Kai įstojau į aukštąją mokyklą, jaučiausi kaip ant sparnų. Buvau daug girdėjusi apie tai, kaip studentai dirba ir mokosi, nemiega naktimis, egzaminams pasiruošia paskutinę naktį. Norėjau ir aš tai patirti, todėl tik įstojusi susiradau šiokį tokį darbelį ir ėmiausi ieškoti dar vieno.

Pirmaisiais mėnesiais, kol dar beveik nebūdavo paskaitų, ir dirbti, ir mokytis buvo lengva. Buvau beveik susitarusi ir dėl antrojo darbo, todėl tikėjausi, kad tikrai viską pajėgsiu ir mano laikas bus išnaudotas maksimaliai. Deja, aš labai pervertinau savo jėgas.

Pirmiausia mane užklupo vadinamieji koliokviumai. Reikėjo atsiskaityti už tas rugsėjo mėnesį nebuvusias paskaitas, mokytis, skaityti įvairias knygas bibliotekose. Aišku, aš maniau, kad neperskaičiusi keleto šaltinių egzaminą vis tiek išlaikysiu gerai, todėl užuot atsisakiusi antrojo darbo ir šį laiką paskyrusi žinioms tobulinti, aš dirbau. Namo pareidavau vėlai ir dažnai teturėdavau jėgų tik nusirengti ir griūti į lovą.

Keltis rytais man tapo labai sunku. Nuovargis kaupėsi. Keleto koliokviumų neišlaikiau, taigi turėjau tartis su dėstytojais atskirai ir nugvelbti šį laiką nuo darbo. Atsiskaičiusi dėstytojui, strimgalviais lėkdavau į darbą. Mano vėlavimai “šefui” nepatikdavo.

Palyginus su sesija, šis koliokviumų laikotarpis buvo tik smulkmena. Kai atėjo sesija ir reikėjo lopyti skyles, mokytis, ruoštis egzaminams ir dar dirbti du darbus, kažko turėjau atsisakyti. Atsisakiau vieno darbo. Kitą pasilikau, nes reikėjo pinigų, o iš tėvų prašyti nenorėjau. Norėjau, kaip tikra studentė, ir dirbti, ir mokytis.

Dviejų egzaminų neišlaikiau. Grėsė pašalinimas iš universiteto. Laiko pasiruošti šiems egzaminams neturėjau, todėl nusprendžiau dieną dirbti, o naktimis - mokytis. Maniau, kad galima nelankyti paskaitų, jeigu viską puikiai mokėsiu per egzaminą.

Iš tokio mokslo ir darbo derinimo taip pat nieko neišėjo. Naktimis mokytis nesugebėdavau, nes po ilgos darbo dienos merkėsi akys. Neturėjau jėgų net skaityti grupės draugų paruoštus konspektus.

Man buvo keista prisiminti ir nuolat šalia girdėti, kaip kiti sugeba derinti darbą su mokslu ir visur pasiekia aukštumų. Galbūt aš nesu tokia gabi. Galbūt.

Skolas šiaip taip išlaikiau. Manau, kad manęs tiesiog pagailo dėstytojams, nes jau visi pastebėjo, kokie pajuodę mano paakiai. Džiaugiausi, kad teturiu tik vieną darbą, nes jeigu reikėtų dirbti ir antrąjį, neturėčiau kada miegoti.

Mokyklą baigiau gerais pažymiais, todėl norėjau ir aukštojoje puikiai mokytis. Deja, jau po pirmosios sesijos mano studijų knygelėje puikavosi penketai ir šešetai. Keli dėstytojai manęs visiškai nesuprato, sakė, kad turiu galvą, bet tingiu. Aš jiems nesakiau, kad dirbu, sukūriau istoriją apie problemas šeimoje. Nežinau, ar patikėjo, bet jaučiausi išsisukusi.

Pavasarį jėgų padaugėjo, tačiau ne tiek, kad sugebėčiau ir dirbti, ir gerai mokytis. Keleto koliokviumų neparašiau.

Dabar baigiasi antrasis semestras. Greitai prasidės sesija, tačiau ją pasitiksiu jau priėmusi svarbų sprendimą - atsisakiau ir to vienintelio darbo. Jeigu bus laiko, rašysiu kitiems kursinius, referatus ir taip užsidirbsiu. Manau, kad jau geriau paprašyti kapeikos iš tėvų, negu ją užsidirbti savo mokslų ir sveikatos sąskaita.

Rimantė