Pagrindinė premija šiemet skiriama rašytojai ir mokytojai Ilonai Ežerinytei – už įtaigų ir tikrovišką prozos pasakojimą ir esminių žmogiškų vertybių perteikimą. Premija įvertinta ir Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos biblioteka. Ji gavo premiją už prasmingą kūrėjų ir skaitytojų suartinimą.

Kaune apdovanoti kūrybingiausi praėjusių metų vaikų knygų autoriai. 2017-ieji Vaikų ir paauglių literatūrai buvo kūrybiški – išleista per pusę tūkstančio skirtingų knygų. Trečdalis jų – originalios.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre pagerbti iškiliausi praėjusių metų vaikų knygų rašytojai, dailininkai iliustruotojai, vertėjai.

Premija už geriausią negrožinę knygą apie Lietuvos gamtos paslaptis keliaujant metų laikais „Gamtos metų ratas“ skirta Selemonui Paltanavičiui.

Aldonos Liobytės premiją laimėjo – Daiva Čepauskaitė už reikšmingiausią metų debiutą – knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“.

Už meniškiausias dvispalves iliustracijas įvertinta Kristina Norvilaitė, iliustravusi Gérardo Bessière knygą „Plunksna“

Dvi – Domicėlės Tarabildienės ir Prano Mašioto premijos įteiktos Linai Itagaki už iliustruotą gražiausią metų knygą – „Sibiro haiku“. Jos ir Jurgos Vilės  knyga „Sibiro haiku“ taip pat pripažinta Geriausia metų vaikų ir paauglių knyga.

Eugenijos Stravinskienės premija skirta Ingai Tulišveskaitei už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams, o Adomo Druktenio premija – Viltarei Urbaitei už vertimą paaugliams. Premija už knygą mažiausiems skaitytojams skirta Mariui Marcinkevičiui ir Aušrai Kiudulaitei.  Vinco Aurylos premija – už kūrybišką ir inovatyvų skatinimą skaityti skiriama literatūros pažinimo programai „Vaikų žemė“.

Vaikų literatūros premiją 2004-ais metais įsteigė Švietimo ir mokslo ministerija. Ja norima paskatinti, kad Lietuvos rašytojai kurtų knygas vaikams. Premija už kūrybą vaikams siekia 2000 eurų, o premija už vaikų literatūros sklaidą – apie 1500 eurų.

Apdovanojimai už metų knygas įteikti 26-ąjį kartą.

O augant nedarbui be naujų darbo vietų konkuruoti su kitais regionais sudėtinga. Tad savivaldybė nusprendė remti verslininkus, statančius ar rekonstruojančius pramonines patalpas.

Nepatraukliai Alytaus pramonės parko infrastruktūrai pertvarkyti savivaldybė skyrė 200 tūkstančių eurų. Kol kas čia veikia tik dvi bendrovės, iki metų pabaigos veiklą žada pradėti medienos apdirbimo ir vaisvandenių gamybos bendrovės, krovininio transporto remonto paslaugas teikianti įmonė.

Savivaldybė pripažįsta, kad neturėdama moderniai įrengtų patalpų, praranda potencialius investuotojus, kurių per pastarąjį pusmetį kreipėsi 11.

„Konkrečiai kalbant apie Alytaus parką, turime nemalonios patirties, kada užsienio investuotojas bandė ten įsisteigti, įkurti savo gamybinę būtent kompaniją, bet nepavyko dėl to, kad parko teritorija yra netinkamam iš principo statyboms. Darė geologinius tyrimus, pamatė, kad gruntas yra netinkamas ir dar papildomai infrastruktūrinių problemų“, – sakė „Investuok Lietuvoje“ Investicijų plėtros departamento direktorius Gediminas Koryzna.

Alytaus miesto savivaldybė pramonės parke tvarko ne tik žemės sklypus, bet ir projektuoja daugiau nei tūkstančio kvadratinių metrų gamybinį pastatą.

„Bus jau ir sklypas su projektu bei statybos leidimu. Ką tai reiškia investuotojui? Tai, visų pirma, reiškia keliasdešimt eurų sutaupytų projektavimo lėšų, bet dar svarbiau – tai laikas sutaupytas. Nuo 9 iki 12 mėnesių užtrunka projektavimas ir statybos leidimo gavimas, tai šįkart viskas bus ant lėkštutės, ant stalo“, – pasakojo Alytaus miesto savivaldybės vicemeras Tautvydas Tamulevičius.

