„Birželio 25 d. vakarą savo feisbuko paskyroje pasidalinau įvykiu, kai Šiaulių autobusų stotyje, man kartu su sūnumi pasitinkant iš Vilniaus atvykusius giminaičius, mano autistiško paauglio vairuotojas paklausė: „Ar tau viskas gerai su galva?“

Nutariau pasitikslinti – galbūt mums pasigirdo? Sūnus tiesiog priėjo pasisveikinti, pamojavo dėdei ranka – mat visi autobusų vairuotojai ir patys autobusai jam kelia susižavėjimą, dėl to ir važiavau kartu su sūnumi stotin. Paauglys nedarė nieko neleistino. Autobusas buvo sustojęs, keleiviai išlipę, kažkam vairuotojas atidavė paskutinį bagažą.

Sureagavau, nes esu įsitikinusi, kad žmogus, kurio kasdienis darbas yra susijęs su pačių įvairiausių poreikių keleivių vežimu ir bendravimu, tokiomis replikomis svaidytis negali – net tada, kai šalia esantis žmogus galbūt elgiasi neįprastai“, – pasakojo autistiško paauglio mama Kristina.

Po šios situacijos paviešinimo feisbuke moteris sulaukė daug ir labai įvairių reakcijų. Pasak jos, tai tik dar kartą patvirtina temos aktualumą.

„Pati istorija ir netgi komentarai man dar kartą parodo, kiek daug pamokų mes, kaip visuomenė, dar turime išmokti. Viena tų pamokų – suprasti ir priimti, kad žmonės gali būti įvairūs ne tik savo išvaizda, išore, atvirai matoma negalia – įprasta išvaizda gali neatskleisti nematomų dalykų, taip vadinamos nematomos negalios, neuroįvairovės, kurią turintys taip pat neretai susiduria su aplinkinių nejautrumu ar stigmatizuojančiu elgesiu.

Išdrįskime griauti mitus, kad psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų gali turėti „kažkas, tik ne mes“.

Kai pripažįstame, kad tokie įvykiai, replikos nebėra „nieko tokio“ – prasideda ne tik problemos viešinimas, bet ir atsiranda galimi jos sprendimai. Vienas jų – psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyva „Žvelk giliau“, – teigė Kristina.

Anot moters, „Busturo“ darbuotojams bus organizuojamas renginys, mažinantis psichikos sveikatos stigmą visuomenėje.

„Šiandien telefonu kalbėjomės su „Busturo“ darbuotoja – pasidalinome nuomonėmis apie tai, kas vyko, ir sutarėme, kad artimiausiu metu kartu planuosime renginį įmonės darbuotojams, kuriame psichikos sveikatos ambasadoriai, neuroįvairovei save priskiriantys asmenys arba jų artimieji pasidalins savo išgyventa patirtimi. „Nes teorija yra teorija – ji gerai, tačiau reikia kažko kito, to tikro, gyvo pavyzdžio“, – taip sakė žmogus, pirmąsyk išgirdęs apie šią iniciatyvą. Patvirtino faktą, kurį ir girdėjau per iniciatyvos mokymus – kad ne informuotumo didinimas, o būtent pokalbiai su išgyventą patirtį turinčiu žmogumi mažina psichikos sveikatos stigmą visuomenėje.

Kviečiu netylėti tada, kai skauda. Nesitaikstyti, kai mus užgauna. Kalbėkime ir kalbėkimės. Išdrįskime griauti mitus, kad psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų gali turėti „kažkas, tik ne mes“.

„Žvelk giliau“ yra apie mane. Apie kasdienį gyvenimą, kuris ištinka. Ir apie viltį, kad mes galime tapti jautresni ir išmokti priimti kitoniškumą“, – teigė Kristina.     

„Busturas“ atsiprašo

Bendrovės „Busturas“ Plėtros ir marketingo skyriaus vadovė Raimonda Pelutienė teigė, kad ši situacija įmonei yra žinoma.

„Labai apgailestaujame dėl įvykio ir suvokiame, kad tokie įvykiai negali likti nepastebėti ir neturi būti toleruojami“, – teigė R. Pelutienė.

Anot jos, apie įvykį buvo kalbėtasi su abiem pusėmis – ir su vairuotoju, ir su mama.

Vairuotojas savo poelgiu nenorėjo nieko įžeisti ar įskaudinti ir nuoširdžiai atsiprašo, jei kažką savo ištartais žodžiais įskaudino.

„Norėdami viską išsiaiškinti susisiekėme su vairuotoju. Pasak jo, kadangi jau buvo vėlyvas vakaras ir žmonių aplinkui beveik nebebuvo, vairuotojas nesitikėjo, kad prie jo kažkas prieis. Netikėtai pribėgus vaikui buvo tokia automatinė reakcija, nes jis nesuprato, ką pribėgęs vaikas pasakė. Vairuotojas savo poelgiu nenorėjo nieko įžeisti ar įskaudinti ir nuoširdžiai atsiprašo, jei kažką savo ištartais žodžiais įskaudino. Pasak vairuotojo, nenorėdamas aštrinti situacijos, su vaiko mama į tolimesnę diskusiją nesileido ir toliau dirbo savo darbą.

Norime pabrėžti, kad minėtas vairuotojas neturi jokių drausminių nuobaudų ir yra gavęs ne vieną pagyrimą iš keleivių. Įmonėje dirbantys vairuotojai yra mokomi ir įpareigoti elgtis profesionaliai su visais keleiviais, įskaitant asmenis su specialiais poreikiais arba negalia. Šiandien su mumis susisiekė gerbiama Kristina. Pokalbio metu dar kartą nuoširdžiai atsiprašėme dėl susiklosčiusios situacijos, kuri, tikime, nepasikartos“, – teigė R. Pelutienė.

Ji patvirtino, kad bus surengtas „Busturo“ darbuotojų ir „Žvelk giliau“ atstovų susitikimas.

„Sutarėme dėl bendro „Busturo“ darbuotojų bei psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos „Žvelk giliau“ atstovų susitikimo, kurio metu visi pasidalinsime savo patirtimi, padiskutuosime. Esame tikri, kad tai bus abipusiai naudinga ir padės geriau suprasti bei įžvelgti tai, kas kartais nėra akivaizdžiai matoma“, – apibendrino „Busturo“ atstovė.

„Gal pas ką nors kieme varnos irgi taip akmenis mėto?“ – klausė vaizdo įrašu feisbuko grupėje „Kauno Dainavos rajono bendruomenė“ pasidalijęs Paulius.

Gyventojų teigimu, tokie varnų žaidimai vyksta ne viename daugiabučio kieme.

Internautai net susiginčijo, ką iš tiesų mėto varnos – akmenis ar riešutus?

„Jos mėto ne akmenis, o graikinius riešutus. Taip bando juos praskelti, kad galėtų sulesti. Šiandien einant į darbą numetė visai šalia manęs“, – teigė gyventoja.

„Turėtų mėtyti riešutus, bet mėto akmenis“, – prieštaravo vaizdo įrašu pasidalijęs Paulius.

Kai kuriems žmonėms varnų išdaigos pridarė nuostolių. Jie skundėsi apgadintais automobiliais.

„Mūsų mašinai jau du kartus teko ta laimė. Pirmą kartą visas stoglangis sudužo, praeitą savaitę įskėlė priekinį stiklą“, – guodėsi gyventoja.

„Nuostolio už 500 padarė ir dar po to į priekinį stiklą kalė ir suskaldė“, – žalą įvertino gyventojas.

„Pas mus per savaitę – trys stiklai ir šeši kėbulai“, – apibendrino vaizdo įrašu pasidalijęs Paulius.

Portalas kauno.diena.lt pakomentuoti situaciją prašė žinomų šalies gamtininkų.

„Dar profesorius Tadas Ivanauskas laikė ir nuo mažens užaugino krankliuką. Tas kranklys gyveno ir laisvai skraidė Kaune. Profesorius tokį paukštį augino ne šiaip sau, o stebėdamas jo psichologiją. T. Ivanausko nuomone, kranklys, kaip ir kiti varniniai, yra labai aukštos psichikos paukštis. Varninių paukščių išradingumas, prisitaikymas prie aplinkos sąlygų yra ypatingi gebėjimai.

Varniniai paukščiai mėgsta ir moka žaisti.

Šiuo metu, kai šiek tiek nusenka vandens telkiniai ir dumble atsiranda dvigeldžių moliuskų, varnos net juos ima į snapą. Atidaryti moliuskų negali, todėl kyla į 50 metrų ar kitą aukštį ir meta į grindinį ar kažką kietą, kad sudužtų jų kiautas. Lygiai tą patį daro su bet kuriais riešutais, pavyzdžiui, su graikiniais, kurių kur nors aptiko. Tai mums atrodo, kad riešutų šiuo metų laiku nėra – jos tikrai surado kažkieno išmestus. Varnos mėto dažniausiai ne lazdyno, ne smulkius riešutus, bet būtent surastus didelius graikinius riešutus. Aš esu tai stebėjęs. Vilniuje, Žvėryno rajone, pakyla ir meta ne ant pievelės, o ant asfalto.

Dar neatmeskime kito dalyko. Varniniai paukščiai mėgsta ir moka žaisti. Kartais net dėl kažkokios ypatingos nuotaikos gali pakilti į orą ir mesti kokią nors plunksną – paleidžia ir žiūri, kaip ta plunksna žemyn sūkuriuoja. Lygiai tas pats gali būti su akmenuku ar kokia metaline veržle.

Visgi, didžiausia tikimybė, kad paukštis labai pragmatiškais tikslais mėto – dėl maisto“, – komentavo gamtininkas Selemonas Paltanavičius.

Varnų elgesį pakomentavo ir gamtininkas Marius Čepulis.

„Varnos yra smalsūs ir nuovokūs paukščiai, jos tokiu būdu ir graikinius riešutus susiskaldo, ir gali būti, kad tiesiog žaidžia. O jei pataikė į automobilį, tai grynas atsitiktinumas“, – įžvalgomis pasidalijo gamtininkas.

"Aš ieškau teisybės, o jie visi lyg susitarę: "Cvirka, baik cirkus... Apsisprendžiau – eisiu iki galo", – rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistame romane, skaitytojus panardinančiame į P.Cvirkos gyvenimo ir kūrybos sūkurius. Reabilituoti P.Cvirką ar pasmerkti – šį klausimą G.Aleksa spręsti palieka skaitytojams, kuriems atskleidžia kūrinio atsiradimo aplinkybes.

– Ėmėtės rizikingos, diskusiją provokuojančios temos – papasakoti apie P.Cvirką. Kaip kilo šio kūrinio idėja?

– Rašytojo asmenybė mane domino nuo paauglystės. Pažinau jo kūrinių veikėjų prototipus. Klangių ir Antkalnės kaimų pasakoriai dar buvo gyvi. Puikus fantazuotojas buvo ir jo dėdė Juzas. Teko bendrauti su rašytojo seserimis – Aniceta, Izabele ir Benedikta. Šio romano idėją nešiojausi apie 30 metų. Vis neradau rakto į P.Cvirkos pasaulį.

– Rašydamas šį romaną rėmėtės archyvine medžiaga, gyvais liudijimais. Kokie faktai apie P.Cvirką jus labiausiai sukrėtė ar nustebino?

– Labiausiai sukrėtė antkalniškio Juliaus Veličkos, mano krikšto tėvo, liudijimas prieš pat mirtį. Jis sirgo sunkia nepagydoma liga ir prisipažino jaučiąs artėjančią gyvenimo pabaigą. Su rašytoju jiedu buvo geri bičiuliai, P.Cvirka, atvykęs į Veliuoną, visada apsilankydavo Veličkų namuose. Lyg didžiausią paslaptį krikšto tėvas man papasakojo apie P.Cvirkos paskutinį apsilankymą. Rašytojas suprato klydęs ir pasisakė mano krikšto tėvui norįs parašyti kūrinį, kuriame atskleisiąs visą tiesą apie raudonąją tvarką. P.Cvirka buvo labai susijaudinęs, net verkė.

"Kam galėjau apie tai papasakoti? – klausė manęs Julius Velička. – Juk kam nors prasitaręs, kad P.Cvirka man sakė: "Juliau, tu net neįsivaizduoji, į kokio smako gerklę mes papuolėm", būčiau atsidūręs Sibire."

Rašytojas suprato klydęs ir pasisakė mano krikšto tėvui norįs parašyti kūrinį, kuriame atskleisiąs visą tiesą apie raudonąją tvarką. P.Cvirka buvo labai susijaudinęs, net verkė.

– Kaip ir P.Cvirka esate gimęs Veliuonos krašte. Jūsų tėvų kaimynystėje gyveno rašytojo dėdė. Kuo jums ypatinga ši vietovė?

– Cvirkų ir Aleksų giminės Veliuonos krašte gyvena nuo seniausių laikų. Mūsų krašto apylinkės yra nepaprasto grožio. Senąją miestelio istoriją liudija keturi piliakalniai. Mes, veliuoniškiai, tikime, kad čia palaidotas kunigaikštis Gediminas, žuvęs puolant vokiečių Bajerburgo pilį.

Veliuona – Žemaitijos pakraštys, nors senieji gyventojai kalba anaiptol ne žemaitiškai, o aukštaičių vakariečių veliuoniškių šnekta. Jie teisingai kirčiuoja miestelio vardą ir net mano pavardę! Sako "Veliuona, Veliuonos" ir "Aleksa, Aleksos"...

Žmonės nepaprastai vaišingi, šnekūs, bičiuliški, atvirasieliai. Daugelis mielai dalijosi su manimi prisiminimais, ir tai labai padėjo rašant romaną.

– Pasak jūsų, P.Cvirka – tragiško likimo tėvynainis. Kokį jo portretą siekėte atskleisti romane?

– Rašytojas nebuvo politikas. Komunistams jis rūpėjo tik todėl, kad buvo populiarus – lygiai kaip Salomėja Nėris. P.Cvirkos talentą liudija dvi "Sakalo" leidyklos premijos, skirtos už romaną "Žemė maitintoja" ir už novelių rinkinį "Kasdienės istorijos", bei smetoninės švietimo ministerijos piniginė dotacija kelionei į Vakarų Europos šalis.

