Pasiteiravus T. Sokolovo, kodėl kilo noras ieškoti tokio inovatyvaus sprendimo, tapytojas neslėpė – požiūris į meną gimtinėje yra itin konservatyvus.

„Manau, daugelis žmonių Lietuvoje meną įsivaizduoja ganėtinai ribotai, pavyzdžiui, menas – paveikslas, peizažas, skulptūra tarp keturių baltų sienų… Tai labai siaura, kadangi menas, mano nuomone, jau seniai laužo tokius standartus. Kai vieną dieną Vytautas atėjo pas mane su idėja – net nedvejojau. Virtualioji galerija leidžia meną pamatyti per technologiją. Dažnai žmonės net neturi laiko nuvykti į parodas. Čia yra galimybė, niekur neišeinant, mano kūrinius pamatyti erdvėje, ne tik nuotraukose“, – pasakoja meno kūrėjas.

Pirmosios Lietuvoje virtualiosios galerijos įgyvendinimu besirūpinanti įmonė „Objectverse“ su V. Sarapinu priešakyje į virtualiąją erdvę sukėlė ne tik populiarius modernaus menininko darbus, bet ir informatyvius aprašymus, pasakojančius ir paveikslų, ir paties tapytojo istoriją. Tiesa, anot kūrėjo, tai tik pirmoji projekto stadija.

„Vystydami kitą galerijos etapą, planuojame sukurti erdvę, kurią bus galima patyrinėti su virtualiosios realybės akiniais. Taip, neišeinant iš namų, meną bus galima patirti iš dar arčiau. Kitas mums itin svarbus niuansas – papildyta realybė. Tai sudarytų galimybę patinkantį meno kūrinį, pasitelkiant technologijas, trumpam perkelti ant savo namų, biuro ar bet kurios kitos erdvės sienų ir pasitikrinti, ar patinka, ar dera prie interjero. Visi šie technologiniai sprendimai prieinami bet kokioje naršyklėje – telefone, planšetėje ar bet kokiame kompiuteryje. Nereikia jokių papildomų programėlių – tiesiog keliauji į T. Sokolovo interneto puslapį ir gali viskuo naudotis be jokių trukdžių“, – teigia V. Sarapinas.

Tiesa, čia duetas nežada sustoti. Negana to, ateityje galerija pildysis naujais kūriniais, o vartotojo patirtį pagerins virtualiojo meno kuratoriaus-gido įgarsinimas.

Menas – ir purvinos tarpuvartės

Multimedijos inžinerija ir animacijos kūrimu daugiau nei dešimtmetį besiverčiantis T. Sokolovas į tapybą pasinėrė prieš ketverius metus, kai ieškojo, kuo papildyti savo gyvenamosios vietos sienas. Kitų menininkų darbai netraukė akies arba buvo per brangūs –kainavo dešimtis tūkstančių eurų. Nusipirkęs pirmąją drobę ir įvairių dažų, kūrėjas greitai atrado savo braižą, o pradėjęs dalytis kūryba sulaukė aplinkinių dėmesio.

„Mano tapybos stilius – popartas ir neoekspresionizmas. Apskritai mėgstu darbuose maišyti įvairias technikas, tekstūras, spalvas. Pavyzdžiui, naudoju tiek blizgius, tiek matinius dažus, nors dažniausiai menininkai renkasi kažkuriuos vienus. Užrašai gali būti matomi vienoje šviesoje, tam tikru kampu ir pranykti žiūrint kitu kampu. Naudoju ir neoninius dažus, kurie itin išryškėja ir kitaip atsiveria mėlynoje šviesoje. Savo tapymo stilių sukūriau naudodamas akrilą ir laką, aukso sidabro dažus, aukso foliją ir unikalius pačius juodžiausius dažus pasaulyje.

T. Sokolovo asmeninio archyvo nuotr.

Taip aš galiu maišyti eleganciją su visišku chaosu. Tamsioje, purvinoje daugiabučio tarpuvartėje galima rasti įvairių grafičių, žymikliais ir purškiamaisiais dažais nupaišytų ženklų, apsilupusių sienų ir sluoksnis ant sluoksnio sugulusių skirtingų gatvės vandalų paišalionių – tai vienas kraštutinumas. Kita spektro pusė – tai, ką matome karališkosiose pilyse, religijoje, šventyklose, prabangiuose dizainerių namuose. Tai auksas, karūnos, įvairiausi karališki raštai. Kai šiuos du kraštutinumus sudedi į vieną vietą, gimsta T. Sokolovo paveikslas, kuris, be pagrindinių akcentų, dar yra pripildytas įvairiausiomis detalėmis – logotipais, frazėmis, japoniškais, kiniškais, arabiškais rašmenimis. Noras sujungti tokias priešingybes kilo iš gyvenimiškosios patirties. Gyvenau ir visiškame nepritekliuje, kai skaniausias desertas buvo duona su cukrumi, tačiau savo akimis esu matęs Ameriką – aukščiausios klasės viešbučius, žvaigždžių gyvenimą. Visą šį gyvenimo spektrą perkeliu ant drobės“, – apie kūrybos kelią kalbėjo kaunietis.

Pasiteiravus, kodėl daugumos kūrinių centre – žmonės, modernaus meno kūrėjas teigia, kad jam itin svarbu žvilgsniai ir tai, kad paveikslas turėtų savo istoriją, – simboliai pasakotų apie nutapytą personą.

„Stengiuosi perteikti to žmogaus būtį – jeigu tapau Elvį Presley, klausau jo muzikos. Pasižiūriu interviu, dokumentikos, kad kuo labiau jausčiau būtent to žmogaus buvimą ir galėčiau jį perkelti ant paveikslo. Jeigu tai kažkoks užsakomasis darbas, pavyzdžiui darbuotojai dovanoja paveikslą įmonės vadovui, turiu žinoti kiek įmanoma daugiau informacijos apie jį, pomėgius, hobius, mėgstamas spalvas, prekių ženklus, filmus, knygas ir tai, ko jis negali pakęsti. Į paveikslą sudedu tą pozityvią energiją, kurią žmogus turi.

Ką tapyti, pasirenku spontaniškai, ką tuo metu jaučiu. Kol kas esu nutapęs tik du lietuvius – Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir Vytautą Kernagį, bet tikrai norėčiau nutapyti daugiau. Pavyzdžiui, norėčiau drobėje įamžinti Aurimą Valujavičių, surengti aukcioną ir surinktas lėšas skirti arba jo kitam nuotykiui, arba pasirinktai labdaros, paramos organizacijai ir pan. Yra dar nemažai žmonių, kuriuos norėčiau nutapyti, dar bent 60–70 vizijų, kurios, atrodo, niekad nesibaigia. Nuo Charles’o Bukowskio, Agelinos Jolie iki Algimanto Čekuolio ar Vytauto Šapranausko. Idėjų yra daug ir norisi, kad žmonės tuos paveikslus atrastų. Todėl svarbu, kad jie būtų prieinami daugeliui galerijoje“, – savo vizijomis dalijosi T. Sokolovas.

Tiesa, ties paveikslais kaunietis sustoti neketina. Idėjų turi ir skulptūroms, vaizdo klipams, įvairioms meninėms instaliacijoms.

Technologijos – ne tik menui

Anot menininko, virtualioji galerija suteikia galimybę savo daugiasluoksnius kūrinius pateikti kuo reprezentatyviau ir tiksliau.

„Kūriniuose vyrauja ryškios, neoninės, prabangios spalvos. „Objectverse“  puslapis puikus tuo, kad galima tiksliai atkurti įvairias tekstūras, kurios neatsispindės nuotraukose, pavyzdžiui, atskleisti blizgius paviršius. Taip pat, matant paveikslą erdvėje, atsiveria visai kitos detalės. Mano paveikslai ypatingi tuo, kad, priėjęs prie pat paveikslo, pamatysi detalių, kurių nematysi, jeigu žiūrėsi iš toliau. Galima priartinti įvairias detales, mažus užrašus, apžiūrėti juos iš visų pusių“, – kalbėjo T. Sokolovas.

Virtualiosios galerijos kūrėjas V. Sarapinas teigia, kad, kurdamas svetainę, panaudojo inovatyviausius sprendimus, leidžiančius ne tik visavertiškai atskleisti kūrinius, bet ir vartotojui suteikti kuo geresnės patirties.

„Interneto galerijoje naudojame fiksuotos šviesos tekstūras (ang. baked textures – red. past.) ir dirbtinio intelekto algoritmais optimizuotą 3D objektų geometriją. Tai leidžia sukurti labai realistišką 3D galerijos modelį, kuris prieinamas įvairaus galingumo įrenginiams ir nereikalauja naujausių, galingiausių vaizdo plokščių. Taip galerija tampa prieinama visiems – nuo patyrusio technologijų vartotojo iki eilinio žmogaus, turinčio standartinį kompiuterį ir paprastą išmanųjį“, – teigė pašnekovas.

Anot V. Sarapino, įmonės „Objectverse“ tikslas – technologijas panaudoti ne tik menui populiarinti.

„Jau daugiau nei penkiolika metų dirbu prie vizualizacijų ir 3D grafikos, įvairių  reklamų. Didžiąją dalį gyvenimo gyvenau užsienyje, dirbau su įvairiomis didelėmis kompanijomis – kuriau reklamas ir įvairius kitus inovatyvius sprendimus, susijusius su papildyta realybe (ang. augmented reality – red. past.), virtualiąja realybe, metarealybe. Taigi puikiai žinau, kad mūsų technologijos pritaikytos ne tik menui.

Turime galimybių šias inovatyvias technologijas diegti į įvairiausias šakas“,  – kalbėjo „Objectverse“ įkūrėjas.

I dalis. Istorinė

Nors prisižadėjau sau ir jums, gerbiami skaitytojai, parengti kritiškų straipsnių apie madą seriją, šiandienis tekstas šiek tiek (o gal ir daugiau) nukrypsta nuo to įžūlaus tikslo, nes yra parašytas iš kilnių (savi)edukacinių paskatų (20 metų pedagoginis stažas seniai padėjo suprasti, kad geriausias būdas kažką sužinoti – pasiruošti papasakoti kitam). Kaip ir galima buvo įtarti, projektas „Suprasti madą“ įvadiniame serijos tekste minėtas neatsitiktinai. Arnoldas Remeika & Co. rado tiesiog nepadoriai tikslią frazę santykiui su mada apibūdinti, tinkančią visiems, kurie nesame mados pasaulio dalis. Tokių, jūsų žiniai, bent jau Lietuvoje, yra daugiau nei 98 proc. gyventojų. Vieni įsivaizduojame, kad galime suprasti madą, kiti galbūt tokios ambicijos niekada nepuoselėjome, tačiau patikinu jus, kad tiek vieniems, tiek kitiems tikrai bus neprošal sužinoti dalykų, kuriuos ketinu tuoj pat papasakoti. Smalsesniems gali kilti klausimas, kas gi tie (beveik) 2 proc., kuriuos laikau susijusius su mados pasauliu, kodėl būtent tiek ir kodėl jie supranta madą, o mes, visi kiti, tai jau ne. Tiesa, dar kai kuriems gali kilti teisėtas pasipiktinimas – kaip mes nesusiję su mados pasauliu, juk visi perkame drabužius, batus ir visokius aksesuarus, kartais net baldus ar tapetus renkamės pagal mados šauksmo kryptį ir garsumą!

Nesinervinkime, gerbiamieji, tuoj viską paaiškinsiu.

Mados gimimas Versalyje

Pradėti šią apžvalgą reikėtų nuo Karaliaus Saulės-Liudviko XIV (1638–1715), kurio dvare, istorikų nuomone, ir atsirado dabartinė mados kaip nuolat besikeičiančių tendencijų samprata. Liudvikas, kaip žinoma, buvo ne tik visai neblogas valdovas (įtvirtinęs Prancūzijos kaip absoliutinės monarchijos statusą), bet ir aistringai domėjosi keletu dalykų, tarp kurių buvo toks karališkam kraujui nelabai pritinkantis užsiėmimas kaip baletas (jį praktikavo asmeniškai – iš viso sušoko 40 vaidmenų 80-yje spektaklių, tai iš esmės prilygsta profesionalaus balerūno karjerai). Tačiau viena didžiausių Jo Prancūziškos Didenybės aistrų buvo drabužiai – juos mėgo keisti dažnai ir to paties reikalavo iš savo dvariškių. Net buvo išleidęs įsakymą, kad mada nesidomintys individai bus išmesti iš karaliaus dvaro kaip musės iš barščių. Tokios nemalonės savo noru užsitraukti nedrįso net patys abejingiausi mados kaprizams, todėl garderobo klausimai buvo svarbiausi dvaro repertuare. Dalyko problemiškumas buvo tai, kad, lygiai kaip ir dabar, individualus drabužių siuvimas (kitokio dar nebuvo išrasta) ir prabangūs karališkai aplinkai pritinkantys audiniai kainavo beprotiškas sumas, kurias be didelio širdies skausmo sau leisti galėjo tikrai ne visi dvariškiai. Daugeliui tekdavo skolintis, kartais net iš paties karaliaus. Šis įsipareigodavo padengti skolą, bet tik su sąlyga, kad skolininkas praleis kuo daugiau laiko jo dvare, – vadinasi, turės ir toliau nuolat siūdintis naujus drabužius. Madingumo reikalavimas, tiesą sakant, buvo viena iš genialių Liudviko idėjų: užimti prievole nuolat atnaujinti garderobą, stebėti mados tendencijas (kurias diktavo ne kas kitas, o pats karalius) ir mąstymu apie tai, kaip susiorganizuoti finansų vis naujiems apdarams, dvariškiai visiškai neturėjo laiko rengti kokius nors antimonarchistinius sąmokslus ar kitaip solidarizuotis reikšdami nepasitenkinimą. Anot istorikės Saros Barringer, Liudviko XIV mados (tiksliau, madingumo) samprata įtraukė ir vidurinį, miestiečių, luomą: tik madingai, t.y. prabangiais naujais drabužiais apsirengę miestiečiai būdavo įleidžiami į Versalio sodus, kuriuose net buvo galima sutikti patį karalių ir, be abejo, pasigėrėti įvairių dvariškių garderobais ir kitomis kasdien Paryžiuje nesutinkamomis įdomybėmis. Taip prabangi, pribloškianti apranga tapo Prancūzijos galios simboliu, Prancūzijos siuvėjai imti laikyti geriausiais Europoje, o prancūziška rengimosi maniera, audiniai, siluetai ir modeliai skleidė žinią apie Prancūzijos šlovę ir monarchijos galią. Taip, nors kažin, ar siekė šio tikslo, Liudvikas XIV sukūrė Prancūzijos mados legendą ir mados kaip nuolat besikeičiančio reiškinio idėją, kuri netruko išplisti po Europą ir pasiekti net tokius užkampius kaip Sankt Peterburgas.

Vikipedijos nuotr.

XVIII a. mados refleksijos

Nuolatinė mados taisyklių kaita ir besaikis jų vaikymasis inspiravo dvi požiūrio į madą stovyklas (kurios, beje, iš principo lieka veikti iki šiol). Mados šalininkai ir entuziastai ieško paaiškinimo, bandydami suprasti madą, o mados priešininkai puritoniškai bando pažaboti mados žvėrį, baksnodami į mados nuodėmes ir trūkumus.

