Tartu salė
Estų grafikų darbai privertė aštriai pajusti tradicinių meno formų medžiagiškumą ir jam būtiną rankų darbą. Tradicinės grafikos formos, įvilktos į popierių, kreipėsi į žiūrovą popieriaus žodžiais. Neabejotinai mus tai veikia, nors, žvelgdami į dėmės / dažo ornamentiką, paprastai to nė nepastebime. Poveikis, jo savitumas ryškėja lyginant su ekraninių medijų kontekstu.
Ekranai suteikia kone begalines prieigos ir tiražavimo galimybes, tačiau yra neįgalūs duoti akiai visą medžiagiškumo patirties paletę. Skaitmeninių technologijų pranašumai akivaizdūs, naivu būtų juos neigti, tačiau taip pat naivu būtų nematyti tų niuansų, kuriuos akiai siūlo tik tradicinės rankų darbo technologijos.
Nemanau, kad ekranines ir popieriaus medijas nusako nejautros ir jautrumo priešprieša – tai tiesiog skirtingos jautrumo formos, reikalaujančios skirtingos žiūros.
Tartu zonoje dominavo tradicinės grafikos technologijos, nors kitose salėse pristatyta ir skaitmeninė spauda, ir ekraninė medija. Pastarosios nepakanka rimtesniam lyginimui, todėl tiesiog patikėkite – tas pats grafikos darbas ant popieriaus ir švytinčiame ekrane yra ne tas pats, nes dėl technologinės priemonės veikia skirtingai. Šiaip ar taip, visa paroda, ypač aptariamos salės ekspozicija (atstovaujama tik estų grafikų), naudinga siekiant išjausti "popieriaus kalbos" ypatumus.
Žvalgant Tartu salę mūsų kaimynų meninė pastanga rodėsi kiek sukaustyta, šiaurietiškai kietoka, tačiau nebūtinai tai atsipalaidavimo stokos ar etninio temperamento padarinys. Nepamirškime – tai studentų darbai (dėstytojų Jaanuso Eensalu, Ardo Sägi grafika visumos nelėmė). Jie paremti studijų proceso reikalavimais: sąmoninga savikontrole, kūrybinio eksperimento ribų nustatymu ir disciplinuotu bandymu tas ribas atliepti. Kitaip negali būti: pirmiausia reikalaujama įvaldyti tam tikrus techninius įgūdžius, po to pasitelkti juos mezgant kontaktą su žiūrovu.
Kūrybingumas sveikintinas, tačiau studijuojant jis sveikintinas tiek, kiek padeda siekti studijų tikslų. Gal todėl formalių užduočių atlikimas kiek slopina su turiniu siejamą iškalbą. Žiūrėjau į estų studentų grafiką, permačiau jų formos struktūrą, aiškinausi, kodėl ta struktūra įvilkta į tokios, o ne kitokios manieros drabužį, tačiau nelabai jaučiau, kad rezultatas mane veiktų. Ir suprantu, kodėl. Pristatant studijų programos savitumą neišvengiamai dominuoja kiekybinė puoselėjamų gebėjimų paletė, o ne ryškiausi kokybiniai proveržiai. Juolab kad estų studentų darbai, pasak jų dėstytojų, buvo atrinkti siekiant parodyti tradicinių grafikos technikų valdymą, kuris nėra stipriausia jų studijų programos dalis.
Su VDA Kauno fakulteto grafikais ir piešėjais šiame lauke konkuruoti sunku, nes kaunietiška mokykla šioms kompetencijoms skiria didelį dėmesį. Galime drąsiai sakyti, kad lietuvių studentai grafikai pasirodė kiek stipresni ir tikrai įdomesni nei jaunieji kolegos iš Tartu. Bet nėra ko riesti nosies: jei estai būtų atvežę svarbiausią savo studijų proceso dalį, orientuotą į multimedijinę produkciją, vertinimas beveik garantuotai būtų jų naudai.
Ateivių salė
Rolando Rimkūno ciklo pavadinimas "Banalybės" (grafikos instaliacija, ofortas, skaitmeninė spauda) akivaizdžiai nėra atsitiktinis, jame užkoduota nuoroda į meninės atrankos ir estetizacijos prievartos nepatyrusį pasaulį. Pasaulį, regimą be hierarchizuojančių, sakralizuojančių ar kitaip sureikšminančių optikų. Rolando visatoje žemyn ir aukštyn yra vienodai reikšmingos kryptys, neturinčios jokių pranašumų viena kitos atžvilgiu.
