O ananaso dydžio medžiagos kiekio pakaktų pagaminti tiek energijos, kiek dabar gaunama sudeginus 10 tūkst. tonų anglies. Be to, kaip LRT RADIJUI sako Lietuvos energetikos instituto mokslininkas Egidijus Urbonavičius, tokioje jėgainėje Černobylio scenarijus būtų neįmanomas.

Turi būti karščiau nei Saulėje

Mokslininkai ne pirmą dešimtmetį bando atkartoti procesus, panašius į tuos, kurie vyksta Saulėje. Todėl žinia, kad ITER reaktoriaus statybos jau įpusėjo ir bus baigtos 2040 m., intriguoja.

Lietuvos energetikos instituto mokslininkas dr. E. Urbonavičius su kolegomis dirba tokių eksperimentinių reaktorių saugumo vertinimo srityje. Minėtoje statybų aikštelėje, tyrimų centre „Cadarashe“, jam pačiam teko lankytis prieš porą metų.

„Tuo metu darbai dar vyko ant žemės, buvo įrengiamas pagrindas reaktoriui, pastatyta nemažai pagalbinių pastatų, tokių kaip surinkimo ar gamybiniai cechai įrangai, kuri bus gaminama vietoje. Iš tiesų projektas didžiulis ir labai sudėtingas, jame dalyvauja faktiškai viso pasaulio šalys“, – pasakoja E. Urbonavičius.

Visgi be vadybos, politinių ir finansinių kliūčių, panašu, kad termobranduolinei sintezei labiausiai koją kiša pati fizika. Pasak E. Urbonavičiaus, įprastai branduolinei energetikai pakanka žemiškų sąlygų, o termobranduolinei – tenka Žemėje atkartoti dangiškas.

„Norint sukurti tokias sąlygas, kurios yra karštesnės negu Saulėje, reikia atitinkamų medžiagų ir labai galingų magnetinių laukų. O kai reikia suskaldyti branduolį, žemiškos sąlygos yra kur kas paprastesnės, todėl ta sritis, mano nuomone, nuėjo greičiau į priekį, o branduolių sintezė lėtesnė“, – svarsto mokslininkas.

Primena fantastiką

Branduolinės sintezės perspektyvos skamba kaip iš fantastikos srities. 150 mln. ℃ temperatūroje, 10 kartų didesniame karštyje nei Saulėje, tarp kosminio beveik 300 ℃ šalčio magnetų energiją būtų bandoma išgauti panaudojant vandenilį.

Teigiama, kad ananaso dydžio medžiagos kiekio pakaktų pagaminti tiek energijos, kiek dabar gaunama sudeginus 10 tūkst. tonų anglies.

„Kuras branduolių sintezei yra ne problema, nes tai vandenilio izotopai deuteris ir tritis, kurių Žemėje galima rasti pakankamai. Kitos medžiagos, kurių reikia branduolių sintezei, – litis (iš jo gaminamos baterijos), berilis, volframas (jis šiuo metu naudojamas kaip labai karščiui atspari medžiaga siekiant išlaikyti plazmą su 10 kartų didesne temperatūra negu Saulėje). Taigi yra labai daug ne tik su kuru susijusių problemų“, – pabrėžia E. Urbonavičius.

Mokslininkai tikina, kad termobranduolinis reaktorius ne tik gamintų švarų kurą be radioaktyvių atliekų, bet ir būtų visiškai saugus, nes, nutrūkus reakcijai, tiesiog išsijungtų.

Be to, priduria E. Urbonavičius, branduolinių elektrinių kurą turime saugoti labai ilgai (kalbama apie 100 tūkst. ar milijoną metų), galvoti, kur jį saugiai padėti, o branduolių sintezės reaktoriui tokių terminų tikrai nereikėtų.

Černobylio avarija nepasikartotų

„Įprastose branduolinėse elektrinėse problema – kaip suvaldyti reakciją, kad ji gestų arba nenubėgtų kažkur į priekį, o čia problema – kaip padaryti, kad reakcija vyktų, nes, jei tik parametrai nukrypsta į šoną, ji iš karto gęsta. Dėl to ir sakoma, kad nėra kam sprogti, o Černobylio scenarijus neįmanomas“, – pabrėžia E. Urbonavičius.

Kai prieš daugiau nei pusšimtį metų buvo statomos pirmosios atominės jėgainės, jų kūrėjai irgi žadėjo beribę energiją, kuri turėjo būti tokia pigi, kad jos suvartojimo neapsimokėtų net skaičiuoti. Tačiau realybė, neslepia mokslininkas, pasirodė sudėtingesnė: „Įvyko viena avarija, kita, kažkas ėmė vykti ne visiškai taip, kaip buvo įsivaizduojama teoriškai. Analogiškai yra ir su branduolių sinteze.“

Šiandien Europoje, be ITER, veikia dar keletas mažesnių eksperimentinių branduolinės sintezės reaktorių, bet iki tokiu principu veikiančių jėgainių statybų dar toli. Todėl branduolinės sintezės perspektyvas daktaras E. Urbonavičius linkęs vertinti optimistiškai, bet atsargiai.

„Manau, kad pavyks, nes tai sritis, kurioje yra labai daug įdomių mokslinių klausimų. Net jeigu nepavyktų, tarkim, 2050 m. turėti veikiančio įrenginio, kuris gamintų energiją ir būtų galima ją naudoti, vis tiek įdomu tirti ir valdyti tokius procesus, kokie vyksta Saulėje arba kitose žvaigždėse“, – sako mokslininkas.

Be to, priduria jis, juk vystosi ir visos kitos technologijos, tad jei žinios nebus panaudotos branduolių sintezei, atradimai bet kuriuo atveju pagerins visų mūsų gyvenimą, pravers kuriant naujas technologijas, naujas idėjas.

Be abejo, sutinka ji, valstybės, norinčios turėti branduolinį ginklą, kelia pavojų, kita vertus, svarbus dar vienas aspektas: „Reikia sutikti, kad jos gali argumentuoti – jei Prancūzija, Didžioji Britanija turi branduolinį ginklą, kodėl mes negalime turėti. Tokie ribojimai sukūrė sąlygas, kad galima kitus kaltinti dviveidiškumu, nesąžiningu ribojimu.“

Nusiginklavimo siekis aktualesnis nei bet kada

Skambant dramatiškai muzikai, aštuoni balti paukščiai staiposi su alyvos šakelėmis snapuose ir priešraketinėmis kuprinėmis ant pečių pasiruošę nuginkluoti branduolines valstybes. Tai žaidimas „Taikos balandžiai“ Nobelio premijų interneto svetainėje. Tam, kad paukščiai skristų ten, kur reikia, būtina teisingai atsakyti į klausimą.

Kol žaidėjas galvoja, jie laido juokelius – maždaug, iš kur jūs žinote, kad kur nors nesimėto pavogtos branduolinės galvutės?

„Mes nežinome, kiek iš tikrųjų tos medžiagos yra apsaugotos kitose šalyse. Ir tai tikrai kelia nerimą“, – sako saugumo analitikas dr. Davidas Wrightas.

Jo teigimu, to nežino niekas, kaip ir tikslaus branduolinių ginklų skaičiaus pasaulyje. Pašnekovas yra JAV įsikūrusios nevyriausybinės organizacijos „Susirūpinusių mokslininkų sąjunga“ ekspertas, fizikas, ir jau daug metų analizuoja branduolinio ginklavimosi iniciatyvas.

Paklaustas, kaip vertina reakcijas šių metų Nobelio Taikos premiją, jis sako esąs šiek tiek nustebęs.

„Pasaulyje vyrauja įsitikinimas, ypač tarp šalių, kurios neturi branduolinio ginklo, kad jie turėtų turėti tokį pat statusą, kaip cheminis ar biologinis ginklas. Atrodytų, kad branduolinės šalys turėtų tam pritarti, pasižadėti siekti mažinti jų skaičių, siekti, kad kitos šalys jų negamintų. Bet galėtų sakyti – deja, mums reikia tų ginklų saugumui užtikrinti. Tačiau jos elgiasi visai kitaip ir likusiam pasauliui tampa tik aiškiau, kad branduolinio nusiginklavimo siekis yra aktualesnis nei bet kada“, – pabrėžia D. Wrightas.

Situacija paradoksali

Kai kuriems komentatoriams pasirodė absurdiška apdovanoti branduolinių ginklų draudimo iniciatorius praėjus vos mėnesiui po Šiaurės Korėjos branduolinių bandymų.

Bet Vilniaus universiteto profesorė Dovilė Jakniūnaitė sako, kad Taikos premija yra ir turi būti idealistinė, tad neverta kritikuoti tokio sprendimo: „Pasaulyje branduolinių ginklų nemažėja, valstybės, kurios jį turi, nesiruošia jo atsisakyti. [...] Bet šis tikslas prasmingas kaip bandymas pademonstruoti, kad pasaulyje yra valstybių, kurios įsivaizduoja, jog tai – siektinas tikslas.“

Net tarp žinomo Carnegie taikos fondo ekspertų yra tokių, kurie tiki, kad be branduolinių ginklų pasaulyje konfliktų būtų ne mažiau, bet daugiau.

D. Jakniūnaitė, pastebi, kad paradoksas – jog valstybės jį turi, bet panaudoti jo neįmanoma, kitaip Žemės neliktų. „Taigi kyla klausimas, ar tai veikia. Tarkim, kada JAV būtų pasiruošusios panaudoti būtent branduolinį ginklą, kad sutramdytų tokį pavojingą ir neprognozuojamą veikėją, kaip Šiaurės Korėja“, – svarsto politologė.

