Padaryti tai buvo būtina, mat pirmosiomis Vladimiro Putino kovos su ukrofašistais dienomis, visų runkelių mylimas Putinelas savo „Facebook“ profilyje pareiškė, kad prigožininkų, kadyrovcų ir kazokų prievartaujamos ukrainietės turėtų ne tik nesipriešinti, bet ir mėgautis žaginimu vardan taikos.

Katalikų bažnyčios popiežius vėliau užėmė labai panašią poziciją, ir tai tik įrodo, kad Babuinas Staugūnas mąstė ir, tikėkimės, tebemąsto teisingai, tačiau tų 2022 m. vasarį konservatnikai ir liberastai nesnaudė – jie taip puolė savo „kitoke nuomonia“ pasakiusį dainininką, kad šis negalėjo koncertuoti daugiau nei metus.

Jau eidama Klaipėdos Butkudziundzės gatve, aš pajutau, kad ruošiuosi dalyvauti išskirtiniame įvykyje, kurį būtų pranokęs nebent Kijevo paėmimas per tris valandas, o prisiminusi, kad kažkur netoli traukinių ir autobusų stočių gyvena tarpgalaktinio garso vokalo treneriai Mioleta ir Pijus Karabasovai, kone vos nenualpau iš laimės.

Atvažiavusi į Kauną ir atėjusi į koncerto vietą pamačiau daugybę runkelių ir budulių su vadinamosiomis pederastkėmis ir iš karto supratau atsidūrusi tarp savų.

„Aš nesuprantou, kiek galima apie tą karą?“ – pyko treninguotas budulis.

„Vaizdai iš karo labaj troumuoja“, – pritarė runkeliui jo patelė.

„Prie ruso buvo geriau. Stovėjo by... prie ruso ir propagandos buvo mažiau“, – pasakė jiems kažkoks bendraamžis.

Atpažinau, kad tai vieno uostamiesčio liberasto brolis, skiepų priešininkas, anot mano bedantės bičiulės, karo Ukrainoje išvakarėse sisteminės žiniasklaidos žurnaliūgoms išsiuntęs manifestą, skelbiantį, kad Lietuva turėtų pripažinti Donecko ir Luhansko respublikų nepriklausomybę.

Prasidėjo koncertas. Į sceną įžengė Putinelas su savo muzikantais ir pritariančiosiomis vokalistėmis. Staiga supratau, kad vienas muzikantų yra žymus Lietuvos dizaineris Juozapota Sputnikėvičius, kurį taip pat puolė liberastai. Dabar jis buvo kone visiškai nuogas ir išmarginęs kūną įvairaus dydžio Z raidėmis. Dėvėjo Juozapota tik vadinamuosius stringus ir per visą koncertą ant scenos kratė savo kapšeliu it perkusiniu instrumentu.

„Šiam pasauly visko būna... Atsimerki vieną rytą“, – ritmenbliuzo maniera užkniaukė Putinelas, ir visa publika kone pašėlo iš laimės.

„Ačiu. Ačiu. Tai, kas vyksta tarp Ukrainos ir Rusijos, yra labai skaudu. Vaizdai iš karo labai troumuoja... Reikia kovoti su patyčioumis...“ – baigęs dainuoti, paleido tiradą Putinelas ir netrukus užtraukė naują kūrinį.

„Kitoke nomone... Nomone kitokia...“, – kartojo Juozapota ir pritariančios vokalistės prieš Putinelo partiją.

„Ir jeigu tu skrisi į dangų suuostęs trąšas, lyg klijus... Pasieksi planetą Gražulį... Rasi ten savo draugus... draugus...“, – infantiliu balseliu kniaukė dainorėlis, o buduliai rūsčiai dvasingais veidais, išsiviepę žiūrėjo su džiaugsmo ašaromis akyse į sceną.

„Ačiuuu, ačiuuu... O dabar šią dainą norėčiau skirti vienam politikui, kurį dėl jo kitokios nomones pola šorošiniai liberastai“, – pareiškė Babuinas Staugūnas.

