Pjesės autorius (I.V.) ir ją statantis režisierius (A.Š.) susitiko pasikalbėti apie kūrėjo ir menininko situaciją šių dienų kontekste.
A.Š.: Kas galėjo įsivaizduoti, kad XXI a. teks kalbėtis vykstant karui Europos viduryje – Vladimiro Putino valdomai Rusijai užpuolus Ukrainą... Pjesėje „Jaudulys“ Tavo herojė Ulja teigia, kad menas turi tik vieną prasmę – mėgavimąsi menu. Kaip tau atrodo, ar keičiasi meno prasmė karo metu? Ką menas gali nuveikti sproginėjant bomboms, kai mėgautis išties sunku?
I.V.: Norėčiau patikslinti žodį „mėgautis“. Man atrodo, šitas žodis visus nuveda klystkeliu. Žodis „mėgautis“ reiškia patirti malonumą, pasitenkinimą. Manau, daug kas su manimi sutiks, kad malonumą mums suteikia daugybė dalykų: grožis, saulės patekėjimas, saulėlydis, meilė, kūdikis. Visa tai teikia džiaugsmą, aukščiausią malonumą. Malonumą gali sukelti ir žemesni dalykai – narkotikai, porno, dar kas nors. Ir viena, ir kita yra malonumas ir pasitenkinimas. Tai priklauso nuo to, koks tavo vibracijų lygis.
Pavyzdžiui, man jokio malonumo nesuteikia prievarta, bet aš mėgaujuosi „Radiohead“ muzika, Luciano Pavarotti vokalu, gerais sudėtingais spektakliais, kurie kalba sudėtingomis, skaudžiomis, nemaloniomis temomis – apie karą ir t.t. Noriu pasakyti, kad mes einame žiūrėti meno kūrinio kaip gerai sukurto daikto. Žiūrime TV arba skaitome laikraštį, kad gautume informacijos, tačiau mene ieškome ne informacijos. Mene ieškome kontakto su jausmine metafora, kontakto su jausminiu mitu, kad mokslinę mintį galėtume ne pragmatiškai suprasti, bet pajausti. Jausmas turi kelti malonumą. Taip kuriamas katarsis – toks katarsio principas egzistuoja nuo graikų antikos.
Mes žiūrime spektaklį apie Medėją – Medėja nužudo savo vaikus, bet žiūrovas išeina patenkintas, spektaklis jiems patiko. Mes žiūrime serialą apie Černobylį – apie labai nemalonius dalykus, bet serialas mums patinka. Mums nepatinka Černobylio katastrofa, mums nepatinka, kad Medėja nužudė savo vaikus, bet mums patiko, kaip tai sukurta. Tokia mano herojės mintis. Tas „kaip“ ir yra kontaktas. „Kaip“ – reiškia, kad mes prisiliečiame prie grožio. Menas – tai estetika, tai grožio suteikimas gyvenimui.
Šiomis dienomis, kai vyksta karas, Varšuvoje du kartus pilnoje 900 vietų salėje buvo parodytas mano režisuotas spektaklis – Antono Čechovo „Dėdė Vania“. Po spektaklio mes išeiname su Ukrainos vėliavomis, pagerbiame Ukrainą, nors spektaklyje nė žodžio apie šią šalį. Tačiau žmonėms Lenkijoje tai reikalinga, nes visi sėdi tuose telefonuose, tame baisiame pasaulyje, o spektaklio metu jie dviem valandoms ištrūksta iš to pragaro. Aš siūlau panirti ne į lengvą, kvailą, pigią pramogą, bet į dvasingą, gilią, sąmoningą būseną. Aš suprantu mėgavimąsi kaip didelį dvasinį malonumą, ir mano pjesės veikėja kalba apie tai.
A.Š.: Jeigu Tu pats dabar rašytum naują pjesę, ar joje atsirastų šio baisaus karo motyvų, ar kaip tik stengtumeisi neliesti šios temos, kad žiūrovai tavo spektaklyje atitrūktų nuo juos nuolat atakuojančio naujienų srauto apie įvykius Ukrainoje?
I.V.: Dabar nėra galimybės parašyti naujos pjesės, dabar reikia laukti. Dabar vyksta karas. Įvykiai tokie stiprūs, kad negalime jų permušti. Esu parašęs daugiau negu 20 pjesių, bet daugiau nei pusė iš jų ką tik neteko prasmės, nes jose buvo kalbama apie socialines problemas. Kokia pjesė būtų aktuali šiandien? Pjesė „Girti“ būtų, „Jaudulys“ taip pat, nes pasakojama apie mitą, apie gilius amžinus dalykus, apie menininką, apie meistriškumą, apie tai, kas mums visiems reikalinga, ypač karo metu. Taip, „Jaudulys“ lieka prasminga pjesė. Dar „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“, gal „Iliuzijos“... Taigi, dabar aš nepradėčiau kurti pjesės.