„Šiaurės Korėjos lyderiai kartais sako, kad, jei Irako ar Libijos vadovai būtų turėję net mažą branduolinę ginkluotę, šalyse perversmai nebūtų pavykę. Su tuo sunku ginčytis. Kita vertus, esame analizavę atvejus 6–7 dešimtm., kai JAV grasino panaudoti branduolinį ginklą prieš Kiniją per Korėjos karą. Tačiau tai neturėjo įtakos Kinijos veiksmams. Nors jie ir rimtai vertino tuos grasinimus, bet vis vien elgėsi, kaip norėjo“, – pastebi D. Wrightas.

Pavojingiau nei Šaltojo karo metais?

Išties branduoliniai ginklai vis dažniau šmėžuoja žiniasklaidos antraštėse. Minėtas žaidimas sukurtas 2003 m. ir jame minimi faktai pasenę. Žinomos branduolinės ginkluotės vienetų nuo to laiko sumažėjo maždaug perpus. Įvairiais skaičiavimais, jų yra nuo 9 iki 15 tūkst., daugiausia JAV ir Rusijoje. Taip pat Indijoje, Pakistane, Kinijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Izraelyje. Žemėlapyje jau turėtų būti pažymėta ir Šiaurės Korėja.

Nors apie tokias ginklavimosi varžybas, kokios vyko Šaltojo karo metais, kalbėti anksti, bet įtampa auga.

„Sakyčiau, yra du dalykai. Pasibaigus Šaltajam karui, įtampa tarp JAV ir Rusijos sumenko, arsenalai sumažėjo, bendradarbiavimo galimybė atrodė reali. Tas laikas praėjo. Įtampa auga, branduoliniai ginklai vėl tampa aktualūs, o palikdamas postą Barackas Obama pasiūlė atnaujinti ginkluotę. Tai labai skiriasi nuo jo kalbų Prahoje apie pasaulį be branduolinių ginklų. Be to, tie ginklai plinta kitose šalyse“, – pabrėžia saugumo analitikas D. Wrightas.

D. Jakniūnaitė svarsto, kad dabar padėtis pasaulyje gal net keblesnė. Ji primena, kad Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga ir JAV viena kitą laikė gana racionaliais veikėjais ir branduolinis ginklas vertinant vienai kitą buvo labai svarbus. Bet, išskyrus keletą to meto epizodų, visgi buvo aišku, kad branduolinis ginklas nėra tai, kas suardys sistemą arba sunaikins Žemę.

„Dabar, kai turime keletą neprognozuojamų veikėjų, tokių kaip Šiaurės Korėja, Iranas, be to, ir Pakistanas, ir Indija turi branduolinį ginklą ir vieni kitų nekenčia, pasaulyje gal net pavojingiau nei Šaltojo karo metais“, – pastebi D. Jakniūnaitė.

Kritika Iranui susijusi ne su branduoline programa

Prieš dvejus metus viso pasaulio akys buvo nukreiptos į Iraną. 2015 m. vasarą pasiektas susitarimas turėjo nuraminti visus, kad Teheranas nekurs branduolinio ginklo mainais už nutrauktas ekonomines sankcijas. Viena pagrindinių susitarimo šalių – JAV su Nobelio taikos premijos laureatu B. Obama priešakyje.

„Irano susitarimo siekis buvo užkirsti kelius pasigaminti ginklą: per reaktorių plutoniui gaminti ir urano sodrinimą. Viena vertus, buvo modifikuoti reaktoriai ir labai apribotas įrengimų skaičius. Be to, inspektoriai tikrintų, kaip tų susitarimų laikomasi. Įdomu tai, kad tarptautiniai inspektoriai sako, jog Iranas susitarimų laikosi“, – sako saugumo analitikas D. Wrightas.

Balandžio 13-ąją JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė apie planus nutraukti susitarimą su Iranu. Esą jis įkūnija labai realią branduolinių ginklų panaudojimo grėsmę.

D. Trumpo pareiškimą pasveikino Izraelis, tačiau bemat kilo sumaištis tarp sutarties šalių – Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos, Kinijos ir Europos Sąjungos. ES diplomatijos vadovė Federica Mogherini keliskart pakartojo, kad susitarimas svarbus šalių saugumo užtikrinimui ir ji nesvarsto jokių alternatyvų.

O Irano prezidentas Hassanas Rouhani, atsakydamas JAV, pagrasino imtis atsakomųjų veiksmų.

„D. Trumpo kritika Iranui susijusi ne su Irano branduoline programa, o dėl to, ką jis daro regione, t. y. labai kišasi ir palaiko Sirijos režimą, kišasi ir į Irako reikalus. Taigi, jo vaidmuo destabilizuojant regioną yra labai didelis, kartu palaikomas terorizmas. Tad D. Trumpo kritika nukreipta į tai, kad Iranas tampa pavojingesnis ir agresyvesnis ne branduolinio ginklavimosi, o regioninio saugumo kontekste“, – kalba D. Jakniūnaitė.

Sprendimą pasitraukti iš vadinamojo Irano susitarimo turi priimti JAV Kongresas. Kuo viskas baigsis, apžvalgininkai nesiryžta spėlioti, bet daugelis sutaria, kad netikrumas tarptautinėje politikoje stabilumo neprideda.

Įtampą lemia ir istorinės aplinkybės

Pasak profesorės D. Jakniūnaitės, įtampos tarp branduolinių valstybių iš dalies nulemtos ir istorinių aplinkybių: „Šiuolaikiniai tarptautiniai santykiai susiformavo taip, kad penkios Saugumo Tarybos narės sutiko pasirašyti branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, ilguoju laikotarpiu pasižadėdamos atsikratyti branduolinių ginklų ir tarsi pranešdamos, jog pasirūpins, kad niekas kitas negautų tų branduolinių ginklų. Išeina taip, kad jau po tos sutarties, pasirašytos Šaltojo karo metais, branduolinį ginklą norinčios įsigyti šalys tampa blogos.“

Tenka pripažinti, sutinka politologė, kad valstybės, norinčios įsigyti ginklą, – nedemokratinės, neskaidrios ir iš tikrųjų kelia pavojų, kita vertus, svarbus dar vienas aspektas.

„Reikia sutikti, kad jos gali argumentuoti – jei kažkas, pvz., Prancūzija, Didžioji Britanija, turi branduolinį ginklą, kodėl mes negalime turėti. Tokie ribojimai sukūrė sąlygas, kad galima kitus kaltinti dviveidiškumu, nesąžiningu ribojimu“, – atkreipia dėmesį D. Jakniūnaitė.

D. Wrightas susiklosčiusias aplinkybes lygina su prieš porą dešimtmečių vykusiomis derybomis su Šiaurės Korėja. Pasak jo, būtent tuometiniai prezidento George`o Busho administracijos veiksmai leido šiai valstybei tapti branduoline.

1993–1994 m., primena branduolinio saugumo analitikas, buvo kalbama apie galimą karą tarp JAV ir Šiaurės Korėjos dėl to, kad ši galimai gaminasi plutonį, o to meto diplomatai įsitikinę, kad problemos sprendimas buvo labai arti: Šiaurės Korėja sustabdė tas programas, įsileisdavo tarptautinius inspektorius, patys buvo uždraudę raketinius bandymus.

„G. Busho administracija nutraukė derybas, korėjiečiai bandė jas atnaujinti, o dabar matome, kuo viskas baigėsi. Panašiai ir dabar su Irano susitarimu. Jo tikslas niekad nebuvo išspręsti visas problemas, bet artėti prie sprendimo palaipsniui. Dabar visos kalbos, demonizuojančios Iraną, mano supratimu, neproduktyvios ir stumia Iraną kita linkme. Nenustebčiau, jei po 10 metų į šiandienos padėtį žiūrėsime panašiai, kaip dabar matome G. Busho administracijos veiksmus prieš Šiaurės Korėją 2001 m.“, – pastebi D. Wrightas.

Grėsmę kelia ir teroristinės grupuotės

Kartu ekspertas pabrėžia, kad pasaulyje daugiau įtampos ne tik dėl to, kad branduolinį ginklą turi tokios šalys, kaip Šiaurės Korėja, Indija ir Pakistanas, bet ir dėl to, kaip jo paleidimas įmanomas JAV ir Rusijoje.

„Tiek JAV, tiek Rusija savo ginklus laiko taip, kad jie gali būti paleisti per kelias minutes, jei ankstyvojo perspėjimo sistemos praneša apie ataką iš išorės. Gali būti techninių problemų su sensoriais, su juos valdančiais kompiuteriais. Tokių netikrų pavojų yra buvę praeityje. Abi šalys jau ruošėsi atsakomiesiems smūgiams. Tai pavojinga ir nebūtina, nes dauguma amerikiečių ginklų yra povandeniniuose laivuose, apie kurių buvimo vietą niekas nežino ir negali į juos taikytis. Gerai, kad tų ginklų sumažėjo, bet saugumui užtikrinti dar galima daug nuveikti“, – pabrėžia D. Wrightas.

Saugumo analitikai sutaria, kad branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė yra ne tik impulsyvių lyderių rankose. Pasak D. Jakniūnaitės, neatmestina, kad juos gali užvaldyti ir teroristinės grupuotės.

Atsakymo, kas padėtų stabilizuoti įtemptą padėtį, nėra, išskyrus sutelktas tarptautinės bendruomenės pastangas. O profesorė D. Jakniūnaitė siūlo labiau pasitikėti žmonijos išmintimi: „Pasaulyje branduolinių ginklų tiek, kad galime sunaikinti ne vieną Žemės rutulį. Kol kas to neatsitiko, tad galima galvoti optimistiškai, kad galbūt taip ir neatsitiks.“

„Manau, kad būtent todėl mūsų kultūra tokia prisodrinta vaizdų, o ne garsų. Mūsų garsinė aplinka užteršta akustinėmis šiukšlėmis, kurios neperduoda jokios prasmingos žinios“, – mano D. Monacchi.

