Susikalba iš pusės žodžio

Režisierius O.Koršunovas Klaipėdos dramos teatre kuria jau trečią kartą. Pirmąsyk režisavo Mariaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką“, vėliau – Augusto Strindbergo „Kelią į Damaską“, o dabar po dešimties metų pertraukos sugrįžo ir ėmėsi G.Grajausko pjesės „Pašaliniams draudžiama“. Režisieriaus sugrįžimas, žinant, koks jis užimtas, tapo neabejotinu įvykiu ne vien teatre, bet ir visame Klaipėdos kultūriniame gyvenime.

Pjesės autorius norėjo, kad vieną naujausių jo kūrinių režisuotų būtent O.Koršunovas. „Dar rašant man jau buvo akivaizdu, kad geriausia versija šiam spektakliui yra O.Koršunovas. Ir dėl to, kad jis yra puikus režisierius, ir dėl to, kad mes iš pusės žodžio susikalbame. Man nereikėjo nieko aiškinti, dėl nieko ginčytis. Mes esame tos pačios kartos, todėl atpažįstame tuos pačius dalykus“, – atskleidė G.Grajauskas.

Anot dramaturgo, jam jau trečią kartą tenka kiek ilgėliau padirbėti su O.Koršunovu. Ir kaskart iš naujo stebina, kaip šis režisierius vienu metu sugeba suderinti stebėtiną subtilumą ir visišką tiesmukumą; kaip jis vienu metu yra ir visiškas intuityvistas, ir kartu matematiškai tikslus, ir visa tai sudera viename asmenyje.

Apie Klaipėdą ir klaipėdiečiams

Pjesės veiksmas apima gana ilgą laikotarpį. Jis prasideda maždaug 1993–1994 m., vėliau tas laikas po truputį tirpsta. Kalbama apie nepriklausomybės pradžią ir kiekvieną žmogų palietusius virsmus. Veiksmas vyksta Klaipėdoje, pagrindinis personažas – Poetas, todėl įžvelgiama autobiografinių momentų, tačiau autorius jų akcentuoti nelinkęs. G.Grajausko žodžiais, tai spektaklis apie Klaipėdą ir klaipėdiečiams. Kita vertus, jis ir universalus. Bet kuriame Lietuvos mieste, net ir Rytų Europos mieste jis būtų atpažįstamas ir suprantamas. „Tas Poetas irgi gana universali figūra. Jis gali būti ir poetas, ir aktorius, režisierius, kompozitorius, net paprastas šaltkalvis, kuris, atėjus tam laikui, nebuvo linkęs užsiimti kažkokiais pusiau kriminaliniais darbais ir atsistoti į būtent tą barikadų pusę. Spektaklis – apie kiekvieną padorų žmogų“, – mintimis dalijosi G.Grajauskas.

Matys atpažįstamų vaizdų

Režisierius O.Koršunovas teigia, kad nepriklausomybės pradžia ir vėlesnis laikotarpis apskritai yra mažai kaip nors prisimenama. „Tai esminis laikas, labai daug ką suformavęs, ir tuos vaisius, to dešimtmečio po nepriklausomybės, mes raškome iki šiol. Todėl spektaklis aktualus ir šiandien“, – tvirtino O.Koršunovas.

Po Dainuojančios revoliucijos, po vilties turėti dvasingesnę visuomenę, režisieriaus manymu, įvyko kažkas, kas būtų tarsi priešinga. Atėjo laukinis kapitalizmas, kuris vėliau pavirto į žiaurią vartotojišką kultūrą. Humanitarai, netapę reketininkais, turėjo išnykti, tapo pašaliniai, pašaline tapo pati kultūra. Pašaline ji išliko iki šiol.

Spektaklis žada būti socialiai aštrus, aktualus, taip pat ir smagus, su draivu, kaip sako režisierius O.Koršunovas. Anot jo, kūrybinis procesas buvo savotiškai malonus, viskas gimdavo čia ir dabar. Žiūrovai matys Klaipėdai atpažįstamų vaizdų, net ir grupė „Kontrabanda“ – kaip ženklas, ir dar tų laikų ženklas. „Spektaklis ir vizualus, ir muzikinis, ir aštrus, ir linksmas, ir aktorinis. Čia bus visų įmanomų teatro segmentų raiškos sintezė. Tikėtina, kad spektaklis bus populiarus“, – prognozavo O.Koršunovas.

Sudėtingas vaidmuo

Pagrindinis personažas – Poetas. Pradžioje visai jaunas jis keliauja per laiką, pakliūdamas į gerai atpažįstamas situacijas, pamažu bręsdamas ir mėgindamas perprasti savo paskirtį pasaulyje. Jis puikiai suvokia visą savo egzistencijos tragikomiškumą, tačiau nelabai ką gali pakeisti – šitame keistokame „road movie“, vadinamame gyvenimu, jis tėra tik vienas iš personažų. Kelionėje Poetas sutinka daugybę žmonių – nuo seno Bitininko, jaunystėje buvusio žinomu poetu, iki beveik metafizinės Valytojos. Kartais galima įtarti, kad tas jaunas poetas sutinka save patį, senatvėje virtusį ramiu išmintingu bitininku. Poetą lydi ir savotiškas antikinis choras – šiurpokos būtybės, save kaskart vis kitaip įvardijančios. Gal tai nebe gyvųjų, o mirusiųjų kelionė – po teritoriją tarp gyvenimo ir mirties?

Poetą vaidina jaunas aktorius Jonas Baranauskas, neseniai įsiliejęs į Klaipėdos dramos teatrą. Anot jo, sunkiausias dalykas suvokti pasiklydimą tarp realybės ir fikcijos. „Tai didelis ir sudėtingas vaidmuo. Iš to, ką esu vadinęs, – pirmas toks, o dar tenka ir dainuoti, ko niekada nesu daręs“, – atviravo aktorius.

Visa tai – apie žmogų

Bitininko vaidmuo patikėtas Dariui Meškauskui. „Apie žmogų visa tai. Mūsų duete su Jonu ta tema labai svarbi. Iškyla dilema: kai buvai jaunas, norėjai būti toks išmintingas kaip senas. Aš vaidinu Bitininką, irgi buvusį poetą, kuris mato jauną poetą ir numato, kad jis darys tas pačias klaidas, kaip ir jis darė. Mano personažas Poeto personaže mato save jaunystėje“, – atskleidė D.Meškauskas.

Aktoriaus teigimu, galima galvoti, kad jo personažas ir truputį metafizinis – truputį Dievas. „Žodžiu, labai daug čia paliečiama žmogaus ego ir kiek tas ego padeda menininkui kurti, nes be ego žmogus – ne kūrėjas. Ir tas ego, kaip lazda, turi ir antrą galą, ir tas galas trenkia jam pačiam per galvą, ir trukdo gyventi asmeninį gyvenimą. Tokioje dilemoje kūrėjas ir blaškosi, o dar aplinkui ta sistema... Taip aš suprantu savo vaidmenį“, – kalbėjo D.Meškauskas.

Skambės pankrokas

Naujas spektaklis vadinamas kone miuziklu. Muziką sukūrė kompozitorius Antanas Jasenka. „Spektaklio laikas muzikiniu požiūriu labai susietas su išsivadavimu, išjudėjimu, o tai yra pankroko muzika. Gintaras yra roko grupės „Kontrabanda“ lyderis, tad tapo aišku, kad spektakliui reikia ir šios grupės. Be mano sukurtų dešimties dainų, įtraukėme ir du Gintaro grupės kūrinius. Išėjo muzikinis spektaklis, kuris įrėmina visas mizanscenas. Kažkas įvyksta ir suskamba daina, lyg padedamas taškas. Šiame spektaklyje pankroko lyrika labai pritampa. Aktoriai puikiai dainuoja, nors man buvo sakyta, kad čia nėra dainuojančių aktorių“, – pasakojo Klaipėdos dramos teatre debiutuojantis kompozitorius A.Jasenka.

Visi „užsivedę“

Dar viena debiutantė, kuri pirmą kartą dirba su jau minėtais kūrybinės grupės nariais, nors teatre nėra naujokė, – scenografė ir kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė. Menininkės sukurtoje scenografijoje tarsi sustabdytas laikas. „Tai laikas, kai atėjo nepriklausomybė ir vyko perversmas, visi puolė statyti, pastatai augo, bet tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek Klaipėdoje atsirado užmirštų, virtusių vaiduokliais pastatų. Todėl ir yra sustabdytas laikas, į kurį patenka pagrindinis personažas Poetas. Kurdama scenografiją ieškojau Klaipėdai būdingų ženklų, todėl atsirado molas su bangolaužiais, kiti klaipėdietiški vaizdai ir detalės“, – apie savo darbą kalbėjo G.Brazytė.

Kuriant spektaklį ir aktoriai, kaip sakė režisierius O.Koršunovas, labai „užsivedę“, dirba su draivu. Jiems padeda muzika, o muzikantams padeda aktoriai. Be minėtų aktorių, vaidina Eglė Barauskaitė, Mikalojus Urbonas, Rimantas Pelakauskas, Renata Idzelytė, Eglė Jackaitė, Arnoldas Eisimantas, Justina Vanžodytė, Sigutė Gaudušytė, Simona Šakinytė, Liudas Vyšniauskas, Marius Pažereckas, Linas Lukošius, Igoris Reklaitis, Regina Šaltenytė, Vida Kojelytė, Kazimieras Žvinklys, Lina Krušnaitė.

Premjera – gruodžio 16, 17, 18 dienomis.

Tai šio kompozitoriaus debiutas uostamiestyje. Ir, beje, spektaklyje gyvai muzikuos ne tik jis pats, bet ir trys grupės „Kontrabanda“ nariai, G.Grajauskas – taip pat. Pjesės autorius nelinkęs atskleisti siužeto, tačiau kompozitorius mielai pasidalijo mintimis apie kuriamą spektaklio muziką ir ne vien ją.

Vedė į susivokimą

– Ne dažnas spektaklis su gyva muzika, ir tai intriguoja. Kaip gimė tokia idėja?

