Lietuvos pedagogai, daug sykių ir šaltu realybės dušu lieti, ir ministerijos palangių plotį matavę, ir antpirščių, t. y. mokinio krepšelio, žaidimus išmokyti žaisti, sako tokio chaoso dar nematę. Didžiausias šokas – būsimųjų vienuoliktokų mokytojams, kurie ne tik turės mokyti pagal naujas, paknopstomis perprantamas programas, ne tik pagal vadovėlius, kurių dar nematė ir, duokdie, kad pamatytų bent rugpjūčio 31-ąją. Jie per pusmetį turės paruošti mokinius pirmajam dar kartą reformuotų abitūros egzaminų etapui. Savivaldybės kiekvienam vienuoliktokui privalės parūpinti po atitinkamai paruoštą kompiuterį su interneto prieiga. Gimnazijų direktorių galvos skausmas – rasti pamainą mokytojams, kurie savąjį prašymą atleisti iš darbo jau laiko stalčiuje, ar kurie neištemps nė rugsėjo, guls ligos patalan, neatlaikę emocinio, lėtinių ligų arba virusų krūvio. Netikintiems tokia perspektyva verta pasidomėti vidutiniu šalies pedagogo amžiumi ir nedarbingumo mokyklose statistika.

Matant vis labiau putojančias švietimo bendruomenės diskusijas, kyla visokių minčių. Ne tik apie tai, kokioms leidykloms, spaustuvėms naudingas šis spurtas. Labiau – kodėl mūsų švietimo ministrai, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus, delegavusios partijos, maniakiškai kartoja evoliucijos eksperimentus: švietimo bendruomenę stumia į rūšių kovos lauką. Dabar jau buvusioji ministrė skubėjimą teisino noru duris į reformuotą rytojų atverti vienais metais anksčiau. Tačiau ar tikrai tas rytojus vertas įtampos, kurios neatlaikę matematikai ir lituanistai mokyklas išmainys į korepetitorių rinką, kur veik jokio streso ir 20 eurų į rankas už vieną akademinę valandą? Ar tikrai per dvejus pandemijos metus emocines ir mokymosi krizes išgyvenę paaugliai turi sumokėti už švietimo strategų norą čia ir dabar užsidėti varnelę savajame atliktų darbų sąraše? Gal geriausias iš darbų, kurį galėtų atlikti švietimo reformatoriai, būtų elgtis išmintingai. Juk mokslo vaisiai saldūs ir vertingi tik laiku nuskinti.

Tad net pačiai kiek keista dėl ūmiai kilusio noro padėkoti Lietuvos jaunuomenei. Kaip gerai, kad bendrapiliečiai nuo -niolikos iki tol, kol jauni būna ne tik širdimi, bet ir pagal objektyvius parametrus, yra egocentriški tinginiai, kuriems nusispjauti į klimato kaitą. Taip, jie rūpinasi benamiais keturkojais, bet nei patys eina iš proto dėl vidutinės metinės temperatūros, nei kitų dėl to nekankina. Apie gamtą dažniausiai galvoja, kai planuoja, kur čilinti ir grilinti. Štai nesenais ikikovidiniais laikais Vakarų šalių jaunuoliai penktadieniais it į atlaidus traukdavo į streikais pavadintas demonstracijas. Esą, kokia prasmė mokytis, jei tuoj bus pasaulio pabaiga? Tuo metu, kai jaunieji vokiečiai, švedai ar kanadiečiai svaidėsi prakeiksmais orą teršiančiai pramonei ir saugodami ozono sluoksnį važinėjo nepatogiais traukiniais, mūsų tautiečiai, jei ir bėgo iš pamokų ar paskaitų, tai tik todėl, kad tingėjo mokytis ar buvo nučiupę kokį pigų aviabilietą.

Pandemija kuriam laikui atvėsino aplinkosaugos aistras, bet jos sugrįžo dar labiau įkaitusios. Ačiū mūsų jaunimui, ne į Lietuvą.

Pandemija kuriam laikui atvėsino aplinkosaugos aistras, bet jos sugrįžo dar labiau įkaitusios. Ačiū mūsų jaunimui, ne į Lietuvą. Vokietijoje penktadieniniai protestuotojai ir jiems prijaučiantys, pasivadinę apokaliptine Paskutiniąja karta, klimato kaitą stabdyti pradėjo klijuodamiesi prie eksponatų muziejuose, automobilių, asfalto ir net ketina pradėti kovą su neva labiausiai gamtą teršiančiais superturtingaisiais. Tokios akcijos jie ne tik paralyžiuoja bendrapiliečių gyvenimą, sėja abejonių protestuotojų adekvatumu – per miljoną eurų perkopusi baudų suma ir planas rudenį pasiekti „socialinį lūžį“ kelia abejonių dėl viso šio gamtosauginio vajaus skaidrumo ir kėslų. Atrodo, kad gyventi su jaunimu, kuris aplinka rūpinasi lietuviškuoju būdu, gamtoje čilindamas ir grilindamas, gerokai saugiau.

