Įkandin popžvaigždės Robbie Williamso, genialiojo aktoriaus Antony Hopkinso, klimato aktyvistės Gretos Thurnberg autizmo spektro sutrikimą Aspergerio sindromą prisipažino turįs ir Elonas Muskas. Tiesa, žodis "prisipažino" labiau tinkamas tik mūsų kontekste, kurį stipriai paveikęs sovietmečio imperatyvas būti minios dalimi: jei esi kitoks, geriau tylėk, nes kitokie yra pačiuožę ir labai pavojingi. Laisvajame pasaulyje asmenybės savitumai, lygiai kaip iš skirtingų tautybių protėvių suplaktas kilmės kokteilis, priklausymas keisčiausių religijų bendruomenėms, egzotiškiausio gyvenimo būdo propagavimas ar seksualinė orientacija seniai niekam nekelia nuostabos ir nevirsta sensacija.

Jei vienas turtingiausių planetos žmonių, vizionierius, perrašantis kosminių kelionių istoriją, neatitinka tobulumo standartų, gal kitoniškumas nėra yda?

G.Thurnberg ekologinės temos iš pradžių tebuvo terapija nuo kasdienio nerimo, vėliau virto globaliu judėjimu su klimato kaita. Tai, kas tamsuoliui atrodo baisi yda – vadinamųjų aspergeriukų ypatingas gebėjimas susitelkti ir besąlygiškai gilintis į vieną temą – galiausiai aplinkosaugos politikai sudavė didesnį impulsą nei daug postringaujantys politikai. Kaip klasikiniai aspergeriukai G.Thurnberg nedaug šypsosi ir dar mažiau meluoja, tačiau svaidyti pykčio žaibus gali net ir kalbėdama Jungtinių Tautų būstinėje, nes nemoka būti nenuoširdi. E.Muskas žengė dar toliau. Tiek fizine prasme, inicijavęs ir įvykdęs proveržį kosmoso tyrinėjimams, tiek šį savaitgalį paatviravęs populiarioje JAV televizijos laidoje "Saturday Night Live". Tai buvo pirmas kartas, kai milijardierius viešai pasakė turįs Aspergerio sindromą, taip dar sykį sugriaudamas jį gaubiančius mitus. Kokiam tuščiagarbiui Lietuvoje, žūtbūt bandančiam savąją atžalą sprausti į idealo rėmus, E.Musko paatviravimas – gera proga praregėti. Jei vienas turtingiausių planetos žmonių, vizionierius, perrašantis kosminių kelionių istoriją, neatitinka tobulumo standartų, gal kitoniškumas nėra yda? Turintieji šį ypatumą pasaulį mato ir reflektuoja kitaip nei aplinkiniai. Jie gali kitaip bendrauti, kitaip spręsti kasdienes problemas, tačiau šis ar kiekvienas kitas nukrypimas nuo normos yra ne yda, bet šaltinis, iš kurio gali prasiveržti išskirtiniai gebėjimai, talentai. Gal net ir milijardai, jei tai iš tiesų taip svarbu.

Po tiek abejotinos sėkmės karinių kampanijų dar viena svetimų teritorijų ir tautų „vadavimo“ kampanija rinkėjų irgi neužliūliuosi. Juk net euforija dėl „susigrąžinto“ Krymo po truputį vėsta.

Dėl sankcijų, naftos kainų svyravimo, pastarojo meto karinių kampanijų, pandemijos Rusijos biudžetas apgailėtinos būklės, tad socialinėmis išmokomis, kurios anksčiau užganėdindavo eilinį Ivaną Ivanovičių iš Ivanovo, dabar nepasišvaistysi. Juk net prieš gegužės 9-ąją Antrojo pasaulinio karo veteranams skiriamos "premijos" šįkart daugiau nei simbolinės ir net keliolika kartų mažesnės nei Kazachstane. Parama motinoms ir šeimoms su vaikais, kurią skaitydamas metinį pranešimą pažadėjo V.Putinas, – lašas ant karšto akmens, įkaitusio nuo dramatiškai augančių kainų ir sprendimo pavėlinti pensijinį amžių. Pastarasis žingsnis – leisti (liepti) moterims dirbti iki 60, vyrams – iki 65 metų, – gana logiškas, neišvengiamas, bandant atitolinti socialinės sistemos griūtį, tačiau gyventojų sutiktas kone kaip asmeninis įžeidimas. Pensija Rusijoje dar nuo sovietmečio asocijuojasi su nerūpestingu „gyvenimu sau“ valstybės sąskaita, tais keliais metais, liekančiais sunkaus darbo ir audringo gyvenimo palaužtos sveikatos piliečiui.