– Mes su Oskaru dalijamės mintimis, kaip atskleisti tą laikmetį po mūsų Sąjūdžio revoliucijos, apie kurį ir Gintaro pjesė. Tuo metu skambėjo daug įvairios muzikos ir „Fojė“ atsirado. Iki „Fojė“ buvo „Antis“, kuri irgi muzikoje darė revoliuciją. Per muziką keitė žmonių sąmonę. Muzika ruošė žmones kokybiniam šuoliui mūsų gyvenime. Prisiminus Vakarų kultūrą, – tuomet šėlo pankrokas. Akivaizdus laisvės troškimas, pasipriešinimas sistemai, nesvarbu kokia jį būtų.

Gintaro pjesėje nėra šekspyrinės dramos, meilės trikampių, tačiau humanizmas, moralė, laisvė, susivokimas – šie dalykai labai išryškinti. Ir mes dėl to su Oskaru ėmėmės šio darbo. Su režisieriumi aptarėme, kokia galėtų būti muzika, o Gintaras groja grupėje „Kontrabanda“, kurios stilius atliepia pjesės atmosferą, troškimą pasakyti, kur mes einame ir kas atsitinka, kai nepaisome minėtų dalykų. O atsitinka dvasinės ir fizinės mirtys, ir tai jau drama. Pagrindinis personažas Poetas irgi trokšta laisvės, nori susivokti, tarsi jis būtų skaistykloje. O visi įvykiai apie jį veda į išsigryninimą.

To devintojo dešimtmečio chaosas vedė kone į susinaikinimą, prisimenant žurnalisto Vyto Lingio istoriją, kuris norėjo susivokti, ir tai jam kainavo gyvybę. Arba galima grįžti prie Romo Kalantos, kuris susidegino dėl to, kad kiti susivoktų. Mūsų tautai ir ne tik jai tai – labai svarbūs ženklai. Tai tuos dalykus pjesės pagrindinio herojaus Poeto personažu Gintaras yra labai tiksliai aprašęs. Yra dar vienas veikėjas – Bitininkas, kuris, kaip bitės medų, neša turtus į mūsų gyvenimą. Šioje pjesėje laiko matrica sudėliota per šiuos personažus. Iš tikrųjų Bitininkas ir Poetas – tai vienas ir tas pats personažas. Tarsi laiko verpetuose susitinki pats save ir pasikalbi. Tada ir praregi.

Suteiks gyvumo

– Ar dažnai tenka kurti muziką spektakliui, kuriam ji ne iš anksto įrašoma, o pasikviečiami muzikantai, grosiantys jo metu?

– Man teko kurti spektaklį su režisiere Yana Ross pagal vieno ryškiausių pasaulyje lenkų dramaturgų Tadeušo Slabodzianeko pjesę „Mūsų klasė“. Vėliau O.Koršunovas šią pjesę statė Norvegijoje. Tam spektakliui aš nutariau pakviesti varinių pučiamųjų kvintetą (vadovas Algirdas Januševičius). Gyva muzika dalyvavo labai svarbiai, nes toje pjesėje kalbama ir apie tai, kaip naciai vesdavo kalinius mirti. Tuomet grodavo pučiamųjų orkestras ir tai būdavo didelė šventė naciams, tarsi kokia darbo stovykla, siekiant pakelti nuotaiką žmonių, kurie bus nužudyti dujų kamerose. Arba kaip ir „Titanikui“ skęstant grojo kvartetas. Bet tai juk buvo  XX a. tragedijos. Šios dvi tragedijos yra sistemų padariniai, kai kapitalizmas, kuris buvo stipriai komercializuotas, ir iš to komercinio kapitalizmo gimęs nacionalsocializmas atvedė į krachą ne tik daugybę žmonių, bet apėmė Europą ir ne vien ją.

Man didelis malonumas sukurti muziką ne tik spektakliui, bet ir roko muzikos grupei „Kontrabanda“. Sąvoka „kontrabanda“ tikriausiai visiems suprantama, – tai, kas atgabenta slapčia ir visiems žmonėms sistemos yra uždrausta. Pvz., Lietuvos knygnešiai XIX a. slapta gabeno lietuvių kalba parašytas knygas. Bet tai nebuvo blogis. Tačiau sistema manė kitaip. Taigi PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA!

– Kokie kyla pavojai spektaklyje grojant gyvai, nes muzikantams ir aktoriams reikia sekti abipusio  ritmo?

– Nematau čia pavojų. Toks ir režisieriaus sprendimas, kad, įvykus kažkokiai mizanscenai, turi suskambėti devintąjį dešimtmetį atspindinti ar primenanti muzika ar daina. Tai   spektakliui suteiks gyvumo. Pjesės autorius G.Grajauskas yra grupės „Kontrabanda“ lyderis. Jis – ir spektaklio dainų tekstų autorius, ir balsas, ir gros bosine gitara. Saksofoną pūs Arvydas Jakubėnas, būgnus muš Kęstutis Bublys, kartu gitaros stygas brazgins Šventojoje gyvenantis australas Matas Teichmanas, o klavišiniais grosiu aš. Tai labai įdomu, tačiau tradicija nėra nauja, nes jau Antikos epochoje spektakliai buvo papildomi muzikavimu lyromis. Gal dabar toks gyvas grojimas suvokiamas kaip staiga kilusi naujovė. O man tai džiugu, nes muzika dramos teatre išsiskiria ypatingai. Tačiau vienas pagrindinių uždavinių, – kad  vykstant veiksmui nenutrūktų siužetinė linijai ir staiga muzika netaptų tokiu netikėtu, nepritampančiu skambesiu, tarsi koncertiniu numeriu.

Atsakingas darbas

– Spektaklyje muzika funkcionali ir ji neskamba kaip kažkoks atskiro koncertinio kūrinio atlikimas. Veikiausiai čia slypi spektaklio kompozitoriaus išskirtinumas?

– Ilgai lietuviškame teatre muzika tarnavo tiesiog kaip fonas. Man muzika yra dar vienas aktorius, kuris veda tam tikrą liniją paraleliai su tuo, kas vyksta scenoje. Dramos teatre muzika tuo ir yra svarbi. Žinoma, ji gali būti taikomojo pobūdžio, tačiau O.Koršunovo teatre muzika niekada nebūna taikomojo pobūdžio. Ji labai aktyvi ir labai tiksliai naudojama. Su Oskaru bendradarbiaujame beveik 20 metų, nuo spektaklio „Romeo ir Džuljeta“. Kai susitikome, taip ir bendradarbiaujame. Pats Oskaras labai muzikalus, dirbdamas su juo aš pats įgijau daug vertingos patirties.

– Ar galite save vadinti išskirtinai teatro kompozitoriumi?

– Taip, aš esu teatro kompozitorius, vizualaus meno, tarpdisciplininio meno kompozitorius.  Į šią sąvoką telpa ir teatras, ir performansas, ir filmuota medžiaga. Rašau ir atskirus kūrinius simfoniniams orkestrams, operas, kamerinę muziką, taip pat vaikams. Daug dirbu ir su elektronine muzika, koncertuoju Europoje, Amerikoje.

Dirbant teatre, atsitinka ir taip, kad tai, ką tu jame darai, vėliau tampa ir savarankišku kūriniu. Teatre – didžiulis, įdomus ir atsakingas darbas. Siekiama išgauti emociją, o tam reikalinga ir meistrystė. Muzika yra ir proto menas, nes ji yra tam tikros formos, tačiau vienas svarbiausių dalykų – emocija,  nes muzika turi skambėti, ją reikia girdėti.

– Kokie instrumentai jums labiausiai patinka?

– Neturiu kažkokių išskirtinių. Pats įgijau fortepijono specialybę, vėliau studijavau kompoziciją. Valdau elektroninę muziką ir ją atlieku. O sukurti muziką simfoniniam orkestrui, kur daug tembrų ir spalvų, ir kad ją atliktų, – šiandien didžiulė prabanga.

Anot jos, literatūra turi sutapti su vidiniu gyvenimu, o poezijos terapija – vienas būdų, padedančių susitikti su pačiu savimi.

– Kas yra poezijos terapija?

– Poezijos terapija yra pagalbos žmogui būdas, padedantis žmogui pasijusti sveikesniam. Kai kurie manęs klausia, kokias ligas galima gydyti poezijos terapija – ar galima gydyti bronchitą, vėžį ir t. t. Taip tiesiogiai klausti nereikia, nes tai nėra tabletė, kurią galima paduoti vienos ar kitos ligos atveju, o metodas. Kai mes turime daugiau sveiko prado, ligas įveikiame lengviau. Poezijos terapija apima ir literatūrą, ir žmonių grupę, su kuria dirbama, ir patį poezijos terapeutą.

– Ar terapijoje skaitoma garsiai?

– Metodų gali būti įvairių. Ne visi linkę skaityti ir atsiranda žmonių, labai nemėgusių lietuvių kalbos ir literatūros pamokų. Būtent po poezijos terapijos valandėlių jie atranda, kad skaityti – malonu ir gražu. Kai esame grupelėje, pasirenkame kelis eilėraščius ir skaitome garsiai, vėliau apie juos kalbamės.

Vienas poezijos terapijos tikslų – padėti žmogui susitikti su pačiu savimi, nes eilėraščio lyrinis subjektas turi kažkokios egzistencinės patirties. Klientas, su kuriuo dirbu, taip pat jos turi. Dėmesys sutelktas į žmogų, kuris dalyvauja poezijos terapijoje. Net skaitant tą patį eilėraštį kiekvienas jį išgyvena kitaip, asociacijos gali būti labai skirtingos.

– Ar poezijos terapijai tinka šiuolaikinė poezija?

– Tai nulemia žmonės, su kuriais dirbama. Jei tai senjorai, reikia daugiau klasikinės literatūros. Kalbant apie modernesnę, šiuolaikinę literatūrą, reikėtų galvoti apie jaunesnius klientus. Svarbu yra tai, ar jie skaitę knygas.

Ne paslaptis, kad, norint suvokti daugumą šiuolaikinių autorių, reikia būti perskaičius nemažai knygų, jausti ir pažinti tos kūrybos kontekstą, ne tik autorių. Tai lengvina suvokimą. Terapijoje mes neturime daug laiko. Joje reikia, kad tekstas veiktų iš karto. Jei pacientas sušunka, kad vienas ar kitas eilėraštis parašytas specialiai jam, tai jau gerai.

– Kokią poeziją naudojate terapijoje?

