Anot muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėjos Janinos Savickienės, tuo laikotarpiu Kaunas išsiskyrė gausybe į miestą mokytis atvykusių kaimo žmonių. Viena vertus, jie pasižymėjo unikalia valstietiška pasaulėžiūra. Kita vertus, ilgainiui įgijo išsilavinimą, kūrė verslus, užsiėmė menais. Kaune sėkmingai veikė ne viena įmonė, pagal užsakymus gaminanti dekoro elementus (staltieses, servetėles, pagalvių užvalkalus). Užsakovų pasirinkimas neapsiribojo tik tradicijomis: apie naujausias tendencijas sužinota per žurnalus iš Paryžiaus ir Berlyno. Taip radosi unikalių, išskirtinių, niekur nematytomis detalėmis puoštų gaminių ir darbų. Apie liaudies kūrybos įtaką ir populiarųjį tulpių motyvą – pokalbis su J. Savickiene.

– Kodėl būtent tulpės, o ne, pvz., rūtos, motyvas taip išpopuliarėjo tarpukariu?

– 1925 m. Lietuva buvo pakviesta dalyvauti Moncoje (Italija) rengiamoje II tarptautinėje taikomosios dailės parodoje. Kadangi tuo metu mūsų šalyje tokios meno krypties nebuvo, bet nenorėta atsisakyti galimybės dalyvauti didelės svarbos pasaulinėje parodoje, buvo nuspręsta eksponuoti lelijomis dekoruotas valstietiškas prijuostes. Kitokio meno tuo metu tiesiog neturėjome, tad iš prijuosčių buvo pagamintas didelis kilimas, kuris netikėtai labai sužavėjo Europą. Kadangi prijuostės buvo stilizuotos, tos lelijos užsienyje buvo labiau suprantamos kaip tulpės. Sulaukusios tarptautinio pripažinimo, jos vis labiau ėmė populiarėti ir lietuviškajame modernizme. Rūtų simbolika yra visai kita, jos yra kaip vaistas, taip pat nekaltybės simbolis.

– Ar vaizduojamų tulpių spalvos turėjo kokių nors reikšmių?

– Konkrečių reikšmių spalvos neturėjo. Kuo senesnis audimas, tuo paprastesnės buvo ir spalvos. Juolab kad perkami siūlai buvo labai brangūs. Vėliau, kai prasidėjo įvairūs verslai ir labiau išsivystė pramonė, siūlus imta vežti iš užsienio, tad ir spalvų gama prasiplėtė. Tačiau tai buvo daroma tik dėl didesnės spalvinės įvairovės, o ne dėl tam tikros reikšmės.

Skulptūra: nežinomo autoriaus rūpintojėlis (1937 m. parodoje Paryžiuje eksponuoto ir apdovanoto J.Mikėno ir V.Kašubos „Rūpintojėlio“ prototipas). XIX a. Čekonių k., Debeikių vlsč. Drožyba, polichrominis dažymas. Aukštis 60,3 cm. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė. / J. Mocevičiūtės nuotr.

– Kokia apskritai yra tulpės kaip simbolio reikšmė?

– Daugiau galima kalbėti apie lelijos simbolinę reikšmę. Tai bažnytinė gėlė, bažnytinė simbolika, susijusi su krikščionybe ir atėjusi į liaudies meną iš ikonografijos.

Kai raštas ant audinių buvo stilizuotas, lelijos žiedo taurelė buvo suspausta, lapeliai daugiau užverti ir ji pasidarė panašesnė į tulpę, o ne į leliją.

– Tulpės – lelijinių augalų šeimos narės. Lietuvių liaudies kūryboje tulpė ir lelija eina drauge, kaip sinonimai. Ar šios gėlės turėjo skirtingų simbolinių reikšmių?

– Lietuvos kaimo gėlė buvo lelija, kuri paskui mene peraugo į tulpę. Kai raštas ant audinių buvo stilizuotas, lelijos žiedo taurelė buvo suspausta, lapeliai daugiau užverti ir ji pasidarė panašesnė į tulpę, o ne į leliją. Dar šiek tiek vėliau, kai išpopuliarėjo siuvinėjimas, vaizduojamas gėlės žiedas visai susispaudė ir išėjo gryna tulpė.

– Tulpių motyvai yra matomi ne tik dailėje ar dizaine, bet ir architektūroje. Kodėl visiems modernizmo krypties menininkams buvo svarbu išsaugoti lietuvių liaudies tradiciją ir motyvus?

– Iš tiesų jiems tai nebuvo taip svarbu, kaip galima pagalvoti. Daugiausia įtakos liaudies meno įsitvirtinimui modernistinėje kultūroje turėjo tai, kad minėtoje parodoje Moncoje prijuostės sulaukė tokios sėkmės. Pasaulis žavėjosi eksponatais, sakyta, kad tai yra tikras modernizmas, kurio niekur anksčiau neteko regėti. Taip prasidėjo didžioji banga – imta keliauti per kaimus, rinkti įvairią liaudiškos kultūros medžiagą ir ją vaizduoti šiuolaikiškai. Svarbu tai, kad žymiosios tulpės iš tikrųjų yra mūsų lelijos. Pristatant meno kūrinius, visuomet pažymima, kad tai – lelijos su prierašu „tulpės“.

– Drabužiai – tam tikra saviraiškos priemonė. Ar galima teigti, kad tulpių raštai buvo ir būdas kitoms tautoms pristatyti savo tradicijas ir lietuviškumą?

– Tikrai taip, tuometės moterys, dėvėjusios stilizuotus tautinius kostiumus, buvo išsilavinusios, žinojo naujausias tendencijas. Kadangi pasaulyje taip stipriai nuskambėjo mūsų žymiosios lelijos (tulpės), jos siekė savo kostiumus padaryti kuo puošnesnius ir dar labiau populiarinti garsiąją Lietuvos simboliką. Taip pat norėta ne kopijuoti kažką, o išlaikyti unikalumą, tautos kūrybos tęstinumą. Kaunas modernizmo laikotarpiu apskritai buvo vadintas mažuoju Paryžiumi, nes turėjo kažką individualaus. Visu kuo buvo mėginama atskleisti pastatų, interjero ir drabužių unikalumą. Puošyba pasižymėjo „art deco“ stiliumi, Kaunas buvo vientisas, ryškus savo išskirtinėmis detalėmis, tarp jų – ir tulpėmis. Modernistinį Kauną kūrė inteligentai, tačiau jų šaknys buvo valstietiškos, todėl tiek daug tų elementų matyti tuometėje kūryboje.

– Šiandieninėje visuomenėje tulpės yra vienos populiariausių gėlių Lietuvoje. Ar daug tulpių buvo tarpukario darželiuose?

– Dabartinės dažnai darželiuose sutinkamos ar dovanojamos tulpės išpopuliarėjo olandų dėka. Tačiau tarpukariu vyrai tikrai nedovanojo moterims gyvų tulpių, nes apskritai Lietuvoje tuo metu jų buvo labai mažai. Tuomet daugiausia buvo auginamos rūtos ir lelijos. Tarpukario tulpių vaizdavimą mene galima paaiškinti tik natūraliu virsmu – iš lelijos evoliucionavo į tulpes.

