Knyga po knygos, istorija po istorijos, kurią turi ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, suprasti ir nepradangindamas autentiško autoriaus stiliaus perteikti skaitytojui – tokia grožinės literatūros vertėjų kasdienybė. Apie šios profesijos džiaugsmus ir sunkumus bei ką tik Rašytojų sąjungos leidykloje išleistą knygą –  Nobelio premijos laureato J.M.G Le Clezio "Auksinė žuvelė" – pokalbis su patyrusia vertėja Jone Ramunyte.

– Dailės akademijoje baigėte dizainą ir įgijote dailininkės-konstruktorės išsilavinimą. Kodėl atsisakėte šios profesijos ir pasirinkote vertimą? Kas privertė apsigalvoti?

– Atsakyti galėčiau ganėtinai abstrakčiai: vertimą galiausiai pasirinkau todėl, kad, matyt, taip jau buvo lemta ir turėjo įvykti. Taigi: gyvenimas klostosi, juda sava eiga, kažkas vyksta, kažką veiki ir štai susigriebi, kad jau nebe projektuoji (ar skaičiuoji, ar dar ką darai – tų "ar" gali būti įvairiausių), o verti knygas ir toliau jas versi. Ne, apsigalvoti manęs niekas neprivertė, o ir nemanau, kad kuriuo nors momentu būčiau taip ryškiai apsigalvojusi ir nutarusi: "Na, štai. Atsisakau profesijos, kurios diplomą turiu – dabar sėsiu ir versiu knygas." Mūsų, tokių persivertėlių į vertėjus, tiek tarp vietinių, tiek tarp užsienio kolegų ne taip jau reta. Žmonės versti kartais ateina iš įvairiausių sričių. Matyt, taip jiems buvo lemta: juk ne visada iš taško A į tašką B keliaujame tiesiausiu keliu, tiesa? Toks ir kai kurių žmonių (ir mano) kelias į vertėjus – su apylankom.

– Jūs, kaip ir jūsų mama, pripažinta vertėja Ramutė Ramunienė, pasirinkote versti iš prancūzų kalbos. Kuo ši kalba jus patraukė?

– Kaip ir su pasirinkimu versti, taip ir su prancūzų kalba. Kažkokios lemiamos, sprendžiamosios minties "versiu iš prancūzų kalbos, šitaip sekdama mamos pėdomis" nebuvo. Viskas tiesiog pamažu vyko ir įvyko.

– Ar jums padėjo mamos patirtis? Ar kreipiatės į ją pagalbos?

– Žinoma, labai padėjo. Kreipdavausi, beje, ir tebesikreipiu į ją su klausimais ir visad sulaukiu dalykiško, vertingo, profesionalaus atsakymo, patarimo.

– Ar sunku versti iš prancūzų į lietuvių kalbą? Su kokiais sunkumais tenka susidurti?

– Iš prancūzų į lietuvių kalbą versti ne sunkiau ir ne lengviau, negu iš bet kurios kitos kalbos, t. y. kartais sunku, kartais ne taip, visaip būna – tai priklauso nuo verčiamo teksto ir dar daugybės faktorių, kuriuos sunku ir išvardyti – labai jau jų daug.

– Ar kieta vertėjo duona? Ar niekada nepatiriate akimirkų, kai, susidorojusi su kokiu nors kūriniu ir pajutusi palengvėjimą, nebenorite imtis naujo vertimo?

– Jausmo, kad susidorojus su kokiu nors sudėtingesniu kūriniu nebenorėčiau imtis naujo vertimo, patyrusi nesu. Juk tai mano darbas ir aš jį mėgstu. Nemanau, kad apskritai koks nors vertėjas galėtų taip baisiai nusivilti versdamas, kad nuspręstų: "Viskas, man gana. Mat jį šunes tą vertimą." Taip nutikti galėtų nebent tada, kai žmogus pabando versti ir dirbdamas pamato, kad ne – tai ne jam, kad, matyt, jis užsiima tuo, kuo užsiimti jam nereikėtų – štai tada jam ir tenka keliauti į kokį kitą tašką B... Kita vertus, juk jis dar nėra tikras vertėjas. O tarp tikrųjų vertėjų tokio atvejo neprisimenu.

– Kokia yra vertėjo darbo specifika?

– Vertėjo darbas daugeliui iš šalies apskritai turėtų atrodyti gerokai nuobodus. Juk jo gyvenimas gan nemaža dalimi – vienišiaus gyvenimas, daug laiko praleidžiama su savimi, o tiksliau su verčiamu autoriumi, jo tekstu, su žodynais, kompiuteriu. Čia jau turbūt žmogus turi būti taip surėdytas, kad vietoj darbo kolektyve, tarp žmonių, niurksotų sau vienas prie kompiuterio ir jaustų pasitenkinimą... Tad nepulsiu liaupsinti šio darbo pranašumų, daug kam jie pasirodytų visai nesuprantami ir nepatrauklūs – ir tai, beje, visiškai suprantama. Matyt, reikia būti tokios vertėjiškos prigimties, kuri vertimo smagumais gardžiuojasi savaime, be jokių aiškinimų.

– Paskutinė jūsų išversta knyga Nobelio premijos laureato J.M.G Le Clezio "Auksinė žuvelė", kurioje pasakojama spalvinga, tiek juodo, tiek balto mačiusios arabų mergaitės Lailos istorija. Kodėl ėmėtės šios knygos? Kuo ji ypatinga?

– Norėčiau tikėti, kad tai bus platesnio Le Clézio kūrybos pristatymo dalis, jo pradžia, jei viskas sėkmingai klostysis. Mat vertėjui nuo jo puoselėjamų planų iki jų realizavimo – labai ilgas kelias. Kad pasirodytų knyga, toli gražu nepakanka ją išversti – reikalingas leidėjas, leidykla, pagaliau, ypač jei kūrinio autorius rimtas, nekomercinis – reikalingi rėmėjai. Visus tuos asmenis reikia įtikinti, koks svarbus, reikalingas, naudingas ir pan. būtų siūlomas vertimas. O gera literatūra apskritai finansiškai neatsiperka – štai tokia gyvenimiška tiesa. O kodėl "Auksinė žuvelė"? Na, galbūt tarp Le Clézio kūrinių tai paprastesnis, skaitytojui lengviau priimamas kūrinys. Gal labiau patrauks skaitytojo dėmesį, negu, tarkime, jo "Protokolas", kurį galbūt tikėčiausi atvesti skaitytojui "Auksinės žuvelės" pramintu takeliu.

– Esate sakiusi, kad knyga knygai, tekstas tekstui nelygu... Vienas slysta kaip sviestu pateptas, kitas girgžda ir stringa kaip netepti ratai... O kaip buvo su šia knyga?