Tik Leonido II įrankiai kiek modernesni: didmiesčiuose įrengta veido atpažinimo sistema, mobiliojo ryšio operatorių duomenys leidžia sekti gerokai efektyviau nei andainykštis KGB.

Tarsi būtų mažą finansinių bėdų, Aleksejui Navalnui surengta valstybinė inkvicija it žadintuvo skambutis pažadino apolitiškąją visuomenės dalį. Net ir po lyderio įkalinimo jo komanda dirbo toliau demaskuodama plėšikaujančius skirtingo kalibro valdžios struktūrų veikėjus, taip įnešdama nematytos sumaišties į skurstančių bėdžių galvas ir toliau griaudama iliuzijas apie putiniško stabilumo tobulumą. Taip, Ivanas Ivanovičius iš Ivanovo internetu nesinaudoja, centriniai TV kanalai tiesos nerodo, bet nuo bendros įtampos ir netikrumo nepasislėpsi. O ir balsuoja ne vien jis.

Kaip užsitikrinti, kad kur nors Peterburge ar Chabarovske rinkėjai neiškeis V.Putiną aptarnaujančios "Vieningosios Rusijos" į ligšiolinius statistus, vadinamosios sisteminės opozicijos kandidatus? Lemtingojo žingsnio, kurį tokioje situacijoje žengtų laisvai mąstantis politikas, V.Putinas niekada neatliks: jo pasitraukimui reikalinga sąlyga – saugumo garantijos – net teoriškai neįgyvendinama. Valdžios reakcija į balandžio 21-ąją surengtas demonstracijas ir įvykiai po jų leidžia manyti tik viena: V.Putinas į istoriją įeis ne kaip koks iškilus lyderis, ne gimtojo miesto įkūrėjo Petro I, bet kaip sovietinių anekdotų kūrėjus įkvėpusio Leonido Brežnevo įpėdinis. Tik Leonido II įrankiai kiek modernesni: didmiesčiuose įrengta veido atpažinimo sistema, mobiliojo ryšio operatorių duomenys leidžia sekti gerokai efektyviau nei andainykštis KGB.

Atgimusio brežnevizmo šalyje kitokia mintis, kitoks istorijos interpretavimas, kitokia gyvenimo vizija išraunama inividualiai, pilietį iškviečiant į nelygią dvikovą su visagale sistema. Po apsilankymo kitokiame renginyje, kitokio įrašo feisbuke į duris pabeldžia pareigūnai, o teismas skiria neadekvačias bausmes. Visos kitokios organizacijos, žiniasklaidos priemonės skelbiamos ekstremistinėmis, eliminuojamos iš legalaus lauko, taip papildomai įbauginant dar ir jų auditoriją, o laisvoji mintis demonizuojama. Tada visi, kas buvo nusiteikęs šį rudenį balsuoti kitaip, iš tikrųjų turės pasirinkti: tarp formalaus dalyvavimo visuomenės gyvenime ir tarp tylios rezistencijos savoje virtuvėje. Arba emigracijoje. Kol ji dar leidžiama.

Priminkite, kada ir kur Lietuvoje vyko masinės akcijos, kuriomis mes, kalintų, kankintų ir žudytų disidentų tauta, puikiai žinanti žmogaus laisvės kainą, piktinomės dėl represijų prieš A.Navalną? Kur tie, kas aidu atliepė iš JAV pasiekusius antirasistinius šūkius „Black lives matters“ ("Juodaodžių gyvybės svarbios") ir, nepaisydami tomis dienomis Lietuvoje ką tik nušauto policininko tragedijos, rinkosi į protestus prieš JAV pareigūnų smurtą? Negi mums tikrai kažkas turi nurodyti, kieno gyvybės yra svarbios.

