Lietuvos parama išeivijai
Pasaulio lietuvių bendruomenės idėja nebuvo nauja: ji gimė dar tarpukariu, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuvą pasiekė Pietų Amerikos lietuvių išeivijos šauksmai dėl kilusios ekonominės depresijos (1929–1932 m.). Pietų Amerikos lietuviai tuomet buvo antra pagal dydį išeivija po JAV lietuvių, tačiau jų ekonominės gyvenimo sąlygos buvo žymiai sunkesnės nei įsikūrusių Jungtinėse Valstijose.
Į Pietų Amerikos lietuvių prašymus paremti sureagavo priešakinė Lietuvos inteligentijos dalis: Rapolas Skipitis, Kazys Kasakaitis, signataras prof. Mykolas Biržiška, Ona Kairiūkštienė, Petras Ruseckas ir kt. Jie ėmėsi iniciatyvos organizuoti Draugiją užsienio lietuviams remti (DULR) ir 1932 m. vasario 7 d. Kaune įvyko jos steigiamasis susirinkimas. Tikslas – palaikyti ryšius su išeivija, kad ji neatitrūktų nuo tautos kamieno. Įkurta organizacija padėjo išeiviams steigti lietuviškas mokyklas, parūpino joms mokytojų, lietuviškų knygų; rėmė jų spaudą, organizacijas, parapijas; padėjo plėtoti scenos meną.
DULR stengėsi palaikyti tautinę sąmonę, kvietė išeivių ekskursijas į Lietuvą, jas globojo, parūpino stipendijas išeivių jaunimui studijuoti Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Prezidentas Antanas Smetona rėmė tuos ryšius, pabrėždamas, kad už Lietuvos sienos gyvena trečdalis mūsų tautiečių. 1927–1940 m. Lietuvos ryšiai su lietuvių išeivija nuolat stiprėjo. Įdomiausia, kad Lietuva rėmė išeiviją daugiau, nei pati iš jos gavo. Tai buvo savotiška padėka už išeivijos paramą kuriantis Vasario 16-osios Lietuvai.
1935 m. DULR Kaune surengė pirmąjį Pasaulio lietuvių kongresą, kuris ir turėjo suartinti viso pasaulio lietuvius su Lietuva. Į kongresą atvyko aštuonių valstybių (Didžiosios Britanijos, Argentinos, Brazilijos, JAV, Kanados, Latvijos, Prancūzijos ir Urugvajaus) lietuvių atstovai. Jo metu buvo įsteigta Pasaulio lietuvių sąjunga, turėjusi tikslą suvienyti viso pasaulio lietuvius tautinės kultūros ir ekonominiais reikalais. Tačiau dėl tarptautinės įtampos Europoje, karo ir sovietinės okupacijos ši sąjunga ryškesnės veiklos išplėtoti nespėjo.
Tęstinumas: ženklelis, skirtas Pasaulio lietuvių jaunimo kongresui, 1966 m. vykusiam Čikagoje. / Saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje / ŠAM I–F 405
Sukūrė „Mažytę Lietuvą“
Mintis telkti lietuvius vėl iškilo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – tarp lietuvių pabėgėlių į Vakarų Europą ir ypač tarp Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) vadovų. Visų pirma, tarp minėtų pabėgėlių dominavo intelektualūs Lietuvos visuomenės atstovai, užėmę gana aukštus postus: menininkai, dvasininkai, mokslininkai, karininkai, medikai, valstybės tarnautojai ir t. t. Vien iš VDU pasitraukė apie 50 proc. mokslinio ir pedagoginio personalo. Pasitraukę nuo bolševikinio teroro, lietuviai pradėjo burtis draugėn Vakarų Europoje ir ypač – Vokietijoje.
VLIK parengė Lietuvių tremtinių bendruomenės (LTB) konstituciją, kurią 1946 m. priėmė tremtinių atstovų suvažiavime Hanau mieste Vokietijoje. Naujai organizacijai buvo iškelti tokie uždaviniai: išlaikyti pajėgią tremtyje esančią tautos dalį; saugoti gerą lietuvių vardą; rūpinti švietimo, kultūros ir socialiniais reikalais; padėti tremtiniams prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų (pagal savo profesijas ir specialybes); ugdyti tautinį solidarumą, demokratinę sąmonę ir darbo meilę. Tai buvo visiems lietuviams priimtini dėsniai, kurie vėliau sugulė į rengiamus Pasaulio lietuvių bendruomenės dokumentus.
Taigi, LTB sujungė visus lietuvius Vakarų Europoje, organizavo mokyklas, rėmė ir globojo tautinės kultūros ugdymą. Per trumpą laiką ten buvo sukurta, vaizdžiai tariant, „Mažytė Lietuva“ (žinome, kad buvo „Didžioji Lietuva“, „Mažoji Lietuva“ ir net „Amerikos Lietuva“).
