Neatsitiktinai fondui sukurtoje emblemoje pavaizduotas ištiestų penkių rankų į vieną centrą žiedas. Tai reiškė, kad BALF yra pasiryžęs pagelbėti į nelaimę pakliuvusiam lietuviui bet kuriame iš penkių žemynų. Tai prasmingas simbolis, išeivijos nesavanaudiško pasiaukojimo savo tėvynainiams pavyzdys.

Lietuvių išeivijos, ypač Amerikoje, šalpa – tradicija, kurią lietuviai dar XIX a. pabaigoje perėmė iš tokių tautinių diasporų kaip graikai, žydai, italai. To meto lietuviškoje spaudoje buvo skelbtas šūkis – „Visada, viskuo padėti broliams Lietuvoje“, kuris iki šių dienų išliko itin svarbus išeivijos santykiuose su savo senąja tėvyne. Šalpos darbai išeivijos gretose yra tapę kasdienybe, netgi gyvenimo būdo dalimi.

Vienijo šventas tikslas

Organizacija BALF ir jos veikla į lietuvių tautos istoriją įrašyta kaip ilgus dešimtmečius svariai prisidėjusi remiant šimtus tūkstančių labiausiai skurstančių žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Organizacija surinko šalpai dešimtis milijonų dolerių, dešimtis tūkstančių tonų materialinių gėrybių, kurių bendra suma šiuolaikiniais doleriais siekia iki 100 mln. Šis fondas bendrai veiklai – savanoriavimui, aukojimui ir labdarai – telkė lietuvių išeiviją: ne tik skirtingas imigrantų bangas, bet ir skirtingas ideologines sroves, tokias kaip katalikai, tautininkai, liberalai ir socialistai.

Juos vienijo šventas tikslas – remti savo tautiečius ir tėvynę Lietuvą. BALF yra puikiausias įrodymas, kad lietuvių išeivijai Lietuva ir jos gyventojai, jų likimai yra nuolat dėmesio centre, ji jautriai reaguoja į negatyvius reiškinius tėvynėje. BALF buvo viena iš stipriausių ir ryškiausių ryšio su Lietuva formų, kuri teikė viltį nelaimėje atsidūrusiems mūsų tautiečiams.

Veikla: BALF plakatas, raginantis „Palengvinkite naštą Lietuvos karo aukoms“, XX a. 5 deš. / Saugoma Tauragės krašto muziejuje „Santaka“, TKM I. 1233

Savanorystė ir altruizmas

Antrojo pasaulinio karo pradžioje JAV lietuvių, ypač katalikų ir tautininkų, organizacijos šalia jau nuo seno veikiančių piniginių fondų kūrė naujus, siekdamos rinkti aukas Lietuvos karo pabėgėliams ir tremtiniams. Tačiau gausus fondų skaičius išeivijoje nepasiteisino, nes surenkamos menkos aukos netenkino gausėjančių karo pabėgėlių poreikių. Vis dažniau išeivijoje viešai buvo užsimenama apie būtinumą vienyti visus fondus ir turėti bendrą šalpos fondą.

1943 m. Pitsburgo konferencijoje politinė JAV lietuvių organizacija Amerikos lietuvių taryba (ALT) įsipareigojo tokį bendrą fondą įsteigti. BALF buvo įkurtas 1944-ųjų kovo 25 d. Deja, įvairiose JAV organizacijose buvo nemažai palankių sovietams valdininkų. BALF iniciatoriai ir įkūrėjai – Leonardas Šimutis, Antanas Olis, prelatas dr. Juozas Končius ir kiti – buvo priversti ne kartą vykti į Vašingtoną aiškinti BALF būtinumą ir atremti nepagrįstus kaltinimus. Galiausiai JAV valdžios įstaigos priėmė BALF ir jis buvo priimtas į JAV Tautinį karo fondą, iš kurio gavo piniginę paramą ir legalią teisę šelpti Lietuvos pabėgėlius Europoje.

Taigi grinorių (pirmosios JAV lietuvių emigrantų bangos) atstovų įkurtas BALF kėlė sau tikslą materialiai šelpti lietuvius pabėgėlius, ypač karo nualintos Lietuvos gyventojus ir visus vargstančius, kad ir kur jie būtų. Fondo veikla buvo paremta JAV lietuvių savanoriškos ir altruistinės pagalbos principais.

Organizaciją sudarė centrinė būstinė su savo administracija, kuri pradžioje veikė Niujorke, o vėliau – Čikagoje, ir jos skyriai, įsisteigę lietuvių gyvenamose JAV vietovėse.

Skyriams buvo keliami tokie uždaviniai: rinkti pinigines aukas, labdarą, renkant materialines gėrybes populiarinti šalpą. Tai buvo organizacijos stuburas, nes nuo skyrių veiklos priklausė BALF turimos lėšos. Skyrių skaičius per pirmuosius vienuolika metų nuo vos penkių išaugo iki 142, vėliau jų skaičius mažėjo: 2008-aisiais jau buvo tik 23 skyriai. Skyriuose narių buvo skaičiuojama šimtais ir tūkstančiais, geriausiu BALF veiklos laikotarpiu jų buvo priskaičiuojama keliasdešimt tūkstančių.

Tiesa, kaip pripažįsta patys BALF vadovai, ne visi skyriai buvo veiklūs, ne visi surinktas aukas siuntė į organizacijos centrą, nes ir patys skyriai tiesiogiai teikė paramą vargstantiems. Organizacijos vadovybė siekė veiklą labiau centralizuoti, bet ne visuomet pavykdavo. Pirmą dvidešimtmetį fondui vadovavo prelatas dr. Juozas Končius, 1964–1972 m. – kunigas Vaclovas Martinkus, o nuo 1972 m. iki jo veiklos pabaigos – Marija Rudienė.

Veiklos prioritetai

Po karo nepalankiai lietuviams susiklosčiusi politinė situacija Rytų Europoje ir okupuotoje Lietuvoje stipriai apribojo BALF veiklą. Tiesa, paramą į Lietuvą organizacija galėjo teikti per stalininės SSRS pareigūnų kontroliuojamas organizacijas, bet neturėjo galimybės stebėti, kaip skirstoma šalpa: ar ją gauna labiausiai nukentėję ir vargstantys, ar ji išvis patenka į Lietuvą. Tokia padėtis netenkino fondo vadovų – jie buvo priversti laikinai atsisakyti teikti paramą už geležinės uždangos, apsiribodami pabėgėlių ir nacių išvežtų darbams lietuvių šalpa Vakarų Europoje.

Dalį išeivijoje surinktų gėrybių BALF skyrė ir dipukams latviams ir estams, kurie tokios organizacijos kaip BALF neturėjo.

Pirmasis BALF veiklos etapas 1944–1956 m. siejamas su lietuvių pabėgėliais, vadinamaisiais dipukais (perkeltaisiais asmenimis) Vakarų Europoje. Vokietijos lietuvių istoriko Vinco Bartusevičiaus nuomone, Vakaruose galėjo būti iki 250 tūkst. lietuvių.

Žinoma, kad Vakarų sąjungininkai po karo globojo daugiau kaip 65 tūkst. lietuvių. Tuo metu savų rinkliavų BALF negalėjo įvesti, tik privalėjo raginti lietuvius aukoti JAV Tautinio karo fondui. Pradžioje gautų lėšų nepakako visai šalpai, nes buvo sakoma, kad vienam lietuviui dipukui Vakarų Europoje per metus tektų tik 5 JAV doleriai paramos.

Paramos tikslas galėjo būti neįgyvendintas, jei BALF nebūtų laikęsis nuostatos, kad pirmiausia reikia šelpti vaikus, studentus, ligonius, našles ir ypač suvargusius asmenis.