"Kartais žvalgausi aukštyn, bet dažniausiai – žemyn", – sako autorius, įterpdamas tarp eilučių savo esminę nuostatą: žvelgti į pasaulį be jį pertvarkančio vertybinio santykio, tokio įprasto akademinėje aplinkoje. Pasaulį, kuriame nebūtų aukštosios ir popkultūros skirties, nes pastaroji grindžiama vienų dalykų nutylėjimu, o kitų sureikšminimu. Būtent todėl mano kolega viename lape gali vartoti ir itin profesionalią meninę kalbą, ir labai supaprastintą, kone mėgėjišką jos versiją. Kurti unikalią ikonografiją ir greta įterpti nuvalkiotą vizualinę klišę. Nė viena forma nėra geresnė už kitas, tai tik skirtingos tos pačios mozaikos dalys, tarsi sako jis.
Pagarbos verta pozicija, nors ne itin populiari nūdienos pasaulyje, reikalaujančiame aktyviai kritikuoti ir kartu gelbėti visatą. Rolandas siūlo tiesiog gyventi ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, neskirstant į gražius ir negražius, svarbius ir nelabai svarbius dalykus. Tiesiogine prasme visa kas, kiekvienas mažmožis, yra tos pačios visatos dalis. Skamba gražiai, bet ar įmanoma tai realizuoti vizualiais pavidalais? Ar meninis tikrovės atkartojimas, pats įkėlimo į meno erdvę judesys neišvengiamai nesakralizuoja jos objektų, tegul ir pačių menkiausių? Ar neapdovanoja banalybių išskirtinumo aura, ar nepaverčia jų kai kuo daugiau?
Viena vertus, taip, "Banalybių ciklas" atsiribotas nuo sureikšmintos menininko misijos ir profesionaliai formai būdingo estetizavimo. Kita vertus, tai nuestetinta ir kartu judesiu suestetinta kasdienybės poetika, atrandanti banalybėse paprastumo ir mažmožių gelmę, o ne įprastą monotonijos nuobodulį. Gelmė atrandama jos neieškant, sąmoningai atsisakant ieškoti bet kokio gylio ar kitų vertybinių metaforų. Kokį vardą jai duoti? Tai ne apsimestinio kuklumo padiktuotos banalybės, tai mažmožių metafizika, kasdienybės grožis, be vertybinės atrankos glaudžiantis viską, ką užgriebia jo regos laukas. Juk tai taip pat yra mūsų pasaulio dalis.
Justės Radavičiūtės "Persikėlimas" – grafinė reakcija į paramokslinę brito Davido Icke’o teoriją, svarstančią ateivių poveikio žmogaus DNR galimybę. Tradicinė linoraižinio technologija stebėtinai natūraliai koreliuoja su egzotiškomis interneto amžiaus idėjomis, aptariančiomis pačias netikėčiausias gyvybės formas, įskaitant humanoidinius reptiloidus. Pastarųjų figūros išimtinai moteriškos lyties ir, akivaizdu, nėra nieko girdėjusios apie seksualumo ir gėdos sąsajas. Formos ir technikos požiūriu ciklas nėra išskirtinis, tačiau jo turiniui pikantiškumo prieskonį teikia autorės tikėjimas vaizduojamos temos rimtumu. Skeptiškesnis vyresnės kartos žiūrovas "Persikėlimą" galbūt sies su holivudinės produkcijos ir konspiracinių teorijų išpenėta vaizduote, tačiau jaunoji karta pasaulį mato savo akimis ir neabejotinai turi tam teisę.
Mažoji salė
Vaido Naginionio "autoportretas" siūlė žiūrovui savotišką šaradą: aptikti autorių jo sudėliotame architektūrinių formų junginyje. Kitaip: abstrakčią gotikinių formų ritmiką susieti su turiniu, vienaip ar kitaip atstovaujančiais menininkui. Akivaizdu, kolega gan neįprastai problemina portreto ir portretuojamo sąsają. Kokiu būdu? Viena vertus, atsisako eiti tradiciniu keliu, numatančiu atkurti išorinio panašumo iliuziją meninėje formoje (portrete pateikiamas ne portretuojamasis, bet fantastiška architektūrinė forma). Kita vertus, remiasi tradicine modernaus meno nuostata, reikalaujančia bet kokiame žanre ar formoje įžvelgti autoriaus atspindį (informacija apie autorių yra nepašalinama bet kurios meninės pastangos dalis).
