– Kokie buvo jūsų keliai aktorystės ir teatro link?

R.S.: Į teatrą atkeliavome pabaigę LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aut.) – čia pakvietė mūsų visą kursą. Tokia nepaprastai paprasta istorija.

P.J.: Retai taip būna, jog visas kursas kartu nueina į vieną teatrą. Mums pasisekė, nes esame su tais žmonėmis, su kuriais įpratome dirbti ir būti, tai yra smagu. O istorijos, kaip mes kiekvienas atėjome iki aktorystės, turbūt yra skirtingos ir individualios. Man teatro būrelis mokykloje buvo vienintelė veikla, kuri niekad nenusibodo, nors prieš tai buvau išbandęs begales užsiėmimų: nuo keramikos ar botanikos iki krepšinio. Pastebėjau, kad teatrą lankau jau kurį laiką ir man vis dar patinka, – taip ir nusprendžiau pabandyti stoti į aktorinį. Man patinka šios profesijos universalumas, nes čia gali panaudoti viską, ką iki tol darei ir mokeisi, ką nori veikti.

R.S.: Aš irgi svarsčiau daug kuo būti, pavyzdžiui, gydytoja, bet tam reikia daug mokytis. O suvaidinti gydytoją aš ir dabar galėčiau, nereikėtų tiek mokytis (juokiasi). Jeigu rimtai, mano kelias buvo gana tiesus. Seniai sugalvojau, kad noriu mokytis aktorystės, tad lankiau įvairius su tuo susijusius būrelius, įstojau į akademiją, baigiau ją ir pradėjau dirbti teatre. Kaip klostysis toliau, aš nežinau, bet sprendžiant pagal šią tendenciją, turėčiau dirbti teatre iki pensijos, o po to – freelancinti.

– Kur jau esate vaidinę?

P.J.: Kiekvienas skirtingai, bet visas mūsų kursas yra pasirodęs filme "Širdys" (rež. Justinas Krisiūnas), tai irgi tam tikras pasisekimas. Roberta ten atliko pagrindinį vaidmenį.

– Jūsų teatro guru. Ar iš teatro grandų, pavyzdžiui, Rimo Tumino, Edmundo Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo ir kitų, galų gale, savo mokytojų – Vido Bareikio ir Algirdo Latėno semiatės žinių, įkvėpimo? Ar jūs kuriate naują, savo teatrinį pasaulį?

P.J.: Iš pradžių savo teatro guru neturėjau, jais tikriausiai buvo mano mokytojai, su kuriais dar tik buvau pradėjęs susipažinti. Mokykloje tai buvo aktorė Janina Matekonytė, vėliau, pradėjus lankyti teatro ir kino laboratoriją "Meno Alchemija", – Aleksandras Špilevojus. Juokinga ir įdomu, kad dabar pats sugrįžtu į šitas vietas ir vedu arba padedu vesti įvairius aktorinius trenažus, improvizacijas. O su buvusiais mokytojais susitinkame jau kaip kolegos. Tiek Janinos, tiek Aleksandro veikla teatro scenose vis dar aktyvi ir labai skirtinga.

Bėgant laikui žmonės, kurie yra tavo mokytojai, keičiasi ir jais, manau, kartais gali būti paprasčiausias gatvėje sutiktas žmogus, atėjęs į tavo gyvenimą tam, kad kažką perduotų, o kai jis tai padaro, sutinki kitą žmogų. Žodžiu, mokaisi ir mokaisi. Iš Lietuvos teatro kūrėjų daug kas padarė įtaką, po gabaliuką manyje sulipdė kažkokią mozaiką: pasiimu, kas įdomu man, interpretuoju ir taip kuriu savo teatrinį pasaulį.

– Spektaklyje "Sombras" (rež. Gintaras Varnas) vienas herojų – jaunas režisierius – tiesiog išrėkia, kad dabar laikas ieškoti naujų formų, kurti vadinamąjį verbatim, dokumentinį teatrą, o Williamas Shakespare‘as yra literatūros ūkininkas... Kokios teatro formos jums imponuoja?

