„Tikiu, kad bus grąžintas rinktinės prestižas. Tie žmonės, kurie žlugdė jį, pradedantį vadovais, baigiant treneriais, nuo jos toli. Ir žinau, kad mūsų rinktinėje dabar yra labai sveika atmosfera. Dabar yra surinktas labai geras trenerių kolektyvas ir dabar jau nebebūsime patrankų mėsa,“ – pareiškė buvęs Lietuvos futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas, paklaustas, ko jis tikisi iš dabartinės rinktinės.

Lietuvos futbolininkai sekmadienį rungtynėmis Vilniuje su Slovėnija pradės naują atrankos ciklą, kurio stipriausios komandos pateks į 2018-ųjų pasaulio pirmenybes Rusijoje.

Be slovėnų Lietuvos komandai dar teks rungtyniauti su Škotijos, Maltos, Slovakijos ir Anglijos ekipomis.

Sekmadienį Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio poste per oficialų mačą debiutuos tituluočiausias visų laikų šalies futbolininkas Edgaras Jankauskas.

Slovėnijos komanda Lietuvos futbolo mėgėjams yra pažįstama. Su ja mūaųs šallies komanda žaidė ir 2016 m.Europos čempionato atrankoje.  2014 metais Lietuvos rinktinė Vilniuje pralaimėjo Slovėnijai 0:2, po metų Liublianoje rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1.

1994 ir 1995 metais Lietuvos rinktinė du kartus įveikė Slovėniją vienodu rezultatu 2:1. Pergale 1994-aisiais Maribore lietuviai iškovojo vadovaujant A. Liubinskui.

Kokios yra Lietuvos stipriosios pusės rungtynėse su Slovėnija? – paklausėme A.Liubinsko.

Mūsų koziriai kurį laiką buvo visiškai nuvertinti. Nėra taip, kad lietuviai nemokėtų žaisti futbolo. Bet tai, kad komandoje yra dvasia, kolektyviškumas, susikaupimas aš matau būtent dabar. Aišku, meistriškumo trūksta. Bet žaisime namie ant mūsų dirbtinės dangos. Manau, didelio slovėnų pranašumo nebus.

Kas pasikeitė rinktinėje per tuos nepilnus metus, kai Igorį Pankratjevą pakeitė Edgaras Jankauskas?

Nuo I. Pankratjevo laikų pasikeitė vienas labai svarbus dalykas. Dabartiniai treneriai turi gerą peržiūrų sistemą. Anksčiau, Lietuvos futbolo federacijai vadovaujant Juliui Kvedarui, ji nesugebėdavo  įsigyti modernios sistemos. Visi treneriai iki šiol peržiūras darydavo spėjimo būdu. Dabar prie medžiagos dirba treneriai-analitikai. Marius Babravičius ir Rokas Garastas vyriausiajam treneriui pateikia kompiuteriu išanalizuotą medžiagą, kurią tam belieka sukramtyti. Ir kiekvienoje treniruotėje vyksta nuoseklus, kryptingas darbas, kaskart ko nors išmokstant. Dabar jau yra sistema ir dėl to aš tikiu, kad atsiras ir rezultatai.

Treneriai, palyginus su mano laikais, dabar turi idealiais sąlygas. Mes gyvenome tarp žmonių, kurie nesugebėjo matyti toliau ir neleisdavo pirkti jokių analitinių sistemų. Dabar jos nupirktos ir tai yra labai didelis žingsnis į priekį. Sakyčiau, kad mes dirbome viduramžių sistema, o dabar visuramžiai baigėsi ir yra dirbama šiuolaikiškai. Ir treneriai dėl to turėtų būti labai patenkinti.

O rinktinės žaidimas? Įžvelgiate pokyčių jame?

Atsižvelgus į pasiruošimo atrankos etapui rungtynes, galima sakyti, kad mūsų rinktinės žaidimas įgauna prasmę. Aišku nereikia norėti, kas per vieną dieną kažkas kardinaliai pasikeistų.

Bet pokyčiai matomi tik vyrų komandoje. Vakar žiūrėjau jaunimo rinktinės susitikimą su Andora, kurį mūsiškiai laimėjo 1:0. Supratau, kad visų reikiamų permainų federacijoje vis dar nėra. Stanislovas Stankus iš balkono ten parėkauja, pavadovauja, maišosi. Sakyčiau, reiktų tokius visus vyti lauk kuo toliau. Jaunimo rinktinė man įspūdžio nepaliko. Gal šiek tiek gyvumo įnešė atsarginiai: Julius Momkus ir Justas Lasickas. Todėl kad nesame iki galo atsikratę praeities šleifo.  Ir kol jo neatsikratysim, tol taip ir bus.

Kokios Lietuvos rinktinės grandys yra stipriosios, o kurios - silpnosios komandos pusės?

Pradėkime nuo vartininkų. Emilijus Zubas nebuvo toks išgirtas, kaip Giedrius Arlauskis, bet aš labai vertinu E. Zubą. Jis nuolat žaidžia atikimai. Ir Ernestas Šetkus Olandijoje yra atsigavęs. Ne, tikrai vartininkai nėra mūsų silpna vieta.

Aš manau, kad gynyba yra silpniausia mūsų grandis. Žaidėjai daro ir taktinių, ir asmeninių klaidų. Reikia tikėtis, kad gynėjai po truputėlį atsities.

Kažkokį saugų pasirinkimą turime. Nors aišku nėra jie kokių anglų lygio. Bet komandiniu žaidimu užtušuosime tuos minusus.

Norint patarti treneriams, kokius puolėjus išleisti į aikštę, reikia nuolat būti prie komandos, žinoti jų pasirengimo lygį. Viena, kas gerai, kad tie puolėjai pradėjo mušti įvarčius.

Ką galėtumėte pasakyti apie varžovus?

Slovėnija turi žaidėjų, kurie rungtyniauja geruose klubuose. Bet labai didelio įspūdžio jie nedaro. Bent jau to nebuvo tada, kai mes su jais žaidėme praėjusiame atrankos etape.

Ką patartumėt Edgarui Jankauskui?

