Kita vertus, ar kas turėjo iliuzijų, kad separatistai, paleidę nelemtąją raketą į civilių lainerį, sulauks teisingumo? Ne dėl to, kad tuo nebūtų suinteresuoti daugiausiai piliečių per šį išpuolį netekę Nyderlandai ar kad Ukrainos teismai būtų menkai kvalifikuoti. Naujausių laikų istorijoje yra galybė pavyzdžių, kai iš Temidės glėbio ištrūksta mirtinų tarpvalstybinių provokacijų iniciatoriai, žudyti civilius įsakę karo lauko vadai. Realių bausmių sulaukia tik tarptautinių tribunolų teisiamieji, o steigti tokio lygio instituciją, kurios teisiamųjų suole atsidurtų jei ne visi, atsakingi už nusikaltimus rytų Ukrainoje, tai bent MH17 tragedijos kaltininkai, nebuvo jokių šansų.

Atėjo metas ne tirpdyti ledus, bet priminti amnezijos ištiktiems mūsų sąjungininkams, kad Rusijoje vis dar laikomi karo belaisviai – tik ledkalnio viršūnė.

Tad šiuokart viršų ima ne apmaudas dėl praleistos progos įvykdyti teisingumą, bet paprastas žmogiškas džiaugsmas dėl to, kad laisvę atgavo Rusijoje įkalinti ukrainiečiai. Tai jie, su 20 metų kalėti nuteistu režisieriumi Olegu Sencovu priešakyje, net ir būdami nekalti, satisfakcijos galėjo tikėtis tik iš aukščiausio lygio politikų, o laisvę atgauti tik tapę kokio nors parodomojo diplomatinio žaidimo dalimi.

Daugiau prieštaringų emocijų kelia ne šis Kijevo (ne)laimėjimas, bet tai, kaip pasikeitimą belaisviais vertina kai kurios Vakarų Europos šalys, o ypač – Prancūzija. Įkandin savo prezidento, neseniai susitikimuose su Vladimiru Putinu pademonstravusio ypatingą šilumą, Prancūzijos užsienio reikalų ministras suskubo prabilti apie metą mažinti įtampą su Rusija. Tačiau atrodo, kad atėjo metas ne tirpdyti ledus, bet priminti amnezijos ištiktiems mūsų sąjungininkams, kad Rusijoje vis dar laikomi karo belaisviai – tik ledkalnio viršūnė. Trys ketvirtadaliai problemos (ir pretekstas kalbėti apie įtampos mažinimą) slypi rytų Ukrainoje, kur vis dar žūva savanoriai okupantų toliau siaubiamame Kryme.

Galime lažintis, kad po šios pergalės į sporto mokyklas plūstelės banga krepšinio šalies tėvelių ir mamyčių, vedini savo dukromis. Kartosis fenomenas, mūsuose ryškiausiai atsiskleidęs po Londono olimpinių žaidynių ir neoficialiai vadinamas Rūtos Meilutytės vardu. 2012-ųjų rugpjūtį, jam vos įpusėjus, vargiai begalėjai užrašyti vaiką į dar tik planuotas plaukimo pamokas: Lietuvos baseinai buvo perpildyti potencialių čempionų. Jų tėveliai, daug nesigilindami į atžalos potencialą, veržėsi pas geriausius trenerius ir ruošė lentynas geidžiamoms vaikų pergalių taurėms.

Toks svetimos pergalės atoveiksmis – savaime suprantamas. Jis yra kiekvieno sporto ar meno trofėjaus pridėtinė vertė, jis verčia sparčiau suktis talentų ugdymo mechanizmą. Tuo pat metu svetimi medaliai – lygiai kaip konkrečiu metu pašokęs rinkos poreikis konkrečiai profesijai – diktuoja tėvystės madas. Ir tai – pats blogiausias šalutinis svetimų pergalių poveikis. Jei esama mados, yra ir nemada. Visai šalia akinančių rampos šviesų – šešėliai.