Nesutarta dėl aukojimo

Pasibaigus JAV Tautinio karo fondo paramai, nuo 1947 m. BALF reikėjo jau patiems susirinkti aukas. Finansinė padėtis atrodė kritiška. Didelėmis pastangomis tais metais fondui pavyko aukomis surinkti beveik 234 tūkst. JAV dolerių, maisto ir kitų reikalingų dalykų, kurių vertė siekė 405 tūkst. JAV dolerių. Tai buvo perpus mažiau, nei planuota. Viena iš kliūčių – JAV lietuvių organizacijos kartais nesutardavo net aukojimo klausimu.

Pavyzdžiui, ALT, įtakinga JAV lietuvių politinė organizacija, tuo metu skelbė savo 250 tūkst. dolerių rinkliavą politinei veiklai. Pati nesurinko tos sumos, bet ir, suprantama, trukdė BALF rinkliavai. Net ALT artimas JAV lietuvių socialistų savaitraštis „Keleivis“ stebėjosi: „Kodėl ALT ir BALF vadovybės negalėjo susitarti ir padaryti taip, kad vieni kitiems ant kulnų nemindžiotų? Tos dvi organizacijos, rodos, nėra viena kitai priešingos.“

Iki 1956 m. BALF įnašas šelpiant laisvosios Europos lietuvius pabėgėlius siekė beveik 900 tūkst. dolerių pinigais ir daiktinėmis gėrybėmis daugiau kaip už 3,2 mln. dolerių. Dabartiniais doleriais vertė siekė iki 60 mln. JAV dolerių.

Būtina pažymėti reikšmingą faktą – dalį išeivijoje surinktų gėrybių BALF skyrė ir dipukams latviams ir estams, kurie tokios organizacijos kaip BALF neturėjo. Organizacijos pirmininkas prelatas J. Končius džiaugėsi, kad lietuviai dipukai sutiko dalytis su broliais latviais ir estais, kurie labai vertino tokią lietuvių pagalbą ir siuntė padėkas. Maisto produktai ir drabužiai pirmiausia buvo skiriami latvių ir estų gausioms šeimoms, ligoniams (ypač sergantiems džiova).

Tuo laikotarpiu buvo ryški ir dar viena BALF veiklos kryptis – padėti įsikurti į JAV iš Europos atvykstantiems dipukams, t. y. suorganizuoti kvietimus lietuvių šeimoms, garantuoti jų apgyvendinimą ir padėti įsidarbinti. Maždaug 85 proc. atvykusių lietuvių (beveik 30 tūkst.) pasinaudojo BALF pagalba.

JAV lietuvių pastangas ta linkme labai vertino JAV pareigūnai, atsakingi už imigraciją. Jie pažymėjo, kad „po žydų lietuviai yra pirmoje vietoje“ pagal aktyvumą.

Pasipelnė ir sovietai

Atšilimo Sovietų Sąjungoje laikotarpiu, nuo 1956 m., prasidėjo laipsniškai didėjusi parama lietuviams ne tik to meto Lietuvoje, bet ir tremtiniams Sibire, šiauriniuose SSRS rajonuose, Kazachstane. Nors BALF darbuotojams sunkiai sekėsi išsiaiškinti vargstančių lietuvių adresus, bet jų skaičius ilgainiui išaugo nuo kelių šimtų iki 3 tūkst. Iš pradžių daugiausia buvo siunčiami vaistai, vėliau – padėvėti drabužiai ir avalynė, maisto produktai, skalbimo priemonės ir pan.

Uždraudus padėvėtų drabužių įleidimą į SSRS, pradėta siųsti naujus drabužius, medžiagas. Kartu buvo padidinti muito mokesčiai, kuriuos turėdavo sumokėti ne tik siuntėjas, bet ir gavėjas.

Komunistinė Sovietų Sąjunga iš to gavo nemažai valiutinių pajamų, kurios kartais siekė net siunčiamų daiktų vertę. Dėl to BALF priverstinai, kaip ir kitos šalpos organizacijos, turėjo krauti milijonus ir komunistinei valdžiai. Vis dėlto kito kelio norint paremti skurde gyvenančius nebuvo.

Didžiulės lėšos – beveik trečdalis siuntinio vertės – atitekdavo siuntų agentūroms, kurios daugiausia buvo sovietų kontroliuojamos. Be to, nebuvo garantijų, kad siuntinys pasieks galutinį adresą – pasitaikydavo, kad siuntinius sugrąžindavo, jie dingdavo arba daiktai buvo išimami iš siuntinio, o kai kada net sovietų valdžia uždrausdavo ir neįsileisdavo siuntinių. Tekdavo ieškoti kitų, aplinkinių, kelių – JAV lietuviai turistai atveždavo dovanų arba dolerių, už kuriuos pirkdavo Lietuvoje reikalingas žmonėms prekes. Visur buvo sudaroma kliūčių.

Reikia manyti, kad daugiau kaip per 30 metų (apytikriais skaičiavimais) BALF organizacija lietuvių paramai už geležinės uždangos išleido apie 2 mln. dolerių (apie 20 mln. dabartiniais JAV doleriais).

Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas: parama tūkstančiams skurstančių.

Rėmė ir disidentus

Tuo laikotarpiu BALF šalpą siuntė ir Lenkijos lietuviams, kurių skaičius po karo išaugo. Jų ekonominė padėtis taip pat buvo sunki. Sąlygos šalpai Lenkijoje buvo šiek tiek palankesnės nei lietuviams už geležinės uždangos: mažesni muitai, pigesnis persiuntimas (daroma nuolaidų), silpnesnė vietinės valdžios kontrolė, glaudesni ryšiai (susirašinėjimas, Lenkijos lietuvių atvykimas į JAV). Parama Lenkijos lietuviams sudarė 20–30 proc. bendros šalpos ir per visą paramos laiką iki 1990 m. BALF jiems išleido iki 1 mln. dolerių.

Fondas neužmiršo lietuvių ir kituose kraštuose, ypač rėmė jų lietuviškas mokyklas – pavyzdžiui, Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde, Vokietijoje. Paramos sulaukdavo ir lietuvių disidentai, kuriems pavyko atvykti į Vakarus: Simas Kudirka, Vladas Šakalys, Kazys Ėringis, Vytautas Skuodis ir kiti. Visa tai turėjo ne tik materialinę, bet ir propagandinę reikšmę: lietuviai, pasklidę Vakaruose ir už geležinės uždangos, žinojo, kad jų išeivija nepamiršo, kad jai žinomos jų negandos, kad bandoma, kiek leidžia sąlygos, vargstančiais pasirūpinti.

Dėmesys partizanams

Nuo 1990 m. BALF savo veiklą pakeitė kardinaliai, didino paramą Lietuvos gyventojams. 1990–2008 m. fondas surinko ir skyrė šalpai daiktų, maisto produktų ir pinigų už keliolika milijonų dolerių. Išskirtinis  vaidmuo čia teko ilgametei fondo centro valdybos pirmininkei M. Rudienei.

Didžiausias dėmesys buvo skirtas politiniams kaliniams ir tremtiniams (ir jų šeimoms), kurių buvo priskaičiuojama iki 160 tūkst., šelpti ne tik daiktais, maisto produktais, vaistais, medicinos reikmenimis, knygomis, bet ir pinigais. Buvo renkami duomenys apie skurdžiai gyvenančias šeimas, senelius, našlaičius. Išskirtinis dėmesys teko dar gyviems buvusiems pokario Lietuvos partizanams.

Siuntiniais ir pinigais buvo remiami Lietuvos vaikų ir senelių globos namai, vaikų ir jaunimo stovyklos, kaimo bibliotekos, katalikiškos bendruomenės. Fondas padėjo pinigais Lietuvos bažnyčiai išlaikyti labdaros valgyklas, skirtas vargingai gyvenantiems Vilniuje ir kitose vietose. Buvo bandoma už surinktus pinigus pirkti reikalingų daiktų ir vaistų Lietuvoje, stengiantis išvengti siuntinių persiuntimo išlaidų. Išskirtinio dėmesio, materialiai remiant, sulaukė 43 Rytų Lietuvos  lietuviškos mokyklos.

