikinio šokio meistrų darbų. / R. Ščerbausko nuotr.

– Iki festivalio liko jau visai nedaug – ką galima pasiūlyti nekantriausiems festivalio žiūrovams?

– Jau spalio 5 d. 18.30 val. „Romuvoje“ organizuojame renginį „Aura 32 iš arčiau“. Teatro fojė ant sienų rasite eksponuojamas videoprojekcijas, kuriose bus pristatomos ir komentuojamos festivalyje dalyvaujančios trupės. Festivalio organizatorių komanda atsakys į klausimus, rekomenduos spektaklius, taip pat vaišins skanėstais, bus galimybė įsigyti bilietų. Antroje renginio dalyje kviesime į salę, kur bus parodyta ištrauka iš šokio spektaklio „Sprendimas“, išvysite įspūdingus Nyderlandų menininkės Gudos Koster kostiumus, išgirsite gyvai muzikuojančius nuostabaus balso dainininką Ilją Guną iš grupės „Royce“ ir veržlų kompozitorių Antaną Jasenką.

Sulaukus gausybės gerų atsiliepimų iš žmonių, meditatyvios parodos rengėjai nesnaudžia ir jau gruodžio 11 d. kviečia į bohemiškose "Drobės" fabriko patalpose vyksiantį sąmoningų žmonių vakarėlį. Koks jausmas šokiui pakviesti tylą, kur ieškoti tikrosios laimės ir kaip prisikviesti kūrybines mūzas – pokalbis su D.Jonaičiu (D.J.) ir K.Dovydu (K.D.).

– Kokiomis aplinkybėmis susipažinote ir pirmajame renginyje sujungėte meną ir meditaciją?

D.J: Karolį pirmą kartą pamačiau per vienus dvasinius mokymus Palangoje. Karolis kažkada internete įkėlė tylos praktiką, kurią pabandęs namuose nusprendžiau išbandyti jo vedamą meditaciją gyvai.

K.D.: Tą kartą Dalius atėjo į praktiką ir netrukus buvo išsiųstas į tylos retritą, kitaip vadinamą tylos stovyklą. Savirealizacijos "Givin" mokykloje, kurios komandos narys esu jau daugiau nei dvejus metus, visai neseniai atsirado tradicija, kad žmonės po retritų gauna užduotį pratęsti savo individualias patirtis kažkokia forma jomis pasidalijant su kitais. Vaizdžiai galima pasakyti, kad retrito metu tarsi vyksta įkvėpimas, o po jo iškvėpimas – sukauptos energijos realizavimas. Kadangi Dalius yra menininkas, į Latviją važiavusi mūsų lietuvių grupė nusprendė grįžus į Kauną kartu suorganizuoti viešą renginį, kurio programoje būtų tapybos paroda ir tylos meditacija. Vakarą pavadinome pagal meditacijos praktiką – "Tyla". Tokioje meditacijoje mokomasi valdyti savo dėmesį, besąlygiškai priimti gyvenimą ir juo džiaugtis.

Jeigu kūrėjas jaučia lengvumą, tokia energija ir perduodama paveikslui. Proporcingai tą patį galima sakyti ir apie sunkias emocijas, jausmus.

D.J.: Buvo malonu surengti darbų parodą tokiu netradiciniu formatu. Man labai artima idėja padėti žmogui pajausti džiaugsmą – to paties siekiu ir savo kūriniais.

– Ar šiandien sparčiai populiarėjantis meditavimas – greitkelis į laimę? Ko ieško praktikuojantys?

K.D.: Kai manęs klausia, kaip gyventi laimingai, aš visada sakau, kad greičiausias būdas – padaryti laimingus kitus žmones, tada sėkmė atsigręš ir į tave patį. Kai leidžiamės į sielos gelmes, į ramybę, galime pajausti tikrąjį džiaugsmą, kuris pranoksta net įsimylėjimo jausmą. Meditacija skirta praplėsti sąmonę, kad greičiau susivoktume, atgautume jėgas, tačiau tik medituoti ir netaikyti principų kasdieniame gyvenime – kaip paukščiui plasnoti vienu sparnu.

D.J.: Pirmą kartą teko medituoti dar 2005 m. Buvau labai atsargus, nuolat kvestionavau, ar esu gerame kelyje, todėl žingsniavau labai lėtai. Save mačiau kaip ieškotoją. Ko ieškojau? Džiaugsmo ir savirealizacijos. Dirbau projektų vadovu verslo ir vadybos srityje, vėliau Londone organizavau renginius, sukausi automobilių nuomos srityje. Tačiau vistiek, kad ir ko griebčiausi, nesijaučiau laimingas, o vietoj džiaugsmo viduje stūksojo didžiulis barjeras tarp verslo ir meno suderinamumo. Kad pasirinkčiau tapybą, tiesiog turėjau išdrįsti ir savimi patikėti. Visuomenė diktuoja tam tikrą tempą, normas ir tik mene aš galiu jausti laisvę. Laisve, kurią patiriu kurdamas, man norisi pasidalyti ir su kitais.

– Karoli, koks buvo atspirties taškas, kad jau daugiau nei dešimtmetį dvasingumas tapo prioritetu tavo gyvenime?

