Ką reiškia būti Stalino dukra? Svetlana Alilujeva, kuri sulaukusi 85 metų mirė Jungtinėse Valstijose, galėjo apie tai kalbėti ilgas valandas. Tirono tėvo šešėlis jos nepaliko visą gyvenimą.

Diktatoriaus numylėtinė

Ji buvo vienintelė Stalino duktė, Sovietų Sąjungoje iki tėvo mirties 1953 m. ji vadinta mažąja Kremliaus princese.

Svetlana Stalina buvo tikra įžymybė. Jos garbei tūkstančiams mergaičių buvo duotas Svetlanos vardas, o rūstusis Stalinas negailėjo dukrai dovanų ir vadindavo ją savo žvirbliuku.

Deja, pasaulis po Stalino mirties pasikeitė. Tiesa, Svetlana ne sykį sakė, kad jos ir tėvo santykiai subyrėjo gerokai anksčiau – kilus Antrajam pasauliniam karui.

Tėvas baudė skaudžiai

Pasak Svetlanos, po karo Stalinas tapo užgaulus ir piktas. Būdama vos 17-os Svetlana įsimylėjo vyresnį vyrą – žydą rašytoją ir kino kūrėją. Tačiau dukters meilei nepritaręs Stalinas išsiuntė vyrą į darbo stovyklą Sibire.

Nors tėvas prieštaravo, Svetlanai pavyko 1945 m. ištekėti už kitos meilės – Maskvos universiteto, kuriame mokėsi ir ji, studento. Pora susilaukė sūnaus Josifo, tačiau po poros metų išsiskyrė. Beje, Stalino anūkas Josifas mirė Maskvoje sulaukęs 63 metų.

Antrasis S.Alilujevos vyras, už kurio ji ištekėjo 1949 m., buvo Jurijus Ždanovas – Stalino dešiniosios rankos Andrejaus Ždanovo sūnus. Tačiau ir su juo Svetlana netrukus išsiskyrė, pagimdė jam dukrą Jekateriną. Dabar Katia dirba vulkanologe Sibire.

Paskutinė Svetlanos santuoka truko trejus metus. 1970 m. jos vyru, jau pabėgus iš Sovietų Sąjungos, tapo amerikiečių architektas Williamas Wesley Petersas, su kuriuos moteris susilaukė dukros Olgos.

Tiesa, 1973 m. pora išsiskyrė, nors Svetlana pasiliko vyro pavardę ir tapo Lana Peters.

Paprastas, žiaurus ir šiurkštus

Dažnai įvairių šalių žurnalistų kalbinta apie savo ir tėvo santykius Svetlana netuščiažodžiaudavo.

„Jis buvo labai paprastas žmogus. Labai šiurkštus. Labai žiaurus. Jame nebuvo nieko komplikuota. Su mumis jis buvo labai paprastas. Jis mane mylėjo ir norėjo, kad būčiau su juo, tapčiau išlavinta marksiste“, – 2010 m. sakė ji vienam JAV Viskonsino valstijos, kurioje gyveno paskutinius gyvenimo metus, laikraščiui.

Tiesa, Svetlana visuomet pabrėždavo, kad tėvo šešėlis persekiojo visą gyvenimą, ir už tai ji negali jam atleisti.

„Jis sugriovė mano gyvenimą, – sakė moteris. – Jis sugriovė mano gyvenimą du kartus. Jis pasodino į kalėjimą, o vėliau nusiuntė į darbo stovyklą žmogų, kurį mylėjau. Pirmąsyk gyvenime įsitikinau, kad tėvas man gali taip padaryti.“

Kitas S.Alilujevos gyvenimo košmaras – tėvo šešėlis.

„Kad ir kur atvykstu – čia ar į Šveicariją, ar Indiją, ar bet kur – Australiją, kokią salą, visada būsiu politinė savo tėvo vardo kalinė“, – apgailestavo moteris.

Ji pridūrė: „Žmonės sako: “Stalino dukra, Stalino dukra„, manydami, kad dabar turėčiau eiti ir šaudyti į amerikiečius. Arba jie sakydavo: “Ne, juk ji atvyko čia. Ji Amerikos pilietė.„ Aš nebuvau nei tokia, nei tokia. Aš buvau kažkur viduryje. Tas “vidurys„... jo niekas nesugebėjo suvokti.“

Tiesa, Svetlana niekada nesakė, kad tėvas jos nemylėjo.

„Taip, mylėjo, – ir pridūrė: – Aš atrodžiau kaip jo motina.“

Paklausta ar kada nors atleis tėvui, pripažino: „Niekada niekam nieko neatleidžiu. Jei žmogus gali nužudyti tiek žmonių, tarp jų mano dėdes ir tetas, aš jam negaliu atleisti. Niekada.“

Prieglobstį rado Vakaruose

Nors iki tėvo mirties 1953 m. Svetlana gyvenime matė nedaug sunkumų, po destalinizacijos moteris neteko savo privilegijų. Iš pradžių Svetlanai teko pasikeisti pavardę. Ji pasirinko savo motinos Nadeždos Alilujevos mergautinę pavardę.