XVIII a., vadinamame Proto amžiuje, visų pirma diskutuojama apie socialinę mados funkciją – tai, kaip ji signalizuoja dėvėtojo visuomeninį (vadinasi, ir turtinį) statusą. Gydytojas ir literatas Bernardas Mandeville’is priskirtinas mados šalininkų stovyklai. Jo filosofinis kūrinys „Pasakėčia apie bites“ (1724 m.) sukėlė milžinišką atgarsį ir didžiulį skandalą, mat išdrįso suabejoti žmogiškųjų dorybių nauda visuomenei. Anot B. Mandeville’io, dorovingas žmogaus gyvenimas tėra prasimanymas, sugalvotas aukštuomenės tam, kad būtų paprasčiau valdyti mases. Dorybė – kiekvienas žmogiškas poelgis, kuriuo, priešingai gamtai, žmogus siekia naudos kitiems ar mėgina nugalėti savo aistras, vadovaudamasis racionaliu gėrio troškimu, – iš tiesų yra žalinga valstybei ir jos ekonominei, intelektualinei pažangai. Tik ydos,  t. y. savanaudiški poelgiai, susiję su prabangaus gyvenimo troškimu, skatina visuomenės progresą. Madą, sako B. Mandeville’is, irgi motyvuoja išdidumas, arba garbės troškimas. Visuomenėje, kurioje apranga žymi priklausymą vienai ar kitai socialinei klasei, mados pokyčiai yra klasių konkuravimo išraiška. Dideliame mieste, tokiame kaip Londonas, klasinio priklausymo ženklus galima lengvai simuliuoti, visų pirma, būtent per aprangą. Rengdamiesi geresniais drabužiais, nei reikalauja jų socialinė padėtis, gyventojai gali lengvai apmulkinti bendrapiliečius, kad gyvena geriau nei iš tiesų. B. Mandeville’is smulkmeniškai aprašo, kaip kiekvienas sluoksnis siekia mėgdžioti viršesnį, kartu siekdamas išlaikyti skirtumą nuo žemesnio sluoksnio. Noras išsilaikyti ant aukštesnio visuomeninio laiptelio kartu su baime prarasti savo pranašumą prieš žemesniuosius yra pirminė cikliškų mados pokyčių priežastis. Aukštuomenė, teigia B. Mandeville’is, nuolat kuria naujas madas tam, kad vizualiai pademonstruotų savo pranašumą ir atsiskirtų nuo juos imituojančių žemesniųjų klasių. Šios naujienos keliauja žemyn pamėgdžiojimo grandine, kol pagaliau pasiekia žemiausią grandį – būtent taip, iš viršaus žemyn, sklinda mados tendencijos. Mados egzistavimas motyvuoja kiekvieno lygmens piliečius dirbti dvigubai smarkiau, kad galėtų sau leisti ant aukštesnio laiptelio stovinčių prabangą. Todėl, daro išvadą B. Mandeville’is, garbės troškimas yra mados industrijos variklis. Drabužiai, ypač prabangos prekės, yra pati akivaizdžiausia priemonė savo statusui pakylėti. Jei ne bendražmogiška aistra pasirodyti geresniam, nei esi iš tiesų, daugumai laisvų piliečių nereikėtų tiek dirbti. Išties, sako B. Mandeville’is, išdidumas visomis savo materialiomis formomis yra neišvengiama klestinčios ekonomikos sąlyga. Beje, jis visiškai nesmerkia prabangių drabužių troškimo kaip besaikių individualių poreikių ženklo, priešingai, teigia, kad aprangai išleidžiami pinigai prasismelkia žemyn socialiniu audiniu, įdarbindami daugelį žmonių: siuvėjų, siuvinėtojų, avalynės gamintojų ir kitų amatininkų. Kuo daugiau pinigų turčiai leidžia savo aprangai, tuo daugiau rankų reikia juos tomis prabangos prekėmis aprūpinti – ir tuo efektyviau veikia šalies ekonomika.

Įžūlus „Pasakėčios apie bites“ amoralumas šokiravo visus skaityti mokančius XVIII a. gyventojus ir kūrinį pavertė amžinu reakcionierių taikiniu.

Vienas jų buvo švietėjas, filosofas, gan asketiškų pažiūrų rašytojas Jeanas-Jacques’as Rousseau, savo 1750 m. veikale „Samprotavimai apie menus ir mokslus“ priverstas paneigti akiplėšišką pasakėčios teiginį, kad privačios ydos prilygsta viešoms dorybėms.

Vienas pirmųjų mados kritikų stovyklos atstovų J.-J. Rousseau griežtai kritikuoja mados nepraktiškumą ir savo laikmečio rokoko stiliaus drabužius, populiarius Versalio dvare, nepatogius nei dėvėti, nei apsirengti. Švietėjas įsitikinęs, kad pirminė žmogaus kūno paskirtis nėra rafinuoti socialiniai ritualai, o fizinis darbas, siekiant visiškai išnaudoti savo galimybes. Taigi jis labiausiai kritikuoja drabužių puošybą, kuri „trukdo naudotis galūnėmis ir dažniausiai sukuriama paslėpti kokiai nors kūno ydai“, yra už kūno išlaisvinimą iš suvaržymų, neleidžiančių laisvai judėti ar dirbti.

J.-J. Rousseau amžininkas ir kolega Voltaire’as,  kurio įtaka kultūrai, anot istoriko Danielio Leonhardo Purdy, tiesiog neišmatuojama, priklausė mados šalininkų stovyklai. Jo poema „Pasaulio pilietis“ (The Man of the World,  1736 m.) yra savotiškas atsakas į J.-J. Rousseau propaguotą miesto civilizacijos atmetimą. Voltaire’as  šlovina malonumo svarbą, jo poetinis personažas mėgaujasi Paryžiaus ir Versalio dvaro malonumais, akcentuodamas savo asmenines preferencijas. Švietimo epochos mąstytojai, kritikuojantys Versalį, reikalavo, kad kultūra ir menai edukuotų plačiąją publiką moralės ir skonio klausimais. Volteras nesako nieko panašaus. Vardydamas prancūzų kultūros nuopelnus, jis tvirtina kalbantis ne už ką kitą, o tik už save, nors ir mano, kad kosmopolitiški piliečiai pritars jo entuziazmui. Jo poema džiaugsmingai mėgaujasi civilizacijos pranašumais – esame gerokai pažengę į priekį nuo primityvių Antikos gyvenimo sąlygų, taigi nėra jokio reikalo miegoti ant grindų ar valgyti bulvių jovalą kaip senovės piemenims. „Paryžius man yra rojus“, – užbaigia savo amžiaus šlovinimą Voltaire’as.

Vikipedijos nuotr.

Vokiečių filosofas ir matematikas Christianas Garve 1792 m. iškelia idėją, kad pokyčiai vartotojų prekių dizaine iš tiesų yra žmogiškosios visuomenės žingsniai tobulėjimo link. Jau XVIII a. kritikai šaipėsi, kad mada nuolat suka ratu, pritaikydama tas pačias tendencijas vis naujoms klientų kartoms, tačiau Ch. Garve į tai žiūri visiškai rimtai. Jis atkakliai tvirtina, kad mada yra vienas iš daugelio progreso ženklų, kviesdamas pažvelgti į drabužius ir namų apyvokos daiktus, kurie per pastaruosius 100  metų tapo gerokai patogesni ir praktiškesni. Ch. Garve siekia ne pasmerkti, o suprasti madą kaip neišvengiamą liberalios demokratijos formavimo ir įgyvendinimo elementą. Anot jo, pirminė mados plitimo priežastis – imitavimas. Visoje Europoje žmonės kopijuoja vieni kitus. Kiekviena socialinė grupė organizuojasi aplink pagrindines figūras, kurios duoda toną likusiems. Šios grupelės jungiasi į didesnes grupes, taigi galima sakyti, kad Europa lėtai integruojasi per tarptautinį tinklą, susidedantį iš įvairių kultūrų centrų. Anot D. L. Purdy, taip Ch. Garve iš esmės suformulavo vieną pirmųjų medijų sklaidos teorijų. Mados tendencijų sklidimą jis lygina su kalbų sklidimu bėgant laikui. Užsienietiškos tendencijos veikia tarsi užsienietiški žodžiai: iš pradžių vertinami kaip šokiruojantys, bet vėliau priimami kaip savi.

Mados tema XVIII a. kalbėjo net rimtasis vokiečių klasikas Johannas Wolfgangas Goethe, parašęs tris tekstus apie mados ir meno santykį. D. L. Purdy teigia, kad tai ankstyviausi šio ilgaamžio ginčo pavyzdžiai. Tačiau, kaip ir dera klasikui, J. W. Goethe nenagrinėja aprangos tendencijų ar socialinių jų kaitos priežasčių, madą jis supranta kaip tam tikrus kultūrinius skonio sampratos pokyčius, vykstančius visur, taip pat ir meno stilių kontekste. 

Šia prasme, J. W. Goethe nuomone, menas ir mada turi būti absoliučiai atskirti vienas nuo kito. Menininkas, siekiantis sukurti amžinas grožio ir tiesos vertybes atspindinčių kūrinių, turi atsiriboti nuo skoningumo sampratos svyravimų. Klasikinio senovės graikų ir romėnų meno idealai toli pranoksta bet kokias greitai kintančias pramogos sampratas, teigia J. W. Goethe. Menininkas turi stengtis nepatekti į populizmo spąstus, nes, palenkdamas savo autentišką kūrybą publikos užgaidoms, taps paprastu amatininku, siekiančiu tik pralinksminti auditoriją.

XIX a. mada tampa modernybės žyme

XIX a. formuojasi požiūris į madą kaip į modernumo ženklą. Vienas pirmųjų šią sąsają fiksuoja vokiečių filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, savo tekste „Apie draperijas“ (1820 m.) aptardamas skirtumus tarp moderniosios ir senosios skulptūros, ypač vaizduojant drabužius. Klausimas, kaip drabužiai atspindi juos dėvinčio charakterį, visada žavėjo mados komentatorius.  G. W. F. Hegelis klausia, kuris kūno dengimo drabužiu būdas yra gražesnis: dabartinis ar klasikinis. Teikdamas pirmenybę antikos skulptūrai, jis aiškiai parodo, kad modernus drabužis negražus, taip keldamas klausimą, kodėl mada apskritai egzistuoja. Filosofas samprotauja, kad moderni mada nesiekia būti tiesiog graži, o labiau atspindi savo istorinį laikmetį ir sudaro tam tikrą priešpriešą amžinai gražiems senųjų meistrų meno kūriniams. Drabužiai ir menas niekada negali tiksliai užfiksuoti gražios vienybės tarp kūno ir aplinkos kaip senoji skulptūra. Vietoj to, modernūs drabužių kūrėjai suvokia save kaip tam tikro istorinio momento atstovus. Istorinės figūros drabužiai žymi tos personos laikmetį: pavyzdžiui, amerikiečių auditorijai skulptūra, vaizduojanti vyrą su pudruotu peruku ir bridžiais, kelia minčių apie šalies įkūrėjus ir Amerikos revoliuciją, todėl jie iškart supranta, kad skulptūra įkūnija George’ą Washingtoną, Thomą Jeffersoną ar kitą revoliucijos figūrą. Šis akivaizdus ryšys tarp drabužių ir istorinės epochos, teigia G. W. F. Hegelis, atskiria šiuolaikinį modernų stilių nuo antikos.

Vokiečių žurnalistas, rašytojas Karlas Gutzkowas tekste „Mada ir modernumas“ (1846 m.) vienas pirmųjų susiejo vokišką ir prancūzišką terminą „mode“, reiškiantį madą su sąmonės būkle, žinoma kaip „modernumas“. Jį K. Gutzkowas apibūdina kaip neigiamą procesą, nuolat pabrėžiantį savo kitoniškumą. Toks reikalavimas pasižymėti išskirtiniu, aiškiu stiliumi nebūtinai reiškia, sako K. Gutzkowas, kad reikia nuolat kurti naujas formas, siluetus ir spalvas. Juos galima perdaryti iš senų. Modernus skonis tik reikalauja, kad senasis stilius būtų perkuriamas pribloškiamai nauja maniera. Todėl istorija yra tikras lobių sandėlis estetikos besivaikančiam individui, nes, pažymi K. Gutzkowas, mada visada siekia atitrūkti nuo to, kas laikoma visuotinai madinga, tam, kad galėtų ir toliau diktuoti ateitį, – kitaip sakant, mados madingumą gali garantuoti tik nuolatinis jos keitimasis.

Sujungęs mados ir modernumo idėjas, K. Gutzkowas sukuria naują XIX a. modernybės sampratą, kuri, anot D. L. Purdy, tuo metu pati savaime buvo didžiulė inovacija. Kitą,  ne mažiau inovatyvią, bet kartu be galo skandalingą, idėją iškelia feministinis Niujorke leidžiamas žurnalas „Lelija“ (The Lily). 1851 m. jame pradedami spausdinti straipsniai, reklamuojantys trumpesnes sukneles moterims ir ilgas turkiškas kelnes. Žurnalo leidėjos, feministės Amelia Bloomer ir Elizabeth C. Stanton entuziastingai palaikė vadinamąją moterų aprangos reformos idėją, aršiai kritikuodamos korsetus ir krinolinus, kaip griozdiškus, nepatogius ir kenksmingus sveikatai. Jos pateikė pavyzdžių, kaip naujieji drabužiai užtikrina moterims didesnę judėjimo laisvę ir fizinį komfortą, todėl jos gali užsiimti veiklomis, anksčiau tiesiog neprieinamomis dėl varžančių suknelių. Griozdiški drabužiai žurnalo kontekste tampa ir metafora, nusakančia suvaržytą moterų visuomeninę padėtį, ir pagrindine moterų gyvenimą kontroliuojančia priemone. Taip mada įsiveržia į politiką ir tampa politinės darbotvarkės dėl moterų emancipacijos priemone.

XIX a. vyksta ir vyrų mados pokyčių, kurių svarbiausiu turbūt reikėtų vadinti dendizmo reiškinio išplitimą, visų pirma Londone ir Paryžiuje. Daugumoje mados istorijos vadovėlių ir žinynų šiam reiškiniui skiriamas atskiras dėmesys – man teks elgtis taip pat, nes visko aptarti viename tekste tiesiog neįmanoma. Todėl šįkart paminėsiu tik vieną žymiausių laikmečio dendžių ir mados ekspertų – airių rašytoją Oskarą Wilde’ą, kurį praleisti aptariant XIX a. refleksijas apie madą būtų nedovanotinas nusikaltimas.

Vikipedijos nuotr.

Paradoksų meistras gan nuosaikiai žiūri į mados diktatą. Skirtingai nuo gana griežto amžininkų požiūrio į mados taisyklių svarbą, O. Wilde’as demonstruoja liberalumą ir teigia, kad individai turėtų rengtis pagal savo pomėgius. Protingas žmogus neturėtų vadovautis absoliučiomis elegancijos taisyklėmis, o dėvėti tai, kas labiausiai atitinka jo poreikius. Rašytojai apskritai neturi laiko Laikytis mados kaprizų, nes tai užima per daug laiko ir atitraukia nuo rašymo. Todėl dauguma rašytojų rengiasi taip, kad galėtų susikaupti savo darbui – kartais būtent dėl to tampa stiliaus ikonomis, kaip, pavyzdžiui, prancūzė George Sand, pagarsėjusi tuo, kad viešumoje pasirodydavo visada ta pačia juoda suknele, ar filosofas Denis Diderot, kurio naminis-darbinis chalatas, aprašytas viename jo laiškų, tapo laikmečio mados pareiškimu. 1882 m. parašytame tekste „Drabužio tinkamumas“ O. Wilde’as simpatizuoja feminizmo siekiams reformuoti moterų drabužius, kad jie taptų patogesni ir praktiškesni. Jis visiškai nemano, kad krinolinų ir korsetų reforma prieštarauja madai, priešingai, laiko ją modernumo ir progreso požymiu. Moteriškų drabužių funkcionalumas atspindi intelektualines amžiaus tendencijas. Būti moderniam ir šiuolaikiškam, vadinasi, pripažinti moterų emancipaciją tiek aprangoje, tiek politikoje. Feminizmas, O. Wilde’o nuomone, gali transformuoti visuomenę taip, kad „civilizuotas gyvenimas, pagaliau, taps vertas gyventi“.

I dalies pabaiga

Svarbiausia, ką žmonijai yra pavykę suprasti apie madą bėgant amžiams ir, įdomiausia, nepasikeitę iki šiol, – mada yra socialinis reiškinys. Mada kaip kostiumas, mada kaip tendencijų kaita, mada kaip apranga, galų gale, yra bendruomenės, kurioje ji randasi, produktas, todėl svarbus (ir tyrinėjamas) visų pirma socialiniu aspektu. Paprastai tariant, mada turi prasmę tik tada, kai egzistuoja aplinka, kuri gali suvokti skirtumą tarp to, kas madinga ir kas ne. Kodėl kažkas madinga ir kaip viena ar kita tampa madinga – jau tolesni klausimai, kuriuos panagrinėsime antroje straipsnio dalyje (laukite gegužės mėnesio numerio!). Čia pasinaudosiu puikia proga pastebėti, kad abejingumas – mirtinas ginklas mados atžvilgiu (galbūt dėl to mados pasaulis pandemijos metu nukentėjo beveik labiausiai. Mada, netekusi žiūrovų, praranda bet kokią prasmę).