– Ne, šitos knygos tekstas negirgždėjo kaip netepti ratai. "Auksinė žuvelė", beje, parašyta sąmoningai labai paprastu, net lakonišku, lengvu, takiu stiliumi, be jokių įmantrumų – Lailos istoriją autorius pateikia pačios herojės lūpomis, tarsi ją pasakotų paprasta mergaitė – iš pradžių maža, naivi, vėliau vis brandesnė, mąslesnė.

– Viename interviu minėjote, kad, jūsų nuomone, reikėtų plačiau pristatyti šį autorių. Kuo jus patraukė J.M.G Le Clezio darbai? Kuo išsiskiria šio rašytojo kalba, kūryba?

– J.M.G. Le Clézio – rašytojas, 2008 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija. Lietuvoje jo kūryba nėra labai plačiai žinoma (į lietuvių kalbą išversta "Dykuma" (1993) ir "Aukso ieškotojas" (1995)), tad manyčiau, kad rašytojas – pats labai spalvinga asmenybė – ir jo kūryba verta išsamesnio pristatymo mūsų skaitytojui.

– Ar galite sau leisti rinktis, ką versti, o ko ne? Ar priimate visus leidyklų pasiūlymus?

– Dėl galimybės rinktis, ką versti, – klausimas taip pat sudėtingas. Žinoma, labai norėčiau, kad galėčiau rinktis ir siūlyti leidykloms vertas knygas (tai, žinoma, stengiuosi daryti, nors ne visada pasiseka) ir visada sulaukčiau teigiamo rezultato. Kartais dėl tokio siūlymo tenka įdėti tikrai nemažai pastangų, kreiptis į ne vieną leidėją, ieškoti rėmėjų. Nors ir ne visada, būna, kad pavyksta. Tada dirbti labai smagu.

Tarp knygų, kurias pasiūlo leidykla, pasitaiko visokių. Ne, besąlygiškai visų tokių pasiūlymų nepriimu, bet kad kategoriškai atsisakyčiau visų, kurie nelabai limpa, taip pat negalėčiau pasakyti. Juk visi turime gyventi ir pragyventi, ar ne? Žinoma, jei knyga atrodo visiškai nepriimtina ar visiškas niekalas, aš jos nesiimsiu. Bet tokių, pavadinkime, neutralių knygų, kurias tiesiog reikia sąžiningai "padaryti" – taip, pasitaiko. Taigi būna visaip. O kartais ir leidykla pasiūlo man, kaip vertėjai, visiškai patrauklią knygą.

– Kokia yra vertėjo misija?

– Manau, vertėjo, kaip ir bet kurio kito žmogaus misija – sąžiningai, profesionaliai dirbti savo darbą. Štai tokia nedidelė kiekvieno vertėjo mini misija. Na, o plačiau apibendrinant, skambiau jo misijai apibūdinti labai tiktų žodžiai iš 2014-ųjų pavasarį Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos visuotinio susirinkimo priimto kreipimosi į kolegas visame pasaulyje: "Mes, vertėjai, suvokiantys savo misiją kaip tiltų tarp pasaulio tautų tiesimą..." Taigi: tiesti tiltus tarp pasaulio tautų, tarp kultūrų ir taip skatinti tarpusavio supratimą ir toleranciją.

Vienas lagaminas, lėktuvo bilietas delne ir prieš akis ilgi devyni mėnesiai tolimame krašte – tokį iššūkį vos baigusi mokyklą sau metė 19-metė Dominyka Kukurytė. Pilna jaunatviško entuziazmo ji leidosi į drąsų nuotykį Urugvajuje.

– Kaip ryžaisi tokiai avantiūrai – praleisti devynis mėnesius Pietų Amerikoje?

– Visada buvau iš tų žmonių, kurie nuolat kažką veikia, ieško naujų galimybių ir, svarbiausia, domisi užsienio valstybėmis, kitomis kultūromis ir kalbomis. Sulaukusi pilnametystės mėnesiui išvažiavau savanoriauti į Italiją, kur susipažinau su dviem urugvajiečiais. Prasitariau jiems, kad baigusi mokyklą nenoriu iškart studijuoti, kad noriu pakeliauti, praplėsti akiratį ir gal netgi išsiaiškinti, suvokti, ko noriu gyvenime. Naujieji draugai mane iškart pakvietė į Urugvajų, pasiūlė savanoriavimo galimybę organizacijoje, kurioje abu ir dirbo. Tada man atrodė lyg iš giedro dangaus būtų nukritęs galimybės lašas.

– Ar iškart nusprendei priimti pasiūlymą, ar vis dėlto buvo daug dvejonių?

– Žinoma, buvo dar metai svarstymų, dėliojimų, kas teigiama, kas neigiama, diskusijų su tėvais, ką daryti baigus mokyklą – ar kibti į studijas, ar vis dėlto pasinaudoti proga ir nuskristi į kitą žemyną. Taip pat vyko ilgos derybos su mano pažįstamais Urugvajuje, kur būsiu apgyvendinta, kur dirbsiu. Bet galiausiai nustojau per daug galvoti ir tiesiog nusipirkau bilietus.

– Kaip tėvai reagavo į tavo norą išvykti į kitą pasaulio kraštą? Juk buvai ką tik palikusi mokyklos suolą.

– Tėvai labai sunkiai susitaikė su mintimi, kad mažąją vienturtę 19-metę reikės išleisti už Atlanto ieškoti laimės net devyniems mėnesiams. Nenorėjo net klausytis, bet kiekvieną dieną girdėdami mano kalbas apie Urugvajų apsiprato. Galiausiai net džiaugėsi ir didžiavosi, kad pasiryžau tokiai kelionei visiškai savarankiškai.

– Suprato, kad tavęs neatkalbės?

– (Juokiasi) Turbūt. Buvau tvirtai nusprendusi, kad noriu pamatyti kitą pasaulį ir kultūrą, išmokti naują kalbą, pasisemti patirties ir galiausiai pailsėti nuo mokslų ir pasiruošti ateičiai.

– Su kokia nuotaika palikai Lietuvą? Su nerimu, o gal nekantrumu?

– Su džiaugsmu. Nejaučiau jokio nerimo. Na, gal tik bijojau skristi lėktuvu virš vandenyno 12 valandų.

– Kaip planavai pragyventi devynis mėnesius visiškai svetimoje šalyje? Nebijojai, kad vieną dieną neturėsi pinigų pragyvenimui, o ką jau kalbėti apie bilietą namo?

– Bilietą pirkau iškart ir pirmyn, ir atgal, tai bent dėl grįžimo nebuvo baimės (juokiasi). O planas dėl pragyvenimo buvo savanorystė. Aš dirbu, o man duoda, kur gyventi, ką valgyti, taip pat arbatpinigių autobuso bilietams, telefonui ir internetui. Asmeninėms išlaidoms šiek tiek gaudavau iš tėvų. Tiesa, atvažiavau tiksliai nežinodama, ką reikės dirbti savanoriaujant. Žinojau tik tai, kur gyvensiu pirmąjį mėnesį.

