Skandalingas verslininkas išbandė ir milijonieriaus gyvenimo spindesį, ir kalėjimo prieblandą

“Aš ir vėl milijonierius”, - pareiškia 52 m. Arvydas Stašaitis. Jis ką tik grįžo iš kalnų slidinėjimo kurorto Slovakijoje. Atrodo energingas, pailsėjęs ir patenkintas gyvenimu.

Važinėja, kaip visuomet, mersedesu. Ir kaip kitados, pirmaisiais nepriklausomybės metais, su įkvėpimu kalba apie kapitalizmą.

“Kalėjime praleisti 5 metai, keturi mėnesiai ir dešimt dienų mano filosofijos nepakeitė”, - sako jis.

Apie profesorius, plausiančius mašiną

Jį vadina kapitalistiniu rykliu ir skandalingu verslininku, lietuviškosios laisvosios rinkos pionieriumi ir gyventojų įmokas pradanginusiu aferistu.

Kai kas dar nepamiršo žiniasklaidos išpopuliarintos jo frazės: “Profesoriai plaus mano sūnaus mašiną!” Esą taip A.Stašaitis pranašavo 1991-aisiais tuo metu gyvavusiame Verslo laisvės diskusijų klube.

Į šį klubą rinkdavosi nepriklausomybę atgavusios Lietuvos verslo, politikos, mokslo žmonės.

“Apie profesorius aš taip nesakiau. Tai žurnalistų sugalvota ir man primesta frazė”, - šiandien aiškina A.Stašaitis, be pareigų kitose keturiose bendrovėse, vadovaujantis UAB “Girstupis”.

“Į Verslo laisvės diskusijų klubą iš tiesų buvo atėję keli profesoriai, - pasakoja jis. - Jie labai išgyveno, ką turės daryti, kaip prisitaikys su savo žiniomis rinkos ekonomikos sąlygomis.”

Verslumo pavyzdys - sūnus

“Aš ėmiau ir papasakojau, ką veikia septynias klases baigęs mano sūnus, - prisimena A.Stašaitis. - Jis pardavinėjo laikraštį, prekiavo “Fanta”... Per metus verslu užsiėmęs paauglys uždirbdavo apie 3000 rublių. O profesoriai gaudavo iki 300 rublių.”

“Tada aš aiškinau, kad keičiantis santvarkoms turi ne dairytis, kas tave išlaikys, o žiūrėti, kaip tu gali parduoti savo žinias”, - kalba A.Stašaitis.

“Taip, aš spėjau, kad gerbiamiems profesoriams gali ateiti toks metas, kai norint pragyventi teks plauti mašinas ar langus. O ką, labai baisiai pasakiau?” - juokiasi jis.

“Bet kad tai visiškai elementaru. Jei šešiasdešimtmetis profesorius savo tarybines ekonomikos žinias staiga pakeistų naujomis, būtų puiku. Bet jei keičiantis santvarkoms jam nepavyktų taip greitai persiorientuoti, ką gi ne pati blogiausia išeitis plauti automobilius. Negi geriau reikalauti, kad valstybė mokėtų vien už tavo profesoriaus vardą?” - samprotauja A.Stašaitis, vadintas ekstremaliu kapitalizmo propaguotoju.

Švietėsi už grotų

Ar šiandien, jau susipažinęs ne tik su pirmųjų milijonų blizgesiu, bet ir su Lukiškių skurdu, jis mąsto taip pat?

“Penkeri su puse kalėjime praleistų metų kai ką mano galvoje pakeitė. Turėjau laiko rimtoms religijotyros, teologijos, filosofijos, kalbotyros studijoms”, - pasakoja anuometį Kūno kultūros institutą baigęs vyras.

“Bet apie laisvąją rinką, apie žmogaus asmeninę iniciatyvą ir atsakomybę mąstau taip pat, kaip ir anksčiau”, - pareiškia A.Stašaitis.

Patylėjęs jis sako: “Žinau, tai nuskambės pasipūtėliškai. Bet vis tiek pasakysiu: manau, kad kapitalizmo srityje už mane kietesnių Lietuvoje nėra. Bent jau nematau, kad jie kur nors reikštųsi.”

Šlovingi Kapitalistų klubo laikai

Kai 1992-aisiais Lietuvoje buvo įkurtas Kapitalistų klubas, A.Stašaitis tapo šio klubo prezidentu. “Galėčiau pasakyti kelias tame klube dalyvavusių šiandien žinomų verslininkų, politikų pavardes, bet ką galiu žinoti, gal tiems žmonėms pakenkčiau”, - kalba jis.

Kapitalistų klubo veikloje dalyvavo apie 200 žmonių. Tai buvo itin gerai žinomi to meto šalies verslininkai.

“Mūsų sueigos vykdavo įvairiuose miestuose. Būdavo, nuvažiuojam, susipažįstame su to miesto verslininkais, verslo objektais, savivaldybės atstovais...”, - prisimena A.Stašaitis.