Čia atsiranda puiki proga grįžti prie mados pasaulio dalyvių aptarimo, minimo straipsnio pradžioje. Mąstant logiškai, mes visi esame mados pasaulio dalis, nes visi vartojame vienokius ar kitokius produktus, daugiau ar mažiau stebime jos tendencijas. Net jei nestebime, tampame vartotojais vien todėl, kad perkame tas prekes, kurių yra mados (t. y. aprangos, batų, aksesuarų, interjero detalių ir kt.) parduotuvėse. Šiuo aspektu mados pasaulis labiausiai skiriasi nuo meno pasaulio, su kuriuo dažnai trokšta būti lyginamas ar net jį pranokti. Menas, kad ir kaip žiūrėsi, nėra tokia didelė kasdienybės dalis kaip apranga, todėl meno vartotojas tikrai nėra kiekvienas iš mūsų. O rengtis turime visi, ir dar kasdien. Tačiau mados pasaulis – tie, kurie madą kuria ir parduoda – net ir šiandien, socialinių tinklų amžiuje, kai bet kokia naujiena tampa vieša pirmiau nei apie ją paskelbia koks nors oficialus šaltinis, vis dar laiko save išskirtine kasta (nors aš sakyčiau gal labiau sekta), suprantančia madą žymiai geriau ir labiau nei tie, kuriems ji iš esmės yra skirta, t. y. jos vartotojams. Todėl, jų nuomone, suprasti madą gali tik tie, kurie yra vienaip ar kitaip su ja tiesiogiai susiję: ją studijuoja, kuria, parduoda ar reklamuoja. 2 proc. apskaičiuoti gan santykinai, įvertinus dirbančių Lietuvos lengvosios pramonės (pagrindinių mados gamybos šakų – tekstilės ir pan.) srityje skaičių ir pridėjus dar keletą tūkstančių smulkių įmonių, siuvančių nedaug drabužių, darbuotojų ir Vilniaus dailės akademijos Mados dizaino katedros profesūrą, taip pat kelių mados dizainerius ruošiančių kolegijų dėstytojus, ir, žinoma, visus jų studentus. ☺

Tikiuosi,  šis tekstas papasakojo kažką naujo taip pat ir šiems tikriems mados erdvių veikėjams.

Rašė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto docentė.Doc. dr. Kristina Stankevičiūtė.

Mantas Adomėnas „Moneta & labirintas II“

Baltos lankos, 2024.

Pirmojoje romano dalyje (kaip ir dera geram šnipų pasakojimui) skaitytojas buvo paliktas ties intriguojančia pabaiga, kai veikėjas atsiduria aklavietėje, iš kurios, atrodo, neįmanoma pasprukti. Antrojoje dalyje Tomo pasprukimo nuo Akademiko scena priminė veiksmo filmų scenarijų, po kurio ėjo įtempta, bet nebe tokia holivudinė linija su sentikiais ir pabėgimu į Lietuvą. Romanas taip ir vingiavo nuo įtempto veiksmo iki stabdžių – kartais perdėtai ilgai trunkančių pasažų, pavyzdžiui, pasakojimo apie Konstantinopolio istoriją.

Man atrodo, kad šioje dalyje nebeišlaikomas veikėjų charakterių vientisumas, nes Tomas, beveik supergalių turintis herojus, pradeda nebesuprasti įtartinų ženklų, kurie vestų tiesiai prie OCTAVUS šnipų tinklo. Nors, iriantis per romaną, vis išlenda „Čechovo pistoletai“, kurie, akivaizdu, vėliau turės iššauti, akylasis Tomas jų nereflektuoja arba nepastebi. Keista ir meilės linija, kuri turėtų suteikti veiksmui romantinio poskonio, tačiau vietoj to kyla klausimų, kodėl Monikos charakteris gana plokščias ir tarsi suvaržytas būtinų skaistumo, kaltės ir bausmės motyvų.

Nors milžiniškos apimties dilogija net braška per siūles nuo intelektinio krūvio, o veikėjai, kur reikia ir kur nereikia, įvairiomis kalbomis cituoja kitus kūrinius (šmaikštu, kai, pvz., Tomas skaito kitą šnipų romaną), M. Adomėno kūrinys tikrai vertas dėmesio kaip būtent toks intelektualaus šnipų romano variantas, akivaizdžiai turintis trūkumų, bet stebinantis savo užmoju. Knygų populiarumas rodo, kad dilogija pasirodė laiku ir vietoje, o autorius debiutavo su trenksmu ir pasiklojo kelią tolesnėms knygoms, kurių, neabejoju, dar bus.

Herman Pleij „Karminas, purpuras ir mėlis“

Hubris, 2024. Iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius

Hermanas Pleijus – Viduramžių olandų literatūros profesorius, esė apie spalvas Viduramžiais parašęs dar 2002 m. Tai antrasis knygos „Karminas, purpuras ir mėlis“ leidimas, savo aktualumo nepraradęs ir dabar, praėjus daugiau kaip 20 metų nuo jo teksto atsiradimo. Apie ką kalbama traktate?

Autorius atskleidžia Viduramžiais vyravusias mintis apie spalvas, spalvų išgavimo būdus ir jų reikšmes kasdieniame gyvenime. Taip pat svarsto apie tai, kokie to spalvų panaudojimo padariniai šiandien: „Visai ne taip, kaip mums mėgina įteigti dekoratyvūs filmai apie Viduramžius, kaimas ar miestas anuomet atrodė neįtikėtinai nužilęs ir pilkas, veikiau toks, kokį mes dabar linkę vaizduotis devynioliktojo šimtmečio pramoninį miestą. Taigi ir dėl to pro šalį jojąs didikas juo labiau krito į akis savo šarlacho ar purpuro apsiaustu.“ (36 p.)

H. Pleijus samprotauja apie moters grožio etaloną, kuris taip pat nusakomas per spalviškumą – kokios buvo idealios spalvos akys, plaukai ir oda Viduramžiais? Taip pat svarsto, kodėl dryžuoti ir dėmėti gyviai buvo įtartiniausi ir Viduramžiais taip nemėgta maišyti spalvų. Ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena? Autorius pasitelkia ne vieną pavyzdį iš senosios literatūros, iliustracijų, aptaria anuomečius gamtos vaizdavimo stereotipus.

Vis dėlto tenka konstatuoti, kad šiais laikais spalvos iš žmonių gyvenimo nyksta: „Nepaisant tokių dialektinių proveržių, spalvos vis labiau stumiamos anapus normalios kasdienybės tvarkos ribų: į atostogų, karnavalo, meno sferas. Ir net ten jos nuolat turi grumtis su juoda ir balta spalva, nes šios amžinos spalvos tebeviešpatauja per iškilmingus pietus, per koncertą, per šventinę premjerą, per vestuves ir laidotuves.“ (142 p.) Knygoje ne tik žaviai perteikiamas savotiškas Viduramžių sąmonės žemėlapis, bet ir suteikiamas impulsas kitaip pasižiūrėti į spalvas savo kasdienybėje šiandien.

Tove Ditlevsen „Veidai“

Tyto alba, 2024. Iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė

Danų rašytoja Tove Ditlevsen lietuvių skaitytojams pažįstama iš trilogijos „Kopenhagos trilogija“, kurioje sąžiningai, be jokio gailesčio ar pagražinimų, rašo apie savo gyvenimą, trečiojoje dalyje pasinerdama į liūdnąją priklausomybių nuo vaistų dalį. Šios autorės knygas dėčiau į lentyną greta taip pat panašių demonų kamuotos amerikiečių rašytojos Lucios Berlin. Dabar pasirodė dar viena T. Ditlevsen knyga „Veidai“, tarsi leidžianti įsijausti į tai, kaip veikia psichozę patiriančio žmogaus smegenys.

Nedidelės apimties kūrinyje pagrindinė veikėja, knygų vaikams autorė Lisė leidžia dienas klaustrofobiškoje aplinkoje, jos pasakojimas nenuoseklus, užtemdytas migdomųjų poveikio. Veikėja turi vaikų, namų tvarkytoją ir vyrą. Vyras jai neištikimas, negana to, santykiauja su jaunąja namų tvarkytoja Gite. Nors daugelis veikėjos veiksmų, žvelgiant iš sveiko proto perspektyvos, atrodo keisti, ji turi savitą logiką. Žudymasis tabletėmis (šis motyvas suveikia dar liūdniau žinant, kad pati T. Ditlevsen taip užbaigė savo gyvenimą), smurtavimas prieš kitas pacientes, atsisakymas gerti ir valgyti vyksta dėl konkrečių Lisei žinomų priežasčių, kurias ji išdėsto skaitytojui.

Net kai Lisė išeina iš ligoninės, supranti, kad beprotystės istorija nepasibaigė, tačiau laiminga pabaiga tarsi įvyko: „Tada tiesa pasirodė gan nesvarbi ir antraeilė. Per atvirą sielą ėmė plaukti ilgi sakiniai. Ryte ji pradės rašyti ir pasirūpins vaikais. Taip pat baisiai svarbu išmokti kepti duoną [...] Tačiau kas šiame pasaulyje tikra, o kas ne? Gal tai irgi kažkokia liga, kad žmonės vaikšto taip tvirtai įsikibę savojo aš? Viso to balsų, veidų ir prisiminimų chaoso, kurį pamažu drįsta išleisti lauk, bet nėra įsitikinę, ar kada nors ką nors atgaus.“ (145 p.)

Knygoje žaidžiama veidų metafora, kurie vis persimaino arba išsilieja, įgauna skirtingus pavidalus. Tekste kartais žybtelėja ir trumpi humoro trupinėliai, o kančia ir skausmas aprašomi be perdėto jausmingumo, bet paveikiai.

Jurga Vilė, Miglė Anušauskaitė „Meko sodas“

Aukso žuvys, 2023. 

Jurgos Vilės ir Miglės Anušauskaitės komikse į Joną Meką siūloma pažvelgti per kitus, jį artimai arba tik iš tolo pažinojusius žmones. Komikse pasirodo ir J. Vilės alter ego – Mona. M. Anušauskaitė ją nupiešė panašią į J. Vilę, bet su akimi, primenančia kino kamerą. Perskaičiusi J. Meko knygą „Trys draugai“, šio tūkstantmečio pradžioje ji atvyksta į Niujorką, ten pradeda savanoriauti avangardinių filmų archyve „Antologija“ ir įsidarbina ukrainietiškame restorane. Knygos pradžioje autorė sako, kad nors nebuvo su J. Meku artima draugė, jis buvo arti ir savo buvimu gerokai pakeitė jos gyvenimą. Paveikė kaip ir daugelį kitų jį pažinojusių ar tik trumpai su filmininku susidūrusių.

Egzotiškas faktas, kad po mirties toks Jarome’as Hillas paliko Jonui tuščią salelę prie Floridos. Pardavęs salelę, J. Mekas nusipirko seną pastatą, į kurį perkėlė „Antologiją“. Šį motyvą J. Vilė naudoja kalbindama pašnekovus – kiekvienas jų pasakojimo pabaigoje pasako, kokį augalą norėtų pasodinti J. Meko saloje, taip kadaise nugrimzdusioje užmarštyje salelėje augindami gyvą prisiminimų apie Joną sodą.

Įdomu, kad M. Anušauskaitė piešia pašnekovus ne visai atitinkančius jų dabartinę išvaizdą – dažniausiai gerokai jaunesnius. Jie, kaip ir amžinai 27-erių J. Mekas, taip pat neprisirišę prie tikrųjų savo metų. Tad įdomus efektas skaityti tokį žaismingą, viena vertus, dokumentišką, kita vertus, iš jos ribų išeinantį kūrinį. Pasirinkti labai skirtingų patirčių ir amžiaus žmonės atskleidžia vis kitokias J. Meko asmenybės detales ir jų pačių nedideles gyvenimo atkarpėles. Tarkime, tuomet keturiolikmetė Maja Ivaškevičiūtė, prisimena, kad J. Mekas su ja bendravo kitaip nei kiti suaugusieji, kurie paprastai su paaugliais kalbasi lyg su mažais vaikais. Jis paprašė, kad ji įrašytų jam savo klausomos muzikos. Vėliau, pasakojo J. Meko sūnus Sebastijonas, paprašė tą muziką surasti ir jos klausėsi.

Knyga šviesi, kūrybiška, sklidina tarpusavio bendrystės gerumo. Kai kur norėdavosi daugiau dokumentikos, o mažiau fikcijos ir plazdėjimo, bet tikiu, kad daugeliui skaitytojų, kad ir koks būtų jų asmeninis santykis su J. Meku, šis komiksas suveiks kaip vitaminas.

– Plačiajai auditorijai alternatyvios istorijos žanras dar gana neįprastas. Kaip jūs apibūdintumėte savo pasirinktą rašymo būdą?

– Sakyčiau, kad tai yra tarpinis variantas tarp paprasto istorinio (akademinio) ir alternatyvios istorijos rašymo būdo. Tiesiog tiriu ir rašau istoriją, tik šį kartą ne realiai įvykusią, o  neįvykusią, tą, kuri galėjo susiklostyti, bet nesusiklostė.

– Kokie pirmieji siužetai atėjo į galvą dar prieš imantis rašyti „Fado“?

– Labai daug galvojau apie 1968-uosius Europoje, apie studentų maištus, manifestacijas. Akivaizdu, kad jie turėjo vykti ir laisvoje Lietuvoje. Tiesa, 1972 m. mes turime Kauno pavasarį, tačiau jis jau yra ne laisvesnės visuomenės natūrali išdava, o prispaustų žmonių šauksmas. Tačiau net ir Romo Kalantos istorija rodo, kad panašiu metu subręsta pokario karta, kuri turi ką pasakyti. Netotalitarinėje visuomenėje ji būtų pasakiusi daug įdomių dalykų. Antrasis momentas, apie kurį daug galvojau, – dėl sovietmečio prarasta / nesusiformavusi lietuviškoji popkultūra. Jos užuomazgų galime matyti dar iki 1940-ųjų, tačiau septintasis dešimtmetis, kuris pasaulyje sprogo rokenrolu ir skirtingomis populiariosios kultūros formomis, pas mus pasižymėjo pilkumu. Teturime tik trupinius to, ką galėjome turėti. Visada prisimenu 2018 m. apsilankymą Sietle pas dvi praėjusio amžiaus vidurio kartos lietuvaites pusseseres, kurių vienos namuose vienas šalia kito stovėjo rūpintojėlis, žemininkų poezijos tomelis ir Micko Jaggerio nuotrauka. Pagalvojau, kad tai pasaulio, kurį iš mūsų atėmė, vienas iš galimų vaizdų...

– Iškart žinojote, kad knygoje bus tiek daug paralelių būtent su Portugalija, o ne, tarkime, su Suomija ar Lenkija? Gal galite papasakoti išsamiau apie pasirinktą Portugalijos motyvą?

– Taip, paralelės su Lenkija būtų akivaizdžios dėl glaudžios istorinės bendrystės ir katalikiškos perspektyvos, o su Suomija – dėl ekonominių ir socialinių panašumų. Tačiau norėjosi netikėto rakurso, kuris priverstų nustebti, suklusti. 2020 m. pradžioje pasiėmiau paskaityti keletą knygų apie ilgametį XX a. Portugalijos lyderį António Salazarą ir jo valdomą valstybę. Skaitydamas pamačiau, kad istorinių paralelių su Antano Smetonos laikų Lietuva yra tikrai nemažai. Pats kraštas irgi kažkuo panašus – mes save įvardijame šiaurės pietiečiais, o jie yra savotiški pietų šiauriečiai. Vienodai mėgstame bulves ir kiaulieną (šypsosi). Be to, Portugalijoje ilgesys praeičiai, neįvykusiam laikui yra labai smarkiai išreikštas įvairiomis kultūrinėmis formomis. Pas mus ilgesio taip pat labai daug. Viską sudėjus ir ėmė ryškėti portugališki krantai, nuo kurių ir galėjau atsispirti.

– Kuo šios knygos rašymas skyrėsi nuo „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ kūrimo?

– Pirmiausia skyrėsi tuo, kad „Vasara“ buvo pandeminė-karantininė knyga, kuri buvo rašoma tuo ekstremaliu, bet darbui ir susikaupimui labai palankiu (mano galva) laikotarpiu. Nors daug galvojau apie jos dramaturgiją, tačiau ji yra tiesiog tradicinė istorinė knyga, su kuria, jai gimstant, man nebuvo sunku susipažindinti.  Prie „Fado“ siužetų tekdavo vis sugrįžti, vis naujai ir naujai vertinti šaltinių interpretavimą, vis brėžti ribą save varžant, saugant nuo istorikams būdingų metodų nutolimo. Kiekvieną dieną turėjau save įtikinti, kad ji man reikalinga.

– Ar rašydamas „Fado“ patyrėte iššūkių, kokių nors išankstinių būgštavimų?

– Tikrai taip. Iš pirmo žvilgsnio – tai pagaulus žanras. Tik sėsk, fantazuok ir rašyk. Tačiau teko ne vienoje vietoje save stabdyti, brėžti ribas, nuolatos savęs klausti, ar tai įtikinama, ar taip tikrai galėjo įvykti. Rašant paskirus neįvykusios istorijos siužetus reikėjo pereiti griežtą vidinę savikritiką ar net savicenzūrą. Išankstinis būgštavimas buvo elementarus – klausimas, kodėl to reikia? Tačiau vertindamas istorinės kultūros būklę Lietuvoje, sau į šį klausimą atsakydavau teigiamai, kad vis dėlto to reikia. Jei tai centimetru ar milimetru išplės lietuviškos istorinės vaizduotės ribas – bus labai gerai.