K.D.: Manau man didelę įtaką padarė, kad, dar būdamas penkiolikos, stebėjau tėtį, kuris nuo sėkmingai vystomo verslo radikaliai pasuko į religiją. Tiesą sakant, šeimoje buvau vienintelis, kuris palaikė jį šiame naujame kelyje, kadangi pats jaučiau gilų susidomėjimą mantromis, meditacija. Vėliau išvažiavau studijuoti, man pačiam atsivėrė verslo galimybės. Per daugiau nei dešimt metų esu dalyvavęs tiek seminarų, stovyklų, penkis kartus lankęsis Indijos šventyklose... Nors gyvenau pagal perskaitytų knygų rekomendacijas, bet pradėjo streikuoti sveikata, nemačiau gyvenimo prasmės ir nejutau laimės. Iš šiandienos perspektyvos galiu pasakyti, kad buvau didelis egoistas, galvojau, kad viską žinau. Tik prieš keletą metų prasidėjo ne dvasinis turizmas, o tikras darbas su savimi. Dėl tylos meditacijos praktikų pašalinau daugelį įtampų iš kūno, pradėjau sveikti tiek dvasiškai, tiek fiziškai, atverčiau naują gyvenimo knygos puslapį. Šiandienai esu pasiruošęs burti sąmoningą ir šviesią bendruomenę Lietuvoje. Kai bendraminčiai kažką praktikuoja kartu, tai yra didžiulė jėga.

– Ar tikite, kad menininkai energiškai įkrauna savo kūrinius?

K.D.: Būtent menininkai yra žmonės, kurie veikia dabarties akimirką. Jie kūrybinio proceso metu praleidžia daug šviesos, taip gimsta įtaigūs kūriniai. Jeigu kūrėjas jaučia lengvumą, tokia energija ir perduodama paveikslui. Proporcingai tą patį galima sakyti ir apie sunkias emocijas, jausmus. Toks gyvenimo dėsnis – viskas, ką mes darome, kokių veiksmų imamės, sugrįžta mums patiems dešimt kartų stipriau.

D.J.: Žmonės yra pastebėję, kad mano paveikslai skleidžia ramybę. Pamenu, mano draugų šeimoje gimus dukrai padovanojau savo darbą. Tėvai pastebėjo, kad šalia mano paveikslo ji tampa ramesnė ir nustoja verkti. Jiems vis dar sunku suprasti, kaip tai nutinka. Manau, žmonės, kurie sau leidžia ramiai patyrinėti meną, pajausti, jie apčiuopia daug daugiau negu tie, kurių vertinimas ateina iš proto: koks čia stilius, idėja, vertė ir kt.

– Daliau, gal jau esi atradęs burtažodį kūrybinėms mūzoms prisikviesti?

D.J.: Mano atveju intuityvus vidinis balsas šnabžda: "Padaryk kažką šiandien, kodėl nenutapius paveikslo?" Šis balsas tarsi ragina imtis ir kažką sukurti, tačiau jis dažnai lieka ignoruojamas. Mūzos – tai tik trumpalaikiai blyksniai, labai pavojinga pasitikėti jomis, nes gali neaplankyti mėnesiais, metais... O gyvenimas vyksta kasdien. Iš patirties dalijuosi – ilgai ieškojau viską gydančios piliulės: nuvažiuosiu į vieną kitą renginį, seminarą, stovyklą, išmoksiu ir pasikeisiu, būsiu lydimas sėkmės, laimingas. Tačiau toks džiaugsmas ir pasiekimai yra trumpalaikiai. Jau po savaitės viskas grįždavo į įprastas vėžes, o kartais būdavo ir dar blogiau. Kasdienis mažų kryptingų darbų darymas ir yra tas tikrasis kelias, kuriuo eini.

– Disciplina – bendras vardiklis tarp meditacijos ir meno?

D.J.: Dėl to aš važiavau į retritą. Nežinojau, kas ten manęs laukia, bet galvojau, jeigu bus daug tylos, reiškia bus ir disciplina. Ji ne tik išorinė, bet vidinė – atsakomybės prisiėmimas.

K.D.: Man irgi vidiniai pokyčiai diktuoja atsakomybės jausmą. Kai pradedi labiau busti, pradedi matyti, kad esi atsakingas ne tik už save, bet ir už visą pasaulį. Kai ateina laikas vidinės sielos brandai, tiesiog nebepavyksta kitaip gyventi. Nereikia laukti, kol gyvenimas užspaus į kampą, o imtis iniciatyvos pačiam – čia ir dabar.

– Sunku įsivaizduoti, kaip atrodys medituojančių žmonių vakarėlis, kurio pagrindinis elementas – tyla?

K.D.: Nereikėtų klaidingai įsivaizduoti, kad susirinksime ir giedosime mantras arba atsiklaupę tyloje medituosime. Gruodžio 11-osios vakarą bus daug garsaus juoko, šokių, veganiško maisto. Mes su komanda kviečiame visus tiesiog būti savimi, bendrauti, susipažinti, atsipalaiduoti. Įsitikinsite patys, kad tyla ir vakarėlis suderinama, nes ši tyla neakustinė, ją nešiojamės savyje. Beje, šį kartą Dalius atsiskleis ne tik kaip tapytojas, o kaip muzikos didžėjus! Štai kaip meditacija mus įkvepia atskleisti ir atrasti įvairiapusius talentus.

Šis keistas laikas – didelis iššūkis tiek meno kūrėjams, tiek kultūros renginių mėgėjams: virusui nesitraukiant, visuomenę kasdien suvaržo dar daugiau apribojimų. Bet žmonės yra prisitaikantys, kūrybingi, nepasiduodantys. Ir ypač jeigu tie žmonės yra aktoriai, šokėjai – net ir už uždarų teatro durų verda produktyvus ir nuoširdus kūrybinis procesas.