P.J.: Manau, kūryba, bešūkaujant ir galvojant tik apie naujų formų paiešką, vėliau atsimuša į tuščių ambicijų sieną. Greičiausiai formos kuriasi netikėtai, net negalvojant apie tai. Dėl to teatras gali būti negailestingas – kiekvieną kartą, atrodo, viską turi pradėti iš naujo.

R.S.: Man atrodo, kad teatro forma nėra labai svarbi. Visos formos gali būti ir geros, ir blogos. Svarbiausia, kas ten vyksta. Sutikčiau su Povilu, kad amžinas bandymas atrasti naujų, dar neregėtų ir taip reikalingų formų yra daugiausia kažkieno ambicijų klausimas. Na, bet vis dėlto galiu pasakyti, kad man dabar tikrai patinka naujas – pasakojamasis – žanras, kur visos priemonės ir aktoriai yra sutelkti tam, kad būtų papasakota istorija. Taip pat pastebėjau, kad spektakliai rečiau betrunka ilgiau nei vieną veiksmą ir tuo labai džiaugiuosi.

– Kokie jūsų pomėgiai, ką veikiate, kai nebūnate teatre?

R.S.: Yra grupė "Kofewino", ją sudaro keturios mūsų kurso merginos. Aš joje groju bosine gitara ir dainuoju. "Kofewino" atliekame smagias dainas apie nelaimingą meilę, dabar kaip tik darysime daug koncertų. Apskritai visi mes kurse labai daug grojame, dainuojame, kuriame ir turime savo dainų, kartais jas pristatome.

P.J.: Buvo dar viena grupė – "Šiltnamio efektas", ji susikūrė, kai mes statėme savo pirmąjį spektaklį "Pasirinkimas" Jaunimo teatre. Su "Šiltnamio efektu" dalyvavome "Garažo" konkurse, bet po to kažkaip sustojome, turbūt nesijautėme pakankamai užtikrinti. O merginų grupė, nors jos ir buvo neužtikrintos, ėjo toliau ir tęsė savo veiklą. "Kofewino" turi savo mažą auditoriją ir, manau, konkretų konceptą.

R.S.: Taip, mūsų muzika labai patinka merginoms, nes jos supranta dainų temas, ir patinka vaikinams, nes vaidiname vienišas merginas. Viskas yra daroma su ironija, per komišką filtrą.

Iš Lietuvos teatro kūrėjų daug kas padarė įtaką, po gabaliuką manyje sulipdė kažkokią mozaiką.

– Grįžtant prie teatro, kokie yra jūsų nauji įspūdžiai ir potyriai čia, Kaune?

R.S.: Mus iš tikrųjų labai gražiai priėmė. Kai teatre praleidžiame daugiau laiko, tarkim, visą dieną čia būname, vaidiname, repetuojame – iš karto juntame, kad tai sava erdvė.

P.J.: Taip, pamažu viską prisijaukiname. Iš pradžių jautiesi ne toks artimas, svetimesnis, bet kuo daugiau veiki, darai, susipažįsti su teatru, tuo lengviau. Kaunas įdomus. Man atrodo, kad čia žmonės truputį kitokie, auditorija skiriasi.

R.S.: Mes jau seniai pastebėjome, kad Kaune tikrai gera publika, gal todėl, kad nevyksta tiek daug renginių, kiek sostinėje. Vilniuje, aišku, publika būna ir geresnė, ir blogesnė, bet dažnai ji žiūri ciniškiau, o čia – atviriau. Kauniečiai daugiau palaiko, mėgaujasi tuo, ką mato.

P.J.: Jiems patinka eksperimento, tam tikros alternatyvos skonis. Tikriausiai Kaune to dabar norisi, todėl žmonės ir priima, kai tuo metu Vilniuje sunkiau nustebinsi, publikai galbūt reikia paprastumo.

R.S.: Ir atrodo, kad kauniečiai daugiau vaikšto į teatrą. Mane nustebino, kad tie, su kuriais čia susipažinau, sako: "Buvau teatre", "Einu į teatrą", tai yra, iš tiesų jame dažnai lankosi. Tai labai džiugina.

P.J.: Labai gerai, taip ir turėtų būti.

– Girdėjau, kad dalyvaujate Nacionalinio Kauno dramos teatro edukaciniuose projektuose, abu dalyvaujate teatralizuotoje ekskursijoje po teatrą.