Lietuvos gyventojų materialinė padėtis, laikui bėgant, palaipsniui keitėsi į palankią pusę ir panešiotų drabužių ir daiktų poreikis mažėjo. Tačiau svarbiausia, kad BALF parama buvo ypač svarbi atsikuriančios Lietuvos valstybės pirmąjį dešimtmetį, kai visko trūko, kai didesnė dalis gyventojų gyveno gana skurdžiai, kai daliai žmonių fondo parama buvo vienas pagrindinių šaltinių, leidusių bent minimaliai pragyventi.

Taigi, iki 2000-ųjų sumos, skirtos Lietuvai, santykinai didėjo (siekė beveik 7,7 mln. JAV dolerių), o vėliau ėmė mažėti. Tam įtakos turėjo BALF veikėjų garbus amžius ir silpnėjanti sveikata, nesugebėjimas į labdarą įtraukti jaunimo, mažėjantis aukų skaičius, brangstantis siuntinių persiuntimas, atsiradusių kitų labdaros draugijų veikla. Organizacija nutraukė savo veiklą 2008 m. balandžio 12 d.

Teatras, prasmingai įtraukdamas žmones su įvairiomis negaliomis į profesionalaus teatro sceną, intuityviai atsišaukia į Jungtinių Tautų (JT) žmonių su negalia teisių konvencijos vieną esminių principų, kad žmonės su negalia yra lygiateisė ir lygiavertė žmonių įvairovės ir žmonijos dalis. Tad kas gi tokio buvo sukurta Kauno miesto kameriniame teatre, kad taip skambiai anonsuoju jų naują kūrinį – judesio spektaklį „Ar tau lengva?“

Visuotinai pripažinta, kad žmonės su negalia yra viena iš labiausiai diskriminaciją patiriančių žmonių grupių. Įprastai žmonių su negalia savybės ir gebėjimai yra nuvertinami, vaikai su negalia siunčiami mokytis atskirai nuo visų į tik jiems skirtą žemų edukacinių aspiracijų aplinką, suaugusieji su negalia neretai lieka gyventi su tėvais, o šiems nebepajėgiant rūpintis, apgyvendinami atskirose nuo visuomenės globos įstaigose. Žmonėms su negalia įgyti profesiją pagal savo pašaukimą, dirbti ten ir tai, ką dirba visi žmonės, kartu gaunant reikalingą pagalbą, yra neįmanoma misija, gyvenant pasaulyje, kurį sukūrė žmonės be negalios tokiems pat žmonėms.

V. Lankauskaitės nuotr.

Šios ir dar daug kitų žmonių su negalia diskriminacijos formų dar vadinamos eiblizmu arba eiblcentrizmu (nuo angliško ableism, ablecentrism), kuris reiškia, kad visuomenę ir jos pažangą konstruoja žmonės be negalios. Žmonės su negalia yra „kažkur anapus“, „ne šio pasaulio žmonės“. Visose gyvenimo srityse sąmoningai ir nesąmoningai pirmenybė suteikiama žmonėms be negalios, kadangi žmogus su negalia traktuojamas kaip neatitinkantis visuomenės normų, lūkesčių, žmogaus idealo, neprisidedantis prie visuomenės pažangos. Atitinkamai bet kuria kaina siekiama išvengti žmonių su negalia ar pašalinti negalią, net ir iki tokių kraštutinių formų, kaip moterų su negalia sterilizacija, kochleariniai aparatai kurtiems vaikams, prievartinis psichiatrinis gydymas ir t. t. Lietuvoje mėgstamos gailestingumo akcijos, kuriose, manipuliuojant angelų ir suvargusių žmonių su negalia vaizdais, prašoma pinigų. Visa tai yra tipinės eiblizmo praktikos.

Ištrina ribas

Spektaklis „Ar tau lengva?“ žengia prieš eiblizmo srovę. Dar daugiau – ištrina demarkacines pasaulio be negalios ir pasaulio su negalia ribas, sulieja šiuos pasaulius į vieną organinę visumą.

Režisieriai ir profesionalūs choreografai į profesionalaus teatro sceną pakviečia žmones su cerebriniu paralyžiumi, vežimėlyje, su intelekto negalia, Dauno sindromu, regėjimo sutrikimais, kad drauge sukurtų naujo tipo ir savito turinio spektaklį. „Ar atpažintum spalvas lytėdama?“, „Ar atsimintum spektaklį, jeigu tavo atmintis yra penkių minučių trukmės?“, „Ar moki skaityti pirštais?“, „Ar tau pavyktų užlipti alpinizmo siena nejudančiomis kojomis?“, „Ar tau pavyktų patekti į kavinę, jei tu sėdėtum vežimėlyje, o tave nuo kavinės skirtų laiptai?“ – į eiblistinį pasaulį kreipiasi Simonas ir kiti.

V. Lankauskaitės nuotr.

Žmonės su negalia čia nėra kitų autorių sukurti personažai. Jie spektaklyje yra autentiški žmonės, jie vaidina patys save, jie yra tokie, kokie yra! „Aš esu aš“, atsako akloji Laura, paklausta, „Kas tu esi?“. Scenoje šios žmonių istorijos, jų saviraiška sukuria naują, originalų, autentišką meninį kūrinį, kokio, manau, aktoriai be negalios negalėtų ir, ko gero, neturėtų atkartoti. Žiūrovai sukaustomi žmogaus valios beribiškumo ir jėgos realumo, kai Ernesta savarankiškai išsitiesia ant abiejų kojų, o veido ekspresija šaukia pasididžiavimą.

Net ir turint gilų, intuityvų aktorystės pašaukimą, eiblistiniame pasaulyje žmogui su negalia vaidinti profesionalioje teatro scenoje praktiškai nėra jokių galimybių. Kelias iki profesionaliosios scenos yra kupinas kliūčių, pradedant galimybe bent prieiti iki aktorystės studijų durų. Be to, studijos nepritaikytos jiems įgyti aktoriaus kvalifikaciją, įnešti savitą indėlį į profesionalią sceną. Įprastai, geriausiu atveju, žmonės su negalia savo aktorystės pašaukimą ir gabumus gali realizuoti mėgėjiškoje teatro scenoje, kurioje režisieriai ir patys aktoriai gali nesąmoningai atkartoti eiblistinę pasaulėžiūrą, visuomenės stereotipus apie negalią.

Žmonės su negalia čia nėra kitų autorių sukurti personažai. Jie spektaklyje yra autentiški žmonės, jie vaidina patys save, jie yra tokie, kokie yra!

Alternatyvi vizija

Kauno miesto kamerinis teatras suteikė galimybę aktorystės pašaukimą jaučiantiems ir natūralių aktorystės gebėjimų turintiems žmonėms su negalia įžengti į profesionalaus teatro sceną. Žmonių su negalia įtraukimas ir dalyvavimas sukuria keleriopą naują ir autentišką efektą. Pirmiausia, žmonės gali išpildyti aktorystės svajones, gabumus, pašaukimą. Antra, sukuriamas autentiško turinio, unikalios energijos ir prasminės žinutės spektaklis, trečia – žmonės su negalia įneša savitą indėlį į profesionaliąją sceną, ketvirta – pateikiama alternatyvi eiblistiniam pasauliui įvairios žmonijos pasaulio vizija.

Būtent tai nusako ir JT žmonių su negalia teisių konvencija, kurios vienas iš principų yra pagarba žmonių su negalia skirtumams ir jų, kaip žmonių įvairovės ir žmonijos dalies, pripažinimas (3d straipsnis). Priminsiu, kad JT konvencijos įgyvendinimas šalims narėms, tokia yra Lietuva, ratifikavusi konvenciją dar 2010 m., yra privalomas. Dar daugiau – tos pačios konvencijos vienas iš 8-ojo straipsnio poskyrių dėl visuomenės sąmoningumo apie žmones su negalia skatinimo teigia, kad Konvencijos šalys narės turi pareigą skatinti žmonių su negalia įgūdžių, pasiekimų ir gebėjimų pripažinimą ir jų indėlio darbo vietoje ir darbo rinkoje pripažinimą.