Alternatyvūs būdai

B.Letukaitė džiaugiasi, kad "Aura" nesustojo dirbti per pirmąjį karantiną, o smogus antrajai viruso bangai, teatras dar labiau susivienijo ir laikėsi teatro sezono pradžioje užsibrėžtų tikslų.

Pirmojo karantino metu šokėjai dirbo namuose – kūrė trumpus pasirodymus savo aplinkoje: apie pasaulį, apie savo jausmus. Vaizdo pasakojimai buvo keliami į internetą ir prieinami teatro išsiilgusiai publikai. "Nuo vasaros pabaigos gyvename kaip viena šeima – beveik visą dieną praleidžiame kartu studijoje, po darbo skirstomės namo, neturime jokių kontaktų su išore", – komentuoja teatro vadovė.

Nėra pasirodymų, todėl teatre vyksta kūrybinis darbas: pamokos, kuriamos šokio miniatiūros, spektakliai, šokio edukacijos. Kadangi negalima pakviesti žiūrovų žiūrėti šokio, choreografė sugalvojo dar labiau atskleisti "Auros" teatro užkulisius, jo kasdienybę: kas vakarą pristatyti naują siužetą ir iš arti parodyti šokėjų kasdienybę: kaip jie mankštinasi, bendrauja salėje, ką veikia, kaip gimsta spektaklių fragmentai, – tas akimirkas, kurių paprastai atėjęs į teatrą nepamatysi.

Menininkė skatina susivienyti, iš visų jėgų laikytis pozityviai, neprarasti tikėjimo, persvarstyti savo vertybes, santykį su pasauliu.

Artėjant šventėms, trupės nariai jau išvyko atostogų į namus Europoje ir už jos ribų, todėl planuojama, kad vaizdo transliacijos iš "Auros" namų bus atnaujintos sausį.

Šokis prieš kompiuterį

Kaip ir daugumai, pandemija pakoregavo teatro planus: nuo praėjusio pavasario taip ir neįvyko žinomo choreografo Beno J.Riepe's (Vokietija), turėjusio atvykti kurti į Kauną premjera, "Auros" spektaklis "Kaunas Zoo" (chor. B.Letukaitė) neišvyko į festivalį Vokietijoje, atšauktos gastrolės į Italiją. Tačiau jubiliejinis tarptautinis šokio festivalis AURA buvo suorganizuotas, žiūrovai ypač gausiai rinkosi į spektaklio "Begalybės" (choreografė B.Letukaitė) premjerą.

Kauno šokio teatras "Aura" nepailsdamas vysto ne tik meninę, bet ir šokio edukacijos veiklą, kuri irgi perkelta į internetą.

"Prieš kelias dienas įvyko virtualusis susitikimas su jaunimo neigaliųjų centru "Korys", su kuriuo "Aura" bendrauja jau daug metų. Jie atvažiuodavo į mūsų studija pažiūrėti spektaklio, pasikalbėti. Buvo smagu susitikti su gausiai prie "Zoom" programos prisijungusiu jaunimu. Japonė šokėja Natsuho vedė mankštą, kurią galėjome visi daryti prieš ekranus iš savo namų, prancūzė Marine susitikimą papildė improvizacija su objektais: reikėjo išsirinkti esantį šalia daiktą ir kūrybiškai rasti kontaktą su juo", – ilgamete partneryste, besitęsiančia net tokiomis sudėtingomis sąlygomis, džiaugėsi teatro vadovė.

Išlydi senbuvį

Trejus su puse metų teatre dirbęs šokėjas Matthew Dane'as  Livingstonas dar prieš Kalėdas paliks teatrą – išvyks tęsti šokėjo karjeros į Berlyną, kuriame jo laukia įdomūs kūrybiniai projektai. Todėl prieš šventes teatro komanda norėjo žiūrovus pakviesti į šokio miniatūrų vakarą – atsisveikinimą su šiuo išskirtiniu šokėju.

Paskutinę akimirką, sugriežtinus karantino sąlygas, planuotas vakaro pasirodymas buvo atšauktas, o Matthew savo kolegoms sukūrė 40 minučių dinamišką šokio spektaklį "Pluto". Ši jo atsisveikinimo dovana "Aurai" – choreografiškai sudėtingas spektaklis, įkandamas tik profesionaliems šokėjams. Buvo planuojama transliuoti spektaklį internetu, tačiau nuspręsta kantriai palaukti karantino pabaigos, kad premjerą būtų galima tinkamai paminėti teatro scenoje.

Teatro vadovė negaili pagyrų jaunajam menininkui iš Niujorko: "Matthew yra ypatingas šokėjas, išsiskiriantis organišku teatrališkumu, charizma scenoje. Mane žavi jo kūrybiškumas, judesių įvairovė ir gebėjimas juos preciziškai atkartoti improvizuojant. Manau, tai prigimtinė, labai reta atlikėjo savybė, turint omenyje kūno judėjimo erdvėje trajektorijų sudėtingumą", – sako B.Letukaitė.

Šokėjai improvizuoja, bet retas kuris prisimena savo sukurtas judesių kombinacijas ir gali jas tiksliai atkartoti. "Be to, Matthew yra labai techniškas šokėjas, kerintis savo piruetais, kūno plastika, aktoriniais gebėjimais, kiekvieną užduotį atliekantis ypač kūrybiškai", – komplimentų šokėjui negaili teatro vadovė.