P.J.: Taip. Su dar keliais kurso žmonėmis vedame edukacinius užsiėmimus vaikams, su projektu "Teatro kubas" vykstame į mokyklas. Jau turėjome keletą pamokų, supažindinome vaikus su aktorystės principais. Taip pat su Roberta ir dar dviem kolegomis žiūrovus pakviesime į teatralizuotą ekskursiją. Artimiausia – gruodį.

R.S.: Teatro dramaturgė Daiva Čepauskaitė parašė pjesę apie Borisą ir Hają Kupricus, kurie buvo kino teatro "Metropolitain", kadaise veikusio Nacionalinio Kauno dramos teatro vietoje, savininkai. Mes juos įkūnijame, o pati istorija užgriebia laikus nuo tarpukario iki mūsų dienų.

Apie tai, koks yra 157-ąjį sezoną minintis Lado Meskišvilio teatras šiandien, su kokiais iššūkiais ir problemomis susiduria, kalbėjomės su teatro direktoriumi Sulkhanu Gogolašviliu (S.G.) ir teatro meno vadovu Konstantinu  Abašidze (K.A.).

– Kaip formuojate savo teatro repertuarą? Kiek jame spektaklių?

S.G.: Teatro repertuarą sudarome kartu su teatro meno vadovu. Kartu mes parenkame aktualiausias laikotarpio temas. Kartais idėjas pasiūlo patys režisieriai. Repertuarą sudarome visam sezonui, bet, atsižvelgiant į pagrindinių temų, idėjų aktualumo pokyčius Kutaisyje ir apskritai pasaulyje, atitinkamai gali keistis ir mūsų teatro repertuaras. Šiuo metu jame turime 32 spektaklius.

K.A.: Į repertuarą stengiamės įtraukti kuo daugiau žanrų: dramos, psichologinės dramos, komedijos ir kitų. Pjesių pastatymai būna konceptualūs, klasikiniai, šiuolaikiniai. Mūsų teatro trupę sudaro trijų kartų aktoriai – tai padeda kurti įvairovę.

– Kiek premjerų per sezoną įvyksta jūsų teatre?

S.G.: Mažiausiai dešimt. Paskutinė premjera įvyko rugsėjo 27-ąją, o kitą pristatysime jau lapkričio 1-ąją. Teatre nuolatos dirba keli režisieriai, todėl visada vyksta kokios nors repeticijos ir pasiruošimai, visos erdvės būna užimtos.

– Lietuvoje susiduriama su režisierių stygiumi. Kokia situacija yra Sakartvele? Ar kviečiate režisierius iš kitų miestų, šalių?

S.G.: Žinoma. Pavyzdžiui, neseniai jauna režisierė, kuri studijas baigė Sankt Peterburgo universitete, mūsų teatre pastatė spektaklį pagal prancūzų autoriaus Geraldo Sybleiro pjesę. Kūrinio įgyvendinimas, režisūriniai sumanymai yra labai įdomūs. Taip pat turėjome spektaklių, kuriuos statė režisieriai iš Tbilisio, iš Jungtinės Karalystės ir kitų.

Neturime galimybės rinktis, kada bus palanki ekonominė ar socialinė padėtis, todėl nuolatos rodome spektaklius.

– Kiek žmonių yra trupėje? Ar ją dažnai papildo jauni aktoriai?

S.G.: Dabar Lado Meskišvilio teatre dirba 47 aktoriai. Jaunus aktorius mes priimame, tačiau sudarome terminuotą sutartį. Po kurio laiko, jiems atlikus kelis vaidmenis, kai kurie natūraliai atkrenta, o geriausius kviečiame pasilikti. Šiuo metu teatre ypač trūksta jaunų merginų aktorių – laukiame jų atvykstant iš Tbilisio.

– Ar Sakartvele aktoriaus profesija laikoma prestižine?

S.G.: Tikrai taip, ji tokia pripažįstama ir yra populiari, tačiau taip, deja, neatrodo, pažvelgus į atlyginimus. Žmonės, kurie renkasi šią profesiją, tai puikiai žino ir dirba ne dėl pinigų. Norėčiau, kad Sakartvelas greičiau pasiektų geresnę ekonominę situaciją ir aktoriams būtų mokamos bent jau vidutinio dydžio algos.