Lietuvoje viešoji nuomonė apie A.Navalną, stipriausią per pastaruosius du dešimtmečius Vladimiro Putino politinį oponentą, akivaizdžiai klumpa ties Krymo tema. Ukrainos teritorinis vientisumas ir Rusijos okupuotų žemių grąžinimas neabejotinai yra vienas svarbiausių šių dienų Europos, o ir viso Vakarų pasaulio klausimų. Į jį neišvengiamai, labai aiškiai, be išvedžiojimų turės atsakyti ir A.Navalnas. Lietuvoje laikinąjį egzilį radę jo bendražygiai turėjo ir dar turės ne vieną progą suprasti, kad Krymo deokupacija – jų lyderio raktas nuo Vakarų politinio elito salono durų. Tačiau tam, kad išgirstume viziją, kaip ruošiasi išmėžti arklides, kuriomis Krymo pusiasalį pavertė V.Putinas, A.Navalnas turi atgauti laisvę, tapti visaverčiu Rusijos politiku su registruota partija ir programa. Kol kas, jau antrą kartą per pastarąjį pusmetį, jis apskritai kovoja dėl savo gyvybės.

Tas, kam vis tiek atrodo, kad Rusijos teritorinių pretenzijų klausimu su šiuo žmogumi reikia žaisti it Ostapui Benderiui su eiline „auksinių“ kėdžių partija – pirmiau pažadai, paskui parama, reikia suprasti, jog kiekvienas politinis kalinys Rusijoje yra ir civilizuoto pasaulio skaudulys.

Tas, kam vis tiek atrodo, kad Rusijos teritorinių pretenzijų klausimu su šiuo žmogumi reikia žaisti it Ostapui Benderiui su eiline „auksinių“ kėdžių partija – pirmiau pažadai, paskui parama, reikia suprasti, jog kiekvienas politinis kalinys Rusijoje yra ir civilizuoto pasaulio skaudulys. Jei Ukraina už mūsų fizinį saugumą kovoja Donbase, naujoji liberalioji Rusijos visuomenė nematomame Rytų fronte gina mūsų, Europos, vertybes: teisę į laisvą žodį, rinkimus, teisingą teismą, privačią nuosavybę.

Saviems teismams neleisdamas vykdyti privalomų EŽTT sprendimų Kremlius šiurkščiai pamina ne tik vieno Rusijos piliečio teises – jis kėsinasi į Senojo žemyno turtą, svarbesnį už laisvą asmenų judėjimą ar kokias hedonistines galimybes – į Europos žmogaus teisių ir laisvių sistemą. Dėl jos žmogaus teisės iš filosofinių idėjų pavirto teisiniais įsipareigojimais, ji suteikia kiekvienam žmogui galimybių apsiginti tarptautiniu lygiu. Šiomis galimybėmis, beje, yra pasinaudojęs ne vienas Lietuvos teismuose tiesos neradęs mūsų bendrapilietis.

Žvelgiant per šią prizmę, A.Navalnas – tai ne tik potenciali alternatyva V.Putinui. Tai žmogaus, kuris savo valstybėje nuteistas, nors nepadarė nusikaltimo, kuris yra neteisėtai kalinamas, kuris badauja, nes iš jo atimta net paskutiniam recidyvistui suteikiama teisė į kvalifikuotą medicinos pagalbą. A.Navalnas – toli gražu ne pirmasis, ne vienintelis represuojamas Rusijoje gyvenantis europietis. Gal tik garsiausias. Jei analogiškoje situacijoje būtų atsidūręs kokios socialiai jautrios visuomenės grupės atstovas – juk netylėtume, ar ne? Juk mums, Vakaruose, svarbios visos gyvybės?