– Ar tiesa, kad šiandien žemėje vis mažiau vietų, kur galima pasiklausyti gamtos, bet kartu ir žmonės mažiau pajėgūs ją girdėti?

– Miestai yra triukšmingiausios planetos buveinės. Mes, kaip rūšis, sąmoningai gyvename akustinėse šiukšlėse. Kad išgyventume, tikriausiai turėjome iš dalies apkursti. Jei mūsų ausis būtų tokia jautri, kaip pigmėjų Afrikoje ar vaoranių Amazonėje, negalėtume atlaikyti tos triukšmo sienos, kuri supa mieste. Manau, kad būtent todėl mūsų kultūra yra tokia prisodrinta vaizdų, o ne garsų. Mūsų garsinė aplinka yra tokia užteršta akustinėmis šiukšlėmis, kurios neperduoda jokios prasmingos žinios.

– Vartojate terminus bioakustika, ekoaukstika ir garsovaizdžio ekologija. Ką jie reiškia?

– Bioakustika yra įsitvirtinęs mokslas. Jau dešimtmečius atliekamos studijos, daugiausia bandančios suprasti gamtą rūšies, šeimos arba bendrijos lygiu. Tačiau šiandien turimi duomenys mums leidžia tyrinėti ištisas ekosistemas – ne tik gyvūnus, bet ir gamtą bei žmones joje. Garsovaizdžio ekologija stengiasi praplėsti tą žvilgsnį panaudojant įvairias metodikas.

– Bet tai daroma laikais, kai mums patiems būdingas išmoktas kurtumas, ir vietų, kur būtų galima pasiklausyti natūralių gamtos garsų, vis mažėja. Jūs ieškote būtent tokių ir dar randate?

– Žinoma. Aš dirbu tropikuose ir ten tikrai galima rasti tokių vietų. Tiesa, tenka labai pasistengti, kad ten patektume. Labai pasiseka, jei pavyksta išvengti praskrendančių lėktuvų arba upių, kur motorinėmis valtimis plaukioja vietos gyventojai.

Mano projektas „Išnykimo fragmentai“ teikia pirmenybę ties pusiauju esančioms gamtos buveinėms Amazonėje, Afrikoje ir Borneo. Pirmiausia todėl, kad ten gamtos ritmai labai reguliarūs. Be to, ten galima rasti žmogaus veiklos nepaliestų sengirių – niekada nekirstų miškų ir miškų, kur neužsuka net brakonieriai su moderniais ginklais. Taip pat ten yra vietų, kur didžiausia rūšinė įvairovė planetoje, turtingiausia bioįvairovė, o kartu ir garsų choras.

Žinoma, koraliniuose rifuose irgi labai daug rūšių ir garsų, bet mūsų technologija pritaikyta garsams, sklindantiems oru, o ne vandeniu.

– Kokias naujas galimybes suteikia technologijų pažanga? Jūs gebate užfiksuoti ir žmogaus ausiai negirdimus garsus, kurių ir klausytis reikia specialiomis technologijomis.

– Taip. Mes naudojame 3D garso įrašymo technologijas. Kas tai? Tai koncepcija, kuri jau yra virtualiosios realybės dalis. Mes nuolat esame apsupti sferinių garsų. Įprasti mikrofonai, toks, kokiu įrašinėjame dabar, geba įrašyti mūsų pokalbį iš dviejų pusių, 180 laipsnių kampu. Tačiau jis neima garso iš šono, statmenai.

Yra mikrofonų, kurie gali įrašyti garsą iš visų pusių, bet jie nefiksuoja erdvinės informacijos, iš kur konkrečiai jie sklinda. Mes įrašinėjame tokią informaciją. Amazonėje dirbome su 38 mikrofonais, keturiais įrenginiais vienu metu. Tokius įrašus galima atkurti įvairiais būdais, keliais garsiakalbiais arba sferoje.

– Kitaip tariant, tuomet galima būtų atkurti tokį įspūdį, tarsi beždžionė rėkauja mums virš galvos, o varlė kurkia ežere apačioje?

– Būtent, taip galima nustatyti ir individo balso kryptį ir atstumą, arba perspektyvą, kaip mes sakome. Atkurtume tokią pačią akustinę aplinką, tik virtualiai. Ir tai nuostabu – įspūdis labai galingas, nes pradedi jausti santykius tarp rūšių. Atkurdamas sferą, gali atkurti tai, kaip jos dalijasi teritoriją, kaip signalizuoja apie savo buvimą, bendrauja su poravimosi metu, garso funkcijas. Įvairių disciplinų mokslininkai iš tos informacijos gali nustatyti ir ekosistemoje vykstančius pokyčius, jos įvairovę, būklę.

Tačiau net jei pajėgtume suprasti bioįvairovės  nykimo mastą iš garso, tik įrodytume, kad tai vyksta. Bet mes tai jau žinome. Verčiau dėti pastangas užkirsti tam kelią ar bent užfiksuoti, kad galėtume vaikaičiams parodyti, kaip pasaulis skambėjo prieš 50 metų.

– Vadinasi, jūsų tikslas daugiau fizinis ir emocinis, tos reakcijos, kurias sukelia jūsų įspūdingi įrašai? Todėl ir įrenginėjate ekoakustinį teatrą?

– Taip, aš pirmiausia esu menininkas ir kompozitorius, nors dabar daugiau laiko skiriu ekologinei veiklai, o ne muzikai. Dabar labiausiai stengiuosi sujungti įvairias disciplinas ir didinti visuomenės sąmoningumą meninėmis priemonėmis, subtiliai interpretuodamas gamtą. Žinoma, tai panašu į mokslo komunikaciją, vykstančią gamtos ir mokslo muziejuose.

Mes sukūrėme ir patentavome naują priemonę – ekoakustinį teatrą, kuris yra sferos formos. Ten išdėliota daugybė garsiakalbių, o centre atkuriama trimatė garsinė iliuzija, apie kurią pasakojau. Taip pat ratu yra atvaizduojamos garso spektrogramos, iliustruojančios tą garsovaizdį ir padedančios suprasti jo struktūrą. Tai nėra audiovizualinis teatras, visa ko pagrindas yra garsas.

– Kokia buvo didžiausią pasitenkinimą suteikusi žmonių reakcija į jūsų darbus?

– Kai kurie žmonės man sakė, kad atpažino tuos garsus. Aš labai nustebau, nes ne vienas, o keletas žmonių tai paminėjo. Kaip gali būti pažįstami garsai iš atogrąžų miškų, į kuriuos keliavau keturias dienas? Kaip taip gali būti? Ilgai apie tai galvojau ir manau, kad tai susiję su mūsų genuose užkoduotu atpažinimu, kad tai mūsų sistema. Net jei esame nutolę nuo gamtos, instinktai ją atpažįsta kaip subalansuoto pasaulio garsą.

– Kolektyvinė garsinė atmintis, ne patys garsai?

– Atmintis arba ryšiai, kuriuos atpažįstame. Harmonija.

Aukų Europoje padaugės 50 kartų

Pastarosiomis savaitėmis Pietų Europoje nuo „Liuciferio“ gelbsti tik vanduo. Serbijoje ir Kroatijoje žmonės gaivinasi kaip išmano: jūroje, fontanuose ir vandens pripildytuose krovininiuose konteineriuose. Termometro stulpeliui viršijus 40 ℃, vandeniu tenka vėsinti ir gyvūnus zoologijos soduose.

„Dabar tikrai žinome, kad klimato ekstremalumai tik dažnės. Ypač karščio bangos. Dėl to beveik neabejojama. Mūsų studija rodo, kad sparčiausiai daugės karščio bangų, sausrų, gaisrų. Pasekmės visuomenei priklausys nuo to, kaip sugebėsime prisitaikyti, pritaikyti infrastruktūrą ir gyvenimo būdą“, – sako Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro mokslininkas dr. Alessandro Cescatti.

Neseniai jis su kolegomis publikavo studiją, kurios objektas ir buvo tokie ekstremalūs orų reiškiniai. Tiksliau – jų poveikis Europos gyventojams šimtmečio pabaigoje, jei nebus imtasi jokių veiksmų prisitaikyti.

„Šiuo požiūriu studija gana novatoriška, nes vienu metu vertina keletą grėsmių. Paprastai literatūroje jie analizuojami atskirai – karščio bangos arba gaisrai. Mes stengiamės suprasti, kurie jų reikšmingiausi skirtingose Europos šalyse. Tai svarbu renkantis prisitaikymo priemones ir planuojant investicijas“, – kalba A. Cescatti.

Studijos išvados gana bauginančios. Mokslininkai skaičiuoja, kad aukų skaičius dėl ekstremalių orų Europoje išaugs 50 kartų – nuo 3 tūkst. iki daugiau kaip 150 tūkst. mirčių kasmet. Beveik tiek žmonių, kiek gyvena Klaipėdoje.

A. Cescatti teigimu, skaičiai paremti prielaida, kad nebus taikomos jokios prisitaikymo prie klimato kaitos priemonės. O tai mokslininkai darė sąmoningai, kad turėtų atspirties tašką, kas bus, jei Europa į prisitaikymą nežiūrės rimtai.

„Bet kokios priemonės tą skaičių sumažintų. Šiuo metu įvairūs ekstremalūs orai paveikia 5 proc. gyventojų kasmet, o šimtmečio pabaigoje jų bus du trečdaliai. Klimatas taip pasikeis, kad didžioji dauguma europiečių tai pajus. Kiek jų dėl to žus ar bus sužeisti, priklausys nuo prisitaikymo. Tačiau, jei nedarysime nieko, aukų skaičius išaugs 50 kartų“, – pabrėžia A. Cescatti.