„Aš jau nepakeliu minčių apie saveee... Kaip Pirskienė užlipusi ant vamzdžio... Tai uždaryk mane, Remyga, krematoriume, kaip Aušvicą mirtis uždaro... Ir kaip nutupdo Paksas savo lėktuvus... O tu man atsakai: Aš tavo Trampas...“, – užbaigė žinomą fabriko valgyklos dainą Putinelas, tuo patvirtindamas, kad yra pasaulinio lygio fonogramininkas.

„O dabar norėčiau pakviesti porą ypatingų svečių“, – pareiškė Babuinas ir į sceną įžengė matytas veidas.

Greitai supratau, kad tai buvęs kandidatas į prezidentus Gražvydas Trumpaitis.

Iš pradžių susierzinau, mat Gražvydo sėbrai internete dažnai skelbia, kad tai jis, o ne aš, yra tikrasis Sąjūdžio įkūrėjas, tačiau prisiminusi, kad jis kritikuoja angliškai dainuojančius vaikus ir yra palikęs savo lietuvišką šeimą dėl Rytprūsiuose sutiktos kitatautės, iškarto nusiraminau bei ėmiau laukti, ką jis pasakys.

Gražvydas nieko nesakė. Jis stovėjo, žiūrėjo į žmones maždaug dešimt minučių, o tada atsitūpęs ant keturių galūnių pradėjo šokinėti kaip varlė ir kartoti „kva kva“. Buduliai nieko nesuprato, tačiau atsakė aplodismentais, o aš suvokiau, kad šiuo savo performansu buvęs olimpietis bando išreikšti kritiką Lietuvos valdžiai dėl paramos Ukrainos režimui.

Staiga į sceną įžengė klaikiai nutukusi moteris, kurią jau buvau kažkur ne kartą mačiusi.

„Sojuz nerušymych respublik svobodnych splotila naveki velykaja Rus“, – rusiškai užgiedojo storulė, nusipurčiusi nuo pagurklio prakaito lašus.

Netrukus prie jos prisijungė Putinelas kartu su Juozapota ir visais kitais muzikantais bei dainininkais. Tik Gražvydas stovėjo nieko nesakydamas ir kartais išleisdavo varlėms būdingą garsą.

Buduliai toliau rūsčiais dvasingais veidais žvelgė į sceną, o man iš akių pasipylė džiaugsmo ašaros.

„Lie Va Tu... Konsti Tu ti“, – sukuždėjau žymios poetės Salomėjos Makšties trilogijos „Algirdas“, „Mykolas“, „Garažas“ herojės Loretos ištartus žodžius.

„Kitoke nomone... Nomone kitokia!“ – tebeklykė Juozapota.

„Stovi Ramūnas prie kelio, saulė seniai Vakaruos… Girtas it Petras Kurmelis, klausosi Kremliaus dainos...“ – giedojo radijas.

„Ar jūs esate žymioji poetė ir dramaturgė, romano „Žali mūsiškiai tarp žydrų debesų“ autorė, tikroji Sąjūdžio įkūrėja Viagra Viagrauskaitė?“ – paklausė priėjęs nepažįstamas jaunesnis vyras.

„Taip“, – atsakiau čebureko pilna burna.

„Ar jūs akcentuojate esanti lietuvė?“ – paklausė žmogelis ir aš pakartojau prieš tai sakytą žodį.

„Ieškojau jūsų visoje Lietuvoje, norėdamas papasakoti apie tai, kas prieš 40 metų dėjosi Tarybų Sąjungoje. Mano vardas – Vaidotas Makštutis“, – išbėrė pašnekovas.

„Mmhhmm“, – numykiau tokiu tonu, kad pašnekovas suprastų, jog prašau jo tęsti.