Tėvai pervertina savo pareigas rašyti vaikų gyvenimo scenarijų. It tos tuštutės, spraudžiančios savo pėdas į siaubingai nepatogius, bet beprotiškai madingus batelius, trūks plyš stumia vaikus ten, kur pakvimpa šlove. Išnyksta trapi riba, skirianti gimdytojų atsakomybę ir kito, tegu dar gyvenimo vadybos neišmanančio, – žmogaus laisvė rinktis. Nieko keisto, kad greitai užuot tapę madingų vaikų tėvais, jie desperatiškai ieško savo atžaloms nebe geriausių trenerių, bet psichologų ir psichiatrų, galinčių išgydyti neurozes ar padėti atrasti gyvenimo džiaugsmą.

Skirtingai nei dauguma mūsų politikos supermenų, viešai daugų daugiausiai gydančių peršalimą, Saulius Skvernelis leido suprasti susidūręs su kiek didesniu negalavimu nei sloga. Kokiu ir ar jis kaip nors susijęs su beveik prieš metus atlikta regos korekcijos ar prieš kelias savaites – mįslinga planine operacija, politikas neatskleidė ir tuo papiktino minią. Girdi, premjeras – ne tiesiog žmogus, net ne premjerienės geresnioji puselė: jis priklauso mums visiems. Todėl jo ligos – mūsų ligos. "Tauta privalo žinoti!" – šaukia balsingieji politologai ir šiaip S.Skvernelio neprieteliai, mosuodami banalia "viešojo intereso" korta. Kliuvo ir prezidentams, kurių ne visi panoro dalytis su tauta savosios ligų skrynelės turiniu. Ar tik neseka mūsų premjeras kolegės iš Vokietijos, kategoriškai neigiančios, kad kūną apimantis drebulys – rimtos negalios ženklas, pavyzdžiu?

Gali būti aršus S.Skvernelio politikos kritikas, tačiau ar tikrai tautai privalu žinoti, kokios ligos kamuoja premjerą? Ar mes kokia daktarų minia, išrašanti nedarbingumo lapelius, skirianti gydymą ar neįgalumo laipsnį? Nepasitikime medikais ir įtariame, kad turėdamas nedarbingumą S.Skvernelis šildysis Ispanijos saulėje? O gal siųsime vaistažolių, užsakysime muzikinius sveikatos linkėjimus savaitgalio "Sveikinimo koncertuose"?

Atrodo, besivaikydami dėmesio ištroškusias nacionalines garsenybes, it tie virtualūs sukčiai labai mėgstančias spekuliuoti savo tariamomis negaliomis, praradome ne tik jautrumą svetimam skausmui. Užburti "žvaigždžių" kedenamų patalų dulkių nebesuvokiame, kur prasideda, kur baigiasi viešasis interesas, kada jis atsimuša į naująjį asmens duomenis saugantį mūrą ir kada kiekvienas mirtingasis, kad ir kokį postą beužimtų, turi teisę slėpti, ką jam skauda.