– Kai kurie sako, kad jei žmogus serga depresija, reikia jam skaityti kažką labai linksmo ir džiaugsmingo. Tiesą sakant, ne, nes toks žmogus džiaugsmingų tekstų negirdi. Jam tai svetimas pasaulis.

Mes geriausiai išgirstame tai, kas turi panašumų su mūsų vidiniu gyvenimu. Jei dirbama su depresija sergančiais žmonėmis, siūloma skaityti ne linksmą literatūrą, o tokią, kurioje parodomas tam tikras išsilaisvinimo kelias. Tai vienas iš variantų.

– Esate rašytoja. Ar užsiimti poezijos terapija ne rašytojui būtų labai sunku?

– Reikia pažinti ir literatūrą, ir žmones, su kuriais dirbi. Medicininis išsilavinimas tikrai nebūtinas, bet kiekvienas, kuris vadovauja tokiai poezijos terapijos grupei, privalo turėti literatūros ir psichologijos žinių.

Kitas dalykas yra žmonės, su kuriais dirbama. Kartais jie gali būti praktiškai sveiki, susirinkę geriau save pažinti. Dirbant su vienais, pakanka vienokių kompetencijų, be susidūrus su klinikiniais dalykais, kompetencijos turi būti specifinės. Aš daug dirbu su šizofrenija ar depresija sergančiais žmonėmis, o tai ir lemia, kokią literatūrą renkuosi.

– Vedate ir biblioterapijos kursus. Ar tai panašu, o gal skiriasi?

– Sakyčiau, tai tiesiog žodžių žaismas. Biblioterapijos esmė yra tokia, kad mes knygoje ieškome galių, padedančių gyventi, tam tikrų egzistencinių žinių. Viena biblioterapijos krypčių – tų gyventi padedančių galių paieška pačioje literatūroje, o interaktyvioji biblioterapija ir yra poezijos terapija. Čia visas dėmesys nukreiptas į sąveiką – kaip skaitantis žmogus išgyvena tą literatūrą, ką jis jaučia, kokios mintys jam kyla.

– Kokius literatūros autorius dažniausiai renkatės?

– Turiu pamėgtų autorių, tai ir Jonas Strielkūnas, ir Marcelijus Martinaitis. Dirbdama su pacientais, dažnai renkuosi Vincą Mykolaitį-Putiną, Henriką Nagį, Justiną Marcinkevičių. Kai dirbu, skaitau lietuvių autorius, tyčia stengiuosi apsieiti su jais.

Vaidmenis naujajame spektaklyje kuria kviestinė vilnietė aktorė Aldona Bendoriūtė, Klaipėdos dramos teatro aktoriai Darius Meškauskas, Nijolė Sabulytė, Jūratė Jankauskaitė, Igoris Reklaitis, Marius Pažereckas, Vaidas Jočys, taip pat P.Gaidžio kurso studentės Radvilė Bronušaitė, Kamilė Andriuškaitė ir Valentino Masalskio auklėtinė Karolina Kontenytė.

Kodėl ir koks A.Strindbergo „Tėvas“ po tiek metų grįžta į Klaipėdos dramos teatro sceną, papasakojo režisierė M.Kimelė, kartu pasidalydama mintimis apie savo kūrybos principus ir teatro meną. Klaipėdos dramos teatre M.Kimelė kuria antrąkart – 2012 m. ji čia pastatė P.O.Enquisto psichologinę dramą „Lūšies valanda“, atnaujintas spektaklis šiemet vėl bus rodomas.

Jaudina asmeniškai

– Kuo išskirtinė A.Strindbergo drama?

– Man ši pjesė labai patinka ir labai patinka Strindbergas. Sklinda gandai, kad jis nekentė moterų. Asmeninis gyvenimas nenusisekė, turėjo tris žmonas ir su visomis išsiskyrė. Tačiau susipažinus su jo rašiniais, dienoraščiais, pjesėmis paaiškėjo, kad jį jaudino vyrų ir moterų santykiai. Manau, jis nukentėjo nuo moterų, todėl dramoje „Tėvas“ labiau atspindi vyriškąjį požiūrį.

Aistringa, ryški drama. Kaip vyras, taip ir moteris joje atkakliai stengiasi pasiekti tarpusavio supratimo. Ir, man regis, tai labai svarbu. Mes stebimės, kodėl negali bendros kalbos surasti skirtingos tautos, skirtingų religijų atstovai. Tai vyksta ir šeimose. Sudėtingas bendravimas, kankinantys pojūčiai. Žmonės randa sprendimus per išgyventus sunkumus. Arba neranda. Ši tema yra viena svarbiausių pjesėje ir mūsų spektaklyje taip pat. Apie tai svarbu kalbėti.

Aš apskritai statau tik tokias pjeses, kurios mane asmeniškai jaudina. Negaliu jokio spektaklio pastatyti, jei pjesės turiniui esu abejinga, nepaisant to, kad esu profesionalė.

Abstraktu nebus

– Pjesė parašyta prieš 128 metus. Ji laikoma klasikiniu veikalu. Jūs manote, kad tema aktuali ir šiandien. Koks bus pastatymas? Klasikinis ar šiuolaikinis?

– Žinote, jaunystėje buvau drąsi ir už tai barama. Dabar atvirkščiai, tapau lyg ir romantike, tačiau nebedomina klausimas, kiek tai stilinga ar ne. Kalbame apie konkrečius dalykus, ir pjesė pati diktuoja savo vaidybos sąlygas. Man jau nebereikalingas savęs įtvirtinimas vien dėl to, kad laužyčiau šią pjesę, perdaryčiau viską atvirkščiai. Nors tai galbūt ir visai nemadinga, tačiau ir šiame pastatyme mes piešiame tikslų paveikslą. Nenorėjau kurti realistinio, buitinio spektaklio, bet jis nebus ir abstraktus.

– Vienam iš pagrindinių vaidmenų pakvietėte vilnietę aktorę A.Bendoriūtę. Ji kuria Lauros vaidmenį, o tėvas – rotmistras Adolfas – D.Meškauskas, taip pat vaidins ir kiti Klaipėdos dramos teatro aktoriai. Kaip pasirinkote ansamblį?

– Išties negalėčiau pasakyti, kad Lauros vaidmeniui šiame teatre nebuvo aktorės. Buvo ir yra. Tačiau partnerystė yra toks keistas dalykas ir ne visada susijęs su geru aktoriumi... Tai galbūt intuicija, matymas. Tiesiog pajutau, kad būtent tarp jų gali užsimegzti ta reikalinga partnerystė. Sunku paaiškinti, kodėl aktorių porą parenki būtent tokią ar kitokią. Labai smagu dirbti su N.Sabulyte, J.Jankauskaite, I.Reklaičiu, V.Jočiu, teatro jaunimu. Esu juos mačiusi kitų režisierių spektakliuose jūsų teatre, todėl ir pasirinkau.

Nemėgsta triukų

– Jūs kuriate jausminį, aktorinį teatrą. Ar galėtumėte apibūdinti savo darbo metodiką?

– Aš labai mėgstu savarankiškus aktorius, tačiau nemėgstu išgalvotų racionalių triukų. O teatras gali atkurti realų laiką ir realius žmogaus pojūčius, ir tai labai vertinga, nes tai – gyvas menas. Teatre svarbiausia gyvas žmogus scenoje. Pridursiu, kad man labai patinka statyti stiprių autorių pjeses. Gal dėl to, kad esu moteris. Juokaudama visada sakau, kad geriausiai jaučiuosi genijų draugijoje, ir tai išties puiku. Jie tokie stulbinami ir taip puiku su jais bendrauti!.. Tai juk asmeninis bendravimas per jų paliktas pjeses. Jie ten absoliučiai gyvi.

Man patinka dirbti su komanda, ne asmeniškai kurti. Gal tai nėra gerai, nes aš labai įsiklausau į autorių, o tada negaliu pernelyg ryškiai perteikti save asmeniškai. Tačiau man tai nėra labai svarbu, labiau rūpi atskleisti pjesės turinį. Aš iš to patiriu džiaugsmą ir būtinai su aktoriais, visa kūrybine grupe.

Komercinis menas nedomina

– Mara, jūs dar ir dėstote režisūrą Latvijos kultūros akademijoje. Vienas garsiausių jūsų mokinių – Rygos naujojo teatro meno vadovas Alvis Hermanis. O koks apskritai jūsų moto dirbant su studentais? Ko reikalaujate?

– Hermanis ne vien mano mokinys. Aš tik viena iš daugelio jo pedagogų. Jis labai ryški asmenybė ir režisūros mokėsi pats. Jeigu kažką pasiėmė iš manęs, tai todėl, kad buvo jaunas, pirmiausia mokėsi aktorystės meno, o vėliau sukūrė save kaip režisierių. Jis žinių sėmėsi iš viso pasaulio, įdėmiai sekė, kas vyksta kitose valstybėse. Jis kaip seismografas visada jautė, kas aktualu. Pirmo ryškumo režisierius Europoje, tačiau ne dėl to, kad buvau jo mokytoja. Tai lėmė jo asmenybė, noras, tikslo siekimas, likimas.

– Tai vis dėlto ko reikalaujate iš savo mokinių?

– Nedailinti, nemeluoti. Nekenčiu melagingo meno. Manęs nedomina komercinis menas, nors nemanau, kad tuo gėdinga užsiimti. Dabar tiek daug garsenybių nori komforto, gražių daiktų, malonumų, ir reikia net leisti jiems visame tame paskęsti. Tačiau savo mokinius kviečiu skirti naudą, gilias emocijas nuo paviršutiniškų, elementarų spalvinimą nuo tikros tapybos.

Man labai svarbu, kad mokinys pajaustų save, susitiktų su kažkokiu savo branduoliu ir eitų į savo kažkokią spalvą, skambesį, o ne kartotų tai, kas dabar laikoma teisinga, ir teisingai vaidintų teatrą.

Aktorinis menas yra unikalus dalykas. Daugybę kartų susitapatini su kitu asmeniu, personažu, ir taip visą savo gyvenimą – tai gausybė dimensijų neišsikraustant iš proto. Štai čia slypi teatro paslaptis, kurią turi tik jis. Lygaus jam kito meno nežinau, nebent magija, okultizmas...