Nesakau, kad bandyti žaisti pirmu numeriu, bet kadangi žaidžiame namie, galbūt reikėtų ir paspausti. Kita vertus aš juk nežinau mūsų žaidėjų sportinės formos, fizinių kondicijų. Be to, manau, kad mūsų rinktinės treneriai puikiai išnagrinėjo slovėnų žaidimą, pažino jų stiprias ir silpnas vietas ir geriau nei aš žino, kaip su jais žaisti.

Antradienį vakare Lietuvos irkluotoją Milda Valčiukaita pastebėjo, kad iš jos kambario Rio de Žaneiro olimpiniame kaimelyje dingo nemaža suma pinigų ir keli asmeniniai daiktai. Sportininkė apie tai iš karto pranešė kaimelio administracijai, Lietuvos misijos vadovams, Lietuvos konsulato Brazilijoje atstovams.

Įtariama, kad nusikaltimą galėjo padaryti kambarių tvarkytoja.

Šis įvykis kiek išmušė iš vėžių varžyboms besirengiančią sportininkę. M. Valčiukaitė Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse startuos dviviečių valčių varžybose kartu su Donata Vištartaite.

Nuo nusikaltėlių Rio de Žaneire jau yra nukentėję ir kitų šalių atstovai.

28 metų Vilniaus "Žalgirio" ir Lietuvos rinktinės gynėjas Georgas Freidgeimas išvyko ieškoti laimės į peržiūrą Kazachstane. Jis treniruojasi kartu su Pavlodaro "Irtyš" klubo komanda, pernai Kazachstano čempionate užėmusia šeštąją vietą.

Dar sausį G. Freidgeimas treniravosi su "Žalgiriu", žaidė kelias draugiškas rungtynes ir net įmušė vienintelį mačo įvartį į Latvijos čempionės "Liepaja" vartus.

Tai antras G. Freidgeimo bandymas tapti legionieriumi. 2006-2008 metais jis buvo pasirašęs sutartį su Lodzės LKS (Lenkija) klubu.

Kaišiadoryse gimęs G. Freidgeimas žaidė "Vilniaus", Vilniaus "Vėtros" ir "Šiaulių" komandose, o nuo 2011 iki 2015 metų atstovavo "Žalgiriui, su kuriuo tris kartus tapo Lietuvos čempionu.

Nuo 2012-ųjų metų G. Freidgeimas kviečiamas į Lietuvos rinktinę.

Lietuvos futbolo rinktinės saugas Vykintas Slivka nėra žaidęs nė vieno mačo Lietuvos A lygoje, bet jau buvo registruotas į Italijos „Serie A“ rungtynes.

Kai V. Slivkai buvo 17 metų ir jis atstovavo Panevėžio „Ekrano“ dubleriams, talentingą žaidėją pastebėjo futbolo agentai iš Italijos. Iš pradžių „Brescia“, po to – legendinio Turino „Juventus“ klubų atstovai.

„Gimiau, augau ir pradėjau žaisti futbolą Panevėžyje. Paskui išvykau į Italiją“, – sako futbolo talentas.

Dabar Vykintui – 20 metų. Jis yra rungtyniavęs „Serie B“ žaidžiančioje „Modena“, Slovėnijos aukščiausiojo diviziono „Gorica“ komandose, kurioms jį nuomojo keturių pastarųjų sezonų Italijos čempionas Turino „Juventus“ klubas. Su juo lietuvis yra pasirašęs sutartį.

Birželį vidurio saugas debiutavo Lietuvos rinktinėje per draugiškas rungtynes Vengrijoje su šeimininkų ekipa (0:4). Vėliau žaidė daug triukšmo Lietuvos futbolo bendruomenėje sukėlusiose pralaimėtose rungtynėse su Malta (0:2). Bet labiau įsiminė trečiosios jo rungtynės rinktinėje Europos čempionato atrankoje su Šveicarija Vilniuje (1:2), kur saugas išsiskyrė ne tik aktyvumu, bet ir tuo, kad neišnaudojo puikios progos pelnyti įvartį, kai buvo išsiveržęs prieš vieną varžovų vartininką.

Laikraščio „Sportas“ žurnalisto skambutis futbolininką užklupo Londone, ten V. Slivka leido atostogas. Į Anglijos sostinę jis atvyko kartu su žinomu Lietuvoje humoristu Pauliumi Ambrazevičiumi pasiklausyti mėgstamos grupės koncerto.

V. Slivka yra vienintelis iš dabar žaidžiančių lietuvių futbolininkų, atkreipęs vieno Europos superklubų dėmesį ir pasirašęs su juo sutartį.

Tiesa, vaikystėje panevėžietis svajojo žaisti kitame klube

Ar vaikystėje svajojote žaisti kuriame nors dideliame Europos klube? Už kurį klubą sirgote?

Taip, svajojau. Kai buvau vaikas, Madrido „Real“ turėjo labai gerą komandą ir, kaip ir daugelis, svajojau joje žaisti. Vėliau, kai „Liverpool“ Čempionų lygos finale nugalėjo „Milan“, tapau „Liverpool“ gerbėju.

Bet atsidūrėte Italijoje.

Lankiau futbolą, treniravausi ir dalyvaudavau rungtynėse. Pakvietė į mano amžiaus rinktinę. Ten ir pastebėjo, pasiūlė žaisti „Brescia“. Šioje komandoje žaidžiau gal du mėnesius, paskui viskas kažkodėl nutrūko. Matyt, klubai nesusitarė. Kad ir kaip ten būtų, „Brescia“ buvo pirmoji, pakvietusi mane į savo gretas. Po to tikriausiai kažkas iš „Brescia“ mane rekomendavo „Juventus“. Su Turino klubu pavyko susitarti, todėl su juo ir pasirašiau sutartį.

Iki tol nežaidėte A lygoje nė vienerių rungtynių?

Ne, teko žaisti tik „Ekrano“ dublerių komandoje.

Kaip priėmė italai? Ar nebuvo sunku gana paaugliško amžiaus kraustytis gyventi į kitą šalį, garsėjančią kitokia kultūra?

Pirmus kelis mėnesius buvo labai sunku. Juo labiau kad italų kalbos visiškai nemokėjau, o angliškai Italijoje nekalba. Komanda priėmė labai šiltai. Apskritai italai yra komunikabilūs žmonės.