„Prieš keturis dešimtmečius man buvo maždaug dvylika, ir tėvai, uolūs komunistai, vėliau aktyvūs „Jedinstvos“ ir jūsų įsteigto Sąjūdžio nariai man liepė lankyti berniukų chorą „Hipopotamiukas“, kuriam vadovavo dabar į Baltarusiją pabėgęs žymusis Aurimas Lazupa“, – pasakojo Vaidotas.

„Pažinojote Aurimą?“ – nustebau aš, išgirdusi kambario bičiulio, su kuriuo dažnai teko valgyti sumuštinius su batų tepalu, pavardę.

„Taip“, – atsakė pašnekovas ir nuleido akis, o man iš nuostabos ant kavinės grindų iškrito neprarytas čebureko kąsnis.

„Aš jums jį pašildysiu“, – pasakė pribėgusi jauna kavinės darbuotoja ir nuo grindų paėmė bei su savimi nusinešė nesuvalgytą masę.

„Vargšelė. Tikriausiai gimusi kokiais 2003-iaisiais ir nemačiusi sovietmečio“, – pagalvojau aš, o vėliau prisiminusi pokalbio temą, nusišypsojau, mat galvon sugrįžo viskas, ką mūsų bendrabutyje kalbėjo apie Aurimą.

Pasakota, kad jis reguliariai susitikdavęs su pionieriais ir spaliukais bei vesdavęsis juos į savo senelės butą.

„Žinau, kodėl šypsotės, – mano apmąstymus pertraukė nepažįstamasis, – žinokite, kad visi tie pasakojimai yra teisingi.“

Man pasidarė labai smalsu ir aš sumirksėdama paraginau Vaidotą kalbėti toliau.

„Mūsų chorvedys buvo be galo charizmatiškas ir kūrybingas. Kad jūs būtumėte mačiusi, kaip mes jo vedami rusiškai giedodavome „Katiušą“, „Zuikių dainą“ iš „Briliantinės rankos“ ir to gruzino japoniška pavarde, B. Okudžavos „Maldą“... O jau visos SSRS himną traukiant mums, „Hipopotamiuko“ choristams, nebuvo lygių“, – aiškino Vaidotas.

„Taip. Taip“, – kartojau linkčiodama, kaip liepiama linkčioti knygose, aiškinančiose, kaip susirasti draugų ir patikti žmonėms.

„Mes jį tiesiog dievinome, tačiau galiausiai maestro atskleidė ir savo kitokią, tamsiąją pusę“, – tęsė pašnekovas.

„Veikiau jau žydrąją arba vaivorykštinę“, – pagalvojau aš.

„Vieną dieną mūsų chorvedys nusivedė mane ir dar porą berniukų į indišką filmą. Mes visi sėdėjome ir žiūrėjome, kaip ekrane šoka ir nesuprantama kalba kniaukia sariais apsidangsčiusios merginos, kai staiga pajutau ant šlaunies mūsų chorvedžio ranką. Ji vis slydo tamsoje ir galiausiai užčiuopė mano mažąjį kolūkietį. Niekam apie tai nepasakojau – nei tėvams, nei partijos atstovams, nei milicijai, nei kitiems berniukams. Nujaučiau, kad maestro elgiasi nederamai, tačiau tuo pat metu prisiminiau tėvus pasakojant, kad Aurimo pusbrolis dirba KGB. Vėliau sekė dar daugiau keistų įvykių. Po poros metų, maždaug 1985 m., chorvedys mus visus nusivežė į Kazachstaną. Mes miegodavome lauke, netoli branduolinių bandymų poligono, ir staiga vieną naktį išgirdome, kaip maestro visus žadina garsiai dainuodamas „Zemlia v iliuminatore“. Atsibudome ir pamatėme, kad mūsų vadovas visiškai nuogas mojuoja savo daktariška dešra, sukdamas ją ratu kaip virvę. Jis mums vėliau aiškino, neva taip darydavo rusų žvalgai Stalingrade per Didįjį tėvynės karą perduodami žinią snaiperiams, kad netoliese yra fašistų, ir paragino visus išsirengti bei daryti tą patį. Nujautėme, kad tai, ką jis kalba, – nesąmonės ir kad chorvedys daro su mumis kažką itin nederamo, tačiau tuo metu nebuvo nei interneto, nei „Me Too“, ir mes niekam negalėjome apie tai papasakoti, o ir buvome toli nuo artimųjų. Vėliau vienas mūsų solistas tapo smuikininku ir nusižudė, nes jo pasiklausyti ateidavo pernelyg daug juodaodžių. Įtariu, kad jo psichiniams kompleksams galėjo turėti įtakos vaikystėje patirtas tvirkinimas“, – pasakojo pašnekovas.