Matthew Dane'as  Livingstonas.

Daugiau nei tris sezonus šokęs "Auroje", Matthew aktyviai dalyvavo šou verslo srityje, buvo gerai žinomas Lietuvos fotografijos, mados, muzikos scenose. "Stebuklas, kad jis, atvykęs iš Niujorko, tiek metų praleido Kaune, kurį dabar vadina antraisiais namais. Išleidžiame šį charizmatišką žmogų į Berlyną, kurio miesto pulsui ir verdančiam kultūriniam gyvenimui sunku atsispirti", – sakė choreografė.

Nauju žvilgsniu

"Reikėjo viską daryti daug anksčiau – ne teatrus uždaryti, bet sustabdyti žmonių judėjimą tokiose vietose kaip prekybos centrai. Šiandien visame pasaulyje prarandame daug gyvybių, virš galvų kaip juodas debesis pakibusi mirties grėsmė ir jau nebeaišku, ar gyvenimas grįš į prieš tai buvusias vėžes. Gal mes visą laiką gyvensime tarp pavojų, kur galima nelauktai atsisveikinti su gyvybe? Turėjome judėjimo laisvę keliauti po visą pasaulį, bet gyvenome sukišę nosis į telefonų ekranus. Paradoksalu, užklupus paslaptingam virusui, esame įkalinti ir dabar visas gyvenimas priverstas persikelti į virtualiąją erdvę", – mintimis apie pandemijos pakoreguotą realybę dalijosi B.Letukaitė.

Paprašyta nusiųsti linkėjimą skaitytojams artėjančių švenčių proga, menininkė skatina susivienyti, iš visų jėgų laikytis pozityviai, neprarasti tikėjimo, persvarstyti savo vertybes, santykį su pasauliu.

"Kokia didelė dovana yra gyventi, būti, matyti aplinkos grožį, bendrauti... Gal, susidūrę su pavoju, pagaliau suvoksime, kad reikia saugoti save ir Žemę. Norėtusi tikėti, kad tai tirščiausia tamsa – prieš aušrą, primenanti, kad ne mes – visatos valdovai. Būkime sveiki ir sulaukime šviesos!" – linki B.Letukaitė.

Itin sudėtingomis sąlygomis dėl pasaulinės pandemijos karantino apribojimų praėjusią savaitę teatrą pagaliau sėkmingai pasiekė visi vienuolika naujojo sezono šokėjų iš Vokietijos, Ispanijos, Albanijos, Italijos, Taivano, Japonijos, Prancūzijos ir Pietų Korėjos. Keletui šokio profesionalų iš užsienio tam, kad atvyktų į Lietuvą, reikėjo suorganizuoti specialų Kultūros ministerijos leidimą, tačiau savo publikos išsiilgęs teatras rudenį pasitinka kupinas idėjų, planų ir pasiryžimo šokti.

Iššūkiai šokiui

Teatro vadovė choreografė Birutė Letukaitė neslepia: pavasarį užklupusi pasaulinė pandemija paralyžiavo visą kultūros sritį, ypač skaudžiai palietė scenos menus. Šie atkakliai priėmė iššūkį ir kiek leido galimybės persikėlė į skaitmeninę erdvę – "Auros" komanda savo publikai atvėrė spektaklių archyvus, suteikdama išskirtinę galimybę pamatyti jau istorija tapusius ir naujausius teatro repertuaro spektaklius.

Paskelbus visuotinį karantiną, trupės šokėjai repetuodavo namuose, o jų kūrybinius ieškojimus, taikliai atspindinčius tuo metu visuomenėje vyravusį nerimą ir nežinomybę, žiūrovai galėjo sekti socialiniuose tinkluose vaizdo meno formatu.

Laikinai pristabdžius teatro veiklą dalis šokėjų buvo priversti išvykti dar nesulaukus vasaros, tačiau keletas jų Kauną jau laiko antraisiais namais ir nežada taip paprastai apleisti: prancūzei šokėjai Marine Fernandez šis sezonas "Auroje" jau bus penktas, lietuvei Julijai Mintautei ir amerikiečiui Matthew Livingstonui – ketvirtas.

Vos atsiradus galimybei iš Japonijos po ilgesnių, nei planuota, atostogų sugrįžo šokėja Natsuho Matsumoto, trupėje darbą pasiryžęs tęsti ir šokėjas iš Pietų Korėjos Heung Won Lee.

Nauji talentai

Kovą gastroliuojant Berlyne, kur keturis kartus buvo parodyti teatro spektakliai, "Aura" dar spėjo suorganizuoti tarptautinę šokėjų atranką. Jos metu B.Letukaitės atsirinkti stipriausi ir charizmatiškiausi šokėjai sulaukė kvietimo dirbti Kaune.

"Man svarbu, kad šokėjai būtų techniški, didelis pranašumas – geri klasikinio šokio pagrindai, ieškau įdomių asmenybių, turinčių ir kitokių meninių talentų", – sako ji. Pasakodama apie šokėjų atrankos kriterijus, choreografė prisimena, kad ispanas Paco Rodriguez‘as dėmesį patraukė savo kunkuliuojančia energija, akrobatiniais gebėjimais, įdomia kūno raiška scenoje. Vertas dėmesio šio šokėjo gyvenimo faktas, kad jis baigęs vizualiųjų menų studijas, šokis jį kasdien lydėjęs kaip maloni veikla, šiandien tapo pagrindiniu užsiėmimu ir profesija.