Su komanda „Gorica“ sezoną baigėte. Kas bus toliau?

To tikrai nežinau. Dabar laukiu tolesnių žinių, tik joms dar šiek tiek ankstoka.

Koks Slovėnijos čempionato lygis?

Neblogas. Ten yra „Maribor“ – amžinas čempionas, žaidęs ir Čempionų lygos grupių etape. Taip pat, mano nuomone, yra keturios gero lygio komandos. Man Slovėnijos čempionatas yra labai geras variantas.

Ar slovėnai – mūsų rinktinės varžovai atrankos grupėje – kalba apie nacionalines komandas, akistatas su lietuviais?

Mūsų klubo masažuotojas dirba ir Slovėnijos rinktinėje, su juo dažnai pakalbame apie rinktinių reikalus. Svarbiausia varžove Lietuvos rinktinės slovėnai nelaiko, bet vertina ją pagarbiai.

O ką jūs veikiate?

Atostogauju. Atvažiavau į „Blur“ koncertą.

Kiti planuodami atostogas renkasi šiltųjų kraštų paplūdimius.

Čia jų reikalas. O man nuo seno patinka muzika. Bet per sezoną retai tenka lankytis kokiame nors koncerte. Nebūna tam laiko. Vasarą stengiuosi atsigriebti.

Kiek dabar mokate kalbų?

Italų, anglų, lietuvių ir šiek tiek vokiečių.

O kaip susikalbėdavote Slovėnijoje?

Daugiausia itališkai. Nova Gorica yra pasienio su Italija miestas, mūsų treneris taip pat buvo italas.

Per rungtynes su Šveicarija debiutavote Lietuvos rinktinėje. Ką manote apie šios komandos perspektyvas? Ar ji turi galimybių įveikti ką nors daugiau nei San Mariną ir Estiją?

Taip. Kodėl ne. Potencialo ji tikrai turi. Tik jai reikia... Na, tiesą sakant, negaliu įvardyti, ko jai trūksta.

O ko pritrūko būtent per rungtynes su Šveicarija? Juk pirmavome. Bet praleidome du įvarčius ir vėl negavome nė taško.

Tiksliai vargu ar pasakysiu. Gal sportinio įžūlumo. O gal ir sėkmės.

Po klajonių po tolimąją Australiją 30-ies metų futbolininkas Darvydas Šernas rungtyniaus už 100 kilometrų nuo gimtojo Alytaus. Tiesa, už Lietuvos sienos.

35-erias rungtynes Lietuvos rinktinėje sužaidęs D. Šernas, pavasarį praleidęs tolimosios Australijos Perto „Glory“ klube, rudenį gyvens ir žais kur kas arčiau namų – už 100 kilometrų nuo jo gimtojo Alytaus esančiuose Suvalkuose. Šio miesto komanda „Wigry“ žais Lenkijos pirmojoje lygoje.

D. Šernas su „Wigry“ sutarė pasirašyti sutartį metams laiko. Anot paties futbolininko, svarbiausia jam dabar – žaisti aikštėje. Darvydui jau gerokai įgriso atsarginių suolelis, ant kurio jis dažnokai sėdėdavo ir Perte, ir prieš tai Turkijos Gaziantepe.

30-ies metų lietuvis, galintis žaisti puolėju ir krašto saugu, Lenkijos futbole – ne naujokas. 2009-2013 metais jis rungtyniavo Lodzės „Widzew“ ir Liubino „Zaglębie“ komandose.

- Kaip atsidūrėte „Wigry“?

- Tiesiog paskambino vienas treneris ir pasiūlė. Tikriausiai nereikia sakyti koks treneris? Kitų konkrečių pasiūlymų neturėjau, buvo tik kalbos. Todėl nusprendžiau važiuoti pažaisti į Suvalkus.

- Treneris, suprantama – Donatas Vencevičius. Ar jis dar tebetreniruoja „Wigry“?

Dabar važiuoju į Suvalkus, kai nuvažiuosiu, viską sužinosiu ir galėsiu viską pasakyti. Faktas, kad dirba tame klube. O kokios jo pareigos, šiuo metu dar nežinau. Aišku tik, kad jis tenai nėra pagrindinis treneris.

- Ilgai ieškojote tų konkrečių pasiūlymų iš stipresnių klubų?

- Pats tai tikrai nesėdėjau prie kompiuterio ir neieškojau, bet agentas tuo užsiėmė.

- Kaip vertinate gyvenimo Australijoje etapą?

- Labai smagiai vertinu. Labai puiki šalis: šilta, smagu. Šiek tiek pažaidžiau kitokį, nei europietiškas, futbolą.

- Kuo jis taip skiriasi nuo europietiškojo?

Pirmiausia – oro sąlygomis. Žaisti Australijoje – labai karšta. O kita – futbolas tenai labai kontaktinis. Šiaip jau Lenkijoje nėra lengva žaisti, kadangi jos futbole irgi yra daug to kontakto. Bet Australijoje jo – kur kas daugiau. Jos futbolas – daug kontaktų, daug fizinės kovos, gerai fiziškai sudėti žaidėjai.

- Koks Australijos čempionato lygis? Palyginus su tomis šalimis, kuriose žaidėte?

Tikrai silpnesnis už Turkijos. Palyginus su Lenkija? Gal panašus.

- Kodėl nepasilikote?

- Buvau turkų „Gaziantepspor“ paskolintas „Glory“ pusei metų. Sutartis baigėsi, grįžau namo. Su turkais turėjau dar dviem metams turėjusią galioti sutartį, bet dėl finansinių reikalų pats ją nutraukiau.

- Pačią šalį spėjote apžiūrėti? Kengūrų matėte?

- Skraidžiau po Australiją ir su komanda, o kai baigėsi sezonas, pasilikau dar kelioms savaitėms apžiūrėti Australijos. Tada su šeima skridome paturistauti. Kengūras matėme. Jų Australijoje tikrai yra. Dar kas įsiminė, tai tos šalies vanduo, paplūdimiai. Tiesiog pasaka.

- Kuo geriau žaisti „Wigry“ negu Lietuvoje?