– Kaip jauteisi vos išlipusi iš lėktuvo, žengusi pirmuosius žingsnius visiškai svetimoje šalyje?

– Jaučiausi dvejopai. Buvo kiek sunkoka suvokti, kad esu už 16 tūkst. kilometrų nuo tėvynės, visiškai viena ir dar Pietų Amerikoje, bet didelio šoko nebuvo, nes Urugvajus nėra labai egzotiškas, palyginti su kitomis Pietų Amerikos šalimis. Pirmieji žingsniai buvo kupini ir įkvėpimo, ir begalinio noro pamatyti, ištyrinėti, išbandyti viską, ką siūlo ši šalis.

– Kaip sekėsi apsiprasti?

– Pirmoji savaitė buvo nepaprastai sunki, nes aš nemokėjau nė žodžio ispaniškai, o žmonės Pietų Amerikoje nemokėjo angliškai. Tad pirmąsias savaites teko bendrauti gestais ir visur su savimi turėti žodyną. O kur dar prasidėjusi virtinė kitų nesusipratimų...

– Papasakok, kokie gi nesklandumai užklupo?

– Nežinau, ar čia kaltas nesusikalbėjimas, ar dar kas, bet mano devynių mėnesių Urugvajaus planas, pasirodo, buvo kiek kitoks, nei planas, kurį įsivaizdavo draugas urugvajietis ir savanorė tarpininkė iš JAV. Maniau, kad dirbsiu su programa "CLAVES", padėsiu ir gyvensiu edukacinio centro "EL RETOÑO" sodyboje, tad apstulbau išgirdusi, kad mane pristato kaip savanorę, dirbsiančią tik sodyboje. O sodyba, pasirodo, esanti ne mieste, o net 24 km už jo. Tokios naujienos ne tik užvirino kraują, bet ir nuliūdino.

– Kodėl taip nusiminei? Ar sodyboje buvo prastos sąlygos?

– Tikrai, ne! Sodyba buvo labai graži. Tačiau darbas tik joje reiškė, kad penkias dienas per savaitę gyvensiu viena, dirbsiu tik su trimis daug vyresniais žmonėmis ir tik savaitgaliais turėsiu galimybę viešėti sostinėje, Montevidėjuje – megzti santykius ir pažinti kultūrą, miestą, mokytis kalbos.

– Kaip elgeisi susidūrusi su tokiais netikėtais pokyčiais?

– Įtampa ir stresas tokiomis sąlygomis privertė imtis veiksmų ir stengtis iš visų jėgų pagerinti dienas Urugvajuje. Kiek pakaitinusi atmosferą, išsireikalavau pusantro mėnesio apsiprasti sostinėje, keturių mėnesių darbo sodyboje, mėnesio vasaros atostogų ir dviejų paskutinių laisvų mėnesių.

– Ir kaip sekėsi toliau?

– Nežinau, ar pavyks neišsiplėsti (juokiasi). Dirbau su "Claves" programa prieš smurtą šeimoje, dalyvavau šios programos konferencijose, buvau oficiali fotografė, netgi susitikau su Urugvajaus viceprezidentu! Skaičiau paskaitą privačiame Montevidėjaus universitete apie savanorystę ir Lietuvos istoriją, dirbau sodyboje ir mokiausi paprastų buitinių dalykų: kaip valyti baseiną, prižiūrėti sodą ir medelius, kepti urugvajietiškus patiekalus. Paskutinius du mėnesius mokiau lietuvių kalbos lietuvių kultūros centre, privačiai mokiau kalbos vieną lietuviškų šaknų turinčią šeimą ir konsulate padėdavau rašyti laiškus Lietuvos ministerijoms lietuviškai.

– Per devynis mėnesius dirbai daugybėje skirtingų vietų, tad, neabejoju, sutikai gausybę žmonių. Kaip apibūdintum urugvajiečius? Ar nekilo jokių bendravimo sunkumų?

– Be abejo, jutau kultūrinį skirtumą. Atrodo, kad pietiečiai šilti, bendraujantys ir padedantys, bet iš tiesų, viską daro labai paviršutiniškai, o ne iš širdies. Visa tai – iš jų kultūros. Kad užsitarnautum jų brolišką meilę, turėtų praeiti mažiausiai dveji metai.Kiek aš mačiau ir kalbėjau, jie labai šeimyniški. Geriausi vaikystės draugai lieka amžiams, dėl to labai sunkiai prisileidžia naujus žmones. Per visą laiką Urugvajuje sutikau daug žmonių, kurie buvo malonūs ir pasirengę padėti, bet net po devynių mėnesių negalėjau pasakyti: tu mano draugas.

– Kokios urugvajiečių tradicijos tau labiausiai įstrigo?

– Didžiausią įspūdį padarė jų šeimyninis bendravimas. Šeima jiems – daug platesnė sąvoka. Tai ne tik tavo šeima, bet ir tavo pusbrolių ir tetų šeimos, tavo artimiausi draugai ir jų šeimos. Jei organizuojama kokia nors šventė, kviečiami visi. Net kai aš rengdavau lietuviškus vakarus su lietuviškais balandėliais ar Baltijos kelio filmuotos medžiagos peržiūromis, kviesdavau ne tik savo draugus, bet ir jų tėvus, senelius, brolius, seses, pusbrolius – visus.

– Ar įspūdinga Urugvajaus gamta?

– Beveik visa Urugvajaus pakrantė – nuostabūs skirtingi paplūdimiai, baltas smėlis. Iš vienos pusės – vandenynas, iš kitos – Rio De Plata upė, jungianti šalį su Argentina. Tokia didelė, kad atrodo kaip jūra. Dėl karščių Urugvajuje vyrauja žemi miškai, tarsi krūmynai, auga eukaliptai. Tai gana natūrali ir žalia šalis, joje labai daug laisvų plotų, niekieno nepaliestų pievų. Urugvajaus kraštovaizdis panašus į lietuvišką – plyti lygumos, viena kita kalva.

– Kas po devynių mėnesių Pietų Amerikoje labiausiai įsiminė?

– Vienas labiausiai įstrigusių vaizdinių – greta matomas skurdas ir ištaigingos vilos. Ten labai aiškiai matoma riba tarp vargšų ir turtingųjų. Taip pat nepamiršiu Kalėdų paplūdimyje, kai buvo 30 laipsnių karščio, ir Kūčių vakaro su 50 asmenų šeimyna. Labai įsiminė ir ant vandenyno įsikūręs miestelis Cabo Polonio, kuriame nėra elektros. Į  jį galima patekti tik specialiomis mašinomis ir autobusiukais, nes yra vidury nacionalinio rezervato. Kelionė tęsiasi apie 20 minučių per smėlio kopas, o kartais net važiuojant pakrante per vandenį.