N.Alilujeva mirė 1932 m. Oficialiai sovietmečiu buvo teigiama, kad moteris mirė dėl apendicito komplikacijų, nors kalbama, kad N.Alilujevos lavonas buvo rastas su revolveriu rankoje.

Vis dėlto komunistai nesutrukdė Svetlanai pabėgti. Pabėgimo istorija prasidėjo po to, kai sovietų valdžia nesutiko, kad Svetlana ištekėtų už Maskvoje sutikto indo komunisto Brijesho Singho.

1967 m. indas mirė, o Svetlana paprašė, kad jai leistų nuvežti jo pelenus į Indiją. Nors moteris buvo lydima gausaus slaptųjų sovietų agentų būrio, jai pavyko pabėgti ir JAV ambasadoje Delyje sėkmingai pasiprašyti politinio prieglobsčio.

Nei marksistų, nei kapitalistų

Atvykusi į Niujorką ji spaudos konferencijoje pasmerkė sovietų režimą ir uždirbo daugiau kaip 2,5 mln. dolerių už autobiografiją „Dvidešimt laiškų draugui“ (angl. – „Twenty Letters to a Friend“).

Pirmi moters žodžiai Amerikoje buvo: „Aš atvykau čia, kad save išreikščiau, nes to negalėjau padaryti Rusijoje.“

Ji pridūrė, kad visada abejojo komunizmo tiesomis, kad pasaulyje yra arba kapitalistai, arba marksistai, nes nebūna tik blogų ir tik gerų žmonių.

Savo atsiminimų knygoje apie tėvą moteris rašė, kad jis buvo užsidaręs ir paranojiškas žmogus.

O savo pabėgimą iš Sovietų Sąjungos ji aprašė antroje atsiminimų knygoje „Tik vieni metai“ (angl. – „Only One Year“), kuri buvo išleista 1969 m.

Tačiau 1984 m. moteris pakeitė savo nuomonę apie Vakarus ir juos pasmerkė. Maskvoje L.Peters sakė, kad ja buvo manipuliuojama.

Tai ji padarė po to, kai Sovietų Sąjungos pareigūnai leido jai bendrauti su paliktais vaikais Jekaterina ir Josifu. Tiesa, šeimos suvienijimas nebuvo sėkmingas.

1986 m., Sovietų Sąjungoje prasidėjus „perestroikai“, L.Peters grįžo į JAV ir išsižadėjo savo antivakarietiškų pareiškimų.

Vėliau L.Peters ne kartą sakė, jog jai patinka Amerikos kultūra. Moteris teigė, kad labai mėgsta amerikietišką maistą, ypač mėsainius, bei Holivudo filmus.

„Aš buvau Amerikos pilietė 30 metų. Mano dukra Olga gimė čia. Tačiau Rusijos valdžia iki šiol nenori to pripažinti. Jie iki šiol laiko mane ruse. Aš nekenčiu jų. Aš nekenčiu rusų kalbos. Mes nesame rusai, jūs matote. Mes gruzinai“, – kažkada dienraščiui „Daily Mail“ emocingai kalbėjo L.Peters.

Kiti Stalino vaikai

Jakovas Džiugašvilis

Gimė 1907 m. ir buvo Stalino vyriausiasis sūnus. Jis augo pas tetą Tbilisyje, o per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo Raudonojoje armijoje. 1941 m. vos prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui Jakovas buvo sučiuptas nacių pajėgų netoli Smolensko. Po poros metų vokiečiai pasiūlė sovietų vadovybei iškeisti Jakovą į Stalingrade sučiuptą feldmaršalą Friedrichą Paulų. Tačiau Stalinas naciams atrėžė, kad „niekuomet nekeis maršalo į leitenantą“. Nežinoma, kada Jakovas mirė, tačiau manoma, jog vyras žuvo bandydamas perlipti elektrinę tvorą vienoje iš nacių koncentracijos stovyklų, kurioje kalėjo.

Konstantinas Kuzakovas

Gimė 1911 m. Jis buvo Stalino nesantuokinis vaikas, kurio motina buvo Stalino namų šeimininkė šiam gyvenant emigracijoje. Kalbama, kad 1932 m. sovietų slaptoji policija privertė Konstantiną pasirašyti dokumentą, kuriame jis įsipareigojo prisižadėti, jog niekuomet niekam neatskleis, kas jo tėvas. Per Antrąjį pasaulinį karą K.Kuzakovas buvo Raudonosios armijos pulkininkas. Po karo Konstantinas buvo apkaltintas šnipinėjimu ir pašalintas iš Komunistų partijos. Jis mirė 1996 m.

Vasilijus Džiugašvilis

Gimė 1921 m., buvo Stalino ir jo antrosios žmonos N.Alilujevos sūnus ir mirusios S.Alilujevos tikras brolis. Po N.Alilujevos mirties Stalinas retai lankė savo vaikus. Juos išaugino auklės. Vasilijus tarnavo Raudonosios armijos oro pajėgose, tačiau buvo pašalintas iš armijos, nes esą kartą leido lėktuvams skirsti esant blogoms oro sąlygoms. Vėliau jis buvo įkalintas už tai, kad suteikė slaptos informacijos užsienio diplomatams. 40 metų sulaukęs Vasilijus mirė 1962 m. nuo alkoholizmo.