„Taip. Taip“, – vėl pakartojau.

„Kai man sukako šešiolika, dėl prasidėjusios balso mutacijos buvau pašalintas iš „Hipopotamiuko“ solistų gretų, tačiau A. Lazupa ir tada manęs nepaliko ramybėje. Vieną dieną jis susirado mano tėvus ir pasakė norįs nusivežti mane į Maskvą bei supažindinti su svarbiais žmonėmis. Esą tai bus naudinga mano karjerai partijoje ir man bus lengviau įstoti į aukštąją mokyklą. Važiuojant traukiniu, Aurimas pasakojo dirbąs slaptam KGB padaliniui, pavadintam 69 kuopa, kurio darbas – vilioti ir sukompromituoti vidaus ir užsienio priešus. Atvažiavęs į Maskvą, jis mane nusivedė į butą, kuriame laukė labai jaunas KGB karininkas. „Oi, koks gražus berniukas. Duok aš tau išbučiuosiu pilvuką“, – pasakė nepažįstamasis ir tuojau pat, atsmaukęs man marškinius, puolė tai daryti. Vėliau, po daugybės metų aš vos nepatyriau insulto išvydęs jį per televizorių kartu su Borisu Jelcinu“, – buvo bebaigęs Vaidotas.

„Ar norite pasakyti, kad tai buvo Put, Put, Put“, – man vėl iš nuostabos atvipo žandikaulis.

„Konservatnikai jį vadina Putka“, – patvirtino pašnekovas.

„Ką jūs?“ – žemu tonu kriuktelėjo Paulius.

„Ai, nu nieko“, – numykė Ramūnas.

„Ooooo“, – užbaubė Mailius, kuris beveik nekalbėjo ir leisdavo tik šį vieną garsą.

Jį išgirdęs, negalėjai suprasti, ar taip baubiantis žmogus iš tavęs šaiposi, ar nuoširdžiai stebisi. Kadaise taip baubdavo girti suaugusieji, norėdami pasišaipyti iš temperamentingesnių ar drąsesnių vaikų, tad Mailius, dabar skleisdamas šį garsą, jausdavosi esąs be galo didelis.

Įsivyravo gana ilga, slogi tyla, kurią pertraukė kažin kur garsiai paleistas žinias transliuojantis televizorius.

„Gavę iškvietimą dėl nepadoraus elgesio viešoje vietoje, atvažiavę pareigūnai buvo apstulbinti. Žinomas suverenas, šeimos vertybių gynėjas ir vatnikas Antanas Gandonas bei savo seksualinės orientacijos neslepiantis politikas Petras Pupulis nuogi voliojosi žvyre valdiškoje vaikų žaidimų aikštelėje laukinės aistros apimti. Pareigūnams teko jėga atskirti įsimylėjėlius. Tam buvo pasitelktos net gaisrinės kopėčios“, – dizainerio balsu plyšavo žurnalistas.

„Tarybinis virai! Virai tarybinis!“ – ant televizoriaus kažką nesuprantamo staugė ne kartą už lytinių organų vaikams demonstravimą teistas Mailiaus Pepenio tėvas Tomas Pepenis, kurį kaimynai vadino Dėde Tomu.