– Kaip tave pakeitė ši kelionė į Urugvajų? Ką supratai, ko išmokai?

– Visų pirma, tapau daug laisvesnė, lengviau prisitaikau. Kai pamatai, koks didelis yra pasaulis, pabendrauji su visiškai kitokiais žmonėmis, kurie niekada neturėjo  europietiško auklėjimo, suvoki, kokia beprasmybė yra stereotipai arba noras kažkam suversti kaltę dėl apgailėtinų dalykų. Supratau, kad šeima yra svarbiausia ir kad labai svarbu turėti savo kampelį pasaulyje, nes grįžti namo – nuostabus jausmas. Bet, svarbiausia, išmokau nepasiduodi ir rasti išeitį iš sudėtingų situacijų.

– Ką pasakytum jauniems žmonėms, kurie nori atrasti save, praplėsti akiratį, bet negali nugalėti dvejonių?

– Pasakyčiau, kad keliauti jaunai yra nuostabu! Labai naudinga paragauti savarankiško gyvenimo užsienyje. Jaučiuosi taip, lyg Urugvajus būtų mane užauginęs. Išvažiavau maža mergaitė, pasiklydusi tarp jausmų, minčių, idėjų, o po devynių sunkių ir pilnų nuotykių mėnesių Pietų Amerikoje, atrodo, galėčiau kalnus nuversti.

Su didele kuprine, pilna būtiniausių daiktų, ant pečių iš Vilkijos kilęs 23 metų Mantas Bartuševičius leidosi į kelionę aplink Lietuvą. Kasdien artėdamas prie savo tikslo vaikinas jau įveikė per 900 kilometrų.

Surenku Manto telefono numerį ir svarstau, ar prisiskambinsiu. Netrukus ragelyje pasigirsta žvalus ir linksmas vaikino balsas.

– Mantai, kur šiuo metu esate?

– Dabar esu kelyje link Marcinkonių.

– O kur trauksite toliau?

– Į Eišiškės, Šalčininkus, Viečiūnus ir galiausiai Vilnių.

– Kiek kilometrų vidutiniškai įveikiate per dieną?

– Vidurkis yra apie 30 km. Vakar beveik 40 km nuėjau, o mano rekordas buvo 43 km per dieną.

– Kiekvieną dieną užsibrėžiate, kiek turite nueiti ir kokią vietovę pasiekti, ar tiesiog einate, kol galite?

Kelionės pradžioje iš tiesų eidavau, kol galėdavau, bet tada pamačiau, kad taip keliaujant man labai nepatogu apsistoti, nes esu susitaręs su žmonėmis. Tad dabar padalijau savo maršrutą, yra taškai, kuriuos noriu pasiekti tuo pačiu vidurkiu – 30 km per dieną.

– Sakėte, kad esate susitaręs su žmonėmis dėl nakvynės. Ar daug pasiūlymų sulaukėte? Ar lietuviai svetingi?

– Priima labai labai svetingai, net stebiuosi. Kartais išgirstu sakant, kad lietuviai nelabai svetingi. Tai visiška nesąmonė! Lietuviai tikrai labai svetingi ir beveik niekada nebūna problemų dėl nakvynės. Bent jau palapinę pasistatyti kieme visada leidžia. O šiaip įvairiose vietose susisiekiau su pažįstamais, per internetą taip pat labai daug žmonių pasiūlė pas juos apsistoti nakčiai.

– O ar yra kokia nors vieta, kurioje dar neatsirado norinčiųjų ir galinčiųjų jus priimti?

– Yra kelios vietos. Pavyzdžiui, Eišiškėse dar kol kas nieko neatsirado. Bet aš visą laiką nešiojuosi palapinę ir man, kaip buvusiam skautui, tikrai ne problema nakvoti palapinėje.

– Ką dar, be būtiniausių daiktų, nešatės savo didelėje kuprinėje?

– (Juokiasi) Šiandien pasieniečiai manęs to paties klausė. Nešuosi drabužius šiltam ir šaltam orui, mamos įdėto maisto, peiliuką, taip pat mama pridėjo labai daug vaistų. Nors nežinau kam, nes jų beveik neliečiu, bet galėčiau turbūt visas ligas jais išgydyti. Dar nešuosi filmavimo kamerą ir šiaip visokių nereikalingų daiktelių. Reikės dar pačiam atsisegti kuprinę ir pasižiūrėti, ko ten turiu.

– Kaip kilo mintis apeiti Lietuvą?

– Šis sumanymas gimė prieš metus, kai mąsčiau, ką smagaus ir įsimintino galėčiau nuveikti ir į kokią didelę kelionę leistis. Tuomet pagalvojau, kad labai daug žmonių aplink Lietuvą keliauja dviračiu, o keliautojų pėsčiomis atsiranda nelabai daug. Iš tikrųjų dar nesutikau nė vieno žmogaus, einančio aplink Lietuvą, nors žinau, kad keletas yra ėję trumpesnius atstumus. Tai ir pagalvojau, kad reikia man pabandyti.

– O kaip šeima ir draugai reagavo į tokį sumanymą? Nemėgino atkalbėti?

– Kai pasakiau draugams, tai labai juokėsi. Dar ir dabar juokiasi, bet jau jaučiu pagarbą jų juokavimuose. O šeimoje likus kokiems trims mėnesiams iki kelionės ši tema buvo savotiškas tabu. Niekas nenorėjo apie tai kalbėti, nes tuomet prasidėtų pykčiai ir bandymai mane atkalbėti. Likus maždaug mėnesiui, kai pamatė, kad esu tikrai tvirtai pasiryžęs (o aš kai pasiryžtu, tai kaip ožys užsispyręs būnu), pradėjo palaikyti tokį mano sumanymą.

– Ar niekas iš draugų nenorėjo prisijungti ir kartu keliauti?

– Iš artimiausių draugų norinčių nelabai atsirado (juokiasi). Gal tik vienas sakė, kad tikrai norėtų, bet jis iš tokių, kurie nelabai daug vaikšto, tai būtų nelabai pavykę. O kai paskelbiau apie kelionę internete, atsirado keletas žmonių, kurie norėjo prisijungti, bet nusprendžiau, kad su nepažįstamu žmogumi būtų labai sunku. Jeigu leidęsis į kelią suprastum, kad tas žmogus tau nepatinka, tai sunku įsivaizduoti, kaip būtų, pavyzdžiui, 20-ąją kelionės dieną.

– Kaip į jūsų kelionę pėsčiomis reaguoja žmonės? Sveikina, palaiko, o gal juokiasi ir sako, kad visai išprotėjote?