V. Lankauskaitės nuotr.

Kauno miesto kameriniam teatrui, kaip rodo jau anksčiau sukurtas spektaklis „Supergalios“ ir projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste sukurtas spektaklis „Ar tau lengva?", šios žmogaus teisėmis grįstos konvencijos nuostatos yra natūralios, savaime suprantamos. Čia žmonės su negalia įsiprasmina aktorystei, menui, o teatrui suteikia naujo autentiškumo, ypač žmogiškumo, taip menui pralenkiant laiką ir būnant gyvenimo priešakyje. Manau, Edvardo Lorenzo drugelio efektas, kai maži veiksmai nulemia didelius pokyčius, gali prasidėti ir teatro scenoje.

Apie Ukrainos valią ir viltį

Beje, spektaklis „Ar tau lengva?“ nėra apie negalią! Čia, teatrinėmis priemonėmis sujungiant negalią ir brutalią agresiją patiriančios Ukrainos skausmą, bylojama apie žmones kritinėse situacijose, jų valią ir viltį. Būtent tai – judesiu, daina, ekspresija ir žodžiais – išsako Ernesta, Simonas, Rosita, Laura, Eduardas ir Marijus.

V. Lankauskaitės nuotr.

Jų pirmapradės vaidybos formomis spektaklio autorės ukrainietės Inna Falkova, Maria Bakalo, kompozitorės Mariia Yaremak ir Maryana Klocho Ukrainos žmonių skausmą perkelia į spektaklį. Tikra spektaklio emocine kulminacija tampa Lauros dainos žodžiai: „Mes tik norime, kad sugrįžtų taika į pasaulį, kuriame nežinia, o raketos pakeičia paukščius, tegul bus ten per amžius užrakintas dangus [...] Šlovė herojams, kovojusiems ne tik už savo laisvę, bet ir mūsų namus.“ Taip pat Eduardo ukrainietiškai dainuojamos Ukrainos liaudies dainos eilės: „Mama, nebark manęs, dabar blogi laikai, pats nežinau, kur numirsiu.“

Atlikėjai ir bendraautoriai Ernesta Žemaitytė, Laura Stadalninkaitė, Rosita Aleksejūnaitė, Eduardas Saprykinas, Marijus Tamošiūnas, Simonas Kriaučiūnas drauge su profesionaliais šokėjais Ema Senkuviene ir Mariumi Eidrigevičiumi sukuria meno kūrinį, kurį žiūrėdamas negali likti abejingas, o gal net žiūrovo, jei tokia, eiblistinė sąmonė pasikeis į pripažįstančią negalią kaip žmonijos įvairovės dalį.

Per tris dešimtmečius Vilnius tikrai pasikeitė – gatvėse padaugėjo naujų automobilių, masiškai ėmė augti šiuolaikiniai gyvenamieji namai, biurai, tiesiami aplinkkeliai bei platinamos gatvės. Niekas, turbūt, taip nemodernėjo kaip prekybos centrai, spiečiais apgulę gyvenamuosius miesto rajonus ir jo prieigas, siūlydami ir skatindami kuo didesnį vartojimą. Vilniuje žemė brango, o šiuos auksinius dirvonus ėmė arti pelningo amato meistrai – nekilnojamojo turto agentai ir vystytojai. Šis verslas sostinėje, rodos, ėjo ir einasi kaip iš pypkės. Tačiau, ar tikrai dėl to suklestėjo Vilnius? Kuo virto gyvybiškai svarbūs sporto ir laisvalaikio objektai nepriklausomybės laikotarpiu? Ar vilniečiai turi pilnavertį ir patogų gyvenimą?

* Vilniaus „Žalgirio“ futbolo, lengvosios atletikos, dainų švenčių stadiono neliko, jis taps verslo ir pramogų centru.

* Nacionalinis stadionas Šeškinėje – nepajudinamas ginčų, prieštaringų projektų, politinių rietenų, beviltiško administravimo ir pažadų objektu.

* Kultūros ir sporto rūmai – ne sporto, bet tik konferencijų centru.

* „Dinamo“ irklavimo bazė – ne sporto, bet finansų ministerijos archyvu.

* „Žalgirio“ plaukimo baseinas bei ledo arena – ne sporto, bet gyvenamųjų namų kvartalu.

Gal Vilnius „pardavęs“ šiuos objektus sukūrė šiuolaikišką alternatyvą savo bendruomenei? Vietoje didelių kompleksų pastatė mažus, energiškai efektyvius, arčiau gyvenamųjų rajonų ir lengvai pasiekiamus sporto objektus? Deja, naujų ir patrauklių sporto bazių žmonėms miestas nestatė, o NT vystytojų pergalė prieš Vilniaus sporto ir kultūros bendruomenę baigėsi akivaizdžiu techniniu nokautu. Pažvelgus į penkias mėgstamiausias vilniečių sporto šakas – krepšinį, futbolą, gimnastiką, plaukimą ir tenisą, tu pamatai, kad miestui priklausančios sporto bazės arba merdi, arba sostinė jų visai neturi.

Krepšinį lankyti norinčių vaikų masiškumas siekia per 20 proc. viso neformalaus švietimo poreikių kiekio. Neįtikėtina, bet treniruotis Vilniuje galima tik bendrojo lavinimo mokyklų arba buvusių didelių gamyklų (Grąžtų, Sigmos, Vingio ir kt.) salėse. Tik kelios jų savo išmatavimais, rūbinėmis bei sąlygomis stebėti rungtynes atitinka minimalius taisyklių ir sveikos logikos reikalavimus. Mokyklų sporto salių amžius svyruoja tarp 40-50 metų. Vienintelis specializuotas, privataus investuotojo Šarūno Marčiulionio statytas krepšinio akademijos pastatas buvo parduotas NT vystytojams, miestui net nepasiūlius alternatyvos jį įsigyti, kaip tą padarė Kaunas. Šimtai vaikų plūstelėjo į bendrojo lavinimo mokyklų sales, kuriose ir taip jau yra per ankšta.

Vilniuje veikia 20 futbolo mokyklų, kuriose treniruojasi per 5 tūkst. moksleivių. Tik kelios dirbtinės dangos, standartinių matmenų futbolo aikštės atsirado padedant Lietuvos futbolo federacijai ir buvo paklotos senų mokyklos stadionų vietose. Šiandieninei mokyklai tai atrodytų kaip būtinybė, o ne išskirtinė privilegija. Daugumoje renovuojamų mokyklų nei futbolo aikštės, nei lengvosios atletikos sektoriai remonto nesulaukia, palikdami kuprotomis pievomis su pakrypusiais vartais. Jose ne tik nesaugu, bet ir pavojinga. Mokyklose seniai kalbama – kam investuoti į sporto aikšteles, jeigu kūno kultūros pažymiai ir būrelių lankomumas nesisumuoja į mokyklos reitingą. Vienintelis išsigelbėjimas žaisti futbolą šaltuoju laikotarpiu – „Sportimos“ maniežas arba mokyklų sporto salės. Sunku įsivaizduoti, kaip ten visi sutelpa!

Plaukimas yra ne tik pasiekimų, bet ir vaikų gyvenimo įgūdžių lavinimo priemonė. „Taip, Rūta, Vilniuje greitai atsiras pats geriausias baseinas, kokio reikia, kad tokių pergalių būtų daug daugiau – ir tavo, ir kitų plaukikų“, – taip kalbėjo su olimpine čempione Rūta Meilutyte 2012 m. fotografavęsis Vilniaus vicemeras R. Adomavičius. 2018 m. lapkritis: vasarį turėjęs atsidaryti Fabijoniškių baseinas dar neveikia, Lazdynų daugiafunkcio sveikatinimo centro, turėjusio atsidaryti 2018 m. pabaigoje ar 2019 m. pradžioje, darbai visiškai sustojo. Vilniaus savivaldybė visus praeitus metus vežiojo plaukikus treniruotis į Elektrėnus, Širvintas. Nuo rugsėjo mėnesio nebevežioja (tik šeštadieniais). Į vieną Žirmūnų baseinėlį, kuriame iš trijų plaukimo takų yra padaryti keturi, „sugrūsti“ visi Vilniaus plaukikai – treniruotės vaikams vyksta nuo 6 val. ryto ir vėlyvais vakarais.