Man buvo svarbu parodyti, kaip talentingas rašytojas, kilęs iš neturtėlių, buvo viliojamas ir įpainiotas į stalininį-komunistinį voratinklį. Anuomet visa Europa buvo apraizgyta sovietų kultūros organizacijomis, kurios iš tikrųjų buvo specialiųjų tarnybų lizdai. Paryžiuje susižavėjęs marksizmu, grįžęs į Lietuvą P.Cvirka ieškojo Karlo Marxo pasekėjų tuometėje Lietuvoje. Komunistų pogrindis iš pradžių jį atstūmė, o vėliau, kai iš pogrindžio išėjo, priėmė labai mielai.

Nemažą įtaką jauno rašytojo simpatijoms lėmė ir mokytojas Vincas Petronis, su kuriuos P.Cvirka susidūrė Vilkijos progimnazijoje. V.Petronis buvo valstiečių liaudininkų atstovas Lietuvos Seime. Reikia nepamiršti, kad ne visos tuometės politinės jėgos liaupsino Antano Smetonos valdžią, kaip dabar mes kartais bandome pavaizduoti.

Šiandien didžiausi kaltinimai P.Cvirka ir S.Nėriai metami už tai, kad "parvežė į Lietuvą Stalino saulę". Keista, kad kaltintojai "nežino", jog paskutiniame tuometės vyriausybės posėdyje buvo nutarta įsileisti į šalį raudonąją armiją. Tam pritarė trys generolai – Stasys Pundzevičius, Vincas Vitkauskas ir Stasys Raštikis, nors buvo prisiekę ginti Lietuvą nuo bet kokio priešo.

Dažnai P.Cvirka kaltinamas ir tuo, kad gerai žinojęs, ko galima tikėtis iš sovietų, o generolai, turėję Lietuvos žvalgybos informaciją, girdi, nežinoję nieko...

Romane aš nei teisinu P.Cvirką, nei smerkiu. Pasmerkti ar reabilituoti – ne mano, o skaitytojų rūpestis.

Gasparas Aleksa. V. Šoblinskaitės nuotr.

– Romane iškeliate klausimą apie P.Cvirkos mirties aplinkybes. Partiniai veikėjai kartojo, kad rašytojas mirė nuo infarkto. Tačiau knygoje išryškėja kita versija. Kodėl jums buvo svarbu išsiaiškinti melo apie rašytojo mirtį priežastis?

– Svarbų faktą, patvirtinantį rašytojo mirties priežastį, sužinojau iš medicinos profesoriaus Petro Norkūno interviu žurnalistui Ferdinandui Kauzonui. "Dalyvavau ir komisijoje, kuri stebėjo P.Cvirkos skrodimą. Visi manė, kad infarktas, bet nieko neradome. Kraujagyslės sveikos. Matyt, kažkokios spazmos... Paskui išsiaiškinau. Buvau pažįstamas su moterimi, pas kurią jis pietaudavo. Iš jos sužinojau, kad jis tuo metu gydėsi nuo askaridžių", – rašoma interviu.

Šią istoriją ir anksčiau buvau girdėjęs iš įvairių pasakotojų, viena kurių – režisierė Kazimiera Kymantaitė. Man svarbu buvo rasti pirminį informacijos šaltinį, kad būtų ne dar viena versija, o medicinos specialisto liudijimas.

Santoninas – tai vaistai, kurie, vartojami mažomis dozėmis, naikina žarnyno kirmėles, o didelės jų dozės nužudo ligonį. P.Cvirka santoniną arba miltukus, kaip pats vadino, gydytojų nurodymu gėrė tris kartus per dieną dvi savaites... Kuo tai baigėsi, manau, aišku.

Sovietiniai veikėjai tikrąją rašytojo mirties priežastį slėpė. Mane tai skatino ieškoti atsakymo – kodėl? Kai meluojama, tam visados yra svarbių priežasčių.

– Knygos pabaigoje įdėta P.Cvirkos nebaigto romano "Upė negrįžta" rankraščio ištrauka. Kuo reikšmingas šis kūrinys?

– Rankraštis iškalbingas išbrauktomis teksto vietomis. Kas jas išbraukė, neįmanoma nustatyti. Po rašytojo mirties tekstą redagavo Antanas Venclova ir Kostas Korsakas. Tikėtina, kad tai jų pastangos. Laimė, rankraštyje liko išbrauktosios teksto dalys, nes rašytojas A.Venclova spausdinį su pataisymais išsaugojo ir prieš mirtį atidavė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.

– Kaune verda aistros dėl P.Cvirkos biusto, Vilniuje taip pat netyla kalbos dėl P.Cvirkos paminklo. Ką manote apie tokį Lietuvos visuomenės susiskaldymą? Ar mūsų visuomenė linkusi matyti tik juoda arba balta?

– Paminklai statomi arba valdovams, arba menininkams. P.Cvirka – joks karalius, o politikas iš jo niekam tikęs, tą net ir amžininkai komunistai patvirtina. Man taip regisi, kad Vilniaus paminklas – rašytojui. Rašytojui, ne politikui. Rašytojystę paminkle atspindi ir knyga P.Cvirkos rankoje...

O dėl rašytojo paminklų likimo pasakysiu paprastai: jeigu griovėjų keliamas vėjas nerimsta, tegul Vilnius atiduoda skulptūrą Veliuonos kraštui. Mes priglausime ir pagerbsime savo kraštietį. Veliuona turi P.Cvirkos literatūros laureatų ąžuolyną, paminklas čia labai pritiktų. Kaunietiškosios skulptūros, taip suprantu, mums nepavyks gauti – ji buvo nugriauta be didesnio rezonanso.

Noras perrašyti istoriją – sovietmečio reliktas. Griauti viską, kas primena tėvų ir senelių gyvenimą, taip pat iš ten, iš sovietmečio.

Teigiate, kad mūsų visuomenė susiskaldžiusi. Tačiau juk tai demokratijos bruožas. Jau buvome valdomi vienos partijos, turėjome vieną nuomonę, balsavome vienbalsiai... Noras perrašyti istoriją – sovietmečio reliktas. Griauti viską, kas primena tėvų ir senelių gyvenimą, taip pat iš ten, iš sovietmečio. Ir visai nesvarbu, kad šiandien iš Europos pučia nauji vėjai. Nemanau, kad viskas, ką jie atpučia, mums, lietuviams, į naudą. Tarkime, aš pasisakau prieš genderizmą. Ir kartais susimąstau: ar aktyviausi šiandienos "visuomeninės sąmonės valytojai", paminklų griovėjai po keliasdešimties metų nebus pavadinti kolaborantais? Juk eidami keliu, į kurį dabar sukame, netruksime įteisinti santuokos su guminėmis lėlėmis, kaip tai, nors ir labai kvailai atrodo, ne per seniausiai padarė vyriškis iš Kazachstano... O gal pripažinsime ir naujas žmonių rūšis, ko intensyviai siekia norvegė, nusprendusi būti kate? Bandau įsivaizduoti Laisvės alėją, kuria keturpėsti žingsniuoja lojantys vyrai-kojotai ir kniaukiančios moterys-katės. Nebereikės tuomet nė ašarų dėl lietuvių kalbos išsaugojimo, nes juk lojama ir kniaukiama visam pasauly vienodai...

Ar visuomenė visa tai supranta? Ar susimąsto, kad tokia ateitis – nei juoda, nei balta. Tai žlugimas.

– Šis romanas fragmentišku pasakojimu primena kino filmą. Paskutinėmis P.Cvirkos gyvenimo valandomis lyg karuselė sukasi prisiminimai, sapnai. Koks yra tikrovės ir fantazijos santykis jūsų kūrinyje?

– Romanas nėra istorijos vadovėlis ar rašytojo biografija. Originali kūryba visada – autoriaus fantazijos vaisius. Aš tikrovę perkūriau palikdamas įvykių motyvus ir esmę. Svarbesnių įvykių tikrieji faktai paaiškinti išnašose.

Mano kūrybai apskritai būdingas sapniškas arba kinematografinis vaizdavimas. Nemėgstu linijinio, plokščio pasakojimo.

– Esate parašęs romaną "Šventojo Akiplėšos medžioklė", kurio pagrindinis veikėjas – disidentas kunigas Juozas Zdebskis. Kuo "Šventojo Akiplėšos medžioklę" galima gretinti su romanu "Baik cirkus, Cvirka!"? Kuo jums artimas biografinio romano žanras?

– Man patinka žvelgti į gyvenimą iš įvairių pozicijų. Šiuose kūriniuose ieškau atsakymų į klausimus, kaip nepalūžti sudėtingose gyvenimo situacijose, kaip nepapulti į piktųjų jėgų pinkles. Rūpi man ir dar vienas svarbus aspektas: ar sunku mylėti savo priešus?

– 2012 m. už publicistikos ir novelių knygą "Žiogas žvirblį medžiojo" pelnėte Petro Cvirkos literatūrinę premiją. Kaip manote, kuo panaši jūsų ir P.Cvirkos kūryba? Ką jums, kaip rašytojui, reiškia apdovanojimai, įvertinimai?

– Mano nuomone, įvairias premijas lemia žmonių, kurie jas skiria, ambicijos, skoniai, kartais – asmeninės pažintys. Dažnai premijomis tiesiog atsidėkojama už darbą kultūros baruose.

Aš P.Cvirkos literatūros premiją išleidau kelionei į Šventąją Žemę ir esu už tokią galimybę labai dėkingas likimui.

Ar mano kūryba panaši į P.Cvirkos? Na, nebent tuo, kad abu esame iš to paties krašto. Naujausiame romane, vaizduodamas P.Cvirką, neslėpsiu, bandžiau imituoti rašytojo kalbėseną, mąstymą, pasitelkiau į pagalbą ir jo kūrinių herojus. Ar man pavyko? Tegul spręs skaitytojas.

– Esate gydytojas. Pirmasis jūsų romanas "Adomo broliai ir moterys" pasakojo apie chirurgų darbus ir gyvenimą. Kiek jūsų asmeninės mediko patirties atsispindi šiame romane ir apskritai kūryboje?

– Romanuose "Adomo broliai ir moterys" ir "Pusė obuolio Ievai" – chirurgo patirtis, kurią įgijau gydydamas žmones Šakiuose ir dirbdamas inkstų transplantacijos skyriuje Vilniuje. Iš ten siužetai ir veikėjų paveikslai. Kituose romanuose medicinos jau mažiau. O rašant apie P.Cvirką medicininės žinios padėjo geriau suprasti rašytojo nuodijimo aplinkybes.

– Esate ne tik prozininkas, bet ir poetas, dramaturgas. Kuris žanras jums artimiausias?

– Artimiausiuose planuose karaliauja stambioji proza. Tačiau, jeigu nutiktų taip, kad gaučiau Kultūros tarybos skirtą stipendiją, gali netikėtai prireikti parašyti dramą pagal romaną "Ėriukėlis stiklo ragais".

– Kaip įsivaizduojate savo skaitytojus? Kokią literatūrą renkatės pats?

– Mano skaitytojai yra žmonės, pasiekę gyvenimo brandą. Pusiau juokais, pusiau rimtai skaitančiuosius suskirstyčiau į tris grupes. Biografinės-istorinės literatūros mėgėjai skaito "Šventojo Akiplėšos medžioklę" ir "Baik cirkus, Cvirka!". Originalios kūrybos knygas "Adomo broliai ir moterys", "Fabricijus sprogdina arklius" ir visa kita skaitė sunkiai apibūdinama publika, gal smalsuoliai... Trečioji grupė – tai distopinių kūrinių mėgėjai, kurie susidomėjo futuristiniu romanu "Ėriukėlis stiklo ragais", mielai skaito mano poezijos knygas.

Šiandien ant mano darbo stalo – istorinės ir mistinės knygos. Skaitau tokius autorius kaip Carstenas Peteris Thiede'as, Simone Weil, Faustina Kowalska, Francis S.Collinsas. Kartais susidomiu ir kokiu nors įdomesniu detektyvu.

– Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Kūryba lavina mąstymą ir ilgina gyvenimą. Su šia aistra grumiasi kitas mano užsiėmimas, tai vynuogių vyno brandinimas. Kad visiškai subręstų naujas kūrinys, reikia trejeto metų. Tiek pat laiko bręsta ir geras vynas. Kai nerašau, eksperimentuoju su vynuogėmis.

Man visados svarbiausia rasti romano pavadinimą. Tai kūrinio raktas. Naują romaną, kurio veiksmas vyksta Šventojoje Žemėje, jau pradėjau.

„Maxima“

Prekybos tinklo „Maxima“ darbuotojai svarbiausią pavasario šventę kaip ir pernai sutiks ilsėdamiesi. Velykų sekmadienį, balandžio 4 d., visoje šalyje „Maximos“ parduotuvės nedirbs. Tuo metu pirmadienį, antrąją šv. Velykų dieną, parduotuvės dirbs kaip įprastai.

„Tebesitęsiant COVID-19 pandemijai savo darbuotojams norime suteikti papildomą nedarbo dieną. Esu dėkinga visiems „Maximos“ darbuotojams už atsidavimą ir nepaprastai svarbų kasdienį darbą per pastaruosius itin sudėtingus metus. Todėl per šv. Velykas, kaip ir didžioji Lietuvos dalis, ilsėsimės ir skirsime laiką pabūti su artimaisiais, kiek leis karantino sąlygos. Kviečiame pirkėjus į tai atsižvelgti ir kuo anksčiau planuoti šventinius apsipirkimus, kad šv. Velykoms visi pasiruoštume ir patogiai, ir saugiai“, – teigia Jolanta Bivainytė, prekybos tinklo „Maxima“ generalinė direktorė.