Staiga prie mažųjų vyrukų priėjo dvi storos mergaitės – Agnė (11 m.) ir Ligita (12 m.). Abi jos žaisliniais kastuvėliais valgė ledus iš kibirėlių.

„Ką jūs?“ – spigiu balseliu paklausė Ligita.

Niekas jai neatsakė, tik Mailius išleido savąjį garsą.

„Žėė“, – po kurio laiko Ramūnui subaubė Paulius ir parodė į Mailių, kuris kasėsi sėklides.

„Gėjus! Gėjus!“ – pradėjo garsiai rėkti Aurelijus, rodydamas pirštu į Mailių.

„Eik na**ui!“ – užrėkė Paulius ant Aurelijus.

„O man patinka...“, – bandė kažką sakyti Aurelijus, tačiau jį vėl nutraukė Paulius, pasiųsdamas ta pačia kryptimi.

Aurelijus vėl kažką bandė sakyti vyresniam berniukui, tačiau šis nutildė mažąjį jam skaudžiai įspirdamas.

Beveik tuo pat metu Mailius Pepenis čiupo už plaukų iki šiol tylėjusią Agnę ir bandė jos galvą pritempti sau prie tarpkojo, kaip buvo matęs darant tėvą su teta Zose per giminės susitikimus, tačiau Agnė spyrė jam į koją ir tėškė ledų kibirėlio likučius į marmūzę.

„Ooooo“, – vėl užbaubė Mailius, pasąmoningai suvokdamas, kad jį ką tik pažemino.

„Žaidžiam tokį žaidimą. Jis vadinasi „Surask vamzdį“. Aš pasislėpsiu pas save po rūbais kastuvėlį, o jūs mane liesite ir bandysite jį surasti, o aš sakysiu šilta ar šalta“, – visus bandė taikyti Ligita.

Vaikinai sutiko ir netrukus visą pusvalandį visame kieme aidėjo erotiškai spigus Ligitos balselis sakantis: „Šilta“ arba „Šalta“, tačiau šis užsiėmimas visiems greitai pabodo.

„Žaidžiam „tuki tuki“, – pasiūlė Aurelijus.

Netrukus visas rajonas vėl aidėjo nuo frazių: „Tuki tuki – Mailius ir Agnė už medžio“, „tuki tuki – Paulius konteineryje“, „Ramūnas vada“, „eik na**ui!“ ir „Oooo“.

„Ramūnas vaadaaa“, – sumykė Aurelijus.

„Mailius – vada“, – išmintingesnio ir labiau patyrusio žmogaus tonu griežtai sukriokė Paulius.

„Ne. Ramūnas – vada“, – gudrios manipuliatorės balseliu čiulbėjo Ligita.

„Aš tau sakau, Mailius – vada!“ – užrėkė ant jos Paulius.

„Ramūnas, Ramūnas“, – pagaliau suburbėjo Agnė.

„Bl**, aš jums!“ – užriko ant mergaičių Paulius, bet Ligita buvo gudresnė ir įspyrė jam pirmiau, nei šis spėjo trenkti jai.

„Oooo“, – užbaubė Mailius.

„Ohohoho“, – trindamas sumuštą vietą, prislopintą komišką dejonę išleido Paulius, bandydamas juokais užglaistyti įžeistą vyrišką garbę.

Tada jis netrukus priėjo prie Aurelijaus ir jam trenkė.

„Beee“, – užbaubė Aurelijus garsiausiai verkdamas.

Vėl įsivyravo nejauki tyla, kurią trikdė tik Aurelijaus bliovimas, tačiau ją greitai nutraukė garsiai užleistos radijo dainos.

„Žviek, runkeli, žviek! Strelkovą girtą tratins pulkas velnių! Žviek, runkeli, žviek! Volodia kaso mešką tarp savo kojų!“ – dainavo aparatas.