Kad ir kas būtų tie rusų savanoriai, dėl kurių egzistavimo it dėl Kalėdų Senelio esama radikaliai priešingų nuomonių – vieni juos matė ir net spaudė ranką, kiti telaiko Ukrainos specialiųjų pajėgų dalimi, tačiau jų teatrališka veidrodinė Donbaso „laisvinimo“ operacija, surengta jau Rusijos pusėje, nustelbė ne tik kovas Bachmute. Tai naujas įvykis nervų kare, vykstančiame lygiagrečiai su tikruoju. Ženklas, kad Kyjivo kontrapuolimas, apie kurį jau keletą mėnesių kalbama Ukrainoje ir Vakaruose, – ne informacinis triukšmas, bet artimiausia ateitis, kurios agresoriui nepavyks išvengti.

Panikos jau nestinga ne tik Belgorodo srityje, propagandistų kabinetuose, bet, atrodo, ir Kremliuje.

Oficialusis Kyjivas neigia savo sąsajas su Rusijos savanorių korpuso ir „Rusijos laisvės legiono“ operacija. Tačiau įvykių Belgorode kontekste nedviprasmiškai nuskamba Ukrainos gynybos viceministro Vladimiro Gavrilovo žodžiai iš interviu britų laikraščiui „Independent“: „Mes pradėsime kontrpuolimą – kada ir kur – dabar nesvarbu. Rusija supanikuos; jūs pamatysite daug panikos.“

Panikos jau nestinga ne tik Belgorodo srityje, 140 mln. Rusijos gyventojų smegenis plaunančių propagandistų kabinetuose, bet, atrodo, ir Kremliuje, kur per penkiolika karo mėnesių nesugebėta suvokti biblinės tiesos: kas sėja vėją, tas pjauna audrą.

Tikrieji diktatoriai ne tik laimi pirmajame ture – jie potencialius oponentus nuodija, suima prie Vyriausiojo rinkimų komisijos slenksčio ar neleidžia pašokti aukščiau vienženklio rinkėjų skaičiaus. Nors rinkimų kampanija Turkijoje skyrėsi nuo to, kas demokratiniame pasaulyje laikoma demokratiška – opozicinių žiniasklaidos laukas nuo nepriklausomų kanalų per R. T. Erdoğano valdymo metus buvo gerokai pravalytas, o valdžia galėjo veik neribotai naudotis administraciniais resursais, pavojingai minimali du dešimtmečius aukščiausioje valdžioje esančio politiko persvara aiškiai parodo: balsavimas buvo tikras. Net jei ir galėjo koks biuletenis pasiklysti, tikrų diktatūrų piliečiai apie tokius rinkimus net svajoti nedrįstų.

Net jei ir galėjo koks biuletenis pasiklysti, tikrų diktatūrų piliečiai apie tokius rinkimus net svajoti nedrįstų.

Gerokai sutrikę turėjo būti ir tie, kas nuotaikas Turkijoje matavo Vakarų visuomenei subalansuotais termometrais. R. T. Erdoğano nesužlugdė nei korupciją ir valdymo ydas geriau už šimtu tiriamosios žurnalistikos asų apnuoginęs žemės drebėjimas, nei infliacija. Teoretikų lūkesčiai, kad ekonominių sunkumų patiriantys turkai strimgalviais rinksis pokyčius, buvo perdėti. Viena vertus, kol kas kritinė masė turkų netiki, kad Kemalis Kılıçdaroğlu išspręs daugiapakopes ekonomikos lygtis. Kita vertus, akivaizdu, kad R. T. Erdoğanui pavyko sukurti ne tik klasikinėje diktatūroje įprastą „mažą žmogų“ užtariančio lyderio įvaizdį – trapų, todėl reikalaujantį stiprios administracinio aparato pagalbos ir neišsemiamo valstybės biudžeto. Jis pasiūlė unikalios receptūros vertybių mišinį iš islamo ir turkiško nacionalizmo, antivakarietiškus ingredientus palikdamas tik kaip prieskonį, kurį galima ir pamiršti, jei reikia rinktis tarp pragmatiškos taikos ir nepopuliaraus agresoriaus ar pri(si)minti narystės NATO privalumus.