Ji pažymi, kad jau kuris laikas dalies „Maxima“ parduotuvių darbo laikai karantino metu laikinai yra sutrumpinti. „Atsižvelgėme į dėl COVID-19 pandemijos pasikeitusius pirkėjų poreikius bei norėjome sumažinti darbo krūvį savo darbuotojams, todėl sutrumpinome kai kurių parduotuvių darbo laiką. Kasdien stebime situaciją ir priimame sprendimus, kad užtikrintume darbuotojams saugią darbo aplinką, o pirkėjams – saugų apsipirkimą. Taigi, esant poreikiui, parduotuvių darbo laikus koreguojame tam tikrose Lietuvos savivaldybėse arba atskirose mūsų prekybos tinklo parduotuvėse“, – sako J. Bivainytė.

„Lidl“ 

Prekybos tinklas „Lidl“ pirmąją Velykų dieną taip pat nedirbs.

„Turime tradiciją, jog per didžiąsias metų šventes „Lidl“ parduotuvės nedirba, tad ir šiemet pirmąją Velykų dieną visos „Lidl“ parduotuvės nedirbs. Toks sprendimas priimamas jau ketvirtus metus iš eilės, kad visi darbuotojai šventes galėtų praleisti su savo šeimos nariais. Antrąją Velykų dieną visos „Lidl“ parduotuvės dirbs įprastu darbo laiku“, – komentuoja „Lidl Lietuva“ atstovė ryšiams su visuomene Lina Skersytė.

„Iki“

Pirmąją Velykų dieną ilsėsis ir prekybos tinklo „Iki“ darbuotojai.

„Labai norime, kad mūsų darbuotojai pailsėtų, ramiai sutiktų pavasario šventę, niekur neskubėdami pabūtų savo šeimose“, – teigia Vaida Budrienė, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė.

Kitomis dienomis „Iki“ parduotuvės dirbs įprastai.

„Norfa“

Prekybos tinklas „Norfa“ pirmąją Velykų dieną taip pat nedirbs, o dieną prieš šventes ir dieną po jų darbo laiką trumpins.

„Jau seniai tapo tradicija, kad „Norfa“ nedirba per didžiąsias šventes. Per Velykas „Norfos“ nedirbs, o dieną prieš ir dieną po Velykų dirbs trumpiau“, – komentuoja prekybos tinklo „Norfa“ atstovas spaudai Darius Ryliškis.

„Norfos“ parduotuvės balandžio 3 d. dirbs iki 20 val., balandžio 4 d. nedirbs, balandžio 5 d. dirbs nuo 9 iki 21 val.

„Rimi“

Dalis „Rimi“ parduotuvių ir kovą dirbs trumpiau, per Velykas – nedirbs.

Šalyje pratęsus karantiną, dalis prekybos tinklo „Rimi“ parduotuvių toliau dirbs trumpesnes darbo valandas. Vis tik dauguma parduotuvių, iki šiol karantino metu dirbusių trumpiau, grįžta dirbti įprastu darbo grafiku ir pirkėjus pasitiks tradicinėmis darbo valandomis. Pirmą Velykų dieną visos tinklo parduotuvės nedirbs.

„Pandemija ir karantinas iš mūsų, mažmeninės prekybos rinkos dalyvių, vis dar reikalauja ypatingo susitelkimo. Tuo pačiu turime priimti kasdienius, bet labai svarbius sprendimus tam, kad užtikrintume mūsų darbuotojų ir pirkėjų saugumą, išlaikytume budrumą, kuris būtinas šiuo sudėtingu metu. Atitinkamai, pandemijos metu ne kartą keitėme parduotuvių darbo laiką, atsižvelgdami į pirkėjų srautų pasiskirstymą. Sutrumpintas kai kurių parduotuvių darbo laikas leidžia perdėlioti darbo grafikus, užtikrinant darbuotojams būtiną poilsį“, – sako „Rimi Lietuva“ prekybos centrų valdymo vadovė Irina Miklienė.

Nuo kovo 1 d., pirmadienio, 21-as „Rimi“ prekybos centras ir toliau  dirbs viena ar dviem valandomis trumpiau: parduotuvės atsidarys valanda vėliau ir/arba darbus baigs valanda anksčiau. Tarp jų – kelios parduotuvės Vilniuje, Kaune, po vieną – Klaipėdos rajone, Šiauliuose, Panevėžyje, taip pat – Alytuje, Kaišiadoryse, Utenoje, Ukmergėje, Telšiuose, Jonavoje, Biržuose. Dėl pratęsto karantino toliau uždarytos lieka „express“ formato parduotuvės Vilniuje, Konstitucijos prospekte, bei Druskininkuose.

Šiais metais, kaip ir pernai, visos „Rimi“ tinklo parduotuvės pirmą Velykų dieną, balandžio 4-ąją, nedirbs. „Labai tikimės, kad karantinas ir jo metu taikomos priemonės, taip pat – visų gyventojų sąmoningumas leis Velykas sutikti bent kiek džiugesnėmis nuotaikomis. Leidžiant laiką namuose, pirmiausia, norime, jog jas pajustų mūsų darbuotojai ir turėtų galimybę atsikvėpti“, – sako I. Miklienė.

„Maxima“

Pranešama, kad gruodžio 24 d., Kūčių dieną, visos „Maximos“ parduotuvės dirbs trumpiau – iki 19 val. Pirmąją šv. Kalėdų dieną parduotuvės nedirbs, o gruodžio 26-ąją, antrąją šv. Kalėdų dieną, pirkėjams „Maximos“ parduotuvių durys bus atvertos nuo 9 val. ir dirbs iki įprasto uždarymo laiko. Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31 d., parduotuvės dirbs iki 21 val. 2021 m. sausio 1-ąją „Maximos“ parduotuvės duris atvers ir pirkėjų lauks nuo 12 val. ir dirbs iki įprasto uždarymo laiko.

„Jau trečius metus iš eilės šv. Kalėdų dieną darbuotojai galės visą dėmesį skirti savo artimiems žmonėms, šeimai. Savo darbuotojams siekiame užtikrinti asmeninio gyvenimo ir darbo pusiausvyrą, ypač pandemijos metu.

Darbo laiką šventiniu Kalėdų laikotarpiu koreguojame įvertinę praėjusių metų pirkėjų srautus, kad tai neturėtų įtakos didesniems žmonių susibūrimams, kas šįmet itin aktualu.

Matome, kad žmonės šįmet Kalėdoms ruošiasi iš anksto ir jau lapkričio pabaigoje pradėjo pirkti tiek šventines namų papuošimo prekes, tiek šventinėms vaišėms skirtus maisto produktus, kurie gali būti užšaldyti ar ilgesnį laiką stovėti namų virtuvių lentynose. Tikimės, kad per karantiną žmonėms susiformavęs pirkinių planavimo įprotis leis šventėms pasiruošti saugiai, be streso ir skubėjimo.

Mes labai rekomenduojame iš anksto susiplanuoti ir apsipirkti Kalėdoms, įsigyjant ir dovanas, ir ilgesnio galiojimo maisto produktus, kurie bus naudojami šventinėms vaišėms gaminti, pavyzdžiui, šaldyti ir konservuoti produktai, gėrimai, bakalėjos prekės ir kt. Paskutines dienas prieš Kalėdas reiktų pasilikti tik pačių būtiniausių šviežių maisto produktų, tarkim, šviežios žuvies ir mėsos, pieno ir duonos gaminių, daržovių ir vaisių, pirkimui. Toks pirkinių planavimas padės prieš Kalėdas apsipirkti greičiau ir parduotuvėje užtruksite trumpiau“, –teigia Ernesta Dapkienė, „Maximos“ komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė. 

„Rimi“

Prekybos tinklas „Rimi“ paskutinėmis šių metų dienomis ilgins dalies parduotuvių darbo laiką, siekdamas suteikti galimybę pirkėjams apsipirkti saugiai, išvengiant galimų didesnių susibūrimų bei būtinybės juos kontroliuoti. Vadovaujantis tuo pačiu tikslu, „Rimi“ prekybos centrai ilgiau nei pernai dirbs ir gruodžio 31 d. bei anksčiau pirkėjus pasitiks pirmąją Naujųjų metų dieną. Kaip ir ankstesniais metais, pirmąją Kalėdų dieną visos „Rimi“ parduotuvės nedirbs.

Kaip informavo prekybos tinklo „Rimi“ viešųjų ryšių vadovė Renata Keršienė, Kūčių dieną „Rimi“ prekybos centrai atsidarys įprastu laiku, priklausomai nuo parduotuvės, 7, 8 arba 9 val., ir dirbs trumpiau – iki 20 val. Antrą Kalėdų dieną „Rimi“ prekybos centrai atsidarys 9 val. (t. y. valanda arba dviem vėliau nei įprastai) ir dirbs trumpiau – iki 20 val.

Hyper formato „Rimi“ tinklo parduotuvės pirmomis Kalėdų savaitės dienomis, t. y. gruodžio 21–23 d. imtinai, dirbs valanda ilgiau – iki 23 val. Ilgiau, taip pat iki 23 val., dirbs ir kai kurios super formato parduotuvės: Klaipėdos rajone – Dituvoje ir Slengiuose, Vilniaus mieste – Naujojoje Vilnioje ir Tarandėje, Telšiuose ir Biržuose. „Didžiausių ir dalies mažesnio formato „Rimi“ darbo laiką šiomis dienomis ilginame atsižvelgdami į dabartinę situaciją, kai pirkėjams labai svarbu jaustis saugiai ir tuo pačiu turėti galimybę apsipirkti patogiai. Tai užtikrina dideli „Rimi“ parduotuvių plotai bei ilgesnis darbo laikas, kuris apsaugos nuo būtinybės skubėti ir tilpti į standartines darbo valandas“, – sako „Rimi Lietuva“ prekybos centrų valdymo vadovė Irina Miklienė. Pasak jos, ilgesnis darbo laikas užtikrins tolygesnį pirkėjų srautų pasiskirstymą, padės išvengti būtinybės juos reguliuoti ir taip palengvins darbą parduotuvių darbuotojams bei leis jiems jaustis saugiai.

Kaip ir praėjusiais metais, visos „Rimi“ prekybos tinklo parduotuvės nedirbs Kalėdų dieną. „Mūsų tinklo kaip ir visiems sektoriaus darbuotojams šie metai buvo kupini iššūkių. Ne tik kaip ir visi šalies bei pasaulio gyventojai susiduriame su naująja realybe, bet ir turime būti tie, kurie pasirūpina, kad pirkėjai galėtų jaustis ramūs, jog kiekvieną dieną, o ypač artėjant šventėms, jų namams ir šventiniam stalui nepritrūks reikiamų ir norimų prekių. Atitinkamai, visiems ypatingą Kalėdų dieną mūsų darbuotojai privalo būti su savo artimaisiais – pasidžiaugti švente, atokvėpiu, ramybe ir saugumu brangiausiųjų apsuptyje“, – sako I. Miklienė.

Valandą ilgiau, t. y. iki 23 val., visi hyper ir įvardinti super formato „Rimi“ prekybos centrai taip pat dirbs ir pirmomis paskutinės metų savaitės dienomis, t. y. gruodžio 28–30 d. imtinai. Naujųjų išvakarėse, gruodžio 31 d., valanda ilgiau nei pernai, iki 21 val., dirbs visos „Rimi“ tinklo parduotuvės. Anksčiau nei pernai jos duris atvers ir sausio 1-ąją bei pirkėjus pasitiks jau 10 val. „Šios šventės visiems bus kitokios, todėl siekiame, kad bent apsipirkimas nekeltų pirkėjams papildomo rūpesčio. Tikimės, kad prailgintos darbo valandos suteiks jiems daugiau laisvės ir galimybių pasirinkti“, – sako „Rimi Lietuva“ prekybos centrų valdymo vadovė.

„Iki“

Prekybos tinklas „Iki“ paskelbė, kad gruodžio 24 d. dirbs nuo numatytos darbo pradžios iki 20 val. Pirmąją Kalėdų dieną „Iki“ parduotuvės nedirbs. Antrąją Kalėdų dieną prekybos tinklas dirbs nuo 9 iki 21 val. Gruodžio 31-ąją „Iki“ parduotuvės dirbs nuo numatytos darbo pradžios iki 20 val. Pirmąją Naujųjų metų dieną parduotuvės atsidarys 10 val. ir pirkėjų lauks iki 22 val. 

„Kalėdos yra neabejotinai svarbiausios metų šventės. Mūsų parduotuvių darbuotojai kaip niekad šiemet nusipelno gero poilsio, ramybės, pabuvimo savo šeimose. Jiems šie metai buvo ypatingai sunkūs, jie dirbo priešakinėse linijose, dirbo itin sunkiai ir atsidavusiai. Norime, kad „Iki“ darbuotojai pailsėtų, atgautų jėgas ir susitelktų ateinantiems metams.

Kaip rodo mūsų praktika, žmonės jau būna apsirūpinę kelios dienos prieš šventes dovanomis, maistu. Pirkėjai švenčių dienomis užsuka į mūsų parduotuves tik kasdieninių ar smulkių prekių nusipirkti, kurių galbūt pritrūko šventinio stalo ruošai.

Šiuo metu jau stebime prasidėjusį šventinių dekoracijų, dovanėlių pirkimą. Patys aktyviai raginame žmones šiemet apsirūpinti dovanomis iš anksto, labai tikslingai suplanuoti savo pirkinius. Būtina paminėti ir tai, jog šiuo metu aktyviai savo parduotuvėse diegiame savitarnos kasas, kad šventiniu laikotarpiu mūsų klientams būtų patogiau, greičiau ir saugiau apsipirkti“, – teigia Vaida Budrienė, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė.

„Lidl“

„Laikomės tradicijos ir jau ketvirtus metus iš eilės nedirbsime pirmąją šv. Kalėdų dieną ir sausio 1-ąją. Kitomis šventinio laikotarpio dienomis visos „Lidl“ parduotuvės taip pat dirbs trumpiau. Šv. Kūčių vakarą parduotuvės dirbs iki 18.30 val., o Naujųjų metų išvakarėse – iki 20.30 val. Antrąją šv. Kalėdų dieną visos „Lidl“ parduotuvės dirbs nuo 9 val. ryto iki 20 val. vakaro“, – sako Lina Skersytė, „Lidl Lietuva“ atstovė ryšiams su visuomene.