Staiga atsidarė vieno buto langas ir pro jį išlindo labai stora moteris įsispraudusi į chalatą. Šį rūbą ji buvo apsivilkusi taip, kad visi galėtų išvysti po juo esantį turinį: ant vienos krūties jai buvo ištatuiruota svastika, o ant kitos – kūjis su pjautuvu.

„Ligita! Eik namo!“ – pašaukė dukterį poniutė.

„Kodėl?“ – užkniaukė mergaitė.

„Greitai eik!“ – griežtesniu tonu pasakė moteris.

„Nu, kodėl?“ – vėl kniaukė Ligita.

„Greitai, aš pasakiau!“ – dar garsiau užrėkė Ligitos mama.

Staiga Mailius pamatė svastiką, iškėlė dešinę ranką į priekį ir pradėjo šaukti: „Sieg Heil!“, mat buvo matęs taip darant per televizorių, o Ligitos mama taip pat pakėlė dešinę ranką ir pamojavo.

„O Ligita valgė braškyny ledą...“, – užkniaukė Aurelijus moteriškei lange, tačiau mergaitės motina į šį skundimą niekaip nesureagavo.

„Kai nusinšnęką...“, – subaubė Paulius, matyt, turėdamas omenyje Aurelijų.

Ligita išėjo namo. Į savo butus grįžo Ramūnas ir Aurelijus, o Paulius, kadangi buvo vyresnis, nuėjo prie sudegusio sovietinio kino teatro parūkyti ir susitikti su vyresniais bei „kietesniais“ pažįstamais, kurie jau buvo spėję pasėdėti kalėjime arba padirbti vištų fabrike Airijoje. Tik vieno kieme likusio Mailiaus „oooo“ tebuvo girdėti saulei nusileidus.

„Nu, kaip šitaip galy būty. Aš nesuprantu...“, – burbėjo šunį vedžiojusi treninguota moteris.

„Oooo“, – atsakė jai Mailius.

Kai mano kantrybė trūko, aš jam pasakiau, kad esu lietuvė, tikroji Sąjūdžio įkūrėja, kurią apvogė Landsbergiai sugriaudami kolūkius, ir kad žydai vis dar žudo lietuvius Aušvice. Jis nieko daugiau man nebesakė, tarsi viską būtų supratęs.

Netoli mūsų sėdėjo Antanas Blinkenas, ir aš jau ruošiausi jam rėžti prakalbą apie NATO okupuotas Baltijos šalis, tačiau netikėtai išsijungė šviesos, ir visi renginio dalyviai pastebėjo, kad į salę yra atvežtas milžiniškas butaforinis tortas.

Staiga užgrojo sunkiojo metalo, muzikos žanro, kurio aš negaliu pakęsti nuo sovietmečio, kūrinį. Mano giliu įsitikinimu, būtent šis žanras, vis dar tebevedantis blogio keliu jaunimą, sunaikino mūsų viltis pasiekti šviesų socialistinį rytojų.

Butaforinis tortas suplyšo. Paaiškėjo, kad jame visą šį laiką slėpėsi labai stora baltoji moteriškė, vilkinti šimtasiūlę ir užsimaukšlinusi budionovką su raudona žvaigždute. Ši moteriškė buvo tokia stora, kad jos nukaręs pagurklis užgožė menkas krūtis. Tovarišč Xi ir visi kiti buvusieji salėje kaip mat įsmeigė į ją akis.

Staiga sunkiojo metalo kūrinio tempas sulėtėjo, ir storulė labai lėtai ir gašliai pradėjo judėti muzikos ritmu. Iš pradžių ji atsisegė paltą ir iš lėto nusmaukė jį nuo vieno, o paskui nuo kito peties, apnuogindama jau minėto pagurklio apimtis ir kuklią krūtinę.