Kalbant apie teatro meną, jeigu aktorius savo misiją supranta, dirba atiduodamas visą save, džiaugiasi savo darbu, tada jis laimi net gaudamas mažą atlyginimą.

M.Kimelės režisuoto A.Strindbergo „Tėvo“ premjera Klaipėdos dramos teatre – rugsėjo 13 ir 14 dienomis 18.30 val.

Repertuaro įvairovė

Šiandien teatre rodoma premjera – lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko pjesė – farsas „Petro Ohėjaus kankinystė“. Naują spektaklį režisavo jaunas teatro režisierius Darius Rabašauskas. Jo darbas buvo pristatytas birželį, tačiau dabar režisierius ketina parodyti gerokai patobulintą spektaklį. Netradiciškai išdėstytoje erdvėje – sceną sulyginus su parteriu, tarp žiūrovų įkurdinus Petro Ohėjaus butą,  aktoriai pasakos istoriją apie valios primetimą, privačios erdvės nebuvimą ir kuo visa tai baigiasi.

Jau kurį laiką Klaipėdos dramos teatro didžiulis siekis buvo naują sezoną pradėti kūrybiškai atsinaujinus, nes teatro, kaip pastato, naujumas – greitai išblėstanti intriga. Anot teatro vadovo Tomo Juočio, jau atėjo metas turėti stiprų turinį. Todėl repertuare atsirado  modernus farsas „Petro Ohėjaus kankinystė“. Viena žymiausių Latvijos režisierių Mara Kimelė jau repetuoja klasikos veikalą – Augusto Strindbergo dramą  „Tėvas“. Su režisiere pradėta tartis dar 2015 m. Ji atnaujins ir  P.U Enkvisto „Lūšies valandą“, kurią prieš ketverius metus čia pastatė – spektaklis buvo rodomas dar rekonstruojamo teatro repeticijų salėje. Spektaklis atgims ten pat ir bus parodytas rugsėjo 28-ąją. Taip pat šį sezoną atsiras taip reikalingas naujas vaidinimas vaikams – Keneto Grehemo „Vėjas gluosniuose“. O gruodžio mėnesį žiūrovai sulauks nelengvai į teatrą prisikviesto Oskaro Koršunovo režisuotos klaipėdiečio dramaturgo Gintaro Grajausko naujausios pjesės „Pašaliniams draudžiama“ pastatymo. 

Atvyks ir E.Nekrošius

„Žiūrovai tikrai turės iš ko pasirinkti – farsas, klasika, spektaklis vaikams ir šiuolaikinė nacionalinė dramaturgija. 2017-ųjų repertuarą mes jau irgi turime sudėlioję iki sezono pabaigos. Esame susitarę su Povilu Gaidžiu, pjesė jau nupirkta. Tai bus jaunos dramaturgės Jaroslavos Polinovič „Elzės žemė“ – puiki psichologinė drama“, – T.Juočys dalijosi teatro planais.

Anot vadovo, dar vienas didelis pasiekimas – Klaipėdos dramos teatre naują spektaklį statys režisierius Eimuntas Nekrošius. „Daug bendravome su juos ir susitarėme, kad po Naujųjų jis neskubėdamas iki sezono pabaigos dirbs pas mus. Šiuo metu galvojame apie kelias pjeses – nuo klasikos iki itin modernios. Režisierius labai nuoširdus ir konkretus. Pirma skaito medžiagą, o paskui sako, ar ją įsivaizduoja scenoje, ar įveiks. Jam reikia nušvitimo. Kai supranta, kaip tai padarys, tada imasi veikalo“, – derybų subtilybes atskleidė teatro vadovas.

Rengs tarptautinį festivalį

O festivalis „Namai“ išliks, tačiau, T.Juočio žodžiais, kovas visada būna intensyvus teatrinis mėnuo, todėl galvojama, kad festivalis galėtų vykti trečią ar ketvirtą sausio savaitę. „Namai“ būtinai bus, projektas vertingas, nors ironiška, kad prasidėjo nuo benamystės, bet simbolinis pavadinimas aktualus ir šiandien“, – įsitikinęs T.Juočys.

Visiškai naujas ir labai svarbus kitų metų įvykis – birželio pradžioje  Klaipėdos dramos teatras pirmą kartą surengs tarptautinį teatrų festivalį. Pagrindinis tikslas – atsivežti tuos spektaklius, kurių kiti Lietuvos festivaliai dar nerodė. Tuos režisierius, kurie šiuo metu žinomi, o ateityje galbūt taps pirmo ryškumo žvaigždėmis. Žodiniai susitarimai jau yra su „Nowy Teatr“ iš Lenkijos ir režisieriumi Michalu Borčiuchu. Jo spektaklis  „Apokalipsė“ – vienas geriausių 2015 m. spektaklių Lenkijoje. Jį ketinama parodyti ir Klaipėdoje. Bus kviečiami Ukrainos, Baltarusijos teatrai, dalyvaus ir garsiausios Lietuvos teatrų trupės. Projekte numatyti aštuoni spektakliai, po Naujųjų teatro vadovas jau žadėjo patikslinti programą.

Su lietuviškais akcentais

„Specialiai pasirinkome vasaros pradžią, kai teatras mažiau apkrautas savo spektakliais ir renginiais. Tai brangus projektas, tačiau miestas prisidės, o mums labai įdomu ir didžiulis iššūkis. Pirmaisiais tarptautinio festivalio metais pasirinkome platesnę kryptį su šiokiais tokiais lietuviškais akcentais. Pavyzdžiui, tikimės, kad dalyvaus latvių aktorių trupė su spektakliu „Stavangelis“ iš Liepojos. Tie jauni menininkai Klaipėdos universitete buvo užauginti Veltos ir Vytauto Anužių. Tikėtina, kad M.Borčiuchas po festivalio liks kurti spektaklį Klaipėdos dramos teatre. Taip pat deramės su merginų aktorių trio „Sutari“ iš Lenkijos. Jų pasirodymai pagrįsti lietuviškomis sutartinėmis“, – dėstė T.Juočys.

Pasmalsavus, ką gi Klaipėdoje statys M.Borčuchas, teatro vadovas tvirtino, kad šis režisierius savo kūryboje akcentuoja aktorinius darbus, todėl dar šių metų spalį jis ketina atvykti, susipažinti, pasižiūrėti spektaklių, o tada rinksis veikalą. Bet negalvojama apie tai, ką visi aptarinėja, arba, kaip kitos trupės mėgsta, – eksploatuoti pagrindines laikraščių temas. Dabar būtų tiesiausias kelias statyti spektaklį apie pabėgėlius ir būtų itin aktualu, bet kas paneigs, kad šiuo metu  neaktualu tai, ką teatre stato M.Kimelė.

Veidu į aktorius

Neilgai laukus – rugsėjo 13 ir 14 d. rampos šviesą išvys nauja premjera – švedų rašytojo A.Strindbergo psichologinė drama „Tėvas“. Mažojoje salėje šį veikalą stato latvių kūrybinė grupė – režisierė M.Kimelė, scenografas Rienis Suchanovas, kostiumų dizainerė Baiba Litina.

Teatre surengtoje spaudos konferencijoje M.Kimelė paaiškino, kodėl pasirinko A.Strindbergo „Tėvą“. Anot jos, tai labai talpus žodis – tėvas paprastai apima viską. Rašytojas šioje dramoje kelia klausimą: kas bus su mumis netekus tėvo?.. Pagrindiniai pjesės herojai – vyras ir žmona, kankindami ir kankindamiesi ieško vienas kito, ir tai dėl įvairių priežasčių jiems yra sunku.

„Norėtųsi, kad ir žiūrovai, žvelgdami į mūsų herojus, persvarstytų savo santykius su artimaisiais. Mes juk ir teatre daug kalbame apie tai, kad pasaulis išėjo iš proto – vyksta karai tarp žmonių, šalių, religijų, glumina beprotiški žmonių poelgiai. O aš galvoju, kad didžiausias ir labiausiai kankinantis karas vyksta tarp artimiausių žmonių. Ir, deja, šis karas pralaimimas. Jeigu įsivyrautų taika, supratimas, darna artimiausioje aplinkoje, tai ir tarpkontinentiniai karai baigtųsi“, – mano M.Kimelė.

Režisierė labai džiaugėsi pagrindine aktorių pora. Lauros (žmonos) vaidmenį kuria  vilnietė aktorė Aldona Bendoriūtė. Ją pasikvietė pati M.Kimelė. O rotmistro Adolfo vaidmuo patikėtas Klaipėdos dramos teatro aktoriui Dariui Meškauskui.

A.Bendoriūtė atskleidė: „Mane visada lydėjo vaidmenys apie meilę. Kad ir kaip būtų keista, šis Maros minėtas karas – irgi apie meilę, kartu – apie labai skaudžius dalykus.“ O D.Meškauskas pridūrė: „Aš labai patenkintas, kad atgimsta teatras, kuriam reikalingi aktoriai. Dabar daug režisierių atsisako savęs kaip režisieriaus demonstravimo, eina į psichologiją, į santykius, į bendravimą, o čia be aktoriaus jau nieko nepadarysi. Šiame spektaklyje būtent atsisukta veidu į aktorius. Aš dar noriu pasakyti:  šis spektaklis apie tai, kad niekada žmonės nepasimoko,  kol nepadaro savų klaidų.“

Pagaliau ir vaikams

Dar vienas naujo sezono įvykis – spalio mėnesį teatro repertuare pagaliau atsiras naujas spektaklis vaikams pagal vieną garsiausių pasaulyje klasikinės vaikų literatūros knygą – K.Grehemo „Vėjas gluosniuose“. Spektaklį stato jaunas, bet jau žinomas kūrėjas vaikams, režisierius Antanas Gluskinas. Jis parašė ir pasakos inscenizaciją. Spektaklio dailininkė – Anželika Šulcaitė, choreografas – Donatas Bakėjus, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis.

Britai knygą „Vėjas gluosniuose“ tiesiog dievina. Ši knyga ir jos personažai jau seniai tapo savotišku Senosios Anglijos simboliu. „Vėjas gluosniuose“ – tai knyga apie istorijas Temzės pakrantėje, kurias vieninteliam ir aklam sūnui prieš miegą pasakojo jo tėtis, knygos autorius K.Grehemas.