– Smalsu, kokių įdomiausių reakcijų esate sulaukęs iš „Vasaros“ skaitytojų? Ar jau sulaukėte nustebinusių komentarų apie „Fado“?

– Kai kam „Vasara“ tapo ir pranašyste, kai kam sugrąžino istorijos grožį, kai ką privertė labiau pasistengti dėl savo šalies čia ir dabar. Man įdomiausi atvejai buvo susiję su mikroistorijomis. Knygoje šmėsteli keletas ar keliolika asmenų, kurie yra tiesiog paprasti tuo metu gyvenę žmonės, vėliau niekaip nepapuolę į jokius istorinius vadovėlius. Juos įtraukdamas į pasakojimą norėjau parodyti, kad istorijai gali būti svarbus bet koks žmogus. Beveik visais atvejais atsirado artimųjų, kaimynų, kurie atpažino tuos minimus atvejus, ėmė man apie juos pasakoti artimas istorijas. Buvo nepaprastai geras jausmas. Be to, įdomu, kad pristatant knygą daug žmonių atsinešdavo artefaktų, susijusių su jų šeimomis iš 1940-ųjų pirmų birželio savaičių, – nuotraukų, diplomų, laiškų. Atsiliepimų apie „Fado“ dar tik randasi. Yra, kas nesutinka ir pateikia savo alternatyvios istorijos siužetų – tuo džiaugiuosi, toks ir buvo mano tikslas. Gražiausias girdėtas atsiliepimas – prisipažinimas apie norą gimti mano aprašomais 1968-aisiais, o ne tais, kurie iš tikrųjų buvo.

– Šioje knygoje fiksuojamas istorijos laikas – 1968-ieji Lietuvoje. Kokius svarbiausius skirtumus, be to, kad buvome okupuoti, įvardytumėte tarp realios ir fiktyvios to laiko istorijos?

– Iš esmės sovietinėje Lietuvoje neįvyko tas spalvingas ir gaivališkas kartų susidūrimas. Neįvyko nei rokenrolo revoliucija, nei permainų mene, juo labiau – visuomenės demokratizacijoje. Kai kurie neįvykusių 1968-ųjų atšvaitai visuomenės diskusijose jaučiami iki šiandien – tai, apie ką turėjome kalbėti tada, sunkiai išsakome tik dabar.

– Visus pasakojimus jungia Vilniaus motyvas. Kodėl pasirinkote būtent šį miestą?

– Apie Vilnių mes vis dar žinome mažai. Daugeliui tai pagonių kunigaikščių, Sąjūdžio ir atgimimo miestas. Visa istorija tarp šių įvykių mažai žinoma, menkai suvokta. Vis dar mažai esame permąstę Lietuvos žydų, lenkų, rusėnų ir vokiečių istoriją, mažai žinome Vilniaus gatvių, skverų, namų ir, žinoma, žmonių istorijas, nutikusias maždaug iki 1950-ųjų.

– Ko palinkėtumėte būsimiems „Fado“ skaitytojams?

– Linkiu nepabijoti plėsti savo istorijos suvokimo ribų ir šiuo metu daryti viską, kad Ukrainai ir visai Vidurio Europai niekada nebereikėtų vytis iš jų atimto laiko ir istorijos.

PALMĖS ŽIEDAS

ISTORIJA APIE UŽUŠKARĄ – DRAKONĄ, KURIS VALGO ŽMONES

Self-released, Juoda Banga

Va čia tai pokytis. Jonas Matusevičius, dar žinomas kaip Palmės Žiedas, nusprendė atlikti Moby manevrą (primenu, kad šis JAV atlikėjas 10-ojo dešimtmečio viduryje, pasiekęs populiarumą su savo albumu „Everything Is Wrong“, metė elektroniką ir išleido rokinį „Animal Rights“, kuris, švelniai tariant, nebuvo sutiktas su didele meile). „Istorija apie Užuškarą...“ yra lietuviškas Moby istorijos variantas, ir nors Palmės Žiedas dar netapo superpopuliariu atlikėju Lietuvoje, vis dėlto toks posūkis ir stebina, ir glumina. Pirmiausia reikia paspausti dešinę muzikantui už drąsą, nes tai šuolis drakonui į nasrus. Šis mitologija apipintas albumas yra visiškai ne tai, ko buvo galima tikėtis. Nors kai kurios detalės atpažįstamos, kaip dainavimo maniera, kartais ne pats sėkmingiausias rimavimas, ausis vis iškišantys elektroniniai ritmai, visas darbas yra tiesiog persmelktas tai alternatyvaus roko, tai progresyvaus roko, tai stoner roko. Kai kur J. Matusevičiaus kūryba man ėmė priminti net produktyviuosius „King Gizzard & The Lizard Wizard“, nes šie yra pirmieji, kurie šauna į galvą, kalbant apie nebijojimą rizikuoti. Tiesą sakant, pirmą kartą buvo tiesiog įdomu skaičiuoti, kiek gitaros muzikos požanrių Palmės Žiedas iš savo kišenės trauks. Kas iš to išeis? Atsakyti sunku: tai ne pats patogiausias klausyti, bet įdomus, nors ir stokoja kokio nors hito. Jame vyrauja koncepcija, istorija (apie tą patį drakoną) ir paties autoriaus nenoras pataikauti, o tai reta Lietuvos scenoje. Todėl mane ši istorija labai labai intriguoja.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)

ŠALNA

So Low

Self-released

Pastaruoju metu nemažai teko rašyti apie Jūrą Eleną Šedytę, 1/2 dueto „Ambulance On Fire“, ir jos muzikinius pasažus, tačiau kita šios grupė pusė, Mėta Gabrielė Pelegrimaitė, yra nusipelniusi lygiai tokio pat dėmesio kaip ir jos kolegė, ir jos, pasislėpusios po Šalnos pseudonimu, albumas „So Low“ yra geras to įrodymas. Eksperimentinis, aštrus ir šaltas – šis darbas parodo, kiek gili yra ši kūrėja ir koks skirtingas yra jos suvokimas nuo to, kas dabar populiaru. „So Low“ yra visiškai šviežias skambesys, pasinaudojantis postmodernistinėmis taisyklėmis, kuriose yra triphopo, industrinės muzikos ir spoken word apraiškų. Tai intelektualus darbas, kuriame ritmai – baugūs, garsai – vaiduokliški, o atitolęs Šalnos balsas konstatuoja, na, kaip čia geriausiai pasakius, šalną, šaltumą ir stingulį. Ar tokia muzika padės jums įšokti į pozityvaus pavasario ištroškusį džiugesį? Po šimts, tikrai ne, tačiau juk ne lengvo kelio mes čia susirinkome ieškoti. Su Šalna galima eiti į juodą šokių aikštelę, kurioje tave supa įtariai iš padilbų žvelgiantys veidai, kuriems šypseną išspausti yra tiek pat lengva, kaip iš dumblo – vašką. Tačiau net ir ši depresyvi ir netgi nihilistiška nuotaika niekaip manęs neatitraukia nuo albumo. Galbūt todėl, kad tamsa slypi visuose mumyse ir sėkminga jos manifestacija veikia lyg narkotikas, kurio reikia mažiau, tačiau norisi daugiau, arba kaip juoda magija, kurios žala kažkur viduje mus piktdžiugiškai paglosto. Svarbiausia nepulti pernelyg žemai.

85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

FREE FINGA

PLASTIKA

Warner Music Finland

Free Finga, you badass mother fucker! Kiek klausausi naujojo Tomo Narkevičiaus albumo „Plastika“, tuo jis man turtingesnis ir išraiškingesnis atrodo, ypač dar su tokiu 2step garage’iniu / drum’n’assiniu finalu kūriniuose „Anglys“ ir „Vienas“. Galiu pasakyti tik viena: fantastika! Jau seniai Free Finga įrodė, kad žodžius varto ne blogiau nei koks Praspaliauskas – mėsainius, tačiau čia jo sad, but sexy muzika pakyla dar laipteliu aukščiau ir, jei nuoširdžiai, visus panašaus r’n’b žanro konkurentus palieka toli už nugaros. Lyg ir nėra kažkokio super duper hito, lyg ir nėra kokio banalaus earwormo, tačiau įrašą norisi vis sukti ir sukti, mėgaujantis intelektualiomis, neperkrautomis ir išdailintomis kompozicijomis, kurios (tai yra labai svarbu) turi išskirtinę pakartotinumo vertę. Banaliai kalbant, jo ne tik klausyti faina, bet ir įdomu, nes visada arba tekste, arba muzikoje gali rasti kokį nors kabliuką, žodelį, natelę, kuri nejučiomis tau pasakys: „Na, gal dar kartelį.“ Ir tu suki, suki, suki, kol supranti, kad taip, šitas muzonas pas mane varo ant repeato, ir šią akimirką man jo absoliučiai užtenka. Be to, klausydamasis „Plastikos“ aš nepajutau kažkokios itin didelės kitų atlikėjų įtakos, lyg Free Finga būtų radęs savo unikalią nišą, kuriai pritinka ir jo balsas, ir jo neperprodiusuotas skambesys, ir, kas svarbu, netušti žodžiai, kurie suteikia šiai lietuviškai melancholiškai, tačiau atvirai kosmopolitiškai muzikai papildomo svorio. Nežinau, kaip jums, bet man čia – ne šiaip plastika, o gryna aukštoji gimnastika, kuri šiemet tikrai bus minima kaip vienas nuostabiausių metų darbų. Kaip ir rašiau anksčiau, galite su manim sutikti arba nesutikti, bet teks sutikti, kad „Plastika“ yra fantastika.

97/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)

KIPRONNO

VOYAGER

Gars Records

Kartais norisi ir tradicinio skambesio... Tokios mintys ateina perklausius Kipro Padribonio debiutinį EP, kuris paremtas klasikinėmis technomuzikos taisyklėmis, jas šiek tiek suintensyvinant ir suteikiant galbūt ir nestebinantį, bet labai patrauklų skambesį. „Voyager“ tikrai nelaužo taisyklių ar standartų; greitai pulsuojantis ritmas, šalti sąskambiai ir agresija veda klausytoją per šį darbą, kurį prisijaukinti reikia kelių kartų. Viena vertus, gali susidaryti įspūdis, kad jame nėra nieko pernelyg naujo, tačiau po trečio ar ketvirto karto jį papildo maži akcentėliai, žadinantys iš greitos ritmikos, kuria paremta ši intensyvi muzika. Vis dėlto, kad ir kaip būtų keista, „Voyager“ aš pasiilgau nuotykio, tarsi pati kelionė būtų buvusi pasirinkta saugi ir Kipronno jau būtų kažkieno anksčiau važiuotose vėžėse. Suprantu, kad attitude yra svarbu, ypač technomuzikoje, tačiau koks nors išėjimas iš šiame žanre labai ryškių taisyklių mini albumą būtų pavertęs spalvingesniu ir paslaptingesniu. Dabar man ausyse skamba šiokia tokia žanro klasika, kuri be reikalo įspraudžia į rėmus. Vis dėlto net tuomet „Voyager“ nesinori ignoruoti, jis turi svorio, kuris leis Kipronno keliauti toliau. Tačiau, išbandžius tai, kas jau buvo sukurta, ir sudėliojus tai pagal savo matymą, galbūt būtų galima žengti žingsnį toliau ir bandyti save nepažįstamuose vandenyse. Juk būtent dabar atsiriša rankos, kai taisykles žinai, jų laikaisi ir jomis vadovaujiesi. Jeigu taip, mūsų laukia dar viena jaudinanti kelionė.

75/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)

UNDER BLACK HELMET

CYBERDREAMS

Raw

Kas žino, tas žino, o žinantys, be abejo, džiaugiasi. Naujasis lietuvių elektronikos kūrėjo „Under Black Helmet“ mini albumas jau pasiekė mūsų ausis ir, kaip tradiciškai būna, talento iš talento neatimsi. „Cyberdreams“ yra kaip reta kokybiškas darbas, aukštos kartelės pavyzdys, į kurį lygiuotis, kuriuo žavėtis ir su kuriuo lygintis turėtų ne vien technomuzikos entuziastai. Ar naujajame opuse Julius Laurašonis pasikeičia savo juodą šalmą? Tikrai ne, su juo jam jauku ir patogu, todėl ir muzika yra iš esmės „Under Black Helmet“ muzika. Gal truputį lengvesnė, subtilesnė, bet tai yra vis tiek techno par excellence su visomis klišėmis ir stereotipais. Tačiau tai niekada netampa kokiu nors cringe’u, nes, kaip ir sakiau, šis kūrėjas išmano savo amatą ir, man atrodo, šiuo mini albumu dar labiau paaštrina savo ginklus ir pakelia meistrystę. Ankstesni darbai buvo įdomūs ir geri, o šis pasižymi nauju excitiment lygiu, nes kibernetinių sapnų aš klausiau su išskirtiniu dėmesiu, o ne tiesiog pasiduodamas ritminei atakai ir norui šokti. Erdvės muzikai šiame EP yra daugiau, lyg kurdamas šį darbą J. Laurašonis kvėpavo pilnais plaučiais, be jokių žanro grandinių, ir nors pagrindas lieka tas pats, naujumui vietos irgi pakanka. Šiuo EP „Under Black Helmet“ darkart įrodė, kad ne be reikalo važinėjama po pasaulį, ne be reikalo ryškiai šviečiama Lietuvoje, ne be reikalo tas šalmas spindi kaip deimantas. Apie tokį trumpagrojį dažnam  tik pasvajoti. Arba kiberpasvajoti.

85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Youtube“, „Soundcloud“)

Man netgi atrodo, kad, kalbant tiek apie šio filmo suvokimą iš žiūrovo perspektyvos, tiek siužeto plėtojimąsi ir jo esminę įtampą, klausai čia tenka pagrindinis vaidmuo. Tai pasidaro aišku jau filmo pradžioje, kai muzikos kūrinys užmaskuoja pagrindinį filmo momentą – vyro žūtį (jis randamas kraujo klane ant sniego prie šeimos namo), o svarbiausiu liudytoju teisme, kuriame dėl šio įvykio kaltinama žuvusiojo žmona, tampa jų regos sutrikimų turintis sūnus.

Iš tiesų ypatingą klausos svarbą, jos pirmenybę filme parodo jau pirmasis kadras, mat „Kryčio anatomiją“ pradeda ne vaizdas, o garsas – kol regime juodą ekraną, girdime dviejų moterų pokalbį. Netrukus atsiranda ir vaizdas: išvystame Sandrą, sėkmės lydimą rašytoją, duodančią interviu apie savo naujausią knygą pas ją į namus atvykusiai studentei. Tačiau jų pokalbį sunkina, galiausiai ir visai nutraukti priverčia iš kito aukšto atsklindanti garsi muzika, tiksliau, besikartojantis, užloopintas instrumentinės muzikos fragmentas. Sandra informuoja studentę, kad muzikos šaltinis – jos vyras Samuelis, remontuojantis palėpę. Moterys ima sunkiai viena kitą girdėti ir pokalbis, kuris turėtų būti įrašomas į diktofoną, nebegali tęstis.

Tampa veikėjo metonimija

Tad pirmiausia muzika šiame filme tampa vieno iš pagrindinių veikėjų (ir būsimos aukos) metonimija: Samuelio nematome, bet žinome, kad tai jis leidžia muziką. Vėliau, sužinoję daugiau apie šeimos padėtį, konfliktus ir įtemptą kasdienybę, galime daryti prielaidą, kad muzika atstoja paties Samuelio (kurio net neišvystame ekrane), universiteto dėstytojo, čia atvykusio su šeima, kad galėtų rašyti, ir dar neseniai vartojusio antidepresantus, veiksmus ir būseną: jausdamas pavydą, pyktį ir pagiežą žmonai, jis galėjo specialiai garsiai leisti vis tą pačią dainą, kad suerzintų moteris, sutrukdytų ir galiausiai nutrauktų jų pokalbį, pats  nepasirodydamas ir neištardamas nė žodžio.

Taigi, tik prasidėjus kino pasakojimui, žiūrovo rega tarsi suskliaudžiama ir suvokimo prasme jis priartinamas prie Samuelio ir Sandros vienuolikmečio sūnaus Danielio dalinės neregystės. Tiek paauglys, nuo kurio parodymų priklausys teismo sprendimas, tiek filmo žiūrovas tarsi verčiami aktyvuoti klausą ir būtent per ją susirinkti reikalingus įrodymus.