- Į Lietuvą sugrįžti visada spėsiu. Lenkijos futbole esu pats buvęs, žaidžiau čia ketverius metus. Žaidžiau ir Ekstraklasoje, ir pirmojoje lygoje, gerai pažįstu Lenkijos futbolą.

- „Wigry“ moka daugiau nei gali mokėti Lietuvos klubai?

- Šį kartą aš visiškai nežiūrėjau į finansinę pusę. Noriu sugrįžti į futbolą, noriu žaisti. Pastarieji metai, žiūrint iš futbolo pusės, man buvo ne patys geriausi. Turkijoje daug laiko prasėdėjau ant suolo, Australijoje žaisdavau tik po keitimo. Neneigiu: pinigai yra svarbu. Bet pasirinkau „Wigry“, nes čia man pažadėjo daug laiko aikštėje. Pasirinkau žaidimą. O iš Lietuvos pasiūlymų nesulaukiau.

- Nė vieno?

- Taip. Nė vieno. Turbūt Lietuvoje yra geresnių puolėjų... Gal nežinojo mano padėties. Į laikraštį skelbimo, kad ieškau darbo, nedėjau. Bet šiaip futbolo pasaulyje kalbos sklinda greitai. Čia būna taip, kad po vienos dienos jau visur visi viską žino. Juk, kad ir dabar. Aš dar nesu pasirašęs sutarties su Suvalkų klubu. Tik žodžiu viską sutarėme. O jau Lenkijos žiniasklaida rašo, tuoj lietuviai perima. Šiaip, jeigu visa Lenkija žinojo, kad neturėjau sutarties, tai ir Lietuvoje tie, kuriems būčiau reikalingas, turėjo žinoti.

- Vis dėl to neneigsite, kad tai šioks toks žingsnelis atgal?

- Taip, aišku. Turkijos aukščiausioji lyga yra stipresnė ir daug stipresnė nei Lenkijos pirmoji lyga. Ar pavyks pakilti į ankstesnį lygį, gyvenimas parodys. Tada žinosime ar šis sprendimas buvo geras, ar ne.

- Lietuvos rinktinės treneriai jus, žaidusį tolimojoje Australijoje, buvo lyg ir primiršę. Dabar, žaisdamas čia pat, tikitės sugrįžti į nacionalinę komandą?

- Manau, kad viskas priklausys nuo manęs paties. Jeigu neblogai seksis žaisti Lenkijoje, turėtų pakviesti. Į rinktinę neturėtų važiuoti žaidėjai, sėdintys ant suolo. Tai ir yra viena svarbesnių priežasčių, dėl ko noriu žaisti, o ne sėdėti ant suolo.

- Nuo Alytaus iki Suvalkų yra apie 100 kilometrų. Gal pats žadate gyventi Alytuje ir važinėti į „Wigry“ rungtynes ir treniruotes?

- Kad aš jau senokai apsistojęs Vilniuje. Tai kur jau ten iš Vilniaus važinėti. Apsistosiu Suvalkuose – tai gražus nedidelis miestelis.

- O šeima?

- Važiuos kartu. Jei jau skrido į Australiją, tai čia iki Suvalkų nuvažiuoti – ne atstumas.

Sergejui Aleinikovui Lietuvą primins nepastovūs orai ir neištesėti “Dainavos” klubo prezidento italo pažadai. O pergalė prieš “Bangą” jam sukėlė įtarimų.

Neseniai pasitraukęs iš A lygos pirmenybių autsaiderės Alytaus „Dainavos“ vyr. trenerio pareigų, baltarusis Sergejus Aleinikovas iš Lietuvos neišvažiavo. Jis veda kursus mūsų šalies treneriams Nacionalinėje futbolo akademijoje Kaune.

„Vyksta FIFA tarptautiniai kursai jaunimo treneriams. Jie rengiami kiekvienais metais. FIFA kasmet siunčia instruktorių. Sergejus Aleinikovas ir yra toks instruktorius. Ne mes jį kvietėme, o jie mums jį atsiuntė. O tai, kad jis dirbo Lietuvoje, tiesiog yra sutapimas. Jis tuos kursus anksčiau yra vedęs ir Latvijoje, ir kitose šalyse. S. Aleinikovas veda ir teorines, ir praktines pratybas“,– aiškino NFA direktorius Raimondas Statkevičius.

Treniruojamą legendinio praeities Minsko „Dynamo“ saugo, ilgus metus žaidusio ir SSRS rinktinėje, S. Aleinikovo „Dainavą“ Italijos laikraštis „La Gazzetta dello Sport“ pavadino „blogiausia pasaulio komanda“. Alytaus ekipa pralaimėjo visas 14 žaistų rungtynių bendru rezultatu 1:75.

Trečiadienį prie „Dainavos“ prisijungė naujas treneris – sanmarinietis Marco Ragini. Tą pačią dieną įvyko stebuklas. „Dainava“ 2:0 nugalėjo lygos vidutiniokę Gargždų „Bangą“.

„Dainavos“ komanda yra labai jauna ekipa, kurioje žaidžia nemažai vietos mokyklų moksleivių.

„Jeigu klubo savininkai yra protingi, jie atsiveža Konstantiną Sarsaniją (Klaipėdos “Atlanto” treneris. – Aut.), duoda pinigų ir jis viską padaro. Jeigu savininkai irgi protingi, jie atsiveža Sergejų Aleinikovą, duoda pinigų ir jis viską padaro. Bet jeigu savininkai nėra protingi ir net negali sumokėti 12 tūkst. eurų, kad būtų galima registruoti naujus žaidėjus, gali atsivežti ką nori ir nieko nebus“, – S. Aleinikovo nesėkmes aiškino  R. Statkevičius.

Už skolas Lietuvos futbolo federacija „Dainavai“ neleido registruoti naujų žaidėjų. Alytaus klubą prieš šį sezoną įsigijo investuotojai iš Vakarų Europos. Jo prezidentas yra italas Giuseppe Greco.

- Ar dar ilgai būsite Lietuvoje? – paklausėme S.Aleinikovo.

- Iki penktadienio. Šiaip gyvenu Italijoje. Bet dabar esu šalia Baltarusijos, tai, suprantama, užsuksiu ir į tėvynę.