– Jūsų teatras yra valstybinis. Ar pakanka finansavimo, turite privačių rėmėjų?

S.G.: Negaliu teigti, kad visai neturime rėmėjų ir negauname jokios paramos, bet anksčiau jų būdavo daug daugiau. Neseniai vienas mūsų teatro režisierius Tbilisyje pastatė modernų spektaklį pagal Euripido dramą "Hekabė". Jis sulaukė itin didelio susidomėjimo: žmonės iš įvairių Sakartvelo kraštų ir kaimyninių šalių atvažiuoja į Kutaisį pažiūrėti būtent "Hekabės". Moderniam jos pastatymui reikėjo išties nemažai pinigų, tad teko ieškoti rėmėjų. Be to, nors esame valstybinis teatras, miesto valdžia mums taip pat daro įtaką, nes ji teatrui skiria dideles sumas.

– Ar jūsų teatras dažnai gastroliuoja šalyje ir užsienyje?

S.G.: Po Sakartvelą važinėjame gana dažnai, o pastaruoju metu pradėjome keliauti ir į užsienio šalis. Tai lėmė vizų panaikinimo įstatymas keliaujant po Europą, įsigalėjęs 2017-aisiais. Anksčiau gastroliuoti kitose šalyse būdavo sudėtingiau. Apskritai manau, kad teatras negali tobulėti, jei trupė nekeliauja ir nebendradarbiauja su kitais teatrais tiek toje pačioje šalyje, tiek už jos ribų, nes yra privalu skleisti savo kultūrą ir domėtis kitomis, su kitų teatrų atstovais mokytis vieniems iš kitų, megzti ryšius. Tai svarbi bet kurio teatro gyvavimo dalis.

– Koks yra aukščiausias teatro apdovanojimas Sakartvele?

S.G.: "Duruji" prizas. Juo kasmet apdovanojama po vieną geriausią aktorių, aktorę, režisierių, scenografą, renkamas geriausias spektaklis. Taip pat Sakartvele rengiami gana aukšto lygio teatro festivaliai, vienas jų – tarptautinis Tbilisio teatrų festivalis, pripažintas vienu iš 28 geriausių pasaulyje.

– Ar šalia teatro turite žymių aktorių šlovės alėją?

S.G.: Taip, ji yra priešais pagrindinį fasadą. Vis dėlto man asmeniškai ši idėja nepatinka. Sakartvelas turėjo aktorių, kurie buvo labai populiarūs ir mylimi, kuriuos žmonės iki šiol mini, – štai, kas yra tikroji žvaigždė ir tikrasis įvertinimas, o ne tai, kas tiesiog parašyta ar nupiešta. Be to, ši žymių teatro asmenybių įamžinimo tradicija nėra mūsų, ji nukopijuota nuo Holivudo.

– Jūs esate aktorius ir teatro direktorius. Kaip derinate šias dvi veiklas? Ar nė viena nenukenčia?

S.G.: Niekada nebuvau atsisakęs jokio vaidmens. Kad ir koks jis būtų – pagrindinis ar antraplanis, visada sutinku jį atlikti. Mano nuomone, tai aktoriui neturėtų rūpėti ir yra privalu priimti visus skiriamus vaidmenis. Vis dėlto pats vaidinu nedažnai, nes reikia skirti laiko ir direktoriaus pareigoms. Oficialiai nepriklausau nuolatinių aktorių trupei ir kiekvienąkart kuriant vaidmenį su režisieriumi dėl mano dalyvavimo susitariame individualiai. Kartais apgailestauju, kad negaliu prisiimti tiek vaidmenų, kiek norėčiau. Be teatro, dar fotografuoju ir mokau fotografijos. Svarbiausias dalykas, norint viską suspėti, yra atidus laiko planavimas.

– Konstantinai, esate režisierius. Ar dažnai pats režisuojate spektaklius?

– Iš dešimties premjerų per sezoną aš paprastai režisuoju dvi pjeses, o likusieji aštuoni spektakliai būna statomi kitų. Darbas su skirtingais režisieriais yra labai svarbus, nes padeda aktoriams ir visam teatrui tobulėti. Ypač skatinu ir laukiu jaunų menininkų darbų, net jeigu jie nėra labai geri. Prisimenu, kai pats buvau jaunas ir, pradėdamas savo karjerą, nesulaukiau jokios pagalbos, viską turėjau išsikovoti pats. Tai patyręs nenoriu, kad jauni žmonės eitų šiuo sunkiu keliu ir duodu jiems progą pabandyti režisuoti jau dabar.