Su šeštadienį karūnuotu 74-erių Karoliu III viskas aišku. Į balą griuvęs, sausas nekelsi – gimęs sosto paveldėtoju, nuo karūnos neišsisuksi. Jei nepamesi galvos kaip Eduardas VIII, tarnystės našta pasivys tave net ir žilagalvį. Tačiau 81 metų JAV prezidento Joe Bideno pagaliau paviešintas apsisprendimas siekti antros kadencijos politikos gerontologinius aspektus aktualizavo, galima sakyti, tarptautiniu mastu.

Apie politikams, juolab prezidentams, taikytiną amžiaus cenzą prabilo jau ir solidieji Europos publicistai, įprastai bijantys net tylėti politiškai nekorektiškai. Pripažindami, kad šiandien 70-mečiai yra guvesni nei buvo 50-ies sulaukę jų tėvai, prikiša: jaustis jaunam nereiškia būti jaunam; ar bus saugu, jei galingiausias planetos politikas sakinį baigs nebeprisimindamas jo pradžios? J. Bideno amžius ūmai tapo svarbus net lietuviams, nors daugumai, rizikuoju teigti, visai nerūpi, kas vyksta Ovaliniame kabinete. Virtualiuoju gerontocidu užsiėmė net kai kurie politikai, buvę ministrai, kažkodėl ėmę rūpintis svetimos valstybės vadovo fizine būkle.

Virtualiuoju gerontocidu užsiėmė net kai kurie politikai, buvę ministrai, kažkodėl ėmę rūpintis svetimos valstybės vadovo fizine būkle.

Pačiose JAV prezidento amžiaus temą labiausiai kursto J. Bideno oponentai, atrodo, tik ir telaukiantys, kada lipdamas trapu jis vėl kluptelės. Per tradicinį priėmimą Baltuosiuose rūmuose akredituotiems žurnalistams prezidentas buvo priverstas teisintis it jubiliatas, gavęs atviruką su banaliu užrašu „Tau – 18 metų + patirtis“. J. Bideno pokštas apie esą geriausią draugą Jimmy Madisoną – JAV patriarchą, mirusį dar 1836 m., buvo sutiktas gardžiu vakaro dalyvių juoku. Tačiau jau pagirių rytą jis virto nauja priekaištų ir diskusijų banga: šalies vadovo amžius – dalykas pernelyg rimtas, kad derėtų juokauti.

Tie, kurie iš Rusijos pabėgo dar iki invazijos, – prieš naujuosius relokantus. Apie demokratinę Rusiją svajoję intelektualai – pulku prieš menininkę Katią Margolis, tautiečiams siūlančią masiškai atgailauti ir teikti besąlygišką pagalbą Ukrainai. Žurnalistai – prieš vakarykštę kolegę Kseniją Lariną, kuriai atgrasu tapo visa, kas buvo rusiška, net Užgavėnių blynai. Konstruktyvi kritika pamaišiui su asmeniniais įžeidinėjimais. Vieni gailisi ukrainiečius žudančių mobilizuotųjų, kiti bando padėti į užsienį nublokštiems, namus Bučoje praradusiems senjorams. Bėgdami iš Rusijos „gerieji rusai“ paliko namus su katinais ir knygomis, bet kažkodėl pasiėmė senų nuoskaudų kuprą ir nuvertėjusį liberalios praeities kapitalą.

„Gerieji rusai“ paliko namus su katinais ir knygomis, bet kažkodėl pasiėmė senų nuoskaudų kuprą.

Stebint nesibaigiančias jų pjautynes negali neprisiminti XX a. egzilio lietuvių santykių, kai susitelkimą tėvynės labui sunkino abipusė ideologinė kritika ir asmeninės ambicijos. Analogiškos patirties rusai neturi. Tų, kurie ištrūko iš Rusijos po bolševikų perversmo, prioritetas buvo išgyventi, o ne sykiu kurti naujos Rusijos viziją. Kita vertus, be valios vienytis, ir tokia patirtis mažai tepagelbėtų.