Siekė išlikti tauta
1948–1949 m. vis daugiau lietuvių dipukų paliko Vokietiją, kitas Vakarų Europos šalis ir užjūrio kraštuose rado naują prieglobstį. Visą pasaulį apimančios lietuvių organizacijos spręsti klausimai tuo metu pasidarė ypač aktualūs. Tačiau lietuvių vadovai emigracijos problemas buvo pastebėję dar gerokai anksčiau, todėl jos padariniai lietuvių neužklupo visai nepasirengusių. VLIK dar savo 1947 m. posėdyje priėmė tokį nutarimą: „Prašyti Vykdomosios tarybos paruošti nuostatus organizuotinai pasaulio lietuvių bendruomenei“.
1948 m. spalį VLIK priėmė PLB konstitucijos projektą, kuris po ilgų svarstymų buvo galutinai patvirtintas 1949 m. gegužės 27 d. Ši konstitucija tapo naujos gimstančios organizacijos pagrindu. Pagal ją kiekviename pasaulio krašte turėjo kurtis lietuvių bendruomenės su savo valdančiaisiais organais: krašto taryba, valdyba, kontrolės komisija, garbės teismu, apylinkėmis ir jų organais.
PLB yra šventykla, į kurią uždrausta įeiti su partinėmis maldaknygėmis, nes šioje šventykloje tėra tik viena malda – lietuvybė.
Be to, turėjo būti sukurti ir pagrindiniai organai: PLB Seimas, PLB valdyba ir kt. 1949 m. birželio 14 d. VLIK paskelbė PLB ideologijos pagrindinius dėsnius, pavadintus Lietuvių charta (13 punktų), kuri nustatė pagrindines direktyvas lietuvybei išlaikyti ir įpareigojo jų laikytis. Tą pačią dieną buvo priimta PLB konstitucija ir Laikinieji PLB santvarkos nuostatai. Juos įgyvendinti pavesta VLIK pirmininkui M. Krupavičiui.
Būtina pažymėti, kad PLB Konstitucijos pirmos dalies pirmame punkte pasakyta: „PLB Konstitucija remiasi Lietuvių charta“ – tai buvo ir yra siekis išlikti pajėgia tauta išeivijoje.
Atkreiptinas dėmesys, kad PLB pradėjo kurtis iš apačios: pirmiausia kūrėsi kraštų bendruomenės, o paskui susidarė PLB. Jos organizacinę pabaigą žymi 1958 m. Seimas.
Bendruomenės ideologas
Per trejus lemtingus metus, iki 1949 m. sprendimų, pagrindinis PLB kūrimo iniciatorius ir ideologas buvo prelatas M. Krupavičius (1885–1970) – VLIK pirmininkas (1945–1955) ir buvęs Lietuvos Respublikos politinis ir visuomenės veikėjas. Jam, anot istoriko Vinco Bartusevičiaus, „teko pagrindinė našta popieriuje surašytus negyvus paragrafus paversti gyvenimu“.
Visų pirma, reikėjo populiarinti pačią naujos organizacijos idėją, aiškinti jos svarbą, tikslus ir uždavinius, nurodyti steigimo procedūrą. Šiuo tikslu M. Krupavičius apvažinėjo beveik visas lietuvių stovyklas Vakarų Europoje, rašė aplinkraščius dėl organizacinių reikalų, ištvermingai ragino spartinti susijungimo į bendruomenes darbą.
Jo biografas Petras Maldeikis prelatą vadina PLB kūrėju. Tuo tarpu pats M. Krupavičius PLB tėvu laikė VLIK, o save – tik davusiu komitetui idėją: „PLB tėvas buvo VLIK. Aš turėjau laimės ir garbės ją į vėžes įstatyti.“ Taigi, M. Krupavičiaus vadovaujamas VLIK sukūrė PLB statutą ir Lietuvių chartą, o pats prelatas pagal tą statutą sukūrė pačią bendruomenę. Kaip ją jis įsivaizdavo?
M. Krupavičiui PLB organizacija yra antipartinė. Anot jo, žmonės, kurie ateina į bet kurią PLB vadovybę, turi iškilti virš savo partijos reikalų, nes kitaip neišvengiamai bendruomenė bus suskaldyta iš vidaus. Jis sakė: „PLB yra šventykla, į kurią uždrausta įeiti su partinėmis maldaknygėmis, nes šioje šventykloje tėra tik viena malda – lietuvybė.“ Taigi, PLB buvo sukurta siekiant išlaikyti lietuvybę ir turėjo sujungti visus išeivius lietuvius.