Kapitalistų klubo nariai keisdavosi svarbia informacija, dairydavosi privatizuojamų objektų. “Įsteigėme laisvų greitų pinigų biržą”, - pasakoja buvęs klubo prezidentas.

Verslo planus sužlugdė antrankiai

Laisvų greitų pinigų birža veikdavo Kapitalistų klubo sueigose.

“Būdavo, klubo nariai pateikia kelis verslo planus, - pasakoja A.Stašaitis. - Skelbiame aukcioną. Geriausias projektas būdavo kaipmat finansuojamas.”

Dažniausiai nugalėdavo prekybiniai projektai.

“Nafta, dujos, metalai, nekilnojamasis turtas...” - vardija tuometinių verslo ryklių mėgtas sritis Kapitalistų klubo prezidentas.

Klubo veikla baigėsi 1994-aisiais, kai suėmė A.Stašaitį. “Oficialiai man antrankius uždėjo už valiutinių operacijų taisyklių pažeidimą, o iš tiesų už tai, kad atsisakiau mokėti mokesčius”, - sako buvęs Lukiškių kalinys.

Ankštoje kameroje - devyniese

Už įkalinimo įstaigos sienų milijonieriaus laukė toli gražu ne sanatorija. 8 kvadratinių metrų ploto kameroje spaudėsi devyniese: aštuoni ant gultų, vienas ant grindų. Vienu metu A.Stašaičio kameros kaimynai buvo trys žmogžudžiai.

Tačiau kalėjime praleisto laiko jis nevadina prarastu. “Turėjau laiko toms knygoms, kurių niekada nebūčiau suspėjęs perskaityti būdamas laisvėje”, - yra sakęs A.Stašaitis.

“Neseniai sukako septyneri metai, kai aš laisvėje. Visai išgaravo man ta data. Pražiopsojau”, - šyptelėja jis.

Užtai A.Stašaitis gerai prisimena, kaip Vilniaus apygardos teismo teisėjas perskaitė nutartį, užbaigiančią jo kalinio stažą.

“Ar girdėjai, žąsine? Tuoj pat nuimk man antrankius”, - iškošė A.Stašaitis policininkui, negalėjusiam patikėti, kad garsusis kalinys paleidžiamas į laisvę tiesiai iš teismo salės.

Draugai paskolino pinigų

“Sugrįžęs į Kauną aš nebeturėjau nieko. Viską teko pradėti nuo nulio”, - pasakoja A.Stašaitis apie 2000-uosius.

Keli seni pažįstami jam paskolino pinigų. Nedaug, bet jų A.Stašaičiui užteko. Pirmasis jo pirkinys buvo nenaujas “Mercedes”.

“O paskui gimė įvairių verslo planų, - šypteli jis. - Visada sakiau, kad asmeninė iniciatyva, mokėjimas įvertinti ir prognozuoti situaciją, žinios, patirtis daro stebuklus.”

Vienas jo pirkinių buvo didelis sklypas Druskininkų centre. “Tada šiame kurorte dar nebuvo kainų bumo. Už sklypą sumokėjau apie milijoną. Dabar man jį plėšia iš rankų siūlydami penkiolika milijonų”, - juokiasi A.Stašaitis.

Kurorte - butas ir sodyba

Šiuo metu jis su drauge gyvena Birštone, trijų kambarių bute. Netoliese turi kaimo turizmo sodybą prie Nemuno.

“Jaukus kurortinis miestukas. Man čia iš karto patiko”, - kalba A.Stašaitis apie Birštoną. Žiemas jis leidžia savo bute, atšilus orui persikelia į sodybą.

“Vaikai atvažiuoja pas mane į svečius”, - pasakoja A.Stašaitis. Vyriausias jo sūnus, kuriam tuoj sukaks 29 metai, gyvena JAV, Čikagoje. Viduriniajam sūnui - 15, jauniausiajai dukrai - 12 metų. Visi A.Stašaičio vaikai - skirtingų motinų.

“Tiesiog taip susiklostė”, - lakoniškai paaiškina A.Stašaitis, paklaustas, ar moteris reikėtų priskirti prie tų, kurie jį išdavė.

“Manęs neišdavė niekas, - kalba jis, - nes išduoti gali tik labai artimas draugas. O tie, kurie buvo šalia, bet pasikeitus aplinkybėms nusisuko... Aš jų nekaltinu.”

Strasbūro tūkstančius paaukojo invalidams

“Prieš dvejus metus Aukščiausiasis Teismas panaikino visus žemesniųjų instancijų teismų nuosprendžius, taigi oficialiai esu kalėjęs pusšeštų metų, bet neteistas”, - juokiasi A.Stašaitis.

Jis laimėjo bylą prieš Lietuvą Strasbūre ir gavo 108 tūkstančius litų moralinės kompensacijos už pažeistas žmogaus teises.

“Tuos pinigus padovanojau invalidų draugijai, - sako A.Stašaitis. - Jiems reikia labiau. O aš juk stiprus, veiklus, žinantis ir mokantis, ką ir kaip daryti. Užsidirbu!”