Šeštadienį į paskutinę kelionę bus išlydėtas karalienės Elžbietos II sutuoktinis princas Filipas. Apie Edinburgo hercogo asmenybę, nuopelnus monarchijai, o labiausiai – jos valdovei, jau parašyta gausybė tekstų. Tačiau net ir jie nepadės iki galo suprasti, koks gi buvo princas Filipas. Galime baigti oskfordus, gauti britiškuosius pasus, išmokti aristokratiškų manierų ar net įsilieti į Jungtinės Karalystės elitą, tačiau, negimę karaliaus valdinių šeimoje, nesuvoksime, ką reiškia mylėti ar nekęsti savojo monarcho (ar monarchės), jo(s) gimimo dieną švęsti tarsi savą, jo(s) žodžio laukti tarsi padrąsinimo, nuodėmės išrišimo ar gūdžiausios nakties pabaigos. Tad ir ši karališkoji mirtis mums reiškia ką kita nei ūkanotojo Albiono gyventojams. Bendra tik viena: tai ženklas apie neišvengiamai artėjančią epochos pabaigą.

Bendra tik viena: tai ženklas apie neišvengiamai artėjančią epochos pabaigą.

Privilegijos gyvendami naujajame tūkstantmetyje, naujajame amžiuje, kartkartėmis įkvėpti praeities oro neteksime, vos iškeliaus paskutiniai XX a. senbuviai, istorinių įvykių, kurių žaizdas vis dar gydome, liudininkai. Tie, kas kaip princas Filipas išgyveno Antrąjį pasaulinį karą. Kas gyvenęs gerokai labiau į rytus pažino politikos beprotysčių ir asmeninės laisvės kainą, kas ne dėl asmeninių ambicijų ar bankroto, bet dėl primestų aplinkybių keliskart turėjo kurti sau naują gyvenimą. Būti nublokštam į tremtį ar egzilį, išgyventi sąžinės kankinystę – tai ne tas pats, kas, pasirinkus ekonominę emigraciją, kurti naują buitį ar savo noru keisti tikėjimą. Būti savanoriu taikos metu – ne tas pats, kas tėvynę ginti žudant svetimos kariuomenės eilinį. Pasijusti reikšmingam maitinant Afrikos vaikus – ne tas pats, kas rizikuojant savo šeimos gyvybe slėpti žydų šeimą.

Išlydėję XX a. senbuvius atsisveikinsime su epocha, kurioje būta daugybės pavojų, nepagydomų ligų, bet daug mažiau eufemizmų; kurioje natūralus buvo ne tik moterų grožis, bet ir politikų kalba, laikysena, kur intelektualai tarnavo savai tiesai, o ne pataikavo miniai ir rinkai. Ir taip, atsisveikinsime su pasiaukojančios meilės, amžinybę trunkančios santuokos epocha. Pastarąją, skaičiavusią net 73 metus, puoselėjo ir princas Filipas, karjeros, tikėjimo ir paveldėtų titulų atsisakęs tam, kad taptų savosios širdies karalienės šešėliu.

Sakydami, kad karinio parengimo pamokos būdavo vienos nemėgstamiausių, nepasakytume nieko. Jos dešimtmečiais pirmavo nekenčiamiausiųjų sąraše, aplenkusios matematiką, fiziką ar kirčiavimą – visas tas pamokas, kurias kiekviena karta apibūdina vienodai: "Dalykai, kurių gyvenime niekada neprireiks." Ir kas galėjo numanyti, kad niekada taip ir neprireiks gebėjimo per kelias sekundes užsimaukšlinti dvokiančią dujokaukę ir net bėgti su ja, išardyti ir vėl sudėti ginklą ar kuo toliau į menamo priešo pusę nusviesti granatą.

Bene prasmingiausiai karinio parengimo klasės inventorius pasitarnavo tuomet, kai jau išsilaisvinusioje Lietuvoje sėkmingai teleportavosi į ugdymo įstaigų darbuotojų namus, iš kurių atsidurdavo pas kokį sovietinių suvenyrų geidžiantį Vakarų turistą. Ar anuomet kas galėjo numanyti, kad po kelių dešimtmečių pamokos, kuriose bus kalbama apie saugumą, taps vienos populiariausių tarp nūdienos mokinukų? Kas gali būti geriau, nei metai iš metų kartojamos saugaus elgesio žaibuojant ar prie vandens telkinių taisyklės?