Anot vieno iš spektaklio aktorių Jono Baranausko, veiksmas vystysis tarsi nuotykių filme, bus daug judesio ir spalvų, bet svarbiausia pagrindinė mintis – nepalik draugo bėdoje.

Statys O.Koršunovas

Galiausiai gruodį žiūrovai bus pakviesti į dar vieną premjerą – G.Grajausko „Pašaliniams draudžiama“. Po devynis mėnesius trukusių pokalbių ir derybų, atradęs tarpelį savo labai intensyviame grafike, spektaklį sutiko režisuoti O.Koršunovas. Apie naują savo pjesę G.Grajauskas nelinkęs kalbėti, norėtų, kad siužetas liktų intriga žiūrovams. Dramaturgo žodžiais, tai tarsi vieno poeto savotiška kelionė per visą gyvenimą ir dar toliau.

„Taip, aš norėjau, kad būtent šią pjesę pastatytų Koršunovas. Ir mums labai pasisekė, kad jis surado plyšelį. Man yra tekę su juo dirbti, kai jis Klaipėdoje statė A.Strindbergo „Kelią į Damaską“, kurį aš išverčiau. Vėliau Avinjono festivalyje Prancūzijoje jis surengė mano pjesės „Rezervatas“ sceninius skaitymus. O.Koršunovas  yra ne vien tikslus kaip matematikas, bet ir jautrus kaip poetas, ir tai yra labai gerai. Jis neseka madomis, jam rūpi santykiai su žmonėmis, ir man tai patinka“, – apibendrino G.Grajauskas.

Dėkingi vertėjai

Už naują niekam nežinomą veikalą labiausiai reikėtų dėkoti vienai geriausių vertėjų iš lenkų kalbos – Irenai Aleksaitei, kuri ir pasiūlė Klaipėdos dramos teatrui pačios išverstą S.Mrožeko „Petro Ohėjaus kankinystę“.

Dramaturgas S.Mrožekas (1930–2013) – absurdo teatro klasikas, vienas reikšmingiausių autorių ne vien Europos, bet ir viso pasaulio dramaturgijoje. Jo pjesė „Petro Ohėjaus kankinystė“ – klasikinės absurdo teatro estetikos pavyzdys.

Spektaklio siužetas ir scenografija žiūrovus pakvies į Petro Ohėjaus namus. Jis ir jo šeima – paprasti piliečiai, gyvenantys pilkai ir nuobodžiai, stumiantys dienas įprastoje buities rutinoje. Tačiau vieną dieną tas jų gyvenimas staiga ima keistis radikaliai. Dėl tam tikros priežasties, apie kurią žiūrovai sužinos spektaklio metu, Ohėjų gyvenimu susidomi valdininkai, mokslininkai, pramogų verslo atstovai ir kiti, mėgstantys paspoksoti pro rakto skylutę į svetimus gyvenimus. Privati Ohėjų erdvė staiga tampa vieša, ir aplink ją ima formuotis ištisa industrija. Visi iš eilės nurodinėja, kaip jiems gyventi, kaip elgtis ir ką galvoti. Namuose kilusį beprotišką chaosą stebi iš Sibiro atvykęs Medžiotojas – senas profesionalas, įgudęs spręsti problemas savais metodais. O Mokslininkas ištaria: „Vėl iš abiejų vamzdžių... Parako dūmai tokie tiršti... O, Dieve“.

Telpa daug prasmių

Spektaklio režisierių D.Rabašauską, anot jo, pjesė „užkabino“ įdomiu autoriaus požiūrio kampu. Veikalas parašytas praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį ir dvelkia to laikmečio dvasia, mada, absurdo teatro maniera. Bet pjesė nėra iš tų S.Mrožeko populiariųjų, kurios žinomos ir statytos. Lietuvoje net jos teksto niekas nežino.

„Pjesėje autoriaus surašytas įdomus požiūrio kampas leidžia žaisti su kūriniu. Teksto nedaug, jis labai koncentruotas, bet kartu jame telpa daug kas. Čia ir yra įdomumas, bet kyla ir pavojus. Kai teksto nedaug, jį reikia labai tiksliai suvaldyti. Šioje vietoje atsiranda dar ir azartas“, – dėstė režisierius.

Kūrybiniam procesui kasdien vis labiau įsibėgėjant, ieškant režisūrinių, aktorinių, personažų charakterių perteikimo sprendimų, kaskart atsiveria ir pjesės tikrasis gylis. D.Rabašausko žodžiais, S.Mrožeko pjesėje „Petro Ohėjaus kankinystė“ telpa daug prasmių, ji suteikia daug laisvės, atveria daug temų, apie kurias galima kalbėti.

Apie valios primetimą

„Aš manau, kad tai yra pjesė apie valios primetimą. Apie valdžios arba minios valios primetimą individui, kai ta valia „išplaukusi“, išskirstyta, nėra konkretaus šaltinio. Paprastai tariant, tai yra kažkas panašaus, kai žmogus vaikomas iš kabineto į kabinetą ir niekur neranda atsakingo asmens. Ir taip gali tęstis be galo. Būtent tai šioje pjesėje itin aštriai pateikiama. Ne visada žmogus gali pasipriešinti kitų primestai valiai, tačiau tai priklauso ir nuo jo paties“, – atskleidė režisierius.

Dar viena svarbi ir veikiausiai šiandien taip pat aktuali tema – privataus gyvenimo nebuvimas. „Šiuo požiūriu pjesė „žiauriai“ šiuolaikiška. Ji labai tiksliai byloja apie tai, kas dabar vyksta. Mes nebeturime privataus gyvenimo, nes per socialinius tinklus, medijas mūsų gyvenimo būdas tapo pernelyg viešas. Žmogus nebeturi savo asmeninės erdvės, o ši pjesė apie tai irgi kalba. Žmogus prieš savo valią tampa išeksponuotu dalyku“, – samprotavo D.Rabašauskas.

Glaudus ryšys su žiūrovais

Spektaklio scenografiją kuria režisieriaus bendramintė, ne kartą drauge dirbusi Anželika Šulcaitė. D.Rabašausko žodžiais, jiedu su scenografe, taip pat ir kostiumų dailininke, galvodami apie spektaklio veiksmo vietą, „atsispyrė“ nuo minėto privataus gyvenimo išeksponavimo. Pagrindinio personažo Petro Ohėjaus butą sugalvojo padaryti perregimą visiems, kaip stebėjimo lauką. Ir tai, anot režisieriaus, yra daug daugiau nei transliuoti televizijos realybės šou, kur dalyviai gyvena lyg uždaryti akvariumuose, tačiau gali iš ten išsilaisvinti, pabėgti. Režisieriaus samprotavimu, televizijoje dirbtinai sukuriamos situacijos dėl to paties šou. O teatre situacijos bus kuriamos pagrindinio personažo bute. „Iš mūsų spektaklio Petras Ohėjus pabėgti negalės, nes jis yra namie. Paradoksalu, bet jam tie namai tampa pragaru“, – atskleidė D.Rabašauskas.

Kuriant naują spektaklį atsisakyta scenos ir žiūrovų erdvės atskyrimo. Šiek tiek praskleidžiant režisieriaus sumanymą, spektaklio personažai ir žiūrovai bus įkurdinti vienoje erdvėje – didžiojoje salėje, parteryje paslėpus kėdes ir išlyginus grindis – tai leidžia moderni rekonstruoto teatro įranga. Spektaklio kūrėjai siekia glaudaus personažų-aktorių ryšio su publika. „O čia aktoriams bus nemenkas iššūkis, nes ir vaidybos maniera kita, kai žiūrovai šalia, ir yra nuolatinis kontaktas su jais. Nes aktoriams būnant scenoje, jie turi saugesnę erdvę. Čia tos saugios erdvės neliks“, – kalbėjo režisierius.

Muzika irgi kurs istoriją

Muziką spektakliui kuria taip pat režisieriaus bendramintis Jonas Jurkūnas. Anot kompozitoriaus, ji irgi turėtų peržengti įprastinio skambėjimo teatre ribas. „Sieksime pasinaudoti moderniomis salės akustikos galimybėmis, ir čia daug fantazijos bei išmonės pridės teatro garso operatorius Edvinas Vasiljevas. Norisi išnaudoti personalą garso sklaidai, kad garsas galėtų kurti savo istoriją. Muzika turės sustiprinti pojūčius ne vien žiūrint spektaklį, bet ir dalyvaujant jo veiksme“, – atskleidė J.Jurkūnas.

Kompozitoriaus žodžiais, muzikos bus daug ir ji turėtų atverti archetipinio skambesio – kolektyvinės pasąmonės klodus, artimus mitologiniu požiūriu.

Svarbi naujiena

Statydamas naują spektaklį Klaipėdos dramos teatras žiūrovams turi ir svarbią naujieną. Trupę papildė du jauni aktoriai – Mikalojus Urbonas (31 m.) ir Jonas Baranauskas (27 m.). Abu jie studijas baigė Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, vaidybą ir režisūrą jiems dėstė aktorius Darius Meškauskas ir režisierius Gytis Padegimas. Po studijų jaunuoliai dirbo Kauno teatruose.

M.Urbonas naujame spektaklyje kuria pagrindinį Petro Ohėjaus vaidmenį, o J.Baranauskas – Protokolo sekretoriaus. Kiti: Ohėjienė – Sigutė Gaudušytė, vyresnysis Ohėjaus sūnus – Donatas Švirėnas, Dukra – Renata Idzelytė, Jasius Ohėjus, Mažametis sūnus – Ričardas Bartašius, Valdininkas – Arnoldas Eisimantas, Mokesčių rinkėjas – Linas Lukošius, Mokslininkas – Vaidas Jočys, Trupės vadovas – Liudas Vyšniauskas, Senas medžiotojas – Edvardas Brazys.

D.Rabašauskas pasikvietė visą jaunąją aktorių kartą. Ir tai, anot režisieriaus, jo sprendimo dalis. „Nors pjesėje yra ir vaikai, ir suaugusieji, bet aktorių amžius nesiskirs, kad nebūtų buitiško realistinio skirstymo – vaikas yra vaikas, o suaugęs yra suaugęs. Ta sąlyga, kad aktorių amžius vienodas, irgi duoda tam tikrą raktą kuriant spektaklį“, – teigė režisierius.