Su nacionalinio transliuotojo į(si)pareigojimu įženklinti šią sukaktį stilizuoto kardelio motyvu, su didžiausios radijo imtuvų instaliacijos rekordu bei masiniu tautinės juostelės pynimu. Žvelgiant į šiai progai skirtų renginių sąrašą negali atsikratyti deja vu jausmo, kad visa tai kažkur matyta. Specialiai sukurtas simbolis, gigantomanijos ir šiuolaikinio meno tuoktuvės, tradiciniai koncertai su dainavimu choru ir jaukią žiebtuvėlių ugnį seniai pakeitusiomis šaltomis telefonų žibintų švieselėmis. Įspūdis neklaidina – juk ir visuotinai minėtinų jubiliejų pastaraisiais metais užderėjo gyva galybė. Tačiau, skirtingai nei minint valstybingumo šimtmetį ar operacijos "Priboj" metines, kitoks santykis su pačia sukaktimi ir bandymu ją aktualizuoti: liudininkų gerokai daugiau. Tie, kam Baltijos kelias – ne pramiegota, ne iš vyresnių giminaičių sužinota, bet asmeninė istorija, į visus ralius-festivalius žvelgia su kitokiu virpesiu širdyje. Ir su trupiniu skepsio. Tepatiki hipsteriškieji patriotai, ne kardeliai 1989-ųjų rugpjūtį rūpėjo, ne noras tapti istorijos dalimi. Net ne žmogaus, kuriam tiesei ranką, veidas, vardas ar telefono numeris. Tą akimirką niekas nekontempliavo Molotovo-Ribbentropo slaptųjų protokolų temos – jų pasėkmes dar jautėme aplink matydami rusiškus užrašus ir žvelgdami į okupacinės armijos dalinius juosiančias tvoras. Rinkodaros priemonių stoka netrukdė tikėti Baltijos kelio prasme.

Rinkodaros priemonių stoka netrukdė tikėti Baltijos kelio prasme. Tiesiog ėjome ir stojome ten, kur kvietė Sąjūdis.

Tiesiog ėjome ir stojome ten, kur kvietė Sąjūdis, jo pažadinta tautinė intuicija. Teatleidžia kūrybingieji rinkodaros guru ir masinių švenčių organizatoriai, bet manding prasmingiausias Baltijos kelio jubiliejaus renginys vyks labai toli – Honkonge. Kaip anuomet, 1989-aisiais, protestų krečiamo Kinijos regiono žmonės penktadienį būriuosis ne raliuose-festivaliuose, bet stos į gyvą grandinę – Honkongo kelią – siekdami apginti demokratines vertybes. Pasisemti drąsos iš mūsų, atkartoti mūsų kelią ten, kur bandoma užgniaužti laisvę, tam, kad būtum išgirstas – ar gali būti geresnė dovana Baltijos kelio sukakties proga?

Smalsūs pirmokų žvilgsniai, tuščių sąsiuvinių nekaltybė, per vasarą styptelėję septintokai, gimnazistų naujamečiai pasižadėjimai pagaliau pagerinti pažymių vidurkį, šventinį šurmulį užgožianti ne vieną kartą užauginusi dainelė "Kelias į mokyklą – kelias į pasaulį"... Rugsėjo 1-oji Lietuvoje – viena didelė ašarą spaudžiančių simbolių mozaika. Tačiau kol kas palikime sentimentus nuošaly ir grįžkime prie šurmulio kanceliarinių prekių skyriuose. Būtent čia ir prasideda tikrasis kelias į mokyklą. Tik grįstas jis ne kardelių žiedais, bet pirkiniais iš privalomų mokyklinių reikmenų sąrašo.

Grįžkime prie šurmulio kanceliarinių prekių skyriuose. Būtent čia ir prasideda tikrasis kelias į mokyklą.

Jei tik žinotų pirmokų tėveliai jo tikrąją vertę, užuot lakstydami po parduotuves, kartu su vaikais mėgautųsi paskutinėmis vasaros akimirkomis. Antai krūvelė pieštukų – puoštų madingais personažais, bet jų neįmanoma nusmailinti. Šalia – nieko nepadrožiantys drožtukai. Teptukai byrančiais šereliais. Sąsiuviniai peršviečiamais, todėl rašyti rašalu netinkamais lapais. Ergonomiški flomasteriai ir plunksnakočiai kairiarankiams, niekuo, išskyrus pakuotę ir kainą, nesiskiriantys nuo įprastų. Natų sąsiuvinis, kuriame per devynis mėnesius pirmokai prirašo lygiai dvi penklines – muzikos pamokas mokytoja dažniausiai skiria matematikos spragoms lopyti. Plastilinas, kurio per ketverius metus nugnybiama tik tiek, kiek reikia nupiešto besmegenio akims ir sagutėms. Vaškinės kreidelės, kurių prireiks lygiai vienam užsiėmimui. Tonos šių priemonių kasmet padidina gamintojų ir prekybininkų apyvartą, išsunkia nepatyrusių tėvelių pinigines, kol galiausiai nugula vaikų stalčiuose, lentynose ir palovėse, o vieną dieną iškeliauja į šiukšliadėžes.