Ekstremalius orus pajus žiemą

Prognozės tik patvirtina tai, ką jau matome, – stichinės nelaimės daugiausia paveiks Pietų Europos gyventojus.

Vilniaus universiteto Geomokslų instituto klimatologas Justinas Kilpys sako, kad tai – apsidraudimo scenarijus, kai ruošiesi pačiam blogiausiam, ir atkreipia dėmesį, kad šiauriniuose regionuose, taip pat ir Lietuvoje, ekstremalūs orai taip pat bus dažnesni. Tik tai labiau pajusime ne vasarą, o žiemą.

„Žiemos ir pas mus jau gerokai šiltesnės ir jos šiltės daug greičiau nei kitur. Imant metinę vidutinę temperatūrą, visas šiaurinis regionas, poliarinis ratas, Skandinavija ir Baltijos regionas tikrai papuola į didelių pokyčių zoną. O Pietų Europoje bus vasara ir šie metai – puikus to pavyzdys“, – kalba J. Kilpys.

Pasak tyrėjų, pagrindinė šių pokyčių priežastis aiški – tai klimato kaita. Tačiau, kaip pažymi specialistai, grėsmingą padėtį dar labiau blogina tokie reiškiniai, kaip urbanizacija ir senstanti Europos visuomenė.

„Miestuose didžiulė žmonių koncentracija, tad, įvykus kažkokiam stichiniam reiškiniui, žala daug didesnė tiek žmonėms, tiek infrastruktūrai. Tai buvo aiškiai matyti per uraganą Sandy: kai Niujorke per audrą „sugedo“ viena elektrinė, buvo užtvindytas metro ir paralyžiuotas visas miestas. Tai paveikė milijonus žmonių. O didėjantis žmonių skaičius apskritai sukelia didesnį stresą visai aplinkai“, – pastebi J. Kilpys.

Klimatas taip pasikeis, kad didžioji dauguma europiečių tai pajus. Kiek jų dėl to žus ar bus sužeisti, priklausys nuo prisitaikymo.

Daug investicijų nereikia

Jungtinio tyrimų centro atlikta studija iškart sulaukė kritikos. Vienoje įsikūrusio Tarptautinio taikomųjų sistemų analizės instituto ekspertas dr. Reinhardas Mechleris sako, kad skaičiavimai perdėti. Kaip pavyzdį jis pateikia Austriją, kur kartu su klimato pokyčiais daugėja ir prisitaikymo priemonių – pavyzdžiui, stebimas kondicionierių bumas. Vis dėlto, LRT RADIJUI atsiųstame laiške apibendrina jis, visiškai rizikos panaikinti nepavyks dėl daugybės priežasčių, taip pat ir ekonominių.

Bet studijos autoriai atsako, kad sąmoningai rėmėsi pesimistine prielaida. „Žinoma, kad yra daug netikrumo, bet mūsų tikslas buvo parodyti, kokios būtų prisitaikymo trūkumo pasekmės, kad paskatintume diskusiją šia tema“, – teigia A. Cescatti.

Klimatologas J. Kilpys pabrėžia, kad jau 1980 m. sudaryti modeliai rodė tokius klimato pokyčius. Be to, jis pasigenda išsamesnių diskusijų apie klimato kaitos problemos sprendimus ir mokslu grįstas prisitaikymo priemones, nors jų yra.

„Tarkim, norvegai Osle vieną buvusį pramoninį rajoną pavertė gyvenamuoju. Planuodami šį rajoną, jie daug dėmesio skyrė lietaus surinkimo sistemai. Dabar liūčių metu dviračių takai tampa upeliais, visas lietaus vanduo nuteka į nedidelius tvenkinukus, paskui – į sistemą, o galiausiai lėtai atiduodamas į Baltijos jūrą. Tai sukuria gražią aplinką gyventojams ir patrauklią dviračių infrastruktūrą“, – pasakoja klimatologas.

Anot dr. A. Cescatti, kartais prisitaikymo priemonės nereikalauja daug investicijų – užtenka šiokių tokių kultūrinių pokyčių: „Pavyzdžiui, Kalifornijoje yra savivaldybių, kurios nurodo, kokia spalva reikėtų dažyti stogus, kad miestai būtų šviesesni, panašiai kaip Viduržemio jūros kaimeliai. Prisitaikant prie klimato kaitos, tai lengviausias sprendimas. Visi žinome, kad saulėtą dieną renkamės šviesius marškinėlius, nesirengiame juodai. Paprasta. Kartais prisitaikymas reiškia kultūrinius pokyčius.“

Klimato kaita neišvengiama

Tarptautinės žiniasklaidos antraštėse aidi plojimais palydėti JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimai apie pasitraukimą iš Paryžiaus klimato susitarimo ir pažadai naudoti švarią anglį. Nors būtent tokio iškastinio kuro deginimas ir atvedė prie šios krizės.

„Iš esmės anglis jau yra praeitis – anglies poreikis mažėja, – pastebi J. Kilpys. – Nors JAV prezidentas sako, kad nori sugrąžinti anglį ir anglies pramonėje sukurti naujų darbo vietų, tikrai taip nebus.“

Paklaustas, kaip mes sumažintume riziką, jei pasiektume Paryžiaus susitarime numatytus tikslus, A. Cescatti LRT RADIJUI sako, kad jų naudojamas scenarijus nebuvo pesimistiškiausias – yra tokių, kurie numato dar didesnį temperatūros kilimą.

„Mes rėmėmės prielaida, kad klimatas šils 3 ℃ šimtmečio pabaigoje, o jo viduryje pasieks 2 ℃. Galime apskaičiuoti, koks būtų poveikis visuomenei tuo metu. Taigi aukų skaičius būtų 30, o ne 50 kartų didesnis. Tai vis tiek daug. Vadinasi, net jei pasiektume susitarimo tikslus, prisitaikymo strategijos vis tiek reikia. Švelninimo nepakanka. Klimato kaita neišvengiama“, – pabrėžia A. Cescatti.

J. Kilpys priduria, kad imtis priemonių geriau vėliau negu niekada: „Galbūt mes dabar nepasieksime to dviejų laipsnių tikslo ir klimatas pasikeis daugiau – pagal dabartinius įsipareigojimus, kuriuos šalys pateikė Paryžiaus klimato susitarimu, klimatas iki 2100 m. pasikeis 3 ℃. Tai daug ir tai bus visai kitoks klimatas, bet tai daug geriau negu 6 ℃. O jei visiškai nieko nedarysime, bus 6 ℃ pokytis. Tada tikrai, kaip pavadinta ši karščio banga, žemėje bus Liuciferis.“

1968 m. Kalėdų išvakarėse trys amerikiečių astronautai Frankas Bormanas, Jimas Lovellas ir naujokas Wiliamas Andersas skrieja aplink Mėnulį. Jų užduotis – fotografuoti jo paviršių. Misijos vadui keičiant erdvėlaivio padėtį, W. Andersas virš atsivėrusio Mėnulio horizonto pamato melsvą taškelį.

„O Dieve, pažiūrėkite į tą vaizdą! Ten Žemė kyla. Kaip gražu“, – NASA`os archyviniame įraše girdėti jo reakcija. Netrukus jis paprašo spalvotos juostos. Kol kolega ieško, jis ragina paskubėti. Bet, erdvėlaiviui toliau sukantis, Žemė dingsta iš akiračio. „Man regis, nespėjome“, – su nusivylimu balse sako B. Andersas.

Tačiau netrukus Žemė pasirodo vėl ir astronautai susiginčija, kuris padarys geresnį kadrą. Taip gimsta pirmoji Žemės nuotrauka iš kosmoso, kurios istorinės reikšmės jie tuomet net neįtarė.

„Pamatyti kitą Mėnulio pusę ir jo paviršių iš arti buvo labai jaudinantis dalykas, bet, žvelgiant atgal, iš tiesų nuostabiausia buvo pamatyti Žemę iš Mėnulio“, – taip prieš trejus metus amerikiečių visuomeninio radijo laidai „BackStory“ pasakojo pats W. Andersas, jau į 9-ąją dešimtį įkopęs buvęs astronautas.

Pasak jo, fotografo pareigos jam teko atsitiktinai: „Pirmą kartą Žemę pamačiau, kai skridome į Mėnulį. Mums tolstant, ji traukėsi, žvelgiant iš Mėnulio ji yra maždaug kumščio dydžio – nedidelė. Man iškart įspūdį padarė tai, kad mūsų planeta fiziškai tokia maža. Tačiau ji mums labai svarbi, todėl turėtume ja geriau rūpintis.“

Astronautas pasakojo, kad, žiūrėdamas į Žemę iš Mėnulio, galvojo ne tik apie tai, kokia ji maža. Palyginti su negyvu ir netvarkingu Mėnuliu, Žemė atrodė spalvinga ir pilna gyvybės. Kartu astronautas sakė suvokęs, kad žmogus nėra visatos centras ir kokia beprasmiai visi karai bei konfliktai.

Mes, gyvendami čia, Žemėje, kovodami už savo būvį, gal per retai pagalvodavome apie mūsų Žemės trapumą.

Simboliškumas nesumenko

Vėliau W. Andersui antrino daugybė mokslininkų, filosofų ir rašytojų. Nuotrauka „Tekanti Žemė“ įtraukta į 100 įtakingiausių visų laikų nuotraukų sąrašą. Jos atsiradimo istorija pasakojama kartu su 7-ojo dešimtmečio pabaigos hipių, rokenrolo, seksualinės revoliucijos, aplinkosaugos ir žmogaus teisių judėjimo istorijomis.