– Šiaip reaguoja labai įdomiai ir įvairiai. Dažnai, kai pasakau, kad keliauju aplink Lietuvą, nelabai supranta. Klausia: "Tai, matyt, draugas paveža?" Atsakau: "Ne, niekas neveža. Sustoja pavežti, bet nesėdu, einu pėsčiomis." Tada, kai supranta, kad tikrai einu pėsčiomis, pradeda juoktis. Kelionės pradžioje, kai dar nedrąsiai sakydavau, kad einu aplink Lietuvą, labai juokdavosi, bet dabar, kai įveikiau jau 800 km, žmonės pradėjo žiūrėti pagarbiai. Sveikina ir linki gero kelio.

– O ką valgote? Juk jėgų reikia, o viso šaldytuvo kuprinėje nesutalpinsi. Galbūt pavaišina žmonės, pas kuriuos apsistojate? O gal į vietines kavines užsukate?

– Visaip būna. Iš tikrųjų labai dažnai ko nors užkąsti pasiūlo žmonės, kurie mane priima nakvoti. Bet tikrai neprašau ir man kartais net nesmagu būna, kad jie taip stengiasi. Jau pastebėjau, kad jeigu užsuku pas kokią močiutę, kuri neturi vietos namie priimti, bet leidžia palapinę pasistatyti, tai truputį pasišnekame ir paskui ji būtinai atneša kokį sumuštinį. O šiaip turiu visokių užkandžių, kurių mama pridėjo, užsuku ir į kavines.

– Nebaisu keliauti vienam? Ar nebuvo situacijos, kuri privertė sunerimti?

– Keletą kartų buvo apėmęs nerimas, bet nieko labai rimto. Pavyzdžiui, tokiame mažame miestelyje priėjo prie manęs išgėręs vaikinas ir paprašė cigaretės. Kai pasakiau, kad neturiu, paklausė, kur keliauju. Buvo šiek tiek neramu, nes dar kamerą rankoje turėjau, bet galiausiai jis pasakė, kad ramiai keliaučiau, o jeigu kas – pasakyčiau, kad esu Vitalijaus pusbrolis.

– Pastaruoju metu orai Lietuvoje labai permainingi. Ar nepakliuvote į kokią audrą ar stiprią liūtį?

– Pakliuvau. Du kartus į didelę audrą. Vieną kartą ties Joniškiu, kai žaibas, regis, net sodybą sudegino. Tada patekau į patį audros šėlsmą, o aplink nebuvo jokio namo, jokios vietos, kur galėčiau pasislėpti po stogu. Pamenu, pamačiau tada kažką tolumoje, o pasirodo, kad ten buvo kapinės, tai nuėjau ir po medžiais laukiau, kol viskas praeis. Žaibai buvo labai gražūs, visas dangus blyksėjo, pagalvojau, kad reikėtų pafilmuoti.

– O nebijojote, kad nutrenks žaibas?

– (Juokiasi) Tai va, kad mano kamera ant tokio ilgo stovo tvirtinama. Tvirtindamas pagalvojau, kad filmuosiu žaibus su potencialiu žaibolaidžiu, tai atsisakiau tos minties ir likau nenufilmavęs. O antrą kartą mane užklupo visai neseniai, kai buvo tie trumpi, bet intensyvūs lietūs. Kai Karklę skandino, tai ir mane truputį.

– Toks įspūdis, kad kelyje susiduriate su nemažai išbandymų. Ar nekyla jokių sveikatos problemų?

– Ne, nekyla. Net pačiam keista, kad tų vaistų beveik nepaliečiau, tik kartais labai skauda padus, nes pūslės tai vienur, tai kitur iškyla. Esu pasirūpinęs gerais pleistrais, kurie skausmą numalšina.

– Kas per kelionę labiausiai nustebino?

– Labiausiai nustebinau pats save, kad ryžausi apeiti visą Lietuvą, nes iš pradžių maniau, kad sunkiai nueisiu iki pajūrio. Nors gamta graži, o žmonės svetingi, truputį liūdina vaizdas, kai užeini į mažus kaimelius, o ten, kaip kad rodo tose nelabai kokios reputacijos laidose, darbingo amžiaus žmonės jau 11 val. būna tokios būklės, kad iš jų jau jokios naudos nėra. Gaila žiūrėti į tokį kaimą. Kita vertus, buvo ir tokių gyvenviečių, kur viskas labai tvarkinga ir matyti, kad ten yra bendruomenė – jie turi savo renginių, visi tarpusavyje bendrauja. Tokie miesteliai labai žavi.

– Ar atmintyje įstrigo koks nors ypatingas gamtos kampelis?

– Labai daug gražių vietų pamačiau, bet ypač patiko eiti per Labanoro girios kraštą. Galbūt todėl, kad buvau dar mažai matęs, buvo dar pati kelionės pradžia. Ten tokios vietos, kad, atrodo, žmogus niekada nebuvo įžengęs, ežerų pakrantės, kuriose nematyti jokio žmogaus pėdsako.

– Kada ketinate grįžti namo?

– Mano kelionė baigsis Vilniuje. Jį planuoju pasiekti maždaug rugsėjo 1 dieną.

Nuo šiandien verslininkai prekių ir paslaugų kainas privalo nurodyti ir litais, ir eurais. Portalo kaunodiena.lt žurnalistai penktadienį savo akimis įsitikino, kad Kauno stoties turguje dauguma prekybininkų jau įvykdė šį reikalavimą. 

Vis dėlto pasitaikė ir tokių, kurie kainų eurais raštu nenurodė, mat smulkieji prekybininkai, kuriems nereikalaujama naudoti kasos aparatų, informaciją apie prekių kainas gali pateikti žodžiu. Tačiau net paklausti, kiek reikėtų mokėti eurais, atsakymą žinojo ne visi prekeiviai.

,,Jeigu dabar žodžiu reikėtų pasakyti kainas eurais, tai bruknių pasakyčiau, o kitų – ne, nes dar net neskaičiavau, o niekas ir neklausia“, – pripažino vaisiais ir uogomis prekiaujanti Agnė.

Nauja tvarka užkliuvo ne vienam prekiautojui. ,,Turguje kainos gali keistis kelis kartus per dieną, tai ką – kaskart keičiant kainą turėčiau iš naujo skaičiuoti ir kainą eurais? Parduotuvėse, kuriose kainos pastovios, tokį reikalavimą suprantu“, – skundėsi daržovių pardavėja Regina. ,,Tai – nesąmonė!”, – piktinosi ir prekybininkė Genutė.

Uogas pardavinėjančio Luko nuomone, skubėti nėra ko. ,,Žinoma, kažkada sužymėsime kainas ir eurais, bet kol kas jos pirkėjų dar nedomina“, – tikino vaikinas.

Prekeiviai sutartinai tvirtino, kad pateikdami kainas dviem valiutomis sukčiauti nemėgino ir prekių nepabrangino.