A.Š.: Kai rugpjūtį po Baltarusijos prezidento rinkimų prasidėjo protestai ir masiniai sulaikymai, staiga atsirado pjesių, kuriose buvo karštai reaguojama į tas aktualijas. Tenka pripažinti, kad jų autoriai aštriai ir greitai parodė, kas vyksta šiandien jų šalyje, bet meno požiūriu tai nebuvo išbaigti, subrandinti kūriniai – tam paprasčiausiai nepakako laiko. Būtent todėl ir pats atsisakiau pasiūlymo režisuoti vieną tokių pjesių. Kad ir kaip palaikiau Baltarusijos žmonių kovą už laisvę, nenorėjau tapti vien tik naujienų ir politinių žinučių transliuotoju teatro scenoje. Todėl atskyriau savo paramą ir akcijas nuo teatrinės kūrybos. Kaip manai, gal vis dėlto reikia, kad teatras reaguotų greitai – rėktų, kviestų žmones susirinkti ir veikti?
I.V.: Puikus klausimas, nes būtent dabar man tai ir rūpi. Prieš mėnesį išleidome spektaklį apie protestus Baltarusijoje. Aš jį pastačiau teatre „Teatr Nowy“. Ten vaidina baltarusių aktoriai, kurie pabėgo nuo Baltarusijos režimo. Spektaklis sukurtas pagal tikrus dokumentinius tekstus, apie kankinimus, apie tą terorą, kurį Aliaksandras Lukašenka surengė savo šalies žmonėms. Šio spektaklio tikslas – atkreipti Europos gyventojų dėmesį į tą košmarą ir siaubą, kuris vyksta. Dabar mes suprantame, kad nebegalime vaidinti šio spektaklio, nes... Taip, žinoma, niekas nenutraukė baltarusių kančių, bet pagrindinė žinutė Europos visuomenei šiandien jau kita, retorika turi būti kita.
Nusprendžiau, kad dokumentinio teatro patirtis man netinka, aš norėčiau kalbėti apie tai, kas amžina.
Pagrindinis klausimas dabar yra ne tas, kurį kėlėme žiūrovams tuomet. Tai mano pirmas toks spektaklis gyvenime, ir aš padariau tokią išvadą: šiame spektaklyje nėra jokios dvasinės vertikalės. Nėra fabulos, yra tik dokumentai apie protestą. Blogis taip greitai keičia šį pasaulį, kad mes kiekvieną kartą susiduriame tai su žemės drebėjimais, tai su karu, tai dar su kažkuo, ir teatras nespėja vytis. Net ir žinios keičiasi tokiu greičiu, kad kiekvieną dieną kas penkias minutes gauname naują informaciją. Todėl nusprendžiau daugiau nebekurti dokumentinio teatro, nors labai gerbiu žmones, kurie tai daro, aš juk ir pats buvau prie „Teatr.doc“ kūrimo ištakų. Jei šiandien kurčiau spektaklį apie Kyjivo ar Charkivo bombardavimą, rytoj, neduok Dieve, atsitiktų dar kas nors, ir aš niekaip nespėčiau reaguoti į naujienas. Tačiau spektaklis apie tai, kodėl kyla karas – ne tik Ukrainoje, bet apskritai pasaulyje, visada yra ir bus reikalingas.
Šiuo metu aš išgyvenau du nuostabius vakarus – „Dėdės Vanios“ spektaklius. Išgirdau A.Čechovo tekstą, kuris buvo parašytas XIX a. pabaigoje, ir tas tekstas šiandien įgijo neįtikėtiną aktualumą, nors ten nebuvo nė žodžio apie karą Ukrainoje. Tačiau viskas, apie ką jis kalba, – tai žmogaus dvasios antropologija. Tai yra apie tai, kas yra žmogus, kur jis nusirito ir kodėl. Prasmės nebuvimas, žmogaus sielos tuštuma ir humanistinės vertybės – tai labai aktualu. Aš nusprendžiau, kad dokumentinio teatro patirtis man netinka, norėčiau kalbėti apie tai, kas amžina.
A.Š.: Jeigu jaudulys – tai Kūrėjo nerimas, kurį jaučiame kiekvienas savyje ir kurį Kūrėjas jaučia dėl kiekvieno iš mūsų. Tu manai jis dabar jaudinasi?
I.V.: Ką turi galvoje?
A.Š.: Visos Visatos autorių.
I.V.: Visos Visatos autorius tai ne asmuo. Aš nemanau, kad Dievas yra asmenybė. Mes darome vieną klaidą – Dievui priskiriame asmens bruožus ir tada jo klausiame: „Bičiuli, tu ką, antrojo Aušvico nori? Nori karo Ukrainoje?“ Tačiau dievas tai ne „čiuvakas“. Jis ne V.Putinas. Ir ne A.Hitleris. Dievas – ne asmuo. Dievas – tai viskas kartu. Tai energija, kuri srūva, tai vibracija. Mes visi esame tos vibracijos vaikai – ir V.Putinas, ir A.Hitleris. Visi esame šios visatos dalis. Tačiau kaip kūnai, mes priimame sprendimus ir atliekame veiksmus, kuriuose galime kontaktuoti su šviesa ar meilės vibracija. Dievas – tai meilė. Meilė beasmenė. Mes – asmenys. Mes galime turėti kontaktą su šviesa ir vystyti jį arba pastebėti, kad jį pametėme.