- Kaip vis dėl to buvo su „Dainava“? Jums neatlaikė nervai?

- Tiesiog to, ką man buvo žadėjęs prezidentas, jis neišpildė. Tuo momentu, kai aš nutariau pasitraukti, jokios perspektyvos nemačiau. Todėl taip ir nusprendžiau.

- Ilgokai laukėte.

- Iki tol tikėjausi, kad tas žmogus profesionaliai pažvelgs į savo pažadus. Bet buvo kitaip.

- Neliko dėl to pykčio visam Lietuvos futbolui?

- Prie ko čia Lietuva ir jos futbolas? Čia tik mano ir „Dainavos“ prezidento reikalas.

- Ar „Dainavos“ rezultatai nepakenks jūsų tolimesnei karjerai? Kas užsienyje žino, kas toje „Dainavoje“ žaidė? O rezultatus mato visi.

- Manau, protingi žmonės supras, kad čia buvo kažkas ne taip. Reikia būti labai negalvotu treneriu ar specialistu, kad nesuprastum, kad kai komanda pralaimi tokiais rezultatais, kažkas joje nenormalu. Juk nereikia būti fenomenaliu profesoriumi, kad po vakarykščio „Dainavos“ rezultato galvoti, kad joje viskas pasikeitė.

- Tiesą sakant – labai netikėtas rezultatas.

- Man jis sukelia labai daug klausimų…

- Gal jus bandė pašalinti futbolininkai?

- Tikrai ne. Tai juk jauni vaikinai. Jie to nesugebėtų.

- Ar po tokios patirties treniruotumėte kurį nors Lietuvos klubą?

- Šiuo metu į šį klausimą dar negaliu atsakyti…

- Prieš atvažiuojant čia tikėjotės tokio lygio pirmenybių? Ar jas įsivaizdavote stipresnėmis, silpnesnėmis?

- Nebuvo kalbos apie stiprų ar silpną čempionatą. Kalba ėjo geros, kovingos komandos sukūrimą. Tokia buvo mano užduotis.

- O jei vertinti ne „Dainavą“? Kitas komandas?

- Norint rimtai įvertinti pirmenybes, reikėtų dar bent kelis mėnesius praleisti Lietuvoje. Man labai sunku vertinti po trijų mėnesių darbo komandoje, kuri tuose mačuose buvo niekas. Tokiu atveju aš negaliu vertinti savo varžovų pajėgumo. Nelabai buvo kaip lyginti. Tos komandos juk žaidė prieš tuos vaikius, kurie parako neuostę ir tik pradeda semtis patirties.

- Ar sutikote Lietuvoje pažįstamų iš tų senų laikų, kai Sergejus Aleinikovas Minsko „Dinamo“ sudėtyje žaisdavo prieš Vilniaus „Žalgirį“ SSRS čempionate?

- Tai aišku. Su Valdu Ivanausku. Su Audriumi Žuta, kuris šiuo metu yra teisėjas. Radau senų pažįstamų.

- O šiaip, kokie ne futbolo įspūdžiai iš Lietuvos?

- Deja, neturėjau daug laiko pasivažinėti, apžiūrėti šalį. Ir supraskite, būnant mano situacijoje, mano mintys dirbo kita linkme. Kažko konkretaus pasakyti negaliu. Nebent tai, kad oras čia keičiasi kartą-du per parą.

- Nejaugi klimatas neprimena Baltarusijos? Juk ne taip toli vieni kitų gyvename…

- Matote, jau senokai negyvenu Baltarusijoje. Atvykstu į ją kartas nuo karto. Negaliu palyginti. Nors iš tiesų, kadangi gyvename netoliese, turėtų būti panašus klimatas. Bet man vis dėl to atrodo, kad Baltarusijos orai yra šiek tiek švelnesni.

Čiuožėja Isabella Tobias ir toliau bus Kauno vicemero, partijos „Jaunoji Lietuva“ pirmininko Stanislovo Buškevičiaus visuomeninė padėjėja sporto reikalais.

Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad I. Tobias ir Deivido Stagniūno pora, kuri atstovavo Lietuvai Sočio olimpinėse žaidynėse, iširo dėl to, kad traumų persekiojamas Lietuvos sportininkas nutarė baigti sportinę karjerą. Anot S. Buškevičiaus, dėl to jo santykiai su natūralizuota ledo šokėja nepasikeitė.

„Kol kas niekas nesikeičia. Nes neatmetama galimybė, kad ji gali šokti su kitu lietuviu. Todėl dar kol kas neskubėkime daryti išvadų, palaukime“, – kalbėjo  Kauno politikas. Su kokiu lietuviu galėtų čiuožti I. Tobias, jis nekonkretizavo.

Nuo 2010 m. D. Stagniūno ir I. Tobias pora atstovavo Lietuvai įvairiuose čempionatuose, nors amerikietė neturėjo neturėjo Lietuvos pilietybės. Tačiau tam, kad galėtų čiuožti olimpinėse žaidynėse, pilietybė I. Tobias buvo būtina. Tad artėjant olimpiadai  mūsų šalyje kilo kreipimųsi į šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę prašymų suteikti JAV čiuožėjai Lietuvos pasą išimties tvarka, banga. Ir pernai gruodžio 12-ąją amerikietė tapo Lietuvos piliete.

Prieš pilietybės suteikimą atvirai pasisakė nebent nacionalistai. Išskyrus „Jaunosios Lietuvos“ vadovą.

„Šiaip aš galvoju, kad pilietybės negalima dalinti į kairę ir į dešinę. Esu to priešininkas. Bet čia buvo išskirtinis atvejis. Kadangi jau buvo iškovotas kelialapis į olimpines žaidynes. Todėl tai turėjo būti išimtis, patvirtinanti taisyklę. Nes kitaip to užsimanys ir krepšininkai, ir lengvaatlečiai, ir kas tik nori, ir taip lietuviškas sportas visiškai prarastų prasmę. Neliktų nei tautiškumo, nei patriotizmo. Aš ir taip manau, kad skyrus didesnį finansavimą visiškai įmanoma ugdyti ir lietuviškas dailiojo čiuožimo poras. Buvau vienas iš iniciatorių kurti Kaune dailiojo čiuožimo vaikų grupę“, – kalbėjo S. Buškevičius.