Šį penktadienį Klaipėdos dramos teatro mažojoje scenoje – antroji šio sezono premjera. Italų dramaturgo Eduardo De Filippo komediją „Kalėdos Kupjelų namuose“ pastatė ilgametis teatro meno vadovas ir režisierius Povilas Gaidys.

Sodriai parašyta

Statomo veikalo pasirinkimą, anot režisieriaus P.Gaidžio, visada lemia turinys. E.De Filippo komedija „Kalėdos Kupjelų namuose“ atrodo esanti aktuali ir šiandien, nors parašyta prieškariu, ir autorius, kadaise buvęs labai populiarus visame pasaulyje, pastaruoju metu primirštas.

Spektaklio siužetas sukasi apie šeimos galvą Luką Kupjelą, o jis – paprastas neapolietis, nedidelės spaustuvės darbuotojas. Su jo šeima ne viskas gerai: žmona nuolat burba, sūnus – ne tik lepūnėlis, bet dar ir vagišius. Dukra, ištekėjusi už verslininko, įsimyli kitą ir žada su juo pabėgti. Po namus dar slankioja viskuo nepatenkintas Luko brolis, neturintis kur gyventi. Vis dėlto Lukui svarbiausia kasmet sumeistrauti Kalėdų prakartėlę. Joje telpa viso pasaulio grožis ir harmonija, tačiau tai rūpi tik pačiam Lukui.

„Šią komediją pavadinome lyrine. Ji labai aštri, sodriai parašyta, su itališku temperamentu ir grotesku, puikiai išrašytais personažais. Situacijos keičiasi viena po kitos, intriga tiesiog siautėja. Tačiau ši komedija – su liūdna pabaiga“, – atskleidė P.Gaidys.

Scenoje – visi mokiniai

Režisieriaus žodžiais, šios komedijos pagrindinė mintis –  tai Luko Kupjelo per visą jo gyvenimą išsaugotas vaikiškas naivumas, vaikiškas tikėjimas, troškimas, ir tai labai svarbu, nes paprastai laikui bėgant žmonės sumaterialėja, įsivelia į intrigas, politinius žaidimus. O tik tokie naivuoliai, geri, dori žmonės, kaip Lukas, veda pasaulį į progresą. Jis kasmet su didžiausia meile daro prakartėlę, kuri simbolizuoja ramybę ir darną šeimoje, ir nemato, kas bjauraus darosi aplink. Vis dėlto vieną dieną Luko pasaulis griūva, ir toji griūtis jį sunaikina.

Spektaklio scenografiją ir kostiumus sukūrė dailininkas Artūras Šimonis, muziką – kompozitorius Jonas Jurkūnas. Vaidina aktoriai Vaidas Jočys, Renata Idzelytė, Donatas Švirėnas, Sigutė Gaudušytė, Edvardas Brazys, Liudas Vyšniauskas, Jonas Naujokas, Arnoldas Eisimantas, Kazimieras Žvinklys, Lina Krušnaitė, Alina Mikitavičiūtė, Česlovas Judeikis, Vida Kojelytė, Simona Šakinytė, Linas Lukošius.

„Gal čia jau ir paskutinis mano spektaklis, todėl pakviečiau vaidinti visus savo mokinius“, – sakė režisierius, Klaipėdos universitete  išugdęs tris aktorių kursus ir šiuo metu dirbantis su ketvirtuoju.

Parodys salės galimybes

Scenografą A.Šimonį režisierius taip pat pasikvietė neatsitiktinai – jiedu drauge yra pastatę ne vieną spektaklį. „Kartais mudviem kyla ir principinių ginčų, tačiau visada randame kompromisą. A.Šimonis labai produktyvus ir pareigingas dailininkas, su juo dirbti ramu. Žinau, kad viskas bus laiku padaryta. O šįsyk norėjome panaudoti mažosios teatro salės technines galimybes, erdves, nes ši salė originali, todėl spektaklio scenografija siekėme sukurti itališką atmosferą. Italai kažkaip sugeba nuo namo iki namo ištiesti virves ir sukabinti savo skalbinius. Tai ir pas mus – kažkas panašaus, dar ten ir kaimynai atsirado su savo pietietišku temperamentu bei alasu, o finale tie skalbiniai tampa ekranais vaizdo projekcijai“, – sumanymą nupasakojo P.Gaidys.

Perteiks felinišką atmosferą

Pagrindinio personažo Luko Kupjelo žmonos Končetos vaidmenį sukūrė R.Izdelytė. Aktorė pripažino, kad su režisieriumi P.Gaidžiu teko dirbti tik spektaklyje „Oskaras ir ponia Rožė“, vėliau buvo ilga pauzė ir dabar mokytojas vėl ją pakvietė. „Buvo įdomu galvoti, kurti, dirbti. Buvo įdomu ir knygas paskaityti, ir F.Fellinio filmus pažiūrėti, juk pjesės autorius E. De Filippo su F.Felliniu buvo draugai, ir dramaturgo brolis yra vaidinęs F.Fellinio filmuose. Taigi spektaklyje siekėme perteikti to laikmečio manieras, atmosferą, itališką temperamentą. Jeigu žiūrovai įvertins, bus smagu“, – atviravo R.Idzelytė.

Apie Končetos vaidmenį aktorė kalbėjo, kad tai spalvingas personažas. Končeta yra visokia – ji ir pyksta ant savo vyro dėl jo darbų, dėl neryžtingumo, tačiau ir myli, myli visą šeimą, gina ją, kovoja dėl jos.

Nesivaržydami lieja emocijas

Režisierius P.Gaidys pagrindiniams vaidmenims pakvietė jaunesnius aktorius, nei pjesės autorius buvo numatęs. Taip pasielgė siekdamas ansamblio. R.Idzelytė juokavo, kad jaučiasi gerai, vaidindama vyresnio amžiaus moterį. „Man atėjus dirbti į Klaipėdos dramos teatrą visi pirmieji vaidmenys buvo vyresnio amžiaus moterys. G.Grajausko pjesėje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ vaidinau senelę, tada turėjau mamos vaidmenį. Nežinau, ar čia yra kažkoks skirtumas. Vis dėlto tai yra teatras ir jame yra kažkoks sąlygiškumas. Juk čia tam tikras žaidimas“, – kalbėjo aktorė.

Luko Kupjelo dukters Ninučios vaidmenį sukūrė taip pat P.Gaidžio mokinė Sigutė Gaudušytė. Aktorė atviravo, kad įsimylėjo savo personažą, nors Ninučia negera duktė. Ji ištekėjo už verslininko, kurio nemyli. Įsimyli jaunuolį, su kuriuo nori pabėgti. Savo neviltį dėl nesėkmingos santuokos išlieja tėvų namuose išvartydama daiktus, rakandus, daužydama lėkštes. „Labai smagu tokiu būdu išlieti emocijas, realiame gyvenime savo namuose juk taip  nedaryčiau. Tačiau Ninučia sulaužo ir tėvo kalėdinę prakartėlę. Savo elgesiu ji priveda tėvą prie insulto. Žinoma, paskui labai gailisi ir išgyvena“, – apie savo naujausią vaidmenį pasakojo S.Gaudušytė.

Apie dramaturgą

Italų dramaturgas E.De Filippo (1900–1984) buvo aktorius, gabus režisierius, talentingas rašytojas, sukūręs 55 pjeses ir išgarsinęs neapolietišką teatrą toli už Italijos ribų.

Eduardo pirmąkart pasirodė scenoje, kai jam tebuvo ketveri. Vaikystę ir jaunystę jis praleido teatre – vaidindamas, mėgindamas rašyti nedideles pjeses. Kartu su juo vaidino sesuo ir brolis – su jais 1930 m. Eduardo įkūrė savo trupę „Komiškasis De Filippo teatras“. Savo pjesėse dramaturgas sugebėjo pratęsti itališkosios commedia dell'arte ir neapolietiškojo dialektinio teatro tradicijas. „Kalėdos Kupjelų namuose“ (1931), beje, ir parašytos Neapolio tarme – tai visiškai nesukliudė pjesei išgarsėti visoje Italijoje, o vėliau ir visoje Europoje.

Premjera „Kalėdos Kupjelų namuose“ – šiandien 18.30 val. Taip pat – kovo 22, 30 ir 31 d. Spektaklis rodomas Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje. Bilietai – po 15 Eur.

Klaipėdos dramos teatras po didžiulio publikos dėmesio sulaukusios Arvydo Juozaičio „Karalienės Luizės“ premjeros rengiasi kitai – pirmajai šių metų premjerai. Žinomo italų dramaturgo Eduardo De Filippo lyrinę komediją „Kalėdos Kupjelų namuose“ režisuoja ilgametis teatro meno vadovas Povilas Gaidys.

Neapolietiška istorija

Naujas spektaklis kuriamas mažojoje teatro scenoje. Premjera numatyta kovo viduryje, o žiūrovai sulauks istorijos apie Luką Kupjelą – paprastą neapolietį, nedidelės spaustuvės darbuotoją, šeimos galvą. Jo šeimoje ne viskas gerai: žmona nuolat burba, sūnus – ne tik lepūnėlis, bet dar ir vagišius. Dukra, ištekėjusi už verslininko, įsimylėjo kitą ir žada su juo pabėgti. Po namus dar slankioja viskuo nepatenkintas Luko brolis, neturintis kur gyventi. Lukas jau prarado viltis suvaldyti savo griūvantį nedidelį pasaulėlį. Tačiau jam svarbiausia – kaip kasmet sumeistrauti Kalėdų prakartėlę, mažytę grožio ir harmonijos salelę. Vis dėlto panašu, kad grožis ir harmonija terūpi tik jam vienam.

Išgarsėjo visoje Europoje

Pjesės autorius italų dramaturgas E. De Filippo (1900–1984) – aktorius, gabus režisierius, talentingas rašytojas, sukūręs 55 pjeses ir išgarsinęs neapolietišką teatrą toli už Italijos ribų. Savo šalyje jis iki šiol švelniai vadinamas tiesiog vardu – Eduardo.

