Pirmyn – į Taitį

Grįžęs iš šios liūdnai pasibaigusios ekspedicijos W. Blighas vedė ir toliau stengėsi kopti jūrininkystės amato feodalinėmis kopėčiomis, kol galiausiai buvo pasirinktas vadovauti „Bounty“ ekspedicijai į Taitį.

Neatmestina prielaida, kad J. Banksas asmeniškai ir neblogai pažinojo W. Blighą bei pats jį rekomendavo šios kelionės vadovo postui.

Besibaigiant 1787 m. gruodžiui (Kalėdų išvakarėse), 46 asmenis (įskaitant W. Blighą) gabenantis laivas „Bounty“ pradėjo savo keletą mėnesių trukusią kelionę iš britų salų Taičio link.

Iš pradžių planuota, kad „Bounty“ plauks į šią salą pro Horno kyšulį palei Lotynų Ameriką, tačiau dėl pavojingų orų ir įgulą varginusio jūros šėlsmo galiausiai buvo nuspręsta plaukti į Ramųjį vandenyną per kitą pusę, t. y. per Pietų Afrikos Gerosios Vilties kyšulį.

Tuo metu ketvirtą dešimtį perkopęs W. Blighas vadovaudamas laivui „Bounty“ vis dar neturėjo kapitono rango, tačiau faktiškai (de facto) ėjo laivo vado pareigas, o kiekvienas rimtas jūrų vilkas, kaip žinia, privalo turėti jaunesnių pagalbininkų.

Ekspertai šiuo metu vis dar diskutuoja, kas gi iš tiesų per kelionę galėjo įvykti tarp W. Bligho ir jo padėjėjo pareigas ėjusio, dešimčia metų jaunesnio Fletcherio Christiano (1764–1793) bei likusių įgulos narių, tačiau šiuo metu keliamos prielaidos, kad iš pradžių viskas ėję lyg sviestu patepta.

Palikuonis: manoma, kad čia nupieštas „Bounty“ maištininkų vado sūnus Thursday’us Octoberis Christianas I arba kitaip Ketvirtadienis Spalis Christianas I. / Scanpix nuotr.

Padėjėją išsirinko pats

F. Christianas buvo kilęs iš gana neblogos (netgi kilmingos) šeimos, siejamos su vadinamąja Meno sala (Isle of Man), tačiau jo tėvas Charlesas mirė, kai būsimajam maištininkui tebuvo vos ketveri.

F. Christiano motina Anna visiškai nesugebėjo elgtis su pinigais ir klaikiai prasiskolino, tad galiausiai, F. Christianui įpusėjus paauglystę, šeima atsidūrė ties bankroto riba.

Gyvenimo perspektyvos buvo gana niūrios, tačiau F. Christianas galiausiai nusprendė tapti jūrininku ir po kelerių metų gavo darbo vietą laive „Bounty“.

Vėliau, kaip visiems puikiai žinoma, F. Christianas kartu su kitais įgulos nariais nuvertė savo viršininką ir uzurpavo valdžią laive, tačiau šiuo metu daug kas laikosi prielaidos, kad iš pradžių jų santykiai buvę net labai geri.

W. Blighas esą pats pasiūlęs F. Christianui šį darbą, o ilgainiui tarp jų nusistovėję profesiniai auklėtojo ir auklėtinio ryšiai.

Anot Douglaso O. Linderio straipsnio „Pasakojimas apie „Bounty“ maištininkų karo lauko teismą“ („The Court – Martial of the Bounty Mutineers: An Account“), pateikiamo portale famous-trials.com, sustojus Keiptaune (dabartinė Pietų Afrikos Respublika) W. Blighas netgi paskolinęs F. Christianui pinigų.

Anot Samo McKinney knygos „Blighas!: Visa maišto laive „H. M. S. Bounty“ istorija“ („Bligh!: The Whole Story of the Munity Aboard H. M. S. Bounty“, 1999), vadovaudamas laivui, W. Blighas reikalavęs iš savo įgulos tokios disciplinos ir darbingumo, kokių reikalaudavo ir J. Cookas, mat betarnaudamas pas šį legendinį kapitoną laive W. Blighas veikiausiai spėjo įtikėti, kad griežta tvarka, švara ir uolumas yra tiesiausias kelias į sėkmę kelionėje laivu.