Vertinti nuo mažų dienų

Parodos iniciatorė ir kūrėja architektė Eglė Januškienė sako, kad vaikams skirtomis architektūrinėmis veiklomis ir žaidimais susidomėjo gimus pirmajam sūnui. „Pirmiausia gimė idėja sukurti Kauno miesto modernizmo pastatų išklotines, kurias vaikai gali lankstyti ir taip susipažinti su šia architektūra. Ieškant informacijos, braižant brėžinius kilo mintis sukurti ir parodą. Kreipiausi į Lietuvos architektų sąjungos organizuojamą laboratoriją ir gavau finansavimą parodai rengti“, – pasakojo E.Januškienė.

Kiekvienas kaunietis žino, koks svarbus Kauno urbanistinio landšafto formavimuisi modernizmo laikotarpis. Tapęs laikinąja sostine, miestas pasikeitė neatpažįstamai: per ganėtinai trumpą laiką iškilo apie 6 tūkst. naujų pastatų – pradedant visuomeninės paskirties pastatais, baigiant gyvenamaisiais namais. Vyravusiam architektūros stiliui būdingas funkcionalumas, suderintas su estetika, išgrynintos, minimalistinės ir ritmiškai pasikartojančios formos. Daug dėmesio skirta geometrinių formų žaismui, fasadų dermei ir vertikalioms linijoms – ne atsitiktinai ir dažno visuomeninio pastato langai yra siauri, ilgi.

„Tai unikalūs architektūrinės, urbanistinės ir istorinės raidos pavyzdžiai išsiskiria iš visų pasaulio modernizmo pastatų. Norisi, kad žmonės suprastų šios architektūros vertę, negriautų jų, – edukacijos galią akcentuoja E.Januškienė. – Tikiu, kad jei apie šiuos svarbius dalykus pradėsime mokyti vaikus nuo mažens, jie užaugs savą kraštą mylinčiais ir puoselėjančiais, saugančiais žmonėmis.“

Žaidimas: susipažinę su modernizmo pastatais, mažieji lankytojai gali paragauti ir architekto duonos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ypač aktualu apie tai kalbėti dabar, kai siekiama Kauno modernizmo architektūrą įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kuo anksčiau vaikai prisilies prie architektūros, tuo labiau jie šią sritį supras, mėgs ir vertins, o užaugę prisidės prie kokybiškos aplinkos kūrimo, įsitikinusi parodos iniciatorė.

Durys į istoriją

Su žymiausiais Kauno modernizmo architektūros objektais mažieji parodos lankytojai susipažįsta jau pirmajame parodos edukacijų kambaryje. Pastatų maketai yra interaktyvūs, tad į juos vaikai gali įeiti, liesti, čiupinėti, durys ir langai atsidaro – užuot nuobodžiai apžiūrinėję jie gali dalyvauti istorijoje.

Štai Jono Jablonskio gimnazija (architektas Antanas Jokimas), Žaliakalnio funikulierius, kurio valdymas yra atvaizduotas ne tik vizualiai – jį galima pačiam valdyti. Kambaryje išvysime ir „Pienocentro“ rūmus (architektai Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Karolis Reisonas), kuriuose kadaise buvo gaminami bene skaniausi ledai Kaune. Žinoma, vaikai gali patekti ir į šio pastato vidų, pasigaminti „ledų“ ar jais prekiauti.

Parodoje pristatoma ir daugiau garsių pastatų: pvz., J. ir A.Iljinų namas (architektas Arnas Funkas), laikomas vienu geriausių modernizmo laikotarpio pavyzdžių. Originalas pastatytas itin sparčiai – tik per septynis mėnesius. Žinoma, parodos lankytojai gali patekti ir į mažosios kopijos vidų, gali atidaryti langus, duris. Autentiškiausi pastato bruožai puikiai atvaizduoti makete: apvalus erkerio langas, kampiniai langai, vertikalios formos.

Arti: jaunieji architektai gali patyrinėti ir garsųjį Iljinų namą. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kuo anksčiau vaikai prisilies prie architektūros, tuo labiau jie šią sritį supras, mylės ir vertins, o užaugę prisidės prie kokybiškos aplinkos kūrimo.

Šalia Iljinų namo pastatytas dar vienas labai svarbus eksponatas – Ugniagesių rūmai (architektas Edmundas Alfonsas Frykas). Čia mažieji lankytojai gali tapti tikrais gaisrininkais, važiuoti medinėmis gaisrininkų mašinėlėmis, valdyti pastato duris.

Pažinti ir patirti

Žinoma, paroda neapsiriboja vien tik pastatais, kūrėja akcentuoja ir tai, kad modernizmo laikotarpiu labai didelę svarbą turėjo infrastruktūros atnaujinimas: buvo tiesiami šaligatviai, keičiamas kelių grindinys. Čia vaikai turi galimybę iš specialių detalių tiesti kelius nuo vieno pastato iki kito, pridėti keliuose mašinėlių. Ant sienos galima rasti miesto žemėlapį su svarbiausiais miesto objektais, parkais, kuriuose vaikai galės sodinti magnetinius medelius.

Ant sienų eksponuojami žinomų Kauno pastatų maketai taip pat interaktyvūs: pažvelgus į vidų, išvysime jų ankstesnių atvaizdų. Susipažinę su Prisikėlimo bažnyčios projektais, vaikai gali balsuoti už jiems labiausiai patinkantį, o prie Centrinio pašto instaliacijos – išsiųsti laišką architektui, į kurį vaikai būtinai gaus atsakymą.

Žaidimas: susipažinę su modernizmo pastatais, mažieji lankytojai gali paragauti ir architekto duonos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Smalsiausieji dar daugiau žinių ras į lietuvių kalbą išverstose užsienio autorių knygose apie modernizmo architektūrą, meną, parašytose mažiesiems skaitytojams, todėl gausiose paveikslėlių ir suprantamų paaiškinimų.

Paragauti profesionalo duonos

Antroji parodos erdvė – Architekto darbo kambarys, kuriame vaikai gali patys kurti ir piešti savo svajonių namą. Jame gausu būtiniausių architekto darbo priemonių: spalvų paletės, liniuotės, skriestuvai, pieštukai, braižybos popierius. Atsisėdę prie tikro architekto darbo stalo, jaunieji pastatų kūrėjai gali leistis savo vaizduotės keliais, o vėliau savąjį pastatą eksponuoti tame pačiame kambaryje padarytoje darbų parodoje.

Paskutinis, trečiasis, ekspozicijos kambarys – tikras maketų cechas. Viena iš svarbiausių architekto užduočių – įsivaizduoti ir įsitikinti, kaip pastatas atrodys kitų miesto objektų kontekste. Iš medinių lentelių, kaladėlių, medelių, netgi mažų žmogeliukų vaikai gali sukurti savo svajonių pastato maketą. Dar labiau įsijausti į architekto vaidmenį padės pateikti įvairių fasado medžiagų pavyzdžiai.

Parodoje taip pat galima susipažinti su vaikams skirta architektės Eglės Januškienės kuriama knyga „Moder... Kas? Kauno modernizmas! Išlankstyk Kauno modernizmą“. Joje mažasis architektas Ąžuolas pasakoja vaikams apie architekto specialybę, svarbiausius modernizmo bruožus, raidą Lietuvoje ir pasaulyje, pristato žymiausius architektus ir jų kurtus pastatus. Knyga interaktyvi, joje vaikai ras žymiausių Kauno modernizmo objektų maketų ir galės juos patys išlankstyti.