Šiandien vienas ukrainietis nusipelnė daugiau pagalbos nei 1 000 Rusijos relokantų, tačiau kiekvienas vadinamosios liberaliosios opozicijos bandymas struktūrizuoti savąjį egzistavimą šiapus Rusijos sienų yra sveikintinas. Žinant, kad pabėgę rusai yra priklausomi nuo užuovėją suteikusių šalių valios, jie gal net iš tiesų susiburs į „kolektyvinę Cichanouskają“. Svarbu, kad ji turėtų ne tik teisę atstovauti relokantams, bet ir pareigą atsakyti už jų veiksmus.

Pasisakė ir Kinija, atsiribodama nuo savojo diplomato žodžių, tarsi pastarasis turėtų teisę ne tik kalbėti, bet pirštą judinti be nurodymo iš Pekino. Kaip derėtų suprasti Lu Shaye, Pekinas, žinoma, neatsakė. Sakyti nieko nepasakant, naudoti net ne šių dienų diplomatijos parazitais tapusius daugiaprasmius eufemizmus, bet daugiaaukščius rebusus – išskirtinis Kinijos viešosios komunikacijos bruožas. Todėl Lu Shaye pareiškimą galima laikyti ne tiek žodiniu pasikėsinimu į mūsų regiono valstybių suverenumą, kiek ženklu, kad Pekinas keičia amplua.

Kinija nebenori būti laikoma tik ekonomine milžine ir pretenduoja į politinės supervalstybė statusą.

Iki šiol Kinija tarptautinėje arenoje veikė kaip ekonominis žaidėjas. Ji savo įtaką plėtė lipniosios galios priemonėmis. Ekonominių sunkumų patiriančioms Vidurio Azijos ar Afrikos šalims suteikdama ilgalaikes paskolas, perimdama ištisų ūkio šakų kontrolę. Europą bandė supančioti projektu dviprasmišku pavadinimu „Viena juosta, vienas kelias“, investuodama į tokius ekonominio (ir ne tik) saugumo prasme jautrius infrastruktūros projektus kaip jūrų uostai. Iki šiol vienintelis politinis klausimas, kuriuo pasisakydavo Pekinas, buvo priekaištai dėl žmogaus teisių padėties pačioje Kinijoje ir Taivano suverenumas.

Kinijos diplomatijos karių-vilkų kartai priklausančio Lu Shaye žodžiais Pekinas anonsavo: šilkverpio vikšras mano pasiekęs kitą brandos stadiją, virtęs suaugėliu. Kalbant europiečiams suprantama kalba, Kinija nebenori (o Europoje tiesiog nebepajėgia) būti tik ekonomine milžine ir pretenduoja į politinės supervalstybės statusą. Lengviausias būdas apie tai pranešti – įžeisti jautriausias senojo pasaulio šalis.

Kontekstas, pastarojo dešimtmečio Rusijos slaptųjų operacijų (ne)sėkmės, J. Teixeiros paviešintų dokumentų forma ir turinys leidžia manyti, kad jo sukeltas skandalas yra dar viena informacinė operacija, kurios autorystė tiek susipynusi, kad pagrindinį prodiuserį galima numanyti tik įvertinus nutekintų žinių reikšmę. O ji – bent sprendžiant iš iki šiol paskelbtos informacijos – jei kam ir kenkia, tai tik ne Ukrainai ir jos sąjungininkams.

Paviešinta tai, apie ką visuotinio skaidrumo sąlygomis, kai debatuose Kongrese paskelbiami tokie duomenys, dėl kurių sovietų šnipai rizikuodavo gyvybe, o vikipedijoje gausu karinės technikos duomenų, seniai kalba tiek oficialūs, tiek neoficialūs šaltiniai. Arba kas – kaip kad manipuliacija Rusijos ir Ukrainos kariuomenės praradimais – stebina primityvumu.

Paviešinta tai, apie ką visuotinio skaidrumo sąlygomis seniai kalba tiek oficialūs, tiek neoficialūs šaltiniai.

Spekuliacijų J. Teixeiros „žygdarbio“ tema tiek daug, kad vien tik pagal skirtingas, viena kitai prieštaraujančias versijas „Netflix“ galėtų susukti bent tris mini serialus. Dramą apie silpną Pentagono saugumo sistemą ir sumanius Vašingtono nedraugų šnipus. Trilerį apie silpnus Vašingtono nedraugų šnipus ir JAV kontržvalgybą, nutekinančią klaidinančią informaciją. Ir mistinę istoriją apie dvi viena kitą maustančias priešiškas žvalgybas, kurios atomazgą tektų susikurti patiems žiūrovams.