Netoliese manęs sėdėjęs Irano ajatola pagyrė šokėjos lašinius ir pasakė, kad jos atstovaujamas tipažas atitinka Tovarišč Xi skonį. Iš karto prisiminiau keletą mūsų kairiųjų politikių ir supratau, kad Lietuva turi visus šansus pagerinti santykius su Kinija. Galiausiai šokėja nusimetė „vatinką“, ir visi sužinojo, kad ji po ja, be kelnaičių su juostele ir Mikės Pūkuotuko atvaizdu (tarybinio, ne amerikoniško), nieko nedėvi.

Ant juosmens ji buvo apsijuosusi diržą, už kurio buvo užkišti du plastikiniai makarovai, veikiausiai pirkti dar „Žaislų planetoje“. Išsitraukusi juos ji nukreipė į B. Gatesą bei A. Blinkeną ir ėmė vaizduoti šaudanti.

Vėliau, kaip įprasta, ji pavaizdavo nuo tų pistoletų pučianti dūmus. Visi salėje, įskaitant ir mane, pradėjo švilpti ir ploti iš pasitenkinimo, o vienas vyras, labai primenantis Jevgenijų Prigožiną (esu tikra, kad tai buvo jis), atsisegęs kelnių užtrauktuką.

„Nušovusi“ B. Gatesą ir A. Blinkeną, mūsų šokėja, žaismingu žvilgsniu nužvelgusi žiūrovus ir įsispitrijusi į Tovarišč Xi, lėtai prie jo priėjo ir atsukusi užpakalį pradėjo kratyti jam prieš nosį savo neišnaudotą, poodiniame sluoksnyje susikaupusį energijos perteklių.

Stebėdama šį pasirodymą, aš prisiminiau senus gerus tarybinius laikus, kai buvau pionierė ir mes kartu su kita mergaite stovėjome ant stalų pasikėlusios sijonus. Berniukai prieidavo prie mūsų, pažvelgdavo mums į sėdmenis, o mes garsiai nusipersdavome jiems į veidus. Vėliau prisiminiau perestroikos laikus, kai mes kartu su kitais komjaunimo aktyvistais įkūrėme savo daugiabučių kieme Sąjūdį ir stovėjome kartu susikibę Baltijos kelyje.

Landsberginė liberastų propaganda įtvirtino mitą, kad žmonės Baltijos kelyje stovėjo trokšdami laisvės ir norėdami išreikšti priešiškumą draugo Stalino ir Vokietijos fašistų sudarytam pacifistiniam paktui. Iš tiesų mes stovėjome ten tam, kad parodytume Baltijos šalių žmonių troškimą likti Sovietų Sąjungoje.

Kam mums ta laisvė? Mes jau buvome laisvi, juk už įstojimą į SSRS, Salomėjos Nėries žodžiais tariant, balsavo visa Lietuva – ir už dešimties mylių, ir už dešimčių tūkstančių kilometrų. Veikiausiai taip nusikėlusi į laikus „prie ruso“, pernelyg užsisvajojau, mat, kas buvo vėliau nebeprisimenu.

Atsimenu, kad vėliau vyko vakarėlis ir mane bei storąją šokėją kartu su Viktoru Orbanu bandė išprievartauti būrys girtų kubiečių ir kad B. Gatesas su A. Blinkenu buvo „pakabinti“ ant lempos, tačiau žmonės man pasakojo, kad aš netekau sąmonės dar šokant storulei, o prieš apalpdama apvėmiau Irano ajatolą ir kinų užsienio reikalų ministrą.

Veikiausiai kartu važiavusi Greta Thunberg kažko primaišė į mano gėrimą – iš tos Sorošų neštos ir pamestos mergos visko galima laukti. Vis dėlto aš Šeimų maršo vardu pažadėjau visapusišką paramą draugui Xi užpuolus Taivaną, o jis atsakė, kad šią mūsų poziciją būtinai įvertins. Jis taip pat pažadėjo, kad Petras Cvirka, Žaliojo tilto balvonai, Klaipėdos kardas bei kitas landsberginių chunveibinų nugriautas paveldas būtinai grįš į savo vietas.

