Įkaitai neretai virsta nusikaltėlių gynėjais

Po įkaitų pagrobimų neretai minimas toks reiškinys, kaip Stokholmo sindromas, kuomet aukos tampa vos ne piktadarių sąjungininkėmis. Šis sindromas masiškai pasireiškė 1995 metais, kuomet didelės čečėnų pajėgos, vadovaujamos nesugaunamojo Šamilio Basajevo, Budionovske užgrobė ligoninę su maždaug tūkstančiu įkaitų.

Maskvos savaitraštis “Echo planety” teigia, kad Stokholmo sindromą, kaip reiškinį, pirmasis nuodugniai ištyrė švedų profesorius Nilsas Bejerutas. Jis rėmėsi įkaitų drama, kuri vyko Stokholme beveik prieš 30 metų.

Išplūdo premjerą

1973 metų rugpjūčio 23-iąją švedas Janas Erikas Ulsonas “Kreditbanke”, esančiame pačiame Stokholmo centre, pagrobė keturis įkaitus (tarp jų tris moteris). Banditas pareikalavo paleisti iš kalėjimo jo draugą Klarką Ulofsoną, abiem duoti ginklų, pinigų, neperšaunamų liemenių ir automobilį.

Pirmasis nusikaltėlio reikalavimas buvo įvykdytas greitai (K.Ulofsonas buvo atgabentas į užgrobtą banką), tačiau kitų vykdymo J.E.Ulsonui teko palaukti.

Kaip tik tada ir išryškėjo pirmieji simptomai vėliau gerai ištirto reiškinio, pavadinto Stokholmo sindromu. Viena įkaičių pradėjo įkalbinėti policiją, kad ši neatakuotų pastato ir sakė, jog ji pasitiki teroristais, pažadėjusiais neskriausti savo aukų.

Kitą dieną po banko užgrobimo nekantrusis J.E.Ulsonas paskambino ministrui pirmininkui Ulofui Palmei ir pagrasino nužudyti visus įkaitus, jeigu jo reikalavimai nebus įvykdyti. Netrukus premjerui paskambino ta aktyvi įkaitė, kuri išplūdo U.Palmę už delsimą ir pareikalavo sudaryti sąlygas pagrobėjams nekliudomai pasišalinti. Moteris teigė, kad, jeigu bus nusileista pagrobėjams, įkaitai nenukentės.

Simpatijos užpuolikams

Psichologų nuomone, tuomet įkaitų, neturinčių galimybės išsilaisvinti savo jėgomis, elgesį vis labiau lėmė vadinamasis įkaitų sindromas. Profesorius N.Bejerutas tai vadina visišku atsidavimu pagrobėjų valiai ir siekimu absoliučiai tenkinti visus jų kaprizus.

Iš pradžių įkaitai tai daro išsigelbėjimo vardan. Po to aukos gali visai paradoksaliai imti net simpatizuoti piktadariams, nuo kurių valios priklauso pagrobtųjų gyvybė. Apskritai atsiranda didelis emocinis prieraišumas prie tų, kurie grasino tave nužudyti, bet to nepadarė...

Policija operacijai kruopščiai rengėsi

Kol vyko derybos, švedų policija kruopščiai rengėsi įkaitų vadavimo operacijai. Patyliukais sienoje buvo išgręžta skylė, per kurią pavyko išsiaiškinti situaciją, susidariusią užgrobtoje patalpoje.

Bet netrukus skylę J.E.Ulsonas pastebėjo. Jis kelis kartus iššovė į lubas ir pagrasino, kad ims po vieną karti surištus įkaitus, jeigu policija per išgręžtą angą panaudos dujas. Operaciją kuriam laikui teko atidėti.

Tačiau šeštąją dramos parą policija dujas vis dėlto panaudojo. Nuo jų apsvaigę pagrobėjai buvo suimti, jie įkaitams nieko blogo nepadarė.

Kai policija teroristus vedė iš pastato, įkaitės sukėlė skandalą, nenorėdamos išsiskirti su savo “draugais” ir reikalaudamos jiems nedaryti nieko bloga. Moterys sakė, kad jos visą tą laiką labiau bijojo policijos, negu pagrobėjų. Dar daugiau, vėliau jos ėmė rinkti pinigus, kad pasamdytų gerus advokatus, kurie pajėgtų teisme pasiekti kuo švelnesnės bausmės banditams.

Banditas tapo įžymybe

Vienam iš jų - K.Ulofsonui tikrai pavyko išvengti bausmės. Mat jis sugebėjo įrodyti, kad visą tą laiką tramdė draugą. Vėliau jis ilgai palaikė draugiškus ryšius su viena įkaičių.

“Echo planety” pažymi, kad J.E.Ulsonas po šios istorijos tapo įžymybe. Būdamas už grotų, jis iš savo gerbėjų gaudavo daugybę laiškų. Išėjęs į laisvę, jis vedė vieną iš jų (tiesa, ne buvusią įkaitę).

Tačiau J.E.Ulsonas jokių išvadų nepadarė - toliau darė kriminalinius nusikaltimus. Galiausiai 1999 metais įkliuvo Danijoje. Už plėšikavimą buvo nuteistas 14 metų kalėti.

Įkaitų pagrobimų dramose užfiksuota daugybė atvejų, kai ryškiau ar blankiau pasireiškė Stokholmo sindromas - sunkiai įveikiamas ir ilgalaikį poveikį turintis negalavimas. Labiausiai šokiruojantis tapo Amerikos laikraščių magnato Hersto dukters Patricijos elgesys.

Banditai ją buvo pagrobę, kad gautų didelę išpirką. Kai pinigai buvo sumokėti, ji atgavo laisvę, pati tapo tos pačios gaujos nare.

Nuo kareivių nukentėjo labiau

Stokholmo sindromas itin masiškai pasireiškė 1995 metais, kai Š.Basajevas su 140 kovotojų Budionovske užgrobė ligoninę ir įkaitais paėmė 1100 žmonių. Daugumos įkaitų teigimu, čečėnai su pagrobtaisiais elgėsi taip korektiškai, kad teroristai netruko pelnyti aukų simpatijas.

Įkaitai čečėnams teikė turimą informaciją apie pastebėtus kariuomenės veiksmus, per savo artimuosius ėmė spausti Rusijos valdžią, kad ši nusileistų čečėnų reikalavimams. Kai kariuomenė bandė šturmuoti pastatą, įkaitams pavyko pasiekti, kad puolimas būtų nutrauktas.

Per nevykusį šturmą žuvo daugiau kaip 100 žmonių, tačiau įkaitų išvaduoti nepavyko. Pagrobtieji apkaltino kariškius masinėmis žudynėmis.

Įkaitai buvo išvaduoti, kai Š.Basajevas telefonu pasikalbėjo su tuometiniu Rusijos premjeru Viktoru Černomyrdinu. Jis leido čečėnams nekliudomai išvažiuoti namo. Galiausiai įkaitai buvo paleisti.