Apleistų gamybinių patalpų savininkams už netvarkingus  pastatus nuo šiol teks mokėti didesnį mokestį. O  smulkiojo ir vidutinio verslo subjektai, ėmęsi rekonstruoti apleistas pramonines patalpas ar naujai statantys, iš savivaldybės gali tikėtis nemažos paramos.

„Nekilnojamojo turto vystytojai nuo šiol Alytuje įgyvendinantys projektus, kurie būtų pritaikyti gamybininkams, investuotojams, nuomai, pirmus metus po pastato statybų gali tikėtis iš savivaldybės kompensacijos. Iki 60 procentų rinkos vertės nuomos kainos iki 2 eurų už kvadratą visus pirmus metus. Investuodami į tuos pastatus jie laisviau kvėpuos, ieškodami nuomininkų“, – kalbėjo T. Tamulevičius.

Skatindami smulkųjį ir vidutinį verslą vietos politikai žengė dar vieną žingsnį – panaikino kavinėms mokestį už lauko staliukus. Pernai verslas už vieną kvadratinį metrą mokėjo po tris eurus.

Alytuje veikia ne viena švedų, danų, vokiečių kapitalo įmonė, dar šiemet bus baigta statyti didžiausios Lietuvoje stiklo paketų gamintojos „GLASS LT“ antroji gamykla.

Štai taip atrodo bendrovės „Nanoavionika“ darbuotojų sukurtas palydovas „LituanicaSAT-2“. Šie vaizdai filmuoti Olandijoje, pakeliui į Indiją, kur šiuo metu jis jau laukia eilės savo skrydžiui į kosmosą.      

„LituanicaSAT-2“ sveria maždaug 3 kg su kuru. Skries 8 km per sekundę greičiu, tai jeigu važiuosite iš Vilniaus į Uteną, tai nuvažiuosite per 12 sekundžių, t.y. sunkiai suvokiamas greitis. Kosmosas oficialiai prasideda 100-120 km aukštyje. Bet „LituanicaSAT-2“ skries maždaug 600 km aukštyje, dar aukščiau negu oficialus kosmosas“, – pasakojo UAB „Nanoavionika“ vadovas Vytenis Buzas.

Nanopalydovą sukūrę specialistai aiškina, kad jie, kartu su Vilniaus universitetu, dalyvauja Belgijos Von Karmeno instituto organizuojamame tarptautiniame projekte, kur, pasitelkus visą spiečių palydovų, bus tiriami žemutiniai termosferos sluoksniai. Mat juose vykstantys reiškiniai daro didelę įtaką kosminiams laivams, grįžtantiems į žemę.

„Jie, kadangi skrieja 8 km per sekundę greičiu, tai labai svarbu žinoti atmosferos parametrus, kadangi esant tokiam greičiui įtaka atmosferos yra labai didelė ir bet koks kosminis kūnas, ar žmogaus sukurtas ar natūralus, besitrindamas į atmosferą stipriai užkaista, sudega ir, norint prognozuoti, norint grąžinti tą krovinį sveiką, nesugadintą, nesudegusį, norint nusileisti tarkim iš tarptautinės kosminės stoties grįžtantiems žmonėms tiksliai numatytoje vietoje, reikia gerai išmanyti mūsų atmosferos sluoksnius. Tai dėl šitos priežasties ir yra vykdomas šis projektas, kuris tarptautiniu mastu vadinamas KUBI 50“, – sakė V. Buzas.

Nanopalydovo kūrėjai jau kitą savaitę vyks į Indiją. Jie paruoš palydovą skrydžiui ir pripildys jį  kuru.

„Konkrečiai kuras įsipils atsukus va šitą dangtelį. Mes pradursime membraną ir suleisime tenai kuro. Kartu su kuru bus skraidinamas suslėgtas oras, kuris padės išstumti kurą į variklį. Tai suslėgtas oras bus pildomas per šituos du įėjimus, kurie dabar uždengti dangteliais“, – paaiškino UAB „Nanoavionika“ specialistas Erikas Kneižys.