Ludovico Murgia iš Italijos turi ypač stiprų klasikinio šokio parengimą, išsiskiria grakštumu ir judesio elegancija. Atvykęs į Kauną jis dalijosi įspūdžiais, kad tik prasidėjusių teatro repeticijų procesas toks įtraukiantis ir kupinas naujovių, jog pranoko atrankos Berlyne metu susikurtus lūkesčius.

Europoje žinomą "Folkwang" menų universitetą Vokietojoje šiemet baigęs Australijos pilietis Krisas Dao Nichollsas – ypač preciziškas, techniškas šokėjas, dainuojantis bei gebantis groti įvairiais muzikos instrumentais. "Aš dar čia tik dvi savaites, bet esu nepaprastai laimingas. Esu toks žmogus, kad man viskas įdomu, studijų metais įgytas žinias noriu pritaikyti šokdamas šiuolaikinį šokį ir jaučiu, kad čia laukia kūrybiškai produktyvūs metai". – Kauno svetingumu džiaugėsi Krisas.

Keli šokėjai choreografę patraukė jau pirminės vaizdo atrankos metu: albanė Ester Bega išsiskyrė ypač elastingu kūnu, taivanietis Tse-Wei šokėjams iš Azijos būdingu greitumu, judesio tikslumu.

Visiems jiems atkeliauti į Kauną iš "Auros" organizacinės komandos pareikalavo nemažai pastangų: reikėjo specialių leidimų, keitėsi skrydžių laikai, tik atvykusių į Lietuvą šokėjų laukė izoliacija namuose, vizų dirbti ir gyventi Lietuvoje procedūros.

Man svarbu, kad šokėjai būtų techniški, didelis pranašumas – geri klasikinio šokio pagrindai, ieškau įdomių asmenybių.

Sugrįžo, kad šoktų Kaune

Teatro direktorė prisimena, kad maloni staigmena buvo gauti laišką, kad pastaruoju metu Švedijoje gyvenęs ir šokęs lietuvis Arūnas Mozūraitis ketina grįžti į Lietuvą ir norėtų dalyvauti "Auros" atrankoje.

"Arūnas darbą gavo per valandą. Sužavėjo savo pozityvumu, užsidegimu dirbti, hiphopo stiliaus meistriškumu. Šis daugiau gatvės šokio žanro patirties turintis šokėjas nustebino ir savo improvizacija – jos metu Arūnui pavyko organiškai ir giliai atverti savo vidinį pasaulį, atskleisti savo asmenybę", – naujuoju trupės nariu džiaugėsi vadovė.

Londone ir Švedijoje hauso šokio scenoje aktyviai veikęs A.Mozūraitis atvirauja, kad apie darbą "Auroje" pasvajodavo, tačiau turėdamas mažesnį šiuolaikinio ir klasikinio šokio patirties bagažą netikėjo, kad turės galimybę prisijungti prie trupės: "Viskas labai nauja, laukia daug išbandymų, teatro kolegos itin profesionalūs, motyvuojanti komandos atmosfera, todėl nekantrauju mokytis ir dalytis savo sukauptomis žiniomis."

Aktyviam hauso šokio scenos dalyviui A.Mozūraičiui "Auros" durys atsivėrė nesunkiai – kolektyvo vadovę jis nustebino pozityvumu, improvizacijos sugebėjimais. (Arūno Mozūraičio asmeninio archyvo nuotr.)

Dvi šiemet praktiką Kauno šokio teatre "Aura" atliekančios pradedančios šokėjos taip pat lietuvės: viena jų baigusi M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, kita – Lietuvos edukulogijos universitetą.

Premjeros ir jubiliejus

Liepos 31 d. Kauno šokio teatras "Aura" oficialiai pradės teatro naująjį sezoną pasirodymu Anykščių šokio festivalyje "Pėdos", kur naujoji trupė šoks prancūzų choreografės Bea Debrabant spektaklyje "Norėčiau būt paparčio žiedu".

Rugpjūčio 7 d. šį gamtos įkvėptą spektaklį išvys ir Šiluvos teatro bienalės publika. Aktyvų teatro sezono startą žymi ir rugpjūčio pradžioje į teatrą dirbti atvykstantis belgų choreografas Brandonas Lagaert‘as, kuris atnaujins pernai vienintelį kartą Kaune parodytą spektaklį "Deginanti trintis". Per kūrybinį procesą planuojami choreografijos korekcijos ir naujų šokėjų trupės adaptacija, o atnaujinta spektaklio premjera numatoma Tarptautinio šokio festivalio "Aura" metu.

"Šiais metais festivalis skaičiuos jau 30 metų. Dėl neįprastos pandemijos situacijos jis gali priminti patį pirmąjį, – juokauja festivalio įkūrėja B.Letukaitė. – Tokios programos, kaip planavome, dėl gresiančio karantino įvykdyti nepavyks, todėl kaip prieš 30 metų festivalyje dalyvavo trupės iš aplinkinių regionų, tad ir šiemet kviesime atvykti šokti bičiulius, su kuriais jau esame užmezgę draugystę. Kasdien nepailsdami ieškome kūrybingų sprendimų ir būdų, kad su ištikimiausia publika susitiktume tradiciniame festivalio šurmulyje."