Samuelio leidžiama daina – amerikiečių reperio „50 Cent“ hito „P.I.M.P.“ perdirbinys, kurį atlieka vokiečių fanko grupė „Bacao Rhythm & Steel Band“. Tos pačios dainos dalies kartojimasis netiesiogiai nurodo ir paties veikėjo būseną – jo įstrigimą viename taške, negalėjimą išsivaduoti. Tai pagrindžia ir vėliau nuskambantys Sandros žodžiai, kad Samuelis nuolat kaltindavo save dėl sūnaus neregystės (angl. „He blamed himself on a loop“).

Įdomu, kad originalios dainos versijos gangsterišką repą šiame filme pakeičia (manau, visai neatsitiktinai) instrumentinis fankiškas skambesys: užuot Samueliui tiesiogiai pademonstravus savo jėgą, kovingumą, pasipriešinimą ir galią (su tuo įprastai – ypač filmuose – siejami repo kūriniai), jo kovingumas ironiškai sumenkinamas pasitelkiant gerokai už repą lengvesnį muzikos stilių. Vykstant teismui prokuroras taikliai pastebi, kad originalo žodžiai persmelkti mizoginijos, tačiau gynyba atkreipia dėmesį, kad Samuelio leista versija yra nevokalinė, vadinasi, apie paslėptą panieką ar neapykantą moterų (konkrečiai –  žmonos) atžvilgiu tarsi negalima kalbėti. Vis dėlto visiems puikiai žinomas originalas turi šią konotaciją, o nevokalinis variantas ir jos besiklausantį veikėją parodo kaip neturintį balso. Įdomu, kad režisierė buvo sumaniusi naudoti atlikėjos Dolly Parton dainos „Jolene“ fragmentą, tačiau, nepavykus gauti teisių į dainą, pasirinko „50 Cent“ versiją. Mano manymu, tai, kad šioje vietoje vis dėlto skamba būtent „Bacao Rhythm & Steel Band“, visam filmui suteikia tik daugiau prasmių ir gylio.

Nuotrauka iš filmo „Kryčio anatomija“.

Muzika padeda pabėgti

Muzika susieja Samuelį ir su sūnumi Danieliu, kuris dažnai rodomas skambinantis pianinu (filmui vystantis žmona Sandra patvirtina jų artimą ryšį): regis, abiem veikėjams sunkiais gyvenimo epizodais muzika padeda bent trumpam pabėgti, atsiriboti nuo realybės. Be to, pradžios titrams pristatant filmo kūrėjų komandą ir pagrindinius veikėjus (matome nuotraukas, vaizduojančias Sandrą ir Samuelį nuo abiejų vaikystės iki sūnaus gimimo), jie užbaigiami pianinu grojančio Danielio fotografija. Būtent čia išvystame filmo pavadinimą – jis užrašomas ant pianino. Periodiškai ekrane pasirodantis instrumentas ir žiūrovų ausis pasiekiantis jo skambesys tampa tarsi viso filmo pagrindu, personažus ir įvykius jungiančia gija.

Taigi skambinimas pianinu svarbus ne vienu aspektu. Pianino garsai dominuoja muzikos takelyje, jais tarsi žymima veiksmo trukmė: viso filmo metu Danielis mokosi atlikti tam tikrą kūrinį, o galiausiai matome ir girdime, kaip sklandžiai ir užtikrintai jis atliekamas. Pati kompozicija – intensyvi, kapota ir grubi, tad šio kūrinio pasirinkimas ir jo mokymosi proceso vaizdavimas leidžia geriau suvokti paauglio emocinę būklę: pianino klavišai daužomi tarsi bokso kriaušė norint išlieti susikaupusį pyktį. Kartu grojimo pažanga perteikia vidinę Danielio transformaciją: tuo metu, kai kūrinį atlikti tik mokosi ir groja lėtai, vis užsikirsdamas, sustodamas, paauglys dar nesuvokia ir nežino, kas įvyko tarp mamos ir tėčio, jį kankina abejonės. Vėliau, kai atsiranda vidinis žinojimas ir ramybė, skambinama jau be klaidų.

Šia prasme įdomus filmo epizodas, kai, Danieliui sėdint prie pianino, Sandra prieina ir viena ranka surenka kelias kito kūrinio natas, taip pakviesdama sūnų kompoziciją pratęsti ir paskambinti kartu. Jie ima groti Frederico Chopino preliudą e-mol (Op. 28, Nr. 4), kuris, kaip žinome, kompozitoriaus prašymu skambėjo per jo paties laidotuves. Tačiau Danielis, tarsi vis dar negalintis susitaikyti su tėvo mirties faktu ir galbūt abejodamas motinos nekaltumu, duetą nutraukia. Vėliau, po pokalbio su teismo paskirta prižiūrėtoja, kai ji paaugliui pataria nuspręsti ir pasirinkti, kuria tiesa tikėti, Danielis vėl pamėgina sugroti liūdnąjį preliudą – taip tarytum susitaikydamas su netektimi ir atsisveikindamas su tėvu, o kartu (anksčiau, nei tai įvyksta teismo salėje) išteisindamas savo mamą.

Pasirinktas F. Chopino preliudas ypatingas ne tik tuo, kad atskleidžia besikeičiantį sūnaus santykį su tėvo mirtimi. Jį su J. Triet filmu sieja ir kritimo, judėjimo žemyn ir atsikartojimo momentas. Vos vieno puslapio kūrinio melodija iš viršaus leidžiasi žemyn, bet maždaug viduryje muzikinis krytis sustabdomas ir melodijos linija prasideda iš naujo. Toks pasikartojimas atliepia Samuelio mirtį pridengusį instrumentinio „50 Cent“ perdirbinio kartojimąsi. Muzika sujungia kritimą ir mirtį, be žodžių atskleisdama pagrindinių veikėjų psichologinius portretus, jų transformacijas.

Filmo pradžioje eliminavus regos svarbą tarytum pradanginamas ir objektyvus žinojimas. Kaip atskleidžia besikeičiantys Danielio parodymai ir skambančios muzikos ar garso įrašų (Sandros ir Samuelio buitinių kivirčų, Sandros ir studentės interviu) interpretavimas teisminio proceso metu, tai, ką girdime, yra gerokai subjektyviau ir reliatyviau, mažiau įtikima ir patikima. Matymas kone prilyginamas realiam žinojimui (veikiausiai neatsitiktinai kai kuriose kalbose veiksmažodžiai „matyti“ ir „žinoti“ tam tikrose situacijose vartojami sinonimiškai), o girdėjimas – veikiau fikcijai ar net fantazavimui, kuris gali visiškai iškraipyti faktus ir tiesą.

Ypač svarbu, kad per pirmuosius Danielio parodymus pasitelkiamas netradicinis kameros judėjimas: užuot, kaip įprasta, imituodama veikėjų ir žiūrovų regos logiką, kamera ima reaguoti į garso sklidimo kryptį Danielio atžvilgiu, pasisukdama tai į vieną pusę (kai kalba prokuroras), tai į kitą (kai kalba advokatas). Taigi kamera pasirenka klausos, atrodytų, gerokai subjektyvesnės ir mažiau patikimos nei rega,  dominantę ir imasi perteikti nebe (vien) vaizdą, o garsą. Kameros akis virsta kameros ausimi. Tokį kameros judėjimą galima sieti ir su Danielio vidine būsena, jo pasimetimu tarp dviejų galimų variantų: kai duoda pirmuosius parodymus, paauglys dar nežino ar neapsisprendęs, kas kaltas: tėtis (advokato pusė) ar motina (prokuroro pusė).

Aliuzija į „Švytėjimą“

Iš pradžių Danielis duoda parodymus remdamasis tuo, ką namuose girdėjo anksčiau ir ypač – lemtingąją dieną. Per pakartotinius parodymus paauglys pateikia jau kitą versiją, remdamasis tuo, ką išgirdo pačiame teisme (kaip jau minėta, paragintas teismo paskirtos prižiūrėtojos, jis pasirenka, kuo tikėti). Šių parodymų pradžioje Danielis sako: „Kai įsivaizduoju tai darant savo motiną, negaliu to suprasti. Tačiau jei įsivaizduoju tai darantį tėtį, man atrodo, suprasti galiu.“  Kameros judėjimas šį kartą lieka stabilus, nesikeičia. Galiausiai teismo sprendimą nulemiančiu faktoriumi tampa ne objektyvūs faktai, o subjektyvus įsivaizdavimas, savo ruožtu nulemtas klausymo, – to, kas buvo išgirsta, o ne pamatyta. Kartu pasėjama abejonė tokiu teismo verdiktu ir į klausimą, kaip viskas vyko iš tikrųjų ir kas kaltas, lieka objektyviai neatsakyta.

Kita vertus, žvelgiant iš žiūrovo perspektyvos, tokį teismo sprendimą paradoksaliai grindžia

vaizdinė „Kryčio anatomijos“ plotmė, tiksliau, šio filmo sąsajos su kita puikiai žinoma psichologine siaubo drama „Švytėjimas“ (rež. Stanley’is Kubrickas, 1980), kurios pagrindas, kaip žinome, – 1977 m. Stepheno Kingo to paties pavadinimo siaubo romanas. Abiejuose filmuose rodoma trijų asmenų šeima (tėvas, motina, sūnus); abiejų siužetas vystosi atokioje apsnigtoje vietovėse, kur šeimos atsikrausto vyrų iniciatyva, kad šie galėtų susikoncentruoti į rašymą; abiejuose figūruoja mirtis, savižudybės ir žmogžudystės grėsmė; sutampa sūnų vardai, jų praktiškai vienodos šukuosenos, abiejų santykis su tikrove kitoks nei kitų veikėjų (abiem atvejais pasireiškiantis konkrečiai per regą: vienur – per neregystę, kitur – per regimas vizijas); net kai kuriose scenose moterų dėvimi megztukai itin panašūs. Be to, „Kryčio anatomijoje“ trumpai paminimas ir S. Kingas.

Šios paralelės leidžia kalbėti apie „Kryčio anatomijoje“ atvirai neparodomus, bet galimus siužeto niuansus. Prancūzų dramoje Samuelio personažo transformaciją rekonstruojame beveik vien tik iš kitų žmonių pasakojimų – pats veikėjas veikia ir matomas labai mažai. Tačiau vizuali sąsaja su „Švytėjimu“ leidžia kalbėti apie polinkį į (savi)destrukciją – izoliavęsis nuo pasaulio, nesėkmingai darydamas tai, ką nori, vis nepabaigdamas to, ką pradėjo, pykdamasis su žmona ir jausdamasis neįvertintas, Samuelis galimai netenka sveiko proto (kaip ir pagrindinis „Švytėjimo“ personažas). Dviejų filmų ryšys – nors nepaaiškėja, kas ir kaip tiksliai įvyko tą lemtingą dieną (ar Samuelis nusižudė, ar iškrito netyčia, ar siekė tik pagąsdinti Sandrą nesmarkiai susižeisdamas, bet viskas baigėsi mirtimi), bet tarsi įrodomas Sandros nekaltumas: vadovaujantis panašumo logika, ji, kaip ir pagrindinio veikėjo žmona „Švytėjime“, su žiauriais įvykiais galbūt neturi nieko bendra.

Tokia interpretacija ne tik patvirtintų klausos nulemtą ir dėl to tarsi ne iki galo įtikinantį teismo verdiktą Samuelio žūties byloje, bet ir praplėstų (gal padėtų tiksliau suprasti?) filmo pavadinimą. „Kryčio anatomija“ – pasakojimas apie nelaimingo žmogaus, vyro ir tėvo, žlugimą, savidestrukciją, emocinį, dvasinį, psichologinį ir galiausiai fizinį krytį.

– Primink tiems, kurie nestebėjo tavo karjeros, kaip viskas prasidėjo. Kaip susidomėjai muzika ir pradėjai kurti?

– Kada tiksliai pradėjau kurti – neprisimenu. Galvoju, kad buvo dvi kryptys. Viena jų – kai mokydamasis paskutinėje muzikos mokyklos klasėje susilaužiau koją ir tai buvo gana rimtas lūžis. Dėl traumos nelaikiau paskutinių egzaminų, tačiau man buvo išvesti metiniai pažymiai. Nebuvau pats blogiausias pianistas, bet tikrai nebuvau koks nors vunderkindas ir egzaminų bijojau. Viskas įvyko taip greitai ir galų gale jausmas buvo toks, kad muzikos mokyklos aš nebaigiau, nors iš tikrųjų baigiau. (Šypsojosi.)

Po viso šito supratau, kad pianinas man visai patinka, pradėjau domėtis, kaip galima groti ne tik iš natų, ir tada pradėjo gimti pirmieji mano kūrinėliai.

Kitas kelias buvo gitara. Šeštoje klasėje gimtadienio proga tėtis sugalvojo, kad man gitara būtų visai nieko dovana, o ir man prilipo ši mintis. Tuo metu klausiausi klasikinio roko grupių, kartais akiratyje pasitaikydavo ir lietuviškos alternatyvos scenos atlikėjų. Po kelerių metų grojimo sugebėjau tėvų išprašyti nupirkti elektrinę gitarą su stiprintuvu. Tada nieko kito neliko, kaip burti savo grupę. Buvo visko: grojau ir kūriau su viena grupe, iš jos buvau išmestas ir žengiau pirmuosius muzikos prodiusavimo žingsnius; tada subūriau kitą grupę, mums pavyko įrašyti ir išleisti albumą, bet galų gale palikau tą kolektyvą, nes priėmiau lemtingą sprendimą – kurti ir atlikti muziką vienas.

– Visiems reikia palaikymo ir padrąsinimo. Kas tavo didžiausi palaikytojai?

– Labiausiai noriu padėkoti savo merginai Laurai. Ji padeda judėti į priekį ir per daug nesinervinti. Labai dėkoju tėvams už nuolatinį palaikymą ir paskatinimą toliau siekti kūrėjo karjeros. Dabar, leidžiant naują albumą, dar noriu padėkoti Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto bendruomenei, dėstytojams. Čia baigiau Muzikos produkcijos specialybę ir naujajame albume yra bendras kūrinys, kurį įrašiau su savo dėstytoju kompozitoriumi Titu Petrikiu. Negaliu pamiršti savo pirmosios vinilinės plokštelės leidėjo Rolando Geistaro ir įrašų kompanijos „Juoda banga“.  Pirmas vinilas yra pirmas, tad ačiū Rolandui už pasitikėjimą. (Šypsosi.)

– Kokią matai Lietuvos elektroninės muzikos sceną? Kur matai save joje?

– Turiu pasakyti, kad niekada nelaikiau savęs elektroninės muzikos atlikėju. Netgi tada, kai 2022 m. išleidau albumą „Elektroninė Muzika“. Nežinau, kaip matau save joje. Visada laikiau save labiau pasakotoju arba žiūrovu, kalbant apie save kaip elektroninės muzikos prodiuserį. Terminas „elektroakustinis“ man labiau prie širdies ir jaučiu, kad šios dvi kryptis manyje kaunasi dėl išlikimo. Kažkada kėliau klausimą, kuri muzika dabar yra neelektroninė, o kuri – neakustinė. Jeigu klausomės muzikos, kuri buvo išleista ne per seniausiai ir dar virtualiojoje erdvėje, visi akustiškai įrašyti garsai pereina per skaitmeninį sluoksnį. Tik klausimas, kurioje proceso dalyje. Ir atvirkščiai, jei sintezatorius įrašome grodami jais per kolonėles, ar tai jau neakustinė muzika? Mane skambesys visada domino kaip prodiuserį, atlikėją ir tam skiriu daug dėmesio. Kartais jaučiu, kad dainų kūrėjai mėgsta supaprastinti melodiją, pasažą ar dainą iki A, B ir C. Dažnai kalbėdamasis su dainų kūrėju, kai jau esu paklausęs jo įrašų, suprantu, kad jis nė nebuvo susitikęs su įrašo garso inžinieriumi, kuris jo metų metus išmylėtą gitarą nugrūdo į kairę ausį tyliau už būgnų lėkštę. Yra būdų muziką kurti ne tik pagal aranžuotes ar muzikos motyvus.

– Ar yra ambicijų judėti į užsienio rinkas? Kaip manai, ar Lietuvos atlikėjai apskritai turi tokių galimybių?

– Ambicijų yra visokių, bet kyla klausimas – kaip? Žinoma, Lietuvos atlikėjai turi galimybių ir yra tikrai nemažai nuostabių pavyzdžių. Jaučiu, kad tiesiog turi susidėti dalykai ir  nusišypsoti laimė. Galų gale, ir leidinys turi būti neblogas, ir noro turi nestigti, bet biudžetą irgi reikia turėti. Žinoma, galima rengti dviejų savaičių turą po Europą, prasinešti per visus klubus be honorarų ir tikėtis, kad kažkas pakvies vėliau. Tai iš tikrųjų yra vienas būdų save parodyti pasauliui. Tačiau man atrodo, kad po tokio turo gitaros ar sintezatoriaus į rankas nenorėčiau imti dar mažiausiai du mėnesius. Manau, kad nuoseklumas yra raktas ne tik į pripažinimą, bet ir į malonų kūrybinį gyvenimą.