Neseniai Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad I. Tobias bando treniruotis kartu su rusu Ilja Tkačenko, su kurio ji trumpai čiuožė dar prieš tapdama D. Stagniūno partnere. Pora žada ieškoti šalies, kuriai galėtų atstovauti.

Tai sukėlė pasipiktinimo bangą Lietuvoje, kurios nenuramino ir D. Stagniūno pareiškimas apie karjeros pabaigą ir prašymas nekaltinti dėl to jo buvusios partnerės. O ši, savo ruožtu, teigė, jog ją nuvylė lietuvių reakcija į poros iširimą, nes būtent čiuožėjas paliko savo porininkę, o ne ji išsižadėjo Lietuvos

„Jeigu I. Tobias išliks Lietuvos piliete, tai jokios bėdos – tegul tik dirba. Nors jeigu ji čiuoš su kitos šalies piliečiu, tai nemanau, kad ir jis gaus Lietuvos pilietybę. Ta išimtis buvo padaryta jai, o ne kitam čiuožėjui. Tai jau būtų ne kas, jei pora, kurioje nėra nė vieno lietuvio, čiuožtų už Lietuvą“, – kalbėjo apie galimą tokį posūkį Kauno politikas.

Paklaustas, ką veikia čiuožėja visuomeninėse pareigose, S. Buškevičius atsakė:  „Ji ne kartą buvo Kaune ir vedė dailiojo čiuožimo pamokėles vaikams. Be abejo, iš to naudos yra. Vis dėl to – Jungtinių Amerikos Valstijų dailiojo čiuožimo mokykla yra viena iš geriausių pasaulyje.“

Elektrėnuose vykusiose tarptautinėse greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybose įspūdingu greičiu ratus ant ledo suko du Olandijos atstovai - Davidas Tencate'as ir Tomas Horkeras. Tarpusavyje jie bendravo olandiškai. O štai užkalbintas sportas.info žurnalistės, Davidas prabilo lietuviškai.

Ketvirtus metus Hagos gimnazijoje besimokančio 15-mečio motina - prieš 20 metų iš Palangos išvykusi ir su olandu Filipu Tencate'u šeimą sukūrusi lietuvė Edita. Dabar su sutuoktiniu, Sveikatos ministerijos vadybininku, ji augina tris sūnus, o pati Hagoje dirba vertėja.

„Apie varžybas sužinojome Tarptautinės čiuožimo sąjungos skelbiamame varžybų kalendoriuje. Nesigailime, kad atvažiavome, esame tikrai viskuo maloniai nustebinti – ir puikiu ledu, ir svetingumu. Ateityje sūnus tikrai žada dalyvauti visose varžybose Elektrėnuose“,- kalbėjo sportininko mama, kuri pripažino, kad jai čiuožimas visada buvo ir bus pats nuostabiausias dalykas.

Davidas gimė Olandijoje. Kai jam buvo ketveri metai, mama pirmiausiai nuvedė į dailųjį čiuožimą. Tačiau kartą Davidas pamatė čiuožėjus, skriejančius trumpuoju taku, ir susižavėjo šia sporto šaka. Dabar jis treniruojasi Hagos priemiesčio Zutermero klube. Penkiolikmečio sportininko kovas Elektrėnuose stebėjo ne tiktai abu čiuožėjo tėvai, bet ir iš Palangos atvažiavusi jo močiutė Galina Rokauskienė.

- Kelintą sykį vieši Lietuvoje ir kaip patiko čiuožti Elektrėnuose?, - paklausiau D.  Tencate‘o.  

- Lietuvoje viešiu ne pirmą kartą, bet čia čiuožiau pirmąsyk. Nesitikėjau, kad Elektrėnuose toks puikus, tiesiog nuostabus ledas, juo čiuožti buvo vienas malonumas. Nebuvo nė vieno momento, kad take kažką kliudyčiau, esu tiesiog sužavėtas.

Viešėdamas išgirdau, kad Palangoje vasarą vyksta riedučių varžybos, tačiau man jie nėra labai prie širdies, bet, jeigu reikėtų, tai išbandyčiau jėgas.

- Elektrėnuose visus tris kartus savo amžiaus grupėje buvai nepralenkiamas, ar gali teigti, kad esi talentingas?

- Manau, kad treneriai manyje įžvelgia talentą, todėl, galvoju, kad toks ir esu. Treniruojuosi septynis kartus per savaitę. Vieną kartą čiuožiu prieš pamokas, o kitus kartus – po jų. Į pratybas mane vežioja tėvai.

Per Olandijos jaunųjų čiuožėjų čempionatą esu laimėjęs sidabro medalį. Pati mėgstamiausia mano distanciją – 1000 m. Didelis mano sirgalius ir psichologinis variklis - mano tėtis, kuris mane rengia morališkai, stebi visas varžybas, kuriose dalyvauju. O varžybų Olandijoje labai daug, tenka rungtyniauti kone kiekvieną savaitgalį.

- Ar Olandijoje čiuožimas trumpuoju taku yra populiarus?

- Ši sporto šaka ypač populiarėja pastaruoju metu ir, manau, ateityje dar labiau populiarės.

- Ar domiesi kitomis sporto šakomis?

- Gerbiu kiekvieną sporto šaką, kartais pažaidžiu ir tenisą, futbolą, tačiau man už vis gražiausias sportas ir didžiausia aistra - čiuožimas trumpuoju taku. Pagrindinis mano siekis - dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

"Tavo mama stebi viską iš rojaus“, - iškart po Sočio olimpiadoje atlikto laisvojo šokio Isabella Tobias pašnabždėjo Deividui Stagniūnui
  
22 metų Isabella Tobias ir 28-erių Deividas Stagniūnas prieš debiutą olimpinėse žaidynėse išgyveno ne vieną įtampos kupiną dieną

Po vasario 7 dieną vykusio olimpiados atidarymo eidama į olimpinį kaimelį I.Tobias susižeidė koją. "Tai buvo paprasčiausiai čiurnos raiščių patempimas. Ir mums laiku pavyko jį išgydyti. Bet šios traumos yra klastingos ir viskas galėjo pasibaigti dar neprasidėjus. Teko pasistengti, ir dabar dirbame paraleliai, bet Isabella jau gali sportuoti visu krūviu", - šiandien prieš lietuvių pasirodymą teigė Lietuvos olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Barkauskas.