Projekto bendraautoriai, kauniečių muzikos grupės "Kaunas Zoo" nariai, kuklinosi ir atsisakė komentuoti spektaklio kūrybinį procesą ir rezultatą. Tai tik dar labiau intriguoja – kas vyko už uždarų "Auros" teatro studijos durų, ką slepia šokėjų akiniai ir kur yra išskirtinio talento menininkės B.Letukaitės Achilo kulnas? Atskleidžia pati spektaklio choreografė.

– Šokio spektaklį "Kaunas Zoo" žiūrėti nepatogu, tarsi auksu tviskanti scenografija slėptų atgrasumą. Gal galite pasufleruoti, kokie elementai kelia šiuos pojūčius?

– Taip yra, nes mūsų, žmonių, pagrindinė siekiamybė būti mėgstamais ir dėl to galime padaryti bet ką. "Kaunas Zoo" – visiškai šviežias kūrybinis produktas, kurio intensyvumui didelę reikšmę turi šie komponentai: aukso spalvos scenografija, kostiumas ir šokėjų akis dengiantys veidrodiniai akiniai, tarsi kaukės, kuriomis prisidengiame. Nors tikiu, kad kiekvienas žmogus pagalvoja ir klausia savęs: "Ar aš teisingai gyvenu? Ar mano vertybės yra tikrai tokios, kurių vaikausi?" Gal taip kalba tikrasis vidinis aš, bet vėl ir vėl užsidedame tas pačias kaukes ir slėpdami savo abejones tampame nuostabaus ir švytinčio gyvenimo aktoriais. Bet kodėl tiek daug žmonių žudosi? Kodėl tiek daug depresijos, tiek bėgimo po pasaulį, nerandant sau vietos? Aš vis dar esu kūrybiniame procese, galvoju, kad tos bjaurasties, katarsio scenų, kuriose atsikratoma piktžaizdžių, gali būti dar daugiau. Gal įsibėgjant spektakliui atsiras ir tyrumo, vilties, tikrumo ir iš mūsų santykių nykstančio nuoširdumo, o ne tik sintetinio blizgesio.

– Ar prašmatni "Kaunas zoo" scenografija neužgožė pagrindinių spektaklio idėjų?

– Riba tarp gėrio ir blogio, melo ir tiesos yra labai blanki. Gal visi mes balansuojame ant to skardžio, tarsi palaikome ir juoda, ir balta, neapsisprendę plazdename vėjyje, pabūgę atvirai išsakyti savo nuomonę, bijodami būti nepopuliarūs. Mums reikėtų nesigėdyti savo sprendimų, nors kitiems jie gali pasirodyti ir nepatrauklūs. Aš asmeniškai tokių baimių jau neturiu. Su gyvenimo patirtimi atsirado ir drąsa būti savimi, ir išreikšti savo nuomonę bei mintis atvirai. Nors, turiu prisipažinti, jaunystėje buvau labai nedrąsi, jaučiausi kaip mažas vaikas, bijodavau paklausti net paprasto klausimo. Bet po truputį labai išdrąsėjau, gal kartais net per daug.

– "Aura" – seniausias Lietuvoje profesionalaus šiuolaikinio šokio teatras. Kaip pasirinkote bendradarbiauti su alternatyvomis pagarsėjusia improvizacinės muzikos grupe?

– Tai ne pirmas "Auros" projektas, kuriame skamba gyva muzika. Turėjome kelis projektus su instrumentalistais "Ąžuoliniai berželiai" ir kitais muzikantais. Aš mėgstu tokias aplinkybių sukeltas staigmenas, iš kurių gali gimti netikėti rezultatai. Prieš trejus metus grupė "Kaunas Zoo" grojo gyvai Kauno meninininkų namuose, kur ketvirtadieniais vykdavo gyvos muzikos koncertai ir mūsų paprašė dalyvauti. Susitikome su šia grupe ir per kelias repeticijas sukūrėme bendrą koncertą-spektaklį. Vėliau su ta pačia kompanija važiavome koncertuoti į Nidą, dar vėliau parengėme pasirodymą prie "Romuvos" kino teatro. Po trejų metų vienas grupės narių – Ignas Andriuškevičius atėjo pas mus į teatrą, norėjo įsidarbinti administracijoje. Sakau jam: "Ignai, bet juk tu menininkas, ne vadybininkas, geriau sukurkime kažką kartu!" Po kelių dienų jau šokome Kauno jaunimo dienų renginyje prie Soboro.

Tai ne žmonijos ydos, tai labiau mūsų laikmečio atspindys, vartotojiškos visuomenės aktualijos.

Buvo gražus saulėtas ruduo ir, žvelgiant į šią gyvos muzikos ir šokio sintezę, gimė idėja, kad šis susitikimas gali išaugti į pilnametražį spektaklį. Nors mes "Kaunas Zoo" jau rodėme festivaliuose "Naujasis Baltijos šokis" Vilniuje ir "Pėdos" Anykščiuose, o Kaune premjera vyks birželį, mano kūrybinis bruožas – kad niekada nepadedu taško. Spektaklis visada yra koreguojamas, keičiamos jo scenos. Taigi spektaklis gyvas ir jo kūryba vis dar tęsiasi: kad visi būtų procese, neleidžiu nei muzikantams, nei šokėjams nurimti. Man jie sako: "Tu keiti ir keiti." Taip, keičiu, ir kviečiu visus prisijungti!