„Norfa“

Pasak „Norfos“ atstovo spaudai Dariaus Ryliškio, per šv. Kalėdas ir pirmąją Naujųjų metų dieną „Norfos“ parduotuvės nedirbs. Kitomis dienomis parduotuvės arba trumpiau veiks, arba atsivers vėliau, nei įprasta.

Gruodžio 24 d. Norfos“ parduotuvės dirbs iki 19 val. Pirmąją Kalėdų dieną parduotuvės nedirbs. Antrąją Kalėdų dieną parduotuvės pradės darbą nuo 9 val. Gruodžio 31 d. parduotuvės dirbs iki 20 val. Pirmąją Naujųjų metų dieną parduotuvės nedirbs.

„Prieš keletą metų „Norfos mažmena“ pirmoji iš didžiųjų prekybos centrų pradėjo nedirbti per didžiąsias šventes. Bendrovės vadovybė mano, kad yra dienų, kurios turėtų būti „neprekybinės“. Kai kurie apribojimai yra būtini, kad šventės neaplenktų ir prekybos sektoriaus darbuotojų“, – teigia D. Ryliškis.

Du romanus išleidęs H.Kännö jau pirmąja knyga – "Bitės kelias" – pelnė skaitytojų ir kritikų pripažinimą. Už antrąją knygą "Sapnų sala" H.Kännö buvo apdovanotas Suomijos poeto Johano Ludvigo Runebergo  premija. Kaip teigia A.Krilavičienė, "Sapnų sala" – sodri knyga tiek kalbos, tiek informacijos požiūriu.

Tad kuo ypatinga "Sapnų sala"? Tai menininko istorija, kurioje susipina Naujojo amžiaus dvasinio judėjimo idėjos, meno pasaulio keistybės, Afrikos dievai, Kongo mitologija, mokslo faktai ir mistika. Romano centre – garsaus Stokholmo menininko Wernerio H.Bergerio biografija, virstanti jo giminės saga, o fone neretai skamba Richardo Wagnerio muzika, atskleidžianti pagrindinio veikėjo dvasines būsenas.

Pokalbis su A.Krilavičiene – ne tik apie "Sapnų salą", H.Kännö kūrybą, bet ir apie vertėjos darbą, suomių literatūrą, apdovanojimus, gimtąjį miestą.

– Kaip atradote skaitytojų ir kritikų pripažintą H.Kännö kūrybą?

– Išėjus pirmajai H.Kännö knygai "Bitės kelias", suomių žiniasklaidoje vis pastebėdavau gerų įvertinimų. Tame romane H.Kännö rašo apie vokiečių menininką Josephą Beuysą. Man patiko ir menininko gyvenimo istorija, ir jos pasakojimo stilius. Antrojo pasaulinio karo metais J.Beuysas tarnavo vokiečių aviacijos dalinyje ir, skrendant virš Krymo kalnų, jo "Štuką" numušė priešas. J.Beuysą surado ir keistomis priemonėmis išgydė vietos totoriai. Po karo jis tapo menininku, prisijungė prie "Fluxus". Romane, aišku, kalbama ir apie Jurgį Mačiūną, ir apie "Fluxus" laikotarpį, ir apie vėlesnius Niujorko meno sferos metus.

Pirmoji H.Kännö knyga man pasirodė labai brandi, todėl perskaičiau ir po metų išėjusią antrąją – "Sapnų salą". Romane taip pat kalbama apie menininkus, bet kitokiu stiliumi. Nustebau, kad vos po metų autorius išleido tokią pat sodrią knygą – tiek kalbos, tiek informacijos požiūriu. Vėliau sužinojau, kad H.Kännö abu romanus rašė ilgai – apie dvidešimt metų.

– Kuo ypatingas antrasis šio rašytojo romanas "Sapnų sala"? Kas jums paliko įspūdį verčiant?

– "Sapnų sala" – dailininko istorija, o jos ypatumu laikyčiau pasakojimą, susiejantį virtinę įvairių sričių menininkų, gyvenusių ir praėjusiame amžiuje, bet turinčių kai ką bendra. Pagrindinis personažas Verneris – prieštaringa asmenybė, ir jo paveikslą H.Kännö piešia su lengva ironija, supratingai atskleisdamas visas suktybes, ydas, egoizmą, melą, apsimetinėjimą. Verneris blaškosi tarp įvairiausių idėjų, idealų, filosofijų, dvasinių judėjimų ir moterų, ieškodamas panašios į tą, kurią įsimylėjo paauglystėje. Versdama supratau, kad vienaip šitą knygą skaitys literatūros profesionalas, kitaip – jos mylėtojas.

Heikki Kännö, "Sapnų sala". Romanas. Rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2020

– "Sapnų sala" yra daugiasluoksnė menininko istorija, aprėpianti labai daug temų. Kas buvo sudėtingiausia verčiant šį kūrinį?

– Sudėtingumų buvo daug. Taip jau yra, kad dėl kokios nors knygoje vieną kartą paminėtos realijos atitikmens vertėjas sugaišta ne valandą, o visą dieną. H.Kännö romane tų realijų tikrai buvo daug: nuo afrikietiškų instrumentų, šiaurietiškų akmens rūšių iki keistų savigydos priemonių.

– Romane garsaus Stokholmo menininko biografija virsta jo giminės saga. Kaip manote, kiek šiuolaikinė suomių literatūra remiasi sagų tradicija?

– Romaną kaip sagą pristato suomių leidykla. Jei saga laikoma pasaka ar herojų nuotykių aprašymas, tai "Sapnų salai" toks pavadinimas tinka. Knygoje realūs faktai supinti su fikcija. Sagomis leidėjai šiandien vadina įvairius pasakojimus, apimančius ilgą laikotarpį, taip pat ir giminės istorijas.

– Kas, jūsų manymu, svarbu renkantis vertėjo darbą?

– Jei nekalbėsime apie gerą savos ir svetimos kalbos mokėjimą, svarbu būti kruopščiam ir smalsiam. Taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, nors rinkdamasi profesiją svajojau ne apie suomių kalbą. Tuomet ir apie Suomijos literatūrą beveik nieko nežinojau. O iššūkių būna visokių – nelygu knyga.

– Išvertėte nemažai suomių rašytojų kūrinių. Kokios išverstos knygos jums labiausiai įsiminė?

– Dabar sakyčiau, kad Jussi Valtoneno romanas "Jie nežino, ką daro". Už jį autorius buvo apdovanotas reikšmingiausia Suomijoje literatūros premija "Finlandia" ir komisijos pirmininkė, sveikindama laureatą, taikliai pasakė, kad tai "sąmonę sprogdinantis kūrinys". Knygoje kalbama apie daugybę pasaulio problemų: ekoterorizmą, klimato kaitą, farmacijos, naujųjų technologijų pramonę ir kt. Buvo nelengva jį versti vien dėl didelio informacijos bagažo. Bet romane ta informacija supinta su šeimos istorija labai organiškai, skaitytojas neužverčiamas sausais faktais ir galiausiai pamato labai realistišką šiandienos pasaulio vaizdą. Romano pavadinimas šiek tiek apgaulingas – galima pamanyti, kad autorius koks nors pamokslautojas, nors jis – ilgus metus JAV dirbęs neuropsichologas.

– Jūsų pirmoji išversta knyga buvo "Sinuhė egiptietis" – garsiausias suomių rašytojo Mikos Waltario romanas. Vėliau išvertėte daugiau šio rašytojo kūrinių. Kokia M.Waltario knyga jums artimiausia?

– "Sinuhė egiptietis". Tikriausiai todėl, kad tai buvo pirmas vertimas.

– Už vertimus pelnėte ne vieną apdovanojimą. 2006 m. buvote apdovanota Lietuvos PEN centro premija "Metų vertėjo krėslas" už M.Waltario romano "Mikaelis klajūnas" vertimą. Ką jums kaip vertėjai reiškia apdovanojimai?

– Apdovanojimai turbūt visiems malonūs. Man jie reiškia įvertinimą. Vis dėlto daug puikių vertėjų nėra gavę premijų, o skaitytojai skaito jų verstas knygas, mato ir kalbos grožį, ir taiklumą, ir žino gal net geriau nei apdovanotuosius. Turbūt tai svarbiausia.

– Jūsų vertimų sąraše – ir pjesės teatrams. Kuo išsiskiria vertimai spektakliams?

– Pjesėje kai kurie dalykai akcentuojami išraiškingiau nei romane. Bet ir romane, ir pjesės dialoguose, manau, svarbiausia teisingai išversti mintį ir akcentuoti tai, ką nori akcentuoti autorius.

– Esate išvertusi ir knygų vaikams. Ar versti knygas, skirtas vaikams, paprasčiau nei suaugusiesiems?

– Išverčiau keletą knygų paaugliams. Jose kalbama apie valgymo sutrikimus, hiperaktyvumą, patyčias. Suomijoje suaugusieji su vaikais apie problemas kalba panašiai kaip su suaugusiaisiais, nutyli tik tai, ko jie dar gali nesuprasti. Panašiai suomių rašytojai rašo knygas paaugliams – beveik kaip suaugusiesiems.

– Koks yra vertėjų ir rašytojų santykis? Ar verčiant knygą tenka bendrauti su jos autoriumi?

– Taip, tenka. Autoriaus paaiškinimai padeda patikslinti mintį. Jis geriausiai žino, kas turi būti pasakyta vienu ar kitu sakiniu. Į vertėjų laiškus suomių autoriai paprastai atsiliepia noriai. Stengiuosi klausinėti kuo mažiau, pati ieškoti atsakymų, nes žinau, kad autoriui klausimus siunčia ir kitų kalbų vertėjai. Dažniausiai klausiu slengo žodžių vertimų, kartais specifinių terminų, prašau paaiškinti kokį keistą palyginimą. Per tuos klausinėjimus pasitaiko ir linksmų dalykų. Kartą su autoriumi išsiaiškinome visus klausimus, liko tik vienas iš tos knygos vietos, kurioje kalbama apie veikėjos elgesio pasikeitimą po gyvenimo permainos. Autorius buvo parašęs, kad minėta veikėja "ėmė nešioti dramatiškus batus". Buvo neaišku, kokie tie batai – gal raudoni aukštakulniai, gal kerzai, – šiaip ar taip, "dramatiškų" batų palikti tekste negalėjau, nes ir redaktorė greičiausiai būtų prašiusi patikslinti mintį. Paklausiau autoriaus, ką reiškia "dramatiški batai". Jis man atrašė: "Geras klausimas. Aš nežinau."

– Kokią literatūrą renkatės laisvu nuo vertimų laiku?

– Stengiuosi daugiau skaityti šiuolaikinių lietuvių autorių, bet nespėju sekti vis įvairėjančios lietuvių literatūros, o dabartinė jos kaita labai įdomi.

– Esate kaunietė. 2013 m. jums įteiktas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalis. Kuo jus žavi laikinoji sostinė?

– Turbūt tuo, kad čia vis daugiau galimybių atrasti tai, kas negerais laikais buvo užmiršta ar tyčia užmaršinta. Kaunas šiandien keičiasi taip pat energingai, kaip tarpukariu. Ko gero, jis ir žaviausias tuo, kad gyvas, kad nemiega.

Šis romanas, Lenkijoje išleistas daugiau nei prieš dešimtmetį, ypač aktualus šiandien. Pasak O.Tokarczuk knygų vertėjo Vyturio Jaručio, kūrinys "šiurpiai pranašiškai apibūdina mūsų šiandieninį pasaulį".

Romane išryškėja detektyvinė linija. "Nuostabiai keistas, legendą primenantis detektyvas... Tai filosofinė paslapčių kupina pasaka apie gyvenimą ir mirtį. Šias paslaptis, jei priglaustumėte prie žemės ausį, pajaustumėte glūdint savo kauluose", – taip apie knygą atsiliepė "New York Times Book Review".

Kaip teigia V.Jarutis, "tai bene vienintelis, bent jau retas, Olgos kūrinys, kurį galima būtų padėti į aiškaus žanro – detektyvinio romano lentyną". Tačiau detektyvinė istorija čia nėra svarbiausia. Pati O.Tokarczuk yra sakiusi, kad jai rūpėjo atskleisti žmogaus, gyvenančio pasaulyje, kuriame įstatymai nesutampa su moraliniais įsitikinimais, problemą. Tai pasakojimas apie kovą už savo viziją pasaulyje, kuris "numetė žiedlapius". Itin svarbi romane tampa gyvūnų teisių tema. "Mes turime pasaulėžiūrą, o Gyvūnai turi pasaulėjautą", – sako pagrindinė romano veikėja, keistuolė Janina Dušejko, kuriai medžioklė ir brakonieriavimas niekuo nesiskiria.

O.Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, 2018-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė. 2018 m. už romaną "Bėgūnai" ji pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – "Man Booker International Prize". Antrą kartą autorė šiai premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus". Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą.

Pokalbis su V.Jaručiu – apie O.Tokarczuk kūrybą, romaną "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus", pažintį su šia rašytoja, vertėjo darbą ir lenkų literatūrą.

– Kaip atradote O.Tokarczuk kūrybą?

– Gana banali istorija. Kai O.Tokarczuk tapo literatūriniu atradimu savo tėvynėje, o tai įvyko prieš gerą ketvirtį amžiaus, ją atrasti buvo nesunku, ypač tiems, kurie bent kiek domėjosi lenkų kultūra ar bent įsivaizdavo, kad ja domisi. Ryškiai sušvitusi Lenkijoje, ji tapo neblogai matoma ir iš toli. Tada į rankas pateko jos, regis, jau trečioji knyga "Praamžiai ir kiti laikai" ir... užbūrė. Toks tatai buvo atradimas.

– Penktą kartą istorijoje lenkų rašytojas gavo Nobelio literatūros premiją. Ar jus nustebino, kad ji paskirta būtent O.Tokarczuk?