Ainės: čia įamžinta moteris Polly su seserimis iš Pitkerno salų buvo maištininko Edwardo Youngo dukra, kuri vėliau ištekėjo už kito sukilėlio Johno Adamso sūnaus George’o. / Scanpix nuotr.

Nelemta jūreivio mirtis

Neatmestina prielaida, kad didžioji dalis „Bounty“ įgulos narių tą veikiausiai puikiai supratę ir bent jau iš pradžių dėl nieko nesikrimtę bei dirbę pavestus darbus, o vienintelis žmogus, kėlęs kiek daugiau nemalonių problemų, buvo gydytojas Thomasas Hugganas (1745–1788).

Jis, kaip vėliau paaiškėjo kelionei įsivažiavus, buvo nepataisomas girtuoklis ir dažnai darbo vietoje pasirodydavo neblaivus, mat pareigos bent jau iš pradžių jam sudarė galimybes neribotai piktnaudžiauti alkoholiu.

Anot ekspertų, pirmieji ženklai, kad tarp laivo vado ir dalies įgulos narių perbėgusi juoda katė, pasirodė sustojus vadinamojoje Nuotykių įlankoje (Adventure Bay), Tasmanijos saloje, netoli Australijos.

Būtent šioje vietovėje laivo įgulai besiilsint ir kaupiant tolimesniam kelionės etapui reikalingas atsargas, W. Blighas netikėtai ir gana rimtai susikivirčijęs su dailide Williamu Purcelliu (1762–1834) dėl šio darbo metodų bei rezultatų (arba politiškai korektiškai kalbant, jį sukritikavęs).

Kita Nuotykių įlankos atnešta neganda buvo susijusi su tuo pačiu vargšu alkoholiku T. Hugganu, kuriam teko gydyti jūreivį, šiuo metu prisimenamą Jameso Valentino (1759–1788) pavarde.

Teigiama, kad Tasmanijoje J. Valentinas netikėtai susirgo neaiškia liga (arba bent jau po apsilankymo šioje saloje jam ėmė reikštis ligos požymiai), tad T. Hugganas nusprendė padaryti tai, ką visada iki jo darydavo medicinos atstovai, susidūrę su nežinomomis ligomis, t. y. sumanė jūreiviui nuleisti kraują.

Spėjama, kad atlikdamas šią procedūrą T. Hugganas tik dar labiau viską pablogino, mat po jos jūreivis pradėjo kliedėti ir galiausiai mirė (veikiausiai dėl T. Huggano kaltės į J. Valentino organizmą pakliuvo papildomų užkratų).

Ryšiai: šioje, maždaug 1920-aisiais darytoje nuotraukoje, galima išvysti dar daugiau žmonių iš Pitkerno salų, kurie, kaip spėjama, galėtų būti susiję giminyste su „Bounty“ laivo maištininkais. / Scanpix nuotr.

Vietiniai sutiko draugiškai

Besibaigiant 1788-ųjų spaliui, „Bounty“ pagaliau pasiekė Taitį – salą, kurią kaip ir daugybę kitų Ramiojo vandenyno kampelių galima laikyti tikru Edeno sodu žemėje.

Tenykščiai gyventojai iš tolimosios Britanijos atsibeldusius blyškiaveidžius sutiko itin svetingai, o anot paties W. Bligho, per dešimt minučių į laivo denį prisigrūdo tiek čiabuvių, kad vadas vargiai begalėjo rasti savo tautiečius.

Teigiama, kad kai kurie taitiečiai prisiminė W. Blighą iš ankstesnės J. Cooko misijos, o pats „Bounty“ vadas per naująjį vizitą aktyviai siekė užmegzti kuo pozityvesnius santykius su vietinių genčių vadais.

Jis jiems aiškinęs, kad atvykėliams nereikia nieko daugiau tik duonmedžių, ir tenykščiai gyventojai mielai sutikę šiais pasidalinti.

Tuo metu, Taičio žmonės, kaip ir didelė dalis kitų Ramiojo vandenyno regiono gyventojų, iš esmės tebegyveno akmens amžiaus nuotaikomis bei buvo nepaliesti nei teigiamų, nei neigiamų civilizacijos reiškinių.