Vizualinė darbo pusė estetinama pasitelkiant aštrų tikslių linijų žaismą, tačiau tai labiau akį traukiantis nei turinį atskleidžiantis lygis. Žaidimo taisyklės, vadinasi, adekvatus suvokimas reikalauja įtraukti intelektualinę refleksiją. Pavyzdžiui, skirtingomis kryptimis nukreiptas smailes interpretuoti kaip autoriaus aktyvumo kreivę, savotišką poligrafo įrašą. Suprantama, be papildomos informacijos toks žaidimas pasmerktas nesėkmei, bet iš tiesų iš žiūrovo to ir nesitikima – svarbus pats spėliojimas, grafinių formų ir autoriaus sąsajų paieška. Autoriaus potretas lieka paslaptis, tačiau tai įminimo reikalaujanti paslaptis.
"Nepaprastos kelionės" animacinis projektas, nepaisant nedėkingo eksponavimo, išsiskiria parodos kontekste. Jis neturi nieko bendra su individualia saviraiška ar individualaus meninio požiūrio dėstymu, būdingu visiems kitiems eksponuojamiems darbams. Tai socialinis, kolektyvinės autorystės projektas, jungiantis VDA KF grafikos katedros profesionalų ir jaunųjų kolegų iš Ventos socialinės globos namų pastangas. Nesigilinkime į technologinę animacinio projekto pusę, ji svarbi, tačiau nuobodi. Neabejoju, patys dalyviai daugiau pasakotų apie bendrą kūrybinį procesą, idėjų generavimą, kitas jungiančias patirtis. Tam tikra prasme tai svarbiausia, nors ir neakivaizdi viso projekto dalis.
Parodoje išvydome tik galutinį rezultatą, ir būtent jis paveikus savo šviežumu, lengvumu, savotišku nedrąsos ir vėjavaikiškumo junginiu, neretai stebimu vaikų piešiniuose. Piešiniuose, kurie mūsų katedros grafikų (A.Švedas, A.Stankutė, T.Vosylius, L.Dargis) pastangomis atgijo animuotoje virtualybėje. Tai gebėjimas žaisti, svajoti, ir kartu kurti apgyvendinant virtualų pasaulį savo pieštomis svajonėmis. Pagarba grafikams, jų pastangomis vadinamoji profesionali dailė ant to paties laiptelio susitiko su vaikų saviraiška ir be patetiškų deklaracijų parodė, kad menas iš tiesų gali padėti. Ačiū ir jums, jaunieji kolegos: Aida, Andriau, Vaida, Evelina, Jovita, Vytautai, Vladukai, Gabija, Dovile, Žana, Nojau ir visi kiti, kurių vardų nepaminėjau.
Tylos salė
Evaldas Mikalauskis savo ofortų ciklui davė "Memento" pavadinimą nedviprasmiškai nurodydamas krikščioniškoje ikonografijoje kadaise populiarų vanitas vanitatum motyvą, atliepiantį "atmink, kad mirsi" nuostatą. Autoriaus kalbėsena interviu metu, pasirinkta ikonografija, tam tikru mastu ir pati grafinė maniera savotiškai dvilypė. Viena vertus, lengva, humoristiškai neįpareigojanti, tarsi vengianti bet kokio rimtumo. Kita vertus, būtent taip nužyminti vengtinus turinius ir jų įtaką.
Negaliu teigti užtikrintai, bet toks santykis primena gynybinę reakciją į savo trapumo ir laikinumo įsisąmoninimą. Šią intymią akistatos ir jos vengimo dialektiką atspindi ir autoriaus kūno įvedimas į grafinį atvaizdą – žmogaus kelias, patinka mums tai ar ne, yra kelias myriop, o mūsų kūnai – tai vis labiau susidėvintys drabužiai, kuriuos teks nusimesti peržengiant didįjį slenkstį. Jei esame tikintys. Jei ne, mūsų laukia amžina nebūtis, bene baisiausias dalykas, kurį įmanoma įsivaizduoti. Nebūti amžinai, nebūti niekada ir niekur, nes buvimas dulke fizinės materijos transformacijose kažkodėl nepanašus į egzistenciją. Ir nelabai guodžia.