– Ir taip, ir ne. Tiems, kurie mėgsta Olgos kūrybą, sakyčiau, jos sirgaliams, jau seniai atrodė, kad ji verta pasaulinio pripažinimo. Tačiau mažos šalies, mažos kalbos rašytojui labai sunku išplaukti į platesnius kurios nors iš "linqua franca" vandenis. Kai amerikietė vertėja Jennifer Croft galop padovanojo kone trečdaliui planetos Olgos Tokarczuk romano "Bėgūnai" vertimą į anglų kalbą, įvertinimo ilgai laukti nereikėjo – 2018 m. autorė kartu su vertėja pasidalijo "The Man Booker International Prize". Vertimai į kitas kalbas ėmė augti kaip ant mielių. Tada pasaulis išties atrado savitą, originalią, o šiandien dar kaip tyčia ir kaip niekad aktualią rašytoją, ir imta vienur kitur kuždėtis apie Nobelį. Man pačiam atrodo, kad daug lėmė ir švediškai išėjęs O.Tokarczuk neabejotinai svarbiausias kūrinys – romanas "Jokūbo knygos".

Mažos šalies, mažos kalbos rašytojui labai sunku išplaukti į platesnius kurios nors iš "linqua franca" vandenis.

– Kuo jums artima O.Tokarczuk kūryba? Kokie rašytojos kūriniai jums paliko didžiausią įspūdį?

– Jau seniai įsitikinau, kad bergždžias darbas yra gilintis, kuo man artima O.Tokarczuk kūryba... Artimumas suponuoja intymumą, sritį, kurioje dažniausiai viskas perdėm iracionalu, sunkiai paaiškinama. Tiesiog yra kūrinių, kurie veikia lyg iliuzionisto pasirodymas – stebeiliji išsižiojęs, pamiršęs viską pasaulyje. Ir nežinai, tiesą sakant, kodėl... Kas tokio yra tuose "Praamžiuose ir kituose laikuose"? Arba "Jokūbo knygose"? Arba "Dienos namuose, nakties namuose"?..

– Kuo ypatingas romanas "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus"? Kuo jis skiriasi nuo kitų O.Tokarczuk kūrinių?

– Ypatingas jis galbūt tuo, kad tai bene vienintelis, bent jau retas, Olgos kūrinys, kurį galima būtų padėti į aiškaus žanro ‒ detektyvinio romano lentyną. Nors tai tik išorinė ypatybė.

– Šiuo romanu paremtas lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas "Pėdsakas", kuris buvo rodomas ir Lietuvoje. Galbūt jums teko jį pamatyti? Ar apskritai domitės lenkų kinu?

– Taip, teko. Ne tik pamatyti, bet ir išversti filmo dialogus. Dviejų savo reikalo meistrių darbo vaisius – vaizdo formą įgijęs pasakojimas, kuris parodo, kokią galią turi kinas, kaip subtiliai jis sugeba iškelti, išryškinti, išaukštinti detales, kurios, skaitant knygą, dažnai pasislepia už teksto. Taip kūriniai – filmas ir knyga – papildo vienas kitą.

Nepasakyčiau, kad labai domiuosi lenkų kinu, veikiau jį mėgstu ir labai vertinu. Tai Lenkijos kultūros eksporto pasididžiavimas. Nors, ačiū Dievui, nekuriamas eksportui. Apskritai lenkų kinas turi daug dorybių, beveik tiek pat, kiek mūsiškis nedorybių.

Olga Tokarczuk. Scanpix nuotr.

– Romano pavadinimu tapo anglų poeto Williamo Blake'o žodžiai. Kaip, jūsų manymu, pavadinimas atspindi romano idėją?

– Šitas klausimas man visąlaik neduoda ramybės. Pati autorė viename pokalbių pripažino, kad savo knygą ji galėtų pavadinti apokaliptine: "išprotėjusio poeto" vizija turėtų perspėti – atmink, kad gamta tau atkeršys ir tavo kaulai kada nors atsidurs tame pragare, kurį pats sukūrei.

"Išprotėjusio poeto" vizija turėtų perspėti – atmink, kad gamta tau atkeršys ir tavo kaulai kada nors atsidurs tame pragare, kurį pats sukūrei.

– Kūrinyje per medžioklės ir brakonieriavimo temą iškyla įstatymo bei moralės priešprieša. Kuo šis romanas gali būti aktualus šiuolaikinei visuomenei? Ar iš tiesų "pasaulis numetė žiedlapius", kaip sako pagrindinė veikėja?

– Taip, "(...) kuo skiriasi "brakonieriauti" ir "medžioti". Ir viena, ir kita yra žudymas. Pirmasis slaptas ir neteisėtas; antrasis atviras ir įstatymiškas." Tai žodžiai iš pagrindinės herojės monologo. Bet filosofuoti toliau apie įstatymą ir moralę turbūt paliekama skaitytojui, autorė to nedaro. Nors paskatinimas susimąstyti akivaizdus.

Romanas, rašytas daugiau kaip prieš dešimt metų, šiurpiai pranašiškai apibūdina mūsų šiandieninį pasaulį – ar pandemija nėra gamtos kerštas?

– Romane kalbama apie W.Blake'o poezijos vertimus. "Man tai truputį priminė loginį žaidimą, sudėtingą žodžių dėlionę, scrabble'ą", – teigia pagrindinė veikėja. Kas jums yra vertimas?

– Nežinau, ar autorė, įpindama į pasakojimą motyvą apie vertimo meną, galvojo apie vertėjus ir jų darbą, bet skaitant, o juolab verčiant šį romaną man buvo malonu jausti tam tikrą profesinę giminystę su knygos personažais ‒ ponia Dušejko ir jos buvusiu mokiniu Dionizu. Taigi, viskas yra vertimas, tiesą sakant, net lietuvių kalba yra vertimas...

– O.Tokarczuk žinoma ne tik kaip rašytoja, bet ir kaip maištaujanti intelektualė, įvairių ekologinių, demokratinių kampanijų dalyvė. Kaip manote, kiek šio maišto atsiskleidžia jos kūriniuose?

– Man neatrodo, kad kažkokio tiesioginio maišto esama jos kūryboje. Yra netgi priešingai – kaip tik dalis visuomenės maištauja prieš jos kūrybą, ypač agresyviai tai daro dabartinės Lenkijos valdžios atstovai ir jos elektoratas. Po Nobelio premijos paskelbimo keletą dienų tylėjęs Lenkijos kultūros ministras galop prisipažino, kad nėra skaitęs Olgos kūrybos, ir pareiškė tai be jokio apgailestavimo, tarsi didžiuodamasis.

– Rašytoją pažįstate ne tik iš jos kūrybos, bet ir asmeniškai. Kokią nuomonę apie ją susidarėte? Kiek rašytojui ir vertėjui svarbu užmegzti ir palaikyti ryšį?

– Kartais vertėjui geriau nepažinoti rašytojo, nes gali pasirodyti, kad tai nemalonus, arogantiškas tipas, kuris kartoja, kad jam "patinka vertėjai, kurie nelenda su savo kvailais klausimais". Laimė, Olga yra visiška priešingybė tokiam tipui. Ji neužsidariusi dramblio kaulo bokšte, nesišneka su sferomis ir neskraido padebesiais. Nors atrodo smulkutė, trapi ir labai švelni, ji vis dėlto yra labai kieta rašytoja, tvirtai žinanti, kad gyvena realiame pasaulyje, kenčianti jo trūkumus kaip ir visi kiti.

Su savo vertėjais Olga labai artimai draugauja; yra net susikūrusi pasaulinė jos vertėjų bendruomenė "Okna" (lenk. "Langai"), kurioje ir pati aktyviai dalyvauja bei palaiko.

– Kas, jūsų manymu, svarbu renkantis vertėjo darbą?

– Bala žino, kas svarbu... Gal svarbus yra noras dalytis, skleisti savo tikėjimą kalba, būti to tikėjimo misionieriumi, suvokti save kaip visiškai nusižeminusį, nuolankų kalbos tarną. Nors skamba patetiškai, bet be tokio noro neįsivaizduoju vertimo. Vienas puikus poezijos vertėjas, paklaustas, kas jį paskatino versti poeziją, atsakė, kad kartą perskaitė tokį nuostabų eilėraštį, jog čia pat panoro išversti jį savo merginai, nesuprantančiai originalo kalbos.

– Kokius O.Tokarczuk kūrinius šiuo metu verčiate ar planuojate versti?

– Ant darbo stalo šiandien guli "Jokūbo knygos" ‒ talmudas, bemaž 1 000 puslapių. Tikiuosi, jį kada nors įveiksiu...

– Kokie lenkų rašytojai jums imponuoja kaip skaitytojui?

– Įspūdis tikriausiai visada yra laiko, amžiaus ir aplinkybių funkcija. Buvo laikas, tiesa, labai seniai, kai man imponavo Henriko Senkevičiaus "Quo vadis" arba, tarkim, Marijos Rodzevičuvnos "Miško žmonių vasara", kukli, bet nuostabi knygelė, nors šiandien turbūt vargu ar vieną ir kitą skaityčiau. Imponavo, be abejo, Stanislovas Lemas, vėliau Jerzy Pilchas, Wiesławas Myśliwskis, nekalbant apie "lietuvį" Česlovą Milošą ar "pranciškoniškąją" Wisławą Szymborską.

(Numirti – šitaip nesielgiama su katinu.

Nes ką gi katinui beveikti

Tuščiam bute (...)

iš "Katinas tuščiam bute", vertė Tomas Venclova).

Miniu čia labiau tuos, kurie Lietuvoje yra žinomi ar bent jau girdėti.

"Lengva nebus" – tai daugiasluosnis romanas apie rašytoją ir rašymą. Šio romano protagonistas yra rašytojas, kuris rašo knygą apie tai, kas, jo manymu, – ją parašius turi neišvengiamai atsitikti tikrovėje. Rašomoje knygoje vaizduojamas rašytojo alter ego – jo romano herojus irgi yra rašytojas, rašantis knygą apie save. Susipynus visoms realybėms herojai ima nebesuprasti, kuri realybė yra fikcija, o kuri – tikroji.

"Nebegali atskirti, kuris yra buvęs, o kuris – tik įsivaizduotas arba perpasakotas pasaulis. Jie visi yra būtieji, buvusieji, tie pasauliai. Įvykiai vis tiek yra įvykiai: kas, kad atsitikę ne tikrovėje, jeigu jau vis tiek įvykę mūsų galvose", – rašoma romane, skaitytoją panardinančiame į skirtingas rašytojo sukurtų pasaulių versijas. "Rašymas yra sugebėjimas pamatyti kitaip: save, pasaulį, kitus ir kitas", – teigia L.Degėsys, romane kviečiantis atrasti įvairiausias tikrovės interpretacijas. Galbūt jose atpažinsite ir save. Tačiau susitikti su savimi nebus lengva.

– Kaip kilo mintis parašyti romaną apie rašytoją, kurio romano herojus irgi rašytojas?

– Rašytojas irgi yra žmogus ir viskas, kas žmogiška, jam yra nesvetima. Rašantis žmogus, kaip ir visi, ugdo savyje privalomas socialines – moralines, estetines, kultūrines nuostatas, tik gal yra jautresnis, pastabesnis, reiklesnis sau ir kitiems – kritiškesnis ir kūrybiškesnis. Rašantysis yra puikus eksponatas atidesnei rimtų socialinių problemų analizei. Jame ryškiau atsiskleidžia vidiniai prieštaravimai, psichologiniai konfliktai, emociniai ir moraliniai trūkumai ir pranašumai. Rašantis žmogus yra priverstas atidžiau stebėti ir tyrinėti save. Jis turi kalbėtis su savimi ir būti atviresnis, nuoširdesnis. Romanas apie rašantį žmogų gali būti patrauklus visiems, kurie domisi kūrybos psichologija.

– Kiek jūsų, kaip rašytojo, patirties atsispindi romane?

– Rašymas neišvengiamai yra apsinuoginimas. Kiekvienas žmogus supranta, kad kalbėdamas apie kitus jis labai daug pasako apie save. Kai smerkiame ką nors, žavimės, džiaugiamės arba piktinamės, kai aiškiname, teigiame arba neigiame – išsiduodame, nes demonstruojame savo žinias, savo įpročius ir nuostatas. Jau kalbėjimas yra rizika, o rašymas – tai tikras ekshibicionizmas. Rašytojas turi ištraukti iš savo galvos ir padaryti matomus, apčiuopiamus kitam savo jausmus, patirtis, mintis – pateikti skaitytojui prieinama, maksimaliai suprantama forma. Ta prasme rašytojas romane kalba ne tiek apie save – kiek apie savąjį pasaulio matymą. Apie galimą žvilgsnio perspektyvą.

Nesigilindami į save, nebandydami suprasti savęs niekaip nesugebėsime priartėti prie kitų žmonių. Nesuvoksime jų argumentų, jų logikos. Nepajėgsime jų užjausti, suprasti, bendrauti ir bendradarbiauti.

– Skaitytojus perspėjate, kad nėra ir nebus lengva. Kas jums buvo sunku, o galbūt lengva rašant šį romaną?

– Kalbėjimas, rašymas, skaitymas yra savitas išorinės ir vidinės tikrovės ir savęs supratimas. Kažkas – gal švietimas, gal socializacijos procesai, gal tikslieji mokslai yra įteigę, kad išorinė tikrovė, vadinamasis po saule esantis pasaulis yra svarbesnis nei paties savęs pažinimas ir supratimas. Bet kitų žmonių mes negalime niekaip kitaip pažinti ir suprasti – tik pagal analogiją su savimi. Neturime pojūčių kitų žmonių pojūčiams pajusti, niekada nepajausime kitų žmonių jausmų. Ir todėl nesigilindami į save, nebandydami suprasti savęs niekaip nesugebėsime priartėti prie kitų žmonių. Nesuvoksime jų argumentų, jų logikos. Nepajėgsime jų užjausti, suprasti, bendrauti ir bendradarbiauti. "Tik supratęs gali suprasti, kad galėjai suprasti kitaip" – tai yra mano kitos knygos pavadinimas. Gal kiek per ilgas, gal reikės sutrumpinti. Bet idėja čia lygiai ta pati: savęs ir kito žmogaus supratimas yra pats sunkiausias uždavinys. Bandant suprasti lengva nebus. Ne veltui taip daug žmonių kartoja šitą frazę: "Nesuprantu, kaip tu gali nesuprasti."