Nanopalydovas „LituanicaSAT-2“ – pirmasis pasaulyje su raketiniu varikliu. Eksperimentui pasiteisinus, lietuviai planuoja komercinę tokių palydovų gamybą.

Per susikaupimo valandą sovietinių represijų aukoms atminti susirinkusieji prisiminė išgyventus tremties metus ir troškimą sugrįžti į tėvynę.

„Trėmė labai dažnai liepdami pasirašyti „na viečnoje pasilenije“, amžiams iš Lietuvos, kad niekada negrįžtum. Toks buvo tikslas. Vienas didelis viršininkas buvo pasakęs, koks tikslas – Lietuva be lietuvių. Jie tą ir vykdė“, – kalbėjo prof. Vytautas Landsbergis.

„Man dveji metukai suėjo ešelone. Ačiū Dievui, aš neprisimenu to siaubo, to viso trėmimo, to košmaro, ką reikėjo išgyventi tėvams. Ten už Uralo, tose dykynėse, vietiniai žmonės žinojo, kas vežama tais traukiniais, ir jie atnešdavo maisto, iškepę tų savo „pirožki“ su svogūnais, daugiausia su kopūstais. Ir vienoj stotelėj tėvelis pasilenkė paimti tuos pyragėlius, tai vienas iš budelių tai pamatęs pastūmė vagono duris. Tėvelis nespėjo atsistot ir jo galva pateko tarp staktos ir durų“, – pasakojo tremtinė Eugenija Šimonienė, ištremta 1949 m. kovo 25 d.

Vienas didelis viršininkas buvo pasakęs, koks tikslas – Lietuva be lietuvių. Jie tą ir vykdė.

Politinis kalinys ir  buvęs partizanas Juozas Tolvaiša prisiminė, kad jį „15-ai metų nuteisė ir vėliau visą šeimą ištrėmė į Sibirą. Namus išgriovė, grįžom, nieko neradom – nušluota nuo žemės paviršiaus. Buvau, kur urano rūdą kasa, Jakutijoj. Grįžus dar penki metai be teisių buvo – įsidarbint niekur nepriima, pažiūri į dokumentą – ką tu, banditas“.

Per didžiąją 1949-ųjų deportaciją buvo ištremta nemažai ir Latvijos bei Estijos gyventojų.

Sostinės centre esantis Kalnų parkas apima daugiau kaip 32 hektarų teritoriją, kurioje iškilę 5 kalnai. Vienas iš jų – Trijų kryžių kalnas, užimantis 3 hektarų plotą. Visos teritorijos tvarkymo planas buvo pradėtas kurti prieš dešimtmetį, per tą laiką ne kartą tikslintas ir pernai suderintas su visomis reikiamomis institucijomis. Dabar laukiama tik vyriausybės patvirtinimo.

Trijų kryžių kalnui tvarkyti jau skirtas milijonas eurų europinių lėšų. Už šią sumą pramintų keliukų vietose ketinama nutiesti beveik kilometro ilgio takus, įrengti laiptus, nutiesti istorinį maršrutą, skirtą Kreivosios pilies istorijai, įrengti 8 informacines apžvalgos aikšteles, išretinti medžius, kad jie iš čia atsiveriančios miesto panoramos neužstotų.

„Čia labai daug lieknakamieni medžių, kuriuos tikrai reikėtų pašalinti, nes jie tiesiog užgožia vaizdą, nesimato kalno, neauga žolė, nesiformuoja sluoksnis, kuris apsaugotų nuo erozijos. Tokių senų medžių čia tikrai nėra daug“, – laikinoji Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė Antanina Jarukaitienė.

Tvarkymo plane numatytas medžių kirtimas sukėlė žmonėms nuogąstavimų, kad Trijų kryžių kalno neištiktų Gedimino kalno likimas.

Paskutinė nuošliauža Gedimino kalne įvyko kovo pradžioje – nuslinko įmirkusio augalinio grunto sluoksnis. Todėl kelios nevyriausybinės organizacijos ir grupė vilniečių prašo vyriausybės neskubėti Trijų kryžių kalno tvarkyti.