– Pasidalykite įspūdžiais apie šias gastroles ir Nacionalinį Kauno dramos teatrą.

S.G.: Mano tėvas buvo operos solistas, todėl su opera daug keliaudavo po Sovietų Sąjungai priklausiusias šalis, tarp jų ir po Lietuvą. Jis man pasakodavo, kad lietuviai yra tie žmonės, su kuriais būtina susidraugauti. Jaučiuosi sužavėtas ir džiaugiuosi pagaliau pats aplankęs šią šalį. Kaunas paliko gerą įspūdį: man patiko senamiestis, miesto architektūra, žmonės, jų svetingumas. Nacionalinis Kauno dramos teatras taip pat yra puikus. Jį pamatęs dar kartą įsitikinau, kaip svarbu turėti atnaujintą, šiuolaikinį teatrą, kuriame įdiegtos naujausios technologijos. Tai lengvina darbą, suteikia daugiau galimybių įvairiems kūrybiniams sprendimams. Mūsų teatre jau 70 metų niekas nebuvo keista, visas pastatas yra nerenovuotas. Kaip tik nuo 2020-ųjų žadame jį atnaujinti. Beje, su viena Lietuvos įmone iš Klaipėdos tariamės, kad ji mums pakeistų kėdes, instaliuotų naują apšvietimą ir atliktų kai kuriuos kitus techninius sprendimus.

Teatras negali tobulėti, jei trupė nekeliauja ir nebendradarbiauja su kitais teatrais tiek toje pačioje šalyje, tiek už jos ribų.

K.A.: Baltarusijoje pristatėme tris spektaklius. Viską suspėti ir suorganizuoti buvo sunku, tačiau žinojome, kur važiuojame. Svarbiausia mums yra bičiulystė su kitais teatrais. 2020-ųjų gegužę Nacionalinio Kauno dramos teatro lauksime Kutaisyje.

– Lietuvoje yra susiformavusi lankymosi teatre tradicija, jį mėgsta skirtingų kartų žmonės. Kaip yra Sakartvele?

K.A.: Sakartvelo, kaip ir Lietuvos, teatro istorija turtinga, tačiau pernelyg ilgai išgyveno sudėtingus ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo laikus. Mes iki šiol turime nuolatinę karo zoną su Rusija ir patiriame nemažai problemų. Dėl šių priežasčių teatrui palaikyti ryšį su auditorija yra sudėtinga. Nepaisant to, ryšys privalo būti, jis negali būti visiškai nutrauktas. Taigi stengiamės būti pasiekiami ir prieinami visiems žmonėms, atviri visuomenei. Per savaitę rodome šešis spektaklius: visomis dienomis, išskyrus pirmadienius. Negaliu sakyti, kad išparduodame bilietus, bet dalis žmonių vis tiek ateina ir nesvarbu, kiek. Aktoriai taip pat vaidina tiek šimtui, tiek dviem ar aštuoniems šimtams žiūrovų. Mes neturime galimybės rinktis, kada bus palanki ekonominė ar socialinė padėtis, todėl nuolatos rodome spektaklius. Reikia tikėtis, kad, bėgant laikui, atsiras geresnės sąlygos ir galimybės teatrui klestėti.

"Tai vieta, kur mokomasi klysti ir atrasti, įkvėpti ir sužinoti, patirti ir įgyvendinti", – sako "Teatro fabriko" koordinatorė ir vadybininkė Skaistė Jurėnė. Pokalbis su ja – apie projektą ir jo vykdomas veiklas.

– Kaip apibūdintumėte "Teatro fabriką", jo veiklas?

– Tai diskutuotinas klausimas. Iš vienos pusės, tai didelis, nuolatos besitęsiantis Nacionalinio Kauno dramos teatro projektas, kurio tikslas yra jaunųjų menininkų skatinimas ir pagalba žengiant pirmuosius žingsnius teatre. Šį tikslą įgyvendiname įvairiais būdais. Visų pirma – skatindami jaunuosius menininkus atsinešti idėją, kurti bendrus projektus ir dalyvauti įvairiose veiklose. Taip pat padedame jiems įgauti žinių ir įgūdžių, kad patys sau galėtų tapti vadybininkais.