– "Žodžiai suteikia galimybę gyvuoti kitaip", – teigiate romane. Kokią galią įgauna užrašyti žodžiai? Kas jums yra rašymas?

– Rašymas yra sugebėjimas pamatyti kitaip: save, pasaulį, kitus ir kitas. Tokia elementariausia prasme žodžiai yra instrumentai. Kitų kalbų mokėjimas atveria mums visai kitus matymo ir supratimo horizontus. Tie patys daiktai įgauna kitas prasmes kitaip pavadinti, kitose kalbinėse, socialinėse, kultūrinėse interpretacijose. Kai kurie dalykai net neegzistuoja tol, kol nesugebi jų įvardyti. Rašymas yra būdas įsidėti pasaulį į savo galvą ir galimybė parodyti kitiems minčių ir jausmų pasaulį, verdantį žmogaus viduje.

– Romane išryškėja psichologinė ir fizinė dvikova tarp rašytojo ir jo herojaus, kur nugali vienas iš jų. Ar rašytojo sukurtas personažas gali būti stipresnis už jį patį? Kiek personažas gali valdyti rašytoją?

– Mano knygos personažai yra iš esmės vienas ir tas pats rašytojas, subyrėjęs į įvairiausias tikrovės interpretacijas, požiūrius ir realybės suvokimus. Kaip žinoma, Ana Karenina irgi yra Tolstojus. Rašytojas yra įvaldęs sugebėjimą keisti žvilgsnio perspektyvą, manipuliuoti skirtingomis situacinėmis logikomis. Kova tarp personažų – tai kova tarp skirtingų pasaulio supratimo galimybių. Rašytojas savo kūrinyje gali susipainioti tuose sudėtinguose pasauliuose. Gali laimėti ir kartu pralaimėti. Kaip šachmatų partijoje, kurią žaidi vienas pats prieš save: vienas ėjimas – baltomis figūromis, kitas – juodomis.

Kova tarp personažų – tai kova tarp skirtingų pasaulio supratimo galimybių. Rašytojas savo kūrinyje gali susipainioti tuose sudėtinguose pasauliuose. Gali laimėti ir kartu pralaimėti.

– Kūrinyje vaizduojami itin sudėtingi veikėjų santykiai, ryški vienatvės tema. Kuo romano personažai primena šiuolaikinius žmones?

– Visi žmonės turi psichologinių problemų. Ne visi tai supranta ir ne visi prisipažįsta. Mano romano herojai nėra labai laimingi, nes kaip ir visi šiuolaikiniai žmonės jie pradeda suvokti, kad šios problemos yra neišvengiamos. Tenka pripažinti, kad psichika pačia savo prigimtimi yra ir turi būti problemiška. Ir vieniša. Nors dabar yra gausybė pagundų ir iliuzijų dalyvauti kuriant kolektyvinės psichikos eksponatus.

– Romane galima rasti ironijos, paradokso, humoro. Kokią vietą jūsų kūryboje užima šie elementai?

– Paradoksas, ironija ir humoras – puikūs metodai, sukuriant distanciją su tyrinėjamu objektu. Parodyti situacijos, problemos absurdiškumą, groteskiškumą – demonstruojant ją iš skirtingų perspektyvų – tai puiki galimybė ją išryškinti, pagilinti, kartu emociškai, psichologiškai ją nuspalvinant. Pakeliant skaitytoją į sudėtingų problemų tyrinėjimo aukštumas kartais verta nuleisti jį į žemę. Ir nebūtinai, kaip dainoje, taip romantiškai – "Veidu į samanas", bet tiesiog paprasčiau – veidu į mišrainę.

L. Degėsys. L. Margelės nuotr.

– Esate įvertintas Kultūros ministerijos ir Vyriausybės kultūros ir meno premijomis. Kiek jums svarbūs apdovanojimai, įvertinimai?

– Moraliniai, socialiniai, kultūriniai – visokie dvasiniai paskatinimai yra svarbūs žmogui kaip visuomeninei būtybei. Jeigu jie turi ir materialinio skatinimo pavidalą – dvigubai maloniau. Nes tuomet autorius įgyja daugiau laisvės rašyti ir jam nebereikia taip daug užsiimti veikla, kuri trukdo rašyti. Ta prasme kitą kartą geriau būtų gauti kokią rimtą materialinę kūrybinę stipendiją nei garbingą premiją.

– Kaip įsivaizduojate savo skaitytojus? Kokio grįžtamojo ryšio iš jų sulaukiate?

– Ryškiausią grįžtamąjį ryšį geriausiai matau dalyvaudamas susitikimuose su skaitytojais. Dėmesį jaučiu ir socialiniuose tinkluose, kur į mano feisbuko paskyrą užklysta žmonės, kurie skaito, komentuoja ir drąsina mane. Knygų panaudos įstatymas padeda sužinoti, kiek daug žmonių skaito mane bibliotekose. Mano knygų tiražus skaitytojai išperka. Esu visiems jiems labai dėkingas.

– Rašote ne tik romanus, bet ir eilėraščius, esė. Kuris žanras jums artimiausias?

– Literatūros žanrų įvairovė suteikia puikių galimybių įvairiausiais pavidalais pamatyti, užfiksuoti ir išreikšti begalinių, neišsemiamų žmogaus psichikos pasaulių gelmes, psichologinių, moralinių, kultūrinių santykių įvairovę. Ir poezija, ir proza yra nuostabūs būdai persikelti į kitas, paralelines tikroves. Poetinis transas įgalina pasinerti į žodžių magiją, įsigilinti į subtiliausius minties ir jausmo santykių niuansus. Proza irgi atlieka tokio transportavimo funkciją – irgi veža, leidžia nors trumpam pabėgti iš kasdienybės banalybės, buities nevilties, politikos menkystės ir mokslo beprotybės. Menas primena, kad mes visi galime susikurti savo pasaulius ir blogiausiu atveju – jei nepavyktų vieniems kitų suprasti ir susidraugauti, mes galėtume apsigyventi vieni kitų sapnuose.

– Esate ne tik rašytojas, bet ir filosofas, monografijų, mokslinių straipsnių ir vadovėlių autorius. Kiek filosofija turi įtakos jūsų kūrybai?

– Filosofija yra ta pati poezija ir proza, tik suformuluota šiek tiek griežtesnių sąvokų naratyve. Ji irgi kalba apie galimybę nustebti, pamačius kitokio pasaulio pamatymo perspektyvą. Filosofija yra nebloga pasaulio sukeistinimo, perkūrimo, perinterpretavimo galimybė ir treniruotė. Padedanti pamatyti, suprasti ir susikurti save. Raginanti ne tik atsakinėti, bet ir klausti. Pastebėti, kad ne rezultatai, o procesai yra patys svarbiausi. Kad visų mūsų galutinis rezultatas bus lygiai toks pats. Ir kad tik nuo galimybės pasinerti į procesus ir juos suprasti priklauso, ar galėsime suprasti vieni kitus ir kažkiek sugyventi.

– Kultūrinėje spaudoje paskelbėte daugybę straipsnių. Kaip vertinate dabartinę Lietuvos kultūros situaciją?

– Institucijos nekuria kultūros. Geriausiu atveju – padeda (nes sudaro sąlygas kultūrai skleistis) arba trukdo (kai pernelyg įsijaučia ir vadovauja, strateguoja, vysto, reguliuoja). Kultūros institucijos gali atlikti tvirkinančią funkciją, kai įpratina kai kuriuos menininkus parazituoti, skųstis menka parama, kai išmoko dalytis pinigus, projektus, užsakymus grupinio intereso principu. Kultūros institucijos gali nesidomėti visuomenės interesais ir jiems neatstovauti bei kartu rodyti visai visuomenei tokio totalaus nesidomėjimo kultūra pavyzdį. Kai valdžia siunčia asmeninius kultūros niekinimo signalus, kai verslininkai nesupranta menkėjančios kultūros pavojingumo, kai švietimas yra atskiroje ministerijoje ir kažkoks keistas, su kultūra niekaip nesusijęs reiškinys – perspektyva atrodo liūdnoka. Kultūros negalima sukurti kažkokiais pavieniais valios veiksmais. Kultūra neatsiranda panorėjus ir negali būti racionaliai sugalvota ir realizuota. Kultūra – tai būsena, pastanga, nuostata. Ir dažniausiai – įsisąmonintas, suprastas santykis su savimi ir kitais. Kuris staiga neatsiranda. Kurio galima ir nepasigesti, kai jis išnyksta.

Šis romanas – skaudi ir beprotiška nužmoginimo istorija, kurioje iš dabarties perspektyvos praeityje ieškoma stiprybės šaltinio. Klimato kaitos, karo epochoje, kurioje įstatymas aukščiau už žmogiškumą, ramsčiu tampa kuriama legenda apie milžinų civilizaciją.

Daugiasluoksniame kūrinyje išryškėja trūkinėjantis tėvo ir sūnaus ryšys. "Mes ilgimės ryšio, kurio negalime dažnas sau įvardyti", – teigia rašytojas, romaną dedikavęs tėviškojo prielankumo siekusiems, bet taip ir nepasiekusiems berniukams.

Praeities ir dabarties įvykių sūkuryje iš vinilinės plokštelės skamba Amy Winehouse daina "Back to black" – tarsi pavadinime užkoduotas likimo ženklas.

– Nurodote, kad romanas "Žudant Dzeusą" parašytas 2017 m. rugsėjį – 2019 m. sausį Klaipėdoje. Kaip gimė mintis parašyti šį romaną? Kaip vyko jo rašymo procesas?

– Buvau ką tik išleidęs "Šimtmečių melancholiją" ir ieškojau naujo kalbėjimo būdo, kuris man būtų įdomus, tad supratau, kad naujame kūrinyje atsisakysiu labai dažnai šiandienos literatūroje vertinamo lengvumo, ironijos ir cinizmo. Kelerius metus turėjau galvoje vieną tokią istoriją apie abiturientą, kuris išvažiavo laikyti stojamųjų egzaminų į teatro studijas, palikęs namuose iš ryto aptiktą mirusį tėvą. Norėjau parašyti pjesę, kaip vaikinas bando prieš auditoriją vaidinti, o mintyse nuolat grįžta prie namuose palikto tėvo, ir kaip tai veikia jo įsivaizduojamą veikėją, susikurtą etiudą, anksčiau surepetuotas mizanscenas ir apskritai, kaip šokas pakeičia mūsų gyvenimą realybėje ir scenoje. Galiausiai taip niekada šios pjesės ir nepradėjau, tačiau kai kuriuos kūrybinius ir siužetinius elementus panaudojau romane "Žudant Dzeusą" ir tikriausiai tai buvo pirmosios šio romano ištakos.

Rašymo procesas nebuvo lengvas, dažnai užstrigdavau ties tam tikrais pagrindinio veikėjo perspektyvos pasirinkimais, abejojau dėl jo silpnavališkumo, tačiau nemažai teko domėtis pacifistine žmogaus psichologija, kurios pagrindu rėmiausi kurdamas charakterį. Kaip niekad jutau iš savęs pastangą parašyti nebanalų kūrinį, kuris būtų universalus visiems ir kartu asmeniškas man pačiam. Būdavo savaičių, kada norėjosi rašyti, tačiau negalėdavau. Skaitytojas nežino visų teksto kūrimo užkulisių, kad 80 proc. teksto būna nematoma, tas tekstas parašomas kuriant strategiją, dirbant kitus darbus, prieš užmiegant, permąstant pasaulio įvykius ir savo patirtis, kurie vienaip ar kitaip pritiko pagrindiniam "Žudant Dzeusą" veikėjui Martinui. Būdavo dienų, kada jaučiausi nepatenkintas, suirzęs, nes galvodavau, kad istorija ar tekstas nėra pernelyg geri dėl įsivaizdavimo ir kalbos išteklių ribotumo, galbūt ir mano talento stokos, tačiau pabaigęs kūrinį jaučiausi perplaukęs vandenyną. Tai geras jausmas.

– Romane gausu graikų mitologijos įvaizdžių. Pagrindinio veikėjo tėvas nuolat lyginamas su vyriausiu ir galingiausiu Olimpo dievu Dzeusu. Be to, kuriama legenda apie atrastos milžinų civilizacijos kapavietę. Kaip manote, kiek šiandien mums aktualūs mitai, legendos? Ko iš tokių pasakojimų galima pasimokyti?

– Visas mūsų gyvenimas vien antikinė kultūra ir literatūra. Beveik visi svarbiausi žmogaus gyvenimo aspektai buvo aprašyti jau antikos laikais, todėl natūraliai ieškodamas kelio prie žmogaus prigimties atskleidimo klimato kaitos epochoje, gręžiausi į praeitį, tad šiuo atveju antika buvo pagalbininkė suprasti tam tikrus dalykus. Man svarbi istorinė konjunktūra, kurioje galima aptikti tiek daug tų pačių veikiančių dėsnių. Patriarchalinė Dzeuso dievų ir žmonių valdymo sistema primena šiandieninį pasaulį, kai tam tikromis vertybėmis, kaip patriotizmas ar demokratija, už kurių slepiasi valdžios galia, yra visuotinai manipuliuojama, norint toliau kurti militaristinį visuomenės pagrindą.

Antikinis hedonizmas primena vartotojišką visuomenę, persisunkusią trumpalaikių ir menkaverčių daiktų pertekliaus, tų daiktų, kurie galiausiai suformuoja kalnus šiukšlių, užteršia ežerus, upes, jūras. Sizifo mitas gali įkūnyti mūsų pastangas pakeisti pasaulį, tačiau dažniausiai tie patys dėsniai už pastangas gali suluošinti idealistus ir paversti juos kapitalistinės imperijos tarnais. Galiausiai Dzeuso ir jo žmonos Heros santuoka primena šiuolaikinius meilės serialus ir mūsų pačių trumpalaikius šeiminius santykius. Kaip galėtume susieti gyvos Antigonės palaidojimą oloje su moterų teisėmis prieš 100 metų, ar, pavyzdžiui, su neseniai pasaulį sukrėtusiu #metoo judėjimu? Pilietinis paklusnumas karaliui Kreontui ir moralinė Antigonės pareiga palaidoti brolį? Kas aktualu šiandien, tas aktualu buvo ir antikoje. Mitologijoje ir antikinėje literatūroje yra daugybė sąsajų su mūsų laikais, tad manęs nestebina, kad dalis rašytojų vis dėlto ryžtasi vėl panaudoti ar pertransformuoti antikinius pasakojimus.