– Esi alternatyviosios scenos atstovas. Kaip gerbėjai priima tavo specifinį stilių? Kokiai auditorijai kuri? Kaip įsivaizduoji savo auditoriją?

– Manau, klausytojai mano stilių priima kaip tiesiog savitą. Jaučiu, kad nelabai tiksliai tinku prie kažkokios subkultūros ir per daug apie tai niekada negalvojau. Mano auditorija būna visokia. Žinoma, dauguma – jaunesni žmonės, tačiau neretai būtent vyresnieji nusiperka  mano leidinių fizinėse laikmenose. Koncertuose pamatau vieną kitą veidą, į kurį šiaip žiūrėdamas  tikrai neįsivaizduočiau, kad jie klausosi tokios muzikos – pavyzdžiui, metalo muzikos gerbėjai. Nors dabartiniu albumu turbūt visai tiksliai pataikiau būtent į šią auditoriją.

– Papasakok apie savo naujausią darbą – albumą „Istorija apie Užuškarą – drakoną, kuris valgo žmones“.  Kokią istoriją pasakoja šis albumas? Kodėl drakonas – pagrindinis herojus? Kada jį išgirsime platformose ir gyvai?

– Šis albumas jau kurį laiką buvo mano galvoje. Drakonai man vis kažkaip įsimindavo nuo  jaunesnių dienų. Prisimenu, labai patiko „Eragono“ knygos, visokie filmai, susiję su šiais fantastiniais gyviais, ir visa tai norėjosi įprasminti savaip. Džiaugiuosi, kad albume yra nemažai lietuvių liaudies elementų. Manau, tai susiję su dalyvavimu Dainų šventėse – esu ten ir dainavęs, ir šokęs. Turiu atiduoti duoklę ir lietuviškoms pasakoms, kur netyčia kokiai nors Marytei nupjauna galvą ir ji padedina (angl. k. „dead“ – miręs). Pati dainų rinkinio istorija – gana dinamiška. Albume yra visko: ir linksmų, ir liūdnų dalykų, elektronika kartu su gyva muzika nuolat kovoja, magija – prieš fizines galias... Galbūt tai ir yra visa albumo prasmė. Albumas pasiklausymo platformose pasirodė balandžio 22 d.

– Kaip sekėsi jį kurti? Kaip atrodė kūrybos procesas?

– Kūrybos procesas buvo veikiau painus nei ilgas. Minėjau, kad prireikė dvejų metų, tačiau daug laiko buvo skirta visokiems eksperimentams, tikrinant, kaip skamba būgnai, gitara, ar daina parašyta, kad vystytųsi vienokiu, ar kitokiu greičiu, ir pan. Buvo, kad kūrinys kaip ir baigtas, bet tada įvyksta kokia nors universiteto paskaita, per kurią išmokstu kažką naujo, ir tada grįžęs į studiją suprantu, kad būtent šio sprendimo ieškojau. Baisiausia buvo su tais visais veikėjais ir albumo naratyvu. Dabar, kai klausau šio darbo, man atrodo, kad visas šis dainų rinkinys yra šiek tiek cringe, bet mano mergina sakė, kad geriau nesakyti šito (juokiasi). Labai sunku buvo surasti pusiausvyrą tarp to, ką gali įsivaizduoti klausytojas, ir to, ką gali pasakyti žodžiai arba muzika. Nenorėjau, kad dainų rinkinys taptų paviršutiniškas, bet nebuvo ir noro, kad visas darbas būtų eksperimentinis. Būna, kad kai ilgiau klausausi šio albumo, pradedu dalyvauti tuose įvykiuose, įsivaizduoju, kad bėgu, einu, kovoju su tais drakonais, tačiau ne visiems tai patinka. Iš tikrųjų visa garsų masė kai kuriose dainose yra milžiniška. Kiekvienas garselis, padedant garso inžinerijai, yra priverstas išskambėti ir galbūt ką nors gali varginti. Vis dėlto esu labai patenkintas, kaip albumas skamba dabar. Jaučiu, kad įrašai – visai modernūs, bent jau palyginti su mano ankstesniais leidiniais, o toks ir buvo mano tikslas.

– Jame – būgnai, gitaros... Kodėl nukrypai į roko pusę?

– Turiu pasakyti, kad elektroninę muziką pradėjau kurti vos ne iš reikiamybės, dėl priežasties, kad likau vienas, o visų instrumentų, kurių norėjau, neturėjau, tad kompiuteris ir skaitmeniniai garsai mane turbūt išgelbėjo. Tiesiog neturėjau pakankamai žinių nei apie dainų rašymą, nei kūrybos visumą ar techninius įrašų aspektus. Tačiau būtent praeitais metais įgijau daugiau patirties universitete, buvau išvykęs pusmečiui mokytis į Šiaurės Angliją. Šie dalykai man suteikė daugiau galios priversti įrašus skambėti taip, kaip aš norėčiau. Kartais kurdamas įsivaizduodavau, kad turiu kalaviją rankose ir su juo suvaldau kokią nors audrą ar tornadą, o tai mano mintyse yra įrašai, muzikos produkcija.

– Prie tavęs prisijungė Jokūbas – grupės „Akli“ būgnininkas. Kaip susidūrė jūsų keliai? Ar jį matysime ir gyvuose pasirodymuose?

– Su Jokūbu esame pažįstami nuo Kaune buvusio gyvos muzikos klubo pavadinimu „Largo“ laikų. Stebiu grupės „Akli“ veiklą ir dar labiau – Jokūbą ir jo santykį su mušamaisiais. Tikiu, kad šis dainų rinkinys parodė šio būgnininko įstabiausias savybes. Dainos, kuriose skamba akustiniai būgnai, iš tikrųjų ir yra parašytos su mintimi, kad būtent Jokūbas šias partijas atliks. Gyvi pasirodymai buvo viena iš Jokūbo prisijungimo priežasčių. Nors žinau, kad scenoje vienas padarau nemažai, tačiau labai panorau pasidalyti savo muzika su kuo nors ir turėti užnugarį scenoje visada labai smagu. Groti grupėje iš tikrųjų yra labai ypatingas jausmas ir linkiu visiems tai patirti, net jeigu ir visiškai nesiejate savo gyvenimo su muzika.

– Ką dar veiki be muzikos? Ką veiktum, jei ne muzika?

– Ach... Veikiu daug ką, tik nežinau, ar tai irgi yra muzika, bet užsiimu savo paties įrašų leidyba, o tam reikia daug laiko ir jėgų. Kadangi savo įrašus leidžiu pats, turiu nepaprastą laisvę ir galiu pats nuspręsti, kaip noriu įprasminti savo muziką. Tačiau turiu pasakyti, kad dabar, kai albumą leidžia „Juodos bangos“, pajutau malonumą, kad yra kitų žmonių, kurie rūpinasi leidinio kokybe, komunikacija ir kitais dalykais.

Baigęs mokyklą tris mėnesius mokiausi Vilniaus universiteto Fizikos fakultete ir buvau įsitikinęs, kad tapsiu inžinieriumi, tačiau vis dėlto viskas pakrypo kita kryptimi. Tačiau technologijų nepamiršau, aktyviai stebiu mokslo naujienas.

– Kokių kitų pomėgių / hobių turi? Kam skiri savo laisvalaikį?

– Norėčiau pacituoti savo dėstytojo kompozitoriaus T. Petrikio žodžius, kuriuos jis pasakė vienoje radijo laidoje atsakydamas į šį klausimą: „Mėgstu mėgautis šia minute.“ Prisimenu, kad laidos vedėja šiek tiek keistokai pasijuto išgirdusi tokį atsakymą.

Mėgstu eiti į sporto salę, stovyklauti. Manau, kad gamta irgi turėjo nemažai įtakos šiam albumui. Patinka pageiminti. Šiuo metu vis dar neprisiverčiu pereiti „Baldurs Gate“. Labai aktyviai domiuosi muzikos technologijomis, turbūt kas savaitę įsijungiu paskaityti „SoundOnSound“ puslapį ir dabar dar turiu idėjų pasidaryti savo paties garso apdirbimo įrangos.

– Kokie tavo tolesni planai?

– Dabar planai yra išleisti šį albumą ir surengti pirmąjį Palmės Žiedo koncertą kartu su būgnininku – tam reikia tikrai nemažai pasiruošimo. Paskui matysime. Laukia visai darbinga vasara, o rudenį – kiti įrašai. Kūrybos ratas nenustoja suktis. (Šypsojosi.)

– Leonardai, saksofono įgūdžius tobulinai daug metų – studijavai ir Lietuvoje, ir  užsienyje. Kuo tave patraukė ir tebetraukia šis instrumentas?

– Saksofonas man pateko į rankas dar būnant dešimties metų. Turėjau jauną ir linksmą mokytoją Albiną Guželį ir susiklickino viskas, kam reikėjo, taip, kad šiuo instrumentu groju lig šiol. Vis dėlto kuo toliau, tuo blogiau, o kartais iš viso liūdna: atrodo, kad saksofonas tapo mano kūno dalimi. Ir taip kasdien kaip ringe – vis po naują iššūkį. Kad negaliu pasiduoti, jau seniai tapo aišku. Saviironiškai žiūriu į gyvenimo džiaugsmus su didžiausiu dėkingumu. Saksofono garsas man yra didžiausia inspiracija ir iššūkis.

– Esi tituluojamas ne tik kaip vienas geriausių saksofonininkų Lietuvoje, bet ir kaip vienas produktyviausių aranžuotojų ir orkestruotojų Lietuvoje. Iš kur semiesi įkvėpimo kurti? Kaip manai, kas labiausiai skatina (tavo) produktyvumą?

– Orkestravimo ar aranžavimo darbai įprastai būna skubūs – juos reikia paruošti per gana trumpą laiką. Todėl čia svarbus mano, kaip kūrėjo, patikimumas ir komunikacija su užsakovais. Čia daugiau ir spontaniškos kūrybos – savoms kūrybos injekcijoms permąstyti dažniausiai lieka labai mažai laiko. Tačiau kartu tai ir geras pasitikrinimas, kokio gylio tavo kūrybos šulinys.

Kompoziciniai darbai, į kuriuos įdedu širdies, arba, kitaip sakant, turiu laiko pasikrapštyti ilgiau, įprastai mane nuveda į tolimas kūrybos keliones. Prasidėjęs procesas kartais tęsiasi mėnesių mėnesius mano galvoje: čia skambančios muzikinės idėjos gyvena savo gyvenimą. Tokias kompozicijas paleidžiu į savo kūrybos albumus klausytojams, nes būtent žmonės – mano draugai, bičiuliai ar kolegos – ir yra tie didieji inspiratoriai.

Žodžiu, kūrybos impulsai – įdomi tema. Tiesą pasakius, man kurti yra tas pats, kas valgyti obuolį. Arba, tarkime, vairuoti automobilį. Arba – tiesiog pasivaikščioti. Tačiau pati kelionė iš buitinės rutinos į šią kūrybos būseną vis dėlto yra iššūkis.

– Naujasis tavo albumas „And The Sun Will Shine When I’ll See You Again“ – visai kitoks nei ankstesni tavo darbai. Esi minėjęs, kad pagrindinė albumo idėja buvo tiesiog žaisti muziką. Papasakok truputį daugiau, kaip vyko šis žaidimas, – ar vis dėlto teko laikytis kokių nors taisyklių, gal buvo konkrečių pergalių, pralaimėjimų?

– Visiškai tikriausias žaidimas. Aišku, kažkiek Simono Šipavičiaus dėka – jis sutiko ne dirbti prie albumo, o jį įžaisti – literaliai. Pavyzdžiui, kartą sugalvojau atsivežti teniso stalą pas Simoną į studiją ir ten žaidėme visą dieną tiesiog be jokio tikslo. Mums abiem patinka stalo tenisas, abu mokame žaisti. Tiesiog mėgavomės tuo procesu. Žaidimo dalį įrašėme, bet tik vėliau, artėjant albumo suvedimo pabaigai, sumaniau panaudoti tuos teniso kamuoliuko garsus albumo baladėje (takelis albume pavadinimu „Ball-ad“).

– Vadinasi, žaidi ne tik muzikos elementais, bet ir žodiniais, šių dviejų sistemų derme – kompozicijoje girdimo kamuoliuko anglišku žodžiu apžaidei ir tarytum perrašei baladės žanro rašybą, kartu pateikdamas kitokią, savitą kūrinio (o gal net baladės žanro apskritai) suvokimo ir interpretacijos galimybę. Ar muzika tau – taip pat kalba?

– Net ne kalba, o poezija!

– Šis albumas peržengia tradicinio džiazo ribas: čia puikiai ir sykiu labai originaliai dera gyvi instrumentai, sintezatoriai ir elektroniniai, eksperimentiniai elementai (pavyzdžiui, vienoje kompozicijoje girdimas kvėpavimas į saksofono pūstuką, kitoje – šokinėjantys stalo teniso kamuoliukai). Ar tokią idėją turėjai iš karto, ar koncepcija gimė kūrybos procese?

– Visada priešgyniavau tradicinio džiazo elementams – nesu tradicinio džiazo atlikėjas. Šį albumą įrašinėjau su mintimi, kad jį bus galima apdoroti garso suvedimo procese. Tačiau kvėpavimas, kuris girdimas iš / į pūstuką – naujausias IntraMic mikrofono netikėtumas. Partijas buvome įrašę „Plokštelinėje“ ir S. Šipavičius, miksuodamas takelius, netikėtai man paskambino ir sako: „Ką manai, jeigu iškeltume tą kvėpavimą?!“ Kai paklausiau, man pasirodė, kad tai geniali idėja. Iškart sutikau su šia skambesio spalva. Tikras netikėtumas!

Apskritai, visas šitas albumas – netikėtumai. Daug dirbau prie jo – pusė metų tikrai atiduota. Idėjos pačios gimsta vykstant kūrybos procesui. Tarkime, kompozicijoje „Alchemist“ visai netikėtai nusprendžiau panaudoti praktiškai fleitų ir saksofonų orkestrą – visas partijas įgrojau pats. Ir tas epinis Pauliaus Volkovo gitaros solo – vyšnia ant torto!

J. Šikšnelytės nuotr.

– Albume dominuoja garsų, ritmo pa(si)kartojimai. Ką atvėrė toks komponavimo principas?

– Pasikartojimai – kieta. Albumo pradinė mintis buvo pasikartojimai, jungiantys visą albumą. Pavyzdžiui, pirmame kūrinyje girdisi ksilofono rifas, kurį padėjo įgyvendinti fantastiškas perkusininkas Audrius Rekašius. Tas ritminis ksilofoninis rifas veda per ilgą kelionę, kol jis tampa kažkuo kitu. Kitose kompozicijose galvojau ne tik apie ritminius motyvus, bet ir melodinius. Pavyzdžiui, kompozicijos „And The Sun Will Shine When I’ll See You Again“ muzika pakibusi virš vienos besikartojančios natos. Taip ta kompozicija vystosi ir įgauna skirtingų formų.

– Labai įdomūs, išskirtiniai ir kartais netikėti yra ir tavo kompozicijų pavadinimai. Nors esi sakęs, kad jų labai sureikšminti neverta, vis tiek paklausiu – kokios muzikinės savybės, o gal ritminiai niuansai lėmė, kad, tarkime, antrojo albumo kūrinio pavadinimas yra „Kaunas“?

– Aha, šitą kompoziciją mini visi, kurių klausiu, kas įsiminė labiausiai. Ritminiai niuansai išsidėlioja boso partijoje, kurią groja robotas 13/8 metre, – kabliukas, kuriuo praskaidrinau savo kompozicinę idėją. Du akordai ir visiška improvizacija nuo pradžių iki galo. Kaunas – man ypatingas. Esu tikras, kad tai tikroji Lietuvos širdis. Jaučiu  nepaprastą pagarbą visiems iš Kauno kilusiems kultūros srities žmonėms. Man tai sunku paaiškinti, tačiau ši kompozicija dedikuota su pačia gražiausia mintimi šiam miestui.

– Ar tau, kai jau suteiki kompozicijai galutinį pavadinimą, kaip nors pasikeičia, pasipildo jos reikšmė? Gal atsiranda naujų, prieš tai net negirdėtų spalvų?

– Pavadinimai – būdas sudominti klausytoją. Todėl apie juos galvoju nemažai. Dažnai stengiuosi paklausti savo muzikos – kaip ir ar nori ji būti pavadinta.