Patriarchas Kirilas, stačiatikių bažnyčios, kurios doktrina yra Jėzaus Kristaus mokymas (kuriame kalbama, kad reikia atsukti užpuolikui antrą skruostą, kad meilė nugali prievartą), vadovas, pateisino V.Putino valdžios veiksmus kare. Ar tai reiškia, kad kaltas Dievas? Ne. Tai reiškia tik vieną – Patriarchas Kirilas turi labai mažą kontaktą su Dievu.
A.Š.: Pagrindinė herojė Ulja – žymi rašytoja. Ji daug kalba apie meną, kūrybos procesą, apie kontaktą tarp žiūrovo-skaitytojo ir menininko, apie tai, kas vyksta su žmogumi to kontakto metu. Tu taip pat nuolat kuri kontaktą su savo skaitytojais ir žiūrovais. Ar galima sakyti, kad šioje pjesėje kalbama ir apie tave? Turiu galvoje ne tavo gyvenimo faktus, bet tavo savijautą šiame pasaulyje – kaip kūrėjo, kaip žmogaus.
I.V.: Žinoma. Kiekvienas dramaturgas į pjesę sudeda savo energiją, intelektualinį, jausminį, psichologinį lauką, aš esu kiekvienoje savo pjesėje. Tiksliau, kiekviena pjesė – tai aš. Jeigu sugalvosiu parašyti pjesę apie prievartautojus, tai nereiškia, kad aš prievartautojas. Tačiau problemos, kurias nagrinėju, kyla iš manęs, iš mano smegenų, iš mano jausmų, iš mano pasaulėžiūros, iš mano energijos. Ar Williamas Shakespeare'as pritaria Makbeto tironijai? Ar W.Shakespeare'as yra Makbetas? Kur yra autorius? Autorius yra temoje. Pjesės tema, žinutė – tai ir yra autorius. Tai, ką jis norėjo ta pjese pasakyti. W.Shakespeare'as nenorėjo pasakyti, kad reikia kaip Makbetui žudyti ir užgrobti valdžią. Jis norėjo pasakyti, kad visi mūsų veiksmai visatoje nulemti. Kad pasaulis – tai teatras, o žmonės jame – aktoriai. Štai jo žinutė.
A.Š.: Vadinasi, visa pjesė yra ne tik apie pagrindinę tos pjesės veikėją Ulją Richtę, bet ir apie tave?
I.V. Taip. Aš tikrai ne visada sutinku su jos požiūriu ir, tikiuosi, mano charakteris ne toks, kaip jos.
A.Š.: Paskutiniame savo monologe ji atsiprašo ne tik už tai, kam ji savo gyvenimu suteikė skausmo, bet ir tų, kuriuos sužeidė savo knygomis. Kaip manai, knygos ir kiti meno kūriniai gali skaudinti?
I.V.: Žinoma. Autorius atsakingas už tai, ką jis rašo, ir už tai, ką jis kalba. Tarkime, teatre autorius paima dvi valandas iš žmogaus gyvenimo ir kažką už tai jam siūlo. Ne tik temą, siužetą, bet ir energiją, vibraciją. Žinoma, tu esi atsakingas už tai, ką jiems siūlai. Jie netgi pirko bilietą, vadinasi, tu jiems tai pardavei. Ir mano herojė sako, kad gali būti, kad jos kūriniai, jos mintys, kai kurie paradoksai suteikė žmonėms skausmo, o gal net įžeidė. Taip būna, mes visi klystame. Mes žmonės. Aš irgi žmogus. Nesakau, kad esu sukūręs daugiau nei dvidešimt pjesių. Jose yra minčių, kurios šiandien atrodo nereikalingos. Man labai gaila. Taip nutinka kiekvienam. Mes klystame. Tačiau einame pirmyn. Einame toliau.
A.Š.: Kas toliau?
I.V.: Toliau – rašyti. Toliau – kalbėti. Toliau – gyventi. Mes turime teisę klysti. Klaidos, padarytos nuoširdžiai tikint, kad darai teisingą dalyką, yra atleistinos. Klaida – tai netikslumas. Jeigu tu suklydai ne dėl pinigų, ne iš tuštybės, ne dėl to, kad sukiršintumei kitus, o dėl to, kad nuoširdžiai taip galvojai, visata tave pataiso, parodo tavo klaidą (kartais nemalonumais, kurie tau nutinka, kaip kaina už klaidą) – tu supranti tai ir eini toliau.
A.Š.: Taip... Todėl tai ir yra klaida, nes tikslas buvo kitas...
I.V.: Kaip gyventi rusui šiandien? Štai klausimas...
A.Š.: Kaip gyventi menininkui šiandien? Kaip kurti šiandien?
I.V.: Kurti paprastą pasaulietišką meną, kurio tikslas – teikti malonumą, pasigėrėjimą, pasitenkinimą žmonėmis, kurie atėjo jo pažiūrėti.