Nenuostabu, kad gamtamokslinės ontologijos visatoje žmogus mokosi nieko nežinoti apie savo mirtį pasitelkiant privalomą jaunatvės ideologiją. E.Mikalauskio ofortai man primena natiurmortus (tegul ir paslėptus po kito žanro kaukėmis), vietoj mirusios natūros tame pačiame kontekste rodančius dar gyvą ir vis dar linksmą kūną. Kūną, savo gyvybingumu slepiantį ir tuo slėpimu įakivaizdinantį gyvybei privalomą nyksmo šešėlį.
Andželikos Terebeizaitės "Meilės istorijos" ciklas švarus savo nuoširdumu ir bet kokio antro dugno vengimu. Kokios gėlės mumyse mezgasi iš mažytės sėklelės ir palaipsniui virsta vešliomis pievomis? Kas sužydi ir pildo mūsų puoselėjamus vidinius peizažus, kai žengiame į meilės namus? Atsakydama autorė pasitelkia linoraižinio autoportretą, skirtą vienam konkrečiam jausmui įakivaizdinti, jei tik, žinoma, meilė vadintina vienu jausmu. Formaliu požiūriu tai keturių grafinių lakštų ciklas, nusakantis slinktį nuo atviros prie vis labiau užvaldytos, vis labiau ornamentuotos raižiniais erdvės. Su meile išpiešti kiekvieną lapelį – ši kažkur girdėta frazė Andželikos ciklo atveju įgyja šiltą ir nuoširdų turinį.
Miglės Ceinorytės "Klaidinga informacija" grafiškai interpretuoja netikslios ar klaidinančios informacijos fenomeną, apibūdinantį nūdienos epochą "po tiesos". Mes gyvename praneštos tikrovės sąlygomis, didžiąją jos dalį patirdami kaip kažkieno apdorotą pranešimą. Toks kontekstas neabejotinai palankus manipuliuoti mūsų nuomone, todėl būtina išmokti atpažinti tokių manipuliacijų požymius. Miglė siūlo savą tokių požymių sąvadą, įvilktą į labiau estetinius nei taikomojo pobūdžio pavidalus. Ji nesirenka konkrečios fake news temos, atvirkščiai, suteikia jai abstrakčią, nuo teksto turinio išlaisvintą formą. Būtent todėl jos pateiktuose knygos atvartuose dominuoja ne rišlus tekstas, bet dengimo, kupiūravimo, nutylėjimo arba išryškinimo, pabrėžimo, dominavimo ir kitos manipuliacinės technikos, pateiktos grafine kalba. Akivaizdu, šis ciklas apeliuoja į intelektualinę suvokėjo pagavą.
** ** **
"Tartu 6+6 Kaunas" paroda atspindėjo tik nedidelius dviejų mokyklų studijų proceso segmentus. Rimtai lyginti studijų programas jais remiantis negalime. Tačiau vienas dalykas akivaizdus: minėtos programos skirtingu mastu pabrėžia taikomąjį meninių ieškojimų pobūdį. Tenka pripažinti, estai šioje srityje pažengę toliau, jų studijų sistema pabrėžtinai orientuota į realius užsakymus atliepiančias menines veiklas, grįstas skaitmeninių technologijų įvaldymu. Žvelgiant į galimą bendradarbiavimo perspektyvą, svarbu paminėti tuos dalykus, kurie nėra akivaizdūs vertinant šios parodos kraitį, tačiau galbūt bus pristatyti kitose bendrose parodose. Tada gal pasirodys, kad estai stipresni už mus atliekant kitas, prioritetines jų programos užduotis, tik nereikšminga dalimi susijusias su tradicinėmis grafikos technikomis, kurių valdymo lygį stebime šioje parodoje. Gal keisime požiūrį ir stebėsimės, kad tradicines technikas jie įvaldė taip gerai, nors didžiausią dėmesį skyrė visai kitiems dalykams?
Tegul ši paroda ir neraškė žvaigždžių nuo dangaus skliauto, tačiau tai ir nebuvo svarbiausias jos tikslas. Paroda labiau pažintinė, tirianti placdarmus ir galimas perspektyvas. Tam tikra prasme pristatyti darbai – greta savaiminės vertės – buvo pretekstas susitikti dviejų universitetinių meno mokyklų atstovams, apčiuoti svarbesnius sąlyčio taškus ir nužymėti planus ateities partnerystei.