Kauno gandonešiai kalba, kad rastis formaliai priežasčiai „dėl įtemptos oficialios vizito darbotvarkės“ padėjo prezidentūra, net viešai pasipiktinusi, kad universitetas pirmasis anonsavo viešnios apsilankymą. Gandonešių, žinoma, neužčiaupsi. Kaip ir į pasaulį plačiai žvelgiančių kauniečių, netekusių progos ne tik paklausyti buvusios Prancūzijos diplomatės, bet ir užduoti jai vienut vieną, bet labai nepatogų klausimą: kodėl S. Zurabišvili iki šiol nesuteikė malonės Michailui Saakašviliui.

Mūsų akademinė bendruomenė gerbia svetimos valstybės suverenumą (nors Sakartvelą laiko gerokai labiau savu nei svetimu, nei galėtų atrodyti vertinant šalies geografinį ir kultūrinį atstumą), neabejotinai būtų pademonstravusi pagarbą ir svetimai prezidentei. Tačiau pagarba tiesai ir europietiškoms vertybėms, kurias taip mėgsta pabrėžti Prancūzijoje gimusi ir subrendusi S. Zurabišvili, – daug svarbiau už visus diplomatinius reveransus.

Pasaulis internetu stebi Sakartvele vykstantį Ukrainos piliečio M. Saakašvilio marinimą.

Tiesa paprasta: jau geras pusmetis pasaulis internetu stebi Tbilisyje vykstantį Ukrainos piliečio M. Saakašvilio marinimą. Kad ir kokios formalios būtų Sakartvelo prezidentės pareigos, kai teismai paversti Kremliaus vendetos įrankiu, S. Zurabišvili vienintelė turi raktus nuo kalėjimo, kuriame laikomas jos pirmtakas.

Sakartvelo reformatoriaus gimtinė, matanti save ES bendruomenės dalimi, nenusipelnė tokios savidestrukcijos, į kurią ją neišvengiamai atves pagrindinių žmogaus teisių principų ignoravimas. Jei buvusiam prezidentui neužtikrinama Žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtinta teisė į gyvybę ir saugumą, ar ji būtų garantuota ES piliečiams, kuriais vieną dieną taptų kartvelai?

Rusijos vietą pasaulyje lemia išteklių gausa, branduolinis ginklas, nuolatinės Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JT ST) narės ir SSRS teisių perėmėjos statusas, skelbia Kremlius, atskleisdamas, kad Vakarų rinkos jam buvo labai svarbios, o statusas JT ST – geras koziris Vakarų rankose.

Maskva neleis kilti spalvotosioms revoliucijoms šalyse, kurias laiko savo sąjungininkėmis, ir šių šalių norui gilinti santykius su valstybėmis, kurias ji laiko priešiškomis. Kas tai, jei ne įspėjimas Sakartvelui, Armėnijai, Vidurio Azijos šalims? Gerus kaimyninius santykius Maskva planuoja formuoti jėga šalindama „įtampos ir konfliktų židinius“ svetimose teritorijose, „nedraugiškus veiksmus“ atremdama ir nesimetrinėmis priemonėmis. Ar ne argumentas šalims, neturinčioms „simetrinių“ pajėgumų, sparčiau didinti lėšas gynybai? Turint tokią kaimynę, šie pinigai – ne išlaidos, bet investicija.

Kremliaus dokumentas – puikus paruoštukas ir visoms meno, švietimo koncepcijų autoriams, nesiryžtantiems koreguoti repertuarų ir mokymo programų. Rusų kultūros ir kalbos populiarinimas, kalbos ir Rusijos stačiatikių bažnyčios „apsauga nuo diskriminacijos“, rusiškosios istorijos versijos skleidimas, – visa tai Rusija vadina priemonėmis savo vaidmeniui humanitarinėje erdvėje stiprinti.

Dar vienas paruoštukas Vakarų strategams, o ir šiaip sveikos nuovokos piliečiams – antrasis dokumentas, parengtas jau ne Maskvoje, bet Londone. Karališkojo gynybos studijų instituto ataskaitoje, kukliai pavadintoje preliminariomis išvadomis, atskleidžiami Kremliaus užsienio politikos įgyvendinimo būdai, liekantys viešų dokumentų paraštėse. Šioje analizėje aprašomos Rusijos nekonvencinės operacijos prieš Ukrainą, tačiau jau minėtoji užsienio politikos koncepcija įtikina: analogiškos priemonės – už Maskvos pinigus kuriamos partijos, pagal tinklinės rinkodaros principus buriama agentų bendruomenė, dirbtinai inicijuojami konfliktai, provokuojamos riaušės, – gali būti įgyvendintos bet kurioje šalyje.