Dabartinis požiūris į žmogaus saugą sovietinį aplenkė šviesmečiais, tačiau, kaip parodė pandemija, jau spėjo gerokai atsilikti nuo realybės.

Dabartinis požiūris į žmogaus saugą sovietinį aplenkė šviesmečiais, tačiau, kaip parodė pandemija, jau spėjo gerokai atsilikti nuo realybės. Išmokyti vaikus, kaip naudotis fizine apsauga – taisyklingai užsidėti kaukę ar dezinfekuoti rankas, buvo visai nesunku. Kur kas sudėtingiau jiems išaiškinti, kad, užklupus pavojui, svarbu išlikti ramiam. Užpuolus šuniui ar žaibui, geriau nebėgti. O ką daryti, kai mokykla ūmai persikrausto į tavo namus ir, išgyvendamas paauglystės audras, pernakt turi suvokti, kad teoriškai pamokos tęsiasi, bet praktiškai jos yra visai kitokios? Kad, gavus marias laisvės, pareigos niekur nedingo, rezultatų kartelė nenukrito?

Pedagogai neleis sumeluoti: mokėti atsispirti nematomo priešo gundymams pasirodė gebantys toli gražu ne visi. Kai kam tai prilygo krosui su dvokiančia dujokauke. Jei, kaip sako epidemiologai, prie koronaviruso grėsmės bent kol kas teks priprasti, turėsime pakeisti formalų požiūrį į saugumą ir mokyti vaikus ne tik tinkamo elgesio gatvėje ar vandenyje, bet ir psichologinio atsparumo visokiems force majeure. Net ir įveikus virusus, toks gebėjimas gyvenime tikrai pravers.

Apsnūdę vargiai galėtume detalizuoti pastarąją būseną, tačiau nebūtų lengva ir išvaikius miegus. Į galvą šautų tokios viena kitai prieštaringos sąlygos, kurios, jei būtų įgyvendintos kokioje gyvenimo laboratorijoje, sukeltų nevaldomą sprogimą. Šiame laimės aplinkybių sąraše neabejotinai būtų orūs atlyginimai, atvirkščiai proporcingi darbo našumui. Puiki sveikata be varginančių profilaktinių patikrinimų. Labai simboliniai pajamų mokesčiai ir vokiškos pensijos, nemokamas viešasis transportas, neišsenkanti valstybės parama ūkininkams, Palangos verslininkams, gausioms šeimoms, viengungiams, tėvams ir bevaikiams. Žinoma, dar ir pigios, bet labai kokybiškos maisto prekės. Išskirtinė švietimo sistema, kai be prievartos atlikti namų darbus išugdomi PISA lentelių lyderiai. Na, ir visuose prestižiniuose apdovanojimuose šmėžuojančios lietuviškos pavardės, net jei jų savininkams jų genealogija visai nerūpėtų. Tokiomis sąlygomis turėtume pasijusti orūs ir laimingi. O kol kas naujausiame Jungtinių Tautų sudaromame Pasaulio laimės indekse esame 38-i, nagus graužiame matydami, kad pirmieji pasaulyje ir vėl yra suomiai.

Yra ir oficialus priežasčių sąrašas, tačiau, lietuvio akimis, jis yra niekinis, nes argi apskritai gali būti laiminga tauta, kuri moka milžiniškus mokesčius?

Nors sudarant šį indeksą žmonės vertino ir kovą su COVID-19, laimingiausiųjų aukštumose suomiai yra jau ne pirmus metus, tad ieškant laimės sąlygų kova su virusu tikrai nėra svarbiausia. Žinoma, yra ir oficialus priežasčių sąrašas, tačiau, lietuvio akimis, jis yra niekinis, nes argi apskritai gali būti laiminga tauta, kuri moka milžiniškus mokesčius, aktyviai puoselėja lyčių lygybę (dabartinė premjerė ne tik moteris, ne tik labai jauna, bet dar ir užaugusi vienalyčių partnerių šeimoje), yra priversta kęsti šaltą jūrą, net vasarą šildosi pirtyse, maitinasi labai neegzotiškai, gurkšnodama labai brangų alkoholį? Juk ir mes patys visa tai turime, tik kažkodėl nesijaučiame laimingi. Ar nebus pagrindinė laimės recepto dedamoji – ne kokie už projektinius pinigus įsisavinti stebuklai, bet paprastas gebėjimas mėgautis tuo, ką gauni jau gimdamas? Ir, be abejo, dideli mokesčiai bei labai protingi juos skirstantys žmonės.