"Deutsche Ordnung" – vokiška tvarka – yra nerašyta siekiamybė, į kurią veda galybė mažų taktinių žingsnelių, užfiksuotų galybėje gyvenimą reglamentuojančių taisyklių. Apsigyvenus tokioje tvarkdarių šalyje sunku būna tik iš pradžių. Kai nustembi, kad triukšmauti daugiabutyje nevalia po 22 val. (taip, net ir garsiai leisti vandenį į vonią), o tvarkydamas kokį biurokratinį reikalą patiri: nei eilės "kolegos", nei aptarnautojai nepripažįsta lietuviškai naiviai įžūlaus manevro "aš tik trumpam, tik paklausti..." Pasipiktinimo vokiška tvarka banga nuslūgsta vos supratus, kad toje šalyje viskas daug paprasčiau: "ne" reiškia "ne" ir draugui / kaimynui / vaiko mokytojui, o buitiniai apribojimai yra puikios bendrabūvį palengvinančios taisyklės.

Toje šalyje viskas daug paprasčiau: "ne" reiškia "ne" ir draugui / kaimynui / vaiko mokytojui, o buitiniai apribojimai yra puikios bendrabūvį palengvinančios taisyklės.

Tai, kaip nesunku pakelti būties Vokietijoje sunkumus, prisimeni išvydęs lietuviškus pasipiktinimo purslus dėl kokios eilinės buitinio apribojimo idėjos. Girdi, šiandien uždrausime rūkyti balkonuose, rytoj – mitinguoti prie Seimo?! Jei taip, tai nafik, beliks tik emigruoti! Mintis mokėti atlygį policininkams, kad šie ieškotų balkonuose rūkalių, – iš tiesų absurdiška. Tačiau pasiūlymas dėl to susitarti žemesniuose valdžios piramidės aukštuose – ne pats blogiausias. Sunku atprasti bus tik iš pradžių. Ilgainiui pūsti dūmus į kaimynų astmatikų langus pasirodys tokia pat negarbė, kaip kirsti tuščią Berlyno gatvę degant draudžiamam signalui. Telieka patiems patikėti, kad gyvenimas be buitinių taisyklių neturi nieko bendra su demokratija – veikiau su sovietmečio bendrabučiais, su jų nuolat sulaužytomis durimis ir augančiais fekalijų stalagmitais.

Panašiai tendencijai nuteikė dar pavasarį atlikta moksleivių apklausa. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro tyrimas atskleidė, kad prastesnėmis sąlygomis gyvenantys ar bent kiek nuo pirmūnų atsiliekantys moksleiviai savo artimiausią ateitį sieja su užsieniu. Kodėl? Ekspertai dalijasi nuogąstavimais, kad potencialūs emigrantai – neefektyvios švietimo sistemos socialinės įtraukties produktas. Esą blogesnėmis materialinėmis sąlygomis gyvenančių šeimų atžalos prasčiau motyvuojamos ar neturi galimybių geriau mokytis ir pasaulėžiūrą plėsti popamokinėje veikloje. Tokia traktuotė – puikus impulsas mažinti kontrastus, kuriais gyvena ir kuriais mąsto vadinamasis sėkmės elitas ir masė vidutinių statistinių moksleivių.

Studijos užsienyje dažną jaunuolį sugundo it mus, suaugėlius, paskutinės minutės kelionė, kai išvydę solidžią nuolaidą nebepastebime besirenką prasčiausią viešbutį ir akmenuotą paplūdimį.