Vilniečiai mėgsta ir domisi sportine gimnastika. Bet gimnastai džiaugiasi bent tuo, kad Vilniaus miesto sporto centro Gimnastikos skyriaus didžiojoje salėje, miesto valdžia užsandarino stogą ir per lietų nebereikia nutraukti treniruočių ir statyti kibirų. Sportui skirtas inventorius yra susidėvėjęs ir pasenęs, salės tamsios, sienos apsilupusios, jose atsidaro vos keli langai, nėra kondicionavimo sistemos, todėl vos įėjus juntamas tvaikas. Patalpomis rūpinasi patys treneriai, lopo čiužinius, remontuoja inventorių. Situacija yra apgailėtina, o aplinka ne tik nesaugi, bet ir kelianti rimtų problemų vaikų ir trenerių sveikatai!

Tenisas yra ne tik mėgstamas, bet ir estetiškai patrauklus sportas. Vilniuje galima rasti atvirų ir uždarų aikštelių su naujoviška įranga, vėdinimo sistema, geru apšvietimu, puikiomis rūbinėmis ir sutvarkytais dušais. Deja, šio sporto galimybes mums siūlo ne miestas, bet privačiomis lėšomis pastatytose SEB ar DELFI arenose dirbantys treneriai. Lankyti gali visi, išskyrus vidutines ir mažas pajamas turinčių šeimų atžalos. Ar 120 eurų per mėnesį mokestis už treniruotes yra įkandamas bent porą vaikų turinčiai statistinei vilniečio šeimai?

Ką kalbėti apie kitas olimpines ir neolimpines sporto šakas – sunkiąją atletiką, imtynes, šiuolaikinę penkiakovę, boksą, Rytų kovos menus ir kt.? Jų entuziastai arba treniruojasi rūsiuose, palėpėse, arba varsto įvairių žinybų duris, prašydami malonės kasmet pratęsti nuomos sutartis. O kur dar kiti sporto žaidimai – ledo ritulys, vandensvydis, regbis, akmenslydis, golfas, golbolas ir kt.? Neįtikėtina, kad gyvenant Europos Sąjungos valstybės sostinėje, XXI a. šios sporto šakos taps egzotika! Todėl vilniečiai ir vyksta į kitus Lietuvos miestus arba į kaimyninę Latviją, kur sporto objektų pasiūla yra didesnė.

Vilnius šiandien negali prilygti ne tik Talinui ar Rygai, bet netgi su pavydu žvelgiama į Kauną, Uteną, Panevėžį, Alytų, Jonavą, Palangą ar Klaipėdą. Čia nauji sporto kompleksai buvo pastatyti Europos, savivaldybės ir privačių investuotojų lėšomis. Juose ne tik galima sportuoti, po treniruotės užkąsti, stebėti vaikų rungtynes, bet maloniai ir jaukiai laisvalaikį praleisti. Vilniečių poreikiai nėra didesni nei kitų Lietuvos gyventojų, tik čia jų skaičius yra 10-15 kartų didesnis. Ir jeigu suskaičiuosime, kad nė 50 tūkst. gyventojų neturintis Alytus turi sporto areną, kurioje vienu metu gali sportuoti per 100 vaikų, tai Vilniui tokių sporto objektų reikėtų turėti bent 10!

Ir kodėl gi vilniečiai nenusipelnė turėti normalios laisvalaikio ir sporto infrastruktūros? Todėl, kad jie gyvena mieste, kuriame geriau apsimoka statyti daugiabučius, biurus, parduotuves. Todėl, kad yra pasiteisinimas – miestas yra praskolintas ir sporto salės, stadionai, baseinai yra nuostolingi projektai... Todėl, kad plėsti ligoninių tinklą yra savaime suprantama, o rūpintis sveikatos prevencija – kiekvieno asmeninis reikalas. Juk nelabai kas domisi, kad Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, į vaiko fizinį aktyvumą ir tuo pačiu sveikatą investuotas 1 euras, padeda sutaupyti 4 eurus jo gydymui... Nelabai kam rūpi, kad per laisvalaikio užimtumą galima mažinti socialinės rizikos veiksnius. Laiko leidimas be priežiūros skatina kvaišalų vartojimą, priklausomybes azartiniams žaidimams, savižudybes. LR VRM informatikos departamento duomenimis, Vilniuje yra vienas didžiausių nusikalstamumų Lietuvoje, tenkantis 100 tūkst. gyventojų. Baudžiamųjų nusikaltimų skaičius per 2016-2017 m. išaugo 11 proc. Patys nesaugiausi išlieka Žirmūnai, Naujininkai, Savanorių prospektas, kuriuose viešųjų laisvalaikio ir sporto erdvių beveik nėra.

Neturėjimas kur leisti laisvalaikio, mažina vilniečių integraciją į bendruomenes. Per brangūs sporto klubai arba sporto salių, aikštelių nebuvimas arti gyvenamosios vietos, verčia rinktis pasyvų bendravimą (internetu arba SMS žinutėmis) arba jo visai atsisakyti. Vaikų laisvalaikio užimtumas Vilniuje net nesiekia 30 proc., o jų tėvų yra dar mažesnis. Kokią visuomenę mes turėsime po 20 metų, net sunku įsivaizduoti.

Vilniaus sporto infrastrukūra įstrigusi sovietmetyje. Stagnacija ne tik darbuose, bet ir kalbose bei strategijoje. Sunku suprasti, kodėl Vilniaus vadovai mato ateitį remontuodami šaligatvius, bet nemato ateities vaikų ugdyme? Vilnius ne tik nebeturi normalios sporto infrastruktūros, bet nebeliko ir sporto specialistus rengiančios aukštosios mokyklos, nustoja veikti sporto mokslo institutas, nebevyksta mokslinės konferencijos. Niekam ne paslaptis, kad buvęs LEU pastatas, sporto centras ir stadionas stovi per daug patrauklioje NT vystymui vietoje. Kalbama, kad Islandiją, kuri yra du kartus mažesnė už Vilnių, iš panašios suirutės prieš 20 metų padėjo „ištraukti“ šalies ir užsienio mokslininkai. Tam pakanka ir ekonominių, ir socialinių, ir sveikatos, ir ugdymo argumentų. Gal būtų įdomu suskaičiuoti, kiek naujoje Ukmergės gatvės vizualizacijoje mes pamatėme objektų, skirtų gyventojų sveikatingumui ir aktyviam laisvalaikiui, mankštinimusi? Dviračių takas yra susisiekimo arterija, bet ne sporto objektas. Atnaujinti mokyklų stadionai ar sporto salės nėra prabanga, tai – būtinybė, kuriomis Vilnius negali pasigirti. Ar galima tikėti politikų priešrinkiminiais pažadais?

Kur juda Vilnius? Link geresnio, patogesnio gyvenimo? O gal tai ilgalaikis hibridinis aktas, kuomet tik formaliai vadinamės sostine, o kas geriausia, pažangiausia, prestižiškiausia ir moderniausia natūraliai jau persikėlė į Kauną? Gal ne šiaip sau vilniečiai švęsti savo miesto gimtadienio vėl kviečiami į Kauną.

Pavardės klystkeliai

Pavardę ir įvairius jos rašymo bei tarimo variantus, tarp jų – ir netikėčiausius, paveldėjau iš tėčio.