– Privalau išduoti, kad spektaklio pabaiga, kaip ir daugelis jūsų kūryboje, neprimena "ilgai ir laimingai". Kaip ir daugeliui jūsų spektaklių, būdingos apokaliptinės nuotaikos, nelaimės nuojautos, nerimą keliančios ateities vizijos... Ar savo choreografija siekiate taurinti žiūrovą pabrėždami jo ydas?

– Tai ne žmonijos ydos, tai labiau mūsų laikmečio atspindys, vartotojiškos visuomenės aktualijos. Aš neteigiu, kad nemėgstu grožio, man patinka posakis "Tik menas išgelbės pasaulį".

Aš galvoju kaip mūsų fiziniam kūnui reikalingas maistas, apsauga nuo šalčio ir šilumos, reikalingas būstas, kuriam gyvename. Visi dalykai, kurie reikalingi mūsų fiziniam egzistavimui, taip ir menas, kaip maistas reikalingas mūsų sielai. Tik jis kuria, taurina. Žmogus nuo mažumės įvestas į kultūros ir meno pasaulį pradeda ilgėtis jo, maitinti save juo. Giliai tikiu, kad toks žmogus nežudys, nekenks gamtai, mūsų pasauliui. Jis suvoks, jo vidus, jo siela bus jautri ir atvira mus supančiai aplinkai. Juk mes visi esame viena šeima ir tas pats medis, žolė, gėlė. Mums viskas turi būti svarbu, nes mes kartu tarpstame ir visi kartu esame šioje žemėje. Būtų idealu palaikyti pusiausvyrą tarp fizinio ir dvasinio maisto, taip gimtų harmoniją. Tai asmeninis suvokimas, pasirinkimas gyvenime ieškoti teisybės, doros. Nežudyk, nemeluok, nevok... Jeigu visi žmonės gyventų pagal dekalogą, tai būtų Rojus žemėje.

Kas? Kauno šokio teatro "Aura" spektaklio "Kaunas Zoo" premjera.

Kur? Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje.

Kada? Birželio 6 d. 18 val.

Kauno tvirtovės asociacijos narė Vida Blumkienė pasakoja apie Šančiuose stūksantį buvusį parako sandėlį ir apie procesus, kaip jis virsta bendruomenės traukos centru.

Vietoje nenustygstanti moteris ruošiasi Joninių naktį vyksiančiam projekto atidarymui ir turi viziją, kad demilitarizuotame "Parake" skleisis kultūra, šypsosis žmonės ir žydės gėlės.

– Papasakokite "Parako" istoriją ir kur pasislėpusi ši legendomis apipinta vieta?

– "Parakas" yra taške, kur susitinka Aukštieji ir Žemieji Šančiai – kokia graži draugystės metafora! Caro laikais "Parako" sandėlis priklausė šaudmenų kompleksui, kuris jungė devynis pastatus Šančių kalne. Tvirtovė pastatyta 1882 m., o centrinis "Parako" sandėlis dešiniajame Nemuno krante baigtas 1894 m., komplekso rekonstrukcijos laikotarpiu. Ne veltui "Paraką" vadinu tvirtovės deimantu: jis vienintelis Šančių šaudmenų komplekse nulietas iš betono, tai tikras modernizmo ir civilizacijos pranašas. Milžiniškas kalne įrengtas 500 kv. m statinys turi du įėjimus, jo paskirtį liudija išlikusi labai įdomi apšvietimo sistema: siekiant saugiai apšviesti degų sandėlį, įrengti švieslangiai su veidrodžiais, kuriuose būdavo talpinamos žibalinės lempos. Jei užlipsite ant "Parako" stogo, čia rasite raudonų plytų ventiliacijos bokštelius, per kuriuos, sakoma, sovietmečiu žmonės virvėmis nusileisdavo į sandėlio vidų ir vogdavo ten laikomas daržoves. Esu girdėjusi ekstremalių istorijų, kai smalsūs šančiškiai sprukdavo nuo kareivių pro spygliuotas tvoras. Nepriklausomybės laikais iš nesaugomos teritorijos žmonės išgabeno viską, kas įmanoma, "Parake" neliko net elektros laidelio. Toks apleistas, palaidotas po šiukšlėmis "Parakas" stūksojo ilgai, kol iniciatyvos ėmėsi Kauno tvirtovės parkas. Jis susivienijo su Kauno miesto savivaldybe bei tvirtovės mylėtojais ir perėmė rūpinimąsi į savo rankas. Aktyviai veikia Kauno tvirtovės asociacija, kurią sudaro savanoriai ir Kauno fortuose jų įkurtos įgulos. Aš įkūriau "Šančių įgulą" ir savo savanorystės misiją vykdau "Parake".

– Gandas apie "Paraką" sklinda nuo Nemuno krantų iki Prancūzų gatvės ir dar toliau. Apie jį diskutuoja kaimynai, Šančių verslininkai, profesionalūs menininkai. Kokie procesai vyksta "Parake" šiandien? Kam atviros jo durys ir kokia projekto ateities vizija?