Stebėdami akyse nykstančias studijų kryptis ir niekaip negrįžtančius abiturientų srautus vis dar turi apie ką pamąstyti ir universitetai su kolegijomis. Tačiau barstant galvą pelenais, pravartu suvokti, kad abiturientų emigracija iš dalies sukelia ar apsunkina ir paprasčiausias žmogiškasis faktorius. Šiuo atveju – vis dar neslūgstanti mada studijuoti užsienyje. Juk renkantis universitetus ar kolegijas anaiptol ne visada lemiamą vaidmenį vaidina geresnė studijų kokybė ar perspektyva įsidarbinti pagal įgytą specialybę. Studijos užsienyje dažną jaunuolį sugundo it mus, suaugėlius, paskutinės minutės kelionė, kai išvydę solidžią nuolaidą nebepastebime besirenką prasčiausią viešbutį ir akmenuotą paplūdimį. Tik nuvažiavus į paskirties vietą paaiškėja, kad ir studijos, ir galimybės nuoširdžiai studentauti įsivaizduotos kitaip.

Švietimo sistemos veikėjai gali pasiguosti: visos mados ne tik pernakt išauga į gaivališką bangą, bet lygiai taip pat ūmai ir atslūgsta. Ir tam, žinoma, taip pat reikia ruoštis.

Aktorius, užvakar mėgavęsis televizijos serialų žvaigždės statusu, vakar butaforinį prezidento kabinetą iškeitęs į tikrąjį, šiandien tęsia savo pergalės žygį po Ukrainos valdžios aukštumas ir jau rytoj galės mėgautis kišeninio parlamento parama. Atrodo, kad anapus ekrano kurta istorija sužavėti ukrainiečiai galutinai nusprendė ją perkelti į realybę ir net surizikuoti patys tapti aktyvia jos dalimi. Tačiau rizikuoja ne tik per tris dešimtmečius nuo revoliucijų ir nevykdomų pažadų pavargę eiliniai piliečiai, bet ir pats nugalėtojas. Sykiu su nauju pergalės vainiku dar vieną didelę rinkėjų pasitikėjimo porciją gavęs V.Zelenskis dabar turės visas teorines galimybes įvykdyti dar prieš prezidento rinkimus duotus pažadus.

V.Zelenskis dabar turės visas teorines galimybes įvykdyti dar prieš prezidento rinkimus duotus pažadus.

Kalbant madinga leksika, užuot snūduriavęs komforto zonoje, mėgavęsis populiarumo reitingais ir dėl nevykstančio progreso kaltinęs pagalius į ratus kaišiojančią Aukšiausiąją Radą, jis bus priverstas kibti į darbus. Daryti tai, kuo labiausiai ir gundė: palengvinti paprastų ukrainiečių gyvenimą, grąžinti taiką į šalies rytus. Sakyti, kad lengva nebus ir apžiotas kąsnis sunkiai sukramtomas, reiškia nepasakyti nieko. Suteikti impulsą ekonomikai ir pakelti gyvenimo standartus – tam reikia milžiniškų išteklių, kurių šalis neturi. Kaip įveikti korupciją ir oligarchus, jei vienas jų beveik yra pergalės bendraautoris? Jau nekalbant apie karą, tapusį tikrų tikriausiu Gordijaus mazgu, kurio vien savo žavesiu neperkirsi. Iki šiol V.Zelenskis elgėsi tarsi publikai pataikaujantis prodiuseris, žadantis, kad naujas serialo sezonas bus įdomesnis nei ankstesnysis, o kiekviena serija – it nauja telenarkotikų dozė. Televizijos istorijoje iš tiesų esama ne vieną sezoną gyvuojančių serialų, gal tikrai verta viltis, kad realusis "tautos tarnas" nebus prastesnis nei virtualusis ir pajėgs parašyti savąją sėkmės istoriją?