Pats M. Krupavičius aiškino, kad „PLB yra ne draugija, bet tautinė bendruomenė. Į draugiją rašosi nariu kas nori. O tautinei bendruomenei priklauso kiekvienas lietuvis, nepaisant, kur jis gimė ir kada gimė, nori būti bendruomenės nariu ar nenori, kalba lietuviškai ar nekalba, naudingas bendruomenei ar žalingas, bendruomenės gėda ar bėda, ką tik šį pasaulį išvydęs ar jau lipa į karstą. (...) ar jis katalikas, ar evangelikas, (...) ar jis dvarininkas, ar ubagas; (...) PLB narys yra kiekvienas žmogus, kieno gyslomis teka lietuviškasis kraujas (...) nors ir nematęs Lietuvos ar nenorįs jos matyti“.
Kaip pažymi P. Maldeikis, VLIK pirmininkui bendruomenės pavyzdys – Lietuvos valsčius ar parapija.
M. Krupavičius daug reikšmės teikė Lietuvių chartai. Jis jos principus prilygino cementui, kuris turi sujungti visus pasaulyje pasklidusius lietuvius tarsi atskiras plytas į vieną patvarų pastatą – lietuvybės tvirtovę. Lietuvių chartą jis vadino įsipareigojimu kiekvieno lietuvio sąžinei. Tai „lyg kelio rodyklė plačiuose pasaulio keliuose išblaškytiems broliams, rodanti vieninteliai teisingą kryptį į savo senolių, į savo tėvų ir savo pačių tautinį židinį“. Ji skirta visiems lietuviams, lietuviškai šeimai, visoms organizacijoms.
PLB kūrimo ideologas ragino visur, kur tik yra lietuviško jaunimo, išlaikyti lietuvybę, lietuvių kalbą, steigti lietuviškas mokyklas, platinti lietuviškas knygas, spaudą. Pavojingiausiu lietuvybei dalyku M. Krupavičius laikė mišrias šeimas, su kuriomis turėtų kovoti visi: ir šeima, ir mokykla, ir spauda, ir Bažnyčia, ir tėvai, ir organizacijos. Kartu, kaip jis pabrėžė, reikia sudaryti galimybes jauniems žmonėms susipažinti, kurti lietuviškas šeimas. Toks jau buvo prelatas M. Krupavičius!
PLB auga vis labiau
PLB Seimo sušaukimas užsitęsė, nes įvairiuose kraštuose bendruomenės steigėsi nevienodai. Seimo darbe Niujorke 1958 m. rugpjūčio pabaigoje dalyvavo 20 bendruomenių, kurios atsiuntė 112 delegatų (simboliškai toks skaičius buvo nustatytas Lietuvos Steigiamojo Seimo 1920 m. garbei, nes ir ten susirinko 112 išrinktų tautos atstovų).
Pirmasis Seimas nustatė PLB darbo gaires, struktūrą, išrinko vadovaujamas grandis. Priimta dar anksčiau parengta Konstitucija. Vadovavimo funkcijos pasiskirstė tarp Seimo, valdybos, Kontrolės komisijos ir Garbės teismo. Buvo suformuota atskira institucija – PLB Kultūros taryba, kaip patariamasis PLB valdybos organas. Pirmuoju pirmininku buvo išrinktas Jonas Matulionis iš Kanados.
Deja, PLB netapo visos lietuvių išeivijos organizacija, apimančia visas sritis. Tačiau ji pavirto viena iš daugelio didesnių išeivijos organizacijų, tokių kaip Amerikos lietuvių taryba, VLIK, Didžiosios Britanijos lietuvių sąjunga ir pan.
Lietuvių filosofas Juozas Girnius, nusakydamas PLB prasmę, rašė: „LB prasmė yra ne būti platesne organizacija, o sutelkti kovai už tautinę gyvybę (...) LB idėjinis pagrindas yra valia likti lietuvių tautoje ne tik patiems, bet ir jaunąją kartą išauklėti savo tautai.“
Bėgant metams, PLB auga vis labiau: 1958 m. ją sudarė 20 bendruomenių, 1992 m. – 25, 2003-iaisiais – 35, 2020 m. – 47, o šiemet – jau net 55 lietuvių bendruomenės. Šis augimas siejamas su nauja ir gausia lietuvių išeivijos banga po 1990 m., išplitusia ir po egzotinius kraštus. Tai rodo organizacijos gyvybingumą ir tai, kad PLB yra savo veiklos maratone – galima pajuokauti, kad jai dar labai toli iki finišo.
PLB gyvuos tol, kol bus lietuvių išeivija, kol bus lietuvių tauta, pabirusi šioje planetoje. PLB dabar yra ne tik lietuvybės saugotoja ir propaguotoja, lietuvių tautos užjūriuose telkėja ir koordinatorė (tai buvo ypač svarbu, kai organizacija kūrėsi okupuotos Lietuvos sąlygomis), bet ir Lietuvos valdžios talkininkė, patarėja.