,,Kainas eurais sužymėjau pagal valiutos kursą, ir jokių sunkumų tai nesukėlė. Viską tvarkingai surašiau – pirmiausia litais, o šalia eurais. Sunku bus, kai reikės atsiskaitinėti eurais. Kol priprasim“, – sakė maisto produktais prekiaujantis Vytas.

Vyriškis pridūrė, jog dviejų kainų žymėjimas neretai klaidina žmones: ,,Girdėjau skundžiantis, kad kartais prekybos vietose kainos eurais surašytos didesniu arba tokio paties dydžio šriftu, kaip ir litais, o tai juos supainioja. Jaunimas gal ir supranta, bet senesniems žmonėms tikrai sunku“.

Oficialus lito ir euro kursas ˜– 3,4528 lito už 1 eurą. Pardavėjai, skelbdami kainas dviem valiutomis, turi kainą eurais nurodoti su tiek pat skaitmenų po kablelio, kaip ir kainą litais. Jeigu kaina litais nurodyta be skaitmenų po kablelio, perskaičiavus kainą eurais, po kablelio nurodomi du skaitmenys. Siekdami tikslumo, pardavėjai kainas gali perskaičiuoti ir apvalinti iki trijų ar keturių skaitmenų po kablelio, o iki dviejų skaitmenų po kablelio apvalinti tik apskaičiavę galutinę mokėtiną sumą. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba žada prižiūrėti, kaip laikomasi šios tvarkos. 

Lietuva eurą įsives nuo 2015 metų sausio 1 dienos.

Vasarai skaičiuojant paskutines dienas į Kauną pamažu grįžta studentai. Šiuo metu išaugus nuomojamų butų paklausai, pakilo ir nuomos kainos. Pigesni butai išgraibstomi akimirksniu.

Pasiūla – mažesnė

Nekilnojamojo turto agentūros „NT paslauga“ brokerės Lauros Kupstaitės teigimu, butų nuomos kainos šokteli prasidėjus rugpjūčiui ir laikosi iki rugsėjo vidurio.

,,Vieno kambario buto senesnės statybos name nuomos kainos Kaune šiuo metu svyruoja nuo 500 iki 650 litų. Centre, senamiestyje esančiuose naujos statybos namuose kainos kartais viršija 800-850 litų. Dviejų kambarių nuoma – vidutiniškai nuo 500 iki 900 litų. Jei butas siūlomas naujos statybos name šalia centro, gali tekti mokėti ir 1500 litų”, – dabartinę situaciją apžvelgė L. Kupstaitė.

Brokerė kaip populiariausius rajonus tarp studentų išskyrė centrą, senamiestį, Žaliakalnį ir Dainavą. Taip pat mėgstami Eiguliai ir Kalniečiai.

Pašnekovė tikino, jog šiuo metu butų nuomos pasiūlymų žymiai sumažėjo. ,,Pasiūlos sumažėjimas pastebimas nuo praėjusios savaitės. Jei atsiranda patraukus nuomojamas butas, jį labai greitai išsinuomoja, dažnai net tą pačią dieną“, – teigė ji.

Sostinėje moka daugiau

Nekilnojamojo turto skelbimų portalo Domoplius.lt atstovas Evaldas Narbuntovičius tvirtino, kad artėjantys mokslo metai butų nuomos rinkai Kaune daro nedidelę įtaką.

,,Pasiūla, žinoma, sumažėja, tačiau kainos šokteli nežymiai. Šiuo metu Kaune vidutinė buto nuomos kaina yra 750 litų. Kovo mėnesį kaina buvo šiek tkiek mažesnė – 680 litų”, – komentavo E. Narbuntovičius.

Eksperto duomenimis, lyginant vidutinę buto nuomos kainą Kaune ir sostinėje, matomas akivaizdus skirtumas – Vilniuje žymiai brangiau.

,,Vilniuje vidutinė buto nuomos kaina keliais šimtais litų didesnė – apie 1200 litų”, – sakė E. Narbuntovičius.

Išsinuomoti siūlomų butų kokybė dažnai būna gana prasta. ,,Butai neretai būna neremontuoti, senos statybos namuose. Tačiau daugelis studentų nėra labai reiklūs, nes jiems svarbiausia kaina“, – kalbėjo E. Narbuntovičius. 

Jo žiniomis, tarp studentų paklausiausi 2-3 kambarių butai, kuriuose gyvendami po kelis jie dalijasi mokesčius.

Svarbu ir kaina, ir vieta

Kad nuomos kaina bene svarbiausias kriterijus, sutinka ir studentai. Kaune mediciną studijuojanti Agnė Sidaraitė dviejų kambarių butą kartu su savo pussesere nuomojasi už 400 litų.

,,Mus paviliojo maža nuomos kaina, nedideli mokesčiai už šildymą, patogus susiekimas ir, žinoma, tai, kad kiekviena turime po atskirą kambarį”, – savo pasirinkimą komentavo studentė, įsikūrusi Eigulių mikrorajone.

Kita medicinos studentė Vaiva Degutytė pasirinko dviejų kambarių butą Kalniečiuose. Dviese gyvensiančios merginos už nuomą mokės 600 litų.

,,Butas nedidelis, bet gražiai suremontuotas. Kai ieškojome būsto, žiūrėjome, kad būtų strategiškai patogioje vietoje, tvarkingas ir už prieinamą kainą“, – pasakojo būsima medikė.

Mergina džiaugėsi, kad butą susirado anksčiau. ,,Neseniai žiūrėjau skelbimus ir panašių butų kainos siekė jau 800 litų”, – sakė ji.

Arnoldas Chmelevskis, Kaune studijuojantis biotechnologijas, teigė, kad jam svarbiausia –  buto kokybė ir rajonas, o tik tada kaina.

,,Pernai gyvenau Dainavos mikrorajone ir mokėdavau 650 litų, tačiau nusprendžiau persikraustyti, nes norėjau gyventi arčiau universiteto. Netenkino ir buto kainos bei kokybės santykis“, – persikraustymo motyvus aiškino studentas.

Šiems metams vaikinas kartu su draugu išsirinko naujai įrengtą, pačiame miesto centre esantį būstą. Už trijų kambarių buto nuomą studentai mokės 1000 litų.

Lietuvių kalboje apstu žodžių, dėl kurių vartojimo netyla diskusijos. Kaip sinonimai vartojami žodžiai "neįgalusis" ir "invalidas" – vieni tokių. Lituanistams jiedu lygiaverčiai, o žmonės pastarąjį norėtų ignoruoti.

Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne šie žodžiai traktuojami vienodai: "Kalbos požiūriu žodžiai "neįgalusis" ir "invalidas" vertinami kaip lygiaverčiai bendrinės kalbos normos variantai, tarp kurių gali būti funkcinis stilistinis skirtumas, todėl jie vartotini pasirinktinai."