– "Parakas" reikšmingas net kelioms kartoms: tiems, kurie sovietmečiu landžiojo pro tvoras ieškodami bulvių, dar iki šiandien negalintiems pamiršti savo nuotykių. Šių žmonių vaikams, kurie "Paraką", saugiai nuo tėvų akių slepiamą miško tankmės, buvo pavertę laukinėmis žaidimų džiunglėmis. Dar viena grupė yra vaikai ir paaugliai, ateinantys čia žaisti šiandien. Daugelis jų gyvena kaimynystėje, matė šio architektūrinio objekto transformacijas, liudijo, kaip griuvo spygliuotos tvoros, virto medžiai, augo šiukšlių kalnai, keitėsi užklydėlių veidai. Vedami smalsumo ir sentimentų, jie dalyvauja teritorijos tvarkymo talkose, dalijasi asmeninėmis istorijomis, domisi, kad čia bus ateityje. Šis projektas kyla iš pačios bendruomenės ir jos poreikių: vaikai čia ateina savo noru, tėvai patenkinti dėl jų užimtumo, užburtos "Parako" magijos, apsilanko skautų, neįgalaus jaunimo ir kitos organizacijos. Mes čia prasimanome veiklų – darome tvarką, miške rengiame orientacines varžybas, ant laužo kepame duoną. Dar viena grupė, kurią domina ši vieta, yra menininkai ir kūrybininkai, kuriems "Parakas" patrauklus kaip kultūrinė erdvė. Todėl rudeniop įpūsti šiuolaikiškų vėjų čia kalbinu menininkus A.Bumšteiną, G.Bertulį, G.Griciūtę, R.Butkutę. Įsivaizuoju, kad "Parakas" skirtas visiems: tai susibūrimo vieta vietinei bendruomenei ir potencialus Kauno miesto kultūros inkubatorius. Tai kaip paslaptingas kambarys, kuris labai masina prisiliesti, atrakinti, patirti. Taip mūsų, "parakinių", būrys didėja (šypsosi).

"Parakas" yra taške, kur susitinka Aukštieji ir Žemieji Šančiai – kokia graži draugystės metafora!

– Iš kur Šančių įgulos vadės Vidos neblėstanti energija ir pasiryžimas rizikuoti ir įžiebti gyvybės kibirkštį buvusiame parako sandėlyje?

– Įgulos vade tapau spontaniškai – užaugau Šančiuose ir man ši vieta – pati gražiausia pasaulyje. Miško aikštelės grindinys, takelis, upelis... Rytą atsikeliu ir pirma mintis kyla: kaip dar labiau prisijaukinti "Paraką"?

Ryžtis oficialiam atidarymui mane pastūmėjo dukra, kuri yra "Kaunas 2022" projekto "Fluxus LABAS!" agentė Šančiuose. Daug "Parako" gyvinimo proceso akimirkų nuotraukose yra įamžinęs sūnus. Šis į judėjimą peraugęs projektas man duoda stiprybės: vystyti idėją reikia tiek žmogiškųjų, tiek materialių išteklių. Esu labai dėkinga visiems savanoriams, džiaugiuosi, kad prisideda Šančiuose esančios įmonės. Juokauju, kad esu Šančių plėšikė – kai ko nors reikia, einu pas įmonių direktorius ir prašau pagalbos, statybinių medžiagų, technikos, transporto... Ir dažniausiai būnu išgirsta.

Pasidalysiu viena istorija. Šalia geležinkelio yra nakvynės namai "Du buliai", kuriame gyvena darbininkai iš Ukrainos, remontuojantys Prancūzų gatvę. Nusprendžiau, kad juos reikia pakviesti į "Parako" atidarymą ir pasiūliau susibūrus Joninių naktį išvirti "parakiniams" ukrainietiškų barščių. Įdėmiai mane išklausę, jie ne tik pažadėjo barščius, tačiau visa dešimties vyrų brigada nusileido nuo kalno ir kibo į talką. Tokių gerų žmonių sutinku daug, tai tik įrodymas, kaip bendras tikslas suteikia galimybes savirealizacijai, turiningam laisvalaikiui, skatina bendruomeniškumo, reikalingumo jausmą. Taip auginame ir puoselėjame kažką žmogiško, gero ir turinčio išliekamąją vertę. Apskritai norisi atsiplėšti nuo kareiviškos košės valgymo ritualų ir kad "Parakas" pražystų gėlėmis.

– "Parako" atidarymas – data, kurią reikia pasižymėti kauniečiams. Kokius laužus Prancūzų gatvės papėdėje uždegsite Joninių naktį?

– Dar tada, kai nė neįtariau, kad idėja gali materializuotis, įsivaizdavau, kad "Parakas" turi duris, kurias atvėrus, kelią pastoja ledo siena. Ją sugriovus patenkama į istoriją ir istorijomis alsuojančią erdvę. "Paraką" myliu, nes čia svajonės pildosi: oficialaus "Parako" atidarymo vakarą, Joninių naktį, birželio 23 d. 21 val., bus daug šviesų bei garso išorėje ir viduje. Nuo karščio grius ledinės durys, vedančios į vidų, kur vyks meniškas "Resonant Digit" ir Liucijos Dervinytės ritualas, vilios garso ir vaizdo instaliacijos, kino salėje suksis Aurelijos Vainiūtės ir galerijos "Meno parkas" kolekcijos filmukai. Lauko scenoje iki paryčių skambės įvairių atlikėjų gyva ir elektroninė muzika, pašėlusiai publiką šokdins grupė "Kaunas ZOO", bus galima skanauti veganiško maisto, vaišintis charizmatiškųjų ukrainiečių virtais barščiais. Šis renginys – tai bendra kūryba reikalaujanti fizinių jėgų, optimizmo, socialumo, tikėjimo. Ko trūksta "Parakui"? Šviesos! Renginys nemokamas, tačiau savanoriškos aukos šiai magiškai vietai elektrifikuoti labai laukiamos.