– Pasitaiko atvejų, kai tinkamiausio pavadinimo rasti nepavyksta? Ką tuomet darai? Gal yra kompozicijų, kurioms labiau prilimpa neoficialūs, sakykime, darbiniai pavadinimai?

– Pasitaiko. Tuomet pavadinu kompoziciją „Abstrakcija“.

– Antraščių žaismė įtraukia abu tavo pastarųjų metų albumus – ir minėto naujausio, ir ankstesnio („How Deep is Her Voice“) darbų pavadinimai netiesiogiai nurodo į kultinės grupės „Bee Gees“ kūrinius („How Deep is Your Love“ ir „And The Sun Will Shine“). Ar galima tikėtis, kad būsimo tavo albumo pavadinimas bus kas nors panašaus į, pavyzdžiui, „Stayin’ Alive“?

– Tai yra malonūs sutapimai. Kai augau, prie tėvų patefono praleidau ne vieną valandą klausydamasis „Bee Gees“ muzikos.

– Kalbant apie būsimus albumus, esi sakęs, kad tavo tikslas – dešimt metų kasmet išleisti po naują albumą. Ar čia tiesiog iššūkis sau pačiam kiekvienais metais sukurti kažką naujo, ar jau turi kiekvieno albumo pagrindinių idėjų? Gal jau prasidėjo kūrybos procesas?

– Tiesą sakant, atrodo, turiu idėjų tiems dešimčiai albumų į priekį. Todėl labai noriu nepaleisti šios minties ir kažką su ja pasiekti. Tam susigalvojau discipliną su terminu. Tai tiesiog procesas, kuriuo mėgaujuosi. Tai yra svarbiausia.

– Ne tik aktyviai kuri, bet ir daug koncertuoji. Kuri veikla teikia didesnę laimę: įrašai, kuriuose, regis, daugiau suvaldyto garso ir apgalvotų sprendimų, ar grojimas scenoje čia ir dabar?

– Man improvizacija yra kasdienis ingredientas, todėl patinka scena ir joje vykstantys procesai čia ir dabar. Taip pat sau visada primenu, kad nesvarbu, su kuo ar kur veda vieni ar kiti darbai, – svarbu kompanija. Gera kompanija atperka viską.

– Saksofonas, džiazas, atrodo, neatsiejami nuo improvizacijos. Ar tavo kasdienybėje irgi daug neapibrėžtumo? Kur dar mėgsti improvizuoti?

– Žaidžiu gyvenimą. Daug laiko praleidžiu Šiuolaikinės mokyklos centre, kur improvizacijos – dar daugiau. Ten reikia atrasti amžinybę ne tik savyje, bet ir kitiems augantiems žmonėms padėti suprasti, kas jiems patinka.

– Improvizuoti ir klysti – man šios sąvokos atrodo labai artimos. Kad drįstum improvizuoti (be visos galybės žinių ir įgūdžių), privalu nebijoti klysti. Kaip manai, kas svarbiausia improvizuojant?

– Improvizuojant svarbiausias vienas dalykas – gera pradžia. Tačiau gali būti, kad nepavyks gerai pradėti, tuomet svarbu atsiminti, kad reikia bent garbingai pabaigti. Klaidos ir baimės – būtini ingredientai.

– Jei ne džiazas, saksofonas ir apskritai  muzika – kur dabar būtum ir ką veiktum?

– Turbūt būčiau laivo kapitonas.

– Grafikos bakalauro, paskui magistro studijas Šiaulių universitete baigiau 2015 m. Šešerius metus buvau nutolusi nuo kūrybos. Atėjo metas, kai pajutau, kad studijavau ne šiaip sau. Prieš metus supratusi, kad ir vėl noriu kurti, ėmiausi įvairių kūrybinių sumanymų. Suprantu, kad prireiks laiko įsibėgėti, bet džiaugiuosi, kad kūrybą nustojau atidėlioti. Kadangi pertrauka buvo ilgoka, mano braižas tebesiformuoja. Kryptį turiu, todėl norisi ieškoti savito stiliaus, eksperimentuoti ir savęs neskubinti. Idėjos atkeliauja pačios – dirbant prie vieno linoraižinio, kyla kito idėja. Aišku, kartais bandau galvoti apie temą, mintyse kurti galimus kūrinių vaizdinius, tačiau pradėjusi piešti eskizus nukrypstu į lankas. Jos neretai tampa galutiniais sumanymais. Mėgstu save nustebinti, todėl dažnai improvizuoju be jokio eskizo, taip mėginu išsigydyti baimę sugadinti priemones – linoleumą arba popierių. Bandau prisijaukinti ir piešimo planšetę, nes kampe lieka mažiau suglamžyto popieriaus. Tačiau neneigsiu – kol kas ši draugystė mezgasi gana sunkiai, dirbti su tikromis medžiagomis, kaip ir skaityti popierines, o ne skaitmenines, knygas, man arčiau širdies.

A. Džei nuotr. 

– Smalsu, kodėl menininkai nutolsta nuo kūrybos. Ką veikei minėtos pertraukos metu ir kas padėjo pasiryžti pokyčiams, susigrąžinti kūrybą?

– Baigdama studijas jau dirbau parduotuvės vedėja. Vėliau įsidarbinau konstruktore biure. Mintys apie kūrybą lankydavo nuolat, bet fiziškai laiko nelikdavo. Darbą baigdavau vėlai, išvargusi norėdavau tik gulėti. Tuo metu turbūt stigo ir laisvalaikio planavimo įgūdžių, nes darbo specifika man patiko. Netikėti pokyčiai asmeniniame gyvenime pastūmėjo atgal į kūrybą. Atrodo, šįkart tiesiog ėmiau ir užkibau. Pirmas ryškesnis kūrybinis pliūpsnis įvyko 2022 m. vasario 24-ąją, pirmąją karo Ukrainoje dieną. Pabudusi ryte išgirdau naujienas ir pradėjau dar labiau drebėti (tuo metu sirgau kovidu). Tuomet tiesiog atsisėdau ir ėmiau raižyti. Dariau tai nuo ryto iki vakaro. Nepastebėjau, kaip prabėgo diena. Turbūt taip stipriai reikėjo atsiriboti nuo siaubingų naujienų ir tą jausmą išlieti ant linoleumo.

Gera, kad yra žmonių, kuriems mano darbai patinka, jaučiu ir vertinu jų palaikymą. Kūryba veikia ir kaip savotiškas išsiliejimas, būdas augti. Pernai dalyvavau programoje „Erasmus+“. Ten susipažinau su žmonėmis, kuriems pažadėjau susikurti savo, kaip menininkės, profilį instagrame. Šis žingsnis mane įpareigojo. Kartais taip rodytis nedrąsu – atrodo, nieko ypatingo neturiu, bijau, kad niekam nebus įdomu. Kita vertus, menininkų paskyrų įvairovė ten itin plati, tad teko sukaupti drąsą ir viešojoje erdvėje prisistatyti. Galų gale tie, kuriems neįdomu, manęs sekti neprivalo. Mane tai motyvuoja, kelia azartą profilį vis papildyti. Socialiniai tinklai atlieka ir dienoraščio funkciją, todėl tampa vis lengviau stebėti mus dominančius kūrėjus, žmones. Tačiau ranka pasiekiama informacija nėra vien pranašumas – greitai persisotiname, mums tampa vis sunkiau įtikti, niekas nebestebina. Būti vadybininku kitiems kartais atrodo lengviau nei sau. Todėl nuolat stebiu įvairių kūrėjų paskyras, kuriose galiu pasisemti idėjų.

– Šešeri metai slopinant kūrybiškumą galėjo sukelti nemažai įtampos. Kaip spręsdavai vidinius konfliktus, kylančius daugeliui jaunų menininkų? Nestabili finansinė situacija iki šiol išlieka dideliu iššūkiu – iš kūrybos pragyventi gali maža dalis pradedančiųjų menininkų.

– Vidinius konfliktus ilgai slopinau ir nebandžiau jų spręsti. Tarsi tai ignoruodamas galėtum pabėgti nuo problemų. Lūžis įvyko, kai buvau 27-erių. Suvokiau, kad taip gyventi nebenoriu, reikia pokyčių. Pradėjau nuo savęs. Pamėginau garsiai įsivardyti prioritetus, išsikelti tikslų. Nenumačiau nieko įspūdingai didelio, tačiau pirmieji žingsniai buvo žengti. Pakeičiau darbą, sumaniau nusipirkti didelį grafikos presą ir vėl kurti. Tačiau gyvenimo taip lengvai nesuplanuosi – preso įsigyti dar nespėjau, nes atsirado kitų pirkinių. Tačiau kūrybą susigrąžinau ir be jo. Dabar labiausiai norisi būti atpažįstamai iš savito braižo, svajoju apie personalines ir tarptautines parodas. Būtų smagu pragyventi iš kūrybos. Dėl to kasdien stengiuosi žengti bent po mažą žingsnelį, dažniau būti mane įkvepiančiose erdvėse, bendrauti su kitais menininkais.

– Kaip atradai linoraižinių techniką?

– Prie linoraižinio technikos prisiliečiau pirmame bakalauro kurse. Iškart patiko. Mano eskizai nuo pat pradžių buvo grafiški, dominavo dėmės, linijos. Linoraižinių technika artima mano asmenybei, nes esu linkusi analizuoti, kurti planus, vertinu ramybę, o šios savybės puikiai dera su šios krypties kūrybos proceso specifika: iš pradžių reikia plano, objektų raižymo sekos. Pats raižymas yra meditatyvus, ne tik kažką sukuri, bet ir išsivalai mintis. Studijuojant patiko medžio ir kartono raižiniai, o eksperimentų netrūko nei audiovizualiniame mene, nei skaitmeninėje grafikoje. Dauguma technikų įdomios ir šiandien, tačiau dabar labiausiai koncentruojuosi ties linoraižiniais. Nors kas ten žino, galbūt bus permainų.

A. Džei nuotr.

– Pažįstamos esame nuo paauglystės. Drauge su kitais bendraamžiais susitikdavome Mažeikių stadione. Jau tada vadinaisi Simona Woozy. Žodynas pateikia keletą šio žodžio reikšmių: „supykęs“, „apsvaigęs“, „pakvaišęs“ ir pan. Kuri reikšmė artimiausia tavo grafikai?

– Naivi istorija – būdama penkiolikos, anglų kalbos žodyne ieškojau tiesiog gražiai skambančio žodžio, kuris galėtų tapti mano pseudonimu. Tuo metu užkabino būtent „woozy“. Toks pseudonimas išliko iki dabar. Niekada to nesureikšminau, bet dabar žodžiai „apsvaigęs“ ir „pakvaišęs“ siurrelistinei, hipnozės elementų turinčiai mano grafikai apibūdinti išties tinka. Darbuose netrūksta svaigulio ar raibuliavimo įspūdį keliančių elementų – atsikartojančių linijų ir geometrinių figūrų.

– Išskirčiau ir rituališkumą, kurio įspūdį kelia ritmika, – ratu besisukantys liepsnojantys degtukai, iš brūkšnių susidedančios panoramos ir interjerai. Prisimenu ir triušį, kurio viduje – linijų labirintas. Tikiu, kad kūryba neretai susijusi su atsakymų ieškojimu: vargu, ar būtų įdomu kurti, jei jaustumės visažiniais. Kaip minėti darbai atliepia tavo vidinį pasaulį, kokius klausimus keli ir nagrinėji kurdama?

– Mano raižiniuose dažniausiai susitelkia susikaupusios emocijos ir būsenos, todėl kūriniai tampa savotišku nuotaikų veidrodžiu. Žiūrovams nesiekiu aiškinti, kaip jie turėtų jaustis ar ką matyti. Tai labai individualu, jautru ir asmeniška: juk į tą pačią situaciją reaguojame unikaliai, tik mums būdingomis emocijomis. Mano kūriniai ganėtinai ekspresyvūs ir „judantys“. Galbūt taip žiūrovą kviečiu pokalbio, skatinu dvejoti, ar nesivaidena, – noriu tikėti, kad tos linijos auditorijai išties prabyla. Taip tarp kūrinio ir žiūrovo užsimezga dialogas.

– Drauge su menininke Roberta Stonkute Šiaulių Prisikėlimo aikštėje neseniai pristatei performansą „Omuo“. Kaip kilo sumanymas, kokių auditorijos reakcijų sulaukėte?

– Pamačiusi, kad Prisikėlimo aikštės kubai laisvi, Roberta pasiūlė juos įveiklinti. Keletą dienų kūrėme planus, o vėliau juos įgyvendinome. Aikštėje yra trys metalinių karkasų kubai. Kiekviename iš jų įkurdinome veikėjus: kėdę ir du žmones. Žiūrovai galėjo tikėtis ryškių šviesų ir dūmų, tačiau iš esmės buvo raginami omenyje turėti sprendimo galią. Prie kubų prisirakinome grandinėmis, todėl mūsų judesiai tapo riboti, net skausmingi. Siūbuodamos, vaikščiodamos, tampydamos grandines bandėme atkreipti žiūrovų dėmesį. Šalia kubų prieš tai padėjome stiklinę ir butelį vandens – tarsi galimybė mus pagirdyti. Kadangi performanso nesurežisuosi, o žiūrovų veiksmų nenulemsi, buvo įdomu stebėti, į ką tai išsivystys. Praėjus 20–30 minučių, viena mergina mus pagirdė! Vėliau priėjo vaikinas, paėmė butelį su vandeniu ir tiesiog nusinešė. Paskui merginos mus išlaisvino. Po šio performanso priėjau prie žiūrovų, kiekvieną apkabinau ir visiems padėkojau. Emociškai buvo stipru ir dėl to, kad tai – pirmasis mano pasirodymas, pareikalavęs nemenkos drąsos. Pirmasis ir iškart centrinėje miesto aikštėje!

Aplinkinių reakcijos buvo įvairios, vieni rūpinosi: „juk vėliau skaudės“, antri tiesiog džiaugėsi veiksmu miesto centre, treti dalijosi turėję omenyje, kad mums reikia pagalbos, bet nedrįsę prieiti.

A. Džei nuotr. 

– Kūryba žavi tuo, kad menininkui leidžia pasijusti turinčiu galią priimti svarbius kūrybinius sprendimus. „Taip / tikriausiai smagu / būtų tverti pasaulius“ – Aido Marčėno eilėraščio „Taip“ eilutės, iš dalies nusakančios jo poezijos prasmę. Kokia yra tavo kūrybos prasmė? Kuo kurianti Simona skiriasi nuo nekuriančios?

– Galbūt popierius geriau atlaiko ir įprasmina būsenas, o pasitelkus kūrybą kalbėti lengviau nei įprastais žodžiais. Gali būti, kad mano pačios prasmė yra kūryba. Prasmės pajautimas nuolat kinta, auga kartu su asmenybe, o veiksmai ir jausmai, vedantys jos link, tėra dabarties išraiška. Ne veltui procesas dažnai yra įdomesnis už rezultatą. Keičiuosi ir aš – šiandien į šį klausimą atsakau vienaip, rytoj atsakyčiau kitaip. Kūrybos procese esanti Simona yra atsiribojusi nuo pasaulio, nejaučianti nei laiko tėkmės, nei alkio. Kuriant auga pasitikėjimas savimi, problemos tampa nebe tokios sudėtingos, o pasaulis – gražesnis. Nors esu introvertiška asmenybė, bendrystė su kitais menininkais man svarbi. Nekurianti Simona yra budri ir kiek įsitempusi – turbūt įkalina kūrybiškai neįkūnytos mintys.

– Mažeikiuose baigusi mokyklą, studijuoti grafikos išvykai į Šiaulius. Kodėl pasirinkai būtent šį miestą? Kokių galimybių menininkams atveria Šiauliai?

– Svarstydama apie studijas, rinkausi iš kelių variantų. Galbūt ne tik aš pasirinkau Šiaulius, bet ir jie mane. Džiaugiuosi, nes šis miestas tobulo dydžio. Pagalvoju, kad Vilnius būtų mane prarijęs. Kartais atrodo, kad Šiauliuose trūksta iniciatyvių kūrėjų, tačiau auga nauja karta, kuri dar kaip reikiant išjudins miestą. Vilniaus ar Kauno meno bendruomenės savaime yra didesnės, o tokie miestai turi daugiau kūrėjams tinkamų erdvių. Tačiau, kiek teko bendrauti su menininkais iš kitur, visi pasirodė draugiški ir geranoriški, linkę bendradarbiauti. Didžiausias skirtumas, kad didesniuose miestuose – daugiau atpažįstamų vardų, tačiau tai natūrali populiacijos proporcija.

