Pateikiame atsiųstą skaitytojo laišką.
Vieną lapkričio dieną apie 12 valandą su keleiviu atvažiavęs į Kauno prekybos centro „Akropolis“ stovėjimo aikštelę, dairiausi, kur čia sustojus. Kaip tik vienas automobilis pajudėjo atbuline eiga ir aš įsliuogiau į jo vietą.
Tuoj paaiškėjo, kad tranzitiniame pravažiavime laisvo tarpelio tykojo kitas automobilis. Mat, į stiklą pabeldė didžiai įtūžusi dama ir pabėrė daugybę priekaištų bei pamokymų.
Paklausiau, kodėl būtent ji turėjo užimti tą vietą. Argumentavo, kad rodė posūkį. Bet ir aš tą patį dariau. Kodėl jos posūkio signalas viršesnis už mano? Atvirai pasakius, nepastebėjau, kad už vairo moteris, būčiau užleidęs.
Esu nekonfliktiškas žmogus – mandagiai atsiprašiau. Dar kiek pažaibavusi dama dingo. Mes su kolega buvome beeiną savais reikalais, bet piktuolė grįžo ir ėmė audringai įrodinėti, esą įsukdamas kliudžiau gretimą automobilį.
Oho! Juokinga buvo tik kelias sekundes! Dama telefonu diktavo (nežinau kam) mano automobilio markę, numerius ir „autoįvykio“ versiją. Supratau įklampintas kaip reikiant. Palikęs kolegą budėti nuskubėjau į „Akropolio“ informaciją, kad iškviestų „Audi“ savininką.
Po kurio laiko pasirodė dvi žvalios, besišypsančios panelės. Paaiškinau situaciją ir paprašiau paneigti kaltinimus. Čia manęs laukė dar viena staigmena! Pasitarusios nusprendė, kad jų automobilį tikrai kliudžiau! Baltais, dailiais piršteliais braukė, trynė, čiupinėjo purviną, apibraižytą bamperį. Viena tarstelėjo apie simbolinį mokestį. Patariau iškviesti policiją.
Atvykę pareigūnai buvo mandagūs ir dalykiški – po kruopščios apžiūros jokio autoįvykio nenustatė. Bet palengvėjimo nepajutau – trikdė mintis, kas gi ta kerštingoji vairuotoja? Gal labai skubėjusi vieno moterims skirto žurnalo kurjerė (negi redaktorė?). Mat, automobilis buvo išpuoštas žurnalo logotipais.
Štai tokia niekinė autoistorija, kaip ta pilna purvo rudeninio kelio duobutė – nepastebėjęs trinkteli ratais, paniurzgi po nosimi ir važiuoji toliau.
Gero kelio visoms panelėms!