Eduardo pirmąkart pasirodė scenoje, kai jam tebuvo ketveri. Vaikystę ir jaunystę jis praleido teatre – vaidindamas, mėgindamas rašyti nedideles pjeses. Kartu su juo vaidino sesuo ir brolis – su jais 1930 m. Eduardo įkūrė savo trupę „Komiškasis De Filippo teatras“. E. De Fillipo savo pjesėse sugebėjo pratęsti itališkosios commedia dell'arte ir neapolietiškojo dialektinio teatro tradicijas. „Kalėdos Kupjelų namuose“ (1931) ir parašytos Neapolio tarme – tai visiškai nesukliudė pjesei išgarsėti visoje Italijoje, o vėliau ir visoje Europoje.

E. De Fillipo pjesės – tarsi pats gyvenimas. Kartais šiurkštus, kartais graudus, dažnai komiškas ir visada spalvingas. Jose puikiai sudera viskas – groteskas, lyrika, gilus psichologizmas ir taiklūs pastebėjimai, o viską vainikuoja sodrus neapolietiškas humoras.

Lietuvoje dar nestatyta

„Kalėdos Kupjelų namuose“ – Lietuvoje dar nestatytas veikalas. Spektaklio režisierius P.Gaidys sakė pjesę nusižiūrėjęs jau seniai, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių vis atidėdavo. „Tai puiki, meistriškai parašyta komedija ir svarbiausia, kad ne lėkšta. Manyčiau, kad čia geriausias E. De Fillipo kūrinys. Veiksmas intensyviai rutuliojasi, personažai charakteringi, itališki. Šiame veikale iš pirmo žvilgsnio lyg ir nėra mandrybių, tačiau labai graži pagrindinė mintis – kaip svarbu žmogui visą gyvenimą išlaikyti vaikišką švarumą, naivumą, svajonę. Pagrindinis personažas Lukas visą savo gyvenimą išsaugoja norą kasmet sukurti Kalėdų prakartėlę. Kalėdos jam išlieka šventu dalyku. Deja, jį ir jo šeimą supanti realybė kitokia“, – apibendrino P.Gaidys.

Kaskart – lyg egzaminas

Luko Kupjelo vaidmenį kuria Vaidas Jočys. Anot aktoriaus, dar sunku nusakyti, koks bus tas jo Lukas. Vyksta kūrybinis procesas, ieškojimai, reikia atlikti daug namų darbų, visko sugalvoti, kad artėjant premjerai galima būtų išgryninti personažą. „Baigėme pjesės skaitymus ir analizę, dabar – pirmieji žingsniai scenoje. O jie aktoriui kaskart – lyg egzaminas. Išeini lyg ir nuogas, kol pamažėle aprengi savo personažą aktoriniu ir režisūriniu drabužiu“, – metaforomis kalbėjo V.Jočys.

Savo kuriamą Luką Kupjelą aktorius apibūdino kaip naivų žmogų, susikūrusį gražų vaikišką pasaulėlį, o jo netekęs jis netenka visko. „Juk toji prakartėlė Lukui yra žaidimų aikštelė. Ten ir kūdikėlis, ir trys karaliai. Ten yra jo pasaulis, ten jis ir žaidžia, o buitiniai reikalai jam nerūpi. Su tokiu Luku šeimai nėra lengva, dėl to dažnai kyla komiškų situacijų. Tačiau šioje komedijoje yra ir tam tikrų filosofinių bei psichologinių aspektų“, – pabrėžė V.Jočys.

Turi psichologinio krūvio

Naujame spektaklyje vaidmenis kuria ir Renata Idzelytė – Luko žmona Končita, Donatas Švirėnas – sūnus Nenilas, Sigita Gaudušytė – duktė Ninučia, Liudas Vyšniauskas – Luko brolis Paskualinas, Edvardas Brazys – žentas Nikolas, Arnoldas Eisimantas – sūnaus Nenilo draugas Vitorijas Elija, Kazimieras Žvinklys – daktaras bei kiti.

Kostiumais ir scenografija rūpinasi Artūras Šimonis. Anot dailininko, pjesė „Kalėdos Kupjelų namuose“ turi ir psichologinio krūvio, ir buitinio realizmo, ir polinkio į melodramą, ir kartu ji turi klasikinės itališkos komedijos arba commedia dell'arte bruožų. „Tai ir paveikė mano sprendimą, nes su melodramine traktuote galima „nučiuožti“ net į serialinį formatą. O commedia dell'arte pagrįsta šaržuotu, groteskiniu, gatvės menui būdingu laisvesniu traktavimu. Už to ir „užsikabinau“. Mano sprendimuose atsižvelgiama ir į režisieriaus braižą. Jam būdinga buitinė logika. Man buitinis teatras nėra artimas, tačiau teko griebtis kompromiso“, – atviravo dailininkas.

Kelia kūrybinį užtaisą

Kurdamas kostiumus ir scenografiją A.Šimonis, jo paties žodžiais, pasitelkė groteską bei šaržą. Jeigu iš eskizų dvelkia elementari buitis, tai scenoje ji neatrodys buitiškai. „Pasirinkau juodą ir baltą grafišką estetiką, ryškų grimą. Kostiumai atspindi prieškarį, bet jie irgi bus labiau monochromiški. Primins Adamsų šeimynėlės itališką variantą“, – atskleidė A.Šimonis.

Į teatro mažąją salę šis dailininkas sugrįžo po ilgokos pertraukos. Prieš 12 metų su režisiere Dalia Tamulevičiūte statė M.Gavrano „Viskas apie moteris“. Dabar paprašytas įvertinti rekonstruotą, kaip ir visas teatras, salę dailininkas kalbėjo: „Man ji dabar labiau patinka. Ji labiau šiuolaikiška, eksperimentinė, tokia lyg ir industrinė. Ji kelia kūrybinį užtaisą ir ne vien todėl, kad žiūrovus galima sukioti ratu. Nebūtina kiekviename spektaklyje daryti karuselę, tačiau bent jau tam tikru kampu pasukus atsiveria vis kita įdomi erdvė. Salės planavimas unikalus tiek režisieriams, tiek dailininkams“.

Atsinaujinęs Klaipėdos dramos teatras vis labiau prisijaukina pastato erdves ir šįvakar publikai atvers dar vieną. Atnaujintas monospektaklis – Marko Ravenhillo „Produktas“, kuriame vaidina aktorius Igoris Reklaitis, bus rodomas teatro Kamerinėje salėje. Taip kolektyvas pavadino repeticijų salę, kurioje keletą spektaklių publika galėjo pamatyti dar rekonstruojant teatrą.

Pranašiška pjesė

Toje salėje prieš penkerius metus buvo rodomas ir pagal šiuolaikinės dramaturgijos krikštatėvio M.Ravenhillo pjesę sukurtas monospektaklis „Produktas“. Jame aktorius I.Reklaitis persikūnija į prodiuserį, filmų aktorei Olivijai pristatantį savo naują scenarijų, kuris ją turėtų padaryti žvaigžde. Prodiuserio siūlomame „produkte“ pagal visus rinkos dėsnius susipina erotika, meilė, terorizmas, religinis fundamentalizmas.

„Produktas“ yra sumani šiuolaikinės visuomenės fantomų satyra. „Keista ir pranašiška pjesė. Ji skirta 2001 m. rugsėjo 11 d. tragiškiems Niujorko įvykiams atminti. Ir nors pjesė atsirado 2005 m., bet jau tada autorius įspėjo pasaulį apie būsimus teroro aktus Europoje“, – sakė aktorius I.Reklaitis.

Situacijas sukonkretins

Kas paskatino atnaujinti spektaklį? Pirmiausia ypač aktuali tema. Antra vertus, pirmojoje versijoje aktorę Oliviją I.Reklaičiui atstodavo visa publika. Tada jis kreipdavosi tai į vieną, tai į kitą žiūrovę, ir kone visos sutrikdavo. „Pajutau, kad moterims, kai į jas kreipdavausi su labai atvirais tekstais, pasidarydavo nejauku“, – prisiminė I.Reklaitis.

Todėl dabar nutarta situacijas sukonkretinti, į publiką infiltruoti aktorę Reginą Šaltenytę – Oliviją, kuri ir taps pjesės personažo – Prodiuserio visų kreipinių centru.

I.Reklaitis pripažino atsargiai žiūrintis į monospektaklius, bet šis veikalas jo kūrybinėje biografijoje atsirado kiek netikėtai. Anot aktoriaus, prieš penkerius metus spektaklio režisierius Tomas Jašinskas parašė jam mandagų ir protingą laišką. Tada atsiuntė kelis lapus. „Perskaičiau, o buvo Velykos, ir pagalvojau, kad gal pagelbėsiu žmogui. Režisierius kažkokiame renginyje Vilniuje turėjo prisistatyti kaip jaunas menininkas. O kai supratau, kad ne kelių, o dvylikos lapų yra toji pjesė, susimąsčiau... Bet per Velykas duoto pažado nesinorėjo laužyti“, – pasakojo I.Reklaitis.

Surado aktualių temų

Maždaug po metų pjesė atsirado teatro repertuare. Aktorius surado svarbių dalykų, dėl ko verta buvo imtis darbo, – vidinis konfliktas, istorija istorijoje ir pan. Jo personažą kamuoja kūrybinė krizė, jis siekia įtikinti aktorę vaidinti, nes jam žūtbūt reikia darbo, tiksliau – pinigų. Pasak I.Reklaičio, skaudūs ir rugsėjo 11 d. įvykiai Niujorke, be to, spektaklio metu tenka persikūnyti į daug personažų – Oliviją, nes spektaklyje kaip minėta yra istorija istorijoje, ir rugsėjo 11 d. įvykiuose Niujorke žuvusį Olivijos mylimąjį, ir teroristą Mahometą. Konfliktas tarp krikščionybės ir islamo aktoriui irgi atrodo įdomi ir aktuali tema.

Atnaujintas spektaklis bus rodomas šiandien Klaipėdos dramos teatro Kamerinėje salėje. Pradžia – 18.30 val. Trukmė – 1 val. 10 min. Bilietai – po 6,35 Eur.

Aštuonerius metus glaudęsis po svetimu stogu Klaipėdos dramos teatras pagaliau sugrįžo į savo tikruosius namus Teatro gatvėje. Dar reikės šiek tiek laiko apsiprasti, prisijaukinti sklandantį čaižų aidą, įpūsti kūrybinės dvasios. Vis dėlto įkurtuvės, kokios jos sunkios bei kupinos netikėtumų bebūtų, darbų nenutraukė. Rytoj iškilmingu atidarymo renginiu teatras oficialiai pradės savo veiklą rekonstruotame istoriniame pastate.