V.Vaičenonio sportinio gyvenimo šaltiniuose – daugybė klaidingai užrašytų jo pavardės variantų: Vaičekonis, Vaičinonis (1963, 1967 m.), Vaičjunonas (1964 m., Latvija), Vaitšenonis (1965 m., Estija), Vaičiunonis, Vaičinionis, (1966, 1967 m.), Vaicinonis, Vaitzinonis (1966 m., Suomija).

Lietuvos bokso istorijai skirtoje knygoje (Lietuvos boksas, 1976 m.), V.Vaičenonio pavardė taip pat užrašyta klaidingai – Vaičinonis.

Manau, kad mūsų giminė naują pavardę paveldėjo iš senelio Jono Vaičenonio (1921–2015), kai jo dokumentuose raidė k pavirto į n ir Vaičekonis virto Vaičenoniu.

Vaikystė – Vilijampolėje

Mano tėtis Vidas gimė Domicelės (Gudeliauskaitės) ir Jono Vaičenonių šeimoje 1945 m. liepos pabaigoje Kaune, ką tik praūžus pasaulinio karo audrai.

Vaikystė – Vilijampolėje, kur Panerių gatvėje gyveno ir Kauno kurčiųjų mokykloje dirbo tėvai. Pradžios mokslus krimto VI septynmetėje mokykloje, buvo pavyzdingas mokinys.

XX a. šeštą dešimtmetį Žaliakalnio pakraštyje, Žeimenos ir Kelmų gatvių kampe, tėvai beveik vien savo rankomis pasistatė naujus namus. Čia prabėgo Vido jaunystės metai. Mokėsi šalia namų buvusioje, tuo metu naujoje Kauno miesto 22-ojoje vidurinėje mokykloje. 1963 m. vasarą tapo 11B klasės abiturientu.

Dar mokydamasis susidomėjo boksu – sporto šaka, kuria žavėjosi dauguma tuomečio Kauno, o kartu ir Lietuvos berniukų. Neabejotina, kad visi be išimties norėjo būti tokie kaip Algirdas Šocikas, Ričardas Tamulis ar Danas Pozniakas.

Mokėsi ir boksavosi

Baigęs vidurinę mokyklą Vidas pasuko aukštojo išsilavinimo keliu, tačiau ne iškart. Sutrukdė viena istorija, kai klasės draugas Skirmantas Zabulionis atsinešė plokštelę su Vinco Kudirkos "Tautiška giesme".

Vaikinai nusprendė paklausyti sovietų okupuotos Lietuvos himną. Per jaunatvišką neapdairumą melodija nuskambėjo ne tik radiofono patalpoje – ją savo kambaryje girdėjo ir mokyklos mokytojai. Įvykis sulaukė ypatingo dėmesio.

Ši istorija Vidui garantavo neigiamą charakteristiką, tad tuomet apie studijas galima buvo tik pasvajoti. Prabėgus metams, iš laikinos darbovietės gavęs teigiamą chrarakteristiką, Vidas 1964 m. tapo Kauno politechnikos instituto statybos ir santechnikos fakulteto studentu.

Studijos klostėsi vidutiniškai dėl labai paprastos priežasties: tuo metu labiau rūpėjo ne knyga, o bokso pirštinės.

Dar būdamas moksleivis Vidas jau dalyvavo pirmuose rimtesniuose savo gyvenimo turnyruose ir kantriai siekė aukščiausio laiptelio.

Ką liudija rezultatai?

1963 m.: tuometės LSSR jaunių bokso pirmenybės – trečia vieta, sporto draugijos "Žalgiris" jaunių bokso pirmenybės – trečia vieta (svorio kategorija iki 48 kg).

1964 m.: LSSR jaunimo bokso varžybos – pirma vieta (lengviausio svorio kategorija), Baltijos respublikų ir Baltarusijos jaunių bokso varžybos – trečia vieta.

1965 m.: LSSR jaunimo bokso pirmenybės – antra vieta (lengviausio svorio kategorija), bokso turnyras Estijoje – trečia vieta (iki 54 kg).

Auksiniai 1966-ieji

Įtemptos ir sunkios treniruotės "Žalgirio" draugijos klube pas A.Šociką pagaliau atvėrė Vidui kelią į šlovės viršūnę.

1966-ųjų pavasarį Kauno politechnikos instituto tarpfakultetinėse bokso pirmenybėse V.Vaičenonis iškovojo pirmą vietą. Rudenį – pirmoji kelionė į užsienį, Suomiją ir pergalės turnyruose Helsinkyje bei Tamperėje.

Pažintis su Suomijos boksininkais ir puikios kovos sulaukė palankių komentarų ir vertinimų.

Lietuvos boksininkų delegacijos vadovas Semionas Tokeris "Sporto" laikraštyje rašė: "V.Vaičinonis. Šis jaunas boksininkas, pirmus metus startuojantis vyrų grupėje, užsirekomendavo gerai – pasiekė dvi pergales. Helsinkyje dėl jo aiškios persvaros dvikova buvo nutraukta trečią raundą. Tamperėje Vidas taip pat buvo pranašesnis, o trečią raundą suomių ringo teisėjas jo varžovą įspėjo. Maždaug tuo pačiu metu Vidas pasiuntė savo varžovą į nokdauną. Jo pergalė abejonių nekėlė."

Visas pastangas galiausiai vainikavo Lietuvos čempiono titulas: 1966-ųjų gruodį Kaune V.Vaičenonis (svorio kategorija iki 51 kg) finale įveikė vilnietį R.Blochą.

Tais metais aukso medalius taip pat iškovojo legendiniai boksininkai Algimantas Zurza, Romualdas Misiūnas, Lionginas Nomeika, Vytautas Bingelis, Jonas Čepulis.

1967-aisiais Vidas dvikovą dėl Lietuvos čempiono titulo pralaimėjo klaipėdiečiui Michailui Morozovui, tuo metu atstovavusiam Vilniui, tačiau sėkmingai pasirodė per draugiškus "Žalgirio" ir Leningrado rinktinės, Lietuvos ir Čekoslovakijos, Lietuvos ir Ašchabado komandų mačus, tapo Lietuvos IV spartakiados vicečempionu.

Išėjo būdamas 32-ejų

1968-aisiais V.Vaičenonis susituokė su buvusia klasės drauge Regina Glemžaite, 1969-aisiais susilaukė sūnaus Jono, 1972-aisiais – dukros Vydės.

Naujas gyvenimo etapas pakoreagavo Lietuvos čempiono ir vicečempiono sportinę karjerą, prioritetu tapo ne boksas – Vidas ėmė šturmuoti aukštojo mokslo tvirtoves.

1970-aisiais aukštųjų mokyklų studentų geriausių mokslinių darbų apžiūroje V.Vaičenonio darbas "Klaipėdos miesto vandenviečių praplėtimo tyrimas" užėmė pirmą vietą. 1971 m. birželio 24 d. sėkmingai baigė Kauno politechnikos institutą, apgynęs diplominį projektą "Kuršių marių ir Klaipėdos kanalo zonos vandens sudėties charakteristika", įgijo inžinieriaus statybininko kvalifikaciją.

Nuo 1971 m. spalio 1 d. iki 1975 m. lapkričio 3 d. dirbo Kauno eksperimentinėje metalo konstrukcijų gamykloje "Statybininkas", vėliau – "Kauno vandenų" vandentekio skyriuje vyresniuoju meistru.

Laisvalaikiu mėgo leisti laiką su šeima, giminėmis ir draugais. Kolekcionavo pašto ženklus (mėgstamiausia tema – kosmosas), šia aistra užkrėtė ir sūnų.

1977-ųjų vasara Vidui buvo paskutinė. Gyvenimo gija nutrūko staiga ir netikėtai. Tuomet Kaunas jau puošėsi auksiniais rudens rūbais, gatvėse byrėjo rudašoniai kaštonai, o namai kvepėjo šviežiai skintas obuoliais...

Atokvėpis: per dvikovos pertraukėlę – legendinio A.Šociko patarimai.