„Mes, gyvendami čia, Žemėje, kovodami už savo būvį, gal per retai pagalvodavome apie mūsų Žemės trapumą. Būtent neaprėpiamas juodo dangaus gilumas parodo, kokioje aplinkoje mes skriejame“, – sako Vilniaus universiteto profesorė Gražina Tautvaišienė, vadovaujanti Teorinės fizikos ir astronomijos institutui.

Anot jos, kaip kosminė aplinka gali paveikti žmones, tyrinėja astronomai, bet patiems žmonėms  savo ruožtu reikia susirūpinti, kaip saugoti savo Žemę. „Taigi ši nuotrauka buvo postūmis filosofiškai pažvelgti į mus supantį pasaulį, į save pačius ir įvertinti savo veiklą“, – pastebi G. Tautvaišienė.

Profesorė nė kiek nesistebi, kad, praėjus pusšimčiui visatos tyrinėjimo metų, vienišos ir trapios planetos Žemės simboliškumas nesumenko. „Aš net sakyčiau atvirkščiai. Anksčiau, kai turėjo mažiau žinių, žmonės galvojo, kad nieko tokio, gal surasime kitą planetą, nuskrisime į Marsą ar dar kažkur ir ten gyvensime, jei čia pasibaigs resursai, arba nuskrisime ten ir pasikasime, ko mums trūksta. Sakyčiau, kad atsakomybės jausmo buvo mažiau“, – svarsto mokslininkė.

Dabar, priduria ji, mes turime daug daugiau žinių, Saulės sistema gana gerai ištyrinėta, buvo daug kosminių misijų, dabar turime duomenų, kad ir kitos žvaigždės turi planetas ir planetų sistemas: „Bet dabar mes žinome ir tai, kad rasti kitą planetą, kurioje būtų mums reikalinga atmosfera, kurioje būtų vanduo, nepavyksta, nors jau ir pora tūkstančių planetų prie kitų žvaigždžių rasta.“

Žmonės apgaudinėja save

Nors Žemės nuotrauka dažniausiai apeliuojama į būtinybę ja rūpintis, yra ir kitokių interpretacijų. Rašytojas Kurtas Vonnegutas kažkada ironizavo, kad Žemė toje nuotraukoje atrodo tokia švari, negali įžiūrėti nei jokių alkanų ir piktų žemiečių, nei dūmų, nei atliekų, nei šiukšlių, nei įmantrios ginkluotės.

Tai mes žmonės esame trapūs ir pažeidžiami, o Žemė yra energinga, galinga ir laiko mus savo rankose.

O žinoma kanadiečių žurnalistė ir aktyvistė Naomi Klein įsitikinusi, kad globėjiškas požiūris gali būti ir pavojingas. Naujausioje savo knygoje „Tai viską keičia“ ji sako, kad, prisiimdami ypatingą Žemės gynėjų vaidmenį, žmonės apgaudinėja save.

„Tai mes žmonės esame trapūs ir pažeidžiami, o Žemė yra energinga, galinga ir laiko mus savo rankose. Kalbant pragmatiškai, reikia ne tiek gelbėti Žemę nuo mūsų, kiek išsigelbėti patiems nuo Žemės, kuri, pernelyg mūsų nukamuota, gali mus užversti, sudeginti ir visiškai mūsų atsikratyti“, – rašo N. Klein.

Visgi, kaip patikino profesorė G. Tautvaišienė, nors tikimybė, kad į Žemę panašių planetų visatoje yra, didelė, nukeliauti ten vilčių tėra nedaug: „Mes nesame visko ištyrinėję, taigi tokia vieta galėtų būti. Bet jau dabar mes galime pasakyti, kad iki tokios planetos tikrai užtruktų nuskristi.“

B. Galdikas keliaudama vežasi savo muilą

„Pastebėjau, kad šitame viešbutyje pagrindinė sudedamoji muilo dalis yra palmių aliejus“, – sako orangutangus tyrinėjanti dr. Birutė Galdikas. Vienas pirmų dalykų, ką ji padaro, apsistojusi viešbutyje – patikrina muilo sudėtį.

„Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuva naudoja atogrąžų miškų aliejų. Esu tikra, kad Lietuva turi savo žaliavų su augaliniais riebalais. Nesuprantu, kodėl lietuviai to nemato“, – tvirtina B. Galdikas.

Ji per daug gerai žino tikrąją palmių aliejaus kainą: „Jei kažką žinai apie palmių aliejų, negali atsikratyti to negatyvaus jausmo, kad palmių plantacijos yra aplaistytos krauju orangutangų ir kitų būtybių, kurios buvo ten išnaikintos.“

Orangutangų tyrinėtoja keliaudama vežiojasi savo muilą.

Indonezija, kur lietuvių kilmės mokslininkė dirba ir gyvena jau beveik penkis dešimtmečius, kartu su Malaizija yra didžiausios pasaulyje palmių aliejaus eksportuotojos.

Tokiose salose, kaip Sumatra ir Borneo, per tą laiką neliko didžiosios dalies atogrąžų miškų.

„Keliaujant per Borneo salą, kaip kad aš keliavau prieš kelias savaites, galima važiuoti valandų valandas ir nematyti daugiau nieko išskyrus alyvpalmes“, – pasakoja dr. B. Galdikas.

Orangutangai ir Sumatros tigrai atsidūrė ant išnykimo ribos, nes jie negali išgyventi bekraštėse palmių plantacijose. „Milžiniškos pasaulinės korporacijos pradėjo suprasti, kad jos gali prarasti klientus. Bet žala jau padaryta.“, – tvirtina dr. B. Galdikas.

Naudojamas maisto pramonėje, nes pigus

Švelniai gelsvos spalvos, panašus į sviestą, supakuotas į ploną mėlyną plėvelę dėžėse po 25 kg – tai tik viena iš formų, kokia palmių aliejus pasiekia Lietuvą. Šiuo atveju – Kauną, kur įsikūrusi viena Norvegijos kapitalo įmonių grupės „Orkla“ bendrovė.

Dėžę atidaręs už tiekimą atsakingas Miroslavas Tomaševičius paaiškina, kad tai – rafinuotas palmių aliejus, o pati žaliava išgaunama iš skirtingų alyvpalmių dalių.

„Pati vertingiausia – palmių branduolys, kuris yra alternatyva kokosų aliejui. Likusi minkštoji palmių vaisiaus dalis yra būtent tai, iš ko gaminamas palmių aliejus“, – sako M. Tomaševičius.

Įmonės rinkodaros vadovas Adomas Galinis gali ilgai pasakoti apie tai, koks universalus yra palmių aliejus: „Jis panaudojamas įvairiai – gali būti įdaro sudedamoji dalis, miltų, kuriuose yra truputėlį palmių [aliejaus], produktų dalis. Tai priklauso nuo to, kokią funkciją turi atlikti.“

Iš vieno hektaro rapsų vidutiniškai gaunama 700 kg aliejaus, o palmių aliejaus iš to paties hektaro gaunama 3,7 t.

Bendrovė tiekia žaliavas su palmių aliejumi maisto pramonei. Aliejus daugiausia naudojamas kepiniams ir įvairiems saldumynams, tačiau jo taip pat yra kosmetikoje ir higienos priemonėse, o Europoje – dažnai ir biokuro sudėtyje.

Paklausti, kodėl palmių aliejus toks paplitęs, dauguma atsakys – kaina. Iš dalies taip yra todėl, kad alyvpalmės, kurių nederėtų painioti su alyvmedžiais, išsiskiria produktyvumu.

„Palyginkime su rapsų aliejumi. Iš vieno hektaro rapsų vidutiniškai gaunama 700 kg aliejaus, o palmių aliejaus iš to paties hektaro gaunama 3,7 t. Vien jau šiuo aspektu tai yra produktas, kurį gaminti apsimoka, jis yra našus“, – tvirtina A. Galinis.

Įžvelgia kitas palmių aliejaus kainos priežastis

Nevyriausybinės organizacijos sako, kad žema palmių aliejaus kaina taip pat slepia korupciją, pažeidžiamas vietos gyventojų teises ir gamtosaugos įstatymų nebuvimą tose šalyse, kur ši pramonė veikia.

„Gal palmių aliejus ir pigiausias, bet taip yra todėl, kad išnaudojami žmonės, už žemę nesumokėta tikriesiems jos savininkams – aborigenų bendruomenėms. Sumokama Indonezijos pareigūnams, kurie pasirašo koncesijų sutartis. Visa sistema paremta neteisybe. Todėl tai yra taip baisu, nes ne tik pražudomas miškas ir gyvūnai, bet ir žmonės“, – atkreipia dėmesį dr. B. Galdikas.

Įdomu tai, kad alyvpalmės į Pietryčių Aziją atkeliavo iš Afrikos. Šiemet Malaizija mini komercinio palmių auginimo šimtmetį. Per tą laiką palmių aliejus čia tapo pagrindine žemės ūkio produkcija, išstumiančia net kakavą ir kavą. Laiške dienraščiui „The New York Times“ Indonezijos ambasados atstovas spaudai komentuodamas publikaciją šia tema neseniai pažymėjo:

„Palmių aliejaus sektoriuje dirba 15 mln. indoneziečių. Šalies vyriausybė deda pastangas mažinti miškų naikinimą ir durpynų bei sengirių vertimą palmių plantacijomis. Indonezijos miškai nyksta dvigubai lėčiau nei dešimtajame dešimtmetyje. Daugiau kaip 100 milijonų akrų miško saugoma valstybės. Palmių plantacijoms naudojama 6 proc. pasaulio dirbamos žemės, tačiau iš jos išgaunama daugiau kaip 30 proc. aliejaus ir riebalų. Paklausa auga ir Indonezija siekia didinti produkcijos apimtis intensyvesnio ūkininkavimo priemonėmis.“

Dr. B. Galdikas sutinka – palmių aliejaus pramonė tokioms šalims, kaip Indonezija ir Malaizija, yra svarbi. Tačiau, pasak jos, iš to pelnosi tik nedidelė dalis gyventojų.