Teatras po rekonstrukcijos bus atidarytas tradiciškai perkirpus raudono šilko juostą, su muzika ir sveikinimo kalbomis, dalyvaujant Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui, kultūros ministrui Šarūnui Biručiui, kitiems garbiems svečiams, Lietuvos teatralų bendruomenei. Dėl vietos stokos nėra galimybių pakviesti plačiosios miesto bendruomenės, todėl vakaras – tik su kvietimais. Tačiau po atidarymo, lapkričio mėnesį žiūrovų lauks keturi spektakliai, o gruodį teatras tikisi dirbti kur kas didesniu tempu, taip pat pristatyti ilgai lauktą premjerą – Arvydo Juozaičio „Karalienę Luizę“.

Tesės duotą pažadą

Dėl avarinės būklės teatras buvo uždarytas 2007 m. Paskutiniu spektakliu, parodytu sausio 30-ąją, tapo Povilo Gaidžio režisuota komedija – Erico Emmanuelio Schmito „Paleistuvis“. Šviesaus atminimo ilgametis teatro vadovas Gediminas Pranckūnas tą vakarą kreipėsi į publiką, kviesdamas išsaugoti paskutinio spektaklio bilietus ir su jais ateiti pasižiūrėti kito spektaklio, bet jau rekonstruotame pastate. Todėl teatras pažadą tesės: bilietus išsaugoję žiūrovai kviečiami lapkričio 21-ąją pasižiūrėti Ivano Turgenevo „Įnamį“. Registruotis reikėtų elektroniniu paštu: info@kldteatras.lt  iki lapkričio 19 d.

O paskutinį šių metų mėnesį, kaip minėta, be kitų spektaklių, net penkis vakarus – gruodžio 4, 6, 9, 10 ir 23 dienomis publikos lauks premjera – režisieriaus Gyčio Padegimo statoma istorinė drama pagal A.Juozaičio pjesę „Karalienė Luizė“.

Garso architektūra

Visuomenei duris vėl atvėręs Klaipėdos dramos teatras taps unikaliu ir kol kas moderniausiu teatru Lietuvoje pirmiausia dėl elektroakustinės garso architektūros. Šios savaitės pradžioje garsios amerikiečių kompanijos „Meyer Soud“ sistemą „Constellation“ įdiegė garso inžinierius Jonhas Pelowe su kolegomis. Technologiją išrado Naujosios Zelandijos mokslininkas Markas Poletti's.

Paprašytas paaiškinti, kas yra toji elektroakustinė garso architektūra, J.Pelowe pradėjo nuo to, kad anksčiau akustiką buvo galima keisti keičiant patalpos fizines erdves. Pavyzdžiui, naudojant atspindinčias plokštes arba užuolaidas. Per pastaruosius metus garso inžinerija išsivystė taip, kad pasitelkė ir elektroniką. Būtent tai ir daroma Klaipėdos dramos teatre – taikomi įvairūs akustiniai nustatymai skirtingiems pasirodymams.

J.Pelowe patikino, kad specialių efektų nebus. Elektroniniu būdu keičiamas pastato garso sugėrimo lygis. „Mes galime pritaikyti pastatą, kad jame vyktų skirtingo pobūdžio koncertai, spektakliai, kiti renginiai. Ir visa tai – vienu mygtuko paspaudimu. O kontroliuojame labai paprastai – naudodami „iPad“-ą. Juo pasirenkame skirtingas akustikos rūšis. Roko muzikai naudojame trumpą aidėjimo laiką, šiek tiek ilgesnį – dramai, dar ilgesnį – kamerinei muzikai ir dar ilgesnį – simfoninei muzikai. Pats ilgiausias laikas naudojamas chorinei muzikai. Kalbu apie laiko atkarpą, per kurią garsas nustoja skambėti“, – aiškino garso inžinierius.

Apdovanotas „Grammy“

Teatro didžiojoje salėje įmontuoti 44 mikrofonai, virš scenos – 15 mikrofonų, visoje patalpoje – maždaug 150 garso kolonėlių, paslėptų nuo žiūrovų akių. Anot svečio, visa tai ir sudaro garso architektūrą. Tokia sistema įdiegta daugiau nei 100 vietų visame pasaulyje. Lietuvoje ją turės tik Klaipėdos dramos teatras.

„Mes kalbamės kambaryje, kuriame labai didelis aidas. Jeigu sienas uždengtume storomis užuolaidomis, tai paveiktų akustiką. Taigi darome tą patį, ką padarytų užuolaidos, tik elektroniniu būdu“, – vaizdžiai apibendrino J.Pelowe.

Savo karjerą J.Pelowe pradėjo 1974 m. Londono klasikinės muzikos įrašų kompanijoje DECCA. Čia su įvairiais atlikėjais įrašė daugiau nei 200 klasikinės muzikos albumų. 1992 m. J.Pelowe kaip geriausias garso inžinierius buvo apdovanotas „Grammy“ už Vienos koncertų salėje skambėjusios Richardo Strausso operos „Moteris be šešėlio“ įgarsinimą.

Įgarsino žvaigždes

„Mano sritis – opera. Gerai perprantu žmonių balsus. Todėl net 30 metų dirbau su Luciano Pavarotti. Ir ne vien su juo, dar su daugybe didžių atlikėjų. Tačiau su L.Pavarotti pradėjau dirbti kaip garso įrašų inžinierius, o 1985 m. leidausi į koncertinį turą, kurio metu jau reguliavau garsą arenose. Taip pradėjau dirbti su „Meyer Sound“, – prisiminė J.Pelowe.

Amerikiečių kompaniją „Meyer Sound“ įkūrė Johnas ir Helen Meyeriai 1979 m. Ji vis dar privati. Anot J.Pelowe, joje už verslą atsakinga Helen, o Johnas – už mokslinę ir inžinerinę veiklą. Visa įranga yra gaminama Kalifornijoje.

Daugelį metų J.Pelowe gastroliavo tik su „Meyer Sound“ kompanijos garso sistema ir maža specialistų komanda. Jo karjeroje ypač sėkmingi buvo 1990 m., kai likimas suvedė su trimis pasaulinės šlovės tenorais – L.Pavarotti, Placidu Domingu ir Jose Karreru. Pirmasis trijų tenorų garso įrašas iki šiol yra visų laikų geriausiai parduodamas klasikinės muzikos albumas. Jo parduota 17 mln. kopijų.

Susiduria su dideliais ego

Paklaustas, ar yra skirtumas dirbti su vienu solistu ir su keliais, svečias pripažino: „Kuo daugiau žmonių, tuo sudėtingiau“. Kadangi vietoj vienos nuomonės atsiranda jau trys. Taigi iššūkis yra didesnis. Kaip sekėsi su garsenybėmis? Anot J.Pelowe, svarbiausia – atvirumas. Jeigu atlikėjas nesijaučia gerai ir balsas neskamba gerai, reikia būti atviriems. O pastabas, kritiką galima išreikšti įvairiais būdais. Atlikėjas, garso įrašų inžinierius ir įrašo prodiuseris turi labai gerai komunikuoti tarpusavyje. Turi būti draugiški. Nes tik visi kartu gali sukurti išskirtinį dalyką.

„Tenka susidurti su dideliais ego, tačiau man patinka žmonės ir sekasi bendrauti net su sudėtingomis asmenybėmis. Atlikėjams aš patinku, nes mėgstu kalbėtis. Su visais, su kuriais teko dirbti, sutariau puikiai“, – tikino garso inžinierius.

Akustika labai svarbi

Ko reikia, kad taptum garso inžinieriumi? Į tokį klausimą svečias atsakė kiek neįprastai, su tam tikra filosofijos doze. Anot J.Pelowe, muzikos jis pradėjo klausytis būdams vos trejų, vaikystėje koncertuose lankydavosi kiekvieną savaitę, tad muzikinį išprusimą turi puikų. Tačiau griežti smuiku mokėsi mažą aidą turinčioje patalpoje, o prancūzų ir vokiečių kalbų – didelį aidą turinčioje patalpoje, todėl dabar negali pasigirti nei geru kalbų mokėjimu, nei geru griežimu smuiku. „Akustika mokyklose yra labai svarbi. Jeigu mokysitės groti muzikos instrumentu blogą akustiką turinčioje patalpoje, niekada neišmoksite groti“, – apibendrino garso inžinierius ir pridūrė, kad šiandien šiai specialybei, be muzikinio išsilavinimo, reikia ir fizikos bei elektronikos žinių, net mokslinio laipsnio. 

Sužavėjo darbų kokybė

Apie save J.Pelowe papasakojo nedaug. Jo namai netoli Londono. Dabar jis gyvena kiek sėsliau. Anksčiau darbo kelionės trukdavo aštuonis mėnesius per metus, dabar – keturis ar penkis. Projektus šis žmogus vykdo Naujojoje Zelandijoje, San Diege, Čilėje, Maskvoje, Taline, Lenkijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Korėjoje, Australijoje ir Amerikoje. O dabar – ir Lietuvoje.

Apie Klaipėdą ir teatrą J.Pelowe kalbėjo: „Tai nuostabi vieta. Džiaugiuosi čia būdamas. Trumpam buvau nuvykęs ir į Vilnių. Žmonės čia labai mieli. Manau, kad šis teatras sulauks labai didelio pasisekimo. Didelį įspūdi man ir mano kolegoms padarė pastato kokybė – padirbėta meistriškai. Teatras labai gražus“.

Ne vien gražus, bet ir su įdomiomis techninėmis galimybėmis. Štai žiūrovų kėdės didžiosios salės parteryje sumontuotos ant liftų. Prireikus, ir vėl vieno mygtuko paspaudimu, jos nuleidžiamos į rūsį, ir salė transformuojama į konferencijoms ar panašiems renginiams pritaikytą erdvę.

Didžioji scena taip pat sudaryta iš 14 liftų arba įvairiais norimais lygiais pakeliamų platformų ir orkestro  ložės, anksčiau muzikantų vadintos orkestro duobe. Didžiojoje scenoje atskirai, pagal poreikius galima sumontuoti ir sukamąjį ratą.