Relikvijos: Lietuvos čempionato aukso medalis ir diplomas bei bokso pirštinės, kuriomis V.Vaičenonis iškovojo trofėjus.

Darbai: ne vien sportinė, bet ir profesinė V.Vaičenonio karjera susijusi su Kaunu.

Nugalėtojai: 1966-ųjų Lietuvos čempionai, V.Vaičenonis – antras iš dešinės.

"Kauno dienos" post scriptum

Lietuvos ir Kauno sporto istorija – tai ne vien žymiausi, tituluočiausi, enciklopedijų ar prisiminimų knygų tomuose, kino juostose, nuotraukų albumuose, muziejų ekspozicijose įamžinti atletai ir jų sėkmė olimpiadose, pasaulio, Europos čempionatuose, prestižiniuose turnyruose.

V.Vaičenonis – vienas iš tų sportininkų, kuriems fortūna nebuvo tokia dosni pergalių, trofėjų ir visuomenės dėmesio, kaip kai kuriems jo bendraamžiams, bendražygiams. Ne vien boksininkams – ir kitų sporto šakų atstovams.

Tačiau V.Vaičenonis neatsiejamas nuo Lietuvos ir Kauno sporto istorijos – jis irgi kūrė ją, pagal išgales prisidėjo, kad šalies ir gimtojo miesto vardas skambėtų tarptautinėje arenoje.

"Kauno diena" kviečia dienraščio skaitytojus papasakoti (tel. 302 258 arba e.paštu r.poderys@kauno.diena.lt) apie galbūt mažiau žinomus ar nepelnytai pamirštus, tačiau garbingai varžybų arenose kovojusius, savo išskirtinį pėdsaką sporto kelyje palikusius ar juo tebežengiančius žmones.

Ar socialdemokratai išliks? Ar kairumas gali būti tapatinamas su socialdemokratija? Optimistiški ir tik į viltį apeliuojantys Gintauto Palucko pareiškimai galėtų įkvėpti.

Tačiau susijusi diskusija yra ne tik senųjų socialdemokratų (Aloyzo Sakalo, Vytenio Andriukaičio) abejojimai ir net kaltinimai, kad yra tęsiama LDDP politika ir nėra plėtojamos socialdemokratinės vertybės. Daugelio analitikų straipsniai taip pat liudija, kad susidūrėme su vertybine, o ne tik organizacine kairumo krize. Šį klausimą verčia diskutuoti ir LSDP vadovo A. Butkevičiaus politinis traukimasis iš pirmininko posto – jį galimai pakeis europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė.

Dar viena su LSDP susijusi vieša tema yra vieno ar kito menkesnio nomenklatūrinio rango partinio veikėjo baikšti pastanga sukilti ar kaip nors gelbėti partiją, ištiktą kairumo agonijos, t.y. silpimo ir merdėjimo. Norint suprasti šią diskusiją, reikia prisiminti ir komentuoti viešąją LSDP genealogiją. Ją verta aiškinti tada, kai bandome išryškinti, suvokti pasaulėjautos ir mąstymo tradicijas, jų išliekamumą, nežiūrint išorinių pokyčių. Genealogijos nėra visraktis, kuris atrakina visas širdis ir protus. Šis metodas meluoja, kai kalbame apie esmingus sukrėtimus ir tikras metamorfozes. Tačiau ar nuolatos užuominomis kalbėjusi, ketmaniška, komunistų partijos nomenklatūra patyrė politinę metamorfozę?

Ketmano vardą Czesławas Miłoszas vartojo norėdamas apibūdinti daugiasluoksnę komunistinę sąmonę. Jos gelmėse tariamai paslėpta tikratikystė laisvų ir lygių bendruomenių santvarka (komunizmu). O virš šios menamos gelmės kybo keli manipuliaciniai, tačiau realūs, instrumentiniai sąmonės sluoksniai: viešos partinės laikysenos, nomenklatūrinių elgesio modelių ir asmeninių interesų. Ketmaniško proto iliuziją apie turimą gelmę mums gali padėti demaskuoti J. Habermaso kumunikacinio veiksmo ir proto idėja, kuri sako, kad realusis protas vystosi, skleidžiasi būtent viešų komunikacinių sprendimų metu, ir jokio kito paslėpto, giliaminčio, „tikrojo“ proto nėra arba jis yra labai menkas, naivus ir susijęs su pasąmonės geismais ir fobijomis Vis dėlto proto susiskaidymas į instrumentines viešąsias, nomenklatūrines ir menamą tikratikio gelmes, padeda ketmanui išvengti atsakomybės jausmo. Pokomunistinis ketmanas arba suskilusio proto nešiotojas ir tikratikystės iliuzijos saugotojas sau visados yra teisus: jis mano, kad giliai širdyje yra darbininkų gynėjas, emancipuotas, gal net K. Marxo sekėjas, engiamųjų vaduotojas. 

Geneologija sako, jog pirma buvo Tarybų Sąjungos Komunistų partija (TSKP), kuri nuosekliai vystė valstybinio kapitalizmo idėją, globos principus, rėmėsi partine nomenklatūra, nuolatos puoselėjo daugialypį mąstymą, sąlygotą leninizmo idealų, viešo planinio ūkio, nomenklatūrinio intereso, gamybinės praktikos ir savojo intereso konfliktų. Turint omenyje dar ir pastovią frakcijų, nukrypimų nuo generalinio kurso baimę ir tai, kad be šių nukrypimų nebuvo galima išgyventi nei dienos, susiformavo melaginga daugialypumų sąmonė. Ji yra melaginga, nes remiasi tikratikystės (terminas plačiai vartotas Leonido Donskio) iliuzija, esą po visu tuo interesų susiskaidymu yra jų švelni, naivi, graži ir nekalta savimonė. Nomenklatūriniai komunistai manė, kad jie giliai savyje nešioja proletariato revoliucijos dvasią, o visur kitur išdavikų pasaulyje gali apgaudinėti, išsisukinėti, skųsti, tirti ir teisti. Cz. Miłoszas „Pavergtajame prote“ parodo, kad ketmano protas yra įmantrus, sudėtingas, daugiaplanis, bet visai kita prasme, nei tai aptaria psichoanalizė. Jis pastebi, kad nomenklatūriniai ketmanai žaidžia „sudėtingas filosofinių šachmatų partijas“. Ir štai šis partinis intrigų meistras vieną dieną nusprendžia nusimesti tą savo menkutį, vos gyvą komunistinį tikėjimą, kuris slėpėsi menamose gelmėse, arba kurio iš viso nebuvo.

1989 m. nuo TSKP atsiskiria Lietuvos Komunistų partija (LKP). Kaip nomenklatūrai, tai buvo labai drąsus, ryžtingas žingsnis, kuris kitu, ne Perestroikos metu, būtų grėsęs tremtimis ir sušaudymais. Kita vertus, šachmatininkų protas aiškiai rodė, kur galia ir kur link krypsta Sovietų Sąjungos reikalai. Neįtikėtinas politinis jautrumas! Šios politinės intuicijos iš Algirdo Brazausko galėjo pasimokyti daugelis. Vėliau, 1990 m. gruodžio mėnesį, tas pats jautrumas politinėms galioms paskatina LKP pasivadinti Lietuvos Demokratine Darbo partija (LDDP). Vėl puikus ir laiku padarytas partinės reorganizacijos veiksmas, rodantis išmanų valdžios saugos gebėjimą ir politinių srovių jutimą. Tačiau ar be šio galios srautų ir nomenklatūrinės konjunktūros išmanymo dar buvo kokia kita – vertybių, idealų – gelmė? Tuo buvo tikimasi realibiliuoti partiją – lyg pabučiavus miegančią merginą, prabus nekalta princesė.