Štai britų politikai vienas po kito demonstruoja neįgalumą – nepajėgia perkasti, sukramtyti ir nuryti apžioto "Brexit" riešuto. Nicolas Sarkozy – ne pirmas, gal net ne paskutinis buvęs Prancūzijos prezidentas, apkaltintas finansiniais nusikaltimais. Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, andai padėjęs Kremliui prastumti "Nord Stream 2" projektą, šiandien iš to paties vamzdžio pilasi pasakiškas pajamas. Žmogaus teisių prievaizdu būti įsteigta Europos Taryba (ET) nebeįstengia susidoroti su ją iš vidaus graužiančiu "ikrų diplomatijos" vėžiu, kai už auksinius vėrinius, gurmaniškus rinkinius ar kūniškų malonumų paslaugų paketus net senosios demokratijos šalių atstovai priima korumpuotiems režimams palankius sprendimus, taip iš dalies nulemdami užsienio valstybių žmonių gyvenimą. Negana to, prieš savaitę ET pademonstravo nepagarbą savo pačios principams – prie organizacijos darbo stalo leido sugrįžti jos vertybes niekinančiai Rusijai.

Vakarų pasaulis – tai ne konkrečios organizacijos ar prezidentai. Tai vertybių erdvė. Geriausia vieta, kur šiandien galime gyventi.

Viskas supuvę toje Europoje? Kad ir kaip norėtų tokia išvada pasimėgauti melagienų skleidėjai, slapti Georgijaus juostelių dėvėtojai, šios piktžaizdės tėra problemos, kurioms Vakaruose priešinamasi stipriu imunitetu – pilietine visuomene. Tai ji paprastų Lietuvos žmonių vaidmeniu demonstruoja paramą naujos Rusijos provokacijos atakos auka paverstam Sakartvelui, renka pinigus Rytų Ukrainoje tebevykstančio karo frontui. Ji nepriklausomų teismų rankomis nuteisia buvusius prezidentus, demaskuoja ET skaidrumo problemas ar vykdo piliečių valią išstoti iš ES, kad ir kokia sunkiai įgyvendinama būtų. Ji reiškia finansinę ir moralinę paramą italų laivo kapitonei Carolai Rackete'i, kuri keliasdešimties pabėgėlių gyvybes išgelbėjo nepaisydama gresiančio kalėjimo.

Kai tai sako mūsų visų nemėgstami politikai, skamba labai banaliai, tačiau Vakarų pasaulis – ne konkrečios organizacijos ar prezidentai. Tai vertybių erdvė. Geriausia vieta, kur šiandien galime gyventi. Nepaisant socialinių problemų, korupcijos apraiškų ar populizmo penimų ar eufemizmais kalbančių politikų, polinkio į perdėtą politkorektiškumą, teisių ir laisvių kiekvienas turime čia lygiai tiek, kiek jų sugebame pasiimti.

Nauja galimybė

Dar neseniai jauna advokatė buvo žinoma tik kaip pilietinių teisių aktyvistė, neturinti jokios politinės patirties, sąsajų su kokiomis nors politinėmis partijomis ar atskirais politikais. Tačiau pavasarį vykusiuose prezidento rinkimuose Z.Čaputová sutriuškino patyrusius kandidatus, o lemiamoje dvikovoje įveikė net politikos veteraną, Europos Komisijos viceprezidentą Marošą Šefčovičių.

Net neperžengusi prezidentūros slenksčio Z.Čaputová supurtė politinį regiono landšaftą, ir, kalbant sporto terminais, įvaizdžio prasme Slovakiją pamėtėjo iš nacionalinės mėgėjų lygos į profesionalų. „Ar praėjus tris dešimtmečiams po aksominės revoliucijos Slovakija sulauks naujos?“ – retorinis Vokietijos dienraščio „Sueddeutsche Zeitung“ apžvalgininko klausimas puikiai atspindi palankias užsienio reakciją į Z.Čaputovos pergalę.