– Romane itin ryški tėvo ir sūnaus priešprieša. Jis dedikuotas "berniukams, kurie siekė tėviškojo prielankumo, bet taip ir nepasiekė". Kuo jums reikšminga ši tėvo ir sūnaus sudėtingų santykių tema?

– Tėvų ir vaikų konfliktai dažniausiai vyksta dėl skirtingų kartos idealų ir vertybių. Man visada buvo keista girdėti posovietinių žmonių aikčiojimus, kaip anksčiau buvo viskas gerai, nes nemokamai duodavo butus ir darbą. Jaučiu, kaip tolstu nuo dar tik būsimos penkiolikamečių kartos, kuri gyvena jau kitoje kultūrinėje terpėje, pagrįstoje vartotojiškos masinės kultūros pamatais.

Mes tapome aprūpinti ir stengiamės aprūpinti vaikus, tai tampa pamatiniu šeimos ir valstybės gyvavimo principu – aprūpinti.

Mes ilgimės ryšio, kurio negalime dažnas sau įvardyti, nes buvome apstatyti naujais kompiuteriais, išmaniaisiais, naujausiais kino filmais, įvairiausiu maistu, pramogomis (kokių tik nori!) ir visa tai anksčiau ar vėliau nusibosta. Mes tapome aprūpinti ir stengiamės aprūpinti vaikus, tai tampa pamatiniu šeimos ir valstybės gyvavimo principu – aprūpinti. Mes ilgimės to ryšio, kuris pasislėpė po darbais, pareigomis, pinigais, ekonomika, paskolomis. Tėvai ir sūnūs, užuot kalbėję, kaip jaučiasi, pasakoja apie tai, kas kiek uždirba. Mes nebeišartikuliuojame savo emocijų su tėvais, kurie turėtų būti sektinais pavyzdžiais, nes pasaulis mums pasiūlo kur kas įdomesnių veiklų, naujoji karta seka Billie Eilish ar Justiną Bieberį, kartoja jų manierą, klausosi jų muzikos, kalba jų frazėmis, darosi panašias tatuiruotes – pasaulinio lygio žvaigždės pakeičia tėvus ir jų elgesio modelius. Tiesa, nežinau, ar anksčiau buvo kitaip, tačiau tas ryšys, apie kurį dažnai šeimoje nekalbame, to ryšio poreikis yra, sakyčiau, kur kas svarbesnis už antrinį aprūpinimą.

Romane Martinas instinktyviai siekia tėvo ryšio, o tėvas nuo jo bėga. Ryšys tampa atsakomybe, nes neužtenka paglostyti ir kartą per mėnesį ką nors nupirkti. Berniukai iš savo tėvo perima tam tikrus vyriško elgesio modelius, jie kopijuoja elgseną, tam tikrus įpročius, galiausiai pagal tėvą formuoja nuomonę apie merginas ir moteris, seksualumą, šeimą. Pažeidus šį natūralų gyvenimo mokyklos modelį arba neturint jokių sąsajų su tėvu, berniukams tenka savaip išmokti gyventi. Kai kuriems nepavyksta, kaip kad Martinui, todėl jis žūtbūt siekia tėvo prielankumo ir tai tampa jo gyvenimo prakeiksmu. Šis tėvo ir sūnaus santykių įtrūkis mano asmeniniame gyvenime yra ne kartą permąstytas, kadangi neturėjau ryšio su tėvu, užaugau tik girdėdamas, koks jis buvo, dažnai iš įsivaizdavimo, neretai negatyvaus. Manau, didžioji "Žudant Dzeusą" atsiradimo priežastis ir yra mano asmeninis bandymas suprasti, kaip veikia mano paties ir tėvo ryšys, tiksliau – jo nebuvimas.

– Romane daug kalbama apie klimato kaitą, karą, bet svarbiausia čia – tragiška pagrindinio veikėjo nužmoginimo istorija. Kiek dabartyje galima įžvelgti panašumų su kūrinyje vaizduojamais įvykiais?

– Jeigu plačiai atsimerksime, pamatysime, kad viskas yra nužmoginama. Mes gyvename skundų, nepasitenkinimų, patyčių ir nepagrįstos kritikos demonstravimo epochoje. Žiūrėdami kokią nors TV laidą pastebėkite, kaip pas daugelį įsijungia teisuolio programa, iš daugelio lūpų lekia neapgalvotos replikos: "Kaip čia baisiai ji apsirengusi. Kas tą durnelį pakvietė į laidą? O Dieve, kaip toji suseno!" Tos frazės, kurias artikuliuojame kasdienėje kalboje, gi atėjo iš bulvarinės spaudos, iš nepagarbos žmonėms, galiausiai sau pačiam, ir tapo suinstaliuotos mūsų smegenyse kaip elgesio modelis. Tai nieko bendra neturi su kritiniu mąstymu, tai patyčių visuomenės modelis, kurį perima šalia sėdintis vaikas ir taiko tarp bendraamžių, nes taip elgiasi tėvai namuose ar bet kur, kur girdi, pavyzdžiui: "Vėl tas asilas užstatė kieme mano automobilio vietą." Tam vaikui kaimynas amžiams jau bus asilas ir jis tai kartos visiems.

Mes skaitome antraštes apie žvaigždes, kurios priaugo svorio, rašome komentaruose "stora kaip karvė, baisu žiūrėti!" ir esame formuojami požiūrio, kad reikia nekęsti antsvorio, tai vėliau atsiranda kaip nemeilė sau ir privedama iki depresijos. Tai tik vienas banaliausių pavyzdžių. Daugelis aršiai puola vieni kitus, moralizuoja, pamokslauja iš tos žiniasklaidoje formuojamos inercijos, iškreipto požiūrio į žmones. Mes patys tampame tokios elgsenos, pasaulėžiūros aukomis ir agresoriais. Aš tai laikau absoliučiu nužmoginimu, man tai labai sunku matyti ir girdėti, todėl nužmoginimo temą panaudojau ir savo romane. Tiesa, kūrinyje nužmoginimas brutaliai radikalus. Jauni vaikinai, vykdydami militaristinius įsakymus, sadistiškai linksminasi tyčiodamiesi iš civilių. Įstatymų mums suteikta galia leidžiama kankinti žmones, nes esti požiūris, kad ne aš tai darau, o įstatymas, tarsi nusimestume atsakomybę nuo savo veiksmų, priskirtume popiergalyje surašytai fikcijai, todėl man iki šiol nesuvokiama, kad įstatymas gali būti aukščiau už žmogiškumą. Argi tai ne dar vienas faktas, kad žmogus ne tik neturi savigarbos, bet ir apskritai yra žemiau visko?

– Pagrindinius veikėjus asmeninių dramų akimirkomis lydi A.Winehouse dainos, skambančios iš vinilinės plokštelės. Vienas romano skyrius netgi pavadintas kaip ir jos daina – "Back to black". Kiek rašydamas romaną klausėtės šios atlikėjos dainų? Ar apskritai kurdamas klausotės muzikos?

Man knietėjo tam tikru būdu atskleisti, kaip vienais ar kitais daiktais galima perskaityti likimo ženklus, kuriuos knygoje nujaučia skaitytojas.

– Tais metais, kai pradėjau rašyti "Žudant Dzeusą", buvau pažiūrėjęs Asif Kapadia filmą "Amy" apie atlikėją A.Winehouse, kurios gyvenimas man padarė didelį įspūdį. Vis galvojau, kodėl žmonės, apdovanoti didžiausiais talentais, ima ir taip skausmingai baigia gyvenimą. Ko verta šioji Dievo dovana, jeigu ji atveria kelius į susinaikinimą? Maždaug tada įsigijau jos vinilinių plokštelių, kurios natūraliai buvo minimos romane, kuriame vėlgi pasakojama apie žmogaus susinaikinimą. "Back to black" tampa Martino sąmonės užtemimo simboliu, tai sąsajos su jo vaikystės prisiminimais, o kartu ir užkoduotas pavadinime likimo ženklas. Man knietėjo tam tikru būdu atskleisti, kaip vienais ar kitais daiktais galima perskaityti likimo ženklus, kuriuos knygoje nujaučia skaitytojas.

Kurį laiką išties klausydavausi A.Winehouse, dalį teksto esu parašęs skambant nuostabiam "Back to black" albumui. Iš esmės muzika man padeda rašyti, tačiau didžiausią įtaką daro, sakyčiau, kitų literatūra. Gera knyga – geriausias mokytojas ir įkvėpimo šaltinis. Labai didelį poveikį mano rašymui daro nekomercinis kinas.

– Pakalbėkime apie jūsų kūrybos pradžią. Kokie buvo pirmieji tekstai?

– Pirmieji tekstai buvo jau vaikystėje, kada pats susiklijuodavau lapus ir parašydavau eilėraščius, juos gausiai iliustruodavau. Kiek pamenu, iliustruota buvo įdomiausioji dalis. Vėliau, jau vyresnėse klasėse, pradėjau rašyti rimčiau, tačiau tie tekstai buvo tik tramplinas į lituanistines studijas, nes puikiai suvokiau, kad man dar daug ko trūksta, kad galėčiau parašyti gerą knygą, nors ambicijų tikrai netrūko, tik greitai teko nusileisti ant žemės. Gal jau tada supratau, kad negaliu ir nemoku rašyti to, ką vadiname populiariąja literatūra. Gerąja prasme knygos absoliučiai sugadino mano gyvenimą.

– Kokie lietuvių ar užsienio rašytojų kūriniai jums paliko didžiausią įspūdį?

– Kai penkiolikos metų perskaičiau Salmano Rushdie šedevrą "Vidurnakčio vaikai", ilgą laiką negalėjau atsigauti, vaikščiojau visur kaip apspangęs. Iki tol nemaniau, kad literatūra gali būti tokia įdomi, sodri, sudėtinga, išplečianti vaizduotę. Kol mokyklos suole nagrinėdavome teksto ištraukas, kurios nieko nesakė apie literatūros galią paveikti žmogų, man ji atrodė neįdomi. Tik vėliau, kai jau buvo knyga atrasta kaip visumos kūrinys, literatūros nagrinėjimas įgavo prasmę. Iki šiol manau, kad užklasinis skaitymas yra naudingas, nes jis išplečia suvokimą apie literatūrą, o literatūros pamokose turėtume tik įgauti instrumentų ir gebėjimų perskaityti bei suprasti knygas, jas analizuoti, sieti su nūdienos pasauliu ir savimi.

Paauglystės metais atradau Jurgos Ivanauskaitės knygas, tai buvo mano lietuvių rašytoja numeris vienas. Aišku, vėliau atradau ir kitus autorius. Šiandien skaitau beveik kasdien, jeigu randu laiko. Pastarųjų metų atradimai būtų britų rašytojas Grahamas Swiftas, lenkai Olga Tokarchuza ir Wiesławas Myśliwskis. Labiausiai paskutiniu metu sukrėtusi knyga buvo prancūzų rašytojo Erico Vuillardo "Darbotvarkė". Esu aistringas prestižinės "Booker" premijos autorių skaitytojas, tad džiaugiuosi, kad lietuviai greitai juos išverčia. Iš lietuvių autorių dažniausiai skaitau Metų knygos rinkimuose nominuotas knygas ir labiausiai paskutiniu metu patiko Jurgos Tumasonytės "Undinės" bei Virginijos Kulvinskaitės "Kai aš buvau malalietka".

– Esate vadinamas vienu įdomiausių jaunosios kartos rašytojų. Ką manote apie šiuolaikinę jaunosios kartos lietuvių literatūrą?

– Bijau, kad būti geram rašytojui reikia įdirbio. Šiandien pasaulis pasiūlo tiek daug įdomių dalykų, kad atsiranda vis daugiau vienos knygos autorių, kurie išleido knygą, pabandė, padovanojo giminėms po egzempliorių, paskaitė keliuose festivaliuose ir traukia į kitas veiklas. Šioji veiklų kaita neleidžia suformuoti stabilios rašytojų kartos, nes knygos rašymas yra darbas, kartais labai nemalonus ir sunkus. Kita vertus, visi rašytojai yra kokio nors kito amato atstovai, mes nuo nepriklausomybės laikų neturime to, ką būtų galima pavadinti profesionaliu rašytoju, visi mūsų kūriniai daugiau ar mažiau yra parašyti po etatinio darbo valandų, jau pavargus, išsieikvojus. Matau ir kitų tendencijų, kaip antai vis daugiau jaunų žmonių bando savo tekstus publikuoti internete, tam sukuriama kasmet po kokią man menkai žinomą platformą.

Save tikriausiai priskirčiau Aušros Kaziliūnaitės, Marijaus Gailiaus, J.Tumasonytės, Tomo Vaisetos, Ernesto Noreikos, Manto Balakausko ir kitiems, kuriems jau per trisdešimt, rašytojų kartai. Daugelis iš jų debiutavo "Pirmosios knygos" konkurse. Kas atsiranda jaunesni už mus, nelabai man žinoma. Mūsų kartos literatūrą vertinu kaip ieškančią ir pamažu randančią ne tik žodį, bet ir aktualias temas, įdomias formas. Pavyzdžiui, M.Gailiaus romanas "Oro" buvo išties ambicingas ir aktualus, žvelgiantis į ateities perspektyvą, turintis aiškią visuotinę žinią. Literatūrologė Jūratė Sprindytė pastebi, o aš galiu tik pritarti, kad šiai kartai būdingi populiariosios literatūros elementai, kurie tarsi reikalingi, kad kūrinys būtų paskaitomas ir vidutiniokui, t.y. detektyvinė ar meilės linija. Atsiranda vis mažiau žmonių, kurie gali skaityti kūrinius, kuriuose nėra pataikaujama, kur nėra atpažįstamų siužetinių vingių, tam tikrų struktūros sprendimų.