Didėjantis susirūpinimas veikia importą

Prognozuojama, kad iki šimtmečio vidurio palmių aliejaus suvartojimas pasaulyje toliau sparčiai augs. Tačiau yra iniciatyvų tai pakeisti. Augant vartotojų susirūpinimui, Europos Sąjungos (ES) palmių aliejaus importas pastaraisiais metais net truputį krito.

Šį pavasarį Europos Parlamentas (EP) paskelbė rezoliuciją, kurioje ragina iki 2020 m. nustoti naudoti tokį palmių aliejų, kuris išgaunamas naikinant miškus. Ypač tą, kuris naudojamas biokurui.

Viena dokumento iniciatorių buvo Čekų europarlamentarė Katerina Konečna: „Jei ES nori laikytis tarptautinių susitarimų dėl klimato kaitos ir darnaus vystymosi, turi suvokti, kad palmių aliejus yra vienas iš veiksnių, kurie su tuo kertasi. Jis naikina biologinę įvairovę, atogrąžų miškus, sukelia migracijos bangas, nes žmonės ten nepajėgia išgyventi. Manau šiuo metu ES turi imtis visų galimų žingsnių ir aiškių veiksmų prieš miškų naikinimą bei sumažinti palmių aliejaus naudojimą.“

Indonezijos ir Malaizijos vyriausybės šią rezoliuciją pavadino melaginga ir diskriminuojančia bei suskubo siųsti savo atstovus su misija perkalbėti Briuselio.

EP kaip išeitį siūlo daugiau taikyti ekologinį sertifikavimą. Tokia palmių aliejaus ženklinimo sistema – sutrumpintai RSPO (angl. Roundtable on Sustainable Palm Oil) – jau veikia daugiau kaip dešimtmetį. Joje dalyvauja augintojai, perdirbėjai, tiekėjai, pardavėjai ir juos prižiūrinčios nevyriausybinės organizacijos.

Lietuviams palmių aliejus nesvarbus?

Lietuvoje veikianti anksčiau pasakojime minėta įmonių grupė taip pat prekiauja sertifikuotu palmių aliejumi.

„Tai turbūt labiausiai siejasi su tuo, kad „Orkla“ vis dėlto yra norvegų kapitalo įmonė. Didžioji dalis jos bendrovių veikia būtent Šiaurės šalyse. Ten suvokimas ir žinojimas apie palmių aliejų ir socialinės atsakomybės klausimus yra svarbus kiekvienam piliečiui. Žinoma, tai verslo iniciatyva, susijusi su tuo pačiu vartotoju ir socialine atsakomybe plačiąja prasme“, – sako A. Galinis.

Daugiau negu pusė Lietuvos vartotojų sako, kad jų pasirinkimui palmių aliejaus buvimas ar nebuvimas produkte jokios įtakos nedaro.

Ženklinimas turėtų paskatinti daugiau palmių aliejaus išgauti tausojant miškus ir nekenkiant vietos bendruomenėms. Tačiau šiuo metu apvalios žalios palmės šakelės formos ženklu pažymėta tik penktadalis pasaulyje pagamintos produkcijos.

„Daugiau negu pusė Lietuvos vartotojų sako, kad jų pasirinkimui palmių aliejaus buvimas ar nebuvimas produkte jokios įtakos nedaro“, – įmonės užsakytos apklausos duomenis cituoja pašnekovas.

Anot jo, viskas priklauso nuo vartotojų. Pavyzdžiui, Šiaurės šalių rinkoje jo atstovaujama įmonė beveik nebeprekiauja nesertifikuotu palmių aliejumi, bet Lietuvoje padėtis šiandien visai kitokia. „Sakyčiau, turimas rezultatas yra pasekmė to, kad nenorime žinoti daugiau“, – mano A. Galinis.

Susirūpinimas dėl palmių aliejaus mus grąžina prie tinkamos mitybos

Jei atogrąžų miškai ir orangutangų naikinimas jums atrodo per toli, o klimato kaita – per abstrakti, gal paveiks sveikatos specialistų argumentai?

„Augalinis aliejus gamtoje yra labai geras, tie riebalai labai geri, bet pavojus sveikatai atsiranda juos perdirbant. Atsiranda medžiagos, kurios susidaro ir kito perdirbimo metu, bet daugiausia jų susidaro rafinuojant augalinius aliejus ir esant aukštai temperatūrai – daugiau kaip 200 °C“, – sako Nacionalinio maisto ir veterinarijos Rizikos vertinimo instituto specialistė I. Drulytė.

Pasirodo, kad apdorojant palmių aliejų aukštoje temperatūroje susidaro pramoniniai teršalai. Tai medžiagos, kurių pavadinimą sunku įsiminti: „Tai tam tikri esteriai, jie yra galimi kancerogenai“, – sako I. Drulytė. Jų nerasite įrašytų gaminių sudėtyje, nors panašu, kad tos medžiagos ir gali sukelti vėžį.

„Europos maisto saugos tarnyba pabandė išsiaiškinti, surinko duomenis, iš kur gauname esterių, kas yra pagrindiniai šaltiniai. Tiriant aliejus, riebalus, išsiaiškinta, kad palmių aliejus ir palmių branduolių aliejus bei margarinas yra tie riebalai, kuriuose randama daugiausia šių teršalų“, – nurodo I. Drulytė.

Europos maisto saugos tarnybos išvados kol kas yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau I. Drulytė įžvelgia teigiamą reikalo pusę: „Tai rodo mokslo pažangą ir mus grąžina prie teisingos mitybos ištakų, natūralių produktų, nerafinuotų aliejų, paprastų produktų, kuriuose mažiau sudedamųjų dalių. Pusryčių maistu turi būti košė, o ne sausainiai ar sausi pusryčiai. Tai toks supurtymas – turime galvoti, ką valgome.“

M. Tomaševičiaus nuomone, apribojus palmių aliejaus vartojimą, kyla grėsmė pažadinti kitą milžiną: „Jeigu mes nevartosime palmių aliejaus, kas jį galėtų pakeisti? Rapsai, saulėgrąžos? Turėkime omenyje, kad saulėgrąža auginama Kinijoje, Balkanų šalyse, Juodosios jūros pakrantėje ir JAV. Tikėtina, staiga atsiradusios galimybės kultivuoti šį aliejų, galėtų sukelti kažkokią kitokią krizę paminėtose kilmės šalyse.“

Vis dėlto dr. B. Galdikas nuomone, toliau naudojant palmių aliejų, geros ateities laukti negalime. „Labai lengva pasiduoti depresijai ir liūdesiui. Aš sakyčiau – melancholijai. Taip, kaip ta lietuviška skulptūra, – rūpintojėlis. Aš ją labai suprantu, ji primena tragišką Lietuvos istoriją. Ten juk Jėzus, galvojantis apie planetos ateitį. Ta ateitis nėra gera, galiausiai visi būsime paveikti klimato kaitos. Bet vis tiek galime kažką padaryti. Svarbu įtikinti politikus, kad rinkėjams tai svarbu“, – įsitikinusi orangutanų tyrinėtoja dr. B. Galdikas.

Organizacija „Animals International“ neseniai paviešino tyrimą, kuris atskleidžia grubius galvijų transportavimo teisės aktų pažeidimus Europos Sąjungos (ES) ir kitose šalyse.

Vaizdo įrašuose bei nuotraukose matyti karvės ir jaučiai, padengti savo pačių mėšlu, nepajėgiantys įlipti į laivus ir mušami prižiūrėtojų, naudojančių elektrošoką. G. Paunas pasakoja matęs itin daug į Artimųjų Rytų šalių uostus atgabentų galvijų su lietuviškais įsagais. Vaizdo medžiaga iš Artimųjų rytų, Šiaurės Afrikos ir Turkijos skerdyklų, į kurias keliauja Europos galvijai, – ypač šokiruojanti.

Iš Lietuvos per metus eksportuojama daugiau kaip 130 tūkst. galvijų, apie 30 tūkst. kiaulių bei 2 mln. paukščių. Atsakingos institucijos tikina, kad gyvų gyvūnų transportavimo taisyklių pažeidimų užfiksuojama labai mažai.

Tuo metu Europos Komisijos (EK) duomenys rodo, kad šalių priežiūros institucijos daugybę metų nepajėgia užtikrinti tinkamo galvijų transportavimo.

Kelionė iš Lietuvos galvijams viena ilgiausių

Organizacijos „Animals International“ atstovas G. Paunas sako nustebęs, kai pamatė, kiek daug į Artimųjų Rytų šalių uostus atgabentų galvijų turėjo lietuviškus įsagus. Pasak jo, galvijai iš Baltijos šalių į Viduržemio jūros uostus atvyksta jau labai išsekę.

„Tai ne pirmas mūsų tyrimas apie gyvų gyvūnų eksportą, bet pirmas tokios apimties, įtraukiantis Europos valstybes, įskaitant Lietuvą. Sekėme galvijų transportavimą iš Europos į įvairiausias pasaulio šalis, daugiausia Šiaurės Afriką, Turkiją ir Artimuosius Rytus. Buvome Izraelyje, Jordanijoje, Libane, Egipte ir Turkijoje. Nustebome pamatę ausų įsagus iš daugybės Europos šalių – Lietuvos buvo vieni iš dažniausių“, – pasakoja G. Paunas.

Gyvūnui iš Lietuvos tenka turbūt ilgiausia kelionė, nes vilkikui nuo Baltijos iki Viduržemio jūros tenka keliauti tris dienas.