Žvelgdami į Z.Čaputovą užsienio komentatoriai prisimena V.Havelo žodžius, kad „tiesa ir meilė nugali melą ir neapykantą“, sako ją galint būti pavyzdžiu net ir Čekijai.

Po Čekoslovakijos subyrėjimo užsienio partnerių akyse Slovakijai prilipo jaunesniosios dviejų tautų valstybės partnerės etiketė. Įvairiuose kontekstuose slovakams nuolat reikėdavo tikinti galimus partnerius, kad jų šalis yra panaši į pirmaujančią Čekiją ne tik kalba bei landšaftu, bet ir verslo potencialu.

Visoje Vidurio ir Rytų Europoje nėra kitos sostinės, kuri būti taip arti ES senbuvės sostinės: tarp Vienos ir Bratislavos yra vos 70 km. Ši geografinė ypatybė tapo katalizatoriumi, kuris skatino jaunus slovakus siekti išsilavinimo kaimyninėje šalyje, eilinius piliečius – įsilieti į Vakarų Europos darbo rinką (ir finansiškai remti gimtinėje likusias šeimas) bei kasdienybės kultūrą. Tačiau Čekijos, kaip gerokai progresyvesnės, šalies įvaizdis buvo stipresnis. Charizmatiškasis čekų filosofas, disidentas, Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas lyderio kartelę buvo iškėlęs ypač aukštai – jos pasiekti nesugebėjo joks Slovakijos, o vėliau – jau ir pačios Čekijos politikas.

Zuzana Čaputová / Scanpix nuotr.

Įvaizdžio nelaisvėje

Konservatyvi katalikiška šalis su išvystytu žemės ūkiu, korumpuotais politikais, kurių žymi dalis oficialiais (per dar SSRS laikais Maskvoje įgytą išsilavinimą, sąsajomis su komunistų partija) ar neoficialiais (per verslo ryšius su įtartinais, iš neaiškios kilmės kapitalo pralobusiais veikėjais) susijusi su Rusija, – šios išankstinės nuostatos persekiojo Slovakiją net ir įstojus į ES. Neatsitiktinai ir čekų kilmės buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright Slovakiją sykį pavadino juodąja Europos skyle.

Ilgus metus Vladimiro Mečiaro valdoma Slovakija viena vertus, deklaravo norą integruotis į ES ir NATO, kita vertus, neskubėjo atsiverti Vakarų investuotojams ir akcentavo ryšių su Rusija svarbą.

Situaciją ir šalies atsilikimą pakeitė aštuoneri premjero Mikulašo Dzurindos metai. Dėl drąsių sprendimų Slovakijos ekonomika atsigavo, šalis pajėgė įgyvendinti euro zonos kriterijus, o galiausiai viena pirmųjų regione įsivedė eurą. Tačiau socialinei politikai jautri visuomenė neįgijo atsparumo radikalų apžavams ir linkdavo į populizmo paribius.

Nuo 2006-ųjų iki pat 20018-ųjų su trumpa pertrauka Vyriausybei vadovavo Robertas Fico. Antruoju Mečiaru vadinamo, žodžio laisvės suvaržymais, kategoriškais pareiškimais emigracijos, sankcijų Rusijai klausimu pagarsėjusio politiko triumfo žygį į prezidentūrą sustabdė tik 2014 m. prezidento rinkimus laimėjęs opozicijos kandidatas, pirmasis šalies istorijoje komunistų partijai nepriklausęs kandidatas, filantropas Andrejus Kiska.

Zuzana Čaputová / Scanpix nuotr.

Galiausiai apsivalymą aukščiausios valdžios ešalone išprovokavo tragedija. Šaltakraujiškas žurnalisto Jano Kučiako, tyrusio Slovakijos verslo ir politinio elito ryšius su nusikalstamu pasauliu, ir jo sužadėtinės nužudymas 2018 m. vasarį sukrėtė ES, spaudos laisvę atpratusią skaičiuoti žurnalistų mirtimis.