Kad abu žodžiai tinkami vartoti, patvirtina ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultantė Nomeda Šopauskienė. "Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne žodis "invalidas" apibūdinamas kaip visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus, o "neįgalusis" – visai ar iš dalies negalintis dirbti. Vadinasi, abiejų reikšmės tokios pačios ir šie žodžiai gali būti vartojami sinonimiškai", – sakė ji.

VLKK atstovės teigimu, žodis "invalidas" neturi menkinančios reikšmės. "Prie menkinančią ar niekinančią reikšmę turinčių žodžių žodyne būna žyma "menk." ar "niek.", o prie žodžio "invalidas" nė vienos iš šių žymų nėra", – aiškino N. Šopauskienė. Jos žiniomis, dėl žodžio "invalidas" VLKK nėra gavusi jokių nusiskundimų.

Ne tik dabartiniame lietuvių kalbos žodyne, bet ir Europos terminų žodyne "Eurovoc" abu terminai pateikiami kaip tinkami vartoti: "Neįgalusis (angl. disabled person, vok. Behinderter, pranc. handicapé) ir invalidas (angl. invalid)".

Tiesa, viena iš angliško žodžio "invalid" reikšmių yra "negaliojantis, netinkamas" ir vartojant  žodį "invalidas" galima įžvelgti menkinimo ženklų. Suklusti priverčia ir į lietuvių kalbą išversto lotyniško žodžio "invalidus" reikšmė – "bejėgis", "liguistas".

Kad žodis "invalidas" yra nepagarbus ir nuvertinantis žmogaus galimybes, mano ir Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė Elvyra Gančauskienė. Moteris patikino, kad jų įstaigoje žodžio "invalidas" nevartoja niekas. "Manau, kad šis žodis sumenkina ir žeidžia žmones. Kai patys neįgalieji tokį žodį išgirsta, tikrai būna nepatenkinti. "Neįgalusis" arba "žmogus su negalia" skamba švelniau ir maloniau", – sakė E.Gančauskienė.

Kauno miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas sutiko, kad žodis "neįgalusis" tinkamesnis, tačiau griežtai nepasisakė ir prieš žodžio "invalidas" vartojimą. "Gal "neįgalusis" tiesiog švelniau skamba, todėl tą žodį "invalidas" geriau pamiršti", – sakė jis.

I.Mačiukas prisiminė, kad vartojimo tendencija ėmė keistis maždaug prieš dešimtmetį. "Dar 2004 m. visos su neįgaliaisiais dirbančios įstaigos savo pavadinimuose turėjo žodį "invalidas". Buvo Lietuvos invalidų draugija, pavyzdžiui, mes vadinomės Lietuvos invalidų draugijos Kauno miesto skyrius ir panašiai. Nežinau, kas inicijavo, bet tada prasidėjo masinis perregistravimas ir žodis "invalidas" pakeistas į "neįgalusis". Manau, kad tiesiog tampa labiau priimtina vartoti žodį "neįgalusis", – samprotavo I. Mačiukas.

Beje, Lietuvos teisės aktuose ir dokumentuose pasirinkta vartoti terminą "neįgalusis". Nuo 2005 m. liepos 1 dienos įsigaliojus atnaujintam Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, nebevartojamos sąvokos "invalidas", "invalidumas". Jas pakeitė naujos – "neįgalusis", "neįgalumas", "neįgalumo lygis", "darbingumo lygis".

Komentaras

Jonas Ruškus, JTO Neįgaliųjų teisių komiteto narys

"Invalido" sąvoka yra visiškai nevartotina, nes ji žemina negalią turintį žmogų. Žemina, nes ši sąvoka yra įgavusi stiprų neigiamą atspalvį, dėl kurio žmogus yra klasifikuojamas į netinkamųjų, mažai kam tinkamųjų būrį. Invalido sąvoka atsirado po pirmojo pasaulinio karo, iš karo grįžus vyrams be rankų ar kojų, kai jie buvo pripažinti netinkamais karinei tarnybai. Vakarų Europos šalyse, rūpinantis žmogaus teisėmis, invalidumo sąvokos atsisakyta būtent dėl žmonių klasifikavimo netinkamais. Sovietų Sąjungoje vadinti žmogų invalidu buvo teisėta ir normalu. Deja, žmonės, turintys negalią, vis dar pavadinami invalidais. To tikrai nebederėtų daryti gerbiant bet kurį žmogų. Šiandien geriausia žmones, turinčius negalią, taip ir vadinti: žmogus, turintis judėjimo (psichikos, regos, klausos, kt.) negalią. 

Kaune šiandien prisiminta beveik visiškai sunykusio Marvos dvaro istorija. Šiemet šiam dvarui sukanka 500 metų.

"Dvaras beveik sunykęs, likę tik želdiniai", – situaciją komentavo Kauno kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vyr. inspektorė Asta Naureckaitė.

Pasak jos, Marvos dvaras labai reikšmingas Kauno miesto istorijai. "Šis dvaras yra registruota kultūros vertybė. Jis atspindi XIX a. dvarų laikotarpį ir yra istoriškai svarbus objektas, nes Kauno mieste nėra daug dvarų", – aiškino ekspertė.

A. Naureckaitė apgailestavo, kad kol kas neatsiranda norinčiųjų skirti lėšų, kad Marvos dvaras būtų prikeltas antram gyvenimui. Jos teigimu, trijų dvaro pastatų nuosavybės teisė priklauso valstybei, o turto patikėjimo – Aleksandro Stulginskio universitetui, kuris dar sudaręs panaudą su žirgynu.

Jubiliejaus proga kauniečiai Nemuno krantinėje priešais Santaką buvo kviečiami ne tik susipažinti su Marvos dvaro istorija, bet ir išbandyti įvairias pramogas – pasivažinėti žirgyno karieta, dirbtuvėlėse išmokti pasigaminti ir paleisti aitvarą, iš laukų žalumynų Žolinės šventei sukomponuoti puokštę. 

Marvelė – ypatinga Kauno miesto dalis, turinti turtingą, senus laikus menančią istoriją. Šioje vietoje archeologai rado patį didžiausią kapinyną Baltijos šalyse. Apie žilą senovę byloja ir du oficialiai pripažinti piliakalniai: Marvos ir Marvelės. Tačiau ši Kauno miesto dalis ypatinga ne tik savo istorija. Botanikas Tadas Ivanauskas Marvos dvaro parke atrado būtent šioje vienoje vietoje egzistuojančią visos Lietuvos augmeniją.

Kaunietės Reginos Rastinienės namuose netikėtai pražydo "pinigų medis". Moteris "Kauno dienai" pasakojo, kad žiedu augalas pasipuošė pirmą kartą.