Apie traumą buvo viešai neskelbiama, nes yra buvę, jog sužinoję apie kurio nors šokėjo negalavimą, teisėjai atidžiau ir priekabiau stebi pasirodymus. Tad čiuožėjai šypsodamiesi tvirtino, jog nėra jokių nesklandumų rengiantis varžyboms, nors kasdien susitikdavo su D.Barkausku, kuris darė viską, kad I.Tobias nejaustų skausmo.

Net buvo svarstoma pakeisti jų planus ir iš Sočio nevykti treniruotis į Maskvą, nors olimpinių žaidynių sostinėje sąlygos pratyboms nebuvo itin geros - vos pusvalandis per vieną treniruotę. Tačiau treneris Igoris Špilbandas, su D.Barkausku aptaręs visus pliusus ir minusus, nusprendė, jog Maskvoje pora geriau pasirengs varžyboms.

Už laisvąją programą, kurioje šoko pagal filmo apie Džeimsą Bondą dainą „Skyfall“, atliekamą dainininkės Adele, Lietuvos pora gavo 82,6 taško.

Bendra taškų suma, sudėjus trumposios ir laisvosios programos rezultatus – 139 taškai.  Poros rekordas, kurį ji pasiekė šių metų Europos čempionate - 142,31 taško. Už laisvąją programą tada Lietuvos atstovai gavo net 85,55 taško.

Po vakar atliktos trumposios programos Lietuvos ledo šokėjai buvo 17-ti. Galutinė jų vieta paaiškėjo laisvąjį šokį sušokus visosm 20 porų, patekusių į šios dienos varžybas - po pirmojo pasirodymo keturiems duetams olimpiada baigėsi.

Lietuviai galutinėje įskaitoje liko 17-ti.

Po laisvojo šokio sustoję pasikalbėti su žurnalistais, čiuožėjai kalbėjo ir apie rimtus dalykus, ir pokštavo.

„Ji bandė mane nurengti“, - juokėsi D.Stagniūnas, rodydamas pro perrėžtas kelnes boluojančią koją. Pasirodo, per paskutinį pakėlimą I.Tobias pačiūža perpjovė parneriui kelnes ties šlaunimi. „Aš girdėjau tą garsą, kaip plyšta medžiaga. Tai yra tikras Džeimsas Bondas“, - kvatojosi I.Tobias.

Čiuožėjai, kaip ir po trumposios programos, buvo patenkinti savo pasirodymu, bet ne teisėjų skirtais balais.

„Pračiuožėme tikrai gerai. Abu šokiai buvo solidūs, be klaidų“, - teigė D.Stagniūnas.

Pastebėjus, jog ir vėl teisėjai nebuvo itin dosnūs, I.Tobias sakė: „Taip juk visąlaik būdavo Margaritai Drobiazko ir Povilui Vanagui. Taip ir mums nutinka. Todėl mes nelabai jaudinamės dėl teisėjų nuomonės. Svarbiausia, kad mumis didžiuojasi treneriai, Lilija Vanagienė ir Lietuva.“ Beje, abi dienas tarp devynių teisėjų, vertinusių čiuožėjų pasirodymą, buvo ir Laima Krauzienė

Ledo šokėjai neslėpė – I.Tobias trauma jiems trukdė dar geriau pasirengti varžyboms. „Aš tris dienas vienas ėjau treniruotis. Labai norime padėkoti Daliui Barkauskui, kuris išgydė Isabellą, kasdien važinėjo iš kalnų, prižiūrėjo ją. Bet niekam nieko nesakėme, nes tai mūsų, o ne kitų problema. Ir pračiuožėme. Nes būti čia yra šimtą kartų svarbiau, nei pasaulio ar Europos čempionate“, - aiškino D.Stagniūnas.

I.Tobias pridūrė: „Man ir dabar skauda. Bet to nesimato. Nes kai esu ant ledo, apie skausmą galvoju mažiausiai. Taip. Bet žmonės to nemato. Nes kai esu ant ledo, mažiausiai galvoju apie skausmą. O dabar turėsime daug laiko atsigauti, nes darbą jau atlikome.

Iškart po šokio I.Tobias pašnabždėjo D.Stagniūnui: „Tavo mama stebi viską iš rojaus.“ Čiuožėjo mama 2012 m. mirė Čikagoje po sunkios ligos. Jos svajonė buvo pamatyti olimpinėse žaidynėse šokantį sūnų. Tačiau šios akimirkos moteris nesulaukė.

I.Tobias ir D.Stagniūnas – antroji Lietuvos dailiojo čiuožimo pora, dalyvavusi olimpinėse žaidynėse.

Anksčiau net penkiose olimpiadose Lietuvos garbę gynė Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. 1992 m. Albervilyje per debiutą olimpinėse žaidynėse šis duetas užėmė 16-ąją vietą. O aukščiausiai pakilo 2002 m. Solt Leik Sityje, kur iškovojo penktąją vietą. Tai geriausias mūsų šalies sportininkų rezultatas žiemos žaidynėse.

Vilniuje posėdžiavę A lygos klubų atstovai aptarė ne tik artėjantį 2014-ųjų metų jos čempionatą. Buvo kalbama ir apie 2015-uosius.

Klubai pritarė futbole neturinčio analogų projekto – Gintarinės lygos – idėjai.

Gintarinė lyga yra bendras Lietuvos ir Latvijos čempionatas. Jis sutrauktų stipriausius šių dviejų šalių klubus į vienas pirmenybes.

Studiją apie Gintarinę lygą pristatė projekto darbo grupė, kuri sudaryta iš Lietuvos ir Latvijos futbolo federacijų bei UEFA atstovų.

„Tokių viršnacionalinių pirmenybių tarp mažų federacijų skirtingų sporto ir ne sporto aspektų tyrimas yra rekomenduotinas tiek Viršnacionalinių turnyrų darbo grupės 2012-ųjų vasario pasiūlymuose, tiek UEFA Vykdomojo komiteto 2012-ųjų kovo sprendime“, – dokumente aiškinamas studijos reikalingumas.