Kita vertus, "Teatro fabrikas" galėtų būti apibūdinamas kaip menų inkubatorius, nes čia menininkui suteikiamos saugios sąlygos. O fiziškai jis įsikūręs Mažųjų scenų kiemelyje, Ilgojoje ir Tavernos salėse. Tai puikios erdvės netikėtiems sprendimams ir kūrybiniams ieškojimams. Tavernos salė lengvai pritaikoma įvairioms edukacijoms ir seminarams.

– Kokie jaunieji menininkai gali rasti prieglobstį "Teatro fabrike"? Turbūt ne tik aktoriai?

Teatras – ne tik aktoriai, tai gerokai daugiau.

– Ne. Teatras – ne tik aktoriai, tai gerokai daugiau. "Teatro fabrikas" orientuojasi į performatyvų meną, kuris apima daugelį sričių: fotografiją, šokį, muziką, lėlių teatrą, kostiumų kūrimą, režisūrą... Bet mes neapsiribojame vien tuo, pavyzdžiui, šiuo metu mezgasi gražūs ryšiai ir bendradarbiavimas su Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedra, kur kartu su dėstytoja Rita Brakauskaite sugalvojome, kaip į "Teatro fabriko" veiklas galėtume įtraukti ir būsimus grafikus dizainerius. Net neabejoju, kad netolimoje ateityje bendradarbiavimo ryšius pavyks užmegzti ir su daugiau įvairių sričių atstovų.

– Kaip gimė ši idėja?

– Mintis apie teatro erdvę, kurioje būtų galima ieškoti ir atrasti, užgimė jau seniai, kai režisierius Jonas Jurašas Mažųjų scenų kiemelį pavertė kultūros ir kūrybos eksperimentine erdve. Prie konkrečios "Teatro fabriko" kaip eksperimentinės erdvės idėjos sugrįžta 2016 m. birželio pabaigoje, kai miesto, rajono merai kartu su Kaune įsikūrusių teatrų ir universitetų vadovais susivienijo ir pasirašė ketinimų sutartį. Deja, šis projektas finansavimo nesulaukė. Nepaisant to, buvo nuspręsta ne palaidoti šią mintį, o kurti nuo balto lapo, savo pajėgomis. Poreikį padėti jauniesiems menininkams jaučiame. Pavyzdžiui, ką tik baigęs studijas režisierius dažnai yra neįsileidžiamas į teatrą, nes statyti jo kūrinius, kurie gali būti nuostolingi, yra rizikinga. Taigi "Teatro fabrikas" – tokia erdvė, kurioje drąsiai galima išbandyti savo jėgas.

– Teko girdėti apie jaunųjų menininkų duomenų bazę. Ar tai "Teatro fabriko" produktas?

– Taip, tai viena iš pirmųjų mūsų veiklų. Kuriame viešą ir laisvai prieinamą duomenų bazę, kurioje gali registruotis performatyvaus meno kūrėjai nuo 18 iki 35 metų, kultūros vadybininkai ir menotyrininkai. Šiuo metu duomenų bazė yra kūrimo stadijos, džiaugiamės, kad prie šio projekto prisidėjo net dvi agentūros. Tinklalapio ir bazės dizainą kuria reklamos studija ADF, o visą techninę dalį atlikti padeda įmonė "Tandemum". Tai tik dar kartą patvirtina faktą, kad prie jauno žmogaus sėkmingos karjeros pradžios prisidėti nori ne tik kultūros institucijos, bet ir verslas. Kol duomenų bazė dar kuriama, kviečiame jaunuosius menininkus, vadybininkus ir meno kritikus pildyti anketas.

– Turbūt vienas iš kuriamos duomenų bazės tikslų yra surasti meno profesijos žmones?