Pačioje Slovakijoje gedulas dėl šio nužudymo virto masinėmis protesto akcijomis. Dešimtims tūkstančių demonstrantų reikalaujant atskleisti žudikus bei pašalinti iš valdžios korumpuotus veikėjus, R.Fico paliko premjero postą. Šiuo įtemptu metu aktyvioje politinėje arenoje ir pasirodė Z.Čaputová.

Startas – ekologija

1996 m. Bratislavoje baigusi teisės studijas Z.Čaputová kurį laiką dirbo netoli Bratislavos esančio Pezinoko miesto administracijoje, vėliau vertėsi advokato praktika. 2001-aisiais ji pradėjo bendradarbiauti su platforma „Via Iuris“, aktyviai remiančia vietos žmonių ekologines ar kitokias pilietines iniciatyvas.

Tuo metu būsimoji prezidentė ir ėmė dažniau rodytis viešumoje. Z.Čaputová įsiliejo į Pezinoko aktyvistų, kovojančių prieš naują pavojų vietos gyventojams keliantį sąvartyną, gretas ir netrukus tapo pilietinio pasipriešinimo galingiems politikams bei įtakingiems oligarchams veidu.

2013-aisiais, po daugiau nei dešimtmetį trukusių teisinių kovų, Slovakijos Aukštasis teismas pripažino, kad sprendimas steigti sąvartyną yra neteisėtas ir panaikino leidimą. Tai buvo svarbi Z.Čaputovos pergalė.

2016 m. Z.Čaputovai buvo skirtas „Goldman Environmental Award“ apdovanojimas, aplinkosaugos sferoje prilyginamas Nobelio premijai. Iš šių dienų perspektyvos šį faktą galime laikyti preliudija į pergalę prezidento rinkimuose.

Zuzana Čaputová / Scanpix nuotr.

Laisva ir nepriklausoma

Z.Čaputová sąsajos su politika iki to laiko apsiribojo parlamente neatstovaujamoje 2017-aisiais įkurtoje socialliberalioje Slovakijos progreso partijoje, kurios vicepirmininke ji buvo išrinkta pernai sausį. Tačiau nusprendusi kandidatuoti į prezidentus, Z.Čaputová sustabdė narystę partijoje ir atsistatydino iš vadovybės.

„Slovakija parodė, kad nori permainų“, – rinkimų naktį, sužinojusi apie savo laimėjimą, pasakė Z.Čaputová. Nors panašiai kalba absoliuti dauguma opozicijos kandidatų visame pasaulyje, šiuo atveju ši frazė turėjo ypatingą svorį. Dar jai nelaimėjus lemiamos dvikovos, Vakarų publicistai prabilo apie vilties ženklus: Z.Čaputová sugrąžinsianti į progreso kelią ne tik Slovakiją – jos vertybės esančios stipri atsvara radikalams Čekijoje, Vengrijoje ir net ES senbuvėse.

Žvelgdami į Z.Čaputovą užsienio komentatoriai prisimena V.Havelo žodžius, kad „tiesa ir meilė nugali melą ir neapykantą“, sako ją galint būti pavyzdžiu net ir Čekijai.

Lengvai suprantamus simbolius mėgstantys viešųjų ryšių specialistai akcentuoja Z.Čaputová nuoseklumą. Esą ji ne tik viešai pritaria konservatyvioje šalyje ypač liberaliai skambančioms moterų teisės į abortus ar oficialios tos pačios lyties partnerystės idėjas, bet ir pati yra gana laisvas žmogus: išsiskyrusi dviejų dukrų motina šiuo metu gyvena su partneriu muzikantu, fotografu Peteriu Konecny. Apie ryšį su tradicijomis, o gal atsainų požiūrį į gyvenimo smulkmenas byloja nebent tai, kad naujoji Slovakijos prezidentė garsina buvusio vyro pavardę. Savosios, mergautinės, Strapakovos, ji bent kol kas nesusigrąžino.