Smaližiams: Pienocentras ir kadaise skaniausi visame mieste ledai. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anot parodos iniciatorės, vyresni vaikai ilgiausiai būna maketų kambaryje: jie noriai piešia, iš kaladėlių ir fibrocementinių plokščių stato namus ar ištisus miestus. Mažiausieji mėgsta žaisti pirmajame „Modernizmo miestelio”“kambaryje – tiesia kelią, žaidžia su ledais ir gaisrinėmis.

Šią parodą galima aplankyti tiek individualiai, tiek sudalyvauti joje vykstančiose edukacijose.

Kas? Paroda „Moder…kas? Modernizmas ir architekto profesija“.

Kur? A. ir P.Galaunių namuose – muziejuje (Vydūno al. 2).

Kada? veikia iki liepos 1 d.

Save ketvirtos kartos kauniečiu vadinantis vyras pasiryžęs pristatyti miesto urbanistinį meną (ir ne tik), parodyti gatvės meno kūrinių, kurių kasdienybėje gali ir nepastebėti.

"Mano šeimos istorija šiame mieste ilga ir Kaunas yra tikrai labai mylimas miestas. Pagal profesiją esu gidas, labai džiaugiuosi, kad Kaunas tampa Europos kultūros sostine ir galiu išnaudoti buvimą gidu bei parodyti žmonėms, koks Kaunas yra iš tiesų", – sako V.Gervė.

Kasdienybėje su turizmu nesusijusį darbą dirbantis kaunietis sako mylįs Kauną, tad norįs ir kitiems parodyti, koks jo miestas turtingas savo istorija, kiek daug yra skirtingų pasakojimų, atsispindinčių skirtingus istorinius laikotarpius.

"Esu baigęs verslo logistikos magistro studijas ir jau penkti metai taip pat dirbu šioje srityje. Mano pareigos – inovacijų technologijų vadybininkas. Atrodo, kad sritis yra visiškai kitokia ir nesusijusi su istorija ir gido darbu. Na, bet karantino laikotarpiu, ne paslaptis, gidai visiškai neturėjo darbo ir jei būčiau neturėjęs šito darbo, tiesiog neįsivaizduoju, kaip būtų pavykę išsilaikyti, patenkinti bent jau pagrindinius poreikius. Tad tikrai buvo naudinga turėti papildomą darbą ar tokį kaip hobį, na, ir ta mano visiškai skirtinga sritis yra verslo logistika", – prisipažino jis.

– Tad jūsų laisvalaikis – miesto tyrinėjimas, susipažinimas su naujais objektais?

– Taip, tai galime pradėti nuo važinėjimo dviračiais iki plaukimo baidarėmis Nemunu, žygių rengimo. Pavyzdžiui, yra sukurta trasa aplink Kauną, jos ilgis – 100 km ir ja galima Kauną apeiti. Praėjusiais metais su draugais nuėjome tą 100 km, daug pamatėme.

– 100 km ir nuėjote vienu kartu?

– Keturis kartus ėjome (juokiasi). Per keturis savaitgalius, neskubėdami, nes visi – skirtingo pajėgumo, bet taip – tyrinėjome miestą, apylinkes.

– Kaip prisijungėte prie kultūros konsjeržų?

– Tiesiog reikia sekti naujienas. Pasiūlymas buvo viešas ir visi, kas norėjo, galėjo tapti konsjeržais.

– Kodėl apskritai prisijungėte būtent prie „Kaunas 2022“?

– Nes toks projektas vyks tik vieną kartą gyvenime. Vargu ar Kaunas dar kada nors taps Europos kultūros sostine. Juk apskritai tos pačios šalies miestai jomis tampa kas dešimt–dvylika metų. Taigi kitas miestas Lietuvoje šį titulą galėtų gauti tik po dvylikos metų. Ir tai tikriausiai būtų jau ne Kaunas. Tad neišnaudoti šios progos paprasčiausiai kvaila.

– Jūs esate savanoriai, piniginio atlygio negaunate, tad kodėl nusprendėte aukoti savo laisvalaikį?

– Yra žmonių, kurie labai dažnai mėgsta skųstis, pavyzdžiui, kad ir komentaruose po straipsniais. Tai tas negerai, tai tas blogai, bet tada tų žmonių paklausiu: ką tu nuveikei, kad būtų geriau? Mano požiūris yra toks: jeigu nori, kad būtų gražiau, šviesiau, jaukiau, smagiau, geriau, tiesiog turi eiti pats ir daryti. Nesvarbu, kur savanoriausi, bet kokioje organizacijoje galima prisidėti prie pasaulio gerinimo. Jeigu sėdėsi ant sofos ir nieko neveiksi, tik burbėsi, nieko nepakeisi. O jeigu atsistosi, padarysi kažką, o dar jeigu kažką dėl „Kaunas 2022“, visuomet prisiminsi tokį didelį įvykį savo gyvenime.

– Papasakokite apie savo reprezentuojamą temą. Kas tas urbanistinis menas?

– Kartais labai sunku konkretizuoti ir tą tikslią sąvoką rasti. Tarkime, žmonėms pasakai "grafitis", tai visiems aišku – čia tie piešiniai. Pasakai "gatvės menas" – visi irgi supranta, kad tai tie patys piešiniai. Bet pasakykime žodį "neofreska", ir žmonės jau pradės galvoti, kas čia per terminas. Jeigu aš grafitininku pavadinsiu, tarkime, Tadą Vincaitį, Motiejų Norvilą, Liną Kasiulionį ar dar kokį kitą menininką, tai jie nėra grafičių kūrėjai, galbūt kažkada buvo ir kūrė savo meną slaptai, bet jų dabartiniai dideli piešiniai nebėra grafičiai, tai jau neofreskos. Skulptūros – irgi menas, kurio yra viešose miesto erdvėse. Tai tas urbanistinis menas, arba viešųjų erdvių menas, yra meno objektai, esantys viešose miesto erdvėse. Toks būtų trumpas konkretesnis apibrėžimas.

– Kodėl jums pačiam ši tema įdomi, kaip ja susidomėjote?

– Yra ilga istorija ir yra trumpa. Galiu papasakoti abi. Kažkada su draugų kompanija ėjome mieste ir pamatėme skulptūrą. Tai buvo būtent Laisvės alėjos pradžioje, netoli Centrinio pašto, stovinti skulptūra „Žinia“ (skulpt. Erikas Daugulis). Pradėjome su draugais šnekėtis, klausinėjau, ką šita skulptūra vaizduoja, kodėl ji čia atsirado, ir niekas nežinojo jos istorijos. Atrodo, visi gyvename Kaune, kompanijoje buvo ir daugiau gidų, bet istorijos niekas nežinojo. Pradėjau ieškoti informacijos, paieška buvo sėkminga – radau, kad ta skulptūra ne be reikalo stovi šalia Centrinio pašto. Joje pavaizduota moteris, laikanti trimitą, ir tas trimitas vaizduoja naujieną arba žinią, o šalia būtent ir yra Kauno centrinis paštas, kuris perduoda žmonių žinias. Sužinojau dar vieną įdomų dalyką, susijusį su šia skulptūra: tas pats autorius yra sukūręs ir Vilniaus miesto žymiems žmonėms įteikiamas Šv.Kristoforo statulėles. Va, kaip viskas susipynę. Taip po truputį pradėjau ieškoti įvairių istorijų, apie kiekvieną objektą jų radau tūkstančius, tiesiog žmonės tų istorijų nežino. Tuomet ir sugalvojau: kodėl nepasidalijus jomis su kitais?

– Kas šioje temoje jus labiausiai žavi? Gal yra koks nors konkretus bruožas ar savybė?

– Išties aš esu labai prisitaikantis ir vieno konkretaus bruožo negalėčiau išskirti. Esu vedęs ekskursiją žmogui, kuris labai domėjosi lietvamzdžiais, na, mes tiesiog ėjome per miestą, aš jam pasakojau istorijas, o jis fotografavo lietvamzdžius ir kėlė juos į savo instagramo profilį, kuriame pilna lietvamzdžių nuotraukų. Yra žmonių, kurie domisi troleibusais, atvažiuoja į miestą ir fotografuoja juos. Jeigu žmogui įdomiau gatvės menas, galiu jam pasakoti apie gatvės meną, bet jei svečiui gatvės menas visiškai neįdomus, o jis domisi viduramžių istorija, lengvai galiu pereiti ir prie šios temos.

– Koks jūsų paties mėgstamiausias objektas iš pristatomos urbanistinio meno temos?

– Aleksoto apžvalgos aikštelė ir ten stovinti „Perkūno“ (skulpt. Robertas Antinis) skulptūra. Visuomet papasakoju jos istoriją, nes „Perkūnas“ anksčiau stovėjo Jėzuitų bažnyčios kieme, sovietmečiu buvo iškeltas ir kilnojamas, vėliau atsidūrė Aleksoto apžvalgos aikštelėje ir dabar yra toks paradoksas, kad ši skulptūra – aukščiau negu Jėzuitų bažnyčios bokštai. Atsivesdamas žmogų į tą vietą kartu ir parodai visą miestą kaip ant delno, gali papasakoti įdomią istoriją, padėti pajusti miesto dvasią. Galima pridėti ir istoriją apie ilgiausią pasaulyje tiltą: vienoje Aleksoto tilto pusėje anksčiau buvo gyvenama pagal Julijaus kalendorių, o kitoje – pagal Grigaliaus. Dėl kalendorių skirtumo pereiti iš vienos pusės į kitą užtrukdavo trylika dienų. Šalia yra ir funikulierius. Tad, jei jau parodyti vienintelę vietą Kaune, tai būtų Aleksoto apžvalgos aikštelė. Bet vis tiek labai nenoriu išskirti tik šios vietos, nes vertų pamatyti objektų yra begalė.

– Ką jums asmeniškai duoda šitas projektas?

– Aš sulaukiu labai daug šypsenų. Kai pasakoji žmogui istoriją, matai kaip jis šypsosi. Jo emocija, jo nuostaba yra pagrindinė grąža, kuria galiu pasidžiaugti. Konsjeržas – lyg miesto durininkas, kuris atidaro miestą, padeda svečiams jį pažinti, suprasti. Kartais vietinis kaunietis vaikšto po miestą, bet nežino, kas yra po jo kojomis arba jam virš galvos. Svečiui tos pagalbos dar labiau reikia – kad durininkas atvertų duris. Man labai patinka „Kaunas 2022“ šūkis: „Iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę“. Labai gražiai skamba angliškai, kai pristatome užsienio miesto svečiams: „From Temporary to Contemporary“, toks gražus žodžių žaismas. Juk anksčiau būdavo tokia anekdotinė situacija, kad žmonės Kauną laikydavo tarsi laikina stotele tarp Vilniaus ir Klaipėdos, kaip kokią degalinę. Jis atrodė kaip miestas, praradęs savastį, tačiau dabar tikrai tampa tokiu šiuolaikiniu, moderniu miestu ir kartais būti antruoju miestu pagal dydį atrodo pranašumas. Juk iš mažesnio miesto žmonės ne visada daug tikisi, ir mes turime kuo nustebinti.

Vedami kolektyvo, vakaro svečiai dainavo, diskutavo apie metų sandūros tradicijas, išbandė įvairius Kūčių vakaro burtus. Kaip žinome, tamsųjį ir šaltąjį periodą senieji lietuviai išnaudojo darbams, kuriuos reikia atlikti namų viduje, kaupėsi kitiems metams, giedodami bendrystės ryšius stiprinančias dainas. Laikas iki žiemos saulėgrįžos buvo tamsiausias, o dienoms pradėjus ilgėti, prasidėdavo tiek gamtos, tiek žmogaus atgimimas.

Daug šio laikotarpio dainų, burtų buvo susiję su vedybomis, jaunikio ar jaunosios žvalgytuvėmis. Kas gi nežino, kad, norėdamas išsiaiškinti, ar kitamet sutiksi sau porą, turi apkabinti tvorą, semti saują lazdyno riešutų ar kūčiukų ir skaičiuoti: lyginis skaičius – būsi suporuotas. O kur dar ritualas traukti šiaudą, paslėptą po staltiese: ilgas reiškia ilgą gyvenimą.

Paklaustos, koks jų asmeninis santykis su Kalėdų tradicijomis,  ansamblio narės Giedrė, Eglė ir Jūratė prisipažino: kiekvieno kolektyvo nario – kiek skirtingas. Vieni užaugę šeimose, kur tradicijos nepuoselėjamos, kitiems Kūčios ir Kalėdos neįsivaizduojamos be šeimos susibūrimų, šieno po Kūčių vakarienės staltiese, burtų.

Pašnekovių nešokiruoja tradicijų modernėjimas, kai, pzv., tradiciniai žuvies patiekalai ant Kūčių stalo pakeičiami sušiais ar kitais vegetariškais pasaulio virtuvės patiekalais. Anot pašnekovių, kaita – nesustabdomas reiškinys. Kiekviena šeima gali turėti savo mėgstamų patiekalų, tradicijų ar kitoniškumo. Vaišių stalą gali nulemti ir gyvenimo aplinkybės.

Jaunimui reikia maištauti ir atrasti savo kelią, bet neretai, jau subrendus, vėl grįžtama prie to, kas buvo puoselėjama šeimoje.

"Kita vertus, tradiciniai patiekalai dažnai ne tik pamaitindavo, bet ir turėjo simbolinę reikšmę. Tad jų gaminimas mums teikia daugiau prasmės, šventės suvokimo ir pajautimo, pabuvimo su protėviais. Tradiciškai ant Kūčių stalo buvo dedama viskas, kas užauginta, surinkta ir paruošta šeimos narių. Kai įdedi darbo, pastangų ir laiko pasiruošti, pati šventė lyg brangesnė, svarbesnė tampa. Juk galima ir tuos pačius sušius patiems pasigaminti", – papildydama viena kitą sakė merginos.

Ar šiuolaikinis jaunas žmogus nenutolęs nuo visų renginio metu pajaustų tradicijų? Kūčių ir Kalėdų dvasia – tai jau ne tik laikas, skirtas šeimai, artimiesiems, jaukiam susibūrimui, geriems norams ir linkėjimams perduoti. Vis garsiau girdėti kritikos balsai dėl šventinę dvasią užgožiančios komercijos, kai jaučiame pareigą dovanoti dovanas, kitus materialius dalykus, o ne bendravimą, pokalbį ar artumą.

"Būtų neteisinga viską absoliutinti, – sakė "Girjaukio" merginos. – Jauno žmogaus vertybės ir jausenos dažnai priklaus nuo šeimos puoselėjamų vertybių. Ką patys perduosime savo vaikams nuo mažumės, tas ilgainiui ir suleis šaknis jų sąmonėje. Jaunimui reikia maištauti ir atrasti savo kelią, bet neretai, jau subrendus, vėl grįžtama prie to, kas buvo puoselėjama šeimoje. Reikėtų koncentruotis ne į nutolimą, o savo gyvenime akcentuoti tai, kas svarbu ir brangu, ir tuo dalytis."

Kalėdos, Kūčios, saulėgrįža esą žymiai daugiau nei žmogaus suvokimas. "Mūsų nebebus, bet Kalėdos vis dar bus. Saulė keliaus savo metų ratą, dienos pradės ilgėti po saulėgrįžos, žmonės savo viduje išgyvens virsmus", – sakė pašnekovės.

Anot jų, žiemos šventės yra tai, kaip mes įprasminame aplinkoje ir savo gyvenimuose vykstančius nuolat atsikartojančius įvykius. Aplinkoje yra draugų ir pažįstamų, kurie šeimose niekad nešvęsdavo nei Kūčių, nei Kalėdų. Vieni jaučia lyg kokį ilgesį ir stengiasi jau suaugę patys puoselėti tradicijas savo šeimose, kiti – ne. "Žiemos metu, prieš šventes, svarbu atsigręžti į save ir suvokti, ką pats kuri ir kuo dalijiesi su aplinkiniais. Tai puikus metas viską permąstyti ir pradėti keisti tai, kas trukdo džiaugtis gyvenimu“, – savotišku palinkėjimu pokalbį užbaigė “Girjaukio” narės.

Po repeticijos su kauniečių kolektyvu dirigentas dalijosi mintimis apie muziką ir savo kūrybą, pabrėždamas, kad jam ypač svarbus ryšys ne tik su atlikėjais, kuriems diriguoja, bet ir apskritai su žmonėmis.

– Jūs dirbate su įvairiais orkestrais visame pasaulyje. Kiek laiko praleidžiate keliaudamas?

– Ne tiek ir daug, nes nelabai mėgstu būti pernelyg užsiėmęs. Man patinka, kai kiekvienas koncertas yra malonus įvykis, ne tik darbas. Stengiuosi, kad kiekvieną mėnesį būtų bent vienas koncertas, ir jei tai pavyksta įgyvendinti, esu labai laimingas. Be abejo, viskas priklauso nuo sezono. Kai sezonas užimtas, vieną savaitę praleidžiu namuose, kitą – tenka išvykti, tada vėl – namuose, vėl – kelionė, taigi jaučiu nemažai streso. Tai man nelabai patinka, nes grįžęs namo nespėju susidėlioti savo minčių į vietas, atsipalaiduoti, pasisemti įkvėpimo. Kiekvienos šalies atlikėjai yra skirtingo mentaliteto, o aš mėgstu dirbdamas kuo daugiau pažinti, įsigilinti į kiekvieno atlikėjo mintis, todėl labai sunku yra vieną savaitę praleisti Graikijoje, kitą – jau Lietuvoje, nes paprasčiausiai sudėtinga suspėti prisitaikyti prie skirtingų žmonių, kitokios jų mąstysenos, netgi muzikos atlikimo stiliaus.

– Ar labai pasiilgstate namų, Prancūzijos, kai keliaujate?

– Šiais laikais, kai technologijos yra taip stipriai pažengusios, vienu mygtuko paspaudimu galiu paimti ir paskambinti savo šeimai, kai jų pasiilgstu. Programos "Skype", "Whatsapp", "Messenger" ir įvairios kitos man leidžia naudojantis internetu bendrauti su jais visiškai laisvai, ir dar nemokamai, tad šiuolaikinės technologijos gerokai sumažina ilgesio jausmą. Tačiau vis dėlto, kai būnu labai toli, pavyzdžiui, kur nors Azijoje, Afrikoje, pajuntu namų trūkumą. Jauniems atlikėjams visada sakau, kad keliauti tikrai nėra lengva, juo labiau jei didžiąją laiko dalį praleidi viešbutyje, svetimoje šalyje, kur nėra prancūziškos televizijos, kartais niekas iš aplinkinių nekalba gimtąja kalba. Tai tikrai gali imti slėgti. Dirigentas dažniausiai vieši apie savaitę ir dirba su orkestru. Ir savaitė tikrai gali būti daug. Nebūtinai, tačiau gali. Ypač svarbu, kad tavo mintys būtų labai struktūruotos ir būtum tam pasiruošęs.

– Ką labiausiai mėgstate savo, kaip dirigento, darbe?

– Sunkokas klausimas... Pirmiausia, ko gero, išskirsiu glaudų kontaktą su žmonėmis. Aš manau, kad labai stengiuosi atnešti jiems kažką naujo, kažką pasiūlyti ir galiausiai – iš jų sulaukiu to paties. Tai yra nuostabus jausmas ir tikrai svarbus šiame darbe. Dar labai patinka tai, kad tenka dirbti su visiškai skirtingais žmonėmis ir kiekvieno koncerto metu patirti skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, prieš dvi savaites koncertavau Libane. Orkestre, kuriam dirigavau, buvo skirtingų tautybių ir net rasių žmonių. Dirbdamas su jais jaučiau ypač stiprų kiekvieno individualumą ir dažnai reikėjo jiems priminti, kad yra orkestras, reikia pajusti vienam kitą, išgirsti. O dirbant dabar, su lietuviais, visų mentalitetas yra daugiau ar mažiau panašus, orkestras puikiai susigrojęs, atlikėjai yra ne tik individualybės, bet ir klauso vienas kito, kartais net tenka prašyti daugiau išreikšti savo partijas tam tikriems instrumentams. Fantastiška, kaip greitai viskas keičiasi, kaip reikia prisitaikyti.

– Jūs taip pat esate dirbęs radijo stotyse. Kuo žavėjo šitas darbas?

– Ši patirtis man buvo ypač įdomi tuo, kad dirbdamas radijuje galėjau panaudoti savo, kaip dirigento, žinias paaiškindamas paprastiems muzikos mylėtojams apie simfoninės muzikos repertuarus, klasikinius kūrinius. Man patiko, kad žmonėms tai įdomu, jie yra smalsūs ir nori išmokti. Būtent mėginimas viską paaiškinti keliais žodžiais, suprantamais ne tik muzikui, kuris to mokėsi nemenką gyvenimo dalį, bet ir eiliniam klausytojui, man buvo ne tik iššūkis, tačiau ir didelis malonumas. Beje, taip pat yra tekę pristatyti radijo eteryje ir lietuviškos muzikos niuansus. Turėjome specialią laidų seriją, kurioje kalbėjome apie Estijos, Latvijos, Lietuvos atlikėjus ir kūrinius.

– Esate studijavęs ne tik muziką, bet ir teisę. Kada ir kodėl nusprendėte, kad ne teisininko, o muzikanto kelias jums artimesnis?

– Mokytis groti pianinu pradėjau, kai man buvo treji ar ketveri metai. Jau maždaug trylikos metų žinojau, kad norėčiau būti dirigentas. Vis dėlto mano tėtis bijojo, kai nusprendžiau rinktis muziko kelią, tačiau leido profesionaliai mokytis muzikos su sąlyga, kad šalia to studijuosiu ir kokią nors, pasak jo, rimtesnę specialybę – jei netyčia muzikanto karjera nenusisektų. Taigi pasirinkau teisę. Galima sakyti, kad vienintelė priežastis, kodėl nusprendžiau mokytis šios specialybės, – universitetas buvo visai šalia mano namų (juokiasi). Nepaisant to, teisė buvo tikrai įdomus mokslas ir netgi padėjo man tobulėti kaip dirigentui. Tai sausas, struktūrizuotas mokslas ir jį studijuodamas išmokau geriau susikoncentruoti, mąstyti organizuotai. Teisės studijos 100 proc. prisidėjo prie to, kad būčiau geresnis dirigavimo specialistas.

– Specializuojatės būtent prancūziškos muzikos repertuare. Kodėl būtent toks pasirinkimas?

– Tai nėra pasirinkimas. Tai natūralu, tai mano šalis, turiu ją reprezentuoti pasauliui ir garsinti jos muziką. Aš gimiau su šia muzika. Aišku, aš mėgstu diriguoti ir Ludviko van Beethoveno ar Piotro Čaikovskio simfonijas, bet tikrai ne taip dažnai. Maždaug 80 proc. mano repertuaro yra prancūzų kūriniai. Aš – tarsi savo šalies muzikos ambasadorius. Daug kas sako, kad mėgsta prancūzų muziką, bet taip gerai jos nepažįsta, todėl bijo ją atlikti. Geriau išvis negroti, nei groti prastai. Ypač sunku yra styginių instrumentų meistrams. Pavyzdžiui, jie įpratę stipriai griežti stryku, spausti jį prie stygų, o prancūzų muzikoje reikia viską daryti atvirkščiai, labai lengvai. Tam aš ir esu, kad padėčiau suprasti, susipažinti, plėsti suvokimą apie Prancūzijos kompozitorius ir jų kūrinius, atlikimo meną.

– Kas jums asmeniškai labiausiai patinka ir yra patraukliausia prancūzų muzikoje?

– Labiausiai man patinka jos spalvingumas, lengvumas, elengancija, natūralūs ir paprasti skambesiai.

– Ar turite savo mėgstamiausią kūrinį, kuris visuomet priverčia jus nusišypsoti, net jei yra liūdna?

– Ne, tokio kūrinio nėra. Labiausiai vertinu tą kūrinį, kurį diriguoju šiandien, čia ir dabar. Aš mėgstu tikrai daug kūrinių, o kartais būna netgi taip, kad šiandien tam tikra kompozicija visai nepatinka, tačiau išgirdus po kelerių metų pagalvoji: šis kūrinys puikus! Mes keičiamės, o kartu gali pasikeisti ir muzika, kurią mėgstame.

– Jau esate muzikavęs Lietuvoje. Kokia jūsų nuomonė apie mūsų šalies atlikėjus, kompozitorius?

– Jūsų šalies žmonės tikrai nuoširdžiai yra įsitraukę į muziką. Ypač tai pasakytina apie dainavimą. Kai pirmą kartą išgirdau jūsų šalies chorus, jų festivalį, man tai padarė nepakartojamą įspūdį. Tiek daug ir taip gerai dainuojančių žmonių, kartu, klausančių ir girdinčių vienas kitą. O dar tokioje mažoje šalyje – neįsižeiskite. Prancūzijoje mes turime tik tris ar keturis profesionalius chorus, o jūs tiek daug... Tai tikrai labai įspūdinga. Be abejo, reikia paminėti M.K.Čiurlionį. Jo muzika labai įdomi, originali, bet ne tik muzika. Paveikslai – taip pat. Neįtikima, kaip žmogus gali taip puikiai piešti, o kartu ir kurti muziką tarsi dvi skirtingos asmenybės.

– O ką būtinai rekomenduotumėte paklausyti iš prancūzų repertuaro?

– Būtinai rekomenduočiau išgirsti Claude'o Debussy "Octane No. 4", Maurice Ravelio "La Valse", "Daphnis et Chloé", be abejo, Gabrielio Fauré "Requiem" – šitam kūriniui nusakyti apskritai neužtenka žodžių. Iš modernesnių kūrinių išskirčiau Henri Dutilleux "Symphony No. 2 Le Double". Turime nemažai jaunosios kartos kompozitorių, tokių kaip Thierry Escaich. Visi jie labai skirtingi ir todėl įdomūs klausyti.

Kolektyvo ilgametis bičiulis pasirodys abiejuose amplua. Atlikėjas, išleidęs apie 100 muzikos įrašų, kurių kolekciją šiais metais planuoja papildyti dar trimis, yra pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą, tokį kaip "Grand Prix du Disque", "Diapason d‘Or", "Deutsche Schallplattenkritik". Koncerto metu scenoje pasirodys ir D.Geringo mokinys, žinomas violončelininkas Vytautas Sondeckis, skambės Antonio Vivaldi, Camille Saint-Sanso, Antonino Dvorako kūriniai.

Koncerto išvakarėse trumpo atokvėpio akimirką D.Geringas atsakė į "Santakos" žurnalistės klausimus.

– Kai buvote jaunas, mokėtės Maskvos konservatorijoje. Ką geriausiai atsimenate iš savo jaunystės, studijų metų, kai buvote ką tik pradėjęs kelią į savo violončelininko ir dirigento karjerą?

– Studijų metai yra patys gražiausi, kai turi labai daug svajonių, planų, draugų. Turėjau fantastiškus mokytojus. Mstislavas Rostropovičius tapo mano žvaigžde ir visą gyvenimą liko muzikiniu tėvu.

– Kas buvo jūsų įkvėpimas niekada nesustoti ir vedė pirmyn kelyje, kol tapote žinomas pasauliniu mastu?

– Artisto gyvenimas yra labai įvairus ir jame reikia daug disciplinos, darbo, nėra jokių laisvų dienų. Jei neturi įkvėpimo ir nenori pasiekti tam tikrų viršūnių, tada niekas nepadės. Įkvėpimas dar nėra viskas. Šiame kelyje turi būti ir minėtas darbas, ir talentas ir, aišku, laimė.

– Esate grojęs ne su vienu tarptautinio masto orkestru, tiek Vokietijos, tiek Tokijo ir kitais. Kuri patirtis jums buvo įdomiausia?

– Tikrai turiu didelį repertuarą ir tikrai nemažai esu grojęs įvairiose šalyse, kur kiekviename orkestre sėdi žmonės, muzikai, kurie labai mėgsta savo darbą. Negaliu iš jų išskirti nė vieno, todėl, kad juos labai gerbiu kaip savo draugus, kolegas ir sakyti, kad, pavyzdžiui, Berlyno filharmonikai yra patys geriausi, o kiti kažkuo prastesni negalima. Be abejo, skirtumų tarp orkestrų yra, tačiau išskirti tikrai nieko nenoriu. Vis dėlto Hamburgo radijo simfoninis orkestras buvo kaip mano namai, artimiausias iš visų. Dirbau ten ketverius metus, turėjau daug gerų draugų ir galima pasakyti šita patirtis buvo viena geriausių bendradarbiaujant su orkestrais.

– Kaip yra kalbant apie jūsų kaip dirigento patirtį, kas jums labiau prie širdies – batuta ar violončelė?

– Man labiausiai prie širdies yra muzikavimas. Mano nuomone, nesvarbu, kokiu instrumentu tikras muzikantas atlieka savo muziką. Dirigavimas man yra tarsi mano galimybių praplėtimas ir diriguoti orkestrui man reiškia perduoti savo patirtį, meilę muzikai kitiems.

– Esate ir dėstytojas. Kas jums labiausiai patinka dirbant su mokiniais?

– Visada, prieš 100, 200 ar net 300 metų buvo taip, kad meistras perduoda mokiniams savo patirtį. Esu tarsi amatininkas, kaip žmogus, kuris daro kostiumus ar batus. Jie perduodavo savo amatą kitiems. Muzikos mokytojas taip pat turi išmokyti jaunus žmones to, ką sugeba pats. Iš kitos pusės mokytojas dar turi sugebėti inspiruoti, išmokyti suprasti muziką, susidoroti su savo kaip muzikanto gyvenimu.

– Yra kompozitorių, kurie kūrė muziką specialiai jums. Ar su tais kūriniais jūs jaučiate artimesnį ryšį kaip atlikėjas?

– Kiekvienas atlikėjas yra pats laimingiausias, kai turi galimybę susipažinti ir dirbti su pačiu autoriumi. Taip galima tiesiogiai sužinoti ką kompozitorius savo kūriniu norėjo išreikšti, kokios buvo jo mintys, jausmai. Mes, atlikėjai, esame autoriaus pasiuntiniai. Autorius yra tarsi mūsų dievas, kurio žodį turime skleisti, teisingai perteikti norėtą pasakyti žinią.

– Matote religijos įtaką jūsų muzikai?

– Kiekvieno muziko religija yra muzika. Ji yra tam tikras dvasiškumo atspindys.

– Ar turite konkretų mėgstamiausią kūrinį iš tų, kurie buvo parašyti prieš 100 ar daugiau metų ir yra tapę nesenstančia klasika?

– Esu įsitikinęs, kad svarbu yra mylėti tą kūrinį, kurį groji šiandien. Tas kūrinys, kurį turi atlikti, privalo tapti mėgstamiausias, gerai suprantamas, kad būtų galima tinkamai jį atskleisti. Galima sakyti ir taip, kad kiekvieną dieną, turi vis kitą meilę. Teigti, kad konkretus kompozitorius yra pats mylimiausias, vadinasi, atsisakyti kitų. O aš to nėmėgstu, aš noriu mylėti visus.

– O kaip su lietuvių kompozitoriais? Ar taip pat negalite išskirti konkretaus favorito, ar vis dėl to ką nors įvardytumėte?

– Daugelis kompozitorių yra man artimi, be abejo, su kai kuriais tenka dirbti dažniau vienas iš jų būtų Anatolijus Šenderovas. Jis yra rašęs kūrinių ir man, taip pat yra mano artimas asmeninis draugas nuo vaikystės, tad abejonių dėl šio kompozitoriaus talento man tikrai nėra.

– Esate išleidęs apie 100 kompaktinių plokštelių su savo atliekama muzika. Ar galėtumėte iš jų išskirti tą, kuri, jūsų nuomone, yra pati geriausia, galbūt artimiausia?

– Aš nemėgstu klausyti savo įrašų. Aš tiesiog mėgstu juos įrašinėti ir padaryti tai, kas yra mano valioje, kad tai būtų geriausia. Bet kartais viskas pasisuka taip, kad po 20 metų pasiklausai kurią nors iš plokštelių ir ji tau atrodo daug geresnė nei tuomet, kai įrašinėjai. Labai sunku tai suprasti, bet man taip buvo. Kartu su žmona (pianiste Tatjana Schatz – aut. past.) įrašėme "Mozartianą" (1992) ir pasiklausius po daug metų supratome, kad tokios geros nuomonės apie šią plokštelę dar niekada nebuvome. Greičiausiai mes jai subrendome. Tai kas įvyko su "Mozartiana", yra iracionalu ir leidžia suvokti, jog negali atsisėsti ir padaryti geriausio įrašo. Kartais tai ateina per tam tikrą laiką. Yra darbų, kurie yra pelnę daug aukštų įvertinimų, pavyzdžiui, Luigi Boccherini 12 koncertų plokštelė. Šie apdovanojimai tikrai nėra šiaip sau, įrašai sėkmingai gyvuoja iki šiol ir yra mano labai mėgstami.

– Minėjote savo žmoną. Kokią įtaką ji daro jūsų kūrybai?

– Daugiau nei 40 metų mes grojome kartu, apvažiavome visą pasaulį. Turėjome didelį repertuarą, esame groję ir naujesnę muziką, ir, aišku, seną. Ir klasikinę, ir romantinę. Dabar ji jau nebegroja ir man jos tikrai labai trūksta. Žmona buvo geriausia mano partnerė, mes labai daug vienas iš kito išmokome.

– Ką galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinius atlikėjus arba ką norėtumėte pasakyti jiems patiems? Ar turite labiausiai patinkančių, išskirtinių?

– Pastaruoju metu labai daug žmonių turėjo galimybę pasimokyti užsienyje, patirti naujų įspūdžių ir išmokti tokių dalykų, kurių anksčiau galbūt buvo netgi neįmanoma išmokti, todėl muzikavimo lygis yra labai išaugęs ir auga toliau. Tad visiems galėčiau palinkėti tik didžiausio pasisekimo mene. O išskirti negalėčiau nė vieno konkretaus muzikanto. Esu tikrai žymus profesorius, turiu didelę ir įžymią klasę fantastiškų atlikėjų bei talentų. Visuomet stengiuosi nieko neišskirti, visus palaikyti ir mylėti vienodai, kad nenuslopinčiau kitų mokinių entuziazmo, talento. Visiems vienodai stengiuosi perduoti savo žinias, išmokyti šio amato ir būti puikiais atlikėjais.

Kas? Orkestro muzikos koncertas. Dalyvauja Kauno miesto simfoninis orkestras, solistai D.Geringas ir V.Sondeckis.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? spalio 7 d. 18 val.

Rusų kilmės smuikininkas – dvyliktąjį veiklos sezoną pradedančio Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) svečias. Kauniečių kolektyvas, įrašęs ne vieną kūrinį su tokiomis pasaulinio ryškumo žvaigždėmis kaip Dmitrijus Chvorostovskis, Ildaras Abdrazakovas ir Lawrence Brownlee, žada dar vieną nepakartojamą vakarą su mūsų šalyje iki šiol nekoncertavusiu atlikėju. Koncerto programoje – ne tik įspūdinga technika atliekamas Niccolo Paganini Koncertas Nr.2 smuikui ir orkestrui, bet ir paties A.Markovo sukurti kūriniai, pritaikyti išskirtiniam, specialiai šiam talentingajam muzikantui pagamintam, elektriniam smuikui.

Koncerto išvakarėse susitikęs su "Santakos" žurnaliste A.Markovas prasitarė, kad su neįprasta savo programa – pirmiausia klasika, paskui – roku, jis stengiasi į koncertus pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių.

– Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą į rankas paėmėte smuiką?

– Kadangi užaugau smuikininkų šeimoje, turėjau laimės anksti pradėti mokytis. Pirmą kartą smuiką į rankas paėmiau penkerių metų. Tėtis buvo pagrindinis mano mokytojas.

– Ar tai buvo jūsų idėja paprašyti tėvo, kad pamokytų groti, ar vis dėlto tai buvo tėvų sprendimas?

– Mane įkvėpė tėvas, motina, pats taip pat labai norėjau pradėti mokytis. Be abejo, tėvai pasinaudojo mano entuziazmu ir tėvas pradėjo mane lavinti.

– Labai dažnai žmogus, pradėjęs mokytis groti kokiu nors instrumentu, susiduria su dideliais sunkumais, nelengvai perpranta techniką. Kaip buvo jums?

– Aš jaučiausi taip, lyg groti smuiku man būtų visiškai natūralus procesas. Iškart supratau, kad smuikas yra mano pašaukimas, tarsi nuo pat gimimo žinojau, kad taip ir turėjo būti. Kai kurie iš mano kolegų susidurdavo su didesniais sunkumais mokantis, tačiau aš niekaip nesuprasdavau, su kokiais ir kodėl, nes man smuikavimas buvo įaugęs į kraują nuo pat pradžių.

– Ne paslaptis, kad klasikinę muziką mėgstate ne mažiau nei roką. Bet, pavyzdžiui, gitara – daug įprastesnis instrumentas atliekant sunkiąją muziką. Ar nesusiduriate su tokia kritikų nuomone, kad smuikas yra skirtas tik klasikai atlikti?

– Iš mano pusės viskas atrodo labai paprasta. Žymūs gitaristai, tokie kaip Jimi Hendrixas, Ericas Claptonas ir panašios žvaigždės, iškėlė ypač aukštą kartelę atliekant roko muziką, ir ji buvo pradėta sieti su abiem muzikos stiliais: tiek klasika, tiek roku. O būtent smuikininkų, grojančių ir kuriančių roko muziką smuiku, dar nebuvo. Visi žinomiausi smuikininkai priklausė klasikų kategorijai. Be abejo, tokios asmenybės kaip N.Paganini, iki maksimumo išvystė muzikos atlikimo smuiku techniką ir tai, ką jis darė, yra įspūdinga, tačiau smuiko pasaulyje vis vien dar nebuvo atsiradęs naujas J.Hendrixas. Tai mane ir įkvėpė – ta tuščia erdvė, kurioje nėra nė vieno smuikininko rokerio, galimybė ją užpildyti pačiam. Na, o atsakant konkrečiau į jūsų klausimą apie kritikus – man jie visiškai nerūpi. Aš jaučiu neapsakomą aistrą muzikai, tiek klasikinei, tiek rokenrolui. Žinau, ką darau, ir ką sako skeptikai, man tikrai nesvarbu.

– Savo koncertuose jūs sugebate suderinti klasiką ir roką, tačiau ar kada nors darote tokius eksperimentus, kad, pavyzdžiui atliekate vieną iš klasikinių 24 N.Paganini kapričo roko stiliumi?

– Kalbant apie atlikimo stilių, aš mėgstu naudoti ir atlikti originalią kūrinio versiją. Yra labai daug žmonių, kurie kryžmina įvairius muzikos stilius, roką paverčia elektronine muzika, elektroninę klasikine... Norite tikėkit, norite ne, aš esu puristas. Ir man – originalioji versija visuomet bus pati geriausia, aš nemėgstu kopijų. Galbūt todėl man taip stipriai patinka rokenrolas, ši muzika yra originali įvairiomis prasmėmis.

– Tai jokių mišinių jūsų koncertuose neišgirsime?

– Koncertuose aš galiu atlikti klasikinę dalį, o vėliau rokerišką, tačiau jos yra atskiros, niekada jų neišgirsite sulipintų į vieną. Taip yra garantuojama atlikimo kokybė, nes skirtingi stiliai nesipeš tarpusavyje ir nebus nuklysta į lankas.

– Viename savo interviu esate pasakojęs, kaip paauglystės metais susipažinote su tokių grupių kaip "Metallica", "Led Zeppelin" atliekamais kūriniais. Tuo metu ypač susižavėjote tuo, kad šie atlikėjai ne tik atlieka, bet ir patys kuria savo muziką, ir jums tai atrodė kaip tikras iššūkis. Tuomet jautėte, kad viena jūsų proto dalis jau yra visiškai išsivysčiusi savo galimybėmis technine, atlikimo prasme, tačiau kita, už kūrybą atsakinga dalis – dar visiškai neištobulinta. Kaip jaučiatės dabar, palyginti su paauglystės metais? Ar abiejomis prasmėmis pavyko iki galo ištobulinti savo galimybes?

– Mano nuomone, dabar jau esu labai arti to, ką norėjau pasiekti. Per daugelį metų, daug ir sunkiai dirbau bei tobulinau savo kaip kompozitoriaus gabumus. Todėl dabar esu beprotiškai laimingas, nes pradedu jausti ryšį su savo klausytojais koncertuose ne tik kaip atlikėjas, tačiau ir kaip muzikos kūrėjas.

– Koks jūsų visų laikų mėgstamiausias, labiausiai įkvepiantis atlikėjas, kūrėjas?

– Kalbant apie klasikinę muziką, aišku, mane visada stipriai įkvepia tėvas, nes būtent jis buvo mano mokytojas pradėjus smuikininko kelią. Be abejo, reikia paminėti ir N.Paganini, XIX a. genijų. Net mūsų dienomis jo sukurtos technikos atrodo ypatingai, o įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis jį gyvai matę žmonės. Jie ėjo iš proto! Žinoma, dievinu Mozartą, dar ir dabar niekaip neįmanoma suprasti, kaip jis, būdamas toks jaunas, sugebėjo parašyti tokius kūrinius. Na, o labiausiai įkvepiantis ir patinkantis roko atlikėjas – Jimmy Page iš "Led Zeppelin". Priežastis, kodėl jis man taip patinka, greičiausiai yra ta, kad jo kurti gitaros rifai labai lengvai yra transformuojami smuikui. Todėl "Led Zeppelin" muziką yra taip malonu, paprasta ir natūralu groti. Aišku, mėgstu ir kitas grupes – "Van Halen", "Nirvana", "Metallica", iš naujesnių – "System of a Down".

– Grojate specialiai pagal užsakymą jums sukurtu elektriniu smuiku, kuris yra padengtas tikru auksu. Kodėl būtent roko muzika ir atlikimas įkvėpė prašyti konkrečiai tokio instrumento?

– Labiausiai norėjau, kad mano smuiko skambesys būtų ne tik panašus į elektrinio instrumento skambesį, bet ir jo išorė būtų kuo panašesnė į rokeriškas elektrines gitaras. Tad kai pamačiau nuostabaus dizainerio Jameso V.Remingtono maketą, iškart nusprendėme, kad jis tinkamas, – ir smuikas dabar atrodo būtent taip, kaip ir norėjau. Jis modernus, išskirtinis, savitas. Tiesiog įspūdingas.

– Palinkėkite ko nors visiems muzikantams, kurie kartais praranda pasitikėjimą, negali sugroti konkretaus kūrinio ar tiesiog nebesuranda įkvėpimo.

– Svarbiausias dalykas – aistra tam, ką darai. Jei turi pakankamai užsidegimo, tai tik laiko klausimas, kada tau pavyks. Kai kurie sako, kad neturi talento ar panašiai, bet talentas yra išugdomas. Svarbiausia, kad širdis degtų meile muzikai, – tuomet viskas yra įmanoma, svarbiausia to nepamiršti ir niekada nesustoti. Niekada.