– Ji reikalinga tam, kad jaunas kūrėjas galėtų paviešinti savo veiklą, megztųsi bendradarbiavimas ir gimtų nauji projektai. Jaunieji menininkai čia gali paskleisti apie save informaciją, pavyzdžiui, kuo užsiima, kokiuose projektuose dalyvauja ir panašiai, o kitos suinteresuotos pusės – lengvai rasti jiems reikalingus meno kūrėjus. Mes taip pat skatiname jaunųjų menininkų bendradarbiavimą su kultūros vadybininkais ir menotyrininkais. Kauno miesto universitetuose kasmet  paruošiama nemažai šių specialybių atstovų, todėl esame suinteresuoti, kad šios pusės netruktų ilgai ieškodamos vienos kitų.

– Papasakokite plačiau apie kitą "Teatro fabriko" veiklos sritį – organizuojamas paskaitas.

Žinome, kad menininkus gąsdina dalykai, susiję su rinkodara ir vadyba.

– Pradedame nuo vadybos pradmenų paskaitų. Žinome, kad menininkus gąsdina dalykai, susiję su rinkodara ir vadyba. Vis dėlto šios žinios labai svarbios tam, kad kūrėjas galėtų būti pats sau vadybininku arba žinotų, ko galima reikalauti iš šios srities specialisto. Taigi organizuojamų mokymų ciklas yra skirtas suteikti jauniesiems menininkams reikalingų ir svarbių įgūdžių. Jau suplanuota paskaita apie laiko planavimą, kurią ves Herojaus mokyklos vadovas Andrius Pelegrimas, vyks praktinis užsiėmimas apie projektų rašymą su Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lektore Dovile Jankauskaitė. Artėjant Kultūros tarybos projektų teikimui, šie mokymai gali būti itin naudingi tiems, kurie turi idėją, tačiau nežino, kaip pildyti paraišką arba kokių klaidų nedaryti ir panašiai.

Toliau paskaitų ciklas bus tęsiamas rinkodaros tematika. Tam skiriame net keturis seminarus ir čia žiniomis dalysis savo srities specialistės Vaiva Mickuvienė, Greta Besakirskytė, Marija Šapokienė ir Austėja Matusaitė. Jauni kūrėjai sužinos apie rinkodaros pagrindus, reklamą socialiniuose tinkluose, viešuosius ryšius, reklamos planavimą ir pan. Šios žinios svarbios tam, kad apie jaunąjį menininką, jo veiklą ir, tarkim, būsimą projektą sužinotų kuo daugiau žmonių. Džiaugiamės, kad lektoriai geranoriškai prisideda, todėl dauguma seminarų bus arba nemokami, arba už simbolinę kainą.

– Ar ateityje miestiečiai gali tikėtis atvirų renginių?

– Artimiausiu metu yra numatomos kino reklamos kūrimo dirbtuvės su vaizdo menininku Ridu Beržausku. Šis užsiėmimas bus skirtas vaikams, bet ateityje planuojame rengti dirbtuves įvairaus amžiaus visuomenės grupėms.

– O ką pasiūlytumėte pamatyti arba kur dalyvauti artimiausiu metu?

– Vasario 9-ąją Ilgojoje salėje vyks performansas "Migrena" – bendras fotomenininko Iridijaus Švelnio ir modelio Alvydos Andriekutės projektas, kuris jungia tris meno rūšis: fotografiją, šokį ir muziką. Teatro fabrikui ši iniciatyva artima, nes atlikėjų komandą sudaro jaunieji menininkai. Performansas skirtas tiems, kurie nebijo sunkių išgyvenimų ir gilinimosi į pasąmonę.

– Galbūt turite viziją, koks "Teatro fabrikas" bus ateityje?

– Šiuolaikiškas, kūrybiškas, inovatyvus, drąsus ir stebinantis – kaip tik toks, kokį jį kuria čia veikiantys jaunieji menininkai. Tai vieta, kur mokomasi klysti ir atrasti, įkvėpti ir sužinoti, patirti ir įgyvendinti. Jaunųjų menininkų saviraiška, projektinė veikla, meniniai pasirodymai ir renginiai, edukacinės programos, bendradarbiavimas ir naujos gimstančios idėjos turėtų užpildyti "Teatro fabriko" erdves. Kaip tik dabar pats geriausias laikas jaunam kūrėjui kreiptis į mus su savo idėja tam, kad kartu pasirūpintume jos įgyvendinimu.