Jis prisipažįsta to nesitikėjęs. Anot aktyvisto, taip pat daug galvijų buvo vežama iš Vengrijos, Rumunijos, Prancūzijos, Airijos, Ispanijos: „Tai neįtikėtina. Supratome, kad po sėkmingos kampanijos Australijoje, kai buvo paviešinti galvijų eksporto žiaurumai, mes vieną problemą pakeitėme kita. Vis daugiau gyvūnų eksportuojami iš Europos vilkikais ir laivais. Jie keliauja labai ilgai.“

Pašnekovo teigimu, gyvūnui iš Lietuvos tenka turbūt ilgiausia kelionė, nes vilkikui nuo Baltijos iki Viduržemio jūros tenka keliauti tris dienas.

„Jei vežėjai laikosi ES taisyklių daryti pertraukas, kelionės trukmė pailgėja. Mačiau savo akimis ir esu nufilmavęs gyvūnus, atvykstančius į uostus Kroatijoje ir Slovėnijoje. Jie jau yra išsekę. Jie nepajėgia patys užlipti į laivą, todėl prižiūrėtojai juos turi priversti. Suka jiems uodegas, naudoja elektros šoką, bet galvijai per daug išsekę, o rampos per stačios“, – tvirtina G. Paunas.

Į trečiąsias šalis išvežama daugiau kaip 2 mln. gyvūnų

G. Paunas prisimena buvęs laive, vykstančiame į Izraelį, kur vėl matė daugybę veršiukų iš Lietuvos ir Vengrijos: „Tie veršiukai buvo pernelyg jauni, jie rėkė iš alkio ir šaukdamiesi motinos. Į Izraelį iš Lietuvos kasmet eksportuojama apie 10 tūkst. galvijų. Šioje šalyje nėra tokių gyvūnų gerovės reikalavimų kaip ES. Iš Izraelio mes sekėme vilkikus į palestiniečių teritorijas. Palestinoje nufilmavau vieną baisiausių skerdimų, kuriuos teko matyti gyvenime“, – neslepia G. Paulas.

Pasak jo, bulius iš Lietuvos buvo paguldytas ant nugaros ir pririštas virvėmis, taip paruoštas perpjauti gerklę: „Jo lėta mirtis, regis, truko amžinybę. Tas gyvūnas kentė milžiniškas kančias. Europoje tai nelegalu, tai taip pat prieštarauja tarptautiniams gyvūnų gerovės reikalavimams.“

G. Paulo teigimu, tokia filmuota medžiaga surinkta iš įvairių šalių: „Viskas nufilmuota, turime šimtus valandų įrašų, padarytų Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje, Turkijoje, keliuose Europos uostuose, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Rumunijoje. Visur tas pats. Baigę kelionę vilkikais tie gyvūnai patenka į laivus. Būtina atminti, kad jie yra 40–50 metų senumo. Dauguma buvę krovininiai laivai, nepritaikyti vežti gyvūnus.“

G. Paulas akcentuoja, kad dauguma tų laivų surūdiję, gyvūnų tankumas juose didelis, higiena labai prasta, o prižiūrinčio veterinaro nėra. „Kai gyvūnas krenta, yra tiesiog išmetamas per bortą. Taip aš galėjau nufilmuoti jų kūnus išplaukiančius paplūdimyje, turistinėje zonoje“, – sako G. Paulas.

Europa kasmet daugiau kaip 2 mln. gyvūnų išveža į trečiąsias šalis, kurios neturi gyvūnų gerovę reglamentuojančių teisės aktų: „Skausmo neįmanoma išmatuoti. Matai persigandusį gyvūną, kuris žino, kad lėtai artinasi mirtis. [...] Europos maisto saugos organizacija irgi rekomenduoja, kad gyvūnai turėtų būti skerdžiami kuo arčiau ūkio, kuriame užaugo, tačiau to nepaisoma. Tai blogai ir gyvūnų gerovės požiūriu, ir vartotojams, ir ypač šaliai. Turėtų būti eksportuojama tik mėsa, sprendimas labai paprastas. Valstybė turėtų skatinti ūkininkus daryti būtent tai.“

ES teisę galima pritaikyti ir Artimuosiuose Rytuose

Organizacijos „Animals International“ atstovas tikina, kad jo tyrimas apie Europos gyvūnų keliones į trečiąsias šalis ir skerdimą jose atspindi ne pavienius atvejus, bet įprastą praktiką.

„Mūsų surinkti įrodymai atskleidžia pasikartojantį transportavimą ir skerdimą nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir ypač tai, kad institucijos to neprižiūri. Institucijos neturi jokio supratimo apie tai, kas nutinka gyvūnams tada, kai jie pasiekia Artimuosius Rytus ar Afriką. Jie turi pilnai pasitikėti transporto bendrovėmis, o šios nesuinteresuotos kalbėti apie tuos skaičius“, – tikina G. Paunas.

Jo aiškinimu, erdvės reikalavimų dažnai nepaisoma, kaip ir reikalavimų patalpų klimatui: „Mačiau bulius, kurie atvyko visiškai padengti storu savo mėšlo sluoksniu. Negalėjai net pasakyti, koks tai gyvūnas ar kokios jis spalvos. Galiausiai skerdimas ten vyksta pažeidžiant tarptautinius standartus, kuriuos numato Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija. Lietuva taip pat yra pasirašiusi tą sutartį.“

G. Paunas akcentuoja, kad ES šalių atsakomybė už galvijus nesibaigia ties Bendrijos siena: „Taip dažnai teigiama, tačiau pernai Europos teisingumo teismas išaiškino, kad atsakomybė dėl iš Europos Sąjungos gabenamų gyvūnų galioja iki pat paskirties vietos. Taigi vienintelis būdas užtikrinti priežiūrą yra paskirti lydintį veterinarą.“

Vis dėlto G. Paunas pripažįsta, kad, net ir pagerinus transporto priemones, galvijams padėti sunku: „Oras visada sunkiai prognozuojamas. Įsivaizduokite gyvūnus laive per audrą: kaip jie trankosi vieni į kitus, jie gali susižeisti ir žūti. Vandens tiekimo sistema gali sugesti, tai labai didelė rizika. Pernai buvau viename Rumunijos uoste, kai išvyko vienas didelis laivas su daugiau kaip 13 tūkst. avių. Kai kurie jau atrodė sergantys, dalis buvo kritę. Po kelių dienų Jordanijos žiniasklaida pranešė, kad laivas atvyko su visais galvijais kritusiais. Nežinome, kas nutiko, pareigūnai nieko nepaaiškino. Rumunija vis dar eksportuoja ten, kaip ir kitos šalys.“

Gerosios praktikos pavyzdys – Australija

Organizacija „Animals International“ siekia gyvų galvijų eksporto draudimo arba bent galiojančių taisyklių sugriežtinimo. Kaip gerosios praktikos pavyzdį G. Paunas mini Australiją, kur prieš kelerius metus jie paviešino panašų tyrimą.

„Dabar Australijoje pereinama prie mėsos eksporto, geriau stebimas ir sekamas įstatymų įgyvendinimas iki pat skerdyklos. Atsakomybė tenka eksportuojančioms bendrovėms ir jos yra tikrinamos. Mes tikriname pakartotinai ir galiu pasakyti, kad Jordanijoje pats mačiau galvijų skerdimą licencijuotoje skerdykloje pagal Australijoje galiojančius teisės aktus. Galvijai buvo apsvaiginti“, – sako G. Paunas.

Jo nuomone, tai gali nustebinti europiečius, kurie dažnai galvoja, kad ritualinis skerdimas to neleidžia. Tačiau, tikina G. Paunas, tai priimtina ir religiniai lyderiai tai skatina.

„Gerkles neapsvaigintiems galvijams pjauna tik tie, kuriems nerūpi gyvūnai. Amane tai daroma kitaip ir visi iš Australijos importuojami gyvūnai keliauja į tą skerdyklą. Nors nepalaikome galvijų eksporto, pasisakome prieš mėsos vartojimą apskritai, bet manome, kad tai žingsnis teisinga kryptimi“, – teigia G. Paunas

G. Paunas vaizdo medžiagą apie Europos galvijų keliones į trečiąsias šalis rinko beveik metus. Britų dienraštis „The Guardian“ paprašė specializuotų teisininkų ją įvertinti. Jie pakomentavo, kad visi užfiksuoti vaizdai kertasi su teisės aktais ir atsakingos institucijos net neturėjo išduoti leidimų šiuos gyvulius vežti.

VMVT: nėra taip, kad kažkas elgtųsi brutaliai

Oficiali Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) pozicija apie šį tyrimą yra tokia: esą Lietuvos ūkiniai gyvūnai (galvijai, avys ir ožkos) dažniausiai parduodami ne skersti, o veislei ar auginti toliau. Dauguma keliauja į ES šalis. Institucijos atstovai taip pat tikina, kad tyrime akcentuojami pavieniai pažeidimai ir neatsispindi tikroji padėtis.

Pasak VMVT direktoriaus pavaduotojo Vidmanto Paulausko, teritorinių tarnybų, kurių teritorijose yra pakrovimo centrai, darbuotojai tik patvirtina, kad didesnių problemų nėra. Be to, kadangi ūkiniai gyvūnai yra prekės, netinkamai elgiantis, bet kaip kraunant, „jos susigadins ir nebeturės net prekinės išvaizdos“.

„Nėra taip, kad kažkas elgtųsi brutaliai. Praktika visada skiriasi. O pats įgyvendinimo procesas nėra paprastas, nes priklauso nuo vežėjo“, – kalba V. Paulauskas ir priduria, kad į reglamentą įtraukti ir saugikliai, ir kontrolės priemonės, be to, krovinius seka VMVT specialistai.