UEFA vadovai ne kartą kalbėjo, kad linkę pritarti mažų lygų, kurios vos išgyvena, susijungimui. Tiesa, niekada nekonkretizavo, kokia turėtų būti ta maža lyga ir ar tai iš viso susiję su profesionaliu vyrų futbolu.

Sistema

Darbo grupė siūlo pagal 2014 metų Lietuvos A lygos ir Latvijos Virsligos rezultatus atrinkti po septynias geriausias abiejų šalių komandas 2015-ųjų Gintarinės lygos pirmenybėms.

Atsisakiusios nacionalinių čempionatų, 14 ekipų sužaistų dviejų ratų bendras pirmenybes.

Taip pat jos dalyvautų lygos taurės turnyre bei šalių taurių turnyruose.

Lygos taurės turnyre vienos šalies ekipos aiškintųsi tarpusavyje. Iki finalo, kur susitiktų dviejų šalių komandos.

Pagal šiuos turnyrus būtų paskirstomos ir vietos Europos turnyruose. Čempionų lygos atrankoje 2016-aisiais dalyvautų abiejų šalių komandos, geriausiai pasirodžiusios Gintarinėje lygoje.

Tokiu būdu į Čempionų lygos atranką galėtų patekti ir 8-ą vietą užėmusi komanda. Taip nutiktų, jeigu finišavus pirmenybėms vienos šalies komandos užimtų visas septynias viršutinės turnyro lentelės pusės vietas, o kitos – apatinės.

Kelialapiai į Europos lygos atranką būtų suteikti antroms kiekvienos šalies komandoms pagal lygoje užimtas vietas. Antruosius kelialapius į Europos lygos atranką gautų lygos taurės turnyro finalininkai, trečiuosius – nacionalinių taurių turnyrų nugalėtojai.

Iš lygos iškristų žemiausias vietas užėmusios kiekvienos šalies komandos. Jas pakeistų nacionalinių lygų nugalėtojai. 6-osios kiekvienos šalies Gintarinės lygos ekipos turėtų žaisti pereinamąsias rungtynes su nacionalinių lygų antrų vietų laimėtojais.

Nacionalinėse pirmenybėse rungtyniautų komandos, nepatekusios į Gintarinę lygą.

Vykdant varžybas siūloma sistema, čempionatas ir lygos taurė vienai komandai galėtų maksimaliai sudaryti 34 rungtynes. Palyginimui, pastarosios Lietuvos pirmenybės užtruko 32, Latvijos – 27 turus.

Populiaresnis čempionatas

Studijoje teigiama, jog Gintarinė lyga turėtų sutraukti daugiau žiūrovų.

Žmones aktyviau stebėti čempionatą skatintų aukštesnis varžybų lygis ir nuosekliau planuojamos bei patogesniu laiku rengiamos rungtynės. Taip pat žadama priimtinesnė stadionų infrastruktūra lankytojams.

Tiesa, vargu ar lygis pašoktų labai aukštai. 2013-aisiais Lietuvos A lygoje ir Latvijos Virsligoje bendrai žaidė 19 ekipų. Atmetus penkias silpniausias iš jų, vis vien liktų pakankamai komandų, už kurias potencialūs lygos lyderiai būtų aukštesni visa galva.

Be to, ketinama pagerinti varžybų organizaciją ir pakelti TV transliacijų standartus. Numatyta ir glaudžiau bendrauti su žiūrovais, pasiūlyti jiems įvairesnių pramogų.

Parama

Naujojo čempionato sumanytojai tikisi, kad prie projekto realizavimo prisidės UEFA.

Iš Europos futbolo organizacijos norima sulaukti patikros visuose lygos stadionuose ir mokymų visų klubų darbuotojams organizuoti aukšto lygio renginius. Be to, būtų pasiūlyti mokymai lygos transliuotojams. Jie turėtų pagerinti TV transliacijų kokybę. UEFA padėtų vystyti Gintarinės lygos viešųjų ryšių strategiją.

„Jei aš nematau pinigų, tai nėra ko ir pradėti“, - be didelio susižavėjimo 2013-ųjų lapkritį apie Gintarinės lygos perspektyvas kalbėjo Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Julius Kvedaras. Jis tikėjosi, kad pagalbą ieškant rėmėjų suteiks UEFA.

Nei apie konkrečius galimus finansinius lygos rėmėjus, nei apie tai, kad UEFA gali padėti jų susirasti, studija neužsimena.

Tolimesni žingsniai

Tam, kad šis projektas išvystų dienos šviesą, vien Lietuvos klubų pritarimo toli graži nepakanka. Artimiausiu metu su studija bus supažindinti Latvijos Virsligos klubai.

Galutinį sprendimą klubai ir Lietuvos bei Latvijos futbolo federacijos turėtų priimti vasarą. Paskutinis žingsnis būtų UEFA leidimas rengti tokias pirmenybes.

Jeigu projektą pavyktų įgyvendinti, jis būtų pirmasis toks Europos ir veikiausiai pasaulio futbole.

Rusijoje jau nebe pirmus metus kalbama apie norą sujungti šios šalies ir Ukrainos lygas, idėją sujungti čempionatus turėjo čekai ir slovakai, kai kurios Balkanų šalys.

Tačiau bendrą lygą iki šiol turi tik Belgijos ir Olandijos moterys.

Jei neskaičiuotume tokių pirmenybių, kaip prieš kelis metus vykusios Baltijos šalių ar dar anksčiau egzistavusios Skandinavijos klubų lygos. Jos iš principo skyrėsi nuo Gintarinio projekto – jose dalyvaujantys klubai rungėsi ir nacionalinėse pirmenybėse.

Dabar lietuvių klubai pasiryžę savo nacionalinių pirmenybių atsisakyti. Oficialiai jos vyktų, tačiau be stipriausių šalies ekipų, atlikdamos bendro čempionato žemesniųjų divizionų vaidmenį.

Iš 54 UEFA narių nacionalinio čempionato neturi vienintelis Lichtenšteinas, kurio klubai įtraukti į Šveicarijos futbolo sistemą.