"Maždaug prieš dešimt metų "pinigų medį" man padovanojo draugė, tačiau per visus tuos metus jis dar nebuvo pražydęs", – sakė R.Rastinienė.

Kaunietė pasakojo, kad pirmuosius galimus "pinigų medžio" sužydėjimo ženklus pastebėjo prieš kelias dienas. "Šeštadienį atkreipiau dėmesį, kad tas lapelis atrodo kitaip nei visi, ėmė raitytis. Tada buvo sunku pasakyti, ar čia auga dar vienas lapas, ar skleidžiasi žiedas, o vakar pamačiau, kad sužydėjo", – pasakojo augalo savininkė.

Moteris patikino, kad augalą prižiūrėjo taip pat kaip ir visas kitas turimas gėles, nenaudojo jokių ypatingų priemonių. "Laisčiau ir tiek", – teigė ji. Kaunietę staigmena, kuria apdovanojo jos augalas, pradžiugino: "Nors žiedas ir nelabai išvaizdus, šiandien paskambinau "pinigų medį" man padovanojusiai draugei pasakyti, kad po tiek laiko jis ėmė ir sužydėjo."

Aleksote gyvenanti Irena Songailienė taip pat džiaugiasi pinigų medžio žiedais. ,,Pinigų medį turiu jau 7-erius metus. Prieš pusantrų metų medis pasipuošė vienu žiedu, o šįmet vienu metu išsiskleidė net du žiedai“, –  pasakojo ji.

,,Visas gėles prižiūriu su meile, gal todėl jos taip gražiai pas mane auga. Ką gali žinoti, gal kitais metais mano ,,pinigų medis“ pasipuoš jau trimis žiedais?“, –  šmaikštavo kaunietė.

Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo darbuotoja dr. Judita Varkulevičienė paaiškino, kad "pinigų medis" žiedu pasipuošia dažnokai. "Šis žolinis augalas gali sužydėti, jei yra tinkamai laistomas, gauna užtektinai šviesos iš šilumos", – komentavo ji.

Mokslų daktarės teigimu, "pinigų medžio" žiedas paprastai išsilaiko apie savaitę, kartais – pusantros.

"Apskritai šis augalas yra nereiklus: gali augti pavėsyje, gali būti laistomas ir mažiau, ir daugiau", – aiškino dr. J.Varkulevičienė.

Kas šiltą vasaros dieną gali būti geriau nei galimybė pabūti gamtoje ir pasisupti karuselėse? Tokią pramogą siūlo Kauno centre įsikūręs Vytauto parkas. Tiesa, įžengus į šią vietą kyla įspūdis, kad laikas čia sustojo prieš kelis dešimtmečius.

Paėjus aptrupėjusiu parko takeliu, žaliuojančių medžių apsuptyje išvystame karuseles, tinkančias ir mažiems, ir dideliems. Prieiname prie kainoraščio – kainos nedidelės, svyruoja nuo 1 iki 10 litų. Pastebime ir užrašą, kuris turėtų nuraminti kiekvieną suabejojusį, ar parko atrakcionai saugūs: ,,Pramoginiai įrenginiai patikrinti ,,TUV technika“ ir yra tinkami naudojimui“. 

Praeiname pro vandens valteles, kuriose krykštauja keli mažyliai ir patraukiame prie autodromo. Mažų automobiliukų dažai jau gerokai nusitrynę, tačiau vienu jų besivažinėjantis berniukas atrodo patenkintas – sukioja vairą ir vis moja jo laukiančiai mamai. Šalia autodromo stovi ir kelios mašinėlės, kuriomis siūloma pasivažinėti po parką. Jos šiek tiek aprūdijusios, tačiau vaikų akys užsidega vos pagalvojus, kad galės įsėsti ir pavairuoti tokią sumažintą automobilio versiją.

Apsidairius tampa aišku – mažiesiems lankytojams čia tikrai smagu ir jų visai neatbaido tai, kad atrakcionai neblizga kaip nauji. Patenkinti atrodo ir tėveliai – šypsosi matydami, kaip krykštauja valtelėmis plaukiojantys ar ant arkliukų besisupantys jų vaikai.

,,Kartais vis ateiname į šį parką, nes vaikams čia patinka. Atrakcionai seni, bet tikrai neatrodo nesaugūs. Nematau tokio, kuris atrodytų nepatikimas“, – įspūdžiais dalinasi su atžalomis į parką atėjusi Raimonda. Moteris priduria, kad labai norėtų, jog parko vaizdas bent šiek tiek pasikeistų. ,,Bet tam reikia investicijų, o tai, ko gero, nelengva užduotis“, – apgailestauja ji.

Neskubėdami žengiame į parko gilumą, kurioje lankytojų laukia bene populiariausias parko atrakcionas ,,Orbita“. Nors prie jo jau seniai nebesidriekia eilės, palyginti su kitais, ši karuselė ir šiandien viena lankomiausių.

,,Šiame parke lankausi nedažnai, bet čia visai smagu, nes primena senus laikus, vaikystę“,  – sako su draugu į parką užsukusi Gintarė. 

,,Galbūt reikėtų atrakcionus šiek tiek atnaujinti, perdažyti, tačiau į visiškai naujus jų nekeisčiau – galėtų pastatyti papildomų, bet palikti ir šiuos. Manau, kad ne vieną žmogų jie bent trumpam nukelia į praeitį, sužadina prisiminimus“, – pritarė studentas Donatas.

Rūta Meilutytė tęsia tradiciją – prieš varžybas ir toliau puošiasi lietuviška simbolika.

Jaunoji plaukikė džiugina ne tik įspūdingais pasiekimais sporto srityje, bet ir meile Lietuvai. Mergina prieš įvairias sporto varžybas sugalvoja originalių būdų, kaip galėtų visada nešiotis dalelę Lietuvos su savimi.

Naujausia puošmena su tautine simbolika – dar vienas variantas manikiūro lietuviškos trispalvės spalvomis. "Tęsiu tradiciją", – socialiniame tinkle "Facebook" parašė šiuo metu Plimute (Didžioji Britanija) gyvenanti kaunietė, dalindamasi žaismingu vaizdeliu.

R. Meilutytę džiugina ir dovanos su lietuviška atributika. Plaukikė anksčiau dalijosi ausinių ir močiutės numegztų kojinių su Lietuvos trispalve nuotraukomis.

Sportininkė ir anksčiau puošė nagus valstybės spalvomis, o per Londono olimpines žaidynes  ant jos rankos greta išpieštos Lietuvos vėliavos puikavosi ir olimpiniai žiedai.

Kitą savaitę 100 metrų rungtyje R. Meilutytė varžysis Nandzingo (Kinija) jaunimo olimpinėse žaidynėse, o dar vėliau startuos Berlyne vyksiančiame Europos čempionate 50 metrų rungtyje.