Atsisveikindama aš jam padovanojau seną Selo kasetę, kurios klausydamasi kadaise mylėjausi su bomžu prezidentūros kiemelyje, ir anūko surinktus „kramtoškių“ lipdukus su Songoku.

Mes susirinkome tam, kad nereikėtų skiepytis, dėvėti kaukių, taip pat norėjome aiškiai parodyti, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, kad Rusija turi teisę daryti su kaimyninėmis valstybėmis ką nori ir kad Lietuva referendumo būdu turi išstoti iš ES ir NATO beigi laisva tautos valia įsileisti Rusijos taikdarius.

Netoliese manęs stipruolis ir komikas, po tris kartus išsiskyrę tradicinių šeimos vertybių gynėjai, susisupę į vėliavą, padabintą svastika, kūju, pjautuvu ir vaivorykštės spalvomis, aistringai bučiavosi, o greta manęs stovinti moteriškė su vaiku gliaudė „siemkas“ ir spoksojo į sceną.

„Ir tada Songokas prie Čičės išsitraukė dešrelę ir pradėjo tampyti ją pirmyn atgal, pirmyn atgal, ir jis pavirto į 69 levelio super sajaną“, – liguistai tęsdamas balses pasakojo vaikas savo motinai.

„Ka tou čia daba šneki? Kas tau visą tą pasakoujo?“ – viauktelėjo moteriškė.

„Dėdė Tuomas“, – pasakė vaikas.

„Aik jou. Pasižiourėk, kaip išsitępiai. Visas murzynas“, – burbtelėjo „siemkų“ gliaudytoja savo atžalai ir kirto keletą kartų per užpakalį.

Tada ant scenos užlipo žmonės. Jie vis kažką kalbėjo ir kalbėjo, o mes plojome ir plojome, mat jų žodžiai ir mintys sutapo su mūsiškėmis.

Vėliau ant scenos užlipo labai stora moteriškė, primenanti kotletą su akiniais, ir užtraukė dainą.

„Aš jau nepakeliu minčių apie save. Kaip Pirskienė nulipusi nuo vamzdžio. Atvežusi „Litvon“ rusiškas trąšas. O tu man atsakai: „Esu Barbauskis“, – dainavo būtybė.

Vėliau ji sušuko: „O dabar visi kartu! Kur jūsų rankos?“ Ir mes kartu dainavome su ja bei jos fonograma. O tada vaikas, kalbėjęs apie Songoką, parodė į viršų, ir mes visi išvydome lėktuvėlį, nuo kurio man net sudrėko.

„Juk tai – Rolis!“ – sušukau garsiai, ir visi minioje pradėjo šaukti: „Jėėė!“

Iš lėktuvo pasipylė panaudoti sėdimosios valymui skirti daiktai, su kuriais Rolis, matyt, kadaise meldėsi Merkinės piramidėje, o žmonės puolė tuos daiktus gaudyti ir uostyti.

Tada mes visi patraukėme iš parko į Tradicinių šeimos vertybių tyrimo centrą. Atsimenu, kaip tame centre visas būrys analitikų mane apspito ir užlipę ant manęs pradėjo judėti pirmyn atgal, o mano galvoje tebeskambėjo vaiko pasakojimas apie Songoką ir Dėdę Tomą.

„Ale visai kaip tarybiniais laikais“, – pasakė stipruolis komikui, stebėdamas šitą procesą.

Tada, prieš trejus metus, buvo kiti laikai. Atrodė, kad mes buvome tokie vieningi ir turintys tiek daug potencialo išvaduoti Lietuvą nuo jos pačios, tačiau pernai prasidėjo karas Ukrainoje. V. Putinas pradėjo kovoti su užsienio agentais ir fašistais, Rusijai buvo įvestos sankcijos, ir žmonės vėl tapo susvetimėję, ir su kiekviena diena parke praėjusios akimirkos atrodo kaip šyvos kumelės sapnas.