Ilgą laiką buvo priekaištaujama, kad rašytojai nebeturi kontakto su kitais, tarsi jie rašytų tik sau, tenkindami narcistiškas ambicijas, tarsi literatūra prarastų funkcionalumą, tačiau pastebiu, kad į literatūros lauką grįžta universalumas, ypač globalaus pasaulio padiktuotos temos, istorinės praeities permąstymas. Juk ir "Žudant Dzeusą" romane taip pat kalbama apie klimato kaitą, ir sakoma, jeigu nesusitvarkysime savo politikos, neišspręsime savo dvasinių kančių, tol negalėsime pradėti kuopti pasaulio sąvartynų.

– Jūsų debiutinę knygą "Dvasių urna" lydėjo sėkmė. Novelių rinkinys nugalėjo Lietuvos rašytojų sąjungos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse. Be to, jis pelnė Augustino Griciaus literatūrinę premiją. Kiek jums, kaip jaunam rašytojui, svarbūs apdovanojimai, įvertinimai?

– "Dvasių urną" parašiau po "Šimtmečių melancholijos", jau galėjau nujausti, kas yra nebloga literatūra ir kad galiu pabandyti rašyti kitaip, todėl, kas lygino šias dvi knygas, negalėjo patikėti, kad jas parašė tas pats žmogus. Po Žemaitės premijos, kurią "Dvasių urna" irgi gavo ir toji premija man viena reikšmingiausių, susimąsčiau, kad kitąkart gali taip ir nebepasisekti, o jeigu ir nebepasiseks – nieko tokio. Niekas nerašo dėl apdovanojimų ar įvertinimų, dėl to tikrai neapsimoka. Visos tos premijos veikiau tik kaip paskatinimas nesustoti, kurti dar geriau ir atsakingiau.

– Baigėte lietuvių filologijos ir režisūros studijas. Kiek tai turėjo įtakos jūsų kūrybiniam keliui?

– Pagaunu save vis galvojant apie teatrą, nes norėjau būti aktoriumi, o dabar taip džiaugiuosi, kad netapau. Grynas vargas man dirbti minioje su žmonėmis, su stipriomis, ambicingomis ir kartais narcisizmo neslepiančiomis asmenybėmis. Tai tikra kančia. Esu absoliučiai individualistas intravertas. Galbūt galėčiau būti režisierius, netgi pagalvoju apie tai, tačiau ne aktorius, kuris paklūsta režisieriaus valiai.

Kita vertus, juk knygos rašymas yra gryniausias teatras, kuriame tu esi pats sau režisierius, aktorius, scenografas, psichologas, grimuotojas. Literatūroje turi kurti veikėją, aplinkybes, išvaizdą, nuotaiką ir tai yra man daug patogiau ir priimtiniau, nes tada esu atsakingas už visumą tik aš vienas. Humanitarinės studijos, žinoma, davė labai daug savivokos ir savivertės, bet labiausiai išmokė mąstyti universaliai bet kokiais klausimais, formavo mane kaip asmenybę.

– Dirbate lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti mokykloje?

– Didžiausi iššūkiai tikriausiai susieti su pačia švietimo sistema. Mes, mokytojai, jaučiamės nesaugūs, stumdomi besikeičiančių politikų interesų, vizijų, nuolat atnaujinamų, nepastovių programų ir naujų diegiamų, menkai iš anksto apgalvotų sistemų. Kasmet skirstomi vis kitaip mokytojų darbo krūviai, todėl negali planuoti daugiau nei metams savo finansinių galimybių, nes kitą rugsėjį gali sužinoti, kad esi nebereikalingas. Nereikalingumo, nesaugumo, neužtikrintumo jausmas – štai apie ką reikėtų kalbėti, kai kalbame apie mokytojų prestižo krizę, o ne apie mokytojų suvaidintą inteligento pozą, kurios taip pageidauja visuomenė.

Nereikalingumo, nesaugumo, neužtikrintumo jausmas – štai apie ką reikėtų kalbėti, kai kalbame apie mokytojų prestižo krizę, o ne apie mokytojų suvaidintą inteligento pozą, kurios taip pageidauja visuomenė.

Taip pat matau švietimo sistemoje ilgalaikių tikslų bei išteklių paskirstymo strategijos nebuvimo. Visi nori geresnių mokymosi rezultatų, tačiau visa sistema vykdoma taip, kad bandoma protiškai nuskurdinti vaikus, kad jie nejaustų atsakomybės nei už save, nei už pasaulį. Atrodo, kad svarbiausia – aprūpinti priemonėmis, bet mano praktika rodo, kad tai tik graži iliuzija. Mes dirbame taip, kad vaikas nepatirtų streso, maskuojame ir toleruojame jo nesimokymą dėl palankių tėvų atsiliepimų apie mokytojus ir mokyklas, bijodami skambučio iš Švietimo skyriaus. Bijau, kad tapdami patogiomis greitojo maisto įstaigomis tiesiog nuskurdiname ištisas kartas savo pataikavimu, netikrindami ir nemokėdami atmesti kai kuriuos mums netinkančius, iš Vakarų atėjusius ugdymo modelius.

Kita vertus, šioje terpėje randasi ir fantastiškų mokinių, kurie yra laisvi, kūrybiški, nepriklausomi. Iššūkis man yra visa tai matyti ir suvokti, kas daroma su švietimu, kaip taškomi mokesčių mokėtojų milijonai ten, kur jie neturėtų būti taškomi. Kai ką tik išspausdinti vadovėliai, dėl kurių iškertami milijonai medžių, jau keliauja į makulatūrą, nes kažkam knietėjo patobulinti programą ir užsidirbti. Tai didžiulė tragedija, kuri prasideda, sakyčiau, ministerijos kabinetuose, o mes, mokytojai, – mūsų niekas neklausia, – mes tik paslaugų tiekėjai, vykdytojai, kariai, kurie vykdo įsakymus. Turi turėti nemažai kantrybės, kad susitelktum į pamoką, į žmogų, į mokinį ir pamirštum tą aplinkui esančią neteisybę, nepastovumą, nes būtent mokinių ir mokytojų santykis yra pats svarbiausias švietimo sistemoje, visa kita, sakyčiau, yra niekai, kaip ir nauji projektoriai, kompiuteriai kabinetuose. Bet paskutiniu metu matau, kad daug lengviau pakeisti mokytoją, žmogų, o ne įgalinti patogią ir saugią sistemą.

Būna nuostabių dienų, kai pasikalbame su vaikais apie pasaulio ir Lietuvos aktualijas, išklausome vieni kitų nuomones ir tai būna pati geriausia lietuvių kalbos pamoka. Kodėl? Nes svarbiausias, man regis, dalykas mokykloje yra išmokti išsakyti, išklausyti ir mąstyti kritiškai, sujungiant fizikos, matematikos, istorijos ir kitų dalykų žinias bendram pokalbiui. Holistinis, visuotinis pasaulio matymo ir suvokimo mokymas yra labai svarbu, todėl man patinka jungti fragmentuotas žinių iškarpas į vientisą pasaulio pažinimo ir suvokimo žemėlapį. Kartoju ir savo mokiniams, kad taisykles galiausiai pamiršime, jas rasime internete, žinynuose, tačiau savarankiško mąstymo niekur nerasite, jis prasideda čia ir dabar.

– Koks šiandienos mokinio santykis su lietuvių literatūra?

– Labai įvairus. Vaikai šiandien tokie skirtingi, bet tikriausiai visais laikais taip buvo. Tam yra pačių įvairiausių priežasčių, pradedant psichosomatiniais procesais ir baigiant interesais, vadinkime tai žmogaus sielos misija. Vaikams daug lengviau tarpusavyje kalbėti ir rašyti angliškai, todėl daugelis iš jų lietuvių kalbą laiko atgyvenusia, nepatogia. Labai svarbu, kad mokytojas degtų noru sudominti savo dalyku, todėl labai svarbios stiprios asmenybės, kurios gali ir geba tai daryti. Deja, turiu pastebėti, kad kuo toliau, tuo sunkiau mokiniams suvokti beletristinį tekstą dėl žodyno ribotumo. Neseniai su penktokais nagrinėjome Vaižganto "Pragiedrulių" ištrauką. Mokiniai tylėjo – jie pusę teksto žodžių tiesiog nesuprato. XX a. literatūros ištraukos, kuriose aprašoma kaimiškoji kultūra, vaikams, kurie nepraleido bent kartą atostogų kaime pas močiutę ir senelį, praktiškai jau nebeperskaitomas, jį tenka ne tik versti po sakinį, bet ir parodyti daiktų fotografijas.

Pastebėjau, kad pirmiausia mokinys turi atrasti knygą kaip vientisą kūrinį, suvokti knygos prasmę, kitaip ištraukos, kurias nagrinėjame, neturi prasmės. Man svarbus užklasinis skaitymas, ten vaikas turėtų atrasti literatūros galią paveikti. Deja, trumpos ištraukos vadovėlyje tėra tik pratybos, susipažinimas su priemonėmis, kaip perskaityti tekstą. Su septintokais bandėme nagrinėti Giedros Radvilavičiūtės sudėtingą, bet aktualų interviu, publicistinis tekstas jiems buvo absoliuti naujiena. Jiems teko pripažinti, kad kas antrą terminą jiems reikėjo guglintis. Kai tekstas reikalauja pastangų, didžiajai daliai mokinių jis tampa neįdomus, jie jį atmeta be didesnių ambicijų ar pastangų pamėginti iššifruoti. Vaikai nėra linkę savarankiai grumtis su tekstu, jį perprasti, nes kur kas smagiau atpažįstami dalykai, dažniausiai tie, su kuriais susipažino pradinėse klasėse. Dėl to truputį liūdna, kad didelė mokinių dalis neturi ambicijų, manau, tai švietimo sistemos padarinys, kai leidžiama rinktis, galiausiai mokinys nemato tikslo rinktis, nes nebelieka atsakomybės. Man didžiausia nuostaba ir džiaugsmas, kai mokinys prieina po atsiskaitymo ir sako: "Žinot, mokytojau, kaip ir sakėte, šita knyga man labai patiko, net nesitikėjau!" Kartais literatūra yra loterija, nežinia, kada ji mokinį pažadins iš letargo: kai kuriuos anksti, kai kuriuos vėlai, kai kurių niekada. Tačiau juk taip buvo visais laikais, juk ne visi privalo mėgti literatūrą.

– Kas jums yra gera literatūra?

– Literatūra, kuri turi emocinio intelekto užtaisą, geba jaudinti, kartais labai nemaloniai paveikti, tačiau vis vien paveikti. Turi universalias temas, neplokščią filosofinę idėją bei unikalų pasakojimo stilių ir struktūrą. Mėgstu ir iššūkių literatūrą, kuri nėra iki galo suprantama, aiški, pataikaujanti, kuri užpildo mano nežinojimo spragas, praturtina, galiu charakterizuoti autoriaus pasakojimo techniką, ja žavėtis. Labai retai būna, kada visi šie dalykai yra lygiaverčiai ir sukuria harmoningo ir įtaigaus literatūrinio pasaulio įspūdį.

– Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

– Pastaruoju metu visada esu kokiame nors kūrybiniame etape. Tai nuostabus pabėgimas nuo kasdienių darbų ir retsykiais nuo savęs paties. Šiuo metu esu įpusėjęs romaną, kuriame pertransformuoju Andrejaus Tarkovskio sukurtų septynių filmų elementus su filmų aktoriais, mano paties išgalvotais veikėjais, kuriuose iš dalies veikiu ir aš pats kaip veikėjas. Nepaprastai įdomu, man asmeniškai jautru ir, tiesą sakant, sudėtinga. Labai mėgstu iššūkius ir nemėgstu, bent jau kol kas, kartotis, todėl taikau dar neišbandytą pasakojimo techniką, struktūrą, nuotaiką, filosofinę idėją. Tai kūrinys, kuriame ieškau tam tikrų mūsų visų likimus veikiančių dėsnių, kurie paaiškintų, kodėl vieniems sekasi, nors jie visiškai netrokšta sėkmės, o kitiems priešingai – jų pastangas ištinka tragedijos. Viliuosi, kad vieną dieną kūrinys išvys dienos šviesą.

– Gyvenate Klaipėdoje. Ką jums reiškia uostamiestis? Kiek šio krašto patirčių atsispindi jūsų kūryboje? Esate parašęs ir romaną "Šimtmečių melancholija", kuriame atsiveria realus ir išgalvotas Vilnius. Ar domitės miestų istorijomis, legendomis?

– Kuo toliau gyvenu, tuo mažiau man įdomūs miestai ir labiau vertinu gamtą. Čia kaip Jeanas-Jacquues Rousseau sakė: "Atgal į gamtą!" Studijų metais buvau nepaprastai susižavėjęs Vilniumi, jo istorija, savarankiškai studijavau senamiesčio gatveles, tačiau tuo metu išgyvenau didžiulę atskirtį nuo žmonių, man atrodė, kad manęs niekas nebesupranta. Taip jau nutiko, kad "Šimtmečių melancholiją" rašiau kelerius metus sirgdamas depresija, man regis, tai buvo galimybė sugrįžti į Vilnių, kurio ilgėjausi kaip vietovės, tačiau tuomet grįžti negalėjau.

Prieš kelerius metus keliavau po Vidurio Europą ir suvokiau, kad visi miestai daugiau ar mažiau panašūs, o tai, kas buvo svarbu, šiandien atrodo jau nublankę. Bet kokiu atveju "Šimtmečių melancholija" liko kaip buvusi aistra tyrinėti miestą kaip erdvę ir kaip istoriją, ir kaip tam tikrą transcendentinį savo paties būvį. Tai buvo nepaprastos patirtys, kurios mane praturtino, padėjo gyventi ir išgyventi. Galiausiai po "Šimtmečių melancholijos" suvokiau, kad niekur kitur manęs pasaulyje nereikia ir man nereikia visų tų pasaulio miestų, kurių tikrai nenugyvensiu, nes neužtektų nei šio, nei kito gyvenimo, galiausiai tikrasis miestas, su kur kas įmantresne architektūra, patyrimais, mistika yra mano paties galvoje.