Kitas persivadinimas, įvykęs 2001 m., jungiantis su Lietuvos socialdemokratų partija, nustebino visus: paimti gerokai mažesnės partijos pavadinimą ir taip falsifikuoti jos idėją! Iš tiesų tai buvo ne jungtuvės, o tyli, geresnio vardo, greičiau augančio simbolinio kapitalo okupacija, per daug nesigilinant į politines vertybes ir veiksmus. Nuo to neužgimė nei darbuotojus ginanti retorika, nei bendradarbiavimas ir pagalba atsinaujinančioms profesinėms sąjungoms, nei naujų savivaldos (tarybų) principų formulavimas, nei pagalba nevyriausybinės organizacijoms, nei plačios emancipacinės programos. Retorika, kuria LSDP grindė savo programą 2016 m. rinkimų į Seimą metu, buvo vainikuota tuometinio premjero A. Butkevičiaus pasisakymais apie orientaciją į rinką, rinkos gėrį ir apie pastangas skatinti socialinę rūpybą ir įsidarbinamumą. Beveik nieko bendra su socialdemokratija.

Kas yra kairumas ir ar jo yra dabartinėje socialdemokratų partijoje? Sociologas Vytautas Kavolis teigė, jog kairė yra pasitikėjimas reformomis, individo protu ir jo gebėjimu solidarizuotis, emancipuotis. Reformų ir emancipacijos išaukštinimas aprėpia viską, įskaitant Bažnyčią, tautą ir lytį. V. Kavolio kairysis mąstymas rėmėsi Didžiosios Prancūzijos revoliucijos idėjomis, kur Nacionaliniame Konvente, kairėje, sėdėjo aktyvūs reformatoriai jakobinai. Ši kairumo idėja paveikė ir kairiojo liberalizmo raidą, ir vėlesnį socializmą, anarchizmą bei jų sintezę – kairįjį libertarizmą (libertarinį socializmą).

Šiandien Vakaruose kairysis libertarizmas (nuo Oscaro Wilde‘o iki Naomo Chomsky‘io) ir yra emancipacinis, individualistinis. Jis pabrėžia autonomizmo ir tinkliškumo reikšmę, kritikuoja autoritarines sistemas, o savo veiklas grindžia aštrių diskusijų ir komunikacijos principais. V. Kavolis dešiniaisiais laikė tradicijos ir galios vienybės šalininkus, senosios tautos dvasios ir Bažnyčios gynėjus. Jam oponavusio politologo Aleksandro Štromo nuomonė apie kairiuosius sutapo su disidentiška kritika, adresuojama komunizmo lageriui ir jo pasaulinei įtakai. Jis teigė, kad kairumas – tai negebėjimas suvokti pažangos be valstybės kontrolės ir kišimosi. Visą pasaulinę socializmo „stovyklą“, gyvavusią iki 1990–1991 m., A. Štromišas yra linkęs apibūdinti kaip politinį kairumo faktą, o Didžiąją Britaniją, JAV ir jų pilietinę organizaciją sieti su dešinumu. Būtent valstybinis kairumas turėjo tendenciją sirgti nomenklatūrinėmis, biurokratinės klasės ir, atitinkamai, ketmaniškomis ligomis ir daugiasluoksne, gudraujančia politika. Tuo tarpu dešinę A. Štromas siejo su pilietinės visuomenės išaukštinimu, kai įstatymais grįstas pilietinis sprendimas yra svarbesnis nei valstybė. Toks neokantiškas dešinės apibūdinimas skatino jį disidentus ir analitiškai mąstančius liberalus aiškinti kaip dešinįjį pasirinkimą. L. Donskis atsižvelgė į Šromo ir Miłoszo kritiką, adresuotą valstybinio komunizmo puoselėtojams, tačiau „gerojo“ kairumo idealu jis laikė Kavolio idėjas apie reformizmą, emancipaciją ir individualizmą. Tačiau ar Lietuvoje pasireiškė, įsigalėjo darbininkų interesus, profesines sąjungas atstovaujantis reformistinis, emancipacinis kairumas be jokio daugiamačio ir gudraujančio mąstymo, kur ginami partijos draugų interesai? 

Donskis, Kavolis, Štromas nesvarstė kairiojo kelio, kurį plačiai aptarė Hannah Arendt ir siejo su laisvų tarybų (darbuotojų savivaldos) spontaniškumu ir kūrybingumu, savimoka ir solidarumo tinklų kūrimu. Šio kelio galimybę simbolizavo 1905–1907 m. revoliucijos Rusijos imperijoje kelti įvairialypės savivaldos reikalavimai, 1919 m. Spartakiečių sąjūdis ir revoliucija Berlyne, 1921 m. Kronštato sukilimas prieš bolševikų savivalę, 1956 m. Vengrijos sukilimas ir naujų kairiųjų tarybų idėja, 1968 m. Paryžiaus kairysis, antiautoritarinis studentų sukilimas, 1980 m. Lenkijos Solidarumo veikla bei kai kurie profesinių sąjungų iškovoti pasiekimai Norvegijoje, Švedijoje ir kita. Visi šie kairieji sukilimai, streikai ir derybos buvo nukreipti ne tik prieš tradicijos, galios ir elitizmo dešiniąją hegemoniją, bet ir (svarbu!) prieš slaptąjį valdančiųjų autoritarizmą bei tariamą kairumą, siejamą su valstybės dominavimo, valstybinio kapitalizmo, nomenklatūrinės klasės kūrimu. Mokytojų profesinių sąjungų ir studentų protestai prieš naująjį Darbo kodeksą, kitos diskusijos ir galimai korupciniai skandalai parodė, kad kairieji turi nugalėti LSDP, kad būtų kairieji. Jau esu rašęs, kad šiandieninė LSDP koalicija su LVŽS yra giliai ydinga ir remiasi dar prieškariniu laikotarpiu susiformavusia iliuzija, kad valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams yra pakeliui. Tuomet, iki 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, ši jungtis gal ir buvo tikslinga, nes pilietinė visuomenė miestuose dar buvo silpna, o valstybė – gerokai mažesnė nei dabartinė. Šiandien yra visai kitokia socialinė visuomenės struktūra ir galingesni emancipaciniai sąjūdžiai. Kairiųjų, t.y. laisvųjų nuo nomenklatūrinių-valstybinių prisirišimų, prievolė yra atstovauti ne tautinį, o tarptautinį darbininkų ir viduriniosios klasės interesą, o liaudininkai (valstiečiai) atstovauja etninės tautos idėją, suformuotą dar varpininkų ir aušrininkų laikais, ir atspindi kaimo, mažų miestelių savimonę. Tiesa, ši „postvalstietiška“ sąmonė dėl persikėlusių į didmiesčius asmenų ir nostalgijos dar yra itin stipri ir didžiuosiuose miestuose.

Šiandien LSDP yra kaip „Daktariška“ dešra, kur mėsos (kairumo) randama tik gerai pasistengus ir per mikroskopą. Pavyzdžiui, 2016 m. rinkimų programoje žodis „darbininkas“, profesinės sąjungos, kiti kairuoliški judėjimai nėra paminėti nei karto, o darbuotojas minimas tik socialinėje ir kultūros sferose, žadant jiems miglotą atlyginimų kėlimą, tai yra kalbant ne solidarumo, o paternalistiniais, tėvelio ir globėjo, žodžiais. Tai smarkiai skiriasi nuo vieno iš pamatinių programos principų „solidarumo“! LSDP programoje kalbama ne apie solidarumą su darbininkais, o su „visuomene“ būtąja prasme, pasakojant stebuklus: „Būdami solidarūs su visuomene, mažinome valdymo aparatą, efektyvinome jo veiklą“. Šie pareiškimai primena nomenklatūrinių suvažiavimų ataskaitas. Programoje kairumas suvokiamas kaip laisva valstybė (tai pasakyta jau LR Konstitucijoje, tad kam kartoti?), socialinė globa (nomenklatūriniai „globos“ retorikos likučiai?) ir kvalifikacijos kėlimo galimybės, integruojant jaunus žmones į rinką (kuo geriausiais liberalų šūkis).

Galbūt, kai bus įveikta LSDP esama būklė, kairumas Lietuvoje dar išsiskleis.