Kompanijos "Norstat" atlikta visuomenės apklausa parodė susiformavus naujai (ar įsigalėjus primirštai) tradicijai planuoti pirkinius ir mažiau slampinėti tarp lentynų. Vadinasi, bent teoriškai išsiugdėme atsparumą neplanuotam skanėstų pirkimui. Absoliuti dauguma respondentų sako net ir po karantino visiškai arba iš dalies apsipirksiantys taip, kaip įprato per šiuos metus: su sąrašiuku rankose. Ką į jį susirašome, atskleidžia didieji prekybos tinklai, pasižvalgę po mūsų krepšelius. Panašu, kad iš įprasto maršruto namai–vaikai–darbas–pramogos išnykus pastarajam dėmeniui, išreikštam kelionėmis, kultūros renginių ir draugų lankymu, virtuvė virto atasvara išorinio pasaulio suirutei. Sukandę dantis epidemiologams ir politikams delegavome teisę nurodinėti, kada kirptis ir kur sportuoti, tad bent prie savo puodų ir šaldytuvo jaučiamės prezidentais. Apie tai byloja ne tik susiaurėję drabužiai, bet ir gerokai išaugusi maisto produktų apyvarta. Virtuvėje it kokioje dailininko dirbtuvėje, liejame savo fantaziją, tikriname prigimtinius talentus ar, n-ąjį kartą bandydami sukurti kulinarinį šedevrą, atliekame dvasinės ištvermės pratimus.

Politikams delegavome teisę nurodinėti, kada kirptis ir kur sportuoti, tad bent prie savo puodų ir šaldytuvo jaučiamės prezidentais.

Sprendžiant iš pirkinių prioritetų, atliepdamas fiziologinį poreikį užpildyti skrandį eilinis pandemijos išgyventojas patenkino ir susikaupusį poreikį pažinti jei ne naujus kraštus, tai bent naujus skonius ar kvapus. Ne vien bulvėmis gyvas lietuvis, tad pirkome pastebimai daugiau etninės virtuvės produktų, miklinome rankas sukdami sušius, užsrėbdami tailandietiška "Tom Kha gai" su kokoso pienu. Pandemija patvirtino ir skaniai gaminančių mamų atžalas jungiančią išmintį, kad "viena naminė bandelė geriau nei trys pirktiniai eklerai": parduodamų konvejerinės gamybos konditerijos skanėstų kiekis žymiai nukrito. Tendencija išryškėjo dar pernai pavasarį, tad ryšys tarp suvalgomų keksiukų, uždarytų mokyklų ir rytais biuruose su "kuo nors prie kavos" būreliais "posėdžiaujančių" kolegų akivaizdus.

Per daug priartėjęs prie kulisų patirtum mirtinų dvasinių sužalojimų, įsipainiotum aistrų ir interesų gijose, kurios, vingiuodamos per įvairius oficialius ir neoficialius teatralų būrelius, driekiasi iki pat Kultūros ministerijos. Tad ir skaitydamas naujieną apie 2020-ųjų Auksinių scenos kryžių (AKS) nominacijas vidutinis statistinis teatro mėgėjas nematys tarpueiliuose prikaišiotų užkoduotų žinučių. Tik tai, kas parašyta juodu ant balto. Ką gi jis perskaito šiemet? Pirmiausia apskritai maloniai nustemba, kad pandemija nesustabdė AKS traukinio. Naktiniai karantino aliarmai pernykštį teatrų sezoną paliko apskabytą, premjeros masiškai perkeltos, vėliau – ir atšauktos, bet AKS kandidatų sąrašas tikrai netrumpas. Kuo ne stebuklas? Panašu, tie keli mėnesiai išgelbėjo teatralus: suspėta scenoje jei ne suvaidinti, tai bent surepetuoti.