– Tavo kraštiečio fotomenininko Vilmanto Dambrausko klausiau, ar Šiauliuose nesijaučia gyvenąs periferijoje, atskirtyje. Jis atsakė, kad periferija yra greičiau neseniai į Vilnių gyventi atvykusių problema: „Per keletą metų nepavykus užkariauti sostinės, savo pranašumu jie laiko bent jau gyvenimą didmiestyje.“ Ką manai tu?

– Iš dalies jam pritariu. Nesijaučiu gyvenanti periferijoje, nes Šiauliuose egzistuoja faina kūrėjų bendruomenė, kuri tik dar labiau plėsis. Kaip ir kiekviena bendruomenė, šiauliečiai turi vien jiems būdingo savito žavesio ir išskirtinumo. Visi esame skirtingi savo idėjomis ir požiūriais, kuriuos sujungę galime daug nuveikti. Šiais laikais absoliučiai dauguma net skirtinguose miestuose kuriančių bendruomenių man atrodo glaudžiai susijusios – menininkai bendradarbiauja, ir, nors fiziškai gali būti nutolę, iš tiesų yra neatsiejami.

Literatūrinis L. Simutytės projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.

– Kaip kilo mintis surengti tokią parodą – parodyti Lietuvos menininkų autoportretų istorinę panoramą?

– Per karantiną autoportretų tema apsigyniau mokslinę disertaciją. Nepaprastai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad man vadovavo neišsemiamas žinių ir įžvalgų šaltinis, preciziškos minties ir žodžio elegancijos meistrė, menotyros žvaigždė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė. Prie autoportretų temos likti ilgesniam laikui traukė profesinis ir gal net asmeninis noras suprasti, koks savęs pristatymas yra patrauklus ir prasmingas, kaip jis veikia. Kuriame taške ego, tapatybės reiškimas tampa jau groteskiškas, gožiantis ir nemalonus, o kada autentiškas, ką galima papasakoti ir nuveikti per pasakojimą apie savo paties asmenį?

Kelio pradžioje, kaip ir daugelis, gana naiviai maniau, kad autoportretuose verta ieškoti atsivėrimo, intymumo, galimybės priartėti prie tikrojo savęs. Vaizdų pasaulio sumaištyje savęs radimo klausimas, manau, aktualus daugeliui. Paaiškėjo, kad savo atvaizdo kūrimas labiau susijęs su konstravimo, planavimo judesiais nei radimo. Fotografuodamas save socialiniams tinklams dažnas stengiasi pateikti kuo patrauklesnę savęs versiją, lygiai taip pat save įsivaizduoti ir geidžiamu būdu pavaizduoti būdinga ir dailininkams. Juk viešai rodomas kūrinys bet kuriuo atveju yra scena, ir autoriai tai puikiai žino. Žinoma, pasitaiko, kad blyksteli vidinės, neišreiškiamos esybės fragmentų, tačiau jie tikrai nedominuoja autoportreto istorijoje ir atsiveria tik įsigilinusiam, atidžiam stebėtojui.

– Ar jūsų parodoje pasiūlyta kelionė atitinka ir pasaulinę autoportretų evoliuciją? Kaip Lietuvos menininkų autoportretai atrodė ir atrodo pasauliniame kontekste?

– Lietuvos autoportretų apžvalga akivaizdžiai man parodė, kad mūsų kultūra yra vakarietiška, europietiška. Tyrinėjant užsienio autorių literatūrą ir peržvelgiant vietinius kūrinius matyti tie patys orientyrai, justi tos pačios aktualijos ir vaizdo strategijų sinchroniškumas. Skiriasi tik pagal vietos ir laiko aktualijas. Čia Lietuvos prie išgalvoto rusų pasaulio pritempti niekaip neišeitų, nė per nago juodymą, nes pati dailininko samprata yra kaip ir visur Europoje paremta italų Renesanso (XV a.) dailininko iškilimo legenda, kurios šerdį sudaro savivertės supratimas ir laisvės būtinybė. Emancipacija, savigarba, laisvė – visa tai yra demokratijos, žmogaus teisių ugdymo ir plėtojimo teritorija. Rusų pasaulyje (kurį patyrėme sovietmečiu), manipuliuojant bausmėmis ir svaiginančiomis privilegijomis, siekiama, kad visa visuomenė, ne tik kūrėjai, būtų paversti valdžios tikslus vykdančiais, savo galva negalvojančiais amatininkais.

Kai menininkai ir menininkės siaučia, atrodytų, be naudos, linksminasi, nauda yra pamatinė – laisvės kurti nevaržomai gynyba.

Parodoje kaip tik viena salė skirta sovietmečio dilemoms, laikui, kai dailininkai turėjo tapti ne buržuaziškai individualistiški, o kolektyviški, bet ir kartu būti sielų inžinieriais – projektuoti sovietines vizijas, kurti naują vaizdiniją. Nesvarbūs ir svarbūs. Pirmaisiais okupacijos dešimtmečiais autoportretų viešumoje praktiškai neliko, į albumus buvo įterpiami sukurti anksčiau, iš tarpukario. Dailininkai buvo sutrikę, vėliau rado būdų, kaip reikšti ir savo svarbą, ir nuotaikas. Parodoje greta rodau mažulytį, šiaip didžiules drobes tapiusio Vinco Dilkos 1956 m. autoportretą ir milžinišką 1985 m. Sofijos Veiverytės drobę „Tapytojai“, kur ji ne tik renesansiškoje didybėje kūrinio centre pristato save, bet dar ir apsupa žymiausiais to meto tapybos autoritetais. Negana to – juos surūšiuoja. Antanas Gudaitis ir Augustinas Savickas, akivaizdu, jai svarbesni, nei antroje eilėje pasodintas Silvestras Džiaukštas ir beveik į kampą užkištas Rimas Bičiūnas. Abu darbai atstovauja sovietiniam elitui, visa kita tegalėjo būti ironiška, su maišto ar ignoravimo deklaravimu. Svarbiausia, kad dailininkai net nepalankiomis aplinkybėmis, ribojami keisčiausių lūkesčių ir taisyklių, sugeba rasti būdų pasakyti ir reikšti tai, kas jiems svarbu.

Įtempta tango pozicija. Vyrų autoportretai (daugiausia XIX a. pab.) sukabinti priešais moterų (XX a.) rodo vieną ir tą pačią kovą už teisę ir laisvę būti, kurti, teigti save. / G. Grigėnaitės (LNDM) nuotr.

– Kaip parodoje grupuojami paveikslai?

– Norėjau, kad pirmoje salėje žiūrovas atpažintų įprastą, klasikinį, autoportretą, pasijustų patogiai ir atsidurtų ten, kur ir ėjo. Čia dailininkai rankose laiko paletes ir teptukus, jie deklaruoja esą savo profesijos atstovai. Jei salė būtų kur kas didesnė, būtų galima fizine, kiekybine apimtimi išreikšti tą paradoksą, kad kūrėjai identiškai deklaruoja individualumą. Dar ryškiau matytume priklausymo bendruomenei dėmenį. Tačiau užtenka vos kelių darbų, kad būtų sužadinti atminties klodai, kuriuose – analogiškų vaizdų jūra. Beveik kiekvienas dailininkas yra sukūręs vienokį ar kitokį autoportretą.

Antroje salėje pakabinusi vyrų autoportretus (daugiausia XIX a. pab.) priešais moterų (XX a.) norėjau, kad atpažintume vieną ir tą pačią kovą už teisę ir laisvę būti, kurti, teigti save. Nors jie tarsi įtempto tango pozicijoje, troškimas universalus. Trečioje salėje – jau minėti dailininkų manevrai stengiantis rasti sau vietos sovietinėje realybėje ir ironiškieji pavyzdžiai: Igorio Piekuro „Negatyvinis autoportretas“ (1978) vizualiai nuskamba labai naujai, nors mintis lyg ir paprasta – nesutikimas su viešomis deklaracijomis. Už Kosto Dereškevičiaus galvos nutapyta (1974) pienvežio cisterna atrodo kaip aureolė, Raimundo Sližio slapukiškas, beveik paauglio maištininko žvilgsnis, Vincas Kisarauskas užspęstas, bet perkėlęs save į graikų mitus. Užlipus laiptais laukia dar dvi salės, kuriose noriu papasakoti apie vaizduotės galią, kūną ir laisvę žaisti, truputį užsimenu apie netiesioginio autoportreto tipą.

– Kaip sekėsi sujungti senąją dailę su šiuolaikiniu menu? 

Autoportretintis šiandien esame laisvi ir darome tai dažnai – režisuojame aplinką, laikome aukščiau telefoną, paskui viešiname socialiniuose tinkluose. Kai dailininkai tapo save, ar jie daro ne tą patį? Irgi konstruoja pasakojimą, galvoja, kad kažkas į juos paskui žiūrės. Jei fotografuoju save aš – tai asmenukė, jei menininkai save – tai jau autoportretas? Aišku, kad ne.

– Čia man buvo, ko gero, smagiausia dalis. Jei kas nors dar mano, kad domisi labiau senąja ar labiau šiuolaikine daile ir tai yra du atskiri dalykai, žinokite, nieko panašaus. Visa dailė yra susijusi kaip kokia kraujotaka. Teisingiausia būtų minėti veidrodinius neuronus, ypač todėl, kad tapatybė yra kuriama per kartojimą. Mes ką nors atpažįstame kaip tokį tik pagal pavyzdį, todėl jei norime keisti kokį nors vaizdinį, turime paimti tai, ką atpažįstame, ir modifikuoti. Galima sakyti, kad dailės istorija yra tokio modifikavimo, varijavimo, dialogiškumo su ankstesniais vaizdais virtinė arba veidrodžių karalystė, kur kuo daugiau pamatai, tuo daugiau atpažįsti. Telieka apgailestauti, kad išsamiausiai spėjau ištyrinėti nuo sovietmečio, visada specializavausi į šių dienų meną, todėl daug mažiau žinau apie ankstesnio laiko dailę. Rengti šią parodą man nepamainomai padėjo menotyrininkė Dalia Tarandaitė, kuri yra vyriausioji tyrėja ir muziejaus rinkinio saugotoja, puikiai išmananti ankstesnių amžių meną. Ji man ir parodė tuos it susitarus grakščiai prie krūtinės plaštakas glaudžiančius veikėjus iš XIX a. Nemaža dalis jų dalyvavo sukilime prieš Rusijos imperiją. Ivano Trutnevo autoportreto, nors jis labai gerai įvaizdina klasiko, akademiko laikyseną, daug kam iš parodoje rodomų autorių dėstė, tyčia nedėjome, nes jis labai prisidėjo prie Vilniaus vaizdų rusinimo ir didžiulis jo atvaizdas vaizdinėje kalboje būtų kaip liapsusas, vaizdinio neraštingumo pavyzdys. Tokį disonansą nuolat jaučiu, kai žiniasklaidoje, nepaisant priešingo turinio, vizualiai karaliauja Vladimiro Putino veidas, jo kliedesiams skiriamas eteris. Mano supratimu, turėtume nuo jo nusisukti, paskandinti jį tamsoje, nemaitinti dėmesiu, o komunikaciją perduoti sausai ir dalykiškai.

– Kaip apskritai keitėsi autoportreto samprata?

– Istorijos glūdumose galima aptikti kūrėjų pastangų pažymėti, kieno yra sukurtas darbas: piramidės ar katedros puošyba, religinio manuskripto piešinys. Ankstyvojo Renesanso laikotarpiu Italijoje dailininkai savo atvaizdą ėmė įtraukti į vis reikšmingesnes scenas: tai, kaip šv. Lukas tapo Švč. Mergelę Mariją, dalyvauja karališkoje svitoje ar Žemės sukūrimo scenoje, tačiau apie visiškai savarankišką žanrą, t. y. kai dailininkas yra vienintelis paveikslo veikėjas, galima kalbėti nuo aukštojo Renesanso, čia ypač ryškus yra Albrechtas Düreris. Visa tai susiję su pasikeitusiu statusu. Iš užduotis vykdančio amatininko šaunama į visuomenės elitą, kalbama apie įkvėpimą, laisvės būtinybę. Tai nauja samprata. Ji aktuali iki šiol.

Galbūt modernizmo laikotarpiu buvo užsižaista su menininko genijaus (kuriam daugiau atleidžiama, keistuolio, net beveik ligonio įvaizdis) propagavimu, vargu ar jis dabar patrauklus, nors bandymų pasitaiko neretai, tačiau šiuo metu ypač aktuali ir daugeliui suprantama yra laisvės būtinybės samprata. Paskutiniame parodos skyriuje noriu atskleisti, kad kai menininkai ir menininkės siaučia, atrodytų, be naudos, linksminasi, nauda yra pamatinė – laisvės kurti nevaržomai gynyba.

Tie, kurie mėgino surašyti visus autoportretų tipus ir įvaizdžio sampratos kaitą konkrečiais istoriniais laikotarpiais, baigė storiausiais talmudais ir vis tiek visko neaprėpė. Autoportretų tyrimai visada yra ir konkrečios visuomenės tyrimai, kuriant savivaizdį labai matyti, kas skauda, ko trokštama.

Parodos salėse tilpo keli epizodai: sovietmečio dilema, kūno ir šuoliais paleistos vaizduotės tema, bet pagrindas yra laisvės idėja, kuri ir skiria dailininką nuo amatininko, kelia kūrėjams praktinių vargų.

Kur veidas? Kur žvilgsnis į žiūrovą? Elenos Antanavičiūtės darbas šiuolaikinio autoportreto salėje. / G. Grigėnaitės (LNDM) nuotr.

– Kas buvo jūsų pačios atradimas rengiant šią parodą? Anotacijoje rašoma, kad tai „proga susipažinti su rečiau eksponuojamais išskirtinių autorių kūrinių originalais“. Kurie kūriniai parodoje yra tokie?

– Tyrinėjant autoportretus labai drąsinantis atradimas buvo suvokti, kad kūrybingas protas visada randa išeitį. Dailininkai ir dailininkės sugeba prisitaikyti ne paklusdami, o išrasdami naujų metodų, buvimo formų. Kliūtys tampa potencialu. Pavyzdžiui, sovietmečiu visi buvo verčiami būti kolektyvu, suvokti save kaip sovietinio kūno ląstelę (kolūkiai, kiti darbo kolektyvai, kur aptariami net asmeninio gyvenimo reikalai, cechai, sąjungos ir t. t.). Štai prašom – S. Veiverytės „Tapytojai“, juk kolektyvas… Beje, šį kūrinį labai svajojau pamatyti gyvai. Apskritai jaučiu euforiją ir begalinį dėkingumą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos kolegoms (Aistei Bimbirytei-Mackevičienei, Jolantai Marcišauskytei-Jurašienei) ir parodos komandai (Daliai Tarandaitei, architektei Sigitai Simonai Paplauskaitei, dizaino kūrėjai Loretai Uzdraitei, instaliuotojams ir komunikuotojams), kai vaikščiodama po parodą tarsi patenku į savo smegenų vingius, tik čia viskas tikra, čia pat prieš akis originalai, atgabenti iš muziejų fondų, kolekcijų ir privačių asmenų namų, – labai ačiū jiems. Originalai yra nenufotografuojami, nes nuotraukos klaidingai perteikia mastelį, materialumą, jausmą būnant prieš kūrinį.

Mažesnė dalis parodos kūrinių pastaruoju metu yra labai populiarūs ir dažniau matomi (pavyzdžiui, kultinis Marcės Katiliūtės autoportretas ar Veronikos Šleivytės, Violetos Bubelytės, Žygimanto Augustino autoportretai), dalis – gerai žinomi, bet rečiau matomi – pavyzdžiui, puikūs Algimanto Švėgždos atvaizdai ar R. Sližio ankstyvas autoportretas. Iš visai nematytų galima paminėti Agnės Jonkutės „Šv. Tomą (autoportretas)“, kurį įtraukiau kaip pavyzdį, kad su autoritetais (ar kitais) dialogas būna nebūtinai per ironiją, galynėjimąsi, bet ir susiliejant it upės vandenys. Man rūpėjo ne pristatyti geriausius, svarbiausius (galvą nusilaužtum ir vis tiek visi nelaimingi būtų), ne ypač nustebinti naujumu, o vaizdais tarsi žodžiais ir sakiniais parašyti savo pasakojimą. Kad tai padaryčiau, reikėjo surinkti savo „žodžius“ iš labai skirtingų vietų ir kontekstų, dar siekiau senosios ir naujosios dailės, vyrų ir moterų pusiausvyros.

KAS? Paroda „(Įsi)vaizduojant save: Lietuvos dailininkų autoportretai nuo XIX a. iki šių dienų“

KUR? Vilniaus paveikslų galerijoje 

KADA? veiks iki lapkričio 5 d.