Į teisinės pagalbos centrą kreipėsi Kauno rajono gyventoja S.V., norėdama pasiteirauti, ar ji, pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, gali parduoti jai nuosavybės teise priklausantį žemės ūkio paskirties žemės sklypą.

Nuo šių metų vasario 23 d. įsigaliojęs Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas sukėlė nemažą sumaištį notarų kontorose bei sukūrė problemų asmenims, ketinusiems įsigyti ar perleisti (parduoti, dovanoti) žemės ūkio paskirties žemę.

Naujasis įstatymas tiesiogiai nedraudžia perleisti (parduoti, dovanoti) ūkinės paskirties žemę, tačiau labai apriboja asmenų, galinčių įsigyti šią žemę, ratą. Pabrėžtina, kad šis įstatymas netaikomas perleidžiant žemės ūkio paskirties žemę paveldėjimo, dovanojimo artimiems giminaičiams, mainų, nuosavybės teisių atkūrimo būdais. Kitais atvejais asmuo, pageidaujantis įsigyti daugiau kaip tris hektarus ūkio paskirties žemės, privalo būti įregistravęs ūkininko ūkį arba turėti kvalifikacinį pasirengimo ūkininkauti pažymėjimą. Norint gauti kvalifikacinį pasirengimo pažymėjimą, reikia turėti daugiau kaip dvejų metų žemės ūkio veiklos patirtį ir žemės ūkio išsimokslinimą Lietuvoje ar Europos Sąjungos šalyse įrodantį dokumentą arba turėti daugiau kaip penkerių metų žemės ūkio veiklos patirtį ir būti išlaikius kvalifikacinį egzaminą.

Įdomi įstatymo nuostata, reikalaujanti, kad asmuo, įsigijęs dešimt ir daugiau hektarų žemės ūkio paskirties žemės plotą, per vienerius metus nuo žemės įsigijimo privalo persikelti gyventi į apskritį, kurioje yra ūkininkavimui naudojama žemė, ir gauti leidimą statyti ūkio veiklai reikalingus ūkinius pastatus, o per dvejus metus nuo žemės įsigijimo - įregistruoti ūkininko ūkį.

Įmonė, įstaiga ar organizacija gali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemę tik tuo atveju, jeigu per paskutinius dvejus metus ne mažiau kaip pusę pajamų gauna iš žemės ūkio veiklos (šis reikalavimas netaikomas valstybei, savivaldybėms, sodininkų bendrijoms, įsigyjančioms šių bendrijų nuomojamą valstybinę žemę, taip pat bankams ir kitoms kredito įstaigoms, kurie perima nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka nerealizuotą jiems įkeistą žemę).

Naujasis įstatymas taip pat nustato pirmumo teisę pirkti privačią žemės ūkio paskirties žemę. Parduodamą žemę pirmenybę pirkti tomis pačiomis sąlygomis turi teisę: valstybė (visuomeninės ir valstybinės svarbos reikmėms); parduodamo sklypo bendraturtis; žemės ūkio veikla besiverčiantis kaimyninio žemės sklypo savininkas; ūkininkas, kurio dirbama žemė ribojasi su parduodamu žemės sklypu; asmuo, ne mažiau kaip dvejus metus naudojęs parduodamą žemę žemės ūkio veiklai. Tai reiškia, kad asmuo, neturintis pirmumo teisės, privačią žemės ūkio paskirties žemę galės pirkti tik tuo atveju, kai nebus norinčių pirkti šią žemę pirmumo teisę turinčių subjektų. Ši pirmumo teisės nuostata neturėtų būti taikoma perleidžiant žemę kitais nei pirkimas-pardavimas būdais (pvz., dovanojimo).

Galiojant naujajam įstatymui, nėra priimta poįstatyminių aktų, kurie nustatytų, kaip konkrečiai turėtų būti įgyvendinamos šio įstatymo nuostatos. Vis dar neaišku, kaip turėtų būti įgyvendinama pirmumo teisė pirkti privačią žemę, kokia tvarka turėtų būti išduodami kvalifikaciniai pasirengimo ūkininkauti pažymėjimai. Kita vertus, peršasi mintis, jog toks asmenų, galinčių įsigyti ūkinės paskirties žemę, rato ribojimas, netiesiogiai suvaržo ir asmens, pageidaujančiojo disponuoti (parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti ūkinės paskirties žemę) nuosavybės teisę. Todėl, skaitant šį įstatymą, kyla klausimas: ar naujasis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, įtvirtinančiai nuosavybės teisės neliečiamumą? Tikėtina, kad netolimoje ateityje šiuo klausimu turės pasisakyti ir Konstitucinis Teismas.