„Kaip teigia kai kurie Kultūros ministerijos darbuotojai, kad piliakalniai visais laikais buvo pliki ir reikia atkurti tų piliakalnių autentiką. Mes neteigiame, kad norime užkonservuoti ir palikti viską taip, kaip yra. Esmė yra ta, kad mes matome, kad tas pertvarkos planas iš tiesų yra padarytas labai skubotai“, – teigė iniciatyvinės grupės narė Asta Kasperavičienė.

Pasak iniciatyvinės grupės narių, Trijų kryžių kalno tvarkymo viešam aptarimui buvo skirta tik 11 dienų, visuomenė su planu nespėjo susipažinti. Esą reikėtų parengti kelias kalno tvarkymo koncepcijas, kad būtų galima rinktis, paruošti vizualizacijų, kaip visa tai atrodys, o visuomenei skirti daugiau laiko  savo nuomonei pareikšti.

Ne paslaptis, kad darželių Vilniuje trūksta. Praėjusį rugsėjį iš norėjusiųjų lankyti darželius vietų pritrūko 3 800 vaikų. Tokiam poreikiui patenkinti reikėtų pastatyti apie 20 naujų darželių. Savivaldybės specialistai aiškina, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigas ketinama plėsti dviem būdais. Vienas, tai moduliniai priestatai prie jau esamų darželių. Kitas – naujų darželių iš modulių statyba. Neseniai vienas toks darželis jau atidarytas sostinės Santariškių mikrorajone. Savivaldybė planuoja pastatyti dar tokius 6. Vienas turėtų atsirasti Pilaitės mikrorajone.

„Visuose 6 naujai pastatytuose darželiuose turėtų ugdytis nemažiau kaip 1000 vaikų. Planuojamas darželio dydis yra 12-os grupių, ir tokiame darželyje ugdymą galėtų vykdyti nemažiau kaip 230 vaikų“, – pasakojo Vilniaus savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius Algminas Pakalniškis.

Tačiau, kad nauji darželiai atsirastų, reikia žemės sklypų įvairiuose Vilniaus rajonuose: Balsiuose, Pilaitėje, Pašilaičiuose, kitur. Sostinės meras sako, kad norint rezultatą pasiekti greičiau, žemę privačių darželių statybai investuotojams geriausia išnuomoti aukcione, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba tokiam Vyriausybės nutarimo projektui nepritaria, motyvuodama, kad nuomodama sklypus aukcione savivaldybė pažeis galiojančius teisės aktus.

„Įstatymai nenumato tokios galimybės perduoti žemę savivaldybei nuosavybėn, kuri paskiau būtų išnuomota aukciono būdu. Todėl mes siūlom savo sprendimo būdą šios problemos, t.y. vadovautis viešo ir privataus sektoriaus partneryste, vadovautis investicijų įstatymu, pagal kurį savivaldybė gali su privačiu investuotoju sudaryti sutartį ir mes ne aukciono būdu išnuomosim valstybės žemę. Valstybės žemė liks valstybės, o darželiai bus pastatyti ir kuo puikiausiai funkcionuos“, – teigia Nacionalinės žemės tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas Ruslanas Golubovas.

„Čia absurdiškiausias dalykas, kas įmanoma, nes mes gaunam kaip ir rekomendaciją iš nacionalinės žemės tarnybos, kuri tuo net neužsiima, kad jūs organizuokit projektą, kas yra ilgas, brangus ir labai sudėtingas projektas ir labai dažnai apauga korupciniais visokiais dalykais, nes iš tikrųjų labai sunku padaryt, kad būtų atviras ir skaidrus. Tuo tarpu, kai padarom labai paprastą, aiškų aukcioną ir pasakom, kad štai šitoj vietoj gali būt tik darželis ir niekas kitas. Ir tam tikri parametrai nustatomi, ir sakom, kas nori realizuoti tą, kas sumokės didžiausią kainą už sklypo nuomą, tas ir galės statyti pagal parametrus darželį“, – stebisi Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Pasak Nacionalinės žemės tarnybos, statyti darželius ant savivaldybės žemės galima tik vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, tai yra tik viešos privačios partnerystės būdu. Norint žemės sklypus investuotojams nuomoti aukcione, reikėtų keisti Investicijų įstatymą. Tokius pakeitimus ir turėtų inicijuoti savivaldybė.