Tarnybos turima statistika išties skamba neblogai: pavyzdžiui, 2015 m. inspektoriai atliko beveik 4 tūkst. patikrų, iš kurių tik 44 kartus nustatė pažeidimų. Dažniausiai šie susiję su kelionės plano nesilaikymu.

Nors 2009 m. EK ataskaitose nurodyta, kad 37 proc. kelionių turėjo trūkumų, V. Paulauskas teigia, kad dabar jų yra 5 proc. „Kelionės metu įgyvendinti gerovės reikalavimą yra sudėtingiausia. Dabar aptarėme su kolegomis galimybę įvesti naujovę ir lydėti krovinius – mūsų inspektoriai kai kuriais atvejais lydėtų siuntą ir žiūrėtų, kaip laikomasi gerovės reikalavimų“, – aiškina jis.

Paklaustas, ar tarnyba turi tokių pajėgumų, nes praėjusiais metais per dieną būdavo vidutiniškai 10 siuntų, VMVT direktoriaus pavaduotojas pripažįsta, kad niekas nelydės kiekvienos siuntos: „Tai – kaip papildoma kontrolės priemonė galbūt sykį per pusmetį ar pan. Realiai neįmanoma to padaryti. Tik kartais, identifikavus tuos vežėjus, kurie padaro daugiausia pažeidimų, galima taikyti ir tokią priemonę. Mes diskutavome ir galbūt tai bus šių metų naujovė.“

Nustatomi tik pavieniai pažeidimai

Nors, pasak V. Paulausko, statistika gerėja dėl augančios priežiūros kokybės, bet gilinantis į procedūras aiškėja, kad viskas kur kas sudėtingiau. Lietuvos ir ES teisės aktai numato, kad gyvūnų kelionės turėtų būti kuo trumpesnės, transporto priemonės specialiai pritaikytos, palydovai apmokyti ir rūpestingi. Taip pat yra reikalavimas ilgose kelionėse kas devynias valandas gyvūnus iškrauti, pailsinti ir pašerti.

Pasak tarnybos atstovų, reikalavimų laikymąsi kelionės metu stebi veterinarai, pažymintys sertifikatus sustojimo punktuose. VMVT inspektorė Gintarė Okulevičiūtė atsakinga už transportuojamų gyvūnų stebėseną visos kelionės metu. Ji tai daro sėdėdama prie kompiuterio savo kabinete Vilniuje. 2016 m. iš Lietuvos gabentų galvijų patikros ataskaita rodo, kad pakeliui buvo patikrinta 42 proc. siuntų, nustatyti tik pavieniai pažeidimai.

„Patikrinus daugiau nei 2 tūkst. siuntų, buvo nustatyti vos keli pažeidimai. Vieną kartą – per didelis gyvūnų tankumas, du kartus – per ilgas kelionės laikas ir t. t. Dažniausiai krinta maži veršeliai – kai veža apie 200, būna, kad kartais krinta koks vienas silpnesnis. Dažniausiai kur nors Lenkijos kontrolės poste nustatoma, kad gyvūnas netinkamas vežti, o tada jis iškraunamas ir priimamas sprendimas, ar paskersti, ar humaniškai nužudyti, ar suteikti jam daugiau poilsio, kad jis galėtų grįžti atgal arba keliauti toliau. Tokių buvo tik keturi“, – tikina G. Okulevičiūtė.

Už tolimas šalis pasiekusius gyvūnus Lietuva nebeatsakinga?

Visgi G. Okulevičiūtė pripažįsta, kad ilgose kelionėse užsibuvę surinkimo punktuose gyvūnai pereina kitos šalies atsakomybėn. Taigi mūsų institucijos dažniausiai nieko nežino apie tai, kokios būklės lietuviški galvijai pasiekia savo kelionės tikslą už ES ribų.

„Mes reaguojame į kiekvieną gautą pranešimą apie pažeidimą, visi atvejai ištiriami. Jei reikia bendradarbiauti su kita šalimi, rašome jos institucijai ir bandome išsiaiškinti situaciją, kur ir kodėl buvo pažeidimų, kaip jų išvengti ateityje“, – sako inspektorė.

Jos žodžiais, ES teisės aktai sako, kad gyvūno paskirties vieta yra ta vieta, į kurią gyvūnas išsiunčiamas ir kurioje prabūna bent 48 val.: „Tai labai trumpas laikotarpis. Mums užtenka išsiųsti gyvūnus į Vengriją, Kroatiją ar Rumuniją, ir jeigu jie dvi dienas prabūna ten surinkimo centre, tai ir yra paskirties vieta. Mūsų kontrolė tada baigiasi, nes gyvūnai atvyko į paskirties vietą.“

Kas vyksta toliau, teigia G. Okulevičiūtė, VMVT nebemato, nes gyvūnai jau parduoti kitai šaliai.

„Čia ir bėda, kad negalime užtikrinti stebėsenos. Iš Lietuvos į Izraelį per Slovėnijos uostą buvo gabenami gyvūnai. Slovėnijoje yra gydytojas, kuris net buvo kažkada nustatęs tam tikrų pažeidimų ir apie juos pranešęs. Manau, kad tikrai dirba žmogus ir reaguoja į pažeidimus. Taigi kol kas problemos bent jau su Slovėnijos kompetentingomis institucijomis tikrai nebuvo. Kaip kitos šalys veža, reikėtų klausti jų. Bet turėtų būti skatinamas šalių bendradarbiavimas ir keitimasis informacija“, – pabrėžia VMVT inspektorė.

Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, neseniai duodamas interviu LRT RADIJO laidai „60 minučių“, irgi išsigynė atsakomybės už Lietuvą palikusių gyvūnų likimą tolimose šalyse.

A. Stančikas: negalime prisiimti atsakomybės už tai, kas vyksta kitose šalyse

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas A. Stančikas sako irgi susipažinęs su minėto tyrimo medžiaga. Pats buvęs ūkininkas, jis tikina, kad gyvūnai transportuojami tinkamai, ir nemano, kad reikia imtis priemonių, kad būtų galima išsiaiškinti tikrąją padėtį. Pasak jo, gyvūnų gerovė transportuojant, skerdžiant, laikant užtikrinama, nes Europos standartai yra vieni griežčiausių pasaulyje. Politikas akcentuoja ekonominę klausimo pusę.

„Sakykim, iš Lietuvos gali būti išvežama tik skerdiena. Tada kyla klausimas, o kaip su veisliniais gyvuliais? Čia yra mūsų ūkininkų verslas. Mūsų ūkininkai arba mes, kaip pardavėjai, Lietuva, negalime prisiimti atsakomybės dėl to, kas vyksta Turkijoje, kur patenka mūsų gyvuliai. Kai kalbama, kad gabenama turi būti tik mėsa, supraskime, kad atvėsinta mėsa į tokias šalis, kaip Afrika ar Vidurio Azija, nepateks. Ji ten patektų tik apdorota giluminio užšaldymo būdu, o tai visai kita kokybė ir kaina“, – mano A. Stančikas.

Kalbinti gyvūnų eksportu užsiimančios bendrovės atstovai nesutiko kalbėti įrašui, bet pripažino, kad esama sistema turi trūkumų. Jie kritikavo priežiūros institucijas, kurioms esą labiau rūpi formalios procedūros, o ne gyvūnų gerovė. Taip pat pasakojo apie itin prastas sąlygas kai kuriuose sustojimo punktuose Lenkijoje. Esą kelionės plano pažeidimai neišvengiami todėl, kad kartais gyvūnams geriau važiuoti valanda ilgiau nei praleisti parą prastoje poilsio vietoje ir būti iškrautiems bei vėl pakrautiems. Apibendrindami galvijais prekiaujantys verslininkai sako, Lietuvos ūkininkams dažnai patiems stinga rūpesčio savo gyvūnu gerove ir kad mūsų standartams dar iki vakarietiškų irgi toloka.

Įrašai – tik stiprių nervų žmonėms

EK duomenys rodo, kad šalių priežiūros institucijos daugybę metų nepajėgia užtikrinti tinkamo galvijų transportavimo, ypač reikalavimo užtikrinti gyvūnų priežiūrą iki kelionės tikslo. Pareigūnai taip pat pažymi, kad įstatymų interpretacija ir taikymas įvairiose šalyse skiriasi, o verslininkai dažnai renkasi dirbti tose šalyse, kur priežiūra atsainesnė, nes taip galima sumažinti sąnaudas.

Seimo narys Linas Balsys pripažįsta, kad paviešinti vaizdo įrašai yra tik stiprių nervų žmonėms, ir žada daugiau parlamentinės kontrolės: „Ir Europos Sąjungos komisaras, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis pabrėžė, kad kaip tik šiuo metu EK kuria gyvūnų gerovės platformą ir būtent šiems dalykams skirs didžiulį dėmesį.“

Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius, specialios gyvūnų gerove besirūpinančios grupės narys, taip pat matė paviešintą medžiagą ir yra įsitikinęs, kad, net jei tai pavieniai gyvūnų kankinimo atvejai, praktika nepriimtina.

„Vieno atvejo pakanka, kad netoleruotume tokios situacijos. Tai nežmogiškas elgesys ir tai nėra mūsų tradicinis požiūris į gyvulius. Jei slepiame tokius atvejus ir manome, kad tai nevyksta, save apgaudinėjame. Taip situacijos neišspręsime ir nepagerinsime – reikia konkrečių sprendimų“, – kalba P. Auštrevičius.

Europarlamentaras žada naują tyrimą apie transportuojamų gyvūnų gerovę, apribojimus vežti ypač jaunus gyvūnus, privalomą veterinarų palydą kai kurioms siuntoms ir siūlymus palaipsniui atsisakyti mėsos eksporto iš Europos Sąjungos apskritai.