Panašu, tie keli mėnesiai išgelbėjo teatralus: suspėta scenoje jei ne suvaidinti, tai bent surepetuoti.

Už unikalią (tikėkime, vienkartinę) nominaciją "Pandemijai atsparus teatras" įsteigusiai AKS žiuri – atskiri aplodismentai. Santykį su virtualiąja realybe kiekvienas teatras kūrė savaip, išgyvendamas visas įmanomas stadijas arba įstrigdamas kurioje nors iš jų. Neigimas, susitaikymas, entuziastingas požiūris kaip į iššūkį, nuovargis, vidinis imperatyvas vėl kažką virtualiai daryti, sąmoningas sprendimas virtualumą priimti kaip naują dimensiją, tarsi savotišką žanrą, – už nuoširdžias pastangas vaduotis iš pančių nuoširdžių padėkų verti visi Lietuvos teatralai. Net ir tie, kurie, pernai pavasarį atsargiai patikrinę vandens temperatūrą kokiu virtualiuoju projektu iš archyvų, antrojo karantino metu nebežengė į nežinomus vandenis ir tykiai laukia atoslūgio. Žinoma, teatro mėgėjas norėtų paklausti žiuri, ar tos kelios už AKS borto likusios pandeminių metų premjeros tikrai tokios beviltiškos, ar tiesiog nespėta jų pamatyti. Kultūros ministerijos jis klustelėtų, ar nebus pasinaudota paties gyvenimo peršama proga atsisakyti tos su teatro gyvenimu nesuderinamos laiko knebeknės, kai AKS skirstomi ne už sezono darbus, bet kalendorinius metus. Teatralų – ar vasarą jie ir vėl atostogaus, užuot naudojęsi pandemijos atokvėpiu, rodę spektaklius ir tyliai "kaupę lašinius" rudenį būsiančiam naujam viruso sezonui, apie kurį, tegu ir lengvesnį, kalba epidemiologai. Tačiau žiūrovas veja šalin nuodėmingąjį smalsumą ir, mąstydamas apie jam skirtą vietą scenos menų pasaulyje, kantriai laukia AKS atomazgos. Tai, ką jam bus leista pamatyti, turėtų būti gražiau už visas potekstes.

Atrodytų, turėdami patirties su būriu valstybę valdyti panūdusių virėjų, žinodami, kokį morališkai suluošintą žmogų užaugina tokia vienos nuomonės visuomenė, teisę kalbėti ir diskutuoti turėtume priimti kaip nekvestionuojamą vertybę.

Deja. Kunigas Algirdas Toliatas ne savo valia atvėrė akis: deklaruodami laisvę patys esame įkalinę save trumparegystės ir paniekos kalėjime. Nors deklaruojame kitaip, nemenkai daliai iš mūsų žodžio, tikėjimo, idėjos laisvė tėra gražūs įrašai dokumentuose. Tikrosios vertybės pasimatė po to, kai A.Toliatas, vienas populiariausių, net madingiausių, kunigų savo socialiniame tinkle pakvietė pasirašyti peticiją, prieštaraujančią Stambulo konvencijos įgyvendinimui Lietuvoje.

A.Toliatą ir nemenką jo bendraminčių būrį užvirto tokia viešos paniekos ir patyčių banga, kad net tų sveikos nuovokos žmonių, kurie apie minėtą Stambulo dokumentą nebuvo suformulavę savos nuomonės ar neskubėjo jos garsinti, negalėjo neapimti svetima gėda. Panoręs teisiniu keliu apginti savąją garbę, dvasininkas be vargo laimėtų.

Dešimtis tūkstančių sekėjų ne dėl kokių madingų banalybių subūręs tikėjimo įtaikdarys atlaikys pažeminimo bangą. Kaip ir visa jo atstovaujama katalikų bažnyčia, kiti viešai savo nepopuliarią nuomonę išsakę asmenys. Tačiau kuo virsime mes, vakarykščiai totalitarizmo kaliniai, jei nepaisysime Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ginamos teisės laisvai kalbėti? Taip, žodžio laisvė nėra absoliuti.

Tačiau ji baigiasi ne ten, kur nori dauguma, bet kur prasideda šmeižtas ar atvira agresija. Tie, kas, užuot gerbę svetimą nuomonę ir kvietę į diskusiją, buldozeriu stumiantys savąją, vadindami ją dar ir vieninteliu progreso varikliu, anaiptol nepanašūs į visuomenės tobulintojus. Veikiau į anachronizmus, norinčius kalaviju ir ugnimi išdeginti svetimus įsitikinimus.

Tačiau kas gi atsitiko, kad mes, pasauliniai visuomenės skaitmenizacijos pirmūnai, nuolat alkani naujausių technikos pasiekimų, tikintys tinklinės rinkodaros veikėjų pasakomis apie pagal kosmines supertechnologijas sukurtas mazgotes, perkantys brangiausius neva plastinę chirurgiją atstojančius kremus ar sudilusius sąnarius atkuriančius vitaminus, staiga nustojome tikėti mokslo pažanga? Nepaisydami kilusios teroro bangos veržiamės į atpigusius Egipto kurortus, lipdami į lėktuvą nebijome, kad pilotas gali turėti psichikos problemų, nesigilindami į įspėjimus apie šalutinį poveikį saujomis geriame paracetamolį, bet štai dabar tikime absurdu, jog kažkokios jėgos vakcina nuo COVID-19 siekia pakeisti žmogaus genetinį kodą?

Nacionalinio transliuotojo eteryje nuskambėjusia mintimi, kad mūsų tamsumas esąs prastos švietimo sistemos rezultatas, šį paradoksą galima paaiškinti tik iš dalies, nes skeptikų stovykloje yra ir labai išsilavinusių asmenų. Kur kas daugiau atsakymų rasime patyrinėję mus supantį žinių lauką. Čia jau seniai savo melagienas skleidžia su epidemiologija nieko bendra neturintys kitų sričių daktarai, pigaus populiarumo siekiantys politikai, savomis patiktukų orbitomis skriejantys įtakdariai, svetimų valstybių troliai. Visos šios šutvės skleidžiamą dvoką išsklaidyti turi profesionalioji žiniasklaida, kuriai šiandien tenka ne tik apginti visuomenės teisę žinoti tiesą, bet dar ir išgyventi ekonominius sunkumus.

Atokvėpio akimirkomis tarp desperatiškų bandymų atvesti į protą vakcinų skeptikus Vyriausybė, prezidentūra ir gausi jų ekspertų komanda galėtų prisiminti 2009 m. mokesčių eksperimentus, kai periodiniams leidiniams palankus honoraro apmokestinimas, PVM lengvatos buvo paaukotos ekonominės krizės demonui.

Kad išgyventų, didieji leidiniai tąkart buvo priversti atleisti įdirbį turinčius žurnalistus, o sukauptus rezervus skirti ne būsimajai technologijų revoliucijai, ne gresiantiems informaciniams karams, bet išaugusiems kaštams amortizuoti. Mažieji laikraščiai vienas po kito pleškėjo rinkos inkvizicijos lauže ar virto perkamais informacijos viešlapiais. Iki 2013 m., kai sugrąžinus PVM lengvatą periodiniams leidiniams pančiai buvo šiek tiek atlaisvinti, žinių lauke jau buvo spėję pridygti labai gajų ir sunkiai išnaikinamų informacinių piktžolių. Gi žiniasklaidai padarytos žalos nepajėgė kompensuoti nei sugrąžinta PVM lengvata, nei juokingai nykios paramos programos.

Neabejokime: ši keistoji vakcinų erezija – šalutinis politikų tamsuoliško elgesio žinių lauke padarinys. Turėdami visuotinį imunitetą melagienoms šiandien daug lengviau pasiektume